Archyvas pagal 2012 rugsėjo



Ledesma – geriausias!

Kas buvot vakar stadione, tas matėt (nors buvo tik 500), kiti gal matėt LFF portale, tačiau naujiena yra tokia, kad mūsiškis Rafaelis Ledesma buvo išrinktas geriausiu A lygos liepos-rugpjūčio žaidėju. Su tuo Rafaelį ir sveikinam – juk po pusės sezono kažin ar galėjome tikėtis, kad kuris nors Sūduvos žaidėjas galėtų į tokį titulą pretenduoti!

29: SŪDUVA 4:1 TAURAS

Spėju, visi, kas šiandien užsuko į Marijampolės stadioną maloniai pasilinksmino. Pastaruoju metu Sūduva retokai savo gerbėjams suteikia progų be ypatingo nerimo praleisti rungtynes ir pamatyti krūvą saviškių įvarčių. Aišku, žvelgiant iš turnyrinės lentelės perspektyvos, įmuštų įvarčių skaičius nėra esminis. Svarbūs yra tik trys taškai. Tačiau juk futbolas lošiamas dėl žiūrovų, o šiems visada smagu, kai įvarčiai byra vienas po kito.

Tad kol kas viskas tvarkoje – Sūduva jokių siurprizų nepateikė ir atstatė saugų atstumą nuo Kruojos. O va Tauras irgi dviejose kategorijose išsiveržė į priekį – tapo kol kas daugiausiai kartų pralaimėjusia ir daugiausiai įvarčių šiais metais praleidusia komanda.Sunkūs laikai Taurui – tikėkimės, kad iki kito sezono komanda sugebės suremontuoti savo pinigų seifą ir surinkti padorią komandą.

Paploti galime naujokui – Nerijus Valskio statistika puiki. Du įvarčiai ir rezultatyvus perdavimas – niekam toks pasiekimas gėdos nedarytų. Dar labiau ploti galima Ledesmai, kuris pastaruoju metu muša visada, kai tik muša Sūduva. Atrodo, brazilas sugrįžo į savo gerųjų laikų formą ir šiuo metu užgesino visus murmesius apie tai, kad „šis žaidėjas lošia puse kojos“ bei pamažu pradeda dejones apie tai, kad Sūduvai ko gero nepavyks jo išlaikyti ir kitam sezonui.

Taip, Ledesma pagaliau priartėjo prie to taško, kuriame jį būtų galima pavadinti komandos lyderiu. Gaila tik, kad iki tikro lyderio jam dar mažumą trūksta – nepaisant to, kad lošia gerai, tačiau užsiimti komandos draugų žadinimu ir organizavimu šis žaidėjas kol kas ypatingo noro nerodo. Na bet čia jau nieko nepadarysim – pakanka ir to, kad įvarčius jis muša ir muša.

Šiuo metu trijuose turnyruose (A lyga, LFF taurė, Europos lyga) Ledesma jau yra įmušęs 17 įvarčių. Ir tai yra labai gražus rezultatas. Nuo to laiko, kai Sūduva išiskapstė į A lygą, daugiau per sezoną buvo įmušę tik trys žaidėjai – Tomas Radzinevičius (2002 jis įmušė 21 įvartį, o 2005 – net 29) ir Povilas Lukšys (2010 – 19 įvarčių). Tuo tarpu didžiajame sąraše, kuriame yra visi Sūduvos įvarčiai nuo 1990 metų iki šios dienos, Ledesma yra garbingoje 14-oje vietoje, kurią jis kol kas dalijasi su Litvinu ir Larčenka. Iki sezono pabaigos dar liko nemažai rungtynių, tad galime būti tikri, kad po sezono Ledesmos vardas bus dar aukščiau.

Dabar turėsim pora dienų pertraukos, o tada keliausim link labai įdomaus dublio – žaidimo su Šiauliais svečiuose ir su Žalgiriu namuose.

Laukiam: Sūduva – Tauras

Neskaitant Lukšio įvarčio, šis vaizdas buvo įdomiausias paskutinėse Sūduvos ir Tauro rungtynėse Marijampolėje.

Šiauliai nusprendė Sūduvai nepadėt – matyt, čia Jarmalavičiaus kerštas. Šiauliai prakišo Kruojai ir greičiausiai iškrito iš lenktynių dėl 3-4 vietų. Užtat Kruoja, prastokai pastaruoju metu lošusi, ir vėl į bronzons medalius savo nagus ištiesė. Ką gi – jeigu jau kolegos iš kitų klubų Sūduvos taip nemyli, teks mūsų komandai pačiai savo reikalus tvarkytis. O tam reikia paprasto dalyko – laimėti. Bent jau prieš komandas, kurias privalu nugalėti.

