Archyvas pagal 2012 spalio

DUBLIS: ATLANTAS – SŪDUVA: 1:0 IR 1:5

Prasti popieriai. Labai prasti. O sunkiausia susitaikyti su tuo, kad Sūduvos sugebėjimas šiais metais pralaimėti bet kokio lygio komandoms jau net nebestebina. Pirmųjų rungtynių nemačiau, o antrąsias žiūrėjau pakankamai fragmentiškai, tačiau šiuo atveju pakanka žinoti rezultatus ir bazinius komandų pajėgumus, jų gyvenimišką situaciją ir šio sezono tikslus bei ambicijas. Jokie argumentai nepadės pateisinti pralaimėjimo turnyre, kur paralaimėjimas reiškia turnyro pabaigą. Pralaimėjimo komandai, kuri kybo ant siūlo ir dar niekam nedavė garantijų, kad išliks ir kitame sezone. Komandai, kuri iš esmės buvo surinkta prieš pora mėnesių ir kurios didžiausias šio sezono pasiekimas – išlipimas iš paskutinės lentelės vietos. Sunkiai prisimenu laikus, kai iš taurės turnyro Sūduva buvo išlėkusi taip anksti.

Nereikėtų stebėtis, kad žmonės ima murmėti apie parduotą žaidimą. Tiesiog komandų pajėgumai yra tokie nelygūs, kad netgi taurės turnyro specifika nepateisina šio pralaimėjimo. Į kitą taurės etapą žengė visi Sūduvos kaimynai turnyrinėje lentelėje ir dauguma jų net neleido suabejoti savo pranašumu.

O tada buvo normalios rungtynės. Žaidimas, kurio metu Sūduva ypatingų stebuklų nerodė, tačiau ir neleido suabejoti savo pranašumu. Ir vaikui aišku – būtent taip Sūduva ir turėtų lošti su Atlantu. Mažų mažiausiai taip – nesiplėšydama, be ypatingos magijos, tačiau be mažiausio šanso priešininkui. Turi žaisti taip, kad po rungtynių žmonės kalbėtų tai, ką kalba po antrojo žaidimo: “Aha, laimėjo 5:1, bet galėjo laimėti ir 8:1”.

Gaila, tačiau smagiai prasidėjęs, o vėliau maksimalių emocijų kupinas sezonas baigiasi tokia minorine gaida, kad to pasibaigusio sezono net negaila. Net norisi, kad pagaliau ateitų paskutinis turas ir būtų galima išeiti užtarnautų atostogų.

Visko gali būti, kad mes mažumą sutirštinam spalvas. Kad ir kaip bežiūrėtum – Sūduvos padėtis yra pusė velnio. Netgi visai daili. Jau kelintus metus Marijampolės klubas yra tarp Lietuvos čempionato lyderių – tiek stabilumo, tiek žaidimo požiūriu. Tai yra komanda, kurios gerbėjai bronzos medalius suvokia kaip savaime suprantamą dalyką. Kaip minimalų tikslą, kurį jų komanda pasiekia kiekvienais metais. Tokio miesto kaip Marijampolė futbolo klubui – tai puikus pasiekimas. Juk Vilniuje taip ir neatsirado (bent kol kas) antro padoraus ir rimtesnes perspektyvas turinčio klubo. Kaune aukštesniam lygmenį lošiančių klubų apskritai nėra. Kokioj šiknoj sėdi Klaipėdos futbolas taip pat puikiai žinome. Remiantis bendra logika, Sūduvos padėtis turėtų būti panaši į Dainavos. Abu miestai – panašaus dydžio ir ekonominio pajėgumo, todėl ir futbolą turėtų rodyti panašų. Abiejų miestų klubams turėtų būti didelė garbė išsilaikyti A lygoje daugiau nei sezoną. Taip kad Sūduva yra iššokusi gerokai aukščiau savo bambos.

Ko gero didesnė bėda šioje knebeknėje kas kita. Sūduvos gerbėjai jau seniai susitaikė su tuo, kad komanda pasiekia žymiai mažiau, nei galėtų. Nei galėtų pasiekti, jeigu ne… Užbaigti šį sakinį sudėtinga. Kad komandą jau kelintus metus kankina kažkoks mistinis sindromas – faktas. Tačiau kur glūdi esminės šios situacijos priežastys įvardinti sunkiau. Bent jau man kažkaip sunku susitaikyti su mintimi, kad atsakingas yra vienas žmogus (kaip kai kurie iš mūsų dažnai pasakome).

