Šioks toks sezono apibendrinimas

ĮŽANGA. Štai taip, mieli draugai. Staiga supratau, kad per pastarąjį mėnesį tiek visko Sūduvoje nutiko, kad daugiau šiais metais nieko nebereikia. Nėra taip svarbu, kaip Sūduvai baigsis šių metų lyga – standartinė trečioji vieta būtų logiška, tačiau ir ketvirtoji nieko pernelyg nenustebintų. Nes ji – tiek pat logiška. O leistis dar žemiau Sūduva ir vėl neturi jokių šansų. Kaip ir kilti aukščiau.

Iš tikro susirengiau apibendrinti šių metų Sūduvos pasirodymą Europoje, tačiau iškart suvokiau, kad to neįmanoma padaryti nepaliečiant fundamentalių mūsų komandos skaudulių. O jei jau kabini juos – gaunasi ne ketverių rungtynių ir net ne sezono apibendrinimas. Šis tekstas – mėginimas apibendrinti ištisą Sūduvos dešimtmetį.

ESMINĖ TEZĖ. Teigiu, jog nepaisant laimėjimų ir pasiekimų, tas Sūduvos formatas, kurį stebėjome pastaruosius dešimt metų priėjo liepto galą. Klubas atsidūrė kryžkelėje, kurioje vienas kelias baigiasi ir būtina pasukti arba kairėn, arba dešinėn. Tuo vežimu, kuriame Sūduva gyveno iki šiol, į priekį judėti neįmanoma. Šiandieninė Sūduva neturi jokios galimybės pozityviai evoliucijai.

Štai kodėl tarp Sūduvos ir Žalgirio pasirodymo Europoje yra esminis skirtumas, nors abiejų komandų statistiniai rezultatai vienodi. Žalgiris pasirinko aiškų komandos vystymo kelią ir atliko šiam keliui logiškus žingsnius. Todėl Žalgirio vadovai gali analizuoti, kokios klaidos buvo padarytos, ką reikėtų keisti ir kaip reikėtų elgtis kitais metais. Žalgirio ateitis prognozuojama, nes šiandieniniai žingsniai – logiški. Tai sakau atidėdamas į šalį liūdnus lietuviško futbolo viražus – visa tai galioja tik tuo atveju, jei klubas po metų ar kitų neužsilenks patekęs į finansinę duobę.

Sūduva tokį pat rezultatą pasiekė apskritai jokių judesių neatlikus. Iš pirmo žvilgsnio galėtum sakyti – „gudrūs tie suvalkiečiai – investavo apskritą nulį, o rezultatas toks pats, kaip ir Žalgirio, kuris ir žaidėjus pirko, ir į stovyklas užsienyje važiavo“. Bėda ta, kad jei Žalgiris gali analizuoti savo veiksmus ir juos ateityje koreguoti, Sūduva jokių racionalių veiksmų imtis atsižvelgdama į šiandieninius pasiekimus neturi šansų. Nes „nieko nedarymo“ analizuoti neišeina. „Nieko nedarymo“ negali pagerinti – gali tik dar kartą „nieko nedaryti“ ir aklai tikėtis, kad kolegoms, kurie „daro“ ir vėl nepasiseks. O tada ir vėl bus galima save apgaudinėti, kad „nieko nedarymas“ yra tiek pat geras kaip ir „darymas“.

SEZONO PRADŽIA. Metai prasidėjo dviprasmiškai. Girdėjome tas pačias kalbas apie aukso medalius ir perėjimą į trečią etapą eurotaurėse. Tačiau komanda nebuvo tradiciškai apversta aukštyn kojomis – sudėties pasikeitimų buvo kaip niekad mažai, o ir tie atrodė netikėtai racionalūs. Sūduva pasitenkino žaidėjais, kurie buvo vienaip ar kitaip susiję su buvusia Romanovo imperija. Iš jos į Sūduvą pateko net keturi žmonės – Bartkus, Šoblinskas, Ledesma ir Thomsonas. Nepaisant to, kad rimtesnieji lygos klubai stiprinosi labiau, sezono pradžioje atrodė, kad prezidento žodžiai apie geriausią visų laikų Sūduvos sudėtį turi pagrindo. Ir nors buvo galima įtarti, kad kone visose grandyse yra trūkumų (pavargę puolėjai, kūrėjų stoka sauguose, per mažas gynėjų kiekis, abejotino lygio vartininkai), tačiau pirmieji lygos turai paneigė bet kokias abejones.

Rafaeilis Ledesma rodo fokusus latviams

SEZONO EIGA. Atrodė, kad Sūduva – išskirtinės formos. Tačiau tokia ji buvo tik kokias trejas rungtynes. Net ir tose iš pirmo žvilgsnio lengvai laimėtose rungtynėse ėmė brautis šioks toks nerimas, kuris galutinai suvešėjo po totaliai netikėto sutriuškinimo Vilniuje.

Sūduvos mašina sustojo, o mes grįžome prie klasikinių diskusijų apie komandos ir klubo bazinę idėją, apie profesionalumo stoką visose klubo valdymo grandyse ir apie žaidimo braižą, kurio Sūduva taip ir nesugebėjo suformuluot nuo pat Gabrio laikų. Keitėsi treneriai ir žaidėjai, o mes ir toliau Sūduvą titulavome paradoksaliu „Suvalkijos sanatorijos“ vardu.

Kaip ir reikėjo tikėtis, pakeitus trenerius komanda sulošė pora neblogų rungtynių. Kalbant apie jas dera pažymėti ne pagerėjusį komandos žaidimą, o tiesiog atsitiesusią žaidėjų psichologiją. Visiška klasika – kaip taisyklė tokios reformos duoda greitą rezultatą. Tačiau rimti klubai sugeba tą pakilimą išnaudot ir pratęst, o bestuburiai – po tų kelių rungtynių sminga į dar gilesnę duobę. Kad ir kaip akcentuotum visas išorines aplinkybes, tokios prastos Sūduvos kaip antrose rungtynėse su FK Vojvodina mes seniai nesame matę.