Taigi, Sūduvą nuo Kruojos šiuo metu skiria trys taškai. Todėl šį vakarą būtina tą skirtumą ir vėl padidinti iki šešių. Kitas turas ir mums, ir Kruojai bus sudėtingas – jie loš su Žalgiriu, o mūsų komanda – su Šiauliais. Todėl Taurą nugalėti tiesiog privaloma. Juk niekas nenori, kad bronzos medalių likimas spręstųsi paskutinėse čempionato rungtynėse su Kruoja. Kaip žinia, Kruojai Sūduva šiemet jau atidavė 9 taškus – didelių matematikos žinių nereikia tam, kad suprastum, kaip atrodytų turnyrinė lentelė, jei bent pusę tų taškų būtų paėmusi Sūduvai. Štai taip ir gaunasi – Kruoja yra daugiausiai iš Sūduvos šiais metais taškų atėmusi komanda.

Tauras yra silpna komanda. Nepaisant to, Sūduvai lengvai laimėti pavyko tik pirmą kartą. Antrosios rungtynėse Marijampolėje ir trečio rato žaidimas Tauragėje buvo žymiai sunkesnis. Ir visai neblogas Sūduvos žaidimas su Ekranu mums negarantuoja, kad taip pat smagiai Sūduva lakstys po aikštę ir šiandien. Deja, taip jau ne kartą šiais metais yra buvę – Sūduvos žaidimas toks banguotas, kad po puikių rungtynių gali sekti visiškai beviltiškos. Būna ir atvirkščiai, tačiau minusinės rungtynės visada ilgiau išlieka atmintyje.

Komandoje šiandien nebus diskvalifikuoto už korteles Borovskio. Tačiau didelės bėdos tame, aišku, nėra – vienintelis neblogas dalykas yra tas, kad į sezono pabaigą Sūduva vis tik susikomplektavo taip, kad praktiškai kiekvienome rungtynėse turėdama diskvalifikuotų žaidėjų, sugeba juos visai neblogai pakeist. Naujokai ir vis dažniau aikštėje pasirodantys dubleriai komandos vaizdo negadina. Gal ir dėl to, kad komandos vaizdas šiais metais apskritai nėra ypatingai gražus.

Tikiuosi visi pastebėjote, kad rungtynių laikas ir vėl pasikeitė. Pradžia buvo pastumta valanda priekin – žaidimas prasidės 18.30 val. Tad tiems, kas keliaus į stadioną linkiu gero futbolo, nes pats pažiūrėti šių rungtynių galimybės neturėsiu. O komandai – lengvos pergalės ir turnyrinės ramybės susigrąžinimo.

P.S. Ir nepamirškit pareikšti savo nuomonęs geriausio Sūduvos žaidėjo rinkimuose!!!

28: EKRANAS 2:2 SŪDUVA

Šį sekmadienį Sūduva sulošė puikias ir visiškai klasikines šio sezono rungtynes. Tokias, kurios parodo šios komandos šio sezono lygį ir galimybes. Deja, kai rodai tik lygį ir galimybes, daugiau nei trečios vietos tikėtis negali. O aukščiau savo bambos (tai yra, aukščiau kasdienių galimybių) Sūduva kol kas šiais metais buvo iššokusi tik du kartus. Per pirmas A lygos rungtynes su Ekranu Marijampolėje ir per atsakomąsias Europos lygos rungtynes su Daugava svečiuose. Apie tokios mažumą liūdesį varančios padėtis priežastis pakalbėsime pabaigoje, o dabar persikelkime akimirkai į Panevėžį.

PANEVĖŽIO YPATUMAI. Nors įvairios aplinkybės ir vėl kęsinosi pakišti man koją, tačiau vis tik jas pavyko aplenkti ir surengti sau pirmą tikrą komandos „apžiūrėjimą“ svečiuose. Aišku, mano padėtis keistoka – kai Sūduva lošia Marijampolėje aš taip pat būnu „svečiuose“, o kai einu Sūduvos žiūrėti Vilniuje – nelabai gaunasi to man pavadinti „kelione išvykon“. Trumpai tariant, tikrieji „svečiai“ gaunasi tik tuomet, kai Sūduva žaidžia ne Marijampolėje ir ne Vilniuje.

