FIFA rinkimai: kai balsas kainuoja milijonus

Trumpa įžanga. Šį tekstą surezgiau dar praeitų metų pabaigoje ir jis turėjo tapti serijos pradžia. O serija turėjo pasikapstyti visokiuose juoduose ir nelabai maloniuose šiuolaikinio futbolo reikaliukuose. Visi šie raštai, paleidžiami vienas po kito, turėjo jus linksminti kol naujasis sezonas dar neprasidėjęs. Deja, įtemptas gyvenimas planus pasukiojo kitaip. Ir štai tik dabar sugebėjau suvesti paskutinius galus. Tad ir metu jums šią detektyvinę istoriją vykstančių atrankinių žaidynių proga. Visko gali būti, kad per tuos tris mėnesius kai kurie čia pasakojami dalykai pasikoregavo, atsirado naujų faktų ir interpretacijų. Tačiau jei dabar mėginčiau atnaujinti pernykščią rašliavą, tai ji ir iki Joninių nepasirodytų.

>>>

2 Sepp Blatter – žmogus, kuris valdo šiandienos futbolą. Ši litanija – apie jį.
Nuotraukos šaltinis – Wikipedia. Autorius – Roosewelt Pinheiro iš naujienų agenūros Agencia Brasil.

Pradėkim nuo paprasto dalyko. Tiksliau – dalykai yra didingi, tiesiog jų aplinkybės – paprastos. Čia nebus kalbos apie kroatų mafijozus, sprendžiančius kaip turi baigtis vokiečių čempionato rungtynės, nebus šnekos apie sutartas rungtynes Italijoje arba keistų medikamentų naudojimą didžiulį krūvį per sezoną patiriantiems futbolininkams atgaivinti.

Pamėginsiu jums papasakoti apie korupcijos klasiką – kyšius ir nupirktus balsus rinkimuose. Prie šios temos dar grįšiu, nes, panašu, ji – amžina FIFA palydovė. Na o ši rašliava skirta prieš pora metų nutikusiems rinkimams. Pirma, 2010 metų pabaigoje vykę rinkimai šalių, kurios rengs 2018 ir 2022 metų Pasaulio futbolo čempionatus. Antra, 2011 metais įvykę FIFA prezidento rinkimai.

Pirmieji rinkimai sukėlė tiek skandalų, kad į antruosius nelabai kas ir kreipė dėmesio. Tačiau ten irgi vyko dalykų, panašių į mūsiškius LFF prezidento rinkimus. Daug paslapčių, paskutinę minutę iš žaidimo pasitraukiantys kandidatai. Tik sumos kitos. Tiesa pasakius, pas mus apie pinigus apskritai nekalbėta. Tačiau būtų keista – jei aukščiausi FIFA bosai nevengia kyšių padalint, kažin ar ko nors kito galėtum tikėtis iš varguolių.

>>>

Taip, esame futbolo provincija. Todėl niekas pernelyg ir nesidomi tokiais dalykais, kaip Pasaulio čempionato šalies šeimininkės rinkimais. Niekas kruopščiai neseka keletą metų trunkančios rinkiminės kampanijos, niekas neima interviu iš rinkimų dalyvių ir niekam neįdomu, kokią keistą “demokratijos” formą propaguoja populiariausios sporto šakos pasaulyje “bažnyčia”.

Bandysiu kaip galima trumpiau. 2009 kovą FIFA sulaukė 11 kandidatų pasiūlymų. Nesigilinsiu į taisykles, kurios lėmė būtent tokį pasiskirstymą, tačiau finalinis dalyvių sąrašas atrodė taip: dėl teisės surengti 2018 metų čempionatą kovojo Belgija/Olandija, Anglija, Rusija ir Portugalija/Ispanija, o dėl 2022 čempionato – Australija, Japonija, Kataras, Pietų Korėja ir JAV. Vienas kadidatas savo prašymą atsiėmė (Meksika), o kitą – atmetė pati FIFA (Indonezija). Neverta šnekėti ir apie tai, ką valstybei ar netgi kelių valstybių junginiui reiškia surengti futbolo Pasaulio čempionatą – tiek ekonomine, tiek įvaizdžio prasme.

