Archyvas pagal 2013 kovo



Lietuviško futbolo mistika

2013-20

Viskas lietuviškame futbole yra aišku kaip trys kapeikos. Išskyrus vieną subtilų klausimą. Toks klausimiukas apie pinigus, už kuriuos lietuviškas futbolas duoną valgo ir ant jos kartais sviesto užsitepa. Taip buvo visada, tačiau šiemet tas klausimas mane kažko labai kankina. Štai ir nutariau nerimu su tamstomis pasidalinti, kad ant širdies lengviau būtų.

Šiandien apie pinigus atvirai ir be įprastinio prakaitavimo Lietuvoje kalba tik vienas klubas. Ir kas čia tokie drąsūs? Bingo! Be abejo, tai yra šiuolaikiškiausiai tarp Marijos Žemės komandų šiandien išrodantis Vilniaus Žalgiris. Paklauskit to klubo pareigūnų apie metinį klubo biudžetą ir gausit tiesų atsakymą su skaičiais. Kone visi kiti klubai savo pinigų klausimą palieka sąmokslų teorijų matematikams. Štai ir skaičiuoja žmonės, kiek klubas gauna iš savivaldybės ar iš UEFA. Tačiau čia visa matematika baigiasi, nes nuspėti, ką komandai duoda rėmėjai ar savininkai yra žymiai sudėtingiau.

Šių metų lygoje pasirodė kitas fenomenas. Nėra jis naujas, tačiau taip gausiai jis nešvytėjo nuo pat Romanovo karaliavimo Lietuvos futbole laikų, kai pašaliniam stebėtojui iki galo taip niekada ir nebuvo aišku, kiek tas žymus pilietis tiesiogiai ir netiesiogiai Lietuvos futbolo klubų kontroliavo.

Šiemet turime bent tris klubus (Atlantas, Dainava, Kruoja), kurių finansavimo planus žurnalistai įvardija vienodai “paslaptingi rėmėjai iš…”. Klubų svetainės apie tai neužsimena nė puse lūpų – jų rėmėjų sąrašuose jokios mistinės bendruomenės nefigūruoja. Aišku, į tokius klausimus padėtų atsakinėti žinios, apie tai, kam vienas ar kitas klubas priklauso. Bet šiuo klausimu ko gero vienintelė Banga yra viską išrašiusi viešai iki paskutinio kablelio. Reikalų į vatą nevynioja ir Žalgiris, nors kalba kiek aptakiau.

Atlantas, Dainava, Kruoja. Šnekos eina apie mistinius rėmėjus iš Rusijos, Vilniaus, Šveicarijos ir Italijos. Bent jau į Atlanto ir Kruojos sudėtis pažiūrėjus yra akivaizdu, kad tie paslaptingi geradariai atseikėjo neblogus pinigus. Už juos per pora mėnesių buvo sulipdytos komandos, Marijos Žemėje galinčios pasikapoti mažų mažiausiai dėl bronzos medalių.

Aš nesuprantu, kaip čia su tais rėmėjais yra. Nesuprantu, kaip galima mestelėti kažkokiam futbolo klubui iš pasaulio pakraščio pora milijonų litų ir išlikti “paslaptingam”. Paprastai tariant – nematomam. Nejaugi pasaulyje yra tokių žmonių, kurie be jokios naudos sau gali švaistytis milijonais į kairę ir į dešinę? Taip, aš suprantu, kad už pinigus, kuriuos Eltonas Džonas per metus išleidžia savo šuniukams, galėtum vidutinį lietuvišką futbolo klubą išlaikyt. Tačiau – nors jūs ką man padarykit – nesuprasčiau, jei tas pats Eltonas Džonas staiga sugalvotų paremti kad ir puse milijono, pavyzdžiui, Kruoją ir dar visa tai laikytų griežtoje paslaptyje. Įtakingasis Atlanto treneris iš motulės Rusijos puse lūpų lyg ir užsimena apie prekybos Lietuvos futbolininkais perspektyvą, tačiau ir jis žymiai garsiau šneka apie Atlanto iššūkius Europos klubams, nei apie tiesioginę finansinę naudą, kurią kažkas galėtų iš to klubo gauti.

Lyg ir galėtų būti įdomu, ką LFF mano apie tokias klubų finansines paslaptis, tačiau kur ten domėsies, jei pats federacijos prezidentas nuolat svaičioja apie visokius draugus vokiečius, kurie taip pat labai nori lietuvišką futbolą remti. Galima suprasti, kad tai būtų daroma “draugystės” vardan. Čia net visais kitais aspektais tobulai sudėliotas Ekrano namas ima braškėti. Šis klubas lyg ir neslepia, kad pagrindinis finansų šaltinis yra rusiškos kilmės energetikos kontora Inter Rao. Tačiau pačios kontoros svetainėje apie Ekraną nėra užsiminta nė žodžiu, o Ekranas savo puslapyje yra sugebėjęs net klaidą įvelti nuorodoje, kuri turėtų vesti į Inter Rao svetainę (spausti įmonės logotipą). Ta pati giesmė – remti tai remia, tačiau toks jausmas, kad pats rėmimo faktas niekam nerūpi.

Mūsų futbolas yra toks varganas, kad bet kokie ir bet kokios kilmės pinigai yra sveikinami lyg kokia Sovietų Sąjungos kariuomenė išvaduotoja. Kam rūpi, kokios kilmės Atlanto pinigai? Svarbu, kad komanda atsigavo ir nustojo būti patrankų mėsa, kurios vaidmenį atliko jau kelis sezonus. Atlanto fanai už tas pirmąsias dvi savo komandos pergales šiame sezone viską gali atleisti. Manau, mes elgtumėmės lygiai taip pat. Neuždavinėtume nepatogių klausimų, o tiesiog džiūgautume dėl pergalių ir staiga pražydusio atgimimo vilties.