Pamatyti savo komandą svetimame mieste ir svetimame stadione – visada ypatingas nutikimas. Kas žino – tai žino, o kas nežino – labai rekomenduoju išbandyti. Po gimtąjį kraštą pasižvalgyti visada smalsu. Panevėžy buvau ne pirmą kartą, tačiau tas kraštas man buvo ir tebėra svetimas. Svetimai skamba vietinė šnekta, o ir žmonės kažkokie svetimi atrodo. Gerai, ne apie tai čia šneka.

Prie senojo Panevėžio stadiono atsiduriu mažumą per vėlai. Visur Lietuvoje tas pats dalykas – kasa viena, todėl riebi eilė vingiuoja kokius 30 metrų. Startinis švilpukas nuskambėjo man dar braukantis už stadiono vartų, todėl nemačiau, ar Sūduva prieš rungtynes darė įprastinį ratą. Mobilusis internetas stadiono prieigose taip pat vėžliškas, tad žaidimo pradžios telefono ekrane pamatyti taip pat nepavyko.

Super-VIP tribūna ant Panevėžio stadiono stogo.

Stadiono apsauginiai buvo labiau atsipūtę nei tie, kur plėšo bilietus Sūduvos stadione – spaudė rankas pažįstamiems žiūrovams ir nė nebandė kišti nosies į fotoparato krepšį. Panevėžio stadionas iš tikro apverktinos išvaizdos – ir, panašu, iš tikro ten niekas nesikeičia. Bent jau tūlikai buvo ten pat, kur ir pernai – namukas su dviem skylėm už galinės tribūnos. Na, bet čia tik pašalinio pastebėjimai – Ekrano gerbėjai prie tokio gimtojo stadiono įpratę ir greičiausiai didelės triukšmo dėl to nekelia. Nekeliu ir aš – ne mano kiaulės, ne mano pupos. Nors, atvirai pasakius, toks jausmas, kad senasis Sūduvos stadionas buvo dailiau sutvarkytas nei Ekrano šiandien. Ir čia net ne pinigų, o požiūrio klausimas.

Beje, jeigu jums atrodo, kad marijampoliečiai rungtynių metu piktnaudžiauja saulėgrąžomis, tai rekomentuoju nuvykti į Panevėžį ir pažiūrėti, kas dedasi ten. Čia saulėgrąžas kremta ir didelis, ir mažas, ir vyrai, ir merginos. O kadangi tribūnos rungtynių metu buvo bent jau man neįtikėtinai tylios bei abejingos (mažumą atsigavo tik tuomet, kai Ekranas pradėjo mušti įvarčius), tai gliaudomų saulėgrąžų traškėjimas buvo svarbiausias kone viso žaidimo garsinis fonas.

Taigi, su kitais bilietų pirkikais atsidūriau kėdėje, išsitraukiau fotoapratą, suglaudžiau ausis ir ėmiau stebėti, kas dedasi aikštėje.

PRADŽIA. Kaip visada, pirmiausiai patikrinau sudėtį ir joje pamačiau du reikšmingus dalykus. Nebuvo Loginovo (panašu, kad jis, kaip ir Šoblinskas buvo diskvalifikuoti), vietoje kurio lakstė Urba. O saugų linijoje, berods ten, kur paprastai būdavo Urbšys, Thomsonas, Freidgeimas ar Eliošius ryškiais sportbačiais bėgiojo naujokas Valskis (po pirmojo Nerijus nusprendė būti kuklesnis ir oranžinius bucus iškeitė į kuklius baltus). Visa kita – klasika. Radžius, Borovskij, Slavickas gynyboje, Leimonas, Chvedukas, Baranovskij aikštės centre ir Ledesma su Lukšiu priekyje.

Vaizdelis, kurį maždaug 10 minutę pamačiau aikštėje manęs nenudžiugino. Žaidimas atrodė kaip lietuvių (Sūduva) rungtynės su graikais (Ekranas) – futbolas ėjo į vienus vartus. Ekranas masiškai spaudė, Sūduva atsimušinėjo ir ėmė kirbėti nemaloni nuojauta, kad sausiems iš balos šiandien Sūduvos žaidėjams nepavyks išlipt. Tačiau minutėms ir tribūnose gliaudomoms saulėgrąžoms tiksint, vaizdas pamažu ėmė keistis.