Štai čia ir pasirodo priežastis, lėmusi tokį ankstyvą sezono apibendrinimą. Žinodami Sūduvos sezoninius bangavimus, galime būti tikri, kad šiais metais nieko naujo iš komandos tikėtis neverta. Ji damuš sezoną rinkdama taškus pilku ir neišvaizdžiu žaidimu, mes nepyksim ant trenerio, kuriam trūksta patirties, nepyksim ant žaidėjų, kuriems ir vėl reikia mokytis naujų žaidimo sistemų bei strategijų. Nepyksim ir dėl to, kad žaidėjų tiesiog „trūksta“ – kas šį kartą yra ne tik mūsų išsigalvojimai, bet ir tiesa, patvirtinta oficialiu lygmeniu per porungtynines žiniasklaidos konferencijas.

SEZONO VIDURIO NESĄMONĖS. Pirma, nors rezultatai nieko pernelyg netenkino, Sūduvos komplektuotojai be Thomsono paleidimo ir trenerio pakeitimo jokių veiksmų nesiėmė. Tik priglaudė du žaidėjus, kurie nelabai sėkmingai mėgino pasikelti savo atlyginimus. Nesakau, kad žaidėjai blogi. Sakau, kad į Sūduvą jie pateko ne planuojant, o atsitiktinai. Antra, nutiko tos keistos rungtynės su FK Vojvodina, kur net aš, kuris niekada nekreipia dėmesio į šnekas apie lažybas ir parduotus žaidimus, širdyje apie tai pagalvojau. Trečia, klubas paskelbė apie verslo planus su Kinijos futbolu, kas šiaip nėra blogai, tačiau bendram nesąmonių konstekste nuskambėjo kaip dar vienas kosmonautiškas sprendimas. Juk taip ir nebuvo paaiškinta, ką toks verslo planas duoda komandos ateičiai be elementarios finansinės naudos. O jei rūpi pinigai, tai gal geriau ne kinų dublerius į Marijampolę lėktuvais gabent, o kokių Rammstein koncertą stadione surengt?

Šie trys dalykai vainikavo visus sezono judesius ir dar kartą parodė, jog klubas neturi stuburo. Koks yra klubo tikslas? Kokia strategija? Kokia idėja? Anksčiau buvo galima teigti, kad atsakymus klubo vadai žino, tik niekam nesako. Tačiau šio sezono veiksmai bent jau mane galutinai įtikino, kad jokių žinių nėra ir apskritai viskas klube daroma iš lempos.

Yra atsitiktiniai veiksmai veiksmiukai, kurie nesusijungia į jokią suvokiamą ir paaiškinamą visumą. Užtat yra jausmas, kad sezonas po sezono kartojasi tos pačios bėdos ir niekas nežino, kaip tas bėdas išspręsti. Kartais, rašant kokį apibendrinimą net nejauku darosi – atrodo, kad kartoji tuos pačius žodžius, kuriuos jau esi parašęs prieš metus ar dvejus.

IR KAIP MES ŠITOJ ŠIKNASKYLĖJ ATSIDŪRĖM? Sūduva nėra komanda, kuri egzistuoja dešimt metų. Dar mažiau metų ją valdo dabartiniai savininkai. Ir net jei šių žmonių era atnešė Sūduvai didžiausius laimėjimus, šiandienos bėdų ištakos aiškėja tik pažvelgus žymiai toliau. Tai ir pradėsiu nuo Adomos ir Ievos.

Komanda, pirmą kartą laimėjusi Marijampolei bronzą. Paskutinis dešinėje tupi Algimantas Gabrys

KAS YRA FUTBOLAS MARIJAMPOLĖJE? Aš nesu marijampolietis nuo gimimo. Bet štai ką aš supratau apie futbolą šiame mieste per dešimt metų čia dažnai apsilankydamas.

Futbolas čia žaistas ir mylėtas nuo seno. Solidaus amžiaus vyrai niekada nekalba apie marijampolietišką krepšinį ar tinklinį. Toks jausmas, kad nuo senų senovės vaikai čia lošdavo futbolą. Ir esmė yra net ne reprezentacinėje miesto komandoje – ji prisiminimuose figūruoja ne taip dažnai. Ir ko jai figūruot – juk ypatingų laimėjimų ši komanda anksčiau niekada nepasiekdavo. Keliaudavo tarp lygų, tai smukdavo, tai šiek tiek pakildavo. Tačiau kiekvienas vyresnis marijampolietis galėtų papasakoti apie bent vieną klasioką ar kiemo draugą, kuris toje komandoje yra žaidęs. Arba Kalvarijoje. Arba Vilkaviškyje. O kai kurie net iki kokio Kauno pasikeldavo. Net dabar stadione gali išgirst: „o, kad čia būtų toks ir anoks – kad tu žinotum, kokį jis smūgį turėjo!!!” Gali būti, kad tas “toks ir anoks” tik už mokyklos rinktinę lošė, tačiau šių bevardžių futbolo herojų legendos gyvos iki šiol.

Šios legendos byloja viena. Futbolas čia visais laikais buvo svarbi vyriško gyvenimo dalis. Gali sakyt, kad šis bevardžių futbolo herojų ir kiemo futbolo kovų reikalas yra problema, su kuria susiduria šiandieninė reprezentacinė miesto komanda – kartais atrodo, kad marijampoliečiai labiau myli futbolą, nei Sūduvą. Tačiau tai problema tampa tik dėl to, kad Sūduvos vadai šio dalyko nesuvokia ir nesugeba jo panaudoti komandos idėjai formuoti. Užsidarę savo VIP ložėse, jie kuria dar didesnę atskirtį tarp klubo ir įvairaus amžiaus vietos futbolo fanatikų, kuriems verslininkų ir savivaldybės biurokratų pasisavintas klubas yra svetimas. Svetimas – nes uždaras ir nedemokratiškas, paniekinęs tą paprastą „vaikiną iš Suvalkijos lygumų“, kuris myli ne gražias kalbas ir orkestrus sezono pradžioje, o nuoširdžią, vyrišką kovą aikštėje.