Vienintelis klausimas yra kiek šie mistiniai projektai truks. Vieną, du sezonus, ar neištemps nė pusės? Ir dar vienas klausimas yra opus. Kaip šiais mistikos laikais gyventi tokiems klubams kaip Sūduva, Banga, Šiauliai ar Tauras? Tiems, kurie bando suktis savais resursais. Ir čia net nesvarbios priežastys, kodėl kai kurie klubai neranda mistinių rėmėjų už Lietuvos sienų – ar dėl to, kad nenori, ar dėl to, kad nesugeba. Jokio skirtumo. Esmė yra ta, kad šie klubai mėgina į futbolą traukti lietuviškus pinigus. Ir nieko nuostabaus, kad jų gyvenimas nėra rožėmis klotas. Nors lietuviškam futbolui didelių pinigų nereikia (pora milijonų litų pasaulinio futbolo kontekste yra visiškos kapeikos), tačiau Tauragėje ar Gargžduose, panašu, ir tokius surasti beviltiškai sunku. Tačiau tie klubai kažkaip gyvalioja, nemiršta ir vis svajoja užimti aukštesnę vietą nei įprastinė šešta (Bangos atvejis). O juos vis aplenkia tie mistinių rėmėjų palaikomi projektai iš kaimyninių miestelių. Bėda ta, kad kokia Kruoja šiais metais gali čiupti bronzos medalius. Tačiau nieks negali garantuoti, kad ši komanda loš ir kitame sezone. Tuo tarpu Banga išliks. Net jei ir toliau jos didysis tikslas bus užimti penktą vietą.

Mūsų Sūduva irgi panašiai tabaluoja. Tik šiek tiek sėkmingiau. Bent jau iki šiol taip buvo. O kaip bus šiais metais – vienas dievas težino. Apie kitus metus – net galvoti nesinori. Sūduva vis dar rieda po to įsibėgėjimo, kuris nutiko statybų verslo klestėjimo laikais, kai Sūduvos biudžetas ko gero tik FBK ir nusileisdavo. Deja, klestėjimo laikai baigėsi ir mūsų komanda kiekvienais metais gyvena vis kukliau ir kukliau. Kol kas dar galim užmerkt akis ir kalbėt apie tai, kad “vietos dubleriai vietoje užsienio legionierių” yra visai gražus planas. Tačiau ar nelaukia Sūduvos toks pats Tauro, Bangos ar Dainavos likimas – aš nežinau. Į šią gretą galima sustatyti ir visus tuos I lygos klubus, kurie metai iš metų atsisako galimybės peršokt į A lygą. Atsisako, nes atsakingai mato, kad su turimomis lėšomis A lygoje jiems nėra ką veikti.

Sūduva akivaizdžiai verda savo sūduvietiškose sultyse. Sūduvos rėmėjų sąrašas – jau daug metų nesikeičia ir jame tik regiono įmonės. Tiesa, prieš pora metų į šį sąrašą įkrito viena didesnių Lietuvos korporacijų – Arvi, tačiau tai ko gero ir bus vienintelis didesnis klubo finansų politikos laimėjimas.

Didysis klausimas yra apie tai, ar Sūduvai iš tikro reikia šiuolaikiškų vadybininkų departamento, ar pakanka tų kuklių pajėgų, kurios išrašytos klubo svetainėje? Vadybininkų kuopa būtų reikalinga, jei klubas puoselėtų planus išsiveržti iš regioninio verslo rato ir šokti į aukštesnį lygį bei platesnius vandenis. Tačiau gal niekas tokių vizijų net nepiešia? Gal pakanka kuklaus provincijos klubo, kuris, aplinkybėms gerai susiklosčius, net medalius pasikabina, tačiau vis viena išlieka vos ne šeimyninio ar artimų draugų ratelio lygmens projektu? Tiesą pasakius, jeigu kas nors dabar prieitų ir rimtu veidu pasakytų “žinok, po penkerių metų tavo Sūduva loš I lygoje ir bus maždaug lentelės viduryje” pernelyg ir nenustebčiau. Kažkokia nelabai gera nuojauta kužda, kad ką tik mes baigėme žiūrėti patį geriausią penkmetį visoje Sūduvos istorijoje ir pamažu grįžtame ten, kur tokio miestelio klubams ir vieta – į tarpinę stotelę tarp mėgėjiško ir profesionalaus klubo.

O ką galvoji tu?

2: SŪDUVA 0:0 ŠIAULIAI

2013-19

Ką gi. Taip norėtų trijų taškų paimti nepavyko ir Sūduva toliau lieka tokioje turnyrinės lentelės vietoje, kuri primena kokius 2004-uosius. Nieko tokio. Galim prisimint senus gerus laikus. Be abejo, šiandien Sūduva atrodė žymiai geriau nei pirmame ture, tačiau, reikia pripažinti, ir varžovas buvo smarkiai silpnesnis. Atsiimu neseniai parašytus žodžius apie tai, kad Šiauliai bus tarp komandų, kovojančių dėl bronzos medalių. To tikrai nebus. O ar į šių komandų būrelį galėsim įtraukt Sūduvą pamatysim tik tuomet, kai aikštėn sugrįš visi traumuotieji.