Samusiovo paskaita jaunesniąjam kolegai.

Ekranas spaudė, tačiau nieko įdomesnio priekyje sukurti nesugebėjo. Ekrano atakos buvo galingos, aikštės vidury jie taip pat laikė savo rankose, tačiau paskutinėse atakos stadijose labai trūko improvizacijos. Ekrano žaidimas pamažu tapo nuspėjamas – praktiškai visos atakos vyko pagal tą patį modelį: kairiuoju kraštu. Kamuolys būdavo metamas į priekį kairėn, o ten buvo Ekrano puolėjai mėgindavo kažkaip išsinarplioti iš Sūduvos gynėjų priežiūros ir mestelėti balioną link vartų. Sūduvos gynėjai Ekrano veiksmus visai neblogai skaitė ir rinkosi aukštus kamuolius. O žemi perdavimai būdavo labai brokuoti. Taip, buvo toks vienas labai nejaukus momentukas Borovskio ir Urbos krašte, kai Ekrano žaidėjas gavo laisvas kamuolį prie pat vartų, tačiau toje situacijoje komandą gelbėjo Davidovsas. Aha, latvis ir vėl sulošė taip, kad daugiau jau niekas nebegalės pasiteisinti tuo, kad „lošiam neužtikrintai, nes jaučiam nuolatinę grėsmę dėl nepatikomo vartininko žaidimo“. Davidovsas ir vėl tapo vienu geresnių rungtynių žaidėjų.

Sūduvos žaidimo schema buvo aiški ir ją buvo galima laisvai nuspėti dar prieš rungtynes. Gynyba ir kontratakos. Įpusėjus pirmam kėliniui ramus ir tikslūs Sūduvos veiksmai gynyboje ėmė žaidinti tikėjimą, kad viskas gal ir nebus taip blogai. O kai Ekrano puolimas ėmė buksuoti, Sūduva vis dažniau rasdavo sprendimų ir laisvo ploto prie paties Ekrano vartų. Iš pradžių buvo keli Ledesmos bandymai iš toli. Nelabai pavojingi ir nelabai vykę. O paskui buvo trečiasis – tą kartą brazilo smūgį atrėmė virpstas. Įdomu, kas ten per smūgis buvo, nes vartininkas labai jau keistai jį gaudė – lyg ir buvo pasirengęs, rankas ištiesęs, o kamuolys vis viena pro šalį praėjo. Iki kuriozo ne taip jau daug trūko – nuo virpsto kamuolys atšoko į vartininko nugarą, tačiau nulėkė ne į vartus, o pro šalį. Bent vienas toks įvartis šiemet tikrai buvo įmuštas – tik dabar nepamenu, kurios komandos vartininkas taip liūdnai nukentėjo.

Ledesmos smūgis ką tik pabučiavo štai šį Zubo virpstą.

Tuomet dar buvo ketvirtas Ledesmos smūgis (nors tą kartą geriau būtų metęs pasą dešiniu kraštu skuodžiančiam Baranovskiui), buvo žymiai pavojingesnis Brorovskis praėjimas ir smūgis tuo pačiu kraštu ir Chveduko nelabai vykęs vartininko sugebėjimų patikrinimas. Trumpai tariant – komanda gynėsi, tačiau sugebėjo atlikti daugiau smūgių į vartų plotą, nei juos spaudę priešininkai. Tad į muzikinę pertraukėlę išjėau visai neblogos nuotaikos ir gan ramus (pertraukėlės metu, beje, buvo ištransliuota ir Kerbedžio daina, į ką vienas garbaus amžiaus Ekrano gerbėjas replikavo „geriau būtų Freddy Mercury paleidę“).

Povilas Kiselevskis – naujas veidas pagrindinėje komandoje.

GALAS. Per pertrauką persikrausčiau į kitą tribūną – juk visada smagiau iš arti matyti, kai mušta tavo komanda, o ne priešininkas jai. Žaidėjams sustojus į startinę antro kėlinio poziciją, stadionas ištransliavo dar vieną dainą – kaip supratau, tai buvo Ekrano himnas. Gal ir buvo keista matyt, kaip žaidėjai aikštėje lūkuriuoja, kol daina pasibaigs, tačiau himnas Ekranui, panašu, padėjo.

