Archyvas pagal 2013 gegužės

Laukiam: Sūduva – Banga

2013-129Žais ryt Ledesma ar nežais?

Štai ir atėjo diena, kai Sūduva galės surinkti daugiau taškų, nei pasiėmė jų I rate. Sūduvai iki čempionato vidurio liko dvi rungtynės ir viena papildoma poilsio savaitė prieš paskutinį žaidimą su Žalgiriu, iš kurio, manau, niekas nieko gero nesitiki. Įsibėgėjęs Žalgiris šiais metais jau pradeda primint senąjį FBK, kuris visa galva už čempionato kolegas buvo stipresnis – tiek sudėties kokybe, tiek ir kiekybe. O va Bangą reikia paguldyti ant menčių. Nepaisant to, kad II rate ir Banga varo panašiu tempu, kaip ir Sūduva.

Išskyrus Žalgirį, Taurą ir Dainavą, visas kitas komandas ir jų pajėgumą lyginti keblu. Bet koks susitikimas gali bet kaip baigtis, o situacija lentelėje gali per kelis turus apsiversti aukštyn kojomis. Sūduvos padėtis šiuo metu yra geriausia – tačiau už tai labiausiai dėkoti reikia nelabai kokiam Šiaulių ir Kruojos pasirodymui II rate. Po I rato Sūduva tvirtai sėdėjo 6 vietoje, tačiau labai panašių rezultatų kaip ir I rate visiškai pakako, kad šiandien ji taip pat tvirtai sėdėtų 4-oje. Tačiau rimtesnių galimybių toje vietoje išlikti ir po II rato bus tik tuomet, jei šeštadienį pavyks antrą kartą nugalėti Bangą.

Galim būti tikri, kad žaidimas bus įtemptas ir nenuspėjamas. Banga šiuo metu žaidžia visai smagiai, nors iki pilnos laimės ir trūksta tikslumo ir technikos užbaigiant atakas. Jei žiūrėjote Bangos žaidimą su Kruoja, matėte, kad Bangos progos buvo solidesnės – jei Kruoja labiau grąsindavo Beniušio pergalėmis baudos aikštelėje ir smūgiais galva iš arti, tai Banga ne vieną kartą savo žaidėjus buvo išvedusi vienus prieš Kruojos vartininką.

Bangos stiliuko užuomazgų buvo galima pasižiūrėti ir rungtynėse su Sūduva. Tuomet antras kėlinys priklausė Bangai, tačiau koją pakišo kvailos klaidos gynybos ir jau minėto tikslumo stoka puolant.

Banga mėgina lošti greitą ir platų futbolą, pagrįstą kuo staigesniu kamuolio nešimu link priešininko vartų. Tad bus įdomu pažiūrėti, kokį rungtynių planą sugalvos Darius Gvildys. Mat galimybės, sakyčiau, yra dvi.

Viena – surakint aikštės vidurį ir neleist Bangos saugams lengvai pradėt kontratakų. Lėtas futbolas Bangai būtų neparankus – kaip ir daugeliui silpnesnių Lietuvos komandų, stokojančių gero atakų organizatoriaus ir tinkamo komandos taktinio pasirengimo. Pozicines atakas rengti yra sunkiau, jei kontratakuoti.

Antra – galima akcentą dėti ant savų atakų ir lošt panašiai, kaip su Kruoja – kai priešininkas nuo pirmų minučių spaudžiamas maksimaliai, kai kamuolys maksimaliai greitai pervedamas iš gynybos į puolimą. Tokiu atveju, net jei ir ne visi perdavimai yra tikslūs, jie verčia priešininką lakstyt pirmyn-atgal ir eikvot jėgas. Bangos gynyba nėra geležinė ir turi panašių bėdų kaip Sūduva – kartais žaidėjai nepasidalina zonomis, susigrūda į krūvą viduryje ir pražiopso aštresnį ir gudresnį perdavimą.  Aišku, Banga nėra Ekranas ar Atlantas. Todėl pirmasis žaidimo būdas mums būtų pakankamai netikėtas. Mes retokai matome Sūduva žaidžiant taip, kaip ji lošė prieš Kruoją. O kadangi tose rungtynėse energingas atakuojantis futbolas visiškai pasiteisino, būtų kvaila nepabandžius to pakartoti dar kartą.

Tiek minčių apie žaidimą – labai daug čia neišmąstysi. Susitinka du panašaus pajėgumo varžovai ir kas labiau norės laimėti – tas ir laimės.

O mums įdomiausia, ko gero, kas gi vyksta su legendiniu Sūduvos brazilu Rafaeliu Ledesma. Paskutiniai jo pasirodymai aikštėje buvo labai blankūs. Rungtynėse su Kruoja Darius Gvildys jo apskritai neišleido. Prasmingiau jam pasirodė mest aikštėn žalią jaunimą – nors rungtynių baigtis tuo metu ir nebuvo 100 proc. aiški. Vėliau Ledesmai buvo suteikta garbė sulošti vieną kėlinį už dublerius. Kad ir kaip galvą bekraipytum, bet mūsuose žaidimas už dublerius neretai yra suvokiamas kaip simbolinė bausmė už prastą žaidimą pagrindinėje komandoje. Nemanau, kad Ledesma lošti su Kruojos paaugliais buvo leidžiamas tam, kad prasimankštintų prieš šeštadienio rungtynes.

Susierzinimo savo šnekose neslėpė ir Darius Gvildys. Cituoju: “Kodėl nežaidė Ledesma? Jam pačiam reiketų pažiūrėti pora paskutinių rungtynių ir nebereiks komentaro. Aš visuomet esu “už” žaidėją, bet žaidėjas rungtynėse ir treniruotėse turi dirbti 100 proc. Šiuo metu A lyga yra tokia lygi, iškirus porą komandų, kad aikštėje užtenka dviejų atsipalaidavusių žaidėjų ir bet koks varžovas gali žaisti.“

Toks, sakyčiau, gan įdomus momentas Sūduvos ir Dariaus Gvildžio istorijoje. Iš šalies žvelgiant, ima rodytis, jog treneris iš tikro komandos reikalus laiko savo rankose ir pats sprendžia, kas turi eiti aikštėn, o kas – sėdėti ant suolo. Ne tik sprendžia – bet ir viešai deklaruoja principą, jog Sūduvoje nėra futbolininkų, kurie turėtų teisę nuopelnus susirinkti ir pagarbos susilaukti kur nors kitur, tik ne futbolo aikštėje. Įdomu, kaip čia toliau viskas vyniosis. Kol kas Ledesma šiais metais lošia taip, kad išskirtinio jo trūkumo nesijaučia. Lygiai taip ir komanda neįgauna išskirtinių galių tuomet, kai Ledesma aikštėje yra.