Aš supratau dar vieną įdomų dalyką. Tai yra didysis suvalkietiško futbolo paradoksas.

Gal dėl to, kad Marijampolės komandos niekada nieko ypatingo nelaimėdavo, pergalės būtinybė čia nėra labai didelė. Pergalė – nėra privaloma futbolo malonumo dalis. Aišku, laimėti norisi visada ir tų medalių visada norisi, tačiau šiame krašte esminis akcentas dedamas kitur. Marijampolėje yra šiokio tokio panašumo su tradiciniu brazilišku požiūriu į futbolą – kai svarbu ne laimėti, o šauniai pasirodyti.

Jei komanda kovoja atiduodama paskutines jėgas ir dar tai daro su stiliumi, improvizuodama, labiau siekdama žaidimo grožio nei tikslaus taktinių schemų įgyvendinimo – tuomet jai bus atleistas netgi pralaimėjimas. Marijampolė myli futbolo šaunuolius – tuos, kurie dirba ne tik tikslui, bet ir tribūnoms. Marijampolė dievina aikštės kamikadzes – tuos, kurie vaikosi net ir beviltiškus kamuolius, negalvodami apie tai, ar užteks jėgų iki rungtynių pabaigos.

Štai tokių savižudiškų pomėgių turi Marijampolės futbolo fanatikai. Jų mylimas futbolas šiandien yra pasmerktas. Kadangi didžiajame futbole kiekviena pergalė komandai ir jos savininkams neša labai apčiuopiamą piniginį pelną, todėl ir karaliauja funkcinis, tikslingas futbolas. Dauguma komandų grožį ir bravūrą aukoja tikslingos taktikos vardan. „Lošti protingai“ – šiandien yra didžiulė vertybė.

2002: pergalės prieš Brann akimirka

KURI SŪDUVA GERIAUSIAI ĮKŪNIJO MARIJAMPOLIETIŠKĄ FUTBOLO SAMPRATĄ? Va čia tai klausimas. Atsakymas į jį paaiškina, kodėl Marijampolės stadione žiūrovų kasmet mažėja, o abejingumas gimtojo miesto komandai – auga.

Deja, aš nesu daug matęs tos komandos, kuri išniro iš žemesniųjų lygų ir sulošė pirmuosius sezonus aukščiausioje. Šios komandos simbolis neabejotinai yra jos treneris Algimantas Gabrys. Jis buvo žmogus, kuris buvo komandoje, kai ji blaškėsi ant bankroto ribos I ir II lygose, jis buvo tas, kuris vedė komandą pirmuose jos pasirodymuose Europoje ir buvo tas, kuris nuvedė ją iki pirmų naujųjų laikų medalių 2005 metais.

Galvoju, Gabrys nebuvo geresnis treneris už tuos, kurie vadovavo komandai po jo. Jis tiesiog negalėjo būti geresnis – neturėjo tiek aukščiausio futbolo patirties, visą gyvenimą dirbo provincijoje, o ir priklausė anų laikų futbolo mokyklai. Tačiau jis turėjo tai, ko stokojo vėlesnieji Sūduvos vadai. Jis žinojo (o gal intuityviai jautė) aukščiau aprašytą Marijampolės futbolo esmę, todėl ir tapęs Sūduvos treneriu toliau kovojo už savo gimtąją komandą, o ne tik buvo samdomas klubo darbuotojas.  Todėl jis ir sugebėjo maksimaliai išnaudoti marijampolietiško požiūrio į futbolą tradiciją. O tai – didžiulis dalykas, ne tik pažadindamas maksimalias futbolininkų galias, bet ir sujungiantis komandą su jos gerbėjais tribūnose.

Todėl aš ir manau, kad pats įspūdingiausias visų laikų Sūduvos laimėjimas yra toji dviguba pergalė prieš Brann‘ą 2002 metais. Nes tuomet komanda iš gūdžios Lietuvos provincijos, sudaryta iš neprofesionalų (nes lošimą I ir II lygoje kažin ar galėtum pavadinti profesionaliu plačiąją prasme) su vėjeliu įveikė seną, tradicinį Europos klubą.

Mes daug kartų bandėm apibrėžt Gabrio Sūduvos žaidimo stilių. Tą padaryt nėra lengva, jei naudojiesi tradicinių sistemų požiūriu. Aš sakyčiau, Gabrio Sūduva lošė „šaunuolių futbolą“, kurio esmė – „einu aikštėn ir kapojuosi lyg paskutinį kartą futbolą žaisčiau“. Tos komandos žaidėjai profesionalumo stoką kompensuodavo papildoma energija, atsidavimu ir žinojimu, kad pliekiasi už savo gimtojo miesto klubą.

Esu tikras, kad senieji Sūduvos fanai galėtų išvardyti daugiau žaidėjų, tačiau visi, manau, prisimena kaip lošė Giedrius Slavickas, Tomas Radzinevičius, visai dar žali Vaidas Slavickas ar Andrius Urbšys. Jei neprisimintų, tai nebūtų ploję Giedriui Slavickui per paskutines rungtynes su Kruoja. Tą kartą plojo jam ne už praeities nuopelnus, o už tai, kad ir už Kruoją Giedrius ardėsi taip, kaip kažkada ardėsi už Sūduvą.

Giedrius Slavickas dėkoja Marijampolės stadionui už plojimus

KUR VISKAS DINGO? Kitas svarbus klausimas. Profesionalumo stoka ko gero ir lėmė, kad iš anų laikų kartos nė vienas žmogus nepadarė svaiginančios karjeros užsienyje. Tomas Radzinevičius lyg ir buvo arčiausiai to, tačiau visi žinome, kur jis šiandien lošia. Tad daugiausiai pasiekusiu ko gero tektų laikyti Saulių Klevinską, lošiantį Maskvos Torpedo.