Žaidimas nuo pat pradžių tapo energingesnis, nors pati schema buvo ta pati – Ekranas spaudė, Sūduva juodai gynėsi ir į atakas pernelyg nelindo. Nesikeitė ir Ekrano žaidimo stilius – jiems ir vėl labai trūko improvizacijos puolime. Nors, reikia pripažint, pirmo kėlinio veiksmus kairiuoju kraštu papildė ir šioks toks gyvumas dešinėje bei mėginimai kakta sieną pramušt centru. Tie centriniai mėginimai mažumą priminė ir Sūduvos žanro krizę – kai keli puolantieji susigrūda keliuose kvadratiniuose metruose ir mėgina kažkokiu stebuklingu būdu pro tą tirštumą prasibraut. Išspręst tokius puolimo iššūkius nesunku – tereikia sutankinti gretas ir kamuoliui praeiti kliudo elementariausi fizikos dėsnei. Juk kamuoliui reikia tuščios erdvės, o jos tokiu atveju tiesiog nelieka.

Sūduvai antro kėlinio pradžia ir vėl buvo sunkoka, tačiau mūsų komanda puikiai pasinaudojo žinoma Ekrano bėda. Ekranas antrame kėlinyje padidino apsukas ir metė priekin daugiau žmonių. Tad pagyvenusiems Ekrano gynėjams tapo dar sunkiau laiku sugrįžti ir apskritai sugaudyti greitas Sūduvos atakas. O Sūduva puolime veikti siekė dvejopai – arba labai greitai (kas aišku atnešdavo šiokio tokio žaidybinio broko) arba per Ledesmą, kuris akimirkai kamuolį užlaikydavo, apsižvalgydavo ir mestelėdavo neblogą pasą arba mušdavo pats. Ir nors brazilui galima priekaištaut, kad bent porą kartą per šias rungtynes pagailėjo paso žymiai geresnėje pozicijoje buvusiam kolegai (Baranovskiui pirmam kėliny ir Valskiui rungtynių pabaigoje), tačiau prie abiejų Sūduvos įvarčių gamybos Ledesma fundamentaliai prisidėjo.

Tie įvarčiai buvo prognozuojami – priežastis minėjau aukščiau. O nutiko jie dėl to, kad ne tik Ekranas sudarė sąlygas tuos įvarčius įmušti, bet ir Sūduvos žaidėjai sulošė tose atakose tiesiog idealiai. O gal….? O gal tiesiog iš tikro įmušti norėjo???? (na bet apie tai vėliau).

Pirmas įvartis prasidėjo aikštės centre, kur Lukšys su Cheduku užspaudė užsižiopsojusį Ekrano gynėją ir perėmė kamuolį taip atkirsdami likusią priešininko komandą. Priekin Sūduva skuto visu greičiu, todėl Ekranas neturėjo jokių šansų gynybai suorganizuot. O tada viskas nutiko lyg iš vadovėlio – tikslūs bei laiku atlikti pasai ir Ledesma tiesiog negalėjo neįmušti. Antrą įvartį ir vėl reikėtų panašiais epitetais apipavidalinti – tikslūs perdavimai ir laiku tinkamoje vietoje atsidūręs bei mušti iš sudėtingos situacijos sugebėjęs Lukšys (įdomu, kiek įvarčių Ekranui jis yra įmušęs nuo to laiko, kai lošia Sūduvoje?)

Kas buvo po to – visi matėte. Tiksliau – aš nelabai mačiau, kaip ten Ekranas per kelias minutes tuos du įvarčius sukalė – labai jau toli veiksmas buvo. Tačiau buvo įvarčiai, o paskui – pendelis. Ir čia futbolo dievai dar kartą nutarė pagelbėti Sūduvai ir įsikūniję į mūsų vartininką leido mums visiems pozityviai užbaigti sekmadienį. Jo, būtų pernelyg neteisinga, jei Sūduva šias rungtynes būtų pralaimėjusi.

Lemiama rungtynių dvikova.