Iš kitos pusės – gaila turėti tokį žaidėją komandoje ir nesugebėti išnaudoti jo privalumų. Kai kas keikia Ledesmą už jo rodomo futbolo stilių, tačiau aš manau, kad visa kritika turi keliauti į trenerių ir komandos vadovų kambarius. Kiekvienas žaidėjas yra individualus atvejis, todėl ir reikia, kad būtų taikomi individualūs metodai tam, kad kiekvienas žaidėjas komandai atiduoti savo sugebėjimų maksimumą. Metodai taip pat gali būti patys įvariausių – nuo bausmių iki premijų. Esmė juk ne metodas, o rezultatas.

Tokios tokelės. Laukiam futbolo.

15: KRUOJA 0:2 SŪDUVA

2013-128

Pirmas. Šį kartą viskas prasidėjo taip kaip ir reikia – be didelių žvalgybų ir mandagybių teisingo stiliaus Sūduvos atakomis. Atakos buvo teisingos, nes pagrįstos greitu kamuolio mėtymu priekyje esantiems žaidėjams. Turint omeny Kruojos komandos ir stadiono vejos būklę, žaisti lėtą pozicinį futbolą, pagrįstą trumpais perdavimais, būtų buvę beprasmiška. Įvartis į Kruojos vartus galėjo kristi jau pirmą minutę, tačiau Baranovskis mušė kažkaip neužtikrintai. Ir nors įvarčio buvo sulaukta po 7 minučių, tačiau praktiškai visos Sūduvos progos pirmame kėlinyje (o jų buvo ne taip ir mažai) buvo kažkuo panašios į tą Baranovskio smūgį – kažkokios nepakankamai užtikrintos, besibaigiančios silpnais ir ir nelabai arba visiškai nepavojingais smūgiais. Puikus pavyzdys – situacija maždaug 40 minutę, kai į smūgiui gerą poziciją buvo išvestas, berods, Valskis. Tačiau mušti jis nemušė, sudelsė, sudvejojo ir kol atidavė visai pusėtiną pasą Kdouh, tam jau ant kulnų lipo Kruojos gynėjas ir prie kamuolio spėčiau anksčiau už libanietį.

Beje, kitas pirmo kėlinio bruožas – milijonas nuošalių, į kurias patekdavo Sūduvos puolikai. Nieko nuostabaus, kad Kruoja gynėsi būtent taip – rizikos toks žaidimas kelia nemažai, tačiau jėgas taupo. Prašokti sėkmingai neregimą dirbtinės nuošalės užtvarą Sūduvai pavyko tik kokius 2-3 kartus. Tačiau ir jų pilnai pakako, kad suvoktum tokio gynybinio stiliaus pavojus.

Bendrai imant pirmam kėliny Sūduva žaidė tokį futbolą, kuris Kruojai yra pats neparankiausias. Tolimi perdavimai į priekį, kamuolio vedžiojimas iš krašto į kraštą – visa tai vertė Kruojos futbolininkus daugiau lakstyti ir mažiau ilsėtis. Praleistas įvartis taip pat neskatino draugiškai užsidaryti gynyboje. Gal dėl to Kruojos žaidėjus gan greitai ėmė ištikti keistoki sveikatos sutrikimai, kai žaidėjas tiesiog suklupdavo lygioje vietoje, be jokio kontakto su priešininku. Gal dėl to ir Kruojos puolimas buvo visiškai bedantis. Kruoja kentėjo ir tik karts nuo karto sprogtelėdavo – tai Kochanauskas mėgindavo prasiskverbti pro Sūduvos gynėjus, tai Beniušis didžiuliais žingsniais lėkdavo link baudos aikštelės, laukdamas perdavimo iš krašto.

Kaip bebūtų, pirmas kėlinys aiškiai parodė: lošia dvi skirtingo pajėgumo komandos. Ir gerai, ir – gaila. Gerai, nes nori nenori pirmiausia galvoji ne apie ambicijas, o apie tris taškus. Gaila, nes netgi nugalėjus tokios būklės Kruoją bus sunku sakyti, kad “Pakruojo prakeiksmas” yra nutrauktas ir išsklaidytas. Pasidžiaugti buvo galima nebent tuo, kad Sūduvos veiksmuose jokio psichologinio diskomforto nesimatė ir netgi privalomų klaidų perduodant kamuolį kiekį gerokai nustelbė gerai atliktos kombinacijos.

Antras kėlinys prasidėjo taip, kaip baigėsi pirmas – energingomis Sūduvos atakomis. Ir antro įvarčio laukti teko dar mažiau. Geras Ugge perdavimas ir Kdouh keliais bandymais tiesiog sugrūdo kamuolį į Kruojos vartus. Antras įvartis šiokios tokios ramybės atnešė. Kad ir kaip vangiai šiandien Kruoja būtų beatrodžiusi, vienam įvarčiui įmušti galimybės tikrai galėjo atsirasti.  Juolab, kad praleidusi antrą įvartį, Kruoja iš tikro užmetė malkų ir pamėgino Sūduvą spustelėti. Ilgai tas spaudimas netruko – Kruojai trūko ir jėgų, ir tikslumo, ir entuziazmo.

Likusioji kėlinio dalis buvo ganėtinai nuobodi. Sūduva toliau puolė, toliau kūrė šiokias tokias pusproges ir toliau buvo labai toli iki jų išnaudojimo. Kruoja kartais kontratakavo. Deja, iš tų kartų buvo trys, kurie įvarčiu nesibaigė, tačiau atnešė Sūduvai visas 4 rungtynių korteles. Iš pradžiu Lasevičius gelbėjosi praleidęs Kochanauską. Paskui Ugge pražioplino Mačiulį ir padarė tą patį. O tada tas pats Mačiulis akivaizdžiai lenkė Radžių ir šiam nieko kito neliko, kaip tempti buvusį Sūduvos žaidėją už rankovės. Ten geltoną už kvailiojimą gavo dar ir Davidvas. Be abejo, prasižengti tose situacijose greičiausiai vertėjo. Tačiau lygiai taip pat vertėjo lošti mažumą atidžiau, kad tokių situacijų apskritai mažiau būtų. Kaip galėjo nebūtų ir tos nesąmonės, kuri paskutinę minutę leido vienam prieš Davidovą išeiti Beniušiui. Galų gale viskas baigėsi laimingai ir Sūduva gali važiuot namo ir ruoštis savaitgalio rungtynėms su Banga.