Beveik po dvejų metų, 2010 gruodžio pradžioje įvyko rinkimai ir paaiškėjo, kad 2018 metų čempionatas nutiks Rusijoje, o 2022 – Katare. Štai tada ir prasidėjo! Dėl rusų niekas pernelyg nesiparino. Viena, toje grupėje daug rėkė nuskriaustais pasijutę anglai (apie tai dar bus šnekos), o antra – visus pribloškė Kataro pasirinkimas.

3 Kataro peizažas. Šioje šalyje vyks Pasaulio futbolo čempionatas. Nuotrauka iš Wikipedia.

Patikslinsiu – Kataras yra mažytė arabų šalis, kurioje gyvena apie 2 milijonus sielų ir didžiuma jų yra samdomi darbininkai iš neturtingų šalių. Tačiau Kataras turi naftos ir dujų, todėl yra viena turtingiausių šalių papasaulyje. Futbole Kataras niekuo ypatingu nepasižymėjo, sėdi 104 FIFA lentelės vietoje (lenkia Lietuvą, bet be mūsų ir latvių, aplink – vien labai egzotiškos šalys). Ir dar – tuo metu, kai paprastai rengiami Pasaulio čempionatai, Katare tvyro 35-40 laipsnių karštis.

Trumpai tariant, apart storos piniginės, ši šalis nelabai ką pašaliniam stebėtojui galėtų pasiūlyti. Tačiau, kai kalba eina apie FIFA, stora piniginė, panašu yra svarbiausias argumentas. Jai nė motais netgi kai kurių organizacijų pareiškimai, kad Katare rengti tokią šventę negerai vien dėl to, kaip nežmoniškai ten yra elgiamasi su importuota pigia darbo jėga. Juk ir prieš paskutinį Europos čempionatą kai kurių Vakarų valstybių vadovai mėgino grąsinti nedalyvausiantys turnyre, nes Ukrainoje grubiai pažeidžiamos žmogaus teisės. Ir kas iš to buvo? Šnipštas.

Beje, tęsiant šneką apie savotiškas sąlygas ir pinigus, Kataras, be viso kito, pažadėjo nuo nulio pastatyti miestą, kuris būtų čempionato centriukas, įrengti kondicionuojamus stadionus bei sukurti dirbtinius debesis, kurie bent kiek užstotų saulę. Kataro atstovai taip pat pažadėjo sudaryti sąlygas alkoholiui vartoti (šioje šalyje tą galima daryti ne visur), nebausti homoseksualų (homoseksualizmas Katare yra draudžiamas įstatymo) ir netgi, jei prireiks, įsileisti Izraelio komandą (nors Izraelio nepripažįsta kaip valstybės).

Šių rinkimų istoriją pradėkime nuo šiokios tokios priešistorės – nutikimo, kuris, anot stebėtojų, kainavo anglams galimybę surengti čempionatą futbolo gimtinėje. Britų laikraščio “The Sunday Times” žurnalistai prisikapstė prie dviejų FIFA Vykdomojo komiteto narių (Reynald Temarii iš Taičio ir Amos Adamu iš Nigerijos, kuris taip pat yra Vakarų Afrikos futbolo sąjungos prezidentas), apsimetė JAV atstovais ir pasiūlė pinigų už jų balsus. Pavyzdžiui, prezidentas Amos Adamu sutiko savo balsą parduoti už 800 000 dolerių, o vėliau teisinosi, kad už tuos pinigus planavo pastatyti keturis stadionus Nigerijoje.

