Archyvas pagal 2013 birželio

Rafaeliui Ledesmai pagerbti

rd2

Vieniems Rafaelis Ledesma patiko. Kitiems nepatiko. Netgi pernai kai kas turėjo jam priekaištų, ką jau kalbėti apie šį sezoną. Tačiau kad ir kaip bevartytum, Rafaelis Ledesma buvo vienas ryškesnių personažų lietuviškam futbole per paskutinius dešimt metų. Šiandien visi tik ir šneka apie kitą futbolistą, kuris kažkada lošė už keistą Vilniaus FC komandą, o dabar muša įvarčius į Brazilijos rinktinės priešininkų vartus. Tačiau anais laikais jis buvo tik vienas iš gausaus braziliško legiono Lietuvoje narių. Ir toli gražu ne pats spalvingiausias bei labiausiai savo veiksmais aikštėje žavintis. Net jo buvęs šeimininkas graužia nagus, kad nesugebėjo įžvelgti šlovingos žaidėjo ateities ir nedįso sumokėti už jį pusantro šimto tūkstančių užsienietiškų pinigų. Tuo tarpu Rafaelio Ledesmos karjeros įspūdingiausios akimirkos prabėgo būtent Marijos Žemėje.

Ledesma yra ne tik vienintelis legionierius, rinktas geriausiu Lietuvoje žaidžiančiu futbolininku (2008). Jis yra apskritai vienintelis legionerius, kada nors į geriausiųjų trejetuką patekęs (dar buvo antras 2008 ir 2012). Be to, 2008, Rafaelis Ledesma buvo rezultatyviausias lygos žaidėjas.

Pernykštis Ledesmos sugrįžimas į A lygą po trejų ar ketverių metų pertraukos mūsų komandos gretose taip pat buvo įspūdingas. Geriausio lygos žaidėjo rinkimuose jis buvo antras, antras Rafaelis Ledesma liko ir tarp rezultatyviausių lygos žaidėjų (21 įvartis, daugiau įmušė Artūras Rimkevičius (35), trečias buvo Arsenijus Buinickis su 17 įvarčių). Ledesma buvo rinktas geriausiu liepos-rugpjūčio mėnesių lygos žaidėju ir pateko į simbolinę A lygos rinktinę. Geriausiu Sūduvos žaidėju jį išrinko šio blogo skaitytojai, o įmuštų per sezoną įvarčių skaičiumi per Sūduvos gyvenimą A lygoje Ledesma nusileido tik Tomui Radzinevičiui.

Rafaelis Ledesma pernai buvo ryškiausias Sūduvos žaidėjas. Tokio ryškumo žaidėjo Sūduvoje nebuvo nuo Radzinevičiaus ar Maciulevičiaus laikų. Galbūt dėl to Ledesma susilaukdavo netikėtai daug kritikos iš Sūduvos gerbėjų. Įtarčiau, kad jam tiesiog nenuskilo – būdamas matomiausias komandos personažas ir dar brazilas (su visais šios šalies tipiškam futbolininkui būdingais privalumais bei trūkumais), Rafaelis Ledesma tapo šiokiu tokiu atpirkimo ožiu ir atsiėmė už tas bendras komandos problemas, už kurias reikėjo keikti ne žaidėjus, o klubo vadus. Toks keistas psichologinis efektas – žmonėms tiesiog nusibodo ūdyti komandos funkcionierius ar prezidentą, todėl ir buvo nesąmoningai pasirinktas naujas taikinys. Kartais atrodydavo, jog Ledesma yra atsakingas už visas Sūduvos bėdas ir nesėkmes, kurios kaupėsi daugybę metų. O tai jau dvelkia lengvu absurdu. Todėl ir manau (deja, ne vieną kartą esu tai minėjęs), kad iš tikro visi su Ledesma susiję nesusipratimai yra ne šio žaidėjo, o klubo “sąskaitoje”.

Todėl ir mintys atsisveikinimui su Rafaeliu Ledesma skirtame tekste bus ne tiek apie jį, kiek apie mūsų klubo politiką.

rd6

Tačiau pradėsiu nuo kito galo. Turiu tokią knygą apie Brazilijos futbolą – Futebol: The Brazilian Way of Life. Labai smagi knyga – man tokios labiausia patinka. Tokios, kuriose gauni žinių ne tik apie futbolą, bet ir apie pasaulį, kuriame futbolas žaidžiama. Toji brazilų futbolui skirta knyga prasideda labai netikėtoje vietoje – Farerų salose, pasakojimu apie kelis ten lošusius brazilų futbolininkus. Savaime suprantama, brazilai, kurie tetinka Farerų salų komandoms, nėra labai įspūdingi futbolo genijai. Jie yra tiesiog geresni už futbolo mėgėjus iš tos šaltos šalies. Galbūt ir dažnas Lietuvos futbolininkas būtų geresnis – bėda tik tame, jog lietuvis neturi futbolo auros, kurią po pasaulį vežiojasi kiekvienas brazilas. Net jei tiems Farerų salose lošusiems brazilams laisvalaikiu dar tekdavo prie algos prisidurti kraunant žuvų dėžes uostuose.