IŠVADOS. Po Ekrano pendelio įvarčiu nevirtusio buvo dar visko. Laimėti galėjo abi komandos – Sūduva gal kiek labiau. Nes Ekranas lyg pablūdę lindo į puolimą – to, ką per antrą kėlinį jie nuveikė pakako, kad komanda iš paskutiniųjų siektų pergalės. Net ir savų vartų gynybos sąskaita. O Sūduva dėl tos priežasties turėjo bent 2-3 kontratakas, kai Sūduvos puolančiųjų būdavo daugiau, nei Ekrano gynėjų. Tačiau nieko doro iš to išpešt nepavyko. Turiu ir šiam reikalui paaiškinimą – jei kėlinio pradžioje Sūduva mušė todėl, kad įmušti labai norėjo, tai kėlinio pabaigoje nemušė, nes įmušti nenorėjo. Juk situacijos buvo identiškos – tereikėjo būti šiek tiek greitesniems ir tikslesniems. Ir trys taškai būtų keliavę į Marijampolę. Ir net taškai čia svarbūs – turnyrinės lentelės prasme gerai ir lygiosios. Svarbus yra komandos noras laimėti, kurio šiandien Sūduva ir vėl pritrūko.

Nesupraskite manęs neteisingai – šiandien neturiu jokio noro peikti komandos. Tiesiog šios rungtynės dar kartą parodė visas šio sezono Sūduvos galimybes ir bėdas. Tas, kurios buvo akivaizdžios per paskutines rungtynes su Žalgiriu.

Sūduva šiandien tikrai lošė gerai. Nežinau, ką jūs matėte per teliką, tačiau kai esi stadione, visada turi geresnį vaizdą bendro komandos judesio. Šiandien Sūduva kaip niekad buvo mobili, susikaupusi ir tiksli. Žaidėjai tinkamai judėjo, nestoviniavo, gražiai vienas kitą pakeisdavo. Galbūt Sūduvos veiksmams trūko jėgos, tačiau ir be jos galėjo čempioną jų aikštėje nugalėti. O tai – nėra taip mažai.

Taigi, Sūduva dar kartą parodė, kad moka ir gali lošti gražų futbolą. Gali netgi užsivesti ir mušti puikius įvarčius – ne atsitiktinius, ne po kampinio, bet normaliai išvestus iš žaidimo bei tikslingų kombinacijų. Parodė, kad gali kombinacijas atlikti švariai, be broko. O svarbiausia – parodė, kad gali labiau norėti įvarčio ir pergalės už priešininką.

Tragedija yra tame, kad komanda nėra psichologiškai tvirta tiek, kad šitą būseną ištemptų visas rungtynes. Galėtum netgi sakyt, kad be reikalo Lukšys tą antrą įvartį įmušė. Tas įvartis Ekranui tapo lyg raudonas skuduras – jie ištikro įjungė maksimalias apsukas ir ėjo va bank. Tačiau matėsi ir tai, kad Sūduva išėjo į žiemos miegą. Atvirai pasakius, atmosfera aikštėje (tie subtilūs niuansai, kurių per teliką niekada nepamatysi) aiškiai rodė, jog Ekranas muš ir greičiausiai ne vieną kartą. Su vienu įvarčiu savo vartuose jie ko gero ir toliau būtų volioję tą emociškai normalų, padorų futbolą, kuris Sūduvai gal ir būtų buvęs įkandamas. Antrasis įvartis radikaliai pakeitė abiejų komandų psichologiją. Sūduvai tai – jokia naujiena. Deja, šis dalykas greičiausiai ir lėmė sezono vaizdą – potencijos turinti komanda, kuri tos potencijos taip ir neišnaudojo.

 Antram kėlynyje buvo ne tik įvarčių. Tribūnos apsikeitė dūmais.

Kaip sakiau – nenoriu kaltinti žaidėjų, kad jiems „trūksta koncentracijos“ ar dar kokių dalykų. Tai nėra konkrečių rungtynių klausimas. Tai yra bazinė komandos psichologinė būsena, kurios taip niekas šiais metais ir nesutvarkė. Būtent – ne konkrečių žaidėjų, o visos komandos bėda. Žaidėjų, kaip kolektyvo, siekiančio vieno bendro, o ne personalinių tikslų. Tad gali pažiūrėt kartojimą ir dėl praleistų įvarčių apkaltint konkrečius gynėjus. Tačiau ne tame esmė. Juk iki tol gynyba veikė puikiai – dėl to, kad norėjo veikti puikiai.

Dėl tos pačios priežastis Sūduva daugiau neįmušė, nors, kaip minėta, įmušti tikrai galėjo. Turėjo ne prastesnių progų, kaip kėlinio pradžioje. Tačiau rungtynių pabaigoje komandos nebeliko – buvo atskiri žaidėjai, kurie bandė kažką nuveikti savarankiškai. Ir Ekrano gynėjai, netgi kai jų būdavo mažiau, lengvai tas pavojingas situacijas gesindavo.