Kadangi šį kartą įrodymų pakako (buvo pateikti vaizdo įrašai), FIFA greitai sureagavo ir abu kvailučius iš Vykdomojo komiteto pašalino. Vietoje 24 narių liko 22. Tačiau anglų reikalas buvo pasmerktas – ir apie tai kalbėjo ne kas kitas, o tuometinis Vykdomojo komiteto narys Francas Bekenbaueris. “Jūs supraskit”, sakė jis – “juk komiteto nariai irgi yra žmonės. Todėl jie gal nenorės balsuoti už šalį, kurios žurnalistai juos kaltina korupcija”. Rusai taip pat neslėpė pasipiktinimo tuo, kaip britai “suteršė” gerą Vykdomojo komiteto vardą (komiteto, kuris yra lyg “šeima”) apgaulės būdų įvilioję du tos “šeimos” narius į klastingai paspęstus spąstus.

Reikia turėt omeny, kad šios šeimos nariai “dirba” ne tik dėl garbės ar šlovės. Jiems mokami sodrūs “honorarai”, jie ir jų ponios gauna prašmatnius dienpinigius ir visur, kur jie keliauja, yra sutinkami lyg kokie pusdieviai, kurie gyvena geriausiuose viešbučiuose, vežiojami prabangiausiais limuzinais ir gauna vertingų dovanų. Tad iš tikro suprantama nuoskauda, kai tokią mielą draugiją tenka palikti. Ir dėl ko? Dėl mėginimo gaut niekingą milijoną dolerių. Beje, būtent šie žmonės sprendžia artimiausių metų futbolo evoliuciją.

>>>

Kataro ir Rusijos reklaminis prisistatymo filmai.

Tačiau grįškime prie Kataro klausimo. Linksma yra tai, kad tiek rusai, tiek Kataro atstovai apie pergalę sužinojo dar iki slapto balsavimo ir iškilmingo nugalėtojų paskelbimo. Tiesa, niekas pernelyg nekreipė dėmesio į tai, kad televizija Al Jazeera apie Kataro pergalę pranešė likus pusvalandžiui iki minėto renginio. Visi galvojo – “blefuoja”. Tačiau greitai paaiškėjo, kad jokio blefo nebuvo. Beje, vėliau pasirodė ir žmonių, kurie teigė, jog rusai savo ruožtu “slaptų” rinkimų rezultatą žinojo savaitę prieš tiems “slaptiems” rinkimams įvykstant.

Taigi, Kataras laimėjo. Oficialiai kiekvienos iš šiose beprotiškose lenktynėse dalyvavusių šalių kaštai buvo kosminiai. Pavyzdžiui, sakoma, kad britams ši kampanija kainavo apie 19 milijonų svarų. Australams – 46 milijonus australietiškų dolerių. Tačiau atidūs stebėtojai nesunkiai numezgė tinklą, kuriais turtingasis Kataras klojo kelią link Pasaulio čempionato. Priežastis –paprasta. Ši šalis jau senokai išnaudoja tiek futbolą, tiek sportą apskritai tam, kad apie ją sužinotų ne tik Kataro naftos bei dujų pirkėjai, bet ir eiliniai pasaulio piliečiai. Kitaip tariant – futbolas šiai šaliai – didžiulis ir svarbus viešųjų ryšių projektas, suteiksiantis galimybę garbingai atsistoti šalia pasaulio galingųjų.

Taigi, toks štai voratinkliukas.

Pirmiausia amerikonų “The Wall Street Journal” gavo dokumentų, pasakojančių apie 78 milijonų dolerių Kataro “pagalbą” Argentinos futbolo federacijai (jos atstovas Julio Grondona yra Vykdomajame komitete).

Tuomet buvo Kataro avialinijų (priklausančių valstybei) subsidijuoti skrydžiai į tą pačią Argentiną bei Braziliją.

2010 rugpjūtį Kataro Emiras keliavo į Paragvajų (Vykdomojo komiteto narys Nicolas Leoz), dėti parašų ant vieno iš didžiausių prekybos sandėrių tos šalies istorijoje.