Šį kartą žaidimą žiūrėjau kompiuterio ekrane. Žiūrėdamas lietuvišką futbolą internetu nemažai prarandi, tačiau šį tą papildomo gauni. Nėra žaidėjų, kurie pralekia per 10 metrų nuo tavo sėdynės, tačiau žymiai geriau matai visą aikštę. O tuo pačiu – ir komandų judesius joje.

Tad šį kartą labai aiškiai matėsi esminės šio sezono Sūduvos bėdos. Apie žaidybinį ir techninį broką nekalbu, nes kai lietuviškoje komandoje turi šitiek jaunų žaidėjų, be broko lošti nelabai išeina. Tad velniai nematė to broko – ateis laikas ir jo sumažės. Sūduva neblogai ginasi, nors ir galėtų priešininkus imti “iš arčiau” tuomet, kai tie priartėja prie baudos aikštelės. Veiksmai viduryje šiandien atrodė visai neblogai – net jei sutiktume su tuo, kad Šiaulių aikštės centras buvo dar labiau kiauras, nei Sūduvos lošiant su Atlantu. Viduryje Sūduvos žaidėjai turėjo kilometrus erdvės ir sukosi ne taip jau blogai. Pirmieji perdavimai į priekį taip pat šį kartą ėjo pusė velnio.

Didžiausios bėdos kildavo paskutinėse atakos stadijose. Įlisti į Šiaulių baudos aikštelę Sūduvai niekaip nesisekė. Kai sėdi tribūnoje, tau gali pasirodyti, kad labiausiai tai priklauso nuo žaidėjų, kurie valdo kamuolį aplink baudos aikštelę. Nuo to kaip greitai, gudriai ir tiksliai jie atlieka kamuolio permetimo tolyn veiksmus. Taip, vėlavimo buvo. Tačiau, sakyčiau, tas vėlavimas turėjo priežastį.

Sūduvai trūksta taktinių įpročių lošiant aplink priešininko baudos aikštelę ir joje. Trūksta derinių. Žaidėjams trūksta bendro suvokimo, koks veiksmas bus atliekamas. Žiūrint internetu labai matosi, kad be kamuolio esantys žaidėjai per mažai juda, o kai juda jų veiksmuose jaučiasi daugiau elementaraus futbolininko instinkto, nei išmoktų kombinacijų atlikimo.

Štai kodėl tie pasai link baudos aikštėlės vėluoja arba jie yra netikslūs. Kamuolio tiesiog nėra kam atiduoti. Žaidėjai neatsidengia, neatlieka bendro judesio, kai vieni žaidėjai nukreipia priešininko gynėjų dėmesį tam, kad iš anksto numatytas žmogus įšoktų į laisvą plotą. O visi perdavimai aplink baudos aikštelę “į kovą” yra beveik garantuotai prarastas kamuolys. Nes kova visą laiką būna nelygi – vienas mūsiškis ir 2-3 priešininkai. Tokiose situacijose ką nors naudingo sukurti pavyksta, kai nutinka stebuklas ir mūsų žaidėjas sugeba išsivaduoti iš sutankintų priešininko gniaužtų. Šiandien tai ko gero pavyko padaryti tik vieną kartą, kai pirmame kėlinyje Baranovskij paliko už nugaros du gynėjus ir atliko puikų perdavimą atsidengusiam Valskiui. Štai kodėl mūsų libanietis ir vėl lakstė be darbo – jam, neršiančiam baudos aikštelėje kamuolį numesti nebuvo jokių šansų.

Tokios štai tokelės. Pergalės labai norėjosi, tačiau, panašu, jos dar teks palaukti. Reikia kantrybės. Tačiau reikia ir papildomo judesio iš komandos ir ypač iš trenerio. Reikia suvokti, kad su tuo futbolu, kurį kol kas rodo Sūduva, atsitiktinės sėkmės galima tikėtis tik su Šiauliais, Banga, Tauru ar Dainava. Visoms kitoms komandoms šių metų Sūduvos žaidimas pavojingas nebus. Tereikia labiau patyrusios priešininkų gynybos ir Sūduva puolime atrodys taip, kaip atrodė rungtynėse su Atlantu. Savaime suprantama, kad sugrįžus aikštėn ligoniams, Sūduvos išvaizda stipriai pagerės. Tačiau tos žaidimo skylės, kurių yra dabar, vis viena turės būti užlopytos. Nes nei Ledesma, nei Chvedukas nėra dievai, kurie nusileistų iš dangaus ir iškart imtų mušti po tris įvarčius per rungtynes. Brandesnio, geriau taktiškai pakaustyto žaidimo puolime labai trūksta ir tai turėtų būti esminis komandos tikslas per treniruotes artimiausią mėnesį.

Energijos, užsidegimo, noro Sūduvoje yra per akis. Šia prasme Sūduva tikrai yra kita komanda nei pernai. Jaunikliai neatrodo taip prastai, kaip galėjai tikėtis. Štai, pavyzdžiui, Daukša sulošė pakankamai geras rungtynes. Aišku, iš jaunųjų dar sunku laukti stabilumo ir tokio pat lygio kiekvienose rungtynėse. Taip, tas tiesa, bet… Tiesiog sudėjus į krūvą didelį norą ir taktinį nebrandumą su dideliu kiekiu techninio broko gaunasi toks graudokas rezultatas, kai žmonės beprasmiškai pralaksto du trečdalius rungtynių, vaikydamiesi beviltiškus perdavimus. Per pastaruosius metus prisižiūrėjome tokio graudaus žaidimo į valias. Tik iki šiol jį paprastai rodydavo mūsų priešininkai. Dabar jau mums tenka taikytis prie smarkiai pakitusių aplinkybių.