Liūdniausia, kad šio komandos dvasia pamažu išgaravo ir iš Sūduvos. Nežinau, bet įtariu, kad keliskart nutikusių Algimanto Gabrio atleidimų priežastis buvo ta, kad naujieji komandos savininkai Sūduvą matė kitokią. O Gabrys, kitaip nei vėliasnieji Sūduvos treneriai, turėjo per kietą stuburą, kad pasirašytų ant konceptualių sprendimų, nesutampančių su vizija, kurią jis atsinešė iš gilios suvalkietiško futbolo tradicijos.

Senosios gvardijos žaidėjai iš komandos nyko tyliai, be palydų ir padėkų. Bent jau mane šis Sūduvos savininkų požiūris visuomet žeisdavo. Nesuprantu, kodėl negalima išsiskirt kultūringai, įvertinant žaidėjo klubui atiduotus metus? Net jei ir nesutampa futbolininko ir klubo keliai – tačiau tokį žmogų kaip Giedrius Slavickas tikrai buvo galima išlydėt garbingai, o ne tiesiog įrašant į sąrašą žaidėjų, kurių kitame sezone komandoje nebebus. Gal dėl to, prieštaraudamas bet kokiai fano logikai, aš visuomet trokštu, kad Giedrius prieš Sūduvą suloštų kuo puikiau – ypač Marijampolėje. Nes šiam žaidėjui plojantis Marijampolės stadionas bent šiek tiek kompensuoja tai, ko nepadarė klubo savininkai.

Vienas kitas jų vis dar Sūduvoje lošia – Vaidas Slavickas, Andrius Urbšys, galbūt Leimoną galima taip pat šiai mokyklai priskirt. Tačiau jie nėra tie patys, kokie buvo prieš penkerius ar septynerius metus. Jie – komandos mažuma, todėl, nori nenori, turėjo taikytis prie kitokio požiūrio į futbolą.

DINGO, TAI DINGO. O KAS GI LIKO? Panašu, kad naujieji komandos savininkai senąją Sūduvą suvokė kaip komandą, neatitinkančią jų pačių ambicijų. Jiems ko gero nelabai patiko, kad komandą veda ne puošnios žvaigždės, o eiliniai Suvalkijos vyriokai. Be abejo, tos komandos galimybės buvo ribotos. Nebent nuo pat pradžių būtų kreiptas rimtas dėmesys į kokybišką pamainos parengimą – einant profesionalumo kryptimi, tačiau išsaugant griežtą „nacionalinį“ Suvalkijos aspektą.

Kol komandai vadovavo Gabrys, tol komplektuojant dar buvo išsaugotas balansas. Nežinau, kiek prie žaidėjų parinkimo tais laikais treneris prisidėdavo (nes mūsų laikais, panašu, treneriai nelabai ką sprendžia), tačiau į komandą vis papuldavo žaidėjų, propaguojančių greitą, aštrų, kombinacinį futbolą.

Tais laikais Sūduva labia išsiskyrė tarp kitų A lygos klubų, dažniau žaidusių gruboką, kietą, gynybinio plano futbolą, pagrįstą fizine jėga ir – kaip ne kartą mes patys minėdavome – žymiai geriau pritaikytą tuometiniams Lietuvos aikščių dirvonams. Sūduva vargdavo, jos žaidėjus kapodavo augaloti priešininkų gynėjai ir turėjo varžovų, kurių niekaip neiveikdavo (FBK). Tačiau tą komandą fanai besąlygiškai mylėjo, nes jis labai dažnai laimėdavo pirma praleidus įvartį arba pasiekdavo pozityvų rezultatą paskutinėmis rungtynių sekundėmis. Arba lemiamas rungtynes sulošdavo taip, kaip „šaunuolių komandai“ ir dera – visi, kas matė Radzinevičiaus – Maciulevičiaus kombinaciją paskutinėse 2005 rungtynėse (kuriose Sūduvai pakako lygiųjų), jos nepamirš visą gyvenimą.

Pastaraisiais metais komanda profesionalėjo. Komanda gavo vieną geriausių Lietuvoje futbolo bazių (tik mums jau derėtų baigt tuo girtis, nes ir kiti klubai šiandien turi neprastesnių sprendimų). Tačiau tas profesionalėjimas ėjo marijampolietiškos futbolo dvasios sąskaita – didesnė komandos dalis ėmė keistis kone kas sezoną, Sūduvą užplūdo vieno ar net pusės sezono vietiniai ir užsienio legionieriai. O tie, kas dar prisiminė senųjų laikų dvasią persikėlė į tribūnas.

Profesionalėjime nėra nieko blogo. Bėda tame, kad į profesionalų futbolą buvo žengta mėgėjiškai, nepakausčius provincinio mąstymo padoria patirtimi. Komandoje niekada nebuvo aukšto lygio profesionalių vadybininkų – viskas daroma „savomis rankomis“. Greičiausiai ir to posūkio į tradicininį „superku žaidėjus ir siekiu rezultato“ profesionalizmą niekas dorai neapmąstė. Tiesiog, kiek leido savas futbolo suvokimas, buvo bandoma išspausti maksimalų rezultatą iš turimų pinigų. O kadangi sprendimai neretai būdavo daromi, kaip šiame bloge ne kartą juokauta, remiantis „youtube filmukų medžiaga“, tai ir tas posūkis iki šiol neįgavo apčiuopiamų rėmų. Jis iki pat šių dienų liko pakankamai mėgėjiškas, chaotiškas, neprognozuojamas. Sūduvos vadai vis dar sugeba mus nustebinti pasamdydami žaidėjų, kurių mes net giliausiuose sapnuose komandoje nematome. Iki pat šių dienų nėra aišku, kas už ką Sūduvoje atsakingas ir kas priima esminius sprendimus.

Todėl daugiausiai velnių nuo mūsų visada gauna Sūduvos treneriai – nes jų tiesioginį darbo atspindį mes bent matome aikštėje. Bet jei įtemptume smegenis ir pamėgintume prisiminti, tai, manau, sutiktume, kad kone visų Sūduvos trenerių „misija neįmanoma“  būdavo ne sukurti žaidimo strategiją bei taktiką ir surinkti šiam tikslui tinkamiausius žaidėjus, o „spausti maksimumą iš to, kas yra komandoje“. Tad Dariaus Gvildžio dejonė po antrųjų rungtynių su FK Vojvodina apie tai, kad nėra ką į aikštę leisti nė vieno iš mūsų nesugraudino. Juk niekada kitaip Sūduvoje ir nebūdavo.