Kataro sostinėje įsikūręs mokslo institutas atidarė savo skyrius Gvatemaloje (VK narys Rafaeil Salguero) ir Tailande (VK narys Worawi Makudi). Be to, Kataras žadėjo Pasaulio čempionatui statyti modulinius stadionus, kurie po čempionato galėtų būti perkelti į trečiojo pasaulio šalis. Kas nori naujo stadiono – tas balsuoja už Katarą! O trečiojo pasaulio šalys FIFA Vykdomajame komitete atstovaujamos visai neblogai – Kamerūnas, Papua Naujoji Gvinėja, Dramblio kaulo krantas, Egiptas, Alžyas, Kaimanų salos, ta pati Gvatemala ir Paragvajus. Pridėkime dar ir Taitį su Nigerija, kurios atstovai savo vietas prarado aukščiau minėtame kyšininkavimo skandale ar Trinidadą su Tobagu, kurio atstovas iš Vykdomojo komiteto buvo išspirtas vėliau.

Smagiausia, kad į šitą tinklą pateko netgi legendinis Mišelis Platini, kurio balsuoti už Katarą primygtinai prašė ne kas kitas, o tuometinis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, kurio senas draugas yra Šeichas Hamad bin Khalifa Al Thani, Kataro valdovas. Šis veikėjas buvo pirmasis užsienio šalies vadas, kuris aplankė poną Sarkozy 2007 metais, kai tas tapo prezidentu. Kataras labai greitai ir solidžiai papildė Prancūzijos biudžetą už 208 milijonų svarų įsigydamas karinės technikos bei nupirkdamas 60 Airbus 350s lėktuvų. Maždaug tuo pat metu, kai vyko kova dėl Pasaulio futbolo čempionato, Kataro valdovas ir vėl lankėsi Paryžiuje – tik šį kartą ketino pirkti įmonę, kuri valdo Prancūzijos atominę pramonę (nuo urano kasyklų iki elektrinių). Šis sandėris nenutiko tik dėl prancūzų spaudos sukelto triukšmo. Ką čia beminėti dar vieną faktelį – kad Platini sūnus dirba ne kur kitur, o vienos turtingos korporacijos europinėje atstovybėje ir tos korporacijos pavadinimas yra “Qatar Sports Investments”.

Taupumo sumetimais čia paminėjau tik keletą punktu, nes, pavyzdžiui, puikus anglų futbolo žurnalas “The Blizzard” šiai temai paskyrė cielus 45 vieno numerio puslapius. O ir internete pasakojimo galima daugybę prisigaudyt. Taupau jūsų laiką, nes dar liko šį bei tą papasakot.

Beje, britai ir po rinkimų bandė teršti FIFA vardą, teigdami turi žinių, kad bent du Vykdomojo komiteto nariai – Jacques Anouma (Dramblio Kaulo Kranto futbolo federacijos prezidentas)  ir Issa Hayatou (kamerūnietis, Afrikos futbolo konfederacijos vadas ir FIFA viceprezidentas) – už savo balsą iš Kataro gavo po 1.5 milijono dolerių. Deja, šį kartą padorių įrodymų trūko, todėl FIFA tik formaliai šį reikalą apsvarstė ir nustatė kad “nieko panašaus nebuvo”. Dėl netinkamo elgesio buvo kaltinimų dar 4 Vykdomojo komiteto nariams, tačiau ir ten FIFA nieko blogo nerado.

1 Du veikėjai svečiuose pas Prezidentą. Viduryje Sepp’as, o šalia jo – kitas šiuolaikinio futbolo galiūnas, Karibų futbolo federacijų karalius, Jack Warner iš Trinidado ir Tobago.
Nuotraukos šaltinis – Wikipedia. Autorius – Pete Souza iš Baltųjų rūmų.

O štai tada prasidėjo antra įdomių įvykių serija, kuri buvo ne mažiau kvapą gniaužianti. Pasaulio čempionato šeimininkės buvo išrinktos 2010 gruodžio pradžioje, o 2011 turėjo įvykti FIFA prezidento rinkimai. Kas ketino kandidatuoti? Atspėjot? Bingo! Kandidatas pagal planą turėjo būti vienas – tas pats Sepp Blatter. Tačiau po svaiginančios Kataro pergalės, nosį ėmė riesti šios šalies atstovas Vykdomajame komitete – tūlas Mohamed Bim Hammam.