Ką gi. Dideliems apibendrinimams dar anksti. Tad baigdamas šį trumpą raštą, tenoriu komandai palinkėti stiprybės, susiklausymo ir suvokimo, kad viskas šiais metais yra jų pačių rankose. Futbolininkų ir trenerio veiksmus ir toliau taršysim, kritikuosim, tačiau geresnio žaidimo ir rezultatų palauksim. Šiemet nebėra tos išorinės įtampos, kuri komandą ir mus slėgdavo ankstesniais metais, kai kiekvienose rungtynėse į ją visi žiūrėdavo kaip į aukso medalių kandidatę. Šiame sezone iš tikro laukiam ne medalių ir išskirtinių rezultatų, o gražaus žaidimo. Tad žaidėjai gali atsipalaiduoti, nes visų mūsų tikslas yra nebe galutinė vieta turnyrinėje lentelėje, kuri viršytų realias komandos galimybės, o malonumas, kurį per rungtynes gautų tiek futbolininkai, tiek ir mes visi tribūnose ar prie kompiuterio ekranų.

>>>

Rungtynių santrauka:

Suvalkietiško dizaino košmarai

2013-17Tokį štai vaizdelį matysime nuo šiol.

Kai vienas iš jūsų brūkštelėjot komentarą apie pasikeitusį Sūduvos tinklapio dizainą – net oro pritrūkau! Wow, pagalvojau – iš tikro permainų vėjai į mūsų komandą padvelkė! Paskubomis pradėjau klaksėti klavišais trokšte trokšdamas pamatyti naują, šviežią, pavasarišką mūsų komandos veidą. Ir kai pagaliau drebančiais pirštais sudėliojau raides ir paspaudžiau “Enter”, vos nenukritau nuo krėslo.

O kai apsiraminau, ėmiau ramiai, racionaliai svarstyti. Kuri Sūduvos svetainė blogesnė – senoji ar dabartinė?

Gerai. Pamėginkime ją greituoju, “ant karštųjų” paknebinėti.

Pirmas dalykas – navigacija. Landžiojimas po svetainės skyrelius, kiek supratau yra gan sklandus. Tačiau judėti po titulinį puslapį yra baisiai sunku. Nežinau, gal čia mano Apple kompiuteriui svetainės skaičiukai nepritaikyti, tačiau judėjimas aukštyn ir žemyn vyksta tokiais keistais, priešmirtiniais, trūkčiojančiais šuoliais. Štai jums ir pirmasis įspūdis, kuris byloja elementarų dalyką. Svetainę programavo atgrubnagiai, kurie nesugeba visko iki galo normaliai suvest. Ir jie yra tokio lygio atgrubnagiai, kad prieš paleisdami svetainę net nesugebėjo padoriai patikrinti ar viskas veikia sklandžiai ir maloniai. Nieks nepyktų, jei koks bug’as būtų kur nors svetainės gilumoje, tačiau kai trūkčioja titulinis…

Ok, jei čia programavimo klaidos – jas, esu tikras, bus sugebėta ištaisyti. Tačiau tinklapio dizaino klausimas yra žymiai fundamentalesnis. Ypatingų analizių kol kas nedarysiu, nes nervai nelaiko. FK Sūduvos svetainė atrodo totaliai blogai, lievai, kaimietiškai. Prie šio įspūdžio svariai prisideda du dalykai. Viena, atskiri svetainės elementai nutašyti kirviu. Antra, jų sujungimas į visumą primena kreivai šleivai cvekais sukaltą pašiūrę. Šita svetainė – spjūvis į veidą bet kam, kas bent kiek nuvokia elementariausius šiuolaikinio dizaino principus. Tačiau – velniai nematė tų dizaino mylėtojų. Esmė yra tame, kad būtent taip šia svetaine prisistato ir pati komanda – kreivai šleivai ir kaimietiškai. Žiauru, kai investuojama be galvos. Labai gaila į šiukšlių dėžę išmestų pinigų. Nes jau dabar galim pradėt svajot apie sekantį Sūduvos svetainės atnaujinimą.

Prasibėkim trumpai per vaizdelį. Pradėkim nuo backgroundo paveiksliuko. To daikto tikslas – sukurti lengvą, į akis nekrentantį pagrindą svetainei. Jis neturi šokti į akis, tiesiog turi dailiai ir kultūringai aprėminti pagrindinę svetainės dalį ir taip pritaikyti ją įvairiausių ploščių ir dydžių monitoriams. Mūsiškis sprendimas aiškiai nusižiūrėtas nuo Žalgirio svetainės. Tik ten jį darė geras dizaineris, todėl ir buvo sukurtas subtilus pilkšvas fonas, kurio net nepastebi. Jau nekalbant apie tai, kad Žalgirio logotipas tokiems ornamentavimams yra žymiai dėkingesnis. O mūsiškių “dizaineris” užvirino sodrią juodą spalvą ir dar primargino raudonai baltomis dėmėmis. Ir gavosi jam ne subtilus svetainės fonas, o riebi ir neskoninga košė, primenanti kinietišką klijonkę iš Gariūnų. Toji klijonkė tokia aktyvi, kad iškart nublanksta bet kokios auksinės mintys, surašytos pagrindinėje svetainės dalyje.