2008: gera komanda ant krizės slenksčio

KODĖL ATĖJO MŪSŲ DIENŲ SŪDUVOS PABAIGA? O gal dar ne pabaiga? Gal dar galima atvaryt tuo pačiu stiliumi vieną kitą sezoną? Labai tuo abejoju. Ir, esu tikras, komandos vadai tą irgi jaučia. Sūduva jau kelintą sezoną juda vienodai – kalbos apie aukščiausius tikslus, kurios neatitinka realių komandos formavimo mostų. Todėl kasmet visus kankina neišsipildžiusių vilčių bei svajonių sindromas. Mes pykstam, o komanda keičia trenerius, žaidėjus, tačiau nekenčia bazinio veiksmų algoritmo. Ateina naujas sezonas ir eilinį kartą nutinka ta pati istorija. Jau dabar galima būti tikri – šis sezonas tikrai nebus išimtimi.

Iš esmės skiriasi tik vienas dalykas – ar iškyla paviršiun komandos prezidento ir trenerio konfliktas, ar ne. Jei turime tokį trenerį kaip Liubšys – nesutarimus komandos viduje pamatome ir mes. Manau, visi pamename tuos keistokus Murausko ir Liubšio interviu, kurių teiginiai prieštaravo vienas kitam. Jau tada kai kurie iš mūsų sakė, kad Liubšio dienos suskaičiuotos ir buvo teisūs. Tuo tarpu jei trenerio autoritetas Lietuvos futbole menkesnis, viskas vyksta tylomis. O gal jokio ypatingo konflikto net nebūna, nes treneris nekelia klausimų apie nesutampančius tikslus ir priemones.

Būkime šalti, racionalūs ir teisingi. Nebūkime apakinti meilės komandai, kurios Didžiąją Pergale mes norime tikėti, net jei tam nėra jokių sąlygų. Ir jei taip pažvelgsime, pamatysime, kad ilgametis Sūduvos finansinis stabilumas turi vieną ydą. Jis yra vidutinioko stabilumas – stabilumas, kuriame sunku įžvelgti kokią nors pozityvaus pokyčio tendenciją. Ir Sūduva amžinai laimi medalius (dažniausiai bronzos) dėl to, kad tokio pat stabilumo trūksta aplinkai – kone kiekvienam sezone užsilenkia bent po vieną padorią komandą ir rimtų varžovų tampa tiek mažai, kad vidutiniškai stabili Sūduva tiesiog negali nelaimėti apdovanojimų.

Tačiau ši aplinkos tendencija, panašu, keičiasi. Štai šiemet yra jau penki stipresni klubai. O iš jų rato iškritę (greičiausiai laikinai) Tauras, Banga ir Dainava turi galios pirmajam penketukui įkast vien dėl ambicijų, kurios varo į priekį tų klubų gyvenimą. Ir jei Ekranas su Žalgiriu yra akivaizdūs lyderiai, tai Sūduva, Kruoja bei Šiauliai visom prasmėm eina koja kojon. Sakyčiau, Kruoja požiūriu į šio sezono tikslus Sūduvą netgi lenkia ir vienintelis šansas mūsų komandai yra pergalių įprotis. Matosi, kad Kruojai trūksta žaidybinio stabilumo ir laimėtojo mentaliteto, tačiau niekas negali garantuoti, jog šios savybės truks ir kitais metais.

Tad Sūduva su savo niekur nejudančiu stabilumu tampa garantuotu lentelės vidutinioku. Ir tik nuo aplinkinių klubų pajėgumo, o ne nuo pačios Sūduvos galių ar ambicijų priklauso galutinė komandos vieta. Liūdniausia yra tai, kad šis „trečios vietos stabilumas“ įsimetė ir į komandos psichologinį portretą – jau kelintą sezoną komanda gyvena „trečią vietą vis viena paimsime“ nuotaikomis. Tokiomis nuotaikomis gyvendamas čempionu niekada netapsi.

Kažin ar ne šį stadioną dauguma vyresniųjų Sūduvos fanatikų pavadintų gimtuoju?

DU GALIMI KELIAI PROVINCIJOS KOMANDAI. Dviračio čia neišrasime. Yra dvi paprastos galimybės, galinčios stumtelėti mūsų komandą į priekį ir nubrėžti ateities planą.

Pirmas kelias yra klasikinis šiuolaikinio futbolo evoliucijos būdas. Kuo daugiau pinigų investuoji į komandą – tuo geresni komandos rezultatai. Esame matę pastaraisiais metais ne vieną klubą, kuris šauna viršun po rimtos finansinės injekcijos. Čia principas paprastas – meti krūvas pinigų ir perki būrius aukšto lygio profesionalų. Aišku, yra čia šiokių tokių niuansų, kurie normaliame pasaulyje yra savaime suprantame, o pas mus – ir juos reikia paminėt. Nepakanka vien žaidėjų bei trenerių – reikia ir klubo infrastruktūrą sudėliot profesionaliai. Tad be žaidėjų, turi atsirast būrys vadybininkų ir visokio plauko specialistų.

Kol kas šiuo keliu Lietuvoje sėkmingiausiai eina Ekranas ir Žalgiriu. Didysis klausimas yra paprastas. Ar šis kelias yra įmanomas mūsų Sūduvai? Ar gali Marijampolės komanda konkuruoti su didžiųjų Lietuvos miestu klubais? Neabejoju, kad panašių komandų į Ekraną ir Žalgirį neišvengiamai atsirasi ir Kaune, ir Klaipėdoje. Tai tik laiko klausimas.