Praėjus maždaug mėnesiui ponas Bim Hammam buvo perrinktas Azijos futbolo konfederacijos prezidentu (beje, ten jis irgi buvo vienintelis kandidatas). O tada ėmė sklisti kalbos, kad šis Kataro pilietis ketina mesti pirštinę pačiam Seppui Blatteriui ir pabandyti jį nurungti FIFA prezidento rinkimuose. Savo šį norą jis patvirtino dar po kelių mėnesių, 2011 kovą.

Seppui šis reikaliukas nelabai patiko ir jis smogė atgal. Aišku, niekas to nepatvirtins, tačiau faktas lieka faktu – su katariečiu, užsisvajojusiu apie futbolo karaliaus sostą buvo labai greitai susidorota ir, be abejo, tai naudinga buvo tik Seppui Blatteriui.

Koks kaltinimas? Dar vienas bingo! Bim Hammamas ir dar vienas Vykdomojo komiteto narys Jack Warner iš Trinidado ir Tobago buvo apkaltinti kyšio siūlymų Karibų futbolo sąjungos nariams mainais už Bim Hammamą palaikančius balsus prezidento rinkimuose. Teigta, kad berods dviems tos sąjungos veikėjams buvo sumokėta po 40 000 dolerių. Kas apie šį reikaliuką painformavo FIFA vadus? Ogi dar vienas Vykdomojo komiteto narys – JAV atstovas, CONCACAF generalinis sekretorius Chuck Blazer.

Tuoj pat buvo sušauktas Etikos komiteto posėdis. Ir nors Bim Hammamas dar bandė atsišaudyt teigdamas, jog apie tuos kyšius puikiai žinojo ir pats Seppas Blatters, tačiau greitai suprato savo pastangų beprasmiškumą ir, likus 12 valandų iki posėdžio pradžios atšaukė savo kandidatūrą. Tad Seppas Blatteris ir vėl liko vienintelis kandidatas bei rinkimų vargus, kaip visi žinome, sėkmingai įveikė.

Čia jau būtų galima dėti tašką. Tačiau – ne! Pasirodo istorija čia dar nesibaigė. Ir kas dar nutiko? Ogi įkliuvo tas pats Chuck Blazer, kuris įskundė dėl kyšininkavimo Bim Hammamą. Ir kas jam, vargšeliui, nutiko? Tiesa, prieš jį dar įkliuvo ir jo tiesioginis bosas, jau minėtas CONCACAF prezidentas Jack Warner (kartu tai federacijai jie vadovavo virš 20 metų). Paaiškėjo, kad 22 milijonus dolerių kainavęs “Joao Havelange treniruočių centras” Trinidade, statytas naudojant ir FIFA pinigus ir iš pirmo žvilgsnio priklausantis CONCACAF, iš tikro yra valdomas to paties Jack Warner per dvi jam priklausančias įmones.

Tuo tarpu Chuck Blazer apkaltintas finansiniu aplaidumu. Tačiau jis pats nutarė paduoti savo federaciją (CONCACAF) į teismą dėl milijonų, kuriuos federacija esą yra jam skolinga. Paaiškėjo, jog pagal kontraktą jam priklauso 10 procentų visų federacijos iš rėmėjų bei TV sandėrių gaunamų pinigų. Sudėjus viską į krūvą, šio barzdočiaus metinis atlyginimas svyravo tarp 4-5 milijonų dolerių, kuriuos, anot jo, jis sąžiningai uždirbo kurdamas federaciją ir garantuodamas jai nuolatines pajamas. Beje, tyrimas taip pat atskleidė, kad visi tie milijonai pagal sutartį turėdavo būti pervedami į jam pačiam priklausančią įmonę, registruotą Kaimanų salose.