Fareruose žaidę brazilai buvo patenkinti savo karjera. Jie buvo kilę iš vargingų šeimų, todėl net ir futbolininko alga Fareruose jiems buvo smarkus žingsnis į priekį. Antra, žaisti Europoje ir būti kad ir Farerų čempionato rezultatyviausiu žaidėju tiems vaikinams buvo didžiulė garbė. Jų pasiekimais didžiavosi Brazilijoje likę šeimos. Ir kalbėjo jie tą patį, ką ne viename interviu yra minėjęs ir Rafaelis Ledesma – brazilui futbolininkui už Brazilijos ribų yra žymiai daugiau šansų ką nors futbole pasiekti, nei pačioje Brazilijoje, kur konkurencija milžiniška, o visi žaidėjai iki vieno turi tą pačią “brazilišką aurą”. Europoje brazilų futbolininku būti yra lengviau nei Brazilijoje.

Tai yra svarbu, norint suprasti, kodėl brazilai taip kabinasi į gyvenimą ir žaidimą Europoje. Dėl tų pačių priežasčių ir lietuviai – tiek varguoliai, tiek ir aukščiausio lygio profai – mėgina kabintis į gyvenimą kokioje nors Amerikoje ar Vokietijoje. Tiesiog ten jie mato daugiau galimybių susikurti normalų gyvenimą.

Nors Rafaelio Ledesmos karjera tikrai dar nesibaigė, tačiau aš manyčiau, jog jis yra vienas iš tų, kuriam mažumą nepasisekė. Vienas iš tų futbolininkų, kurio karjerą supartalino godotinas Romanovas. Kalbos sklido, kad Ledesma domėjosi rimtesni klubai – tais laikais, kai jis dar lošė FBK. Tačiau žlugus šiam Lietuvos superklubui, jo savininkas nusprendė, jog geriau Ledesmą siųsti į taip pat žlugimui pasmerktą savo klubą Baltarusijoje. Ten Ledesma gavo rimtą traumą ir metus praleido be futbolo. Paskui lyg ir visai neblogai lošė Minsko Dinamo, tačiau vis dar priklausė Romanovui. Galų gale, keistasis ponas leido brazilui suprast, kad jis pats turi pasirūpinti savo tolesniu gyvenimu. Štai taip jis ir atsidūrė Sūduvoje. Šiam viražui ko gero turėjo įtakos mūsų klubos prezidento ir Romanovo šilti santykiai – vis tik Sūduvoje per pastaruosius metus prasisuko labai daug žaidėjų, kadaise lošusių Romanovo “futbolo portfelio” komandose.

Kodėl Sūduva? Kodėl ne Žalgiris ar Ekranas? Net jei atmestume visas galimus povandenines lietuviško futbolo drumzles, teoriškai brazilas geriausiai Sūduvai iš šių komandų ir tiko. Tiko pagal tam tikrą (nors ir sunkiai užčiuopiamą) futbolo stilių, kurį propaguoja šie klubai. Spėju, nei Ekrane, nei Žalgiryje ne šiaip sau ryškesnių brazilų niekada nebuvo. Nuo Gabrio laikų Sūduva mėgo ir kažkokiu mistiniu būdų tebemėgsta (o kas sako, kad tradicijos neegzistuoja?) minkštesnį, techniškesnį, mažiau fizine jėga paremtą futbolą. Sūduva niekada nelošė kieto lietuviško žaidimo. Gali būti, jog tai ir yra priežastis to, kad Sūduva taip ir nepasiekė aukščiausio lygos laiptelio, bet yra kaip yra. Štai kodėl brazilai Sūduvai taip gerai lipo. Štai kodėl brazilų Sūduvoje buvo pakankamai daug.

rd3

O dabar – dar vienas staigus posūkis į šoną. Kaip komplektuojama padori futbolo komanda? Nesu profas, tačiau spėju, kad viskas vyksta štai taip. Pirmiausia yra nustatoma komandos vizija – kokio stiliaus futbolą komanda turėtų žaisti ir kokių tikslų siekti. Tokią viziją gali nustatyti komandos savininkai, ją gali pasiūlyti ir tų savininkų nusamdytas treneris. Iš esmės šiedu faktoriai ir lemia komandos išvaizdą ir žaidimo filosofiją.