Atsakymas sudėtingas. Klubų biudžetai mūsuose – vis dar didi paslaptis. Kaip ir žaidėjų kainos, jų atlyginimai, netgi kontraktų trukmės. Tačiau suvedus visus duomenis ir paskalas į krūvą, ko gero būtų galima teigti, kad reikia kokių 10-20 milijonų litų per metus, kad lietuviškas klubas iš tikro perkoptų į aukštesnį lygį.

Ar gali tiek surinkt Marijampolės Sūduva? Nors apie biudžetus mūsų klubas kalba ko gero mažiausiai lygoje, tačiau galima įtart, kad tokios sumos yra ne Sūduvos nosiai.

Pabandykime bent teoriškai pažiūrėt iš kas jau daugelį metų sudaro Sūduvos pinigus. Ko gero galima teigti, kad didžioji biudžeto dalis pareina iš prezidento ir jo įmonių. Savivaldybė, kaip suprantu, turi kažkokią komandos dalį ir pinigų kasmet taip pat duoda. Šiek tiek yra surenkama už bilietus. Kiek daugiau gaunama iš kasmetinio dalyvavimo Europos lygoje. Tačiau tai yra praktiškai viskas.

Žaidėjų Sūduva neparduoda, nes jų pati neužsiaugina, o geresnieji dažniausiai Sūduvą ramiai palieka pasibaigus kontraktui. Aš pamenu tik du pardavimo atvejus. Kadaise parduotas buvo Tomas Radzinevicius. O šiemet – Tomas Švedkauskas (panašu, kad reikia būti Tomu, kad iš Sūduvos galėtum išlėkt į užsienį). Tačiau jaunojo vartininko atvejis gan keistas, nes šalia jo vardo žymiai dažniau minimas ne Sūduvos, o FK Švyturio vardas.

Padorių rėmėjų komanda taip pat neturi ir, panašu, jų neieško. Netikiu, kad tas menkutis rėmėjų sąrašas, esantis oficialiame Sūduvos tinklapyje, sugeneruoja kokį nors rimtesnį pinigą (aišku, neskaitant paties Murausko įmonių). Išimtis gali būti nebent Arvi, kurių vardas puikuojasi ant Marijampolės stadiono. 

Tas mažytis Sūduvos rėmėjų sąrašas akivaizdžiai rodo, kad nė nebandoma išeiti iš siauro vietinių „draugų“ būrio. Klausti galima nebent apie tai, ar Sūduva apskritai turi pajėgų, kurios galėtų ir sugebėtų rėmėjų ieškoti ir jų pritraukti? Nes akivaizdu ir tai, kad pačioje Marijampolėje nėra tokio lygio verslo, kuris galėtų pasirašyti ant ilgalaikio rėmimo. Panašiai man skamba ir Savivaldybės buvimas rėmėjų sąrašuose. Deja, Marijampolės savivaldybėje nėra Zuoko, kuris galėtų mostelėti Žalgiriui sumą, kuri, anot paskalų, prilygsta visam Sūduvos biudžetui. Marijampolės savivaldybės klerkams, panašu, labiau rūpi pora kartų per metus su komanda pasivažinėti į užsienį, nei išnaudoti Sūduvą saviems piariniams tikslams.

Klubo savininkas stabiliai auginti klubo biudžeto atrodo nėra linkęs. Bent jau pastaruosius metus susidaro toks įspūdis, kad biudžetas tik mažėja, kad yra bandoma maksimaliai taupyti. Iš pradžių tai buvo argumentuojama krize, tačiau ir po jos niekas per daug nepasikeitė.

Antras kelias eina prieš šiuolaikinio globalaus futbolo logiką, tačiau tokio tipo komandai kaip Sūduva puikiai tinka. Čia kalba eina apie sugrįžimą prie pradžių pradžios ir bendruomeninio klubo kūrimą. Principas paprastas – didesnį dėmesį kreipi vietinio jaunimo parengimui ir būtent jo pagrindu formuoji komandą. Žaidėjai iš šalies nėra draudžiami, tačiau jų turi būti tiek, kad jie labiau derintųsi prie bendro konteksto, nei patys formuotų komandos stilių.

Nereikėtų manyti, jog einant šiuo keliu nėra reikalingi pinigai. Taip pat reikia suvokti, kad jis yra žymiai rizikingesnis ir iš esmės užkertantis kelią Sūduvai laimėti Čempionų lygą. Šiais laikais joks klubas negali stabiliai išsilaikyti Europos futbolo viršūnėse, remdamasis vien vietiniais žaidėjais. Tiesiog talentų auginimo apsukos yra per lėtos ir sunkiai prognozuojamos.

Tačiau Sūduva apie Čempionų lygos nugalėjimą, manau, nė nesvajoja. Tai ne mūsų nosiai. Todėl galvoti reikia apie kiek aukštesnio nei vidutinio lygio klubą Lietuvos mąstu. Drisčiau spėti, kad tokių rezultatų, kokius Sūduva pasiekia šiandien, per keletą metų galima pasiekti ir remiantis vietos žaidėjais. Tokio klubo esmių esmė – labai aiškūs ir tamprūs ryšiai su vietos bendruomene. Ir jei aš teisingai nustačiau marijampolietiško futbolo prigimtį, būtų galima tikėtis turėti kovotojų komandą, galinčią įkąsti bet kokiam varžovui, o karts nuo kart iššaunančią ir laiminčią vieną kitą prizą.

PABAIGA. Išvadų nebus. Jų ir būti negali. Ne mums jas, tas išvadas, daryti. Pasvarstyti galim, tačiau reikia suvokti, kad muziką užsako tie, kas pinigus moka. Galų gale ir sezonas dar nesibaigė. Gal ims Sūduva ir driokstelės, kai niekas to jau nebesitiki? To ir palinkėsiu. O Marijampolės futbolo fanatikams palinkėsiu nepamiršti, kokį futbolą žaidė jų tėvai ir seneliai tais laikais, kai futbolo taisykles vaikai išmokdavo spardydami kamuolį kieme, o ne žiūrėdami Čempionų lygą per teliką.

p.s.: tęsinys, be abejo, bus.