Štai čia jau ir baigsiu. Paskutinėmis žiniomis naujų bėdų nutiko tam pačiam Amos Adamu, kuris buvo minėtas teksto pradžioje. Kalbu apie nigerietį, kurio FIFA karjerą sumaitojo britų žurnalistai apsimetėliai, pasiūlę pinigų už balsą. Panašu, kad pinigų jis vis tik gavo. Tik ne iš britų žurnalistų, o iš Kataro delegacijos. Visą milijoną dolerių. Tik juos priėmė ne jis pats, o sūnus. Vienžo, kaip sakoma toje TV laidoje: “Toliau vyksta tyrimas”.

O jei yra noro sužinoti daugiau ir palandžioti giliau, rekomenduoju pora BBC laidų, kurias kurė vienas energingiausių FIFA korupcijos demaskuotojų, britas Andrew Jennings.

>>>

BBC Panorama: FIFA’s Dirty Secrets, pirma ir antra dalis.

>>>

BBC Panorama: FIFA – Football’s Shame
Reklama

9 Responses to “FIFA rinkimai: kai balsas kainuoja milijonus”


  1. 1 Remis 2013-03-22 12:23

    Istorija kaip tik dabar aktuali, nes šiuo metu aktyviai (ypač Anglijoje) diskutuojama apie tai, ar pritarti pasiūlymui Pasaulio čempionatą Katare organizuoti žiemą (berdos sausio mėnesį), nes kitaip nuo karščio išgaiš ne tiek futbolininkai, kiek futbolo aistruoliai.

  2. 2 p.o.p. 2013-03-22 13:14

    Aha, natūralu, kad diskutuoja. Nes didžiosioms Europos lygoms Pasaulio čempionatas žiemą – kaip peilis po kaklu. Juk tuo metu jie savus čempionatus lošia. Net sunku įsivaizduoti, kaip būtų galima išimti mėnesį iš Anglijos ar Italijos sezonų.

    Bet… Kažin ar ką nors tos diskusijos pakeis – kaip Sepp’as pasakys taip ir bus. Juk jei permestum akimis FIFA Vykdomojo komiteto sudėtį, tai iš 24 narių tik 6 atstovauja Europą, iš jų tik 3 – didžiąsias lygas (Prancūzija, Vokietija, Ispanija, Belgija, Kipras ir Šiaurės Airija). Rusijos į šį sąrašą traukt, matyt, nėra prasmės. Visiems kitiems – pabarabanu kada tas čempionatas vyksta, juolab, kad didžioji Vykdomojo komiteto narių dalis nė nesapnuoja, kad jų šalys turėtų bent menkiausią šansą per artimiausius 50 metų į Pasaulio čempionato finalą patekti.

  3. 4 Kvedaras 2013-03-25 16:01

    Borovskis už Dauguvą loš

  4. 5 Alfredas 2013-03-26 12:55

    Kosminės sumos, tačiau realiai jos yra dar N kartų didesnės, nei pagaunama, įrodoma ar manoma. Ne tik pas mus korupcija turi gilias šaknis.

  5. 7 Anonsas 2013-03-28 13:19

    Gali būti, kad netrukus bus Kruojos pakasynos :(

  6. 8 sss 2013-03-29 00:37

    Gaila butu, nors man jie visad atrode komanda be ateities.. Kazkokiam mazam mazam miestuky, kur ziurovu i varzybas nieko beveik neateina… Vietiniu zaideju (bent jaunu) nera (net uz dublerius, ir ten kruva legionieriu ar pajegiu lietuviu zaidzia)… Nors siaip pakasynos manau per skambiai pasakta. KOmanda manau isliks, galbut susilpnes, galbut ir labai, bet manau isliks (nebutinai A lygoje, gal I ar II, bet isliks manau).

  7. 9 Kvedaras 2013-03-29 16:23

    nebūtų Lietuva, jei po pirmų trijų varžybų komandos byrėt pradeda


Comments are currently closed.



Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,183,739 hits