Tuomet, priklausomai nuo finansinių klubo pajėgumų, yra renkami žaidėjai, kurie tą nustatytą viziją gali įgyvendinti. Minėti faktoriai ir vėl veikia unisonu – treneris baksnoja pirštu į jam reikalingo stiliaus žaidėjus, o komandos savininkai sprendžia, ar yra pinigų tokiems žaidėjams įsigyti. Tiesą pasakius, šis reikalas visiškai nesusijęs su finansais, kuriais disponuoja komanda. Mat įvairiausio stiliaus žaidėjų yra tiek tarp brangiausių, tiek ir tarp pigesnių žaidėjų. Šiuo atveju komandos savininkų piniginė lemia ne komandos stilių, o jos pajėgumą.

O dabar pažiūrėkime kaip yra komplektuojama Sūduva ar dauguma Lietuvos klubų, neturinčių ryškesnių personalijų trenerio kėdėje. Komplektacijos procesas yra neprognozuojamas, žaidėjai graibstomi random principu – kai samdomi tie, kurie tuo metu yra laisvi ir kurie, bendru sutarimu, yra sąlygiškai geriausi.

Net sočiausiais Sūduvos laikais tokia komplektacija privesdavo prie absurdų. Pamenu, viename sezone Sūduvoje buvo toks didelis būrys pajėgių saugų, kad iš FBK ir Ekrano orbitų perimti Gardzijauskas su Barevičiumis tegalėjo būti atsarginiais. Puikus tokio stiliaus komplektavimo pavyzdys yra ir pernykštė maklė su vartininkais, kai komanda, šioje grandyje niekada ypatingų problemų neturėjusi, staiga atsidūrė aklavietėje, likusi apskritai be vartininko.

Štai dėl ko Sūduvoje nuvysta lyg ir perspektyvūs naujokai – jie paprasčiausiai neranda komandoje vietos, nes yra netinkami egzistuojančiai žaidimo sistemai. Sūduvos atveju reikėtų sakyti – nuvysta, nes jokios sistemos apskritai jau daug metų nėra. Yra būriai teoriškai neblogų žaidėjų, kurie neturi jokių šansų pavirsti komanda. Tie žaidėjai visai neblogai būna varę savo ankstesnėse komandose, neretai jie visai neblogai pavaro ir persikėlę iš Sūduvos į kitas komandas. Tokiu būdu Sūduva tiesiog mėto pluoštus banknotų į balą – čiumpa brangius žaidėjus, tačiau nekuria komandos, kuri būtų paremta tų žaidėjų geriausiomis savybėmis. Esu tikras, kad, pavyzdžiui, Povilas Lukšys Sūduvai galėjo duoti žymiai daugiau, nei davė. Kaip ir būriai nepritapusių, taip ir nepradėjusių “groti” futbolininkų.

O juk Ledesmos istorija yra lygiai tokia pati. Ledesma Sūduvoje atsirado pačioje pasirengimo sezonui pabaigoje. Atsirado lyg ir netyčia, kaip perkūnas iš giedro dangaus ir iš esmės nelabai pasirengęs lošti net ir A lygos futbolą. Tad jei jau čiumpi tokio lygio žaidėją ir ryžtiesi mokėti jam vieną didesnių lygoje algų, yra tiesiog neracionalu jį palikti likimo valiai. Komanda turi būti formuojama pagal tokius žaidėjus, o ne atvirkščiai – jie derinami prie komandos lygio. Galų gale, tokie žaidėjai negali komandoje atsirasti atstiktinai – vien dėl to, kad jie yra laisvi, o jo savininkas puikiai sutaria su kito klubo prezidentu.

rd4

Štai ką sako pats Ledesma, šio sezono pradžioje Sūduvos svetainei duotame interviu, paprašytas palyginti šių metų ir pernykštes Sūduvos komandas: “Pernai metų komanda buvo vyresnė. Buvo tokių žaidėjų, kaip Povilas Lukšys, kuris labai ilgai žaidė Lietuvos čempionate. Šiais metais turime daug jaunimo. Tai yra labai didelis skirtumas, nes kai turi vyresnių žaidėjų, būna tikrai lengviau. Tiesa, negaliu pasakyti, kad mūsų komanda yra dabar bloga”. Galim pagerbti Ledesmą už parodytą korektiškumą ir nenorą savos komandos kritikuoti, tačiau jis labai aiškiai įvardijo skirtumą. Spėju, tarp eilučių liko dar daugiau.