Reklama

25 Responses to “Šioks toks sezono apibendrinimas”


  1. 1 Laisvas 2012-08-01 18:56

    O tai leimas jau su lenkais pasirašė kontraktą ar dar ne?

  2. 2 p.o.p. 2012-08-01 19:00

    kolei kas pranešimų lyg ir nebuvo. juolab, kad kaip visada apie tai rašo lenkai, bet ne mūsiškiai. tai gal lenkų ir klaust reikėtų:)

  3. 3 nesvarbu 2012-08-01 19:51

    Sveiki,futbolo zmones. Seku kiekvienas Suduvos rungtynes,tiek p.o.p straipsnius. Kai perskaiciau si,siek tiek uzspaude krutine. 11 metu atidaviau Marijampoles komandai. Viskas prasidejo nuo 2 klases. Sulaukus 15 A.Gabrys pasikviete pradeti sezona pagrindineje Suduvos komandoje. Buvo ziauriai baisu. Visgi nieko nepazinojau tiek,kad galeciau jaustis laisvai rubineje. Viskas buvo kitaip,normatyvai,keliones i Vilniaus manieza ruostis sezonui. Zaisti uz Suduva buvo garbes reikalas. Ar zinot ta jausma,kai pries rungtynes visi rubineje rengiasi,ieina treneris,pradeda kalbeti? To jausmo niekas nepakeis. Nezinau kaip viskas dabartineje komandoje,nors dauguma zaideju pazistu asmeniskai. O gal ir nenoriu sakyti. Tai va, tuo metu viskam vadovavo Gabrys. Pasitikejo jaunimu,taciau jau geriau jo nenuvilti, nes ne tik isvadindavo visokiausiais zodziais bet ir ignoruodavo,kol nepradedavai zaist kaip reikia. Vat,viskas vyko sklandziai, kol i Suduva kaip is dangaus nenukrito burys brazilu. Smagi kompanija buvo. Ir treniruotese parodydavo fintu nematytu ir Lunoj puikiai pasirodydavo. Su ju atvykimu baigesi ir mano keliones su Suduvos pagrindine komanda. Atejo antrasis treneris ir pareiske,kad perdaug zmoniu. Paprasciausiai netelpam aikstyne visi. O brazilu i antra komanda negalim siust,todel pasitreniruokit siek tiek su dubleriais. Kaip toliau viskas vyko nesvarbu,bet kazkas pasikeite tuo metu,nes kiekvienais metais vis veze ir veze uzsieniecius. Ir nevisi jie patikdavo vietiniams. Nes anie zaist turedavo. Tad tokia trumpa istorija. Liudna ziurint i dabartine komanda,gaila zaideju,nes jie nera prasti,taciau jiems truksta lyderio,kuris uzvestu,kuris kovotu ir nenuleistu ranku,kuris uzciauptu tuos,kurie sneka aiksteje ne tai,ka turetu.Dabar komandoje yra lyderiai rubineje. Tai tiek siandienai. Saunuolis pop

  4. 4 Mindaugas Juodviršis 2012-08-01 20:20

    Tai apibendrinant visų bėdų ašis yra komandos valdžia :) Net jei ir taip, natūralus klausimas – o kas nutiktų, jei vieną gražią dieną ta valdžia pasakytų – viskas, baigėsi pinigai, basta, finito. Ar yra už durų laukianti nauja valdžia su kapšu pinigų, pasiruošusi perimti klubą? Kažkaip smarkiai abejoju..
    Jei atsirastų kažkokia iniciatyva, kuri bent jau per žiniasklaidą pareikštų šiokius tokius ketinimus paremti ar netgi perpirkti Sūduvą, tai ir dabartinė valdžia būtų priversta apgalvot ateitį. Gal.

  5. 5 jotvingis 2012-08-01 21:07

    Sūduva ne tik klubo administracija, rėmėjai, žaidėjai, treneriai bet ir mes, jos gerbėjai – tu, aš, neišsiblaivantis dėdulė rėkiantis – “Aina bachureliai“ ir bet kuris kitas jai neabejingas. Sūduva ne tik bendruomenė, bet ir istorija, ir idėja, gal ne tokia konkreti , kokios norėtųsi. Ir tu pats su savo tinklaraščiu esi tos idėjos dalis, kuri savaime neorganizuotai formuojasi. Nedrįsk atskirti administracijos ir komandos nuo visų likusiųjų, Sūduva – Marijampolės futbolas, veteranai žaidę joje, vaikai svajojantys joje žaisti.

    Taip, gal jau ir pripratome visi prie tos trečios vietos, gal ir patys nelabai tikime, kad bus geriau, bet visuomet kažkur giliai išlieka viltis, kad geriau bus, nežudyk jos erezijomis. Taip, kažkas neprotingai, labai neprotingai elgiasi, bet jis neamžinas, o idėja gali būti amžina, jei tokių erezijų dažnai nepasitaikys :)

  6. 6 sdaasdad 2012-08-01 22:16

    Leimonas jau nupirktas

  7. 7 Anonsas 2012-08-01 22:30

    http://www.futbolas.lt/naujiena/s-duvos-gyn-jas-sukirto-rankomis-su-lenkijos-auk-iausios-lygos-klubu

    Tuo tarpu stebiu Anderlecht – Ekranas ir galvoju kas lėmė, kad kartu su braliukais latviais ir estais esam visais futbolo aspektais belekaip prastesni nei didžioji dalis Europos šalių. Toks įspūdis, kad futbolo supratimu ir pasiruošimu esam atsilikę kokia 50 metų nuo kitų šalių. Gal rusui padėkot? :)

  8. 8 p.o.p. 2012-08-01 22:32

    tai kad aš nieko nuo nieko neatskyrinėju:) tiesiog bandau analizuot vieną komandos gyvenimo ir istorijos aspektą. ir jokiais būdais neketinau ir nenoriu teigti, kad kažkas yra visa ko priežastis. lygiai taip pat niekada neneigiau Sūduvos savininkų nuopelnų keliant komandą į aukštesnius lygius.

    tačiau klubas gyvena savo gyvenimą, o mes tiesiog kuriam laikui prisijungiam prie šitos upės. galim tik pasidžiaugt, kad Sūduva – ne penkerių ir ne dešimties metų projektas. džiaukimės, kad dar galim pagalvot, kaip jautėsi komanda ir jos gerbėjai prieš 40 metų laimėjus pirmuosius medalius. vienintelis dalykas, kurio gailiuosi – kad štai niekas neperduoda tų pusšimčio senumo emocijų tiems, kas tik pradeda lankyti Sūduvos stadioną šiais laikais.

