I ratas: egzamino rezultatai

Vienas šio sezono ratas baigėsi, taigi – skaičiuojam laimikį. Chm, statistinis laimikis labai menkas. Net sunkoka prisiminti, kada Sūduva A lygos lentelėje yra sėdėjusi taip žemai. Gal kokiais 2004 metais? Esminės priežastys aiškios. Tačiau atlikti dar vieną lengvą skrodimą – verta. Beje, apšilimui galite susipažinti, ką apie Sūduvos pasirodymą mano futbolo.tv komentatorius Paulius Jakelis.

1	Atlantas	8	7-0-1	16-6	21
2	Žalgiris	8	6-1-1	17-4	19
3	Ekranas	8	5-1-2	20-11	16
4	Kruoja	8	4-2-2	12-10	14
5	Šiauliai	8	3-3-2	12-11	12
6	Sūduva	8	3-2-3	14-11	11
7	Dainava	8	1-1-6	6-20	4
8	Banga	8	1-1-6	6-17	4
9	Tauras	8	0-1-7	5-18	1

Pradėsiu nuo kitko. Nuo to, ką anksčiau esu daręs po viso sezono. Imsiu, sakau, ir surašysiu pažymius žaidėjams pasibaigus pirmam ratui. Paskui bus lengviau tai padaryti po sezono. Tad štai – jūsų dėmesiui – mano pažymių knygelė. Vertinu senoviškai – penkiabale sistema.

Eilinį kartą primenu – mano vertinimas nėra objektyvus ir aš neturiu jokių pretenzijų į vienintelę ir neginčijamą tiesą. Kiekvienas žmogus turi teisę skelbti savo nuomonę. Tą galima padaryti komentaruose. Taip pat nereikėtų įsižeisti, jeigu jūsų mylimam žaidėjui daviau labai prastą balą. Tokios šio žaidimo taisyklės – jeigu yra geriausi, neišvengiamai yra ir blogiausi. Tačiau blogą pažymį rašau tik gera norėdamas ir tikėdamas, kad gerbėjų balsas gali pagelbėt žaidėjui padaryt teisingas išvadas.

ŠEŠI BALAI: NERIJUS VALSKIS.

Štai taip – tik paskelbiau, kad naudoju penkiabalę sistemą ir iškart ją praplečiu. Tačiau reikia taip daryti. Nerijus Valskis taip atsakančiai sužaidė I ratą, kad į bendrą sistemą jį traukti būtų nesąžininga. Jis buvo šimtaprocentinis lyderis. Valskio galimybes matėme jau pernai, tačiau šiemet, komandą palikus būriui pagrindo žaidėjų, Valskis tapo matomiausia Sūduvos atakų figūra. Kol kas Valskis lošia įspūdingai – ne tik naudingai, bet ir gražiai, nevengdamas triukų, kurių Marijos Žemės futbolo mylėtojai savo stadionuose mato mažai. Energija, pyktis ir nusiteikimas pjautis su priešininku iki paskutinės rungtynių sekundės – dar vienas svarbus Valskio futbolo bruožas. Ir vėl ploju, keliu kepurę ir kartoju – jei Nerijus ir toliau nemažins apsukų, kvietimo į rinktinę jis neišvengs. Nieko nuostabaus, kad Valskis buvo išrinktas ir į I rato rinktinę. Kita išvada liūdnesnė – jei niekas nesikeis Sūduvoje, tai galime būti tikri, kad šio žaidėjo kitą sezoną Marijampolėje neliks.

PENKI BALAI: PAVELS DAVIDOVS, NERIJUS RADŽIUS, VILMANTAS BAGDANAVIČIUS.

Pavels Davidovs: neabejotinai vienas geresnių šio sezono lygos vartininkų – net turint omeny, kad vartininkai šiais metais kaip niekad gauna daug liaupsių. Ir netgi turint omeny, kad kamuolių jam traukti iš savo vartų teko ne taip jau ir mažai. Tiesa, kone pusę jų Davidovs susirinko paskutinės rato rungtynėse su Žalgiriu. Latvis jau pernai lošė gerai, tačiau šiemet jis ne tik vadovauja gynybai, bet ir ne kartą gelbėjo komandą po gynėjų klaidų. Tad galim pasimelst už tai, kad Pavels Davidovs negautų kokios traumos, nes komandai labai svarbu turėti bent vieną problemų nekeliančią grandį.

Nerijus Radžius: pernai Radžius buvo kažkoks pasimetęs. Todėl po sezono atrodė, kad jis bus vienas iš tų, kurių komandoje neliks. Tačiau liko ir šiemet vėl puikiai atlieka “veterano” misiją – suteikia gynybos veiksmams solidumo, ramybės, dažnai pataiso kolegų padarytas klaidas. O kaip Sūduvos gynyba atrodo be jo, puikiai matėme rungtynėse su Banga ir Žalgiriu. Tiesą pasakius, Radžiaus iškritimas iš pagrindinės sudėties buvo gan netikėtas ir keliantis klausimų. Mat komanda, kaip jau įprasta, nepasivargino informuoti savo gerbėjų, kokia yra Radžiaus poilsiavimo priežastis. Bet kokiu atveju, tikiuosi, kad Nerijus panašią misiją komandoje skleis iki pat sezono pabaigos – Sūduvos gynybai verkiant reikia bent vieno patyrusio, ramaus ir sunkiai pramušamo žmogaus.

Vilmantas Bagdanavičius: šiam jaunam žaidėjui aukščiausią pažymį rašau šiek tiek avansu, tačiau galim drąsiai sakyt, kad jis – šio sezono Sūduvos atradimas. Jis yra vienas iš tų, kurie geriausiose Sūduvos rungtynėse tampa vienu iš greito žaidimo variklių. Man patinka, kad šis žaidėjas niekada nepasimeta padaręs klaidą – vietoje to jis nedelsdamas puola tos klaidos taisyti ir neretai jam tai pavyksta. Nesuprantu tik vieno – kodėl Sūduvos treneriai privengia Vilmantą dažniau leisti aikštėn. Jis sulošia kelias rungtynes iš eilės, o paskui vėl kelioms dingsta iš starto. Nežinau, gal treneris mato kažką kitką nei aš.

KETURI BALAI: POVILAS LEIMONAS, VALENTIN BARANOVSKIJ, MAXIMILLIANO UGGE, PAULIUS DAUKŠA.

Povilas Leimonas: Povilas ne tik komandos kapitonas, jis – Sūduvos “veteranas”, pagrindinėje sudėtyje pasirodęs maždaug tuo metu, kai gimė šis blogas. Tuo pat metu Leimonas – amžinas sudėties skylių kamšytojas. Kaip kažkas juokavo, jis ko gero nėra žaidęs tik puolėju. Ir dar vartuose nestovėjęs. Šiemet jis taip pat, berods, bent trejose pozicijose spėjo sulošti. Taip plaukiodamas po aikštę Leimonas tai sužaidžia puikias rungtynes, tai kiek prastesnes, tačiau iš pagrindo nekrenta. Nes… tiesiog nėra kuo jo pakeisti! Jo esminės bėdos klasikinės – sunkiai sekasi pradėti atakas, jis dažnai vėluoja, perlaiko kamuolį, kreivai pasą atiduoda. Tačiau seniai žinoma, Leimonas – griovėjas, o ne kūrėjas. Šiame sezone jis iš tikro yra kapitonas – ne vieną kartą matėm, kaip jis moko klystantį jaunimą ar imasi iniciatyvos tuomet, kai to reikia. To labai trūko ankstesniais metais – Vaidas Slavickas buvo labiau kapitonas ant popieriaus, nei aikštėje. Trumpai tariant, šiandieninėje Sūduvoje Leimonas yra itin svarbus faktorius. Beje, galit paskaityt, ką apie I ratą mano Povilas – štai visai šviežias, po rungtyniu su Žalgiriu, jo duotas interviu.

Valentin Baranovskij: jei Valentinas žaistų stabiliau ir efektyviau – ko gero tektų jam penketą užrašyt. O dabar visos pagyros šiam žaidėjui eina už tai, kad jis yra ko gero antras po Valskio nepailstantis kovotojas, kuris verda nuo rungtynių pradžios iki pabaigos. Ir ko gero vienintelis, kuriam nedidelė trauma vidury rato tik į gera išėjo, nes po jos Baranovskij ėmė lošti ryškiau ir tapo viena matomiausių figūrų aikštėje. Kol kas labiausiai iš jo trūksta perdavimų į baudos aikštelę – jis vis dar išlieka “trumposios kovos” meistru, mieliau atiduodančiu trumpą perdavimą netoliese esančiam žaidėjui, nei ieškančiu kitoje aikštės pusėje esančių kolegų.

Maximilliano Ugge: šis jaunas italas negausiame, tačiau labai margame aikštės legionierių būryje atrodė padoriausiai. Jis buvo vienintelis legionierius, kurio vieta pagrindinėje sudėtyje buvo nepajudinama. Ir lošė italas neblogai – stebuklų nerodė ir klaidų padarydavo, tačiau be jo šių metų Sūduvą jau yra sunku įsivaizduoti. Jis yra dar vienas gynėjas, labai mėgstantis jungtis į puolimą. Todėl, kaip ir reikalauja Sūduvos tradicija, savam krašte kartais priverda košės. Bet kokiu atveju, jis yra vienas iš šio sezono kovotojų. O Sūduvos gynyba šiemet būna dvejopa – su Radžiumi visai gera, be Radžiaus – mažumą pasimetusi.