Beje, nežinau ar pastebėjot, tačiau Davidovso atmuštas pendelis radikaliai pakeitė komandos išvaizdą. Sūduva tarsi pabudo. Va tada jau daugmaž tapo aišku, kad įvarčio Sūduva greičiausiai nepraleis. Atvirai pasakius, ta trumpa atkarpa tarp pendelio ir rungtynių pabaigos buvo viena gražesnių šiandienos Sūduvos žaidime. Komanda staiga nurimo, ėmė lošti protingai, palaikydavo kamuolį aikštės viduryje, ramiai pasipasuodavo (turiu omeny ne minusinius perdavimus atgal, o kuriančius). Tuo metu Sūduva iš tikro lošė kombinacinį futbolą – nebandydama laimės vien tik balionais Beniušio link. Galvoju, kad šio pokyčio priežastis – vieno žaidėjo veiksmai, kurie įkvėpė ir kolegas. Be abejo, tas įkvėpėjas – vartininkas, atlikęs šiokį tokį žygdarbį. Toje atkarpoje būtent latvis tapo komandos lyderiu, kurio pavyzdys užkūrė ir kitus žaidėjus. Tokių žaidėjų ir tokių momentų mūsų komandai šiais metais labiausiai ir trūko!

Štai taip. Spėju, kad šiais metais nieko doro jau Sūduva nebenuveiks. Tikslas – išsaugoti trečią vietą ir galvoti apie kitus metus. Ir ieškoti žmogaus, kuris sugebėtų žaidėjams atskleisti jų, kaip kolektyvo galimybes ir būdus toms galimybės maksimaliai išnaudoti. Tik va – tikėtis, kad kas nors iš esmės ta kryptimi bus daroma būtų naivu. Bijau, kitais metais mūsų laukia dar vienas „neišsipildžiusių svajonių“ sezonas.

Nerijus Valskis ir Tomkevičius lenkiasi futbolo dievams, o teisėjas telefonu užsakinėja picą.

Tiesa, pamiršau vieną svarbų dalyką. Paminėti du naujokus (bent jau aš juos aikštėje mačiau pirmą kartą). Valskį ir Kiselevskį. Patiko man jie abu. Aišku, vienodai jų vertininti negali. Nerijus Valskis – lyg koks legionierius, todėl iš jo tikiesi maksimumo. Kiselevskis – dubleris, todėl labiau žiūri tiesiog į jo laikyseną aikštėje. Valskis man pasirodė ypatingo dėmesio vertas Sūduvos pastiprinimas. Aukštas, tvirtas, greitas ir dar sugebantis kelti vėją individualiais veiksmais. Juk antro kėlinio pabaigoje ne tiek daug trūko, kad jis vienas būtų įvartį sukūręs – deja, prasmukus po kokius 4-5 Ekrano gynėjus, Valskis nebespėjo pramušti. Bet kokiu atveju – tame krašte šiais metais tokio galingo žaidėjo Sūduvoje dar nebuvo. Tuo tarpu Kiselevskis vaizdo taip pat negadino. Ypatingų žygdarbių nenuveikė, tačiau kamuolio ir priešininkų nebijojo. O tai – ne taip jau ir mažai. Juolab, kad šis žaidėjas, panašu, turi Chveduko stiliaus troškimą pabūti visose aikštės vietose – štai tokių besidrąskančių veikėjų mūsų komandai labai trūksta.

Tiek šiam kartui. Tikiuosi, kad tai, ką komanda dar kartą atrado šiose rungtynėse, pavyks bent keletą kartų panaudoti užbaigiant ketvirtąjį ratą. To šiemet per akis pakaktų.

Laukiam: Ekranas – Sūduva

 Vaizdelis iš pirmųjų šio sezono rungtynių – emocijų ir diskusijų kaip visuomet netrūko.

Tikra tiesa – pertrauka prailgo. Juolab, kad mūsų pertrauka buvo gerokai ilgesnė už visų kitų komandų. Išskyrus REO. Palyginus su jų pertrauka, mūsiškė – vienas malonumas. Kad ir kokia fantazijos stokojanti kartais būtų A lyga, joje vis tiek yra lošiamas futbolas, o ne Alias (toks žodžių žaidimas) su Lietuvos futbolo federacijos pareigūnais. Aišku, A lyga šiokį tokį pranašumą turi ir prieš rinktinės rungtynes – čia tavo komanda dažniau laimi, o ir įvarčių įmuša daugiau.