  9. 9 Anonimas 2012-08-01 22:48

    O dėl žaidėjų pardavimo, buvo juk Lukšys vidurį sezono į Lenkiją išvykęs. Gavo kažkiek pinigų, kad ir mažai, tačiau irgi lyg ir pardavimas http://sportas.delfi.lt/abroad/article.php?id=23458164

  10. 10 Anonimas 2012-08-01 22:50

    Nežinau ar bus publikuota mano ankstesnė žinutė, nes ten nuorodą įrašiau, tai pasikartosiu. Į Lenkiją vidury sezono buvo išvykęs Lukšys, tai irgi galima laikyti pardavimu. Nuoroda buvo į delfi.lt straipsnį “P.Lukšys palieka Sūduvą ir keliasi į Lenkiją“, 2009 rugpjūčio 6 d.

  11. 11 Remis 2012-08-01 23:42

    Palygini Vilniaus ir Marijampolės biudžetus ir supranti, kad tik Zuokas ir gali sau leisti tokius didžbajoriškus mostus iš bendros kišenės.

  12. 12 p.o.p. 2012-08-01 23:54

    esmė ne sumoje, o tame, kad tas vyriokas turi uoslę ir neša pinigus ten, kur jie geriausią efektą duoda – tiek jam, tiek gaunantiems, tiek ir vietos bendruomenei apskritai. dabar jis galės sakyt, kad prisidėjo prie to, jog per pora metų žiūrovų žalgirio rungtynėse skaičius išaugo nuo kokių 300-400 iki 3000-4000. zuoko aš nemėgstu, tačiau negali nesižavėt jo sugebėjimu sudalyvaut ir įtakot pakankamai rimtus pokyčius. o jau jei kalbėt apie marijampolę, tai įtariu sūduva iš savivaldybės gauna ne tik tiesioginėmis subsidijomis į klubo kasą. tačiau mano mintis ir nebuvo apie tai, kad marijampolės savivaldybė privalo prilygt zuokui – kaip sykis atvirkščiai, sakiau, kad sūduva iš savivaldybės negali tikėtis tiek, kiek į sportą gali mest vilniaus, kauno ar klaipėdos vadai (pastarieji, savaime suprantama, kol kas nelabai turi kur mest).

  13. 13 ssk 2012-08-02 00:06

    o man atrodo kat senei reike ta saika vaikyti pradedant savivaldybe\kukiu\ ir prezidentu baigent ramu………………………..senei zinojom delko ir buvo nesutarimai ssk ir administracijos

  14. 14 gaz -mias 2012-08-02 00:26

    nu ir delko paiskyk as ir buvau ssk bet taip nieks ir nepaiskino ko jus ten su ramu susipykot.

  15. 15 p.o.p. 2012-08-02 00:47

    gal gi nepradedam iš naujo šitų senų istorijų gaivint? bent jau ne čia.

  16. 16 Tadas 2012-08-02 08:53

    Sukirto rankomis su lenkais jau Leimas. Ką gi, visi šansai Urbai.

  17. 17 p.o.p. 2012-08-02 09:04

    yep, arba Freidgeimui:)

  18. 18 Anonimas 2012-08-02 09:09

    Buvo dar ir Lukšį pardavę lenkams. Ne tik Tomus.

  19. 19 kitas Juozas 2012-08-02 10:32

    pono pop norai, dievui į ausį – “Marijampolės “Sūduvos“ klubas dėkoja Craigui už čia praleistą laiką ir linki sėkmės tolimesnėje karjeroje.“

  20. 20 p.o.p. 2012-08-02 12:23

    jo:) po kokio mėnesio kito gal ir Leimonui padėkos:)

  21. 21 vietinis 2012-08-02 15:48

    Niekas dar cia su niekuo nepasirase kontrakto, siuo metu vyksta tik perziura. Ka ten budraitis prirases futbolas.lt puslapyje, tai tik blogo google vertejo padariniai, isverte belenka ir parase nesamone… Viskas bus aisku sestadieni vakare.

  22. 22 p.o.p. 2012-08-02 16:01

    va ir man taip pasirodė. nes lenkų tinklapy apie kontraktą nėra kalbos. gaila, kad mūsų oficialioji sūduva beviltiškai tyli, todėl visi kiti skleidžia nebūtų dalykus kažkur nugirstus. nelabai suprantu, kodėl negalima pasakyt, kad leimonas į peržiūrą išvyko. pvz., ekranas apie buinickio atvykimą parašė dar prieš kontrakto pasirašymą – nematau tame nieko blogo, nes tokiu pranešimu perėmė visą info valdymą į savo rankas ir nepaliko to internetinių komentatorių interpretacijoms.

  23. 23 Rimantas 2012-08-02 17:40

    P.o.p. Pasvajok ir praeis :D

    Valdžiai mažiausiai rūpi ką ten kur internete kas interpretuoja. Kaip sakant šunys loja, o karavanas eina

  24. 24 Anonimas 2012-08-02 21:59

    sikniaus zodziai tai neva prezidento nebus musu tai jus ir nereikalingi …….

  25. 25 kitas anonimas 2012-08-03 15:39

    Pop daro diziuli darba Suduvos progreso labui. Stebiuosi jo pasisventimu ir kantrybe. O prie Suduvos pardavimu reiktu prideti Lina Klimaviciu, kuris puse sezono zaides Suduvoj buvo parduotas i Dnepropetrovsko Dnipro..


Comments are currently closed.



Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,184,149 hits