Trečia. Rezultatas geras ir labai svarbus. Sūduva dabar turi surinkusi tiek pat taškų, kiek ir per I ratą ir dar turi pora rungtynių atsargoje tam, kad tų taškų II rate būtų daugiau. Svarbu, kad dar labiau nutolta nuo Bangos ir Kruojos, kad neprisileisti Šiauliai. Taip pat žengtas mažytis žingsnelis link lyderių trejeto.

Tačiau labai džiūgauti dėl Sūduvos žaidimo priežasčių nėra. Aišku, vertinti futbolą kupstuotame ir dulkančiame Kruojos stadione būtų nesąžininga. Sąlygos futbolui Pakruojyje sudėtingos ir menančios tokių klubų kaip LKKA laikus, kai rungtynių žiūrovai linksmindavosi žiūrėdami į šalia stadiono besiganančias karves. Bet Sūduvos žaidime buvo ir momentų, kurie nuo blogos aikštės nepriklausė. Vis tik buvo labai daug brokuotų pasų, kuriuos lemdavo ne bloga aikštė, o kreiva koja. Vis tik komandai trūko įniršio, kuris būtų leidęs ne tik laimėti, bet ir sutriuškinti. Ir vėl buvo žioplų klaidų gynyboje. Paprastai tariant – komandai labai trūko drausmės, atidumo, susikaupimo ir suvokimo, kad kovoti reikia kiekvieną rungtynių minutę. Antro rato traukinys jau juda į pabaigą, o Sūduvos žaidime yra tiek tobulintinų dalykų, kad keturių ratų gali ir nepakakti.

Šeštadienį Sūduvos laukia rimtesnis iššūkis – antram rate į kosmosą pakilusi Banga, kuriai labai norėsis grįšti į sau tradicinę šeštą vietą. Tad pasveikinkim Sūduvos jaunimą, kuriam šiandien Darius Gvildys leido pabėgioti A lygos rungtynėse. Matulevičius A lygoje pasirodė antrą kartą, Strolys – pirmą. Breivė taip pat šiek tiek minučių gavo. Ir tikėkime, kad šeštadienį Marijampolėje Sūduva buvo smarkiai piktesnė, nei šiandien buvo Pakruojyje.

>>>

Rungtynių santrauka:

Laukiam: Kruoja – Sūduva

Tiesą pasakius, nelabai yra ką ir bepasakyt. Visus svarbiausius dalykus šį kartą užrašė oficialus Sūduvos tinklapis. Apie tai, kad Kruoja Sūduvai sunkiau įveikiamas varžovas nei Žalgiris ar Ekranas. Apie tai, kiek metų Sūduva šios komandos nesugeba nugalėt.

Sūduvos tinklapis paminėjo netgi tą simbolinį faktą, jog paskutinė Kruojos pergalė šiame sezone nutiko 6 ture, kai Kruoja netikėtai paguldė ant menčių mūsų Sūduvą. Netikėtai, nes Sūduva buvo mažumą pasikėlusi – po lygiai taip pat netikėtų lygiųjų su Ekranu, kai buvo pirmauta dviejų įvarčių skirtumu. O Kruoja tuo metu gyveno ant mirties slenksčio – pinigų nebuvo, komanda nesitreniravo ir tik susirinkdavo savaitgaliais aukščiausio Lietuvoje lygio futbolo pažaist. Užtat visiems (spėju, ir Sūduvos žaidėjams) tą kartą atrodė, kad demoralizuotą Kruoja Sūduva pervažiuos kaip koks cukrinių runkelių rinkimo kombainas. O nutiko kaip sykis priešingai.

Įsivaizduokit – Kruoja prieš Sūduvą laimėjo 6 ture. Dabar bus 15-tas ir per tą laiką Kruoja sugebėjo 4 kartus sulošt lygiom ir triskart pralaimėt. Pergalės – nė vienos. Sugebėjo pralaimėt Taurui, tačiau sugebėjo ištempt lygiąsias su Žalgiriu. Įmušė  4 įvarčius, praleido 8. Netgi jų šio sezono duomenys atrodo linksmai – po 4 pergales, lygiąsias ir pralaimėjimus, įmušta ir  praleista po 15 įvarčių. O didžiausias šio meto Kruojos pasiekimas, be abejo, buvo Žalgirio pergalė prieš Šiaulius LFF taurės finale, pergalė, kuri leis Kruojai įsirašyt į savo istoriją eilutę “dalyvavo Europos taurėje”.  Jei tik, aišku, iki to laiko komanda ištemps.

Apibendrint visa tai galima labai paprastai. Žmonės šneka, kad Kruojoje ir vėl viskas yra ok. Žmonės nelabai linkę detalizuoti iš kur plaukia pinigai (lyg ir minimas kažkoks lietuvis verslininkas, tačiau ne tas, kuris klubą išlaikė pernai), tačiau koks yra tų mistinių naujų šeimininkų iš Italijos ar Prancūzijos statusas niekas nežino. Iš vienos pusės galėtum stebėtis: 5000 gyventojų turintis miestelis, o jame – net du verslininkai, individualiai sugebantys išlaikyti A lygos klubą. Galima tik įsivaizduot, jei tie verslininkai sukirstų rankomis ir savo lėšas sumestų į vieną puodą. Ir dar iškaulytų pora milijonų iš tų užsieniečių.

Deja, šnekos apie tai, kad “Kruojoje viskas OK” kol kas neturi jokio atspindžio tikrovėje. Nepasikeitė nei Kruojos sudėtis, nei jos žaidžiamas futbolas, nei požiūris į komandos savigarbą ar sezono tikslus. Todėl vis dar nėra aišku, kaip čia su ta Kruoja bus. Tikėtina, iki Europos lygos komanda tikrai ištemps – būtų griekas tokį šansą praleisti.

O realybėje (tiksliau, futbolo aikštėje) Kruoja kol kas nelabai kuo nuo Dainavos ar Tauro skiriasi. Taip, Kruoja lošia geresnį futbolą nei minėtos komandos. Bet žiūrint į Kruoją (kad ir paskutinėse rungtynėse su Banga) kyla toks jausmas, kad žaidėjai tiesiog atlieka sunkią pareigą. Nepersistengia, tiesiog spardo kamuolį. Kadangi šioks toks pagrindas pernai buvo padėtas,  o ir dauguma žaidėjų yra A lygos veteranai, tai ir tas Kruojos futbolas gaunasi patikimesnis, nei Tauro ar Dainavos. Kruoja mažai ir sunkiai muša, tačiau mažai ir praleidžia.