Paulius Daukša: po Bagdanavičiaus, Daukša man yra sezono atradimas Nr. 2. Ypač turint omeny šio FBK mokyklą ėjusio žaidėjo amžių. Sutinku, Daukšos buvimas aikštėje nėra toks išraiškingas, kaip Vilmanto ir į atakas jis jungiasi ne taip dažnai ir ne taip energingai. O ir savame krašte jam tvarkytis nėra lengva – pozicinių klaidų nuolat nutinka. Tačiau pasimetimo ir “dublerizmo” šio žaidėjo veiksmuose mažėja su kiekvienomis rungtynėmis. Apibendrinant – jei ir toliau Daukša taip varys, gynėjas iš jo bus.

TRYS BALAI: MOHAMAD KDOUH, RAFAEL LEDESMA, KAROLIS CHVEDUKAS, AUDRIUS BROKAS, POVILAS KISELEVSKIS, GYTIS URBA, PETAR BASIČ, REN XIN, ARMANDAS BREIVĖ.

Mohamad Kdouh: dar vienas jaunas legionierius iš dar vienos Lietuvos futbolui labai egzotiškos šalies. Žaidėjas jis neblogas, turi gerą puolėjo uoslę, sugeba atsidurti smūgiui patogioje vietoje, tačiau jam labai trūksta savarankiškai priešininko vartams kuriamos grėsmės. Šį žaidėją sunku įsivaizduoti pasiimantį kamuolį už baudos aikštelės, apeinantį kelis priešininkus ir mušantį įvartį. Jis – Lukšio stiliaus puolėjas. Tačiau pykt ant jo nėra prasmės – galima tik eilinį kartą pakraipyt galvą mąstant apie Sūduvos komplektuotojų darbą. Kaip toliau libaniečiui seksis – matysim. Jis sužaidė neblogai pačioje sezono pradžioje, mušė 3 įvarčius, o vėliau jo “matomumas” gerokai sumažėjo. Nežinau, galbūt tai susiję ir su Ledesmos sugrįžimu ir šiokiu tokiu puolimo persiorentavimu iš kraštų link centro. Mat geriausi Kdouh momentai nutikdavo būtent po perdavimų iš krašto.

Rafaelis Ledesma: chm, Sūduvos brazilą įvertinti sunkiausia. Kad ir kaip jį bevertinčiau, vis viena atsiras tokių, kurie tokiam vertinimui griežtai prieštaraus. Jau vien tai rodo šio žaidėjo svarbą Sūduvos pastarųjų sezonų žaidimui. Galbūt Ledesmos, kaip ir Chveduko žaidimo apskritai nederėtų vertinti. Jie ilgą laiką gydėsi traumas, į komandą pateko tik antroje rato pusėje ir kol kas į komandos veiksmus normaliai dar neįsipaišė. Tiesa, Ledesma nuveikė daugiau nei Chvedukas, mušė įvarčius, atliko rezultatyvius perdavimus. Tačiau Ledesma ir darė sau nebūtingų klaidų – paleido vėjas 11 metrų baudinį ir kartais svarbiose situacijose priimdavo gan keistus sprendimus, normaliai nepakeldavo kokių 3 kampinių iš eilės arba užsižongliruodavo kamuoliu aikštės viduryje, kai reikėdavo tiesiog atiduoti paprastą pasą. Et, neabejoju, kad po antro rato Ledesmai galėsiu parašyti daugiau, tačiau kol kas yra kaip yra – Ledesmos indėlis į I rato Sūduvos pasiekimus yra gerokai mažesnis nei norėtųsi.

Karolis Chvedukas: kol kas Chvedukas nėra tas žaidėjas, kurį matėme pernai. Trauma išsigydyta, tačiau savo žaidimo jis dar neatrado. Manyčiau, kad tokio lygio žaidėjas, banaliai tariant, “formą įgauti” turėtų greičiau, nes dabar belieka svarstyti ar Ledesmos ir Chveduko sugrįžimas iš tikro nepadarė Sūduvai meškos paslaugos. To, ką duodavo komandai pernai jie kol kas dar neduoda, tačiau komandos veiksmus išderina, nes, nori nenori, žaidimas vis viena aplink juos pradeda suktis. Visa bėda, kad tai jau yra nebe žaidėjų, o trenerių darbo baras.

Audrius Brokas: kažkaip vis dar norisi šį futbolininką vadinti “dubleriu”, nors jau seniai jis išaugo iš dublerio amžiaus ir kelnių. Net legionieriaus duonos pakramtė. Čia ir yra jo vertinimo esmė. Lyginant su Broko indėliu į Sūduvos pasiekimus ankstesniais metais, šiemet jis atrodo visai neblogai. Keliose rungtynėse jis atrodė netgi puikiai. Tačiau visi suprantame, kad Brokas yra aikštėje tik tuomet, kai nėra ką į jo poziciją leisti.

Povilas Kiselevskis: šiam jaunam žaidėjui labai reikia malkų užmest ir kiekvieną savo pasirodymą aikštėje paverst žymiai naudingesniu komandai. Pernai atrodė, kad jis jau tapo garantuotu pagrindo nariu, tačiau šiemet jam sekasi žymiai sunkiau ir aikštėje jis tapo gan retu svečiu. Ypač, kai sugrįžo Ledesma ir Chvedukas, kurių pozicijoje lošia ir Kiselevskis. O kas bus, kai pasveiks Šoblinskas? Aišku, Kiselevskio ir pozicija sudėtinga (aikštės centras), tačiau trauktis tiesiog šiemet nėra kur – arba tu verti kalnus kiekvieną kartą, kai treneriai tau duoda laiko, arba vėl tampi atsarginiu.

Gytis Urba: Gytį vertinti sunku lygiai taip pat, kaip ir Ledesmą su Chveduku. Ir jis aikštėje pasirodė tik antroje rato pusėje. Kol kas Urba atrodo pasimetęs – ankstesniai sezonais pasitikėjimo šis jaunas žaidėjas turėjo žymiai daugiau. Urba gali džiaugtis nebent tuo, kad Sūduvos treneriai jo pozicijoje tiesiog neturi iš ko rinktis. Padorių gynėjų Sūduvoje yra tiek mažai, kad praktiškai visus juos galima suleist aikštėn per vienas rungtynes. Dėl Urbos aš per daug nesiparinu. Manau, apsipras jis, pamirš traumos simptomus ir vėl loš taip kaip pernai, kai didelių abejonių dėl jo pasirodymo aikštėje niekada nekildavo.

Petar Basič: gal ir perlenkiau lazdą šiam žaidėjui parašydamas tokį prastą pažymį. Nes jis yra kovotojas iš didžiosios raidės, kiekvienose rungtynėse laikantis įtampą ant maksimumo. Toks klasikinis atraminio saugo ar centro gynėjo tipas – plikas, tvirtas, piktas. Deja, lošti jam teko kitoje pozicijoje – ten, kur reikia ne tiek griovimu užsiimt, kiek kurti komandos atakas. Ir štai čia vis tik Basičiaus žaidimas buvo pernelyg brokuotas – ypač kalbant apie jo perdavimų kokybę. Dėl to jie jo brokuoti perdavimai taip ir įstrigo – kai jie daromi iš centro į ataką, klaida nemažai kainuoja ir tos sugadintos atakos atmintin ilgam įsėda.

Ren Xin: neabejotinai silpniausias iš visų Sūduvos legionierių. Taip, šis žaidėjas neblogai mato aikštę ir moka atiduot aštrų perdavimą, tačiau dažniau jį matydavome klystant gynyboje, kur nuolat jis buvo statomas. O čia jį maudė visi kas tik netingėjo – visų pirma todėl, kad kinui trūksta ir ūgio, ir svorio – dviejų lietuviškam futbolui svarbių parametrų. Ką čia daugiau bepriduris? Ech, sunku kinams tą lietuvišką futbolą lošti, oi kaip sunku.

Armandas Breivė: šis jaunas žaidėjas gavo mažai laiko. O galėjo gauti žymiai daugiau – ypač, kol Ledesma dar buvo traumuotas. Kdouh yra toks puolėjas, su kuriuo galima drąsiai konkuruoti. Deja, kone visi Breivės pasirodymai tiek mums, tiek, manau, ir treneriui keldavo labai daug klaustukų. Breivei trūko drąsos ir pasitikėjimo, o puolėjo veiksmuose šie trūkumai labai matomi. Libanietis, nors ir jaunas, aikštėje nedvejoja ir nesvyruoja – todėl jis ir lošė, o marijampolietis Breivė būdavo leidžiamas aikštėn tik tuomet, kai viskas jau būdavo aišku.

BE BALO LIKO: TADAS LEKECKAS, DOVYDAS TUMOSA, VYTAUTAS LASEVIČIUS, DARIUS ISODA IR DŽIUGAS BARTKUS.

Kai kurie šių žaidėjų nežaidė, kai kurie – pasirodė labai fragmentiškai. Jei atmintis nemeluoja, Lasevičius pernai jau rodėsi aikštėje panašiai kaip ir Kiselevskis. Kodėl šiemet laiko jis praktiškai negavo – sunku pasakyt. Čia nieko kito nebelieka, kaip palinkėti jauniems sūduviečiams suvokti, kad kiekvieną minutę, kurią jie gauna aikštėje yra sprendžiamas jų likimas. Todėl verta ne tiesiog žaisti, o kapotis kaip už tėvynę. Kai trūksta patirties ir kinkos dreba, vienintelis būdas treneriui ir žiūrovams įrodyti savo vertę yra taip drąskytis, kad visi jų vardą įsidėmėtų. Net jei tas drąskymasis kainuotų geltoną ar raudoną kortelę.

Išvados: treneris ir komanda. Kol kas Darius Gvildys dar neįrodė, kad yra vertas treniruoti geriausius A lygos klubus. Kol kas vienintelis dalykas, už kurį Sūduvos treneriui galima dėti pliusą – tai komandos požiūris į elgesį aikštėje. Sanatorijos nebeliko. Žaidėjai kovoja ir tas mums patinka. Netgi po nesėkmingų rungtynių dažnai nekyla ranka kritikuoti komandą, nes matai, jog ji aikštėje atidavė visas jėgas. Ilgų pasivaikščiojimų pabundant likus dešimčiai minučių iki rungtynių pabaigos Sūduvoje neliko. Tačiau Sūduva vis dar nevirto komanda, turinčia aiškų žaidimo stilių ir racionalų kiekvienų rungtynių planą.