Ką visa tai reiškia? Ogi tai, kad jei nusamdai aukštesnio lygio žaidėją, privalai surasti jam bent jau panašaus lygio partnerių. Kitu atveju tas žaidėjas vargs, nes futbolas yra komandinis žaidimas ir vienas laukia čia nesi karys. Tas žaidėjas patirs didžiulį diskomfortą ir psichologinį spaudimą, nes visi iš jo, kaip iš žvaigždės, lauks ypatingų stebuklų. Jis greitai praras bet kokią motyvaciją – įsivaizduokite normalų profesionalą mėgėjų komandoje – akivaizdu, kad turėdamas tokius partnerius, tas profesionalas niekada neloš pilna jėga ir nuolat patirs stresą dėl to, kad jo kolegos nesugeba lošti tuo pačiu lygiu.

O juk mūsų atveju mes kalbame ne šiaip apie europietišką futbolą atstovaujantį žaidėją – mes kalbame apie brazilą! Žmogų iš pietų, galų gale. Kol kas paskutiniame savo interviu, duotame portalui 15min.lt, Ledesma buvo klausiamas apie braziliško ir lietuviško futbolo skirtumus. Rafaelis ir vėl atsakė korektiškai, tačiau aiškiai: “Lietuvoje yra gerų žaidėjų, kiekvienais metais lygis auga. Bet Lietuvoje labai daug fizinio žaidimo, daug jėgos, o mes daugiau su kamuoliu žaidžiame, techniką tobuliname. Pagrindinis skirtumas – braziliška technika prieš fizinę jėga lietuviškame futbole. Mes Brazilijoje sakome, kad kiekvienas futbolininkas turi savo talentą. Jis turi savyje kažką, kas yra unikalu ir padeda jam žaisti. Yra ir tokių, kurie išmoksta žaisti būdami jauni, mokyklose, o kitiems ir viso gyvenimo neužtenka. Bet mes, brazilai, tiesiog turime talentą žaisti futbolą”.

Panašiai Ledesma kalbėjo ir prieš metus – tam pačiam portalui duotame interviu, gavęs tokį pat klausimą: “Keletas žaidėjų Lietuvoje turi savybių, kurios būdingas brazilams, tačiau tik keletas. Europos futbolas kitos – čia jis yra greitesnis, žaidėjai stipresni fiziškai, didesnį dėmesį skiria gynybai. Brazilai mėgsta labiau atakuoti, mušti įvarčius. Tačiau viskas priklauso nuo žaidimo ir nuo varžovo – netgi Sūduvai kai kurias rungtynes pavyksta sužaisti kaip brazilams”.

rd5

Štai taip. Turėjome gerą žaidėją, kuris pagal visus parametrus yra netinkamas tipiškam lietuviškam futbolui. Todėl net ir trenerio reikia su kiaušais, kad tokį žaidėją tinkamai integruotų į jam nelabai tinkančią komandą. Spėju, Virginijus Liubšys buvo pakankamai patyręs treneris, kad sugebėtų iš Rafaelio Ledesmos išspausti maksimumą – ką rodo ir pernykštė brazilo statistika.

O štai šiemet Darius Gvildys, panašu, Ledesmą tiesiog pamiršo. Gavęs komandą, kurią sudaro pusė dublerių ir privertęs ją greitai bėgti, naiviai tikėjosi, kad ir Ledesma ims žaisti taip pat. Juk toks ir daugelio mūsų priekaištas šiais metais Ledesmai buvo. Ogi būtent apie greitą bėgimą. Mes sakydavome: kai tik įeina Ledesma į aikštę, žaidimas iškart sulėtėja. Žaidėjai nuolat pradeda atidavinėti kamuolius brazilui ir patys ima kratytis atsakomybės.

O ar gali tikėtis ko nors kito, jei komandai nebuvo nurodyta, ką daryti, kai aikštėje yra Ledesma? Jei nebuvo sukurtos schemos, kaip sulieti į vieną kumšti skirtingus futbolo pradus? Štai šioje vietoje yra buvo didžiausia nelaimė, nes šįmetinė Sūduva ir pats brazilas nebuvo parengti lošti kartu.

Juk naivu ir netgi kvaila būtų tikėtis, kad Ledesma bėgs kaip Baranovskis ar Bagdanavičius. Naivu tikėtis, kad Ledesma ginsis kaip Leimonas ar Bašičius. Kvaila galvoti, kad toks žaidėjas kaip Ledesma gali sąmoningai save perlaužti ir prisitaikyti prie jaunatviškai skysto Sūduvos dublerių strakaliojimo.