Rungtynėse su Banga legendinė Kruojos gynyba pridarė tiek klaidų, kiek ko gero nebuvo padarius per pusę pernykščio sezono. Kruojos puolimas iš esmės apsiriboja mėginimais kelt kamuolį iš krašto ant Beniušio galvos, nors viena kita klasikinė sienelė taip pat pavyksta. Nepamirškim ir to fakto, kad tose rungtynėse Kruoja turėjo lygiai tris atsarginius – iš jų vienas vartininkas, o antras – paauglys. Kruojos treneris kalba apie būsimą komandos stiprinimą, tik ar nebus taip, kad sustiprėjusiai Kruojai jau nebebus dėl ko kovoti?

Visa tai tiesa, tačiau ir šiemet Sūduva įrodė, kad net ir silpniausios formos Kruoja mūsų komandai yra neįkandamas riešutas. Tad palinkėkime Sūduvai šį kartą sulošti taip, kad vienintelė Kruojos pergalė II rate nebūtų prieš mūsų komandą.

14: SŪDUVA 0:1 EKRANAS

2013-124

Išvados. Ką gi – panašu šiemet teks susitaikyti su štai tokiomis rungtynėmis ir tokiomis štai tokių rungtynių pabaigomis. Galėtum sakyt, kad Sūduva nenusipelnė pralaimėt, o Ekranas – nenusiplenė laimėt, nes Ekranas sukūrė kokias dvi panašesnes progas įvarčiui ir nieko doro neparodė, o Sūduva visą antrą kėlinį priešininką buvo užspaudusi jų aikštės pusėje. Deja, taip sakyti neišeina. Sūduva puolė taip beviltiškai vienodai ir nuobodžiai, kad pergalės tikrai nenusipelnė. Vienžo, šiose rungtynėse niekas apskritai nieko nenusipelnė ir jei ne kvailai praleistas įvartis, lygiosios būtų optimaliausias rezultatas. Tiesa, kaip jau minėjau – iš Sūduvos pozicijos žvelgiant lygiosios ar pralaimėjimas yra vienas ir tas pats, todėl lieti ašaras neverta. Iš kitos pusės, nepaisant progų sausros (prie abiejų vartų), rungtynės nestokojo įprastinės įtampos, dramatiškų momentų ir kone kruvinų dvikovų – viso to, už ką futbolą ir mylim (bent jau žiūrint jas gyvai, o ne per teliką). Pasižymėjo netgi centrinė tribūna, išspaudusi kokias 30 sekundžių vieningos ir galingos skanduotės. Gaila tik, kad buvo skanduojama “Ožys, ožys”, o ne “Sūduva, Sūduva”.

Futbolas. Ypatingai gražaus futbolo šiandien nepamatėme. Kovingumo netrūko nė vienai komandų, tačiau visą dieną pliaupiantis lietus stabdė tempą, gadino tikslumą, o šlapia žolė labai jau greitai nuvarė nuo kojų abiejų komandų žaidėjus.

Ekraną prieš šias rungtynes gyriau, tačiau nieko panašaus į tai, ką Ekranas išdarinėjo su Banga Marijampolėje nepamatėme. Vienintelis dalykas, dėl kurio buvau 100 procentų teisus yra tai, kad pagrindinė Ekrano futbolo savybė yra maksimalus priešininko spaudimas vidurio aikštėje. O kadangi Sūduva žaidė panašiai, tai didesnė rungtynių dalis ir vyko aplink centro rutulį. Tiesą pasakius, abi komandos akivaizdžiai labiau galvojo apie gynybą, nei apie puolimą. Todėl puolė atsargiai, menkomis pajėgomis ir kone visas atakas pradėdavo iš savo pusės gilumos. Antro kėlinio viduryje prasidėjo mažumą chaotiškas futbolas, tačiau to priežastis, be abejo, nbuvo uovargis, kurį žaidėjams kėlė merkiantis lietus ir šlapia bei slidi aikštė.

Įdomu, kad abi komandos lošė labai panašiai. Abiem akivaizdžiai trūksta išmanių centro saugų, todėl jei spausdamos priešininką aikštės viduryje abi sėkmingai atiminėjo kamuolus, juos perėmus žaidimas iškart sustodavo. Abiejų komanų žaidėjai ilgai mąstydavo ir dažniausiai atiduodavo pasą priekin, kuriuo ataka ir pasibaigdavo. Šios rungtynės aiškiai įrodė, kad Sūduva niekuo Ekranui nenusileidžia. Futbolo lygis yra vienodas. Atsiprašau – vienas skirtumas vis tik yra. Ekranas laimėjo. Ekranas turi 28 taškus yra tarp trijų komandų kurios vis labiau tolsta nuo likusių čempionato dalyvių. O Sūduva tegali pasigirti tuo, kad kol kas yra “antrosios” čempionato lygos lyderė. Šioje vietoje ir galima galvoti apie čempionišką psichologiją, kuri Ekranui, netgi nerodant čempioniško futbolo, leidžia šiaip ne taip rinkti taškus, įgalinančius beveik 10 jų lenkti labai panašaus lygio Sūduvą. O 10 taškų Lietuvos čempionate yra žiauriai daug. Panašu, kad Sūduvai jau labiau verta rūpintis tais, kurie lipa ant kulnų, nei dairytis į lentelės viršų. O tai reiškia dar vieną dalyką – LFF taurės turnyras Sūduvai bus kaip niekad svarbus. Ir jei verta komandą stiprinti sezono viduryje, tai tik tam, kad taurės varžybose būtų šiemet pasiekta viskas, kas įmanoma.