Deja, mes ramiai laukti sekmadienio neturime jokios teisės. Paskutinis ratas bus įtemptas – pakankamai daug dalykų dar nėra aišku. Praktiškai visos komandos turi realių galimybių pakeisti savo vietą turnyrinėje lentelėje. Išskyrus gal tik Bangą, kuri tiek nuo aukščiau esančios komandos, tiek nuo žemiau sėdinčios yra atsiskyrusi maždaug po dešimt taškų.

Sūduva Kruoją lenkia 7 taškais. Atrodo – nemažai. Tačiau visi puikiai suprantame, kokie nemaži šansai po šio turo Kruoją lenkti tik 4 taškeliais. Kad Kruoja nugalės Taurą – neabejoju. O va ar Sūduvai pavyks bent tašką parsivežt iš Panevėžio – klausimas žymiai sudėtingesnis. Juk ir Ekranas kaposis iš paskutiniųjų – nuo Žalgirio šią komandą taip pat skiria mažumą rizikingas atstumas. Todėl visko gali būti, kad šių metų čempioną lems ne tik Žalgirio bei Ekrano tarpusavio rungtynės, bet ir taip, kaip šiedu klubai suloš su tokiom komandom kaip Sūduva ar Šiauliai (darant prielaidą, kad visas kitas turėtų nugalėt). Žalgirį pasivyt Sūduvai teoriškai yra įmanoma, tačiau kažin ar atsiras daug tikinčių, kad mūsų komanda yra pajėgi tokį žygdarbį šiais metais atlikt. Tad geriau gal žvalgytis apačion.

Prieš šią nežmoniškai ilgai trukusią pertrauką Sūduva, švelniai tariant, lošė prastai. O jei jau kalbant tiesiai šviesiai – mūsų komanda lošė tiesiog tragiškai. Labai abejoju ar Sūduvos žaidimo kokybė galėjo pernelyg pasikeisti ir pagerėti per trijų savaičių pauzę – tiesiog nėra jokio šaltinio, kuris tokį pokytį Sūduvai galėtų suorganizuoti. Todėl labai daug kas priklausys nuo to, kaip nusiteikusi Sūduva atvažiuos į Panevėžį. Jeigu komanda bus užsivedusi taip, kaip buvo paskutinėse rungtynėse su Žalgiriu – lygiųjų galim tikėtis. O jei ne – tuomet pralaimėjimo nebus išvengta. Ekrano žaidimas šiais metais – ko gero mažiausiai banguojantis iš visų A lygos komandų. Ekranas nerodo stebuklų, tačiau ima taškus, nes rodo didelį norą tuos taškus imti. Ant tokių norų kupinos Ekrano komandos ir Sūduva šiais metais buvo užsirovusi. Ilgai dar prisiminsim tuos tris Veličkos įvarčius.

 Legendinis pirmasis Rafaelio Ledesmos pasirodymas Sūduvos komandoje.

Tokios tokelės. Pačioje komandoje ypatingų pokyčių lyg ir neturėtų būti. Kiek supratau, niekas šį kartą nėra diskvalifikuotas, niekas nėra traumuotas. Nebebus tik Eliošiaus – jei visos kalbos apie jo persikraustymą į Čekiją yra teisingos. Oficiali Sūduva vis dar tyli. Tačiau Eliošius šiais metais niekada nebuvo nepakeičiamas pagrindinės sudėties žaidėjas. Greičiau atvirkščiai – dažnokai rungtynes pradėdavo ant suolo, o kartais – apskritai nepasirodydavo.

Oficiali Sūduva tyli, užtat dalija kažkokius labai neišvaizdžius aparatus tiems, kas spėja būsimų rungtynių rezultatą. Kadangi aparatai, jaučiu, yra žiauriai vertingi, tai spėjantieji vadovaujasi protu, o ne tikėjimu savo mylima komanda – kone pusė jų mano, kad Sūduva Ekranui praloš. Šitame žaidime dalyvauti aš nekviesiu. Geriau jau pabalsuokit už geriausią liepos-rupgjūčio mėnesių įvartį, nes kandidatų sąraše – net du mūsiškių smūgiai. Aišku, ten šansų irgi nedaug – mūsiškių įvarčiai ypatingo palaikymo kol kas nesulaukė.

Vienžo, baigiu malti niekus ir dedu tašką. Laukiam sekmadienio.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 342 hits