Čia norėčiau jums priminti kitą panašų atvejį Sūduvos istorijoje. Darius Maciulevičius lošė labai panašiai. Menkai gynėsi, nelindo į dvikovas, nevengdavo poilsiauti, o vis tik komandai buvo nepaprastai naudingas. Lygiai taip pat naudingas komandai galėjo būti ir Ledesma.

Mat anų laikų Sūduva buvo parengta lošti su tokio lygio žaidėju kaip Maciulevičius. Taip, tų laikų Sūduvos žaidimas iš esmės sukosi aplink Macolą ir kai šis gaudavo kokią traumą, Sūduvos žaidimas iškart išsiderindavo ir sėsdavo. Momentai, kai Macolos aikštėje nelikdavo, būdavo sunkūs, tačiau tų laikų Sūduvą treniravo išmintingi treneriai, kurie suvokė, jog jie tiesiog neturi teisės organizuoti žaidimo kitaip ir neišnaudoti maksimaliai geriausio komandos (jei ne lygos) žaidėjo privalumų.

Deja, šiandieniniai Sūduvos vadai tokios patirties neturi. Todėl komanda ir atsidūrė idiotiškoje situacijoje – vidury sezono prarado vieną geriausių lygos futbolininkų vien dėl to, kad kažkam pritrūko išminties nerodyti nepagrįstų ambicijų ir pritrūko sugebėjimų panaudoti galingiausią ginklą, kokį komanda turėjo. Gaila, nes misija buvo pakankamai paprasta – sujungti brazilo sugebėjimus valdyti kamuolį, matyti aikštę ir atlikti nestandartiškus perdavimus su jaunimo gebėjimu greitai bėgti ir aplenkti priešininką. Elementaru – protas ir talentas kartus su su jaunatviška jėga ir energija.

Man liūdniausia yra tai, kad šių dviejų pradų jungtis dar nuo Algimanto Gabrio laikų buvo didžioji ir išskirtinė Sūduvos jėga. Buvo tas dalykas, kurį galima vadinti “futbolo stiliumi pagal Sūduvą”. Tuo mūsų komanda buvo kitokia – dėl to ir Algimantas Gabrys ko gero buvo vienintelis treneris ne tik Sūduvoje, bet ir visoje lygoje, kuris mėgdavo pakalbėti ne tik apie futbolo funkcionalumą bei rezultatus, bet ir apie šio žaidimo grožį, kurio komanda kiekvienose rungtynėse privalo duoti žiūrovams tribūnose.

Tad dėkoju Rafaeliui Ledesmai už Sūduvoje praleistą laiką ir suteiktas gražias akimirkas. Gaila, kad šis talentingas brazilas į mūsų komandą pateko per vėlai.

20: SŪDUVA 3:0 ŠIAULIAI

sdv4

Išvada apie rungtynes. Po tokio žaidimo net nesinori ir vėl baksnoti į tas pačias Sūduvos žaidimo bėdas. Rungtynės buvo linksmos kaip niekad – tuo ir norisi pasidžiaugti. Pastaraisiais metais tokių linksmybių matėme labai mažai. Paskutinės tokios stiliaus rungtynės Marijampolėje, sakyčiau, buvo su Atlantu, kai Vacys Lekevičius iš Klaipėdos komandos vartų traukė trylika įvarčių. Tas pats galėjo būti ir šiandien, tačiau Sūduvos chebra pasitenkino trimis, o mus linksmino begaliniu kiekiu totaliai netikslių smūgių vartų link. Šių rungtynių statistika turėtų būti labai įspūdinga, kaip ir Sūduvos sukurtų bei  neišnaudotų progų kiekis. Kamuolį dievui į langus spardė visi, kas netingėjo. Gal tik Radžius su Isoda buvo kuklesni ir paliko aikštę su nuliniu smūgių į Šiaulių vartus skaičiumi.

sdv2Futbolo baletas: solo atlieka Valentin Baranovskij.

Išvada apie varžovą. Šiauliams šiemet – kapiec. Nenustebčiau, jei sezono pabaigoje vienintelė Šiaulių aplenkta komanda būtų Tauras. Gaila tokio likimo komandai, kuri jau ne vieną sezoną gyvena sunkokai, tačiau stuburą turi ir nagus moka parodyti. O štai dabar ta komanda, kuri liko iš Šiaulių padoriau pasirodyti A lygoje neturi nė menkiausių šansų. Šiauliai šiemet turėjo gražių momentų, tačiau dabar neliko nei puolimo, nei gynybos, nei fizinės jėgos. Komana žaidė kokį pusvalandį ir pirmieji rimtesni nuovargio ženklai ėmė matytis jau pirmo kėlinio pabaigoje, o antrame kėlinyje Sūduva aikštėje darė ką norėjo. Gaila, kad dar viena komanda sezono eigoje iškrito iš čempionato.

sdv1Naujas veidas Sūduvoje – Tomas Snapkauskas.

Išvada apie žaidimą. Progų šiandien buvo kaip niekad daug, tačiau jos – greičiau Šiaulių nuovargio ir patirties stokos rezultatas, nei Sūduvos pastangų pasiekimas. Progų galėjo būti dar bent dvigubai daugiau. Esminė Sūduvos problema – perlaikyti kamuoliai atakuojant. Perdavimo vienu lietimu nesugeba atlikti dauguma žaidėjų. Tiksliau – gal ir sugeba, tačiau kažkodėl nesiryžta to daryti. Šiandien atidžiau stebėjau Kdouh veiksmus. Pirmam kėliny jis nuolat būdavo startinėje padėtyje – tik mesk tolimą perdavimą į plotą ir kažin ar Šiaulių gynėjai jį būtų paviję. Deja, per visą pirmą kėlinį taip ir nenutiko nė vieno kamuolio mestelėjimo link vienintelio Sūduvos puolėjo. O kas nutinka, kai sulošiama vienu lietimu Sūduva sau ir mums įrodė paskutinio įvarčio atakoje. Tobula ataka, kai Leimonas, Basičius ir Valskis perdavimais vienu lietimu taip suraizgė Šiaulių gynėjams galvas, kad tiems beliko tik stovėti ir stebėti, kaip Sūduvos žaidėjai nardo aplink juos. Labai norėtųsi, kad tokių momentų nutiktų daugiau. Tuomet progų būtų ne tik lošiant su Šiauliais.

sdv5

sdv6Pirmasis Mariaus Šoblinsko prisilietimas prie kamuolio šiame sezone.

Išvada apie naujokus. Buvęs šiaulietis Sūduvoje atrodė pusė velnio. Tiksliau – nei labai kažkuo nustebino, nei ką nors prisidirbo. Esminiai klausimai vis tik yra du. Viena, kalbos toliau tebesklando apie tai, kad Šiauliai su būriu pagrindo žaidėjų atsisveikino dėl anų nekorektiško elgesio už futbolo aikštės ribų. Tiksliau – už tokio elgesio, kuris vis tik turi įtakos tam, kad aikštėje dedasi. Nepagautas – ne vagis, o tuo, kad niekas atvirai apie tai nešneka, stebėtis nereikia. Tačiau A lygos klubai galėtų būti principingesni ir nenumoti taip lengvai ranka į tokius reikaliukus. O štai antras dalykas – Sūduvos komplektuotojų darbo stilius. Ir vėl turime žaidėją, kuris tiesiog “atliko”. Labiausiai Tomo Snapkausko žaidime man patiko jo ryžtas daryti tai, kas Sūduvai taip sunkiai sekasi – perdavinėti kamuolį vienu lietimu. Aikštę šis žaidėjas mato. Ir antram aukšte jis yra neblogas. Tačiau, kai antram kėliny pirmą kartą šiame sezone aikštėje pasirodė Marius Šoblinskas (kaip sykis Snapkauską pakeitęs) iškart tapo aišku – jei Šoblinskas vėl nesusitraumuos (kaip nutiko Chvedukui), Snapkausko likimas – geriausiu atveju likti ant atsarginių suolo ir karts nuo karto leisti Šoblinskui pailsėt. Pasirodžius aikšėje Šoblinskui Sūduvos žaidimas iškart tapo padoresnis – labiau apgalvotas, tikslingesnis, racionalesnis. Marius iškart pasiėmė aikštės vidurį ir ėmėsi organizacinių darbų. Buvo tiesiog gražu pasižiūrėt, kaip šis žaidėjas moka teisingai užsiimti poziciją ir ramiai skirsto kamuolius į visas puses. Taip kad keliam klaustuką dėl Tomo Snapkausko indėlio į šio sezono Sūduvos pasiekimus ir plojam pagaliau aikštėn sugrįžusiam Mariui Šoblinskui.

sdv3Dvi legendos, menančius senus gerus Sūduvos laikus – Algimantas Gabrys ir Saulius Klevinskas.