Išvados: Sūduvos stilius – banguojanti Šešupė. Taip, Sūduvos žaidimas smarkiai bangavo. Tačiau tame bangavime buvo aiškus motyvas. Sūduva rodė puikų žaidimą su autsaideriais (išskyrus Bangą), tačiau iš tos puikybės likdavo tik šešėlis, kai susidurdavo su rimtesniu priešininku. Išvada čia paprasta – Sūduva moka ir gali lošti įspūdingą bei efektingą futbolą, tačiau neturi stuburo ir pasitikėjimo, kad tokį futbolą rodytų ir galingesniems priešininkams. Tad vėl grįžtam prie trenerio įtakos komandos išvaizdai – pasitikėjimas ir sugebėjimas gerąsias savo žaidimo savybes demonstruoti ne tik smarkiai silpnesnėms komandoms yra tiesioginis trenerio darbas. Šiais metais jau ne vieną kartą buvo kalbėta ir dar bus daug kartų kalbama apie Atlanto fenomeną. Atlanto sėkmės negali niekuo kitu pagrįst, kaip puikiu trenerio darbu. Būtent treneris sugebėjo komandą, kuri teoriškai kažin ar yra labai stipresnė kad ir už Sūduvą, paversti čempionato lyderiu. Nusilpusiai Sūduvai taip pat nėra kitos išeities – tik treneris gali išnaudoti geriausias žaidėjų savybės ir suteikti jiems įrankių, kiekvienose rungtynėse būti komanda, žinančia kaip elgtis nepriklausomai nuo to, kaip krypsta rungtynių eiga.

Išvados: Sūduvos taktika – “kažko kažkur nedadirbome”. Šie Dariaus Gvildžio žodžiai, pasakyti po rungtynių su Žalgiriu viską ir pasako. Kol kas Sūduvos žaidėjai turi labai daug noro žaisti futbolą, tačiau jiems akivaizdžiai trūksta teorinės trenerių pagalbos. Trūksta rungtynių plano, parengto kiekvienam konkrečiam žaidėjui ir kiekvienam varžovui. Todėl Sūduva iš esmės daugumą rungtynių lošia taip, kaip to nori priešininkai. Ir tai galioja ne tik žaidimui su Ekranu ar Žalgiriu. Juk tas pats nutiko ir žaidžiant su Banga. Galim tik džiaugtis, kad Bangai pritrūko profesionalumo ir ji nepadarė Sūduvai to, ką padarė aukštesnio lygio Žalgiris. Kuo toliau, tuo labiau šis Sūduvos žaidimo trūkumas gadins visiems kraują. Liūdniausia būtų, jei žaidėjai suvoktų, jog noru ir energija pirmo penketo komandų neįveiksi. O jei taip – tai kam plėšytis? Žodžiu, nuo Sūduvos chaotiško žaidimo su Banga ir Žalgiriu iki pernykštės psichologinės sanatorijos – vienas žingsnis.

Išvados: komandos komplektavimas. Dabar jau galim apibendrint ir šį dalyką. Taip, žaidėjų galinčių lošti mūsų čempionate paieškos yra sudėtingas darbas. Iš tikro geri žaidėjai yra mums arba per brangūs, arba neturi jokio noro lošti geros reputacijos neturinčioje lygoje. Sūduvos komplektuotojų veiksmai visada keldavo labai daug klausimų. Gal tik pernai buvo vienintelis sezonas, kai praktiškai visi komandos papildymai būdavo sėkmingi (išskyrus, aišku, sezono pradžios maklę su vartininkais). Tačiau šiemet ir vėl buvo grįžta į anksesnius laikus, kai du trečdaliai legionierių ir naujokų būdavo parenkami kažkokiu atstiktiniu principu ir komandai tiesiog netikdavo. I rato pakako, kad galėtume drąsiai teigti – nė vienas iš šių metų legionerių neatnešė į komandos žaidimą kokios nors išskirtinės naudos. Dauguma jų lošia taip, kad belieka svarstyti ar ne geriau būtų buvę vietoje jų apšaudyti vietinius dublerius. Iš tokio apšaudymo bent jau naudos gali tikėtis – gal po sezono kito ir išaugs iš dublerių geri žaidėjai. O dabar tie dubleriai (kurie taip pat toli gražu nežiba) toliau sėdi ant suolo, o aikštėje lošia legionieriai, kurie kažin ar liks komandoje ir kitą sezoną. Sudėtingiausi reikalai kol kas gynybos grandyje, todėl ir kyla klausimas, kodėl nebuvo stiprinta gynyba, o saugai ir puolėjai, kurių sukrapštyti buvo galima ir iš vietinių pajėgų.

Išvados: o kas bus toliau? Kas bus šiame sezone? Kas bus po metų? O po penkerių? Šis klausimas labai sudėtingas. Kol komanda kasmet gaudavo stabilų ir Lietuvos lygai didelį finansavimą, mums telikdavo svarstyti apie žaidimo kokybę ir ambicijų bei realių galimybių santykį. Tiesa, komandos vadų minčių apie ilgalaikes perspektyvas taip pat norėdavosi. Tačiau faktas, jog tokių minčių viešumoje niekada nepasirodydavo pernelyg nekamavo. Tiesiog atrodė, kad Sūduvos ramus gyvenimas tęsis amžinai. Toks smagus gyvenimas, kai garantuotai turi bronzos medalius ir kasmet gali iš naujo pasvajot (maždaug iki čempionato vidurio) apie sidabrą, auksą ar papildomą Europos lygos etapą. Šie metai – kitokie. Jau jų pradžioje buvo pasakyta, kad komandos biudžetas ir ambicijos bus ženkliai kuklesni. Buvo kalbėta apie vietinių pajėgų aktyvesnį integravimą į pagrindinę komandą – ne todėl, kad toks ilgalaikis tikslas būtų, o tiesiog dėl to, kad daugiau žaidėjų įsigyti nėra už ką. Taip šiandien ir gyvename – jauni žaidėjai eina į aikštę, nes nieko kito komanda neturi.

Išvados: ką daryti mums? Nors jau praėjo cielas ratas, tačiau mes vis dar pratinamės matyti visiškai kito pajėgumo Sūduvą. Nors protu suvokiame, kad šiandieninė Sūduva nieko negali padaryti Žalgiriui, tačiau vis viena piktinamės, kai realybė tik patvirtina tokius nuogastavimus. Nieko, apsiprasim. Buvo ir blogesnių laikų. Buvo laikas, kai Sūduva beviltiškai sėdėjo paskutinėje lentelės vietoje ir kai didžiausias sezono laimėjimas buvo peršokimas nuo paskutinio ant priešpaskutinio laiptelio. Tiesiog nesmagu būti trypiamam visų iš eilės po penkerių-šešerių metų, kai tavo komandą visi sutartinai vadino vienu stabiliausių Lietuvos lygos lyderių. Vienintelis dalykas, ko viliuosi – kad nuo komandos nenusisuktų tie eiliniai stadiono lankytojai, kurių jau kelerius metus vis mažėja ir mažėja. Kad ir kokie bebūtų užkulisiniai reikalai, komandai iš pirmo trejeto nusiritusiai iki pat autsaiderių dugno, gerbėjų paramos kaip niekad reikia.

9: SŪDUVA 0:5 ŽALGIRIS

Atsistokime ir paplokime. Prieš pradėdamas pasakojimą apie Sūduvos pirmo rato pabaigą, pirmiausia norėčiau nukelti kepurę prieš Nerijų Valskį. Ne tik už tai, kad yra žaidėjas, kurio šiandieninė Sūduva nėra verta. Tiksliau – tai yra žaidėjas, kuris yra vertas lošti žymiai geresnėje komandoje. Net ne už tai, kad yra vienintelis, sugebantis komandoje atiduoti vienu lietimu tikslų pasą. Už tai, kad net ir tuomet, kai viskas jau buvo seniai aišku, drąskėsi ir plėšėsi siekdamas pergalės. Taip, kaip šiandien žaidė Valskis yra žaidžiama tik dėl pergalės, o ne dėl kokio nors ten “garbės įvarčio”. Nerijaus Valskio žaidimas buvo vienas iš nedaugelio dalykų, kurie Sūduvoje džiugino nuo startinio iki finalinio švilpuko.

Generalinė išvada. Gerai, o dabar prie reikalo. Šios rungtynės neišvengiamai ir galutinai parodė, kur šiandien yra Lietuvos futbolo avangardas ir tą tolimą tašką, kuriame šiuo metu yra mūsų Sūduva. Tam suvokti net nereikia žiūrėti rungtynių. Pakanka užmesti akį į protokolą ir palyginti, kokie žaidėjai abejose komandose kilo nuo atsarginių suolo. Po tokio pralaimėjimo skaudu ir nejauku, tačiau priežasčių nevilčiai kilti nėra. Nes būtų naivu tikėtis ko nors kito.

Žalgiris – čempionas. Žalgirį mačiau pirmą kartą ir jis tik dar kartą patvirtino mano įsitikinimą, kad šita komanda šiemet ims auksą. Žalgirio žaidimas man labai patiko. Žalgiris yra žymiai toliau, nei buvo Ekranas savo klestėjimo laikais. Ko gero šiandieninis Žalgiris jau galėtų rimtai pasigalynėti ir su FBK (taip pat šio klubo klestėjimo laikais). Matosi, kad Žalgirio mašina dar negroja visa jėga, dar trūksta maksimalaus susižaidimo ir tikslumo paskutinėse atakos stadijose, kartais dar užsnaudžiama gynyboje, tačiau antram kėliny jau atrodė, kad Sūduva lošia su kokia Vojvodina, Red Bulliu ar Rapidu. Tokiais atvejais komandų lygių skirtumas yra toks didelis, kad nuolat apima jausmas, jog priešininkas turi kokiais 3-4 žaidėjais daugiau, nei tavo komanda. Nes priešininkas visur suspėja ir atrodo, kad visuose aikštės kampuose jis turi kiekybinę persvarą.

Pirma dalis – visai nieko. Tiesą pasakius, pirmame kėlinyje reikalai atrodė visai neblogai. Galėtum, komentatorių žargoniu tardamas pasakyti, kad “Sūduva tų dviejų įvarčių nenusipelnė”. Taip, įvarčiai kvailoki ir dėl jų gaila, net jei Žalgiris neišnaudojo ir kelių galbūt dar geresnių progų. Įvarčiai griuvo po gynybos klaidų. Pirmu atveju kamuolys nukrito žalgiriečiui prie kojų ir jis stovėjo vienas palei 11 metrų žymę, nes visa Sūduvos gynyba buvo išsirikiavusi vartininkui už nugaros. Antru atveju mane nustebino toji gynybinė sienelė, kuri net du kartus per šias rungtynes buvo išrikiuota kažkaip atsainiai.

Tačiau pirmam kėliny Sūduva gal net turėjo šiokią tokią aikštės ir kamuolio kontrolę ir gan intensyviai puolė. Tad rungtynių schema buvo tiesiog priešinga tai, kurios buvo galima tikėtis. Vietoje to, kad žaistų gynybinį futbolą ir lauktų progos kontratakose, Sūduva kontratakuoti leido Žalgiriui, kuris tą labai sėkmingai darė. Bet kokiu atveju, pirmo kėlinio vaizdas leido viltis, kad net ir du praleisti įvarčiai – dar ne pasaulio pabaiga. Juolab, kad Sūduva antrus kėlinius šiame sezone kaip sykis beveik visada sužaidžia geriau.

Antra dalis – totali neviltis. Deja, taip nenutiko. Antram kėliny viskas stojo į savo vietas. Antras kėlinys visiškai priklausė Žalgiriui, o Sūduva iš esmės atliko statistų vaidmenį. Iš pradžiu net lengviau atsipūčiau pamatęs, kad Žalgiris Sūduvą prie savo vartų užspaudė – juk taip šios rungtynės ir turi vykti. Vadinasi, Sūduva gaus progų kontraatakoms. Deja, buvo pramazinti dar keli įvarčiai ir visi tuo pasibaigė.

Sūduva nustojo žaisti maždaug 60-65 minutę. Ir bent jau man susidarė toks įspūdis, kad žaisti nustojo ne dėl to, kad nukabino nosis ir prarado viltį, ką nors išpešti. Žaisti nustojo, nes tiesiog baigės batareikos. Tad ir vėl galim kraipyt galvas ieškodami žmogaus, kuris Sūduvoje yra atsakingas už fizinį žaidėjų parengimą. Galim tas savo galvas kraipyt kiek norim – tokio žmogaus Sūduvoje nėra. Vadinasi – niekas už tai ir neatsakingas.

Paskutines 20 minučių Sūduvoje iš esmės lošė tik Valskis ir Baranovskis. Dar gal Ugge su Daukša šiek tiek padėjo. Na ir Davidovas – nes jam nelošti tiesiog buvo neįmanoma. O štai Žalgiris varė iki paskutinės minutės ir ypatingo nuovargio šios komandos žaidėjų judesiuose nesimatė. Ir jei teisėjas būtų pridėjęs kokias 30 minučių, Žalgiris greičiausiai būtų ir toliau nemažinęs tempo ir siekdamas 6, 7, 8… įvarčių. Esant tokiems reikaliukams, kažin ar įmanoma tikėtis pozityvaus rezultato. Net garbės įvarčio sunku laukti. Juk negali tas vargšas Valskis vienas visos Žalgirio gynybos sutvarkyti.

Vienas dalykas, kuris šiandien pyktį kėlė. Kadangi šiemet Sūduva žaidžia taip, kaip galimybės leidžia manęs nepapiktino nei klaidos gynyboje, nei brokas pasuojant, nei penki praleisti įvarčiai. Yra kaip yra ir nieko čia nepadarysi. Tačiau buvo vienas dalykas, kuris sunervino kaip reikiant. Ogi tas Sūduvos jaunimas, kuris aikštėn antram kėliny buvo suleistas. Ar tai buvo perspektyvus jaunimas, teikiantis daug vilčių vieną dieną tapti solidžiais pagrindinės komandos žaidėjai? Nė velnio, tai buvo mėgėjiško mąstymo futbolininkai, kurie aikštėn ėjo tik dėl to, kad Sūduva šiandien apskritai daugiau neturi ką leisti. Patikslinsiu – mėgėjišku mąstymu čia vadinu neprofesionalų požiūrį į savo profesiją, nors čia pat laksto būrys vyresnių kolegų, iš kurių buvo galima pasimokyti dar ant atsarginių suolo sėdint.

Aš suprantu ir nepykstu, kai Kiselevskis ar Daukša daro pozicines ir taktines klaidas. Net jei tokios klaidos baigiasi įvarčiais. Aš tikiu, kad jei taktinės išminties negauni iš trenerių, gali jos prisirinkt tiesiog žaisdamas aukštesnio lygio varžybose. Šiuo atveju iš tikro gali tikėtis, kad su laiku, pavyzdžiui, Daukša išmoks taip užsiimti poziciją, kad neatsidurtų po perdavimo savo saugojamam priešininkui už nugaros.

Tačiau aš nesuprantu, kodėl iš 15 metrų pasuotas kamuolys atšoka nuo Lekecko kaip nuo pušies kamieno, nors joks priešininkas to kamuolio priimti netrukdo. Galbūt aš nesu futbolo profesionalas, tačiau esu tikras, kad kamuolio stabdymas yra pradinių futbolo klasių dalykas. Ir netgi visiškai jaunas žaidėjas, norintis ir ketinantis pasirodyti A lygos varžybose bent jau tokius primityvius futbolo elementus turi mokėti kaip dukartdu. Ir jei ponas Prezidentas bei Visas Trenerių Štabas nežino, kaip išmokyti jaunus futbolistus elementoriaus, galiu duoti racionalų patarimą. Palieki tuo jaunuolius po treniruotės kasdien ir lais spardo vienas kitam kamuolį pora valandų. Paspardys taip mėnesiuką kitą ir išmoks stabdyti kamuolį ne blogiau nei ronaldinjai ar ibrachimovičiai.

Kitas dalykas. Išeina toks Breivė ir Lekeckas pusei antro kėlinio ir yra tokie savimi pasididžiavę ponuliai, kad leidžia sau pėsčiomis iš atakos namo vaikščiot. Lyg būtų medaliais apkabinėti veteranai. Tokį pasivaikščiojimą gali atleist Ledesmai, tačiau vakarykščiams dubleriams? Kai visas rungtynes atlakstę Valskis, Baranovskis ar Daukša spėja ir gynyboj, ir puolime pasimakaluot? Juk tiek du jaunikliai turėjo plėšytis taip, kad bent po geltoną kortelę užsidirbtų! Vietoje to mes matom, kaip krašto gynėjas Ugge rungtynių pabaigoje mauna į patį atakos tolimąjį kraštą ir gauna gerą pasą, bet… skersuoti į baudos aikštelę to kamuolio nėra kam. Nes puolėjas Breivė kažkur varnas skaičiuoja.

Ir keletas sunkių klausimų. Įdomu, ar Atlanto treneris sugebėtų ir iš Sūduvos čempionato lyderių komandą padaryt? O ar tas Dambrauskas iš Kruojos galėtų Sūduvą paversti rimtu kovotoju dėl trečios vietos? O kaip dėl Dariaus Gvildžio? Kol kas komandos vadai mus toliau stebina. Kur šiandien buvo Radžius, Chvedukas, Bagdanavičius? Serga? Traumuoti? Ar netiko kažkokia niekam nežinomam rungtynių planui? O gal tylomis į kokią peržiūrą išsiųsti?

Ar čia mūsų trenerių planas buvo spausti Žalgirį (turiu omeny pirmą kėlinį), ar taip tiesiog netyčia gavosi? O gal tai buvo Žalgirio trenerio spąstai, į kuriuos mūsiškiai pateko, nes jokio normalaus plano tiesiog neturėjo? Lošti prieš Žalgirį pirmu numeriu turint tokią komandą, kokia šiemet yra Sūduva gali tik beprotis.

Kaip jūs manot, kodėl Vitkauskas tik paėmęs kamuolį, iškart jį spirdavo į Sūduvos aikštės pusę? Ogi todėl, kad Sūduvos gynybos linija buvo labai nepatyrusi ir labai nepatikima. Ir dar dėl to, kad paprastai pusė jos kartu su saugais buvo užsiėmusi puolimu. Ar ne dėl to šiandien Sūduva praleido penkis įvarčius, kad komanda neturėjo jokios gynybinės strategijos, paruoštos specialiai Žalgirio puolimui? O gal žaidėjams apskritai niekas nekalbėjo apie tai, kad šiandien sunkiausia misija bus nepraleisti įvarčio?

Pabaiga – Nepabaiga. Gerai. Nenusiminkim. Čia dar ne pasaulio pabaiga. Nepaisant to, kad Sūduvos ateitis kol kas labai miglota. Tačiau tai yra mūsų Sūduva. Ir mes vis viena vaikščiosim į stadioną, ar ne? Nes vienas dalykas, dėl kurio negali priekaištauti daugumai šiandieninės Sūduvos žaidėjų yra pasiryžimas kovoti ir atiduoti visas jėgas aikštėje. Gaila, kad kai kurie kiti solidūs ir pagyvenę ponai nenori šiems žaidėjams pagelbėti tapti ne tik kovojančiais individais, bet ir protaujančia komanda.

>>>

Rungtynių santrauka:

Laukiam: Sūduva – Žalgiris

Seniai seniai, dar Žalgirio stadione.

Štai ir atėjo svarbiausios dvikovos metas. Nežinau, kaip jums, bet man jau daug metų būtent rungtynės su Žalgiriu yra svarbiausios per visą sezoną. Nesvarbu, kokios būklės yra abi komandos, nesvarbu, kokią vietą lentelėje jos užima. Žaidimai su Žalgiriu visada išskirtiniai ir niekada negali būti tikras, kuri komanda ims tris taškus. Vertinant Sūduvos nusiteikimą rungtynėms, jų įtampą ir abiejų pusių gerbėjų požiūrį antron vieton dėčiau susitikimus su anų laikų FBK (kurio tais laikais Sūduva taip ir neįveikė), trečion – rungtynes su Ekranu.

Šiemet bus trečias kartais, kai Sūduva sezoną baigs lošdama su Žalgiriu. O šios rungtynės, kuriomis baigsis pirmas ratas, grečiausiai bus išskirtinės dar dėl vieno dalyko. Panašu į tai, kad pirmą kartą Marijampolėje Sūduva loš ne po stogu, o gryname ore. Stadiono “atidarymas” – “spec. efektas”, kuris visada rungtynėms suteikia ypatingos atmosferos. Į pirmas rungtynes lauke visada stengiesi patekti. Tad būtų smagu, jei klubas bent truputį pajudintų žieminius užpakalius ir padarytų kokį veiksmą, kuris į stadioną sutrauktų daugiau žmonių. Praloštų Facebook’e kokį bilietą ar abonementą už pasidalinimą informacija apie rungtynes, pasiūlytų atėjusiems kokią papildomą pramogą ar picos padalintų. Štai Žalgiris prieš kiekvienas rungtynes kviečia Facebook’e spėti rezultatą ir už tai prizus duoda. Paprasta kaip trys kapeikos – tačiau informacija po internetą sklaidosi. Na bet tokių stebuklų iš Sūduvos vadybininkų tikėtis ko gero neverta.

Gerai. Dabar pakalbėkim apie Sūduvos situaciją. Aš pasakyčiau taip. Sūduva pirmam rate jau įvykdė minimalią užduotį. Tai sakau turėdamas omeny priešsezoninę Prezidento kalbą, kurioje nebebuvo medalių. Ten buvo atviras pripažinimas to, kad komanda susilpnėjo ir kad vienintelis jai keliamas tikslas – kovoti kiekvienose rungtynėse.

Ir Sūduva kovojo. Praktiškai kiekvieną kartą. Pirmose dvejose sezono rungtynėse komanda atrodė kiek susikausčiusi, tačiau vėliau plėšėsi iš paskutiniųjų. Tas pasiplėšymas atnešė pergales prieš lygos autsaiderius ir du taškus, gautus lošiant su pirmojo šešeto komandomis. Pralaimėjimai Atlantui (nes tuomet dar niekas nežinojo šios komandos jėgos) ir Kruojai (nes tuomet komanda buvo ant subyrėjimo slenksčio) buvo skaudūs, tačiau kol kas dar galime kalbėti apie “pamokas”, o ne apie “tragedijas”. Tad rungtynių su Žalgiriu rezultatas ir lems tai, kaip vertinsim pirmąjį Sūduvos ratą. Šių rungtynių rezultatas turės įtakos ir galutinei I rato lygos lentelei. Sūduva gali pakilti į ketvirtą vietą, tačiau gali smukti ir į šeštą. Ekranas loš su Tauru ir ims tris taškus, o Sūduvos kaimynai – Šiauliai ir Kruoja – susitiks tarpusavyje. Čia nuspėti rezultatą žymiai sunkiau.

Daugiausiai nerimo vis dar kelia paskutinės Sūduvos rungtynės su Banga. Tą kartą komanda atrodė labai liūdnai. Tiesiog beviltiškai. Bangos nenurašau – juolab, kad ir Žalgiriui ji gerokai nervus patampė paskutiniame ture. Tačiau tą kartą Sūduvai žaidimas totaliai nesiklijavo. Gynyboje žiojėjo skylės, saugai spardė kamuolius į dausas ir labai trūko ryšių tarp atskirų komandos grandžių. Sunku pasakyti, kas nulėmė tokią Sūduvos išvaizdą – į pagrindą grįžę sezono pradžioje traumuoti žaidėjai, Dariaus Gvildžio sudėties eksperimentai ar kelionė autobusu į Gargždus. Tačiau labai norisi tikėti, kad tai buvo išimtis, o ne taisyklė, kuri lems tolesnį Sūduvos žaidimą.

Tad ir vėl tenka grįžti prie tos komandos dalies, kuri Sūduvoje kelia daugiausiai klaustukų. Vis dar sunku pasakyti, ką iš Sūduvos nori nulipdyti treneris Darius Gvildys. Tam tikri žaidimo elementai yra pakankamai ryškūs (varžovo spaudimas po visą aikštę, kontratakuojantis futbolo stilius), tačiau jie niekaip nesusilipdo į stabilų ir aiškų vaizdą. Aikštėje vis dar trūksta tvarkos ir susiklausymo tarp žaidėjų. Vis dar neretai kyla jausmas, kad futbolininkai tiesiog lošia futbolą, o ne vykdo trenerio prieš rungtynes nubraižytą žaidimo planą. Džiugina tik tai, jog Sūduva žaidžia nuo pirmų minučių, o ne paskutines dešimt, kaip dažnai nutikdavo pernai.

Pietų IV dūmai pernykštėse liūdno likimo rungtynėse.

Be abejo, žaisti su Žalgiriu bus paprasčiau. Galim būti tikri, kad vaizdas aikštėje bus panašus į tą, kurį matėm žaidžiant su Ekranu. Žalgiris valdys aikštę ir atakuos gausiomis pajėgomis, o Sūduva taikysis mušti įvarčius kontratakomis. Gynybinį futbolą žaisti lengva, nors ir jam labai reikia susiklausymo. Kiekvienas žaidėjas privalo gerai žinoti savo misiją, vietą aikštėje ir vengti avantiūriškų improvizacijų. Juk ir paskutinėse Sūduvos rungtynėse bėdos prie savų vartų kildavo dažniausiai tuomet, kai kuris nors žaidėjas palikdavo savo poziciją ir jos nepridengdavo joks kolega. Taip, žaidimo su Žalgiriu planas aiškus, tačiau juk žaisti teks ne tik su Žalgiriu ar Ekranu. Dar lauks Kruoja, Atlantas, Šiauliai – komandos, kurias reikės nugalėti sąmoningai to siekiant, o ne laukiant sėkmės kontratakose.

Žalgiris šiais metais bus čempionas. Tačiau kol kas kone visos lygos komandos įrodinėja, kad su sezono galiūnu galima žaisti. Žalgiris nuo praeito sezono ieško savo žaidimo ir, panašu, vis dar neranda. Turėdamas įspūdingiausią sudėtį visoje lygoje kol kas taškus renka ne taip jau lengvai. Ir būtent puldamas kol kas Žalgiris juda sunkiausiai. Tai yra šansas Sūduvai ir derėtų juo naudotis. Nes kuo labiau įsibėgės čempionatas, tuo didesnė taps taškų kaina, tuo labiau dėl jų mušis tas pats Žalgiris.

Nepaisant to, jog neabejoju Žalgirio pergale šių metų A lygoje, esu tikras, kad šis čempionatas bus vienas įdomesnių. Juk lygoje yra net šešios komandos, kurių tarpusavio rungtynių rezultato neįmanoma atspėti. To senokai neturėjome. O jei dar ir Banga įsibėgės (panašu, kad ši komanda ir vėl atsigauna), tuomet įtampos bus dar daugiau.

Tiek minčių. Susitiksime šeštadienį. Ateikit į stadioną patys ir pakalbinkit savo draugus. Juk tokios rungtynės – idealiausia proga vieną kitą naujoką “užsodinti” ant futbolo.

Lyga turi internetą! Pagaliau.

Ar tai yra geriausias vaizdelis svetainės starto dienai? Labai abejočiau.

Taip jau gavosi – kaip sykis sugalvojau pasižiūrėt į lietuvišką futbolo internetą ir padejuot dėl to, kad oficialus A lygos tinklapis vis dar neveikia, kai jis ėmė ir išlindo. Pavėlavęs beveik ratą, daug kartų didingai anonsuotas, pasirodė jis tyliai, lyg jau seniai būtų veikęs. Bent jau taip galėtų pasirodyti naujokui, šiomis dienomis A lygos svetainę pirmą kartą atsidariusiam.

Sutapimas juokingas, tačiau dabar jaučiuosi įsipareigojęs bent trumpą šio naujoko įvertinimą atlikti. Juolab, kad įvykis – neeilinis. Nacionalinė lyga be interneto svetainės – visiškas nesusipratimas, anuliuojantis bet kokias futbolo biurokratų ir verslininkų kalbas apie tai, kad jiems rūpi futbolo populiarinimas Lietuvoje. Šiais laikais be interneto to padaryti tiesiog neįmanoma. Taigi, trumpa analizė.

.

PIRMA DALIS: DIZAINAS:  5 BALAI IŠ 10.

Kadangi esu meniškos prigimties individas, tai pradėsiu nuo dizaino. Dizainą vertinčiau vidutiniškai – jis yra toks paprastutis, bazinis. Toks funkcinis dizainas, o ši savybė, pasižvalgius po lietuviškus futbolo tinklapius, jau yra nemažas pliusas. Tačiau svetainės dizainą kūrė viena krūčiausių Marijos Žemės reklamos agentūrų, todėl iš jų tikėjausi žymiai daugiau.

Funkciškumas nėra blogai. Juk, galų gale, žmonės čion ateina ne grožio pasižiūrėt, o gaut informacijos. Ir kai pavartai didžiųjų Europos lygų tinklapius, iškirtinių sprendimų ten irgi nerandi. Gali sakyt, kad mūsiškės lygos dizainas netgi lenkia, pavyzdžiui, kokios britų Premier lygos tinklapį. Tiesiog, kai dizainą kuria viena iš progresyviausių reklamos agentūrų, tikiesi, kad ir jų sprendimai bus mažumą progresyvesni. Tuo tarpu A lygos tinklapyje nėra nieko, ką būtų galima pavadinti “šiandienos tendencijomis”. Čia tik reikia suprasti, kad interaktyvaus dizaino srityje “šiandienos tendencijos” apima ne tik vizualinius sprendimus. Pastarieji dažniausiai yra tampriai susiję su programiniais dalykais, kurie, savo ruožtu, visada atitinka tam tikras interneto vartotojo elgsenos tendencijas ir pokyčius.

Keleto lygų tituliniai puslapiai – pirmas britų, antras – ispanų. Jei netingit, galit pasižvalgyt ir po kitas lygas: italų, vokiečių, lenkų ar rusų.

O labiausiai balą mažinti man norisi už tai, kad svetainės dizaineriai neišsprendė vienos elementarios stiliaus ydos, kuri kaip koks virusas gyvena jau daug metų mūsų futbolo svetainėse. Lyg visur ta pati ranka savo pėdsaką paliktų. Dalykas paprastas – titulinės nuotraukos ir ant jos komponuojamo teksto derinimas. Šis priekaištas daug kam nuskambės kaip beprasmis priekabiavimas, tačiau aš nesuprantu, kodėl reikia daryti blogai, jeigu taip paprasta padaryti gerai.

Kas nutiko Dainavos žaidėjo kojai? Aukščiau pateikti birtų ir ispanų lygų tinklapiai pateikia keletą elementarių būdų, kaip komponuoti nuotrauką ir tekstą.

Pakanka pažiūrėt į kitų lygų svetainės, kad suprastum, jog ant sporto nuotraukų negali teksto dėti bet kaip. Sporto nuotraukos niekada nebūna vienodos – jų turinys itin dinamiškas, spalvos – chaotiškos, kompozicija neprognozuojama. Tad jei iš anksto nesukuri sistemos (pvz., teksto ir nuotraukos atskyrimas arba teksto dėjimas ant grafinės formos), tuomet gauni beviltiškus rezultatus – kai tenka pusę nuotraukos koreguoti (blankinti, blyškinti) ir vis tiek teksto perskaityti neįmanoma, nes  jis pradingsta kažkur tarp futbolistų kojų.

Kieno kvadratėliai gražesni – A lygos ar naujųjų Windows?

Na ir tas dailus ryškiaspalvis statistinis tinklelis svetainės apačioje – grynas nesusipratimas. Jis – tikras nesusipratimų kamuolys. Pirma, dizainas labai jau kai ką primena. Antra, neaiškus tikslas. Kaip suprantu, norėta padaryti tokį sąvada “A lygos skaičiai”, tačiau tuomet reikėtų apie tai žmogui pasakyti. Arba bent jau informuoti per kokį laiką čia tiek žmonių susirinko ir toji vienintelė raudona kortelė buvo gauta. Galų gale, norėtųsi, kad informacija keistųsi po kiekvieno turo. O ką ten veikia linkai, vedantys į titulinio puslapio viršų – jau visai sunku pasakyt. Čia bėda rimtesnė, nes nėra nieko kito labiau nervinančio internete, kaip įsriegti linką, kur niekur neveda.

.

ANTRA DALIS: INFORMACIJA / NAVIGACIJA: 9 BALAI IŠ 10.

Informacijos nėra daugiau, nei buvo, pavyzdžiui, futbolo.tv. Nieko naujo neatsirado – naujienos, tvarkaraščiai, komandų profiliai, statistika. Tačiau visą šią informaciją pasiekti yra žymiai paprasčiau. Apskritai judėti po svetainę lengva, viskas veikia greitai ir maksimaliai sutrumpintas kelias iki to taško, kurį tu norėjai pasiekti dar prieš čia užsukdamas.

Man labai patiko, kad į frontpage’ą išnešti visi svarbiausi info blokai ir pateikti racionaliai bei aiškiai. Klubų profiliai, statistika, turnyrinė lentelė, video – viską gali pasiekti be klaidžiojimo sudėtingais navigaciniai kanalais. Nelyginau labai giliai ir atidžiai mūsų svetainės su kitų lygų tinklapiais, tačiau ir poreikio tokio nejutau.  A lygos svetainėje visa bazinė informacija yra ir ji visada po ranka.

Pavyzdžiui, man patiko, kaip padaryta turnyrinės lentelės grafa. Padaryta labai paprastai, tačiau juk nieko kito čia ir nereikia – reikia lentelės per visą ekraną ir kad visi sezono elementai būtų kuo aiškiau išdėstyti, kad nereikėtų pirštų vedžioti ieškant, kur yra komandos pergalės, o kur – įmušti ir praleisti įvarčiai. Patiko man komandų profiliai – ir vėl viskas aišku, paprasta, funkciška. Čia pat buvusios ir būsimos rungtynės, labai smagus statistinių duomenų išvedimas (“Komandos lyderiai”).

Taip, ne viskas dar tobula, šiokio tokio informacijos pateikimo vienodumo dar trūksta. Tačiau, spėju,  tam įtakos turi ir pačių klubų, tą informaciją pateikiančių, elgesys. Todėl, pavyzdžiui, Sūduvos sudėtis yra su nuotraukomis, o Atlanto – ne. Arba, pavyzdžiui, žaidėjų profiliuose mažumą nukentėjo vartininkai, nes prie jų nėra grafos “Praleisti įvarčiai” (tėra standartinė “Įmušti įvarčiai”). Aišku, visa tai – smulkmenos, kurios pamažu išnyks.

.

TREČIA DALIS: MOBILUMAS: 7 BALAI IŠ 10.

Į smartfono ekraną svetainė susispaudžia gan dailiai. Navigacijai po svetainę telefono ekrane labai padeda tai, kad praktiškai visa informacija pasiekiama paveiksliukais – tau nereikia didint ekrano tam, kad galėtum atsidaryti vieną ar kitą svetainės elementą. Tačiau turint omeny, kad jau greitai stos laikai, kai į internetą dažniau bus žengiama būtent per telefoną, o ne per kitus aparatus, adaptacija kitiems nei įprastinio kompiuterio ekranams galėtų būti ir išradingesnė. Faktas, kad telefonu į A lygos tinklapį lendantis žmogus, elgiasi kiek kitaip, nei prie kompiuterio sėdėdamas. Todėl būtų pravartu atlikti šiokius tokius dalykus, kurie kompensuotų šiokius tokius naršymo telefono ekrane trukdžius. Pavyzdžiui, yra juk akivaizdu, jog dauguma žmonių, besijungiančių prie svetainės tiesioginių transliacijų metu, jungiasi būtent tam, kad sužinotų rezultatą ar tą transliaciją pažiūrėtų. Tad gauti pilną svetainės vaizdą jam nėra patogu. Žymiai patogiau būtų iškart gauti tuo metu transliuojamų rungtynių grotuvą. Na bet čia toks menkavertis priekaištais, ypač turint omeny, kad kai kurie A lygos klubai net ir tokios adaptacijos mažesniems ekranams nesugeba savo svetainėse padaryti.

.

KETVIRTA DALIS: TRŪKUMAI IR PAGEIDAVIMAI.

Pradėsiu nuo smulkmenos. Nežinau, kaip jus, bet mane visada baisiai erzina mūsų oficialiuose tinklapiuose pateikiami rungtynių sąrašai. Kažkaip svetainių savininkai niekaip neapsisprendžia, kas svarbiau – ką tik įvykusių rungtynių rezultatai, ar tų, kurios bus anonsas. Štai ir dabartinėje A lygos svetainėje, pačiame viršuje iškart matome po pusę dviejų turų – du rezultatai ir du būsimo turo anonsai. Viskas būtų paprasčiau, jeigu ten kybotų vienas turas – praėjus dienai kitai po turo, visi įvykę rezutatai galėtų būti vienu ypu pakeičiami naujo turo anonsu.

Kitas dalykas – rimtesnis.

Kalbu apie interaktyvumo stoką. Tiksliau – apie visišką interaktyvumo nebuvimą. Komandų profiliuose pateikiamas tik oficialus komandos tinklapis. Nėra nuorodų nei į komandų profilius Facebook’e (kur vyksta žymiai daugiau judesio nei svetainėse), nei į komandos gerbėjų puslapius. Nėra nuorodų skyrelio apskritai – o labai norėtųsi, kad pagaliau atsirastų vieta, kurioje būtų surinkta viskas be išimties, kas yra susiję su futbolu Lietuvoje.

Dar liūdniau, kad svetainės rengėjai nusprendė neduodi skaitytojams komentavimo galimybės. Yra šioks toks ryšys su Facebook’u, tačiau bet kokie dalykai, komplikuojantys nuomonės pareiškimą internete, didžiąją dalį norinčių tą nuomonę pareikšti tiesiog atgrąso nuo šio noro. Straipsniai taip pat neturi jokių kitų dalijimosi ar jų papildomo vartojimo funkcijų. Tokiu būdu svetainės turinys tampa panašus į popierinį laikraštį – jį tegali perskaityti.

Lyg ir galiu suprast norą neturėti vartotojų dalyvavimo svetainės gyvenime. Kai kurie oficiozai renkasi tokią poziciją. Kai nėra vartotojų nuomonės – galva rami. Tačiau turint omeny šiuolaikinio interneto taisykles (kur visi pamišę dėl interaktyvumo, vartotojo įtraukimo ir t.t.) ir dar labiau turint omeny pakankamai silpną Lietuvos futbolo bendruomenę, tokio A lygos svetainės savininkų sprendimo pateisinti negaliu. Galimybė anonimiškai ir čia pat pareikšti savo nuomonę yra vienas iš elementariausių įnagių didinant svetainės lankomumą ir auginant jos vartotojų įsitraukimą bei lojalumą. O jei bijoma delfio lygio paaugliškų komentuotojų, jų kiekį visada įmanoma apriboti registracijomis ir kitais panašiais dalykais.

.

PENKTA DALIS: LABAI SUDĖTINGI KLAUSIMAI.

Turiu jų du.

Pirmas. Kas dabar bus su kitais tinklapiais, kurie iki šiol mėgino kompensuoti oficialios A lygos svetainės nebuvimą? Futbolo.tv, penalty.lt ir tas naujasis anaujienos.lt? Faktas, kad šie tinklapiai turės iš esmės pergalvoti savo egzistavimo priežastis ir būdus. Pavyzdžiui, penalty.lt turi originalaus turinio. Jo gal ir pakaktų blogui, tačiau  yra per mažai didesnei svetainei. O dėti mini-tekstus apie rungtynes, kurių dvi pastraipos yra platesnis statistikos atpasakojimas dabar tiesiog nebus prasmės.

Futbolo.tv padėtis ko gero yra kitokia. Mat tas tinklapis, kiek suprantu, turėjo nemažai ryšių su lietuviško futbolo oficialiomis organizacijomis. Faktas – du tinklapiai, kuriuose tuo pat metu yra rodomos dvi tų pačių rungtynių transliacijos yra nesąmonė. Futbolo.tv pagrindas visada buvo transliacijos bei video medžiaga, o tekstai atsirado būtent norint kompensuoti oficialios lietuviško futbolo svetainės trūkumą. Įdomu, kaip viskas dėliosis toliau – tikiuosi, kad šie vienas kitą dubliuojančių svetainių santykiai buvo apmąstyti ir kažkas nebus tiesiog pasiųstas anapilin. Tiesą pasakius, būtų buvę smagu, jei A lygos svetainės kurėjai būtų mėginę “įtraukti” tuos mėgėjus-savanorius, kurie patys rinko ir skelbė informaciją. Tačiau tokio dalyko Lietuvoje būtų naivu tikėtis.

Kitas klausimas mažumą išplaukia iš pirmojo. Visiems aišku, kad lietuviškas futbolas neapsiriboja vien A lyga. Idealiame pasaulyje kiekviena didesnė futbolo bendruomenė galėtų turėti personalines svetaines su panašiu informaciniu komplektu. A lyga – savo. I lyga, II lyga, salės futbolas, moterų futbolas, rinktinės ir t.t. – savo svetaines. Futbolo.tv – bent jau pernai – iš esmės apėmė viską. Galbūt ne visiems dalykams buvo skiriamas vienodas dėmesys, tačiau žinių apie Lietuvos futbolą čia ieškoti buvo paprasčiausia.

Dabar, panašu, visą dėmesį susirinks A lygos svetainė. Vis tik aukščiausioji nacionalinio čempionato lyga turi potencijos duoti daugiausiai informacijos – pakankamai stabiliai per visus metus. Žemesniųjų lygų informacijos rinkimo įrankiai smarkiai atsilieka, kad būtų galima užtikrinti tokį pat srautą, o, pavyzdžiui, rinktinių reikalai suaktyvėja tik karts nuo karto.

Tai kur dabar visa tai nuguls? Juk A lygos svetainėje apie I lygą informacijos nepateikinėsi. Ir apie rinktines čia kalbėti lyg ir ne vieta. Tačiau jei visą likusią info apie lietuvišką futbolą nuleisi, pavyzdžiui, į futbolo.tv, tai tos svetainės laukia lėta mirtis – nebent ją išlaikys pati  federacija.

Štai ir galvoju. Gal vis tik buvo racionaliau sukurti tinklapį, kuriame būtų viskas sutelkta į vieną vietą? Kur visa ko pagrindas būtų A lyga, tačiau labai lengvai galėtum peršokti ir į kitas lietuviško futbolo sritis. Atsakymo aišku, nebus. Juk čia – Lietuva. Šalis, kurios gyventojams yra labai sunku kartu sutarti dėl bendrų sistemų. O ir pati sistema Lietuvos piliečiams yra  sunkiai suvokiamas dalykas. Mes įpratę kiekvienas kapstytis savo kiemuose. Kas dedasi už tvoros, pas kaimyną – ne mūsų reikalas. Ne mūsų avys ir ne mūsų pupos.

Lietuviškas futbolas internete

Nutariau pasinaudoti pertrauka Sūduvos tvarkaraštyje ir vėl pasidairyti po lietuviško futbolo internetinius laukus. Kas netingi – gali pažiūrėti pernykščias apybraižas šia tema. Vienoje kalbėta apie mūsų A lygos klubų svetaines, kitoje – apie jų gerbėjus Facebook’e. Šį kartą taip išsamiai visų apžiūrinėti neketinu. Iškart keliausiu prie apibendrinimų. Jei kažką būsiu praleidęs – nesvaidykit žaibų, o ramiai klaidą ištaisykite komentaruose.

I DALIS: KAS NAUJO? NIEKO!

Naujas futbolo.tv veidas

Stagnacija – žodis, kuris geriausiai apibūdina lietuviško futbolo interneto pokyčius nuo praeito sezono. Iš esmės nepakito niekas. Mažų pokyčių buvo, tačiau bendrame vaizde nenutiko nieko išskirtinio. Atsinaujino futbolo.tv, tačiau tas atsinaujinimas yra toks menkas, kad kalbėti apie jį neverta. Informacijos ten nepadaugėjo, o navigacija – kaip buvo mažumą komplikuota, taip ir liko. Šiek tiek atsigavo penalty.lt – kadangi šioje srityje apskritai beveik nieko nevyksta, tai tas penalty.lt atsigavimas garantavo šiam veteranui pirmą vietą tarp informacinių lietuviško futbolo portalų. Atsirado naujas A lygos naujienų sąvadas – anaujienos.lt, tačiau jame randame tik tai, kas yra ir kitur, tad jo ateitis man labai neaiški. Tiesa, užvertė kanopas futbolas.lt – nors Aurimą Budraitį vis pakeiksnodavom, tačiau kai jo sąmokslo teorijų pilnų tekstų nebeliko, tapo akivaizdu, kad šios diskusijų dalies labai trūksta.

Klubų santykiai internete taip pat nepakito. Yra du klubai, kurie smarkiai lenkia visą likusią Lietuvą (Ekranas ir Žalgiris), yra keletas, kurie į šį reikalą yra spjovę (pvz., Atlantas), o visi likusieji atlieka higieninį darbą – praneša apie rezultatus, kartais informuoja apie sudėties pokyčius ir pan. Vaizdelis lygiai toks pats, kaip ir pernai. Turint omeny puikius Atlanto rezultatus šiais metais, keistokai atrodo tik šio klubo visiškai mirusi svetainė su paskutinėmis kelių mėnesių senumo naujienomis.

II DALIS: PERSONALINIS PASIRINKIMAS.

Atgijusi penalty.lt

Aš pats dažniausiai vartoju tik tris šaltinius: penalty.lt, futbolo.tv ir sportas.info. Pirmoje svetainėje šiemet suregistruojamos daugmaž visos naujienos, antroje pažiūri judančių vaizdelių ar statistikos bei pasitkrini tvarkaraštį. O trečiasis man patinka dėl to, kad ten karts nuo karto pasitaiko ramių, tačiau išmintingų ir šiokį tokį žurnalistinį kampą turinčių Ingvaro Butauto tekstų. Dėl visiems mums žinomų priežasčių čia mažumą vyrauja padidintas dėmesys Žalgiriui bei ultrų reikalams, tačiau tokią menką nuodėmę galima atleisti.

III DALIS: DIDIEJI SEZONO NUSIVYLIMAI.

Oficiali A lygos svetainė

PAPILDYMAS: A LYGOS SVETAINĖ JAU VEIKIA!!!  Jų yra du. Pirmas ir pats svarbiausias – vis dar taip ir neišėjęs į eterį futbolo veikėjų anonsuotas, girtas ir žadėtas A lygos tinklapis. Tiesą pasakius, man šis reikalas totaliai nesuvokiamas. Taip, svetainės paleidimas nėra lengvas procesas, tačiau įvykiui ar renginiui skirta svetainė tiesiog privalo atsirasti iki to įvykio ar renginio. Kitu atveju – ji tampa gan beprasmiška. Tiesą pasakius, manau, visi jau pamiršo tuos pažadus ir net nebesitiki šiemet A lygos tinklapio išvyst. O mums tenka raudonuot (bent jau man bent keliskart šį sezoną teko), kai mėgini su ugnele papasakot potencialiam stadiono lankytojui apie gėrį, kurį jis tame stadione gali rasti ir nuleidi akis, kai tas žmogus paklausia A lygos svetainės adreso, kad galėtų tą savo ugnelę labiau pakurstyti. Žmonės tiesiog nesuvokia ir patikėti negali, kad toks dalykas, kaip nacionalinis futbolo čempionatas gali jau krūvą metų egzistuoti be oficialios svetainės. Facebook’e dar šioks toks judesys vyksta, tačiau Facebook’as – specifinė erdvė, į kurią ne kiekvienas nori lįsti, o ir informacija jame pateikiama kiek kitokiu principu, nei klasikinėje svetainėje.

Antras nusivylimas – specifiškesnis ir labiau mums širdį skaudinantis, nei aktualus kitų klubų gerbėjams. Taip, vienintelis A lygos klubas, kuris atnaujino savo svetainė buvo… Sūduva. Tačiau geriau jau to nebūtų nutikę. Kadangi apie tai jau kalbėta, tai daugiau nebesiplėsiu.

IV DALIS: SEZONO NESĄMONĖS.

Sporto naujienos lietuviško futbolo partnerio svetainėje

Arba – dar vienas nusivylimas. Futbolo klubų smarkiai reklamuoti santykiai su nacionaliniais žiniasklaidos kanalais – LRT ir laikraščiu 15 min. Kalbėta apie tai, kad nuo šiol lietuviško futbolo populiarinimas “perlips” į gerokai aukštesnį lygį. Deja, iš didelių kalbų gavosi šnipštas, nes nė vienas iš minėtų žiniasklaidos gigantų nė neketino nuveikti ką nors ypatingesnio lietuviško futbolo labui. Tiesą pasakius, tiek LRT svetainėje, tiek 15min.lt nerasi nė žodžio apie kokius nors šių žiniasklaidos priemonių įsipareigojimus lietuviškam futboliu. Turinio prasme ten taip pat niekas ypatingai nepasikeitė – pvz., ketvirtadienį vakarop 15min.lt futbolo skyrelio pirmame puslapyje buvo sudėta 30 naujienų ir tik 9 iš jų turėjo bent šiokį tokį ryšį su lietuvišku futbolu. Akivaizdu, kad abiem žiniasklaidos kanalams toji “bendradarbiavimo su lietuvišku futbolu” istorija buvo reikalinga tik tam, kad gautų medžiagos porai piarinių pranešimų. Nes juose nesimato nė menkiausio noro tą lietuvišką futbolą populiarinti. Bent jau aš vyliausi, kad taip skambiai patriūbytas bendradarbiavimas atrodys visiškai kitaip ir iš tikro atves į lietuviškus stadionas vieną kitą papildomą tūkstantį žiūrovų.

V DALIS: PAKRAŠČIAI

Yra dar viena grupė judesių internete, kuriuos sunku pakišti po bet kuria iš gausesnių kategorijų. Tačiau ir čia nieko ypatingai naujo ar daug žadančio aptikti nepavyko. Toliau sau ramiai kruta puikus Almanto Laužadžio statistikos puslapis, o štai kažkada daug žadėjusi Futbolo enciklopedija nelabai kviečia užsukti. Vis tik informacijos pateikimas ir navigacija ten yra sudėtingi, o šiandien galimybė lengvai pasiimti žinias yra ne mažiau svarbus dalykas už pačias žinias. Toliau pamažu gyvuoja treneriams skirtas portalas ir 90 min forumas. Tiesa, yra dar viena specifinė, tačiau nuolat atnaujinama ultrų svetainė.

Naujų ir energingų blogų lietuviško futbolo tema atrasti nepavyko. Futbolo enciklopedijos autoriaus blogas užstrigęs 2012 metuose. Taip pat laikosi ir Žalgiriui skirtas blogas. 2012 pabaigoje startavo Šiaulių gerbėjo blogas “Futbolo tribūna”, tačiau ir jo autoriui kantrybės užteko tik keletui postų. Karts nuo karto apie futbolą savo bloge parašo Bangos Remis, tačiau parašo pernelyg retai, kad būtų galima džiūgauti.

Pabaigai dar galima pakraipyti galvą pažiūrėjus į Lietuvos futbolo forumą, kuris buvo greitosiomis sukurptas pernai per LFF prezidento krizę. Tas neaiškios kilmės forumas išsivyniojo iki didesnio projekto, kuriame, kaip suprantu, kaupiama “kaltinamoji” medžiaga apie LFF vadovus. O pats forumas tapo tik svetainės dalimi, kurioje adminas “diskutuoja” pats su savimi.

VI DALIS: FACEBOOK’O SKAIČIAI: A LYGA.

Ekranas – vis dar lyderis. Jei ne aikštėje – tai internete.

Grįžtam prie Facebook’o matematikos. Paskutinį kartą Lietuvos A lygos klubų gerbėjus Facebook’e skaičiavau 2012 metų kovo 28. Taigi – maždaug prieš metus. To skaičiavimo rezultatus galite pažiūrėti štai čia. O dabar sudėliojau dabartinę “lentelę”.

1: EKRANAS: 7550 gerbėjai (+1627)

2: ŽALGIRIS: 6976 gerbėjai (+1964)

3: SŪDUVA: 2853 gerbėjai (+501)

4: ŠIAULIAI: 2443 gerbėjai (+568)

5: BANGA: 2286 gerbėjai (+473)

6: TAURAS: 1853 gerbėjai (+405)

7: DAINAVA: 1804 gerbėjai (+399)

8: ATLANTAS: 1158 gerbėjai (+1054)

9: KRUOJA: 1012 gerbėjai (+505)

Taigi, vaizdelis iš esmės nepasikeitė, išskyrus vieną – Atlanto atvejį. Galėtum sakyt, kad jo gerbėjų skaičius kosmiškai išaugo, tačiau reikia turėti omeny, kad kai skaičiavau prieš metus Atlanto Facebook’o profilis gyvavo tik kokį mėnesį. Klubo išskirtinė sėkmė šiame sezone, be abejo, taip pat turėjo įtakos ir jo internetinio gyvenimo pagyvėjimui.

Kalbant apie klubų aktyvumą šiame socialiniame tinkle, situacija ir vėl tokia pati. Iš tikro aktyviai ir įdomiai ten gyvena tik du pirmieji klubai, visi kiti – gerokai atsilieka. Atvirai pasakius, prieš šių klubų reikia jungti ir dar vieną seną-naują komandą – FBK-Kauną. Šis dar visai neseniai nuo nulio atkurtas legendinis klubas interneto erdvėje dirba puikiai ir savo veiksmais gerokai lenkia visus A lygos klubus, išskyrus Žalgirį ir Ekraną. Tad nieko nuostabaus, kad neseniai II lygos licenciją gavęs FBK-Kaunas Facebook’e turi net 1901 gerbėją, šiuo skaičiumi smarkiai lenkdamas visus iki vieno I lygos klubus.

Per metus mažumą paaugo ir jau anapilin iškeliavusio REO profilio gerbėjų – nuo 343 iki 535. Kitas panašaus likimo, tačiau gyvas profilis – FK Mažeikių. Tiesa, jį valdo ir palaiko fanai, pasibalnoję visai neblogą šūkį “Kažkas 2011 pasidavė, bet tikrai ne mes”. Šis profilis turi 909 gerbėjus.

VII DALIS: FACEBOOK’O SKAIČIAI: I LYGA.

Baisiai keistas Klaipėdos Granito profilio vaizdelis.

I lygos pernai neskaičiavau, bet ir skaičiuoti mūsuose nelabai yra prasmės, kadangi kaip visada žemesniųjų lygų sudėtis kiekvieną sezoną gali smarkokai pasikeisti. Kaip ten bebūtų, šio sezono I lygos klubų vaizdelis žiauriai liūdnas ir dar kartą rodantis, kokio menko savimonės lygio yra lietuviškas futbolas. Dauguma klubų gyvena akmens amžiuje. Arba – mažų mažiausiai – praeito šimtmečio pabaigoje. Nėra nė vieno klubo, kuriam būtų galima bent kokį pagiriamą žodį tart.

Iš 11 klubų (Žalgirio trečiosios komandos čia skaičiuoti nevertėtų), tik 5 apskritai svetaines turi – Nevėžis, Šilutė, Lietava, Trakai ir Palanga. Menkus, prastus, bet turi. Kitų klubų svetainių rasti nepavyko.

Aišku, kam ta svetainė, kai yra toks paprastas dalykas kaip Facebook’as! Tačiau ir iki to nemokamo ir elementariausiai tvarkomo Facebook’o profilio visi I lygos klubai taip ir nesugebėjo užaugt. Tai štai kokia liūdnoka I lygos lentelė:

1: NEVĖŽIS: 687 gerbėjai.

2: ŠILAS: 486 gerbėjai.

3: LIETAVA: 289 gerbėjai.

4: PALANGA: 285 gerbėjai.

5: LOKOMOTYVAS: 226 gerbėjai.

6: BALTIJA: 155 gerbėjai.

7: GRANITAS: 34 gerbėjai.

8: ŠILUTĖ, TRAKAI, POLONIJA Facebook profilių neturi.

Tiesa, Spyrio futbolo klubą Facebook’e atstovauja grupė, kuriai priklauso 27 nariai, gan aktyviai kraunantys klubo rungtynių nuotraukas.  O geriausiai I lygoje atrodo… Lietavos fanų profilis. Matosi, kad ten ir veiksmo vyksta, o ir profilis gerbėjų turi daugiau, nei bet kuris kitas lygos klubas – 757.

VIII DALIS: IŠVADOS.

Internetas mūsų laikais keičiasi ir vystosi kone kasdien. Nuolat atsiranda naujų techninių sprendimų, nuolat kyla naujos mados ir teorijos, apibūdinančios kintančius žmogaus ir virtualios erdvės santykius. Lietuva, lyginant su kitomis sritimis, čia laikosi ne taip jau ir blogai. Turim vieną galingesnių interneto ryšių Europoje (jei ne pasaulyje). Turime ir neblogą būrį žmonių, kurie interneto technologijų versle yra nuveikę didžių dalykų. Įdomu yra tai, kad tie didūs dalykai yra nuveikti mažųjų interneto technologijų srityje – programėlių ir aplikacijų kūrime. Tačiau puse akies apžvelgus lietuviško futbolo internetą susidaro įspūdis, kad futbolo bendruomenė gyvena kažkokioje kitoje, žiauriai nuo pasaulio atsilikusio šalyje. Kažkokioje negyvenamoje saloje, kur žmonės nenaudoja smartfonų ir skaito tik popierinius laikraščius. Tokios tokelės.