Taip, mums pikta, kad komanda neišnaudoja to potencialo, kurį sugeba sukaupti prieš sezoną ir jo metu. “Ant popieriaus” Sūduva visada atrodė pakankamai solidžiai. Galbūt Sūduvos treneriai negali sau leisti tiek, kiek leidžia, pavyzdžiui, Žalgirio treneriai, tačiau Lietuvos masteliu matuojant Sūduvos sudėtis yra visai gera. Blogai yra tai, kad komandoje taip ir neatsiranda žmogaus (bet kurioje jos administracijos grandyje), kuris sugebėtų tą potencialą pažadinti ir efektyviai išnaudoti.

Nesileisiu į super ilgas šnekas. Nes tai yra šnekos, kurias varinėjam visą sezoną. Ir kažin ar galėtume šiuo metu pasakyti ką nors naujo. Belieka sulaukti paskutiniųjų rungtynių, kurios viską ir nulems. Sustatys viską į šiokias tokias vietas. Kad ir kaip bebūtų keista ir nesąžininga, tačiau būtent ateinančio turo rungtynės ir nulems tai, kaip įvertinsime sezoną. Kaip visada – “patenkinamai”, ar “labai blogai”, kas jau būtų šiokia tokia naujiena. Taigi, laukiam sezono finišo.

Laukiam LFF taurės

Šią savaitę – dvi sesijos su mistiškiausia A lygos komanda – Klaipėdos Atlantu. Ypatingų šnekų apie šias rungtynes vedžioti nelabai išeina – reikia tiesiog laimėti ir vieną, ir kitą kartą. Faktas, kad šiandienos rungtynės gali būti atkaklesnės – vis tik Atlantui yra žymiai daugiau prasmės pasmušti dėl taurės, nei dėl taškų A lygoje. O kad Atlantas, sezono vidury pasipildęs “užsieniečių autobusu” yra mistiška komanda – irgi faktas. Kažkaip net nekyla ranka gaišti laiko ir tais žaidėjais kaip nors giliau pasidomėti. Juk nėra nė mažiausios garantijos, kad toks keistas Atlanto sprendimas liks galioti ir kitam sezonui. Kadangi komandos komplektavimas nėra ypatingai tradicinis, tai ir komandos žaidimas banguoja lyg Baltijos jūra. Vienas rungtynes Atlantas kapojasi kaip reikiant, o kitas – beviltiškai pralaimi. Tiesa, tų kartkartėmis nutinkančių pergalių pakako, kad ši komanda aplenktų ne tik a.a. REO, bet ir visai prastai sezono pabaigoje atrodantį Taurą. Remiantis Atlanto bangavimo principais būtent taip ir turėtų nutinkt – šio vakaro rungtynės turėtų būti rimtos ir atkaklios, o savaitgalinį A lygos žaidimą Sūduva turėtų laimėti triuškinančiu rezultatu.

Tiesą pasakius, rašyti introdukcijos šioms rungtynėms nė neketinau. Nes rašyti tiesiog nėra apie ką. Tačiau susiradau Atlanto svetainę, kuri buvo atgaivinta ir šiaip ne taip gyvalioja ir radau ten tokią linksmą naujieną. Naujiena kaip naujiena, tačiau tekstą rašančiojo tonas ir stilius šypseną išspaudė. Žodžiu, esmė tame, kad šį vakarą pirmą kartą nuo Nepriklausomybės paskelbimo laikų Klaipėdoje bus žaidžiamas “prožektorių futbolas”. Taigi, Klaipėdoje šį vakarą bus šventė. O mums belieka viltis, kad šventę Sūduva mažumą pagadins ir sėkmingai lips į taurės ketvirtfinalį.

33: SŪDUVA 3:0 BANGA

Praleidau pro ausis ir akis Bangos požiūrį į šias rungtynes, todėl naiviai tikėjausi padorios kovos. Tačiau moderniojo, kapitalistinio futbolo daigai jau suleidę šaknis ir Marijos žemėje. Komandos skaičiuoja, planuoja, elgiasi racionaliai bei praktiškai. Todėl ir nutinka tokie beviltiški ir visiškai beprasmiški žaidimai, koks šį sekmadienį buvo Marijampolėje.

Bangai svarbesnės yra šios savaitės rungtynės LFF taurėje, o A lygoje Gargždų komandai liko tik formaliai damušt čempionatą. O kad praktiški tikslai yra svarbesni už garbę ar kokį nors ten sportinį principą – tai Banga aikštėn prileido nepilnamečių (ką ne kartą akcentavo per teliką rungtynes komentavęs Kesminas) ir pusę pagrindinės komandos paliko namuose. Banga nebuvo verta pralaimėti rezultatu 3:0. Už tokį požiūrį į futbolą, ji buvo verta pralaimėti 10:0. Gaila, bet Sūduva, kuri visą šį sezoną lošia be ypatingo užsidegimo, mielai priėmė priešininko pasiūlytas žaidimo taisykles ir šias treniruotės pobūdžio rungtynes taip pat sulošė puse kojos.