Išvada apie ateitį. Sūduva tiesiog sužaidė lengvas rungtynes, nors po pirmo kėlinio ir buvo likęs nelabai smagus jausmas dėl to, kad persvaros taip ir nepavyko paversti įvarčiais. Per minutę Basičiaus ir Kdough įmuštas įvartis (ne be jauno Šiaulių vartininko klaidos) iš esmės nulėmė rungtynių baigį. Deja, jokių rimtesnių išvadų daryti neišeina – tiesiog buvo lengvos rungtynės ir tiek. Jau kitą savaitę laukia rimtesnis išbandymas ir vienintelė rungtynių su Šiauliais nauda – gera nuotaika ir Šoblinsko bei Snapkausko įvedimas į komandos veiksmus. Pasidžiaukim dar pora dienų ir ryžtingai pradėkime agitaciją, kviesdami draugus ir giminaičius kitą ketvirtadienį apsilankyti Marijampolės stadione. Komandai reikia pagalbos iš tribūnų, o šiandien buvo liūdnoka, kai iki rungtynių pradžios likus dešimčiai minučių tribūnose ko gero nebuvo nė poros šimtų gyvų sielų.

Rungtynių statistika:

Įvarčiai: Kdouh (46”, po Bašič perdavimo), Valskis (62”, iš 11 m baudinio ir 90”, po Leimono perdavimo).

Kortelės: Radžius (8”), Kiselevskis (36”).

Sudėtis: Davidovs, Bagdanavičius, Radžius, Isoda, Leimonas, Snapkauskas (63”: Šoblinskas), Bašič, Kiselevskis, Baranovskij, Valskis, Kdouh (72”: Breivė). Atsarginiai: Bartkus, Tumosa, Urba, Daukša, Lasevičius.

Laukiam: Sūduva – Šiauliai

Ką gi – mūsų laukia trumpa, bet reikšminga stotelė prieš Europos lygą. Medaliai, panašu, jau nuplaukė, tad liko šiais metais trys misijos.

Užimti ne žemesnę kaip ketvirtą vietą čempionate ir taip maksimaliai padidinti galimybes ir kitais metais važinėtis po Europą. Pergalėmis baigti LFF taurės šių metų žaidimus, kad kitame sezone būtų galimybė pakovoti ir dėl taurės, ir dėl tos pačios Europos. Na ir peršokti pirmą Europos lygos etapą, kad komanda uždirbtų daugiau pinigų, o mes gautume šansą Marijampolėje pamatyti dar vieną legendinį klubą ir ne mažiau legendinius jo palaikytojus. Taigi, veikti tikrai yra ką.

Dar prieš pora turų Sūduva ketvirtoje vietoje sėdėjo pakankamai saugiai. O štai dabar ir vėl reikia minti ant gazo, nes Kruoja lipte lipa ant kulnų. Nepaisant visų nesąmonių, kurios šį klubą šiais metais lydi, jis vis viena lošia ir taškus renka. Kruoja jau pradėjo kviesti papildomus žaidėjus – viena pirmųjų lygoje. Ar tie naujokai iš tikro Kruoją rimtai sustiprins – klausimas. Tačiau bent jau dabar šio klubo treneris turės ką pasodinti ant atsarginių suolo.

Tiesą sakant, iš Sūduvos perspektyvos žiūrint, liūdniau ne Kruojos pilnėjimo veiksmus stebėt, o matyt kaip koks Atlantas perima iš Dainavos Luką Baranauską. Tas jaunas ir pastaruoju metu gerai atrodęs žaidėjas būtų kaip sykis toks, kuris ir Sūduvai labai praverstų. Ir, galvoju, jei Atlantas gali, tai ir Sūduva tokį judesį atlikt tikrai galėtų – juk dairyti po pasaulį čia nereikia, youtub’e filmukų galima nežiūrėti. O ir kaina tokio žaidėjo, spėju, labai racionali.

Deja, mūsų komanda labai retai būna pirma komplektacijos lenktynėse. Greičiau atvirkščiai – tursena iš paskos ir susirenka trupinius. Kartais šauna neblogai (Nerijus Valskis yra ko gero geriausia nutikimas per daugelį metų), tačiau dažniau tenkinasi žaidėjais, kurie neturi šanso patekti į lygos lyderių komandas.

Netgi Rafaelio Ledesmos pakvietimas pernai tuo dvelkė. Tiesa, su Rafaeliu greičiausiai sugrojo ir dar vienas keistas niuansas – mistiškai neblogi mūsų komandos vadų santykiai su Romanovo aplinka. Vis tik pastaraisiais metais su senų laikų FBK susijusių žaidėjų Sūduvoje buvo labai daug. Apie Ledesmą gal dar suraitysiu atskirą atsisveikinimo “laišką”, nes čia ne laikas, ir ne vieta apie šią istoriją kalbėti. Tačiau ką tik pasirodęs pokalbis su juo portale 15min.lt yra labai iškalbingas. Susimąstyti verčia du dalykai.

Viena, Sūduvą palikęs žaidėjas ir vėl vengia kalbėti apie išsiskyrimo priežastis. Nepamenu, kad būtų buvęs žmogus, kuris Sūduvą paliko “apibusiu sutarimu”, kuris normaliai pakalbėtų apie tokios sprendimo priežastis. Nei atleisti treneriai ką nors viešai paaiškindavo, nei žaidėjai.  Antras įdomus dalykas tame interviu yra tai, kaip Ledesma apibūdina brazilišką požiūrį į futbolą. Nes būtent šioje vietoje ir nesueina dvi totaliai skirtingos futbolo koncepcijos.

Gerai. Grįžtam prie šiandienos žaidimo. Šiauliai yra šiemet ko gero sunkiausiai prognozuojama komanda – šioje kategorijoje lenkia net ir Kruoją. Šiauliai šiemet turėjo ir labai dailių rungtynių, ir nesuvokiamai beviltiškų. Tačiau nuo to laiko, kai netikėtai buvo paleisti penki pagrindinės sudėties žaidėjai, Šiauliai priešininkams tegali pasiūlyti kovingą pasipriešinimą, nes pajėgumo rimčiau pasipriešinti šiai komandai dabar fundamentaliai trūksta.

Nei komanda, nei žaidėjai čia taip pat neišsiplėtė aiškindami tokio masinio atleidimo priežasčių. Užtat vienam nesenam interviu savo trigrašį įkišo “legendinis” Liubinskas, tiesiai šviesiai leptelėjęs apie tai, kad žaidėjai buvo atleisti už rungtynių pardavinėjimą.

Tačiau mes gyvename Lietuvoje.  Todėl niekam tokios šnekos nerūpi. Prie Liubinsko nesupuolė žurnalistai, mėgindami ištraukti daugiau informacijos apie tokį radikalų pareiškimą. Niekas nepuolė kamantinėti nei komandos vadų, nei atleistų žaidėjų. Komanda buvusio rinktinės trenerio taip pat į teismą paduoti, panašu, neketina. Tad nieko kito nelieka, kaip padėti Liubinsko užuominas į eilinių jo nusišnekėjimų lentyną.

Taigi – Šiauliai. Sūduva loš be Ugge’s – daugiau prarastų žaidėjų po praeito turo kortelių fiestos Klaipėdoje lyg ir nėra. Tačiau Ugge’s praradimas nebus labai rimtas – jaunų gynėjų komandoje užtenka. Tiesą pasakius, jokio žaidėjo praradimas vienoms ar kelioms rungtynėms šių metų Sūduvoje mažai ką reiškia. Paprasta – nė vienas žaidėjas neturi komandos išvaizdai ir rezultatams lemiamos įtakos. Gal tai ir galima būtų laikyti “komandinės dvasios” stiprybe, tačiau labiau norėčiau kalbėti apie lyderių stoką.

Šiaulius aplošti reikia. Tiesiog būtina. Ir tai Sūduva padaryti gali. Suprantu, kad ir su Atlantu komanda žaidė visai neblogai, tačiau ten koją pakišo įvairūs pašaliniai faktoriai. Svarbu, kad idėjiškai ir filosofiškai komanda po tokio nutikimo nebūtų sėdusi, nes Šiauliai yra dar vienas klubas, su kuriuo šiemet Sūduvai žaisti sekasi gan sunkiai. Bet ir vėl nereikia pamiršti – net jei Šiauliai nebuvo labai stipri komanda sezono pradžioje, šiandien ji – dar silpnesnė. Todėl ir būtina tuo pasinaudoti.

Štai tiek minčių. Kaip dažnai nutinka – daugiau minčių ne apie artimiausias rungtynes, o apie visokius aplinkinius komandos gyvenimo niuansus. Tačiau jau greitai juos galėsime pamiršti. Kartu su startiniu teisėjo švilpuku.

FK Turnovo ir kiti reikalai

trn

Laikas grįžti į normalų pasaulį – keletą dienų buvau už kompiuterių, interneto ir kitų padorių dalykų teritorijos. Taip, miške kitos taisyklės – ypač, kai miškas pašaukia visai nelauktai.

Per tą laiką, matau, nutiko keletