Vienas šio sezono ratas baigėsi, taigi – skaičiuojam laimikį. Chm, statistinis laimikis labai menkas. Net sunkoka prisiminti, kada Sūduva A lygos lentelėje yra sėdėjusi taip žemai. Gal kokiais 2004 metais? Esminės priežastys aiškios. Tačiau atlikti dar vieną lengvą skrodimą – verta. Beje, apšilimui galite susipažinti, ką apie Sūduvos pasirodymą mano futbolo.tv komentatorius Paulius Jakelis.
1 | Atlantas | 8 | 7-0-1 | 16-6 | 21 |
2 | Žalgiris | 8 | 6-1-1 | 17-4 | 19 |
3 | Ekranas | 8 | 5-1-2 | 20-11 | 16 |
4 | Kruoja | 8 | 4-2-2 | 12-10 | 14 |
5 | Šiauliai | 8 | 3-3-2 | 12-11 | 12 |
6 | Sūduva | 8 | 3-2-3 | 14-11 | 11 |
7 | Dainava | 8 | 1-1-6 | 6-20 | 4 |
8 | Banga | 8 | 1-1-6 | 6-17 | 4 |
9 | Tauras | 8 | 0-1-7 | 5-18 | 1 |
Pradėsiu nuo kitko. Nuo to, ką anksčiau esu daręs po viso sezono. Imsiu, sakau, ir surašysiu pažymius žaidėjams pasibaigus pirmam ratui. Paskui bus lengviau tai padaryti po sezono. Tad štai – jūsų dėmesiui – mano pažymių knygelė. Vertinu senoviškai – penkiabale sistema.
Eilinį kartą primenu – mano vertinimas nėra objektyvus ir aš neturiu jokių pretenzijų į vienintelę ir neginčijamą tiesą. Kiekvienas žmogus turi teisę skelbti savo nuomonę. Tą galima padaryti komentaruose. Taip pat nereikėtų įsižeisti, jeigu jūsų mylimam žaidėjui daviau labai prastą balą. Tokios šio žaidimo taisyklės – jeigu yra geriausi, neišvengiamai yra ir blogiausi. Tačiau blogą pažymį rašau tik gera norėdamas ir tikėdamas, kad gerbėjų balsas gali pagelbėt žaidėjui padaryt teisingas išvadas.
ŠEŠI BALAI: NERIJUS VALSKIS.
Štai taip – tik paskelbiau, kad naudoju penkiabalę sistemą ir iškart ją praplečiu. Tačiau reikia taip daryti. Nerijus Valskis taip atsakančiai sužaidė I ratą, kad į bendrą sistemą jį traukti būtų nesąžininga. Jis buvo šimtaprocentinis lyderis. Valskio galimybes matėme jau pernai, tačiau šiemet, komandą palikus būriui pagrindo žaidėjų, Valskis tapo matomiausia Sūduvos atakų figūra. Kol kas Valskis lošia įspūdingai – ne tik naudingai, bet ir gražiai, nevengdamas triukų, kurių Marijos Žemės futbolo mylėtojai savo stadionuose mato mažai. Energija, pyktis ir nusiteikimas pjautis su priešininku iki paskutinės rungtynių sekundės – dar vienas svarbus Valskio futbolo bruožas. Ir vėl ploju, keliu kepurę ir kartoju – jei Nerijus ir toliau nemažins apsukų, kvietimo į rinktinę jis neišvengs. Nieko nuostabaus, kad Valskis buvo išrinktas ir į I rato rinktinę. Kita išvada liūdnesnė – jei niekas nesikeis Sūduvoje, tai galime būti tikri, kad šio žaidėjo kitą sezoną Marijampolėje neliks.
PENKI BALAI: PAVELS DAVIDOVS, NERIJUS RADŽIUS, VILMANTAS BAGDANAVIČIUS.
Pavels Davidovs: neabejotinai vienas geresnių šio sezono lygos vartininkų – net turint omeny, kad vartininkai šiais metais kaip niekad gauna daug liaupsių. Ir netgi turint omeny, kad kamuolių jam traukti iš savo vartų teko ne taip jau ir mažai. Tiesa, kone pusę jų Davidovs susirinko paskutinės rato rungtynėse su Žalgiriu. Latvis jau pernai lošė gerai, tačiau šiemet jis ne tik vadovauja gynybai, bet ir ne kartą gelbėjo komandą po gynėjų klaidų. Tad galim pasimelst už tai, kad Pavels Davidovs negautų kokios traumos, nes komandai labai svarbu turėti bent vieną problemų nekeliančią grandį.
Nerijus Radžius: pernai Radžius buvo kažkoks pasimetęs. Todėl po sezono atrodė, kad jis bus vienas iš tų, kurių komandoje neliks. Tačiau liko ir šiemet vėl puikiai atlieka “veterano” misiją – suteikia gynybos veiksmams solidumo, ramybės, dažnai pataiso kolegų padarytas klaidas. O kaip Sūduvos gynyba atrodo be jo, puikiai matėme rungtynėse su Banga ir Žalgiriu. Tiesą pasakius, Radžiaus iškritimas iš pagrindinės sudėties buvo gan netikėtas ir keliantis klausimų. Mat komanda, kaip jau įprasta, nepasivargino informuoti savo gerbėjų, kokia yra Radžiaus poilsiavimo priežastis. Bet kokiu atveju, tikiuosi, kad Nerijus panašią misiją komandoje skleis iki pat sezono pabaigos – Sūduvos gynybai verkiant reikia bent vieno patyrusio, ramaus ir sunkiai pramušamo žmogaus.
Vilmantas Bagdanavičius: šiam jaunam žaidėjui aukščiausią pažymį rašau šiek tiek avansu, tačiau galim drąsiai sakyt, kad jis – šio sezono Sūduvos atradimas. Jis yra vienas iš tų, kurie geriausiose Sūduvos rungtynėse tampa vienu iš greito žaidimo variklių. Man patinka, kad šis žaidėjas niekada nepasimeta padaręs klaidą – vietoje to jis nedelsdamas puola tos klaidos taisyti ir neretai jam tai pavyksta. Nesuprantu tik vieno – kodėl Sūduvos treneriai privengia Vilmantą dažniau leisti aikštėn. Jis sulošia kelias rungtynes iš eilės, o paskui vėl kelioms dingsta iš starto. Nežinau, gal treneris mato kažką kitką nei aš.
KETURI BALAI: POVILAS LEIMONAS, VALENTIN BARANOVSKIJ, MAXIMILLIANO UGGE, PAULIUS DAUKŠA.
Povilas Leimonas: Povilas ne tik komandos kapitonas, jis – Sūduvos “veteranas”, pagrindinėje sudėtyje pasirodęs maždaug tuo metu, kai gimė šis blogas. Tuo pat metu Leimonas – amžinas sudėties skylių kamšytojas. Kaip kažkas juokavo, jis ko gero nėra žaidęs tik puolėju. Ir dar vartuose nestovėjęs. Šiemet jis taip pat, berods, bent trejose pozicijose spėjo sulošti. Taip plaukiodamas po aikštę Leimonas tai sužaidžia puikias rungtynes, tai kiek prastesnes, tačiau iš pagrindo nekrenta. Nes… tiesiog nėra kuo jo pakeisti! Jo esminės bėdos klasikinės – sunkiai sekasi pradėti atakas, jis dažnai vėluoja, perlaiko kamuolį, kreivai pasą atiduoda. Tačiau seniai žinoma, Leimonas – griovėjas, o ne kūrėjas. Šiame sezone jis iš tikro yra kapitonas – ne vieną kartą matėm, kaip jis moko klystantį jaunimą ar imasi iniciatyvos tuomet, kai to reikia. To labai trūko ankstesniais metais – Vaidas Slavickas buvo labiau kapitonas ant popieriaus, nei aikštėje. Trumpai tariant, šiandieninėje Sūduvoje Leimonas yra itin svarbus faktorius. Beje, galit paskaityt, ką apie I ratą mano Povilas – štai visai šviežias, po rungtyniu su Žalgiriu, jo duotas interviu.
Valentin Baranovskij: jei Valentinas žaistų stabiliau ir efektyviau – ko gero tektų jam penketą užrašyt. O dabar visos pagyros šiam žaidėjui eina už tai, kad jis yra ko gero antras po Valskio nepailstantis kovotojas, kuris verda nuo rungtynių pradžios iki pabaigos. Ir ko gero vienintelis, kuriam nedidelė trauma vidury rato tik į gera išėjo, nes po jos Baranovskij ėmė lošti ryškiau ir tapo viena matomiausių figūrų aikštėje. Kol kas labiausiai iš jo trūksta perdavimų į baudos aikštelę – jis vis dar išlieka “trumposios kovos” meistru, mieliau atiduodančiu trumpą perdavimą netoliese esančiam žaidėjui, nei ieškančiu kitoje aikštės pusėje esančių kolegų.
Maximilliano Ugge: šis jaunas italas negausiame, tačiau labai margame aikštės legionierių būryje atrodė padoriausiai. Jis buvo vienintelis legionierius, kurio vieta pagrindinėje sudėtyje buvo nepajudinama. Ir lošė italas neblogai – stebuklų nerodė ir klaidų padarydavo, tačiau be jo šių metų Sūduvą jau yra sunku įsivaizduoti. Jis yra dar vienas gynėjas, labai mėgstantis jungtis į puolimą. Todėl, kaip ir reikalauja Sūduvos tradicija, savam krašte kartais priverda košės. Bet kokiu atveju, jis yra vienas iš šio sezono kovotojų. O Sūduvos gynyba šiemet būna dvejopa – su Radžiumi visai gera, be Radžiaus – mažumą pasimetusi.
Paulius Daukša: po Bagdanavičiaus, Daukša man yra sezono atradimas Nr. 2. Ypač turint omeny šio FBK mokyklą ėjusio žaidėjo amžių. Sutinku, Daukšos buvimas aikštėje nėra toks išraiškingas, kaip Vilmanto ir į atakas jis jungiasi ne taip dažnai ir ne taip energingai. O ir savame krašte jam tvarkytis nėra lengva – pozicinių klaidų nuolat nutinka. Tačiau pasimetimo ir “dublerizmo” šio žaidėjo veiksmuose mažėja su kiekvienomis rungtynėmis. Apibendrinant – jei ir toliau Daukša taip varys, gynėjas iš jo bus.
TRYS BALAI: MOHAMAD KDOUH, RAFAEL LEDESMA, KAROLIS CHVEDUKAS, AUDRIUS BROKAS, POVILAS KISELEVSKIS, GYTIS URBA, PETAR BASIČ, REN XIN, ARMANDAS BREIVĖ.
Mohamad Kdouh: dar vienas jaunas legionierius iš dar vienos Lietuvos futbolui labai egzotiškos šalies. Žaidėjas jis neblogas, turi gerą puolėjo uoslę, sugeba atsidurti smūgiui patogioje vietoje, tačiau jam labai trūksta savarankiškai priešininko vartams kuriamos grėsmės. Šį žaidėją sunku įsivaizduoti pasiimantį kamuolį už baudos aikštelės, apeinantį kelis priešininkus ir mušantį įvartį. Jis – Lukšio stiliaus puolėjas. Tačiau pykt ant jo nėra prasmės – galima tik eilinį kartą pakraipyt galvą mąstant apie Sūduvos komplektuotojų darbą. Kaip toliau libaniečiui seksis – matysim. Jis sužaidė neblogai pačioje sezono pradžioje, mušė 3 įvarčius, o vėliau jo “matomumas” gerokai sumažėjo. Nežinau, galbūt tai susiję ir su Ledesmos sugrįžimu ir šiokiu tokiu puolimo persiorentavimu iš kraštų link centro. Mat geriausi Kdouh momentai nutikdavo būtent po perdavimų iš krašto.
Rafaelis Ledesma: chm, Sūduvos brazilą įvertinti sunkiausia. Kad ir kaip jį bevertinčiau, vis viena atsiras tokių, kurie tokiam vertinimui griežtai prieštaraus. Jau vien tai rodo šio žaidėjo svarbą Sūduvos pastarųjų sezonų žaidimui. Galbūt Ledesmos, kaip ir Chveduko žaidimo apskritai nederėtų vertinti. Jie ilgą laiką gydėsi traumas, į komandą pateko tik antroje rato pusėje ir kol kas į komandos veiksmus normaliai dar neįsipaišė. Tiesa, Ledesma nuveikė daugiau nei Chvedukas, mušė įvarčius, atliko rezultatyvius perdavimus. Tačiau Ledesma ir darė sau nebūtingų klaidų – paleido vėjas 11 metrų baudinį ir kartais svarbiose situacijose priimdavo gan keistus sprendimus, normaliai nepakeldavo kokių 3 kampinių iš eilės arba užsižongliruodavo kamuoliu aikštės viduryje, kai reikėdavo tiesiog atiduoti paprastą pasą. Et, neabejoju, kad po antro rato Ledesmai galėsiu parašyti daugiau, tačiau kol kas yra kaip yra – Ledesmos indėlis į I rato Sūduvos pasiekimus yra gerokai mažesnis nei norėtųsi.
Karolis Chvedukas: kol kas Chvedukas nėra tas žaidėjas, kurį matėme pernai. Trauma išsigydyta, tačiau savo žaidimo jis dar neatrado. Manyčiau, kad tokio lygio žaidėjas, banaliai tariant, “formą įgauti” turėtų greičiau, nes dabar belieka svarstyti ar Ledesmos ir Chveduko sugrįžimas iš tikro nepadarė Sūduvai meškos paslaugos. To, ką duodavo komandai pernai jie kol kas dar neduoda, tačiau komandos veiksmus išderina, nes, nori nenori, žaidimas vis viena aplink juos pradeda suktis. Visa bėda, kad tai jau yra nebe žaidėjų, o trenerių darbo baras.
Audrius Brokas: kažkaip vis dar norisi šį futbolininką vadinti “dubleriu”, nors jau seniai jis išaugo iš dublerio amžiaus ir kelnių. Net legionieriaus duonos pakramtė. Čia ir yra jo vertinimo esmė. Lyginant su Broko indėliu į Sūduvos pasiekimus ankstesniais metais, šiemet jis atrodo visai neblogai. Keliose rungtynėse jis atrodė netgi puikiai. Tačiau visi suprantame, kad Brokas yra aikštėje tik tuomet, kai nėra ką į jo poziciją leisti.
Povilas Kiselevskis: šiam jaunam žaidėjui labai reikia malkų užmest ir kiekvieną savo pasirodymą aikštėje paverst žymiai naudingesniu komandai. Pernai atrodė, kad jis jau tapo garantuotu pagrindo nariu, tačiau šiemet jam sekasi žymiai sunkiau ir aikštėje jis tapo gan retu svečiu. Ypač, kai sugrįžo Ledesma ir Chvedukas, kurių pozicijoje lošia ir Kiselevskis. O kas bus, kai pasveiks Šoblinskas? Aišku, Kiselevskio ir pozicija sudėtinga (aikštės centras), tačiau trauktis tiesiog šiemet nėra kur – arba tu verti kalnus kiekvieną kartą, kai treneriai tau duoda laiko, arba vėl tampi atsarginiu.
Gytis Urba: Gytį vertinti sunku lygiai taip pat, kaip ir Ledesmą su Chveduku. Ir jis aikštėje pasirodė tik antroje rato pusėje. Kol kas Urba atrodo pasimetęs – ankstesniai sezonais pasitikėjimo šis jaunas žaidėjas turėjo žymiai daugiau. Urba gali džiaugtis nebent tuo, kad Sūduvos treneriai jo pozicijoje tiesiog neturi iš ko rinktis. Padorių gynėjų Sūduvoje yra tiek mažai, kad praktiškai visus juos galima suleist aikštėn per vienas rungtynes. Dėl Urbos aš per daug nesiparinu. Manau, apsipras jis, pamirš traumos simptomus ir vėl loš taip kaip pernai, kai didelių abejonių dėl jo pasirodymo aikštėje niekada nekildavo.
Petar Basič: gal ir perlenkiau lazdą šiam žaidėjui parašydamas tokį prastą pažymį. Nes jis yra kovotojas iš didžiosios raidės, kiekvienose rungtynėse laikantis įtampą ant maksimumo. Toks klasikinis atraminio saugo ar centro gynėjo tipas – plikas, tvirtas, piktas. Deja, lošti jam teko kitoje pozicijoje – ten, kur reikia ne tiek griovimu užsiimt, kiek kurti komandos atakas. Ir štai čia vis tik Basičiaus žaidimas buvo pernelyg brokuotas – ypač kalbant apie jo perdavimų kokybę. Dėl to jie jo brokuoti perdavimai taip ir įstrigo – kai jie daromi iš centro į ataką, klaida nemažai kainuoja ir tos sugadintos atakos atmintin ilgam įsėda.
Ren Xin: neabejotinai silpniausias iš visų Sūduvos legionierių. Taip, šis žaidėjas neblogai mato aikštę ir moka atiduot aštrų perdavimą, tačiau dažniau jį matydavome klystant gynyboje, kur nuolat jis buvo statomas. O čia jį maudė visi kas tik netingėjo – visų pirma todėl, kad kinui trūksta ir ūgio, ir svorio – dviejų lietuviškam futbolui svarbių parametrų. Ką čia daugiau bepriduris? Ech, sunku kinams tą lietuvišką futbolą lošti, oi kaip sunku.
Armandas Breivė: šis jaunas žaidėjas gavo mažai laiko. O galėjo gauti žymiai daugiau – ypač, kol Ledesma dar buvo traumuotas. Kdouh yra toks puolėjas, su kuriuo galima drąsiai konkuruoti. Deja, kone visi Breivės pasirodymai tiek mums, tiek, manau, ir treneriui keldavo labai daug klaustukų. Breivei trūko drąsos ir pasitikėjimo, o puolėjo veiksmuose šie trūkumai labai matomi. Libanietis, nors ir jaunas, aikštėje nedvejoja ir nesvyruoja – todėl jis ir lošė, o marijampolietis Breivė būdavo leidžiamas aikštėn tik tuomet, kai viskas jau būdavo aišku.
BE BALO LIKO: TADAS LEKECKAS, DOVYDAS TUMOSA, VYTAUTAS LASEVIČIUS, DARIUS ISODA IR DŽIUGAS BARTKUS.
Kai kurie šių žaidėjų nežaidė, kai kurie – pasirodė labai fragmentiškai. Jei atmintis nemeluoja, Lasevičius pernai jau rodėsi aikštėje panašiai kaip ir Kiselevskis. Kodėl šiemet laiko jis praktiškai negavo – sunku pasakyt. Čia nieko kito nebelieka, kaip palinkėti jauniems sūduviečiams suvokti, kad kiekvieną minutę, kurią jie gauna aikštėje yra sprendžiamas jų likimas. Todėl verta ne tiesiog žaisti, o kapotis kaip už tėvynę. Kai trūksta patirties ir kinkos dreba, vienintelis būdas treneriui ir žiūrovams įrodyti savo vertę yra taip drąskytis, kad visi jų vardą įsidėmėtų. Net jei tas drąskymasis kainuotų geltoną ar raudoną kortelę.
Išvados: treneris ir komanda. Kol kas Darius Gvildys dar neįrodė, kad yra vertas treniruoti geriausius A lygos klubus. Kol kas vienintelis dalykas, už kurį Sūduvos treneriui galima dėti pliusą – tai komandos požiūris į elgesį aikštėje. Sanatorijos nebeliko. Žaidėjai kovoja ir tas mums patinka. Netgi po nesėkmingų rungtynių dažnai nekyla ranka kritikuoti komandą, nes matai, jog ji aikštėje atidavė visas jėgas. Ilgų pasivaikščiojimų pabundant likus dešimčiai minučių iki rungtynių pabaigos Sūduvoje neliko. Tačiau Sūduva vis dar nevirto komanda, turinčia aiškų žaidimo stilių ir racionalų kiekvienų rungtynių planą.
Išvados: Sūduvos stilius – banguojanti Šešupė. Taip, Sūduvos žaidimas smarkiai bangavo. Tačiau tame bangavime buvo aiškus motyvas. Sūduva rodė puikų žaidimą su autsaideriais (išskyrus Bangą), tačiau iš tos puikybės likdavo tik šešėlis, kai susidurdavo su rimtesniu priešininku. Išvada čia paprasta – Sūduva moka ir gali lošti įspūdingą bei efektingą futbolą, tačiau neturi stuburo ir pasitikėjimo, kad tokį futbolą rodytų ir galingesniems priešininkams. Tad vėl grįžtam prie trenerio įtakos komandos išvaizdai – pasitikėjimas ir sugebėjimas gerąsias savo žaidimo savybes demonstruoti ne tik smarkiai silpnesnėms komandoms yra tiesioginis trenerio darbas. Šiais metais jau ne vieną kartą buvo kalbėta ir dar bus daug kartų kalbama apie Atlanto fenomeną. Atlanto sėkmės negali niekuo kitu pagrįst, kaip puikiu trenerio darbu. Būtent treneris sugebėjo komandą, kuri teoriškai kažin ar yra labai stipresnė kad ir už Sūduvą, paversti čempionato lyderiu. Nusilpusiai Sūduvai taip pat nėra kitos išeities – tik treneris gali išnaudoti geriausias žaidėjų savybės ir suteikti jiems įrankių, kiekvienose rungtynėse būti komanda, žinančia kaip elgtis nepriklausomai nuo to, kaip krypsta rungtynių eiga.
Išvados: Sūduvos taktika – “kažko kažkur nedadirbome”. Šie Dariaus Gvildžio žodžiai, pasakyti po rungtynių su Žalgiriu viską ir pasako. Kol kas Sūduvos žaidėjai turi labai daug noro žaisti futbolą, tačiau jiems akivaizdžiai trūksta teorinės trenerių pagalbos. Trūksta rungtynių plano, parengto kiekvienam konkrečiam žaidėjui ir kiekvienam varžovui. Todėl Sūduva iš esmės daugumą rungtynių lošia taip, kaip to nori priešininkai. Ir tai galioja ne tik žaidimui su Ekranu ar Žalgiriu. Juk tas pats nutiko ir žaidžiant su Banga. Galim tik džiaugtis, kad Bangai pritrūko profesionalumo ir ji nepadarė Sūduvai to, ką padarė aukštesnio lygio Žalgiris. Kuo toliau, tuo labiau šis Sūduvos žaidimo trūkumas gadins visiems kraują. Liūdniausia būtų, jei žaidėjai suvoktų, jog noru ir energija pirmo penketo komandų neįveiksi. O jei taip – tai kam plėšytis? Žodžiu, nuo Sūduvos chaotiško žaidimo su Banga ir Žalgiriu iki pernykštės psichologinės sanatorijos – vienas žingsnis.
Išvados: komandos komplektavimas. Dabar jau galim apibendrint ir šį dalyką. Taip, žaidėjų galinčių lošti mūsų čempionate paieškos yra sudėtingas darbas. Iš tikro geri žaidėjai yra mums arba per brangūs, arba neturi jokio noro lošti geros reputacijos neturinčioje lygoje. Sūduvos komplektuotojų veiksmai visada keldavo labai daug klausimų. Gal tik pernai buvo vienintelis sezonas, kai praktiškai visi komandos papildymai būdavo sėkmingi (išskyrus, aišku, sezono pradžios maklę su vartininkais). Tačiau šiemet ir vėl buvo grįžta į anksesnius laikus, kai du trečdaliai legionierių ir naujokų būdavo parenkami kažkokiu atstiktiniu principu ir komandai tiesiog netikdavo. I rato pakako, kad galėtume drąsiai teigti – nė vienas iš šių metų legionerių neatnešė į komandos žaidimą kokios nors išskirtinės naudos. Dauguma jų lošia taip, kad belieka svarstyti ar ne geriau būtų buvę vietoje jų apšaudyti vietinius dublerius. Iš tokio apšaudymo bent jau naudos gali tikėtis – gal po sezono kito ir išaugs iš dublerių geri žaidėjai. O dabar tie dubleriai (kurie taip pat toli gražu nežiba) toliau sėdi ant suolo, o aikštėje lošia legionieriai, kurie kažin ar liks komandoje ir kitą sezoną. Sudėtingiausi reikalai kol kas gynybos grandyje, todėl ir kyla klausimas, kodėl nebuvo stiprinta gynyba, o saugai ir puolėjai, kurių sukrapštyti buvo galima ir iš vietinių pajėgų.
Išvados: o kas bus toliau? Kas bus šiame sezone? Kas bus po metų? O po penkerių? Šis klausimas labai sudėtingas. Kol komanda kasmet gaudavo stabilų ir Lietuvos lygai didelį finansavimą, mums telikdavo svarstyti apie žaidimo kokybę ir ambicijų bei realių galimybių santykį. Tiesa, komandos vadų minčių apie ilgalaikes perspektyvas taip pat norėdavosi. Tačiau faktas, jog tokių minčių viešumoje niekada nepasirodydavo pernelyg nekamavo. Tiesiog atrodė, kad Sūduvos ramus gyvenimas tęsis amžinai. Toks smagus gyvenimas, kai garantuotai turi bronzos medalius ir kasmet gali iš naujo pasvajot (maždaug iki čempionato vidurio) apie sidabrą, auksą ar papildomą Europos lygos etapą. Šie metai – kitokie. Jau jų pradžioje buvo pasakyta, kad komandos biudžetas ir ambicijos bus ženkliai kuklesni. Buvo kalbėta apie vietinių pajėgų aktyvesnį integravimą į pagrindinę komandą – ne todėl, kad toks ilgalaikis tikslas būtų, o tiesiog dėl to, kad daugiau žaidėjų įsigyti nėra už ką. Taip šiandien ir gyvename – jauni žaidėjai eina į aikštę, nes nieko kito komanda neturi.
Išvados: ką daryti mums? Nors jau praėjo cielas ratas, tačiau mes vis dar pratinamės matyti visiškai kito pajėgumo Sūduvą. Nors protu suvokiame, kad šiandieninė Sūduva nieko negali padaryti Žalgiriui, tačiau vis viena piktinamės, kai realybė tik patvirtina tokius nuogastavimus. Nieko, apsiprasim. Buvo ir blogesnių laikų. Buvo laikas, kai Sūduva beviltiškai sėdėjo paskutinėje lentelės vietoje ir kai didžiausias sezono laimėjimas buvo peršokimas nuo paskutinio ant priešpaskutinio laiptelio. Tiesiog nesmagu būti trypiamam visų iš eilės po penkerių-šešerių metų, kai tavo komandą visi sutartinai vadino vienu stabiliausių Lietuvos lygos lyderių. Vienintelis dalykas, ko viliuosi – kad nuo komandos nenusisuktų tie eiliniai stadiono lankytojai, kurių jau kelerius metus vis mažėja ir mažėja. Kad ir kokie bebūtų užkulisiniai reikalai, komandai iš pirmo trejeto nusiritusiai iki pat autsaiderių dugno, gerbėjų paramos kaip niekad reikia.