Visas kitas svetainės dalis mūsų dizaineris sudėjo “kaip gavosi”. Judant puslapiu žemyn nesimato jokios logikos, jokios tvarkos užuominos. Nėra jokio vieningo principo, pagal kurį būtų sukonstruotas visas tinklapis. Kas penkis centimetrus mes gauname vis naują elementų komponavimo taisyklę. Aišku, tai nėra gražu ir kvepia mėgėjiškumu. Tačiau dar svarbiau, kad taip “sukaltą” tinklapį yra žymiai sunkiau vartoti ar skaityti.

Tai aš ir galvoju. Jei jau sugebėjo šie dizaineriai atsidaryti Žalgirio svetainę ir nukopijuoti jų backgroundo principą, tai nejaugi neužteko kantrybės “išmokti” ir tas taisykles, pagal kurias ano klubo svetainė padaryta? Juk geri pavyzdžiai yra po ranka. Yra Žalgirio svetainė, kuri yra taupesnė, minimalistiškesnė, su labai aiškia vizualine tvarka. Kiekvienas elementas ten turi labai aiškiai apibrėžtą rėmelį, bendrą stilistiką ir aiškią teritoriją. Yra Ekrano svetainė, kuri yra turtingesnė, pateikianti iškart daugiau informacijos, kuri dėliojama laisviau. Tačiau ir ten išlieka aiški, šiuolaikiška logika.

2013-18Toks žaidimas: rask Arvi logotipą ir laimėk kalakutą!

Linksmiausia vieta, be abejo, yra rėmėjų plotelis svetainės apačioje. Jei dėl to, ką rašiau aukščiau gal ir galima ginčytis, tai šioje dalyje randame akis badančius įrodymus, kad svetainę darė dizaineris-mėgėjas. Padėti juodą rėmėjo logotipą ant juodo fono (turiu omeny Arvi) – gali tik žmogus, kuris totaliai nesigaudo dizaino reikaluose.

Kol kas tai ir yra man didžiausia mistika. Sūduvos svetainės dizaineris (nuoroda į jo darbus yra svetainės apačioje) nėra blogas. Tarp jo darbų yra gal ir iš kėdės neverčiančių, tačiau tvarkingų, aiškių, minimalistinių sprendimų, kuriems daug neprikiši. Tad kodėl Sūduvos tinklapis virto dar vienu košmaru – sunku paaiškinti.

Tokios tokelės. Ką čia ir bepridursi. O juk – esu tikras – žino žmonės klube, kuo užsiima kai kurie šio klubo gerbėjai. Bet paprašyti konsultacijos (kuri būtų suteikta be jokio užmokesčio ir su dideliu malonumu) ko gero suvalkietiškas “unaras” neleidžia. Tai gal, sakau, paklausykim klasikos, kad taip graudu į Sūduvos naują svetainę žiūrėti nebūtų.

Laukiam: Sūduva – Šiauliai

2013-15

Taip, su čempionato startu, panašu, buvo paskubėta – sniegas ir minusinė temperatūra su futbolu sunkiai draugauja. Nelabai aiškus ir kitas dalykas – kodėl jau nuo antro turo reik pradėt lošt vidury savaitės? Ar skubama, kad vasarą ir vėl būtų galima mėnesio pertraukas daryt?

Sūduvai vėlesnė sezono pradžia taip pat būtų buvęs išganymas – pirmame ture pamatėme, jog be traumuotų Ledesmos, Chveduko, Urbos ir Šoblinsko Sūduvos mašinos ratai sukasi labai sunkiai. Tai yra geras šansas visoms komandoms, kurios laukia žaidimo su Sūduva artimiausiomis savaitėmis, o pagrindinis mūsų komandos tikslas bus per tą laiką prarasti kaip įmanoma mažiau taškų.

Deja, teisinti prastą komandos išvaizdą rungtynėse su pakankamai vidutiniškai atrodančiu Atlantu vien pagrindinių žaidėjų trūkumu nederėtų. Dauguma traumuotųjų buvo traumuoti jau kurį laiką. Todėl ir buvo keista startinėje šeštadienio sudėtyje matyti kitus žmones, nei buvo bandyti paskutinėse draugiškose rungtynėse. Logiškai galvojant, jos ir turėjo būti skirtos tam, kad treneris galėtų surasti optimalų žaidimą čempionato pradžiai.

Labiausiai rungtynėse su Atlantu man pritrūko racionalumo ir aiškaus žaidimo plano, kuris efektyviausiai išnaudotų turimus resursus ir trumpiausiu keliu leistų pasiekti teigiamo rezultato. Racionalumas, funkciškumas – niekada nebuvo Sūduvos žaidimo savybė, tačiau treneris, šiais metais gavęs gerokai silpnesnę sudėtį, turėtų labiau galvoti apie rezultatą, o ne apie gražų žaidimą. Atlantas nieko stebuklingo neparodė, tačiau keletą elementarių dalykų atliko pakankamai švariai. Jie gan sėkmingai žaidė “sieneles” ir labai efektyviai smulkiomis pražangomis stabdydavo Sūduvos atakas dar mūsų aikštės pusėje. To visiškai pakako. Tiesa, rungtynių pabaigoje ir Atlantas gynyboje keletą kartų sodriai suklydo, tačiau Sūduva nesugebėjo tomis dovanėlėmis pasinaudoti.

2013-16

Tuo tarpu Sūduvos didžioji bėda buvo ta, kad nė viena iš grandžių (išskyrus vartininką) nesužaidė gerai. Gal dėl to ir nebuvo aišku, kokį planą šioms rungtynėms komandai išrašė treneris. Sūduva nežaidė aiškiai išreikšto gynybinio futbolo – kas būtų visai natūralu, turint omeny sudėties problemas. Sūduva daugiau gynėsi, tačiau tik dėl to, kad Atlantas buvo galingesnis. Tačiau sąmoningai aikštės Sūduva Atlantui taip pat neatiduodavo – kas vėlgi būtų natūralu, turint labai silpną vidurio liniją. Sąmoningai atsitraukus prie savo vartų, būtų link jų patraukti ir Atlanto saugai bei gynėjai – o tai būtų atvėrę didesnius plotus Sūduvos priekiniams žaidėjams. Visi pastarieji (išskyrus gal tik Valskį) yra maži, greiti, tačiau stokoja technikos, leidžiančios apeiti po keletą priešininkų. Kamuoliai į tuščią plotą būtų žymiai naudingesnis, nei tie, kurie būdavo metami į kovą. Nei Baranovskis, nei Xin, nei Kdouh nėra pajėgus susitvarkyti su keliais priešininkais (tiesą pasakius, legionieriams elementariausiai trūksta kilogramų), o bėgti greičiau už aukštus ir sunkius gynėjus galėtų.

Neramu buvo žiūrėti ir į Dariaus Gvildžio sudėties perstumdymus rungtynių metu. Matėm, kaip Basič keitėsi vietomis su Valskiu ar Baranovskis su Xin. Jau nekalbant apie tai, kad Radžius yra pastumtas į saugų liniją (maždaug ten, kur anksčiau lošė Leimonas, dabar pastatytas vidurio gynėju). Kad Sūduvos treneris mėgsta tokius eskperimentus visi žinome. Mirsim nepamiršim Povilo Lukšio, pastatyto į krašto gynėjo poziciją. Tačiau mano giliu įsitikinimu tokios rokiruotės naudos gali duoti tik ypatingais, išskirtiniais atvejais – kai kitaip neįmanoma (raudona kortelė) arba kai žaidėjai yra tokio aukšto lygio, kad gali improvizuoti įvairiuose aikštės taškuose. Tačiau būkime sąžiningi – Lietuvoje žaidžiantys futbolininkai nėra aukščiausio lygio profai. Todėl aiškios ir gerai treniruotėse išmoktos sistemos bei stabilios žaidėjų pozicijos mūsuose visada duoda geresnį rezultatą nei laukinės improvizacijos. O kai sudėties eksperimentai prasideda jokios žaidimo sistemos apskritai nesukūrus – komanda pavirsta chaosu. Ir stebėtis tuo nereikėtų. Juk tokios yra sėkmingos improvizacijos sąlygos ne tik futbole, bet ir bet kurioje kitoje gyvenimo srityje. Improvizuoti sekasi tik tuomet, kai idealiai moki taisykles. Jei to nėra – improvizacija tampa mėgėjiškumo sinonimu.

Taip, apie trenerį šiais metais ir vėl teks kalbėti labai daug. Treneris futbole visuomet yra labai svarbus, tačiau kai komanda tampa silpnesnė, trenerio įtaka galutiniam rezultatui tampa dar didesnė. Sūduvos santykiai su treneriais visais laikais buvo sudėtingi. Atvirai pasakius, pamenu tik pora žmonių, kurie šią komandą buvo įstatę į aiškesnį kelią. Keliskart Sūduvą treniravęs Algimantas Gabrys ir italas Rino Lavezzini, 2004 metais iškrapštęs mūsų komandą iš paskutinės lentelės vietos. Visi kiti treneriai labai greitai ir lengvai tapdavo “aplinkybių įkaitais” ir komandą palikdavo ne savo noru. Apie tokių santykių priežastis dabar diskutuoti neverta. Juolab, kad ir šnekėta apie tai ne vieną kartą. Nepaisant visų įmanomų priežasčių – mes juk norime tik vieno. Kad komanda pagaliau įgautų aiškesnį veidą ir sugebėtų maksimaliai išnaudoti savo potencialą. Tikuosi, kad šiais metais bus galima tikėtis ryškesnių žingsnių šia likme. Tuo tarpu aš pats sau pažadėjau šį sezoną mažiau kritikuoti ir daugiau ieškoti pozityvių dalykų. Matysim, ar pažadą pavyks ištesėti.

Prognozuoti rungtynių su Šiauliais rezultatą sudėtinga. Akivaizdu, kad ir Šiauliai tapo silpnesnė komanda, nei buvo pernai. Tačiau net ir tokiu atveju Šiauliai vis viena išlieka tų komandų grupėje, kurios kaposis dėl trečios vietos. Tad nors sezono pradžioje visuomet laisviau žvelgi į prarandamus taškus (“nes viskas dar priešakyje”), taškai išbarstyti su artimiausiais konkurentais gali gerokai atsirūgti. Tad lauksiu, kad Sūduvos treneris prieš rungtynes pašnekėtų ne tik apie darbą, kuris dar laukia su sava komanda, ne tik apie tai, koks pavojingas ir stiprus yra varžovas, bet ir apie būtinybę bei nusiteikimą pasiimti tris taškus.

1: SŪDUVA 0:1 ATLANTAS

2013-10

Mūsų laukia ypač įtemptas ir įdomus čempionatas. Seniai tokio nebuvome regėję. Aišku, kalbu ne apie Lietuvos lygą apskritai, o būtent apie Marijampolės Sūduvą. Mūsų komanda šiais metais yra tokia, kad laikai, kai normalios rungtynės laukdavo tik lošiant su Ekranu ir Žalgiriu liko praeityje. Šiais metais teks iš paskutiniųjų kapotis kone su visomis A lygos komandomis. Na ir gerai. Jei jau norime rimtos transformacijos – kitaip būti ir negali. Sūduvai teks mokytis nugalėti iš naujo.

Galbūt koks laikraštis, nelabai susigaudantis Lietuvos futbolo peripetijose ir argumentų ieškantis praeitų sezonų turnyrinėse lentelėse ir galėtų Atlanto pergalę pavadinti “sensacija”, tačiau visi, kas buvo manieže jokios sensacijos nepamatė. Žaidė normalia (vidutinio lygio) komanda paverstas pernykštis autsaideris ir rimtai susilpnėjusi amžina bronzos medalių laimėtoja. Atlantas primena pernykštę Kruoją – greitosiomis (tikėkimės ne vienam sezonui, kaip nutiko su Pakruojo komanda) surinktą A lygos patirties daug turinčių žaidėjų būrį, kurį praktišką futbolą propaguojantis treneris gali paversti visai nebloga mašina. Atlantas neparodė nieko išskirtinio – lošė abėcėlinį futbolą, panašiai kaip ir Sūduva, tik Atlantas abėcėlę buvo išmokęs geriau nei Marijampolės komandą. Atlantas kibiai ginasi ir turi vieną kitą gerai išmoktą derinuką atakoms. Smulkios pražangos aikštės viduryje, stabdančios besimezgančias priešininko kontratakas – vienas svarbiausių tokios komandos bruožų (gaila, tačiau Sūduva jau daugelį metų šio žaidimo elemento nemoka ir nenaudoja). Štai ir visas tokios komandos receptas. Vienintelis rimtesnis Atlanto skirtumas nuo pernykštės Kruojos yra tas, kad čia nėra ryškesnių žaidėjų, tokių kaip Žulpa ar Veliulis Kruojoje. Ir, greičiausiai, gerokai silpnesnė gynėjų grandis, kuri tikrai gali pateikti pati sau  visokių nemalonių siurprizų. Bet kokiu atveju, Atlantas parodė, kad su šia komanda teks skaitytis visiems A lygos klubams – ypač, kai tą paprastą klasikinį žaidimą Klaipėdos futbolininkai dar geriau įsisavins. Tad belieka pasveiktinti ištikimuosius Atlanto tribūnos dalyvius – spėju, ši pergalė ir jiems, ir pačiai komandai turi nemažai simbolinės reikšmės.

O štai Sūduvos reikalai sudėtingesni. Sūduvos laukia ilga kelionė optimalios formos link. Nors šiandien komanda karts nuo karto žybtelėdavo, parodydama mums savo galimybes, bendrai imant sulošė labai prastas rungtynes. Ir to prastumo nesinorėtų teisinti viena Chveduko ir Ledesmos trūkumu (net jei visi suprantame, kad turėdama šiuos du žaidėjus Sūduva būtų atrodžiusi visai kitaip) ar pagrindinėje sudėtyje lošusiu dublerių patirties stoka.

2013-9

2013-11

Nerijus Valskis ir Darius Gvildys po rungtynių kalbėjo apie “perdegimą”. Tiesą pasakius, pirmame kėlinyje Sūduvai taip ir atrodė. Atrodė kaip komanda, kuri kažkodėl išėjusi aikštėn pamiršo viską, apie ką treneris kalbėjo rūbinėje ir puolė žaisti futbolą, kokį Lietuvos komandos visada žaidžia, kai negauna iš trenerio padoraus rungtynių plano arba jo nesilaiko. Esminis tokio futbolo bruožas – visiškai neprognozuojamas chaosas puolime, pasireiškiantis masiniais balionais iš savo aikštės pusės “kažkur į priekį”. Taip Sūduva puolė pirmame kėlinyje. Todėl ir nesugebėjo nė karto normaliai pramušti į vartus. Komandoje neatsirado nė vieno žaidėjo, kuris sugebėtų prilaikyti ir kolegas, ir kamuolį – neskubėti, pamėginti organizuoti racionalesnį žaidimą atakos pradžioje. Antrame kėlinyje nesąmonės baigėsi, todėl ir Sūduva ėmė žaisti ne tik įdomiau, gražiau, bet ir pavojingiau. Iš to lyg ir galima daryti išvadas, kad treneris per pertrauką sugrąžino komandą “į tiesos kelią”.

To labiausiai ir norėtųsi palinkti Dariui Gvildžiui. Neišradinėti dviračių, mėginant turimus žaidėjus “užtempti” ant kokios nors mandros futbolo idėjos, o įpratinti komandą naudoti klasikinius futbolo elementus – tuos, kurie efektyviausiai išnaudotų turimų žaidėjų galimybes ir atsisakyti dalykų, kurie šįmetiniai Sūduvai tiesiog negalimi.

Tiesa, manyčiau, kad šiandien treneris vis tik padarė vieną rimtą klaidą. Tos klaidos pavardė – Audrius Brokas. Audrius visiškai neįsipaišė į komandą ir jo prastas žaidimas turėjo rimtos įtakos nesėkmingoms Sūduvos atakoms pirmame kėlinyje. Jis netapo nei libaniečio partneriu, nei patikima jungtimu tarp puolimo ir saugų. Audriaus Broko keitimas tiesiog prašyte prašėsi ir Darius Gvildys visai be reikalo laukė pirmo kėlinio pabaigos. Tiek Kiselevskis, tiek Bagdanavičius atrodė žymiai geriau ir buvo ženkliai naudingesni. Paprastai tariant, artimiausiomis savaitėmis spręsis šių žaidėjų likimas 2013 metų čempionate. Kol nėra Ledesmos ir Chveduko visi atakuojantys atsarginiai privalo kapotis kaip paskutiniame mūšyje, nes įrodyti savo tinkamumą startinei sudėčiau jie turi ne tiek jau daug laiko.

Sūduvai šiemet teks pamiršti vieną klasikinį futbolo elementą – aukštus perdavimus. To priežastis elementari – Sūduva šiais metais kaip niekad “maža”. Žaidžiant su Atlantu tas buvo akivaizdu – Klaipėdos klubo žaidėjai turėjo ūgio persvarą abejose aikštės pusėse, todėl visi jų standartai buvo pakankamai pavojingi, o mūsiškiai – pakankamai beviltiški. Ypač graudu stebėti buvo pirmo kėlinio balionus link mažiausiųjų – Xin, Baranovskio ar Broko. Buvo graudu matyti, kaip kamuolys eina per pusmetrį nuo Baranvoskio galvos ar kaip Xin beviltiškai bando kovoti dėl aukšto kamuolio su keliais drūtais ir ilgais Atlanto gynėjais. Tas pats galioja ir Kdouh – atmesti atgal aukštą kamuolį ir taip pradėti greitą ataką jam yra labai sudėtinga (tuo tarpu Atlantas šį klasikinį, elementarų triuką taikė ne vieną kartą). O kai antram kėliny kamuolys ėmė staigiau judėti pažeme ar per metrą nuo žemės į kraštus, Sūduvos puolimas iškart atsigavo.

Stebino ir chaosas atliekant baudos smūgius bei kampinius – čia jau tikrai treneris galėtų įvesti griežtesnę tvarką ir palikti mažiau vietos improvizacijai. Kartais susidarydavo įspūdis, kad kamuolius (ypač kampinius) kelia tas žaidėjas, kuris tuo konkrečiu atveju būdavo arčiausiai kampinio vėliavėlės. Tuo tarpu baudos smūgiams prie kamuolio nurisnodavo ir Valskis, ir Basič (Radžius taip pat kartais sukdavosi netoliese) – žaidėjai, kurie kaip sykis galėtų būti po tokių smūgių pavojingi “antrame aukšte”. Aišku, grįžus Ledesmai improvizacijos baigsis, tačiau kol brazilas pasveiks derėtų šiuo klausimu įvesti griežtesnę tvarką.

2013-14

Kalbant apie konkrečių žaidėjų pasirodymus galima konstatuoti faktą, kad pirmam kėliny gero žodžio nusipelnė vienintelis Davidovs. Dauguma kitų lošė nei gerai, nei blogai (toks pasakymas, be abejo, reiškia, kad lošė – prastai). Antras kėlinys buvo ženkliai geresnis ir jo metu kai kurie žaidėjai ėmė žymiai labiau aikštėje matytis. Tačiau žaidimas iš esmės sukosi aplink du žmones – Basič ir Valskį, mažumą pagelbstint Radžiui, o vėliau ir Kiselevskiui. Panašu, kad Basič šiemet bus labai svarbi Sūduvos žaidimo figūra – ypač dėl to, kad jis nebijo imtis atsakomybės ir turi fizinės jėgos solidžiai pasistumdyt su priešininkais aikštės viduryje. Na o Valskis – neabejotinai – ima geriausio rungtynių žaidėjo prizą. Jei Nerijus varys taip ir toliau, esu tikras, kad dar šiemet pamatysime jį Lietuvos rinktinėje.

Tuo tarpu kalbėti apie šiandien aikštėje pabuvojusį jaunimą labai sudėtinga. Taip, jie daro daug klaidų – tiek individualių veiksmų broko prasme, tiek ir taktinių. Tačiau noro, energijos ir sportinio pykčio iš jų neatimsi. Taigi, mums nieko nebelieka, kaip toleruoti jaunimo klaidas ir dėl jų nesiparinti. Taip tiesiog turi būti. Jaunas futbolininkas  privalo “atlikti” jam paskirtą klaidų skaičių prieš tapdamas patikimu ir patyrusiu žaidėju. O kol jaunimas “atidirbinės” savo privalomą klaidų kiekį, didesnio efektyvumo norisi iš labiau patyrusių žaidėjų – Baranovskis, Xin buvo labai matomi ir energingi, tačiau visa jų energija kažkaip duodavo pernelyg mažai efektyvumo.

Didžioji Sūduvos bėda yra ta pati, kurią mačiau paskutinėse draugiškose – perlaikyti kamuoliai ir kriminalinis vengimas perdavimą atlikti “vienu lietimu”, be tradicinio 10 metrų pasibėgiojimo turint kamuolį po kojomis. Kai antrame kėlinyje greitų pasų kiekis išaugo, išaugo ir Sūduvos įdomesnių atakų skaičius.

Tokios tokelės. Akivaizdu, kad čempionatas prasidėjo, o mūsų komandai dar liko labai daug ką nuveikti. Nepaisant aukščiau paminėtų problemų ir pirmojo šiame sezono pralaimėjimo, man šių metų Sūduva labiau patiko nei pernykštė. Smagu ir vėl matyti kovojančią Sūduvą. Ir vis tik Sūduvos trenerio laukia rimti ir greitai darbai. O man kartu su jumis nelieka nieko kito, kaip tikėti ir laukti.

>>>

Rungtynių santrauka:


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 167 hits