Klausimas yra tik vienas. Ką su tokiom rungtynėm daryti žiūrovams, einantiems į stadioną? Tiesa, jų šį sekmadienį į Marijampolės stadioną susirinko kaip niekad mažai. Oficiali statistika sako, kad žmonių buvo 600 ir Sūduvai tai yra tiesiog gėdingas skaičius. Ko gero teisingiausia būtų buvę šias rungtynes daryti nemokamomis (kad ir kaip tai būtų pavojinga – juk Sūduvai nemokamos rungtynės dažniausiai susiklosto nekaip). O jei jau bilietai buvo dalinti, komandai derėjo mušti bent 5-6 įvarčius. Čia panašiai kaip tose įsimintinose rungtynėse su Atlantu, kai Sūduva į Klaipėdos futbolo legendos saugomus vartus sukalė visus 13 įvarčių. Tą kartą taip pat viskas buvo aišku dar prieš rungtynes, tačiau rekordinis įvarčių kiekis atpirko sportinio principo nebuvimą (turiu omeny tai, kad laimėtojas buvo aiškus iš anksto).

Nesiruošiu skaityti moralų ir kaltint Bangos. Šios komandos sprendimas aikštėn leist antrą sudėtį yra visiškai pagrįstas. Kai kurie Bangos žaidėjai netgi sukėlė rungtynių komentatoriaus begalinį džiaugsmą. Tik džiaugtis labai nėra kuo – draugiškos rungtynės yra draugiškos rungtynės. Jos nėra tikros. Bangos jaunimas gavo pusėtiną treniruotę ir tiek. Gal vertėjo apskritai į Marijampolę Bangai nevažiuot? Spėju, bauda už tai būtų mažesnė nei išlaidos rungtynėms.

Ok. Yra kaip yra. Kaip sykis dėl to apie Sūduvą nėra ką labai pasakyti. Komanda žaidė pusėtinai, pernelyg neįsitempusi. Kaip visada džiugino Ledesma, kaip visada gerai atrodė Valskis ir jau kelintas rungtynes iš eilės blizgėjo Čekijoje darbo negavęs Eliošius. Ir vėl galim sakyt tą patį – jeigu Eliošius loštų visą sezoną taip, kaip sulošę kelias paskutines rungtynes – visi jį komandoje norėtume matyti. O Ledesma pagal per vieną sezoną įmuštų įvarčių skaičių jau beveik pasivijo Radzinevičių. Ir jei 2005 metų Radzinevičiaus pasiekimo greičiausiai nepavyks perlipt (29 įvarčiai per visus turnyrus), tai 2002 to paties žaidėjo rezultatą (21 įvartis) apšokt Ledesma turi realių šansų.

Nepaisant rungtynių nulinės reikšmės ir gan blankaus vaizdelio (netgi turint omeny, kad lietuviškos futbolo transliacijos dėl savo primityvių technologijų atima pusę to, ką matome realiai), Sūduvos pasirodymas man suteikė vilties, kad Kruoja į priekį praleista nebus. Į čempionato pabaigą Sūduva tapo neblogai sukomplektuota komanda. Net jei šiandien ir lošė be tikrųjų puolėjų. Įdomių žaidėjų yra ne tik aikštėje, bet ir ant suolo, o ir dubleriai į pagrindinę sudėtį pagaliau pradėjo judėt. Ir jei pavyks šią sudėtį išsaugot kitam sezonui (nes apie jį jau mintys pradeda suktis) bei papildyt jį keliais žmonėmis (centro gynėju ir puolėju), apie rimtesnius tikslus jau galėsim kalbėt racionaliau nei iki šiol.

aSūduva lošė pakankamai ramiai ir užtikrintai. Jei į vartus dažniau būtų pataikęs Urbšys, rezultatas galėjo būti ir dvigubas. Toji ramybė ir žinojimas, kad esi stipresnis leidžia tikėtis pozityvių rezultatų ir artėjančiame dublyje su Atlantu. O tada – jau finišas. Paskutinės Sūduvos rungtynėse namuose ir paskutinės šį sezoną – prieš Kruoją. Sūduva čempionatą baigs turu anksčiau, nei likusios komandos, nes paskutinijį turėjo lošti prieš REO.

Laukiam: Sūduva – Banga

Zvimbdamas prašmatniu autobusu (su internetu, personaliniu teliku kiekvienam keleiviui ir t.t.) kažkur tarp Rygos ir Vilniaus, mėginu išjungt pragarišką darbo savaitę ir sugrįžt prie lietuviško futbolo reikalų. Deja, sugrįžimas bus tik virtualus, nes iki Marijampolės stadiono jokiais būdais nespėčiau. Iš dalies gelbės autobuso internetas, leisiąs pirmą rungtynių kėlinį gyvai pažiūrėt. Tokios tokelės.

Žalgiris – pirmas, Kruoja – trečia. Toks vaizdelis A lygos lentelėje laikysis bent iki sekmadienio vakaro. Savaime suprantama – minėtos komandos mielai šį išsidėstymą regėtų ir po čempionato finišo. Tačiau, kaip dažnai nutinka – viskas priklauso ne tik nuo Kruojos ar Žalgirio žaidimo, bet ir nuo to, kiek taškų rinks artimiausi konkurentai.

Sūduva panašiose situacijose yra buvusi ir anksčiau. 2005 metais po ilgos pergalės bronzos medalius laimėjusi Sūduva Vėtrą aplenkė tik dviem taškai, o medalių likimas sprendėsi paskutiniame ture. Tą kartą Sūduvai pakako lygiųjų, tačiau ji laimėjo ir niekam nebereikėjo skaičiuoti pergalių, įvarčių ir kitų dalykų. 2006 metais tarp ketvirtą vietą užėmusio Žalgirio, penktą – Sūduvos ir šeštą – Atlanto tebuvo tik po vieno taško skirtumą. Kitame sezone Sūduva dviem taškais aplenkė Ekraną ir laimėjo bronzos medalius. 2008 Sūduvą iš trečios vietos išstūmė tiek pat taškų surinkusi Vėtra. O va 2010 Sūduva atliko tą pačią operaciją Žalgiriui – surinko tiem pat taškų, tačiau laimėjo geresnės statistikos rungtyje.

Šiandienos žaidimas su Banga dar nėra lemiamas. Tačiau jei Sūduva planuoja trečios vietos reikalus spręsti paskutinėse šio sezono rungtynėse (su kuo kitu jei ne su Kruoja), privalo imti po tris taškus tiek šiandien su Banga, tiek kitą savaitgalį su Atlantu. Nes Kruoja, panašu, taškų barstyti nėra nusiteikusi. Aišku ir tai, kad Kruojai yra šiek tiek lengviau. Visada lengviau vytis ir siekti aukštumų, kuriose komanda dar niekada nebuvo, nei saugoti eilinius bronzos medalius. Tačiau, žmonės kalba, Bangai dar sunkiau – šiame sezone ji jau niekuo savo reikalų nei pagerinti, nei pabloginti negali. Komandos treneris skundėsi, kad Bangai trūksta motyvacijos. Tik kažin ar tuo galime guostis. Lošiant su Sūduva visiems tos motyvacijos pakanka, o kadangi pastaraisiais metais pati Sūduva dažnai silpnesnio priešininko dorai neįvertina, tai išpešti taškų iš Marijampolės komandos visada yra daugiau galimybių nei tą patį padaryt su Ekranu ar Žalgiriu.

Šiandien labai svarbi bus rungtynių pradžia. Sakyčiau, kad Bangos motyvacija tiesiogiai gali priklausyti nuo to, kas dėsis per pirmą pusvalandį. Jei Sūduvai pavyktų įmušti greitą įvartį, Bangos entuziazmas priešintis gali tuo ir pasibaigt. Tokia ta psichologija – silpnesnės komandos dažnai lošia žymiai geriau tol, kol nepraleidžia pirmo įvarčio. O po jo reikalai dažnai tampa nebekontroliuojami. Čia ir lietuvių rungtynes su bosniais galima prisimint. Tad Sūduvai reikia kuo greičiau mušti bankę, kitaip pergalės siekimas gali būti labai klampus ir vargingas.

Tiek žinių kol kas. Man belieka jums dar kartą primint, kad vis dar renku balsus už geriausią šio sezono Sūduvos žaidėją. Vis dar renku, tačiau laiko jau visai nedaug – pora savaitėlių.

Yra kaip yra.

Štai ir dar viena Lietuvos futbolo rinktinės sesija užbaigta. Paskutinė šiais metais. Rezultatai, kaip ir pirmuoju atveju, prastoki. Žaidimas – taip pat toli gražu nepritrenkiantis. Kitaip nei kai kurių Lietuvos rinktinės priešininkų. Ir kitaip nei kai kurių Lietuvos futbolo federacijos veikėjų, kurie dėl savo bukumo manė, kad Lietuvai dievas pagaliau suteikė šansą patekti į pasaulio čempionatą. Mat nepasidomėjo, kokį futbolą šiais laikais lošia slovakai ar bosniai.

Klasikiniu būdu ašarų lieti nėra prasmės. Nes nėra prasmės lieti ašarų dėl objektyvių ir nepakeičiamų dalykų. Kaip, pavyzdžiui, tik kvailys gali liūdėti dėl to, kad atėjo ruduo. Lyg būtų to nežinojęs.

Lietuvos rinktinė sužaidė prastai, tačiau su entuziazmu. Futbolininkų negali pulti dėl to, kad nesistengė, nebandė, buvo abejingi. Taip pat ir trenerio negali kaltinti dėl to, kad nemėgino rasti būdų, kaip pasipriešinti komandoms, kurios, kaip paaiškėjo, pora kilometrų Lietuvą paliko už nugaros. Nors ne visuomet taip buvo.

Galvoju, kad yra dvi pagrindinės priežastys, kurios lėmė šiandieninę Lietuvos futbolo rinktinės (o ir lietuviško futbolo apskritai) išvaizdą.

Viena, pas mus tiesiog nebeliko žaidėjų. Po Skerlos, Danilevičiaus, Šembero kartos (nekalbant apie Skarbaliaus ar Žutauto kartą) Lietuvoje tiesiog nebeliko talentingų arba tinkamai šiuolaikiniam futbolui pasirengusių futbolininkų. Spėju, kad jei paimtume Lietuvos rinktinę prieš kokius penkerius metus, retas kuris šiandieninės komandos žaidėjas patektų į startinę sudėtį. Tai nėra akmuo į futbolininkų daržą – tiesiog jie atstovauja tam tikrą lietuviško futbolo etapą ir patys labai mažai ką čia begali pakeisti.

Antra, lietuviška futbolo koncepcija totaliai nusuko į šoną nuo tos krypties, kurie evoliucionuoja šiuolaikinis futbolas. Žinovai gali mane pataisyti (nes visažinis nesu), tačiau mano manymu šiandieniniame futbole esminiai yra du elementai – greitis ir taktika. Na ir kamuolio kontrolė (possession), kaip pasakytų Ispanijos rinktinės gerbėjai. Tačiau toji kontrolė iš esmės plaukia iš pirmųjų dviejų elementų – greičio ir taktikos.

Labai svarbu, kad žaidėjai būtų greiti – tiek kojomis, tiek smegenimis. Taip pat labai svarbu, kad jie būtų išėję aukščiausio lygio taktinio parengimo universitetą. Turiu omeny ne kažkokias ypatingas teorijos pamokas, o teorijos ir praktikos junginį. O tai šiandien, deja, įmanoma tik didžiosios futbolo lygose. Ne Lietuvoje, Škotijoje ar Lenkijoje. Štai kodėl neapleidžia keistas jausmas, kad šiuolaikinės rinktinės pajėgumas tiesiogiai priklauso nuo to, kiek joje yra žaidėjų, dirbančių didžiųjų lygų klubuose.

Ir kas mums belieka? Nesinervinti, palaikyti mūsų klubus bei rinktinę ir kantriai laukti. Nes Lietuvos futbolas ir vėl turi viską pradėti nuo nulio. Šiandien Lietuvos rinktinė ko gero atsidūrė priešpaskutinėje Europos komandų grupėje. Už mūsų teliko liuksemburgai, lichtenšteinai ir maltos. Kitaip tariant – kone mėgėjų komandos. Kurias vis viena dar reikia pasistengt nugalėt.

Tuo tarpu didžiųjų futbolo šalių futbolo specai piktinasi, kad jų milijonierių prikimštoms superkomandoms tenka lošti su mokytojais ir žvejais. Jie sako, kad visos šios komandėlės turėtų praeiti papildomą atranką, kad patektų į tikrąją atranką. Futbolo biurokratai kažin ar tokiam požiūriui pritars – turint omeny, kad jie rimtu veidu svarsto Gibraltaro priėmimą į UEFA.

Gal ir gerai. Nes kantriai laukti savo dienos lošiant su maltomis ir andoromis būtų nykoka. O laukti teks kokius 3-5 metus, kol užaugs tie nepilnamečiai, kurie šiandien turi sutartis su rimtais Italijos, Anglijos ar Vokietijos klubais. Štai tuomet padorus futbolas gal sugrįš ir į lietuviškus stadionus.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,183,311 hits