2013-125

Viena nesąmonė gynyboje, kainuojanti rungtynes. Šiandienos sudėtyje vėl buvo netikėtų rokiruočių – vietoje Daukšos lošė Lasevičius. Kodėl nebuvo Daukšos – kaip visada nieks nežino, tačiau Lasevičiaus pasirodymą aš vertinčiau teigiamai. Įvartis Sūduvai buvo išmuštas po skerso perdavimo iš krašto (kaip suprantu – Ekrano klasika), tačiau ten kalti buvo ne jaunieji Sūduvos krašto gynėjai, o… deja, deja… ir vėl mūsų kapitonas. Leimono žaidimas toje situacijoje buvo tiesiog nepateisinamas. Kamuolį turintį priešininką jis prižiūrėjo taip vangiai, kad tas turėjo ir laiko, ir erdvės puikiai prisitaikyti ir atlikti tikslų perdavimą į priekį. O Leimonas pasitenkino iš lėto pakeldamas koją kelias dešimtis centimetrų nuo žemės. Perdavimas buvo toks, kad labai kaltinti gynėjus ir vartininką neišeina. Taip, tą kamuolį galėjo perimt ir Davidovas, jei būtų ryžtingiau metęsis į priekį, ir Lasevičius, pralaimėjo dvikovą. Deja, tokie perdavimai kone visada būna “laimės dalykas”, panašiai, kaip pendeliai. Ten visko gali nutikt – ir kamuolys nuo bet kurio žaidėjo į vartus gali atšokt, o ir gynėjai tokiose situacijoje neretai įsimuša – juk jie juda kartu su puolėju link vartų, todėl išmest kamuolį kur toliau yra labai sudėtinga. Taigi, įvartis praleistas kvailas ir beprasmiškas. Juolab, kad daugiau nelabai ką Sūduvos gynėjai ir leido Ekranui pries savo vartų sukurt. Išvengė tolimų smūgių, gerai tvarkėsi su aukštais kamuoliais, neleido siautėti krašto saugams. Deja, kaip dažnai Sūduvai nutinka pastaraisiais metais – rungtynių baigtį nulėmė beviltiška klaida toliau nuo vartų, kuri baigėsi įvarčiu, kai niekas jo nei laukė, nei tikėjosi.

Sūduvos puolimo keistenybės. Tačiau praleisti įvartį futbolo rungtynėse nėra didelė tragedija. Tai juk nutinka nuolat. Todėl didesnė bėda šiandien buvo ne praleistas įvartis ir gynyba, o beviltiški veiksmai puolime. Čia Sūduva mane netgi nustebino iš blogosios pusės – žaidė panašiai, kaip pirmose dvejose sezono rungtynėse su Atlantu ir Šiauliais. Aš taip ir likau nesupratęs, kodėl Sūduva nepanaudojo nė vieno savo šių metų puolimo įnagio, kurie taip puikiai suveikė, kad ir I rato rungtynėse su tuo pačiu Ekranu.

Sūduva vis bandė ir bandė vienodą, nuobodų, fantazijos stokojantį pozicinį puolimą. O ką gali taip puldamas nuveikt, jei centre neturi nė vieno žmogaus, kuris sugebėtų atiduoti tikslų ir greitą pasą, o visi puolantiejis tiesiog stovi išsirikiavę į eilutę ir kažko laukia.

Sūduvos puolimą buvo tiesiog graudu stebėti. Ataka kaip taisyklė prasidėdavo kokiais 3-4 pasais tarp gynėjų. Taip būdavo leidžiama Ekrano gynybai ramiai sugrįžt namo ir išrikiuot pajėgas. O tada Leimonas, Radžius arba Basičius mėgindavo atiduot kamuolį kam nors į priekį. Tačiau ar gali turėti pasisekimo pasas, jei tu prieš jį atlikdamas keliskart pasitaisai kamuolį tiek pat kartų žvilgsniu parodydamas, į kurią pusę ketini jį spirti?

Skaudu buvo matyti, kaip žaidėjas aikštės centre klupčioja nežinodamas, ką daryti toliau. Ir iš kur jam žinoti, jei priekyje Valskis, Kdouh, Baranovskis ir Brokas tiesiog stovi ir laukia. Ką gali nuveikti poziciniame puolime, jeigu puolimo žmonės nė trupučio nejuda? Gali padaryti patį beviltiškiausią dalyką – mėgint atiduot pasą “į kojas”. Tokie pasai ir šiaip mūsų dienų futbole yra visiška atgyvena. Tačiau kai lošiame permirkusioje aikštėje juos mėginti yra visiška beprotybė. Šlapias ir sunkus kamuolys lekia lėtai, žole rieda prastai. Priimti jį nėra lengva. Tad kol žaidėjas šiaip ne taip tą kamuolį sugraibo – aplink jau stovi bent trys priešininkai. O kamuolį gavęs žaidėjas neturi netgi šanso pabėgti, nes slidinėjant ant šlapios žolės negali tikėtis nei greičio, nei staigumo.

Įėjęs aikštėn, kokias penkias minutes Ledesma dar bandė žaisti futbolą – maldavosi po aikštę prašydamas perdavimo. Šiokios tokios gyvybės priekyje atsirado, tačiau po kelių situacijų, kai ir gavęs kamuolį Ledesma negalėdavo jo niekam atiduoti (nes visi stovėdavo), sustojo ir jis.

Šis reikalas man visiškai buvo nesuvokiamas. Juk kai aikštė šlapia, o turi pakankamai greitus kraštus – tik ir mėtyk jiems kamuolį į toli į tuščius plotus. Tokioje aikštėje visada verta palenktyniauti, nes priešininkas gali ir pavėluot, ir elementariausiai paslįst. Tačiau šiandien Sūduvos puolime žaisdavo iš esmės vienas žaidėjas – tas, kuris turėdavo kamuolį. Todėl net kai kartais kam nors ir pavykdavo toliau ir sėkmingiau prasiskverbt Ekrano kraštu, kamuolio tiesiog nebūdavo kam atiduot. Buvo žiauriai sunku suprast, kodėl Sūduva, šiame sezone žaidžianti greitą futbolą, taip lėtai pradėdavo atakas – netgi tuomet, kai laikrodis skaičiavo paskutines rungtynių minutes. Niekaip nesuprantu, kodėl prieš perdavimą link Ekrano baudos aikštelės Davidovas ar kuris gynėjas dar palaukdavo pusę minutės. Juk tokie perdavimai vis viena yra laimės ir atsitiktinumo dalykas – tai, kam gaišt laukiant, kad priešininkas galėtų ramiai sugrįžt atgal ir išsirikiuot?

2013-126

Kas toliau? Štai tokias keistas rungtynes apturėjome. Jei pirmam rate Sūduva bangavo ir dažniau žaisdavo beviltiškai, nei optimistiškai, tai antrame rate žaidimo algoritmas kiek kitoks. Sūduvos žaidimas akivaizdžiai pagerėjo, tačiau stuburo komandai žiauriai trūksta. Žaisdama su Atlantu, Šiauliais ir Ekranu Sūduva tikrai galėjo nugalėti. Rungtynėse su Atlantu netgi buvo gerokai pažengusi pergalės link. Lošdama su Šiauliais ir Ekranu iš esmės turėjo žaidybinę persvarą, tačiau pastangas niekais paversdavo kvailos klaidos gynyboje. O neutralizuoti tokių klaidų padarytą žalą pritrūkdavo valios. Komandai vis dar trūksta sugebėjimo savo galimybes kiekvienose rungtynėse versti pergalėmis. Trūksta vado, kuris vestų chebrą pergalės link. Ir visai nesvarbu, kur jis  būtų rungtynių metu – aikštėje, už jos ribų ar tribūnose.

>>>

Rungtynių santrauka:

Laukiam: Sūduva – Ekranas

2013-1182009: ši, viena dažniausiai mano skelbiamų nuotraukų, buvo atlikta būtent per rungtynes su Ekranu.

Šį kartą pradėkime kitaip. Pradėkime nuo istorijos.

Įdomu tai, kad šeštadienio Sūduvos varžovas vienu parametru yra neprilygstamas Lietuvoje. Ekranas yra vienintelė mūsų komanda, lošusi visuose Lietuvos aukščiausios lygos čempionatuose nuo 1990 metų. O kai 2002 metais į A lygą išlindo Sūduva, ji taip pat prie Ekrano prisijungė. Nuo tų metų tik šios dvi komandos kiekvieną sezoną pradėjo ir baigė A lygoje.

Per tuos 10 su kapeikom metų Sūduva su Ekranu A lygoje žaidė 39 kartus (beje, tik dabar supratau, kad pernai buvo Sūduvos sugrįžimo į svarbiausiąjį Lietuvos čempionatą dešimtmetis, kurį, panašu, visi iki vieno pamiršome).

Per tas link pusšimčio artėjančias rungtynes Sūduvos rezultatai buvo štai kokie. Sūduva 6 kartus Ekraną nugalėjo, 17 kartų sužaidė lygiosiomis ir 19 kartų pralošė. Mūsų komanda Ekranui įmušė 43 įvarčius, o praleido 67. Tačiau jei šių komandų susitikimų rezultatus skaičiuotume nuo 2006 metų (kai Sūduva prisijungė prie čempionato lyderių), vaizdelis būtų ženkliai geresnis: 5 pergalės, 13 lygiųjų, 8 pralaimėjimai. Įvarčių skirtumas: 29-32.

Namuose Sūduva laimėjo 5 kartus, lygiom sužaidė 9, pralaimėjo – 7 kartus. Svečiuose – laimėjo 1 kartą, lygiom sužaidė 8 kartus, pralošė – 12 kartų.

Geriausia  Sūduvai buvo 2007 metai, kai vieną kartą Ekranas buvo nugalėtas ir triskart sužaista lygiosiomis. Blogiausi – 2004 metai. Tada Sūduva Ekranui pralošė visas ketverias rungtynes. Būtent ankstesniais laikais Sūduva yra keliskart smarkiai nuo Ekrano gavusi į skūrą. Didžiausias pralaimėjimas nutiko 2004 metais, kai Panevėžyje pralaimėta rezultatu 5:0. Rezultatu 4:1 Sūduva pralošė 3 kartus – 2002, 2005 ir 2006 (tą kartą namuose). Tuo tarpu didžiausia Sūduvos pergalė prieš Ekraną nutiko pernai, pirmame ture, kai Sūduva netikėtai Ekraną paguldė ant menčių rezultatu 3:1. Tuo tarpu rezultatyviausios šių komandų rungtynės įvyko 2004 metais, kai Panevėžyje Ekranas nugalėjo rezultatu 4:3. Mūsų laikais dažniausiai tiek daug įvarčių mušama nėra, o jei mušama – tai rungtynės paprastai baigiasi “rezultatyviomis lygiosiomis”.

2013-1202012: rezultatyviausias Sūduvos-Ekrano susitikimų žaidėjas Povilas Lukšys Panevėžyje tarp dabar traumuoto Kučio ir šiandieninio Kazlų Rūdos Šilo saugo Samusiovo.

Sūduvoje į Ekrano vartus įvarčius mušė 25 žaidėjai. Kad ir kaip būtų ironiška, daugiausia įvarčių į Ekrano vartus įmušė buvęs Ekrano puolėjas Povilas Lukšys – 7. Čia jau niekas nesiginčys – Lukšys su Ekranu visada lošdavo maksimaliai, rodydamas žymiai daugiau užsidegimo, nei dažnose rungtynėse su kitais lygos varžovais. Tomas Radzinevičius Ekranui įmušė 6 įvarčius. Po 2 įvarčius Ekranui kalė Sagna, Maciulevičius, Urbšys, Ledesma ir Loginovas. Na o rezultatyviausiu abiejų komandų žaidėju, be abejo, buvo tas pats Povilas Lukšys. Mat tais laikais, kai žaidė už Ekraną, jis ir Sūduvai spėjo įmušti 6 įvarčius. Taigi, viso Lukšio sąskaitoje yra 13 bankių.

Beje, statistika rodo dar vieną labai įdomų šių dviejų komandų rungtynių aspektą. Per pastaruosius penkerius metus (įskaitant ir pirmąsias šio sezono rungtynes) net 8 kartus šių komandų rungtynėms teisėjavo Nerijus Dunauskas. Vienintelis teisėjas, kuris vadovavo Sūduvos-Ekrano varžyboms daugiau nei 1  kartą buvo Slyva (jo sąskaitoje 2 rungtynės). Beje, Nerijus Dunauskas, kuris laikomas vienu geriausių teisėjų Lietuvoje, neseniai tapo pirmuoju šį sezoną, kurio veiksmais oficialiai skundėsi lygos komanda. Ta komanda tapo Šiauliai, kurių vadovai buvo nepatenkinti teisėjo veiksmais LFF taurės finalo rungtynėse. Deguto į statinę šliūkštelėjo ir Penalty.lt komentatoriai, kurių vienas – cituoju – pareiškė: “kai pradėjau domėtis, tai paaiškėjo, kad tai vienas iš lengviausiai paperkamų teisėjų”. Standartiškai komentatoriai nepagailėjo ir Ekrano, eilinį kartą pakartodami sąmokslo teoriją apie jau daugelį metų galimai perkamas Ekrano pergales.

Aišku, tikėti ir triūbyti apie tai neketinu. Tai tiesiog buvo tokios mažumą pikantiškos mūsų rungtynių aplinkybės. Galų gale, juk niekada nėra įmanoma pasakyt, ar teisėjo veiksmas yra sąmoningas kenkimas ar  paprasčiausia klaida. Tiesą pasakius, už nesąžiningus dalykus teisėjai kaip taisyklė už rankos pačiumpami (ne pas mus aišku, o “supuvusiuose” Vakaruose), ne aikštėje, o toli nuo jos, sandėrių metu. Lygiai tas pats gali būti pasakyta ir apie sutartas rungtynes, kurių Europoje būna pakankamai daug.

2013-1212012: dar vienas abejose pusėse pabuvojęs žmogus – treneris Virginijus Liubšys.

Vienžo, šitie reikaliukai nėra mūsų šios dienos tema. Tai ir palikime juos sąmokslo teorijų mėgėjams, šiemet praradusiems savo pagrindinį ruporą (omeny, be abejo, turiu godotiną Aurimą Budraitį). Palikime visa tai ir grįškime į šiandieną.

Aš ir vėl užmečiau akį į paskutines Ekrano rungtynes. Tokių interpretacijų, kaip prieš rungtynes su Atlantu pateikti neketinu, tačiau Ekrano žaidimas su Banga sukėlė man  įdomių įspūdžių (net jei žiūrėjau tik rungtynių fragmentus).

Atvirai pasakius, Ekrano išvaizda man labai patiko. O juk Ekranas neseniai buvo gilioje duobėje, neteko trenerio ir lošė be trijų svarbių žaidėjų – traumuotų Kučio, Tomkevičiaus ir Kavaliausko. Kirba man įtarimas, kad šiandieninis Ekrano propaguojamas žaidimo stilius – dar neseniai antruoju buvusio trenerio Dambrausko “darbelis”. Šis jaunas žmogus nėra tipiškas Lietuvos futbolo treneris. Viena, jis nėra buvęs futbolistas. Antra, trenerio mokslus jis ėjo ir pirmosios praktikos sėmėsi ne Lietuvoje, o Anglijoje. Taigi – tai nėra “sisteminis” futbolo specialistas ir jo įdarbininmas, sakyčiau, buvo vienas perspektyviausių Ekrano žingsnių pastaraisiais metais.

2013-1192009: legendinis “vandens futbolas”, privertęs jau kitais metais keisti Marijampolės stadiono drenažo sistemą. Po stadiono atidarymo tebuvo praėję metai.

Aišku, galiu aš ir klysti. Juk žiūrėjau tik ilgokus vienų rungtynių fragmentus. O ir jokių “vidinių” žinių apie Ekrano reikalus aš neturiu.

Tačiau man pasirodė, kad Ekranas lošia nelietuvišką futbolą. Mažumėlę panašų į tą, kurį sėkmingose rungtynėse rodo Atlantas, tačiau anos komandos futbolas žymiai artimesnis lėtokam ir sunkiam lietuviškam futbolui. Tuo tarpu Ekranas labai gerai išdėsto žaidėjus aikštėje ir maksimaliai stengiasi kamuolį stumdyti ne į kojas, o į plotą (panašiai kaip ir Atlantas), tačiau jo žaidimas yra lengvesnis, greitesnis, subtilesnis. Labai svarbus ir nestandartinių sprendimų faktorius – ypač mėtant kamuolius krašto saugams ar priekyje besimalančiam Rimkevičiui. Iš esmės, visus įvarčius Bangai Ekranas įmušė po greitų veiksmų atakuojant ir visais atvejais smagiai iššokęs krašto puolėjas/saugas mesdavo kamuolį dar geresnėje padėtyje esantiems kolegoms.

Įdomus netgi Ekrano išsidėstymas aikštėje. Ekranas lošia neįprastai lietuviškam stiliui toli nuo savo vartų. Komandai judant į priekį, ariergarde lieka tik du centro gynėjai, esantys maždaug viduryje tarp savo ir krašto gynėjų pozicijų (maždaug ant baudos aikštelės kampų). Jiems padeda kiek labiau priekyje besimalantis atraminis saugas. Tuo tarpu krašto gynėjai iš esmės gyvena netoliese vidurio linijos. Mano kuklia nuomone – toks komandos išdėstymas aikštėje yra vienas iš esminių šiuolaikiško futbolo bruožų. Gal dėl to Ekranas ir atrodo neįprastai prie visiškai kitokio vaizdelio Lietuvoje įpratusiai akiai.

Toks išsidėstymas Ekrano žaidimui suteikia dvi įdomias savybes. Vieną – pozityvią, kitą – nelabai. Esminiai Ekrano gynybos veiksmai vyksta netoli vidurio linijos ir priešininko komandos pusėje. Čia Ekrano žaidėjai lošia labai intensyviai, nuolat ir gausiomis pajėgomis spaudžia priešininkus (žaidėjai yra pastumti į priekį, todėl ir pajėgos gausesnės), lošia labai arti savo prižiūrimų žmonių ir nevengia jų pasivaikyti netgi netoli baudos aikštelės. Daro tai ne formaliai, o iš peties. Štai kodėl Ekranas rungtynėse su Banga visiškai valdė vidurį – ne tiek patys manipuliuodami kamuoliu, o tiesiog neleisdami nieko gero nuveikti Bangos žaidėjams. Beje, matosi, kad Ekrano futbolininkams yra duotas nurodymas iš paskutiniųjų nepraleist priešininko pro vidurio liniją, nes jei priešininkams pavyksta laimėti kokią mikrodvikovą, iškart seka smulki pražanga, kuri ir vėl sustabdo beprasidedančią ataką. Mikropražangų aikštės viduryje taktika Ekrano žaidime daugiau nei akivaizdi.

Tai, kas šioje sistemoje gerokai braška – gynyba. Ir ne dėl to, kad Ekrano gynėjai būtų labai prasti. Tiesiog, spėju, toks žaidimo stilius mūsų futbolininkams yra pernelyg didelis iššūkis. Tiek fizine, tiek taktine prasme. Tad Ekrano gynėjai grybo gerokai pripjauna – jei tik priešininkui pavyksta bent kiek greičiau prašokti aikštės vidurio užtvaras.

Puolant Ekrano žaidimas juda paprastai: aikštės vidurys – puolimo kraštai – puolimo centras. Nieko nuostabaus – kadangi Lietuvoje kaip niekad trūksta stiprių centro saugų, kurie galėtų organizuoti žaidimą iš aikštės vidurio, vis daugiau komandų sąmoningai renkasi ir tobulina puolimo kraštais taktiką. Tiesiog susidaro įspūdis, kad Ekranas labai kruopščiai dirba ties šiuo klausimu treniruotėse ir – kas svarbiausia – visą laiką lošia “į plotą”. Todėl turint tokį žmogų krašte, koks yra Umeh, priešininkų gynėjai turi labai daug vargo. O kai vidurio puolėju lošia Rimkevičius, gerai išmoktas puolimas kraštais tampa labai pavojingas.

2013-1172012: Panevėžys – Sakalų nedaug, užtat dūmų – per akis.

Prieš Ekrano rungtynes su Banga ir turėdamas omeny sunkų šios komandos judėjimą pastaruoju metu, sunkiai išvargtas pergales ir skaudžius pralaimėjimus, galvojau, kad Sūduvai bus kaip sykis puikus šansas pasinaudoti Ekrano “nesvarumo būkle”. Deja, po Ekrano rungtynių su Banga taip nebegalvoju ir manau, kad, nepaisant akivaizdžiai silpnesnės Ekrano sudėties, Žalgiriui aukso medaliai nebus lengvai pasiekiami.

Tačiau. Tačiau. Tačiau. Palikime Ekraną Ekranui. Sūduos santykis su šiomis rungtynėmis vis viena išlieka toks pats. Tai pirmosios rungtynės šį sezoną, kai bus sprendžiami “tarpinės” mūsų komandos galimybės. Nemažai vilčių teikianti antro rato pradžia ir netikėtos artimiausių konkurentų nesėkmės Sūduvai ir leido iš naujo suformuluoti sezono tikslus ir pamėgint dėl jų pakovoti.

Iš esmės rungtynės su Ekranu yra pirmasis Sūduvos pasitikrinimas, ar mūsų komanda turi šansų šiais metais imti bent jau bronzą. Suprantu, kad toks tikslas gali atrodyti iš fantastikos srities, tačiau turnyrinė lentelė ir komandų jėgų santykiai leidžia tokią prielaidą mums daryti. Tikslas – maksimalistinis. Bet juk dėl tokių tikslų ir verta pakvoti, tiesa? Laimėjusi prieš Ekraną Sūduva prie Panevėžio komandos priartėtų per padorų, kultūringą atstumą. Per tokį atstumą, kai vieno priešininko kluptelėjimo pakanka, kad būtų tiesiogine šio žodžio prasme užlipta ant kulnų. Pralaimėjusi – nutoltų taip, kad reikėtų pragariškų pastangų ir stebuklingų pergalių, kad ir vėl patektų į panašų santykį su čempionato lyderiais. Ši pergalė šviečiasi sunkiai, tačiau yra įmanoma.

O tam ir vėl reikia gerai patyrinėti priešininko stipriąsias ir silpnąsias vietas, bei tuo remiantis racionaliai apgalvoti rungtynių taktiką. Kaip minėjau, Ekrano žaidimo stilius yra dėkingas komandai, kuri taip pat propaguoja greitą, kontratakuojantį žaidimą ir puolimą kraštais. Žaibiški kamuolio pervedimai iš savo aikštės pusės į puolimo kraštus davė rezultatą pirmose rungtynėse su Ekranu, gali tokie veiksmai duoti naudos ir šeštadienio žaidime.

Bandyt brautis viduriu – visiškai beprasmiška. Sūduvos vidurio linijai trūksta ir brandos, ir tikslumo, ir taktinio pasirengimo sėkmingai kovoti su Ekrano žaidimo stiliumi. Tai gal ir neverta bandyt? Gal geriau mėgint tą aikštės vidurio gynybinę liniją peršokt staigiais ir tolimais perdavimais į kraštus, kur Baranovskis su Valskiu ar Broku galėtų sukelti nemažai vėjo. Visa bėda, kad Sūduva neturi Rimavičiaus. Tačiau turi Ledesmą, kurį žaidžiant su Ekranu apsimoka statyti tik į centro puolėjo tašką.

2013-1152012: vienas įspūdingiausių debiutų per šiuolaikinės Sūduvos istoriją: Ledesma įeina porai minučių ir pelno elegantišką įvartį, palaidojusį Ekrano viltis iš Marijampolės pirmam ture išsivežti bent tašką.

Aikštės viduryje Ledesma nieko doro garantuotai nenuveiks. Mūsų brazilui žiauriai nepatinka Ekrano persekiojanti ir artima, kontaktinė gynyba aikštės viduryje. Jis nemėgsta, kai priešininkas ar net keli lipte lipa ant kulnų, nevengdami ir alkūnėmis brazilo šonų pavelėt. Ledesmą labai lengva tokiais veiksmais išvest iš kantrybės. Atvirai pasakius, teisėjai Ledesmai šiuo klausimu mažumą pataikauja. Kai kepščiojamas, švelniai stumdomas ir tampomas brazilas neapsikentęs tiesiog sustoja kaip įbestas ir demonstratyviai baigia žaidimą, teisėjai dažniausiai švilpia pražangą. Nors akivaizdžių pražangų tokiose situacijose net nebūna.

O va priekyje Ledesma gali duoti naudos, nes Ekrano gynėjai dažnokai nespėja (nes turi skusti atgal iš puolimo ar bent iš aikštės vidurio) ir palieka nemažai erdvės įsibėgėjimui. O kad Ledesma gali apeiti bet ką mūsų lygoje arba, gavęs laisvesnį koridorių, gali įmušti ir iš toliau visi puikiai žinome.

Šiandieninei Sūduvai lošiant su šiandieniniu Ekranu labai svarbūs yra dar du dalykai. Viena, būtinas padidintas dėmesys Rimkevičiui. Šis mažas, tačiau greitas žaidėjas puikiai moka iššokti iš už nugaros ir nežymiai pralengti gynėjus, ko neretai pakanka įvarčiui. Kitas niuansas – Sūduvos gynėjus ir saugus reikia mirties bausme atgrąsinti nuo individualios technikos demonstravimo savo aikštės pusėje. Puikiai žinome, kokie žaidėjai tai labai mėgsta, tačiau kamuolio praradimo pavojus žaidžiant taip su Ekranu yra gerokai padidintas.

Prieš Ekraną galima laimėti lošiant susikaupus, be reikalo nerizikuojant gynyboje ir uraganiškai greitai puolime. Šiokia tokia sėkmė taip pat labai praverstų. Stebint kelias paskutines Sūduvos rungtynes lyg ir susidaro įspūdis, jog mūsų treneris pagaliau iš tikro pačiupo komandos valdymo vadeles į savo rankas. Jei taip iš tikro yra, Sūduva šiame sezone dar turi daug šansų. Ir ne tik šeštadienio rungtynėse.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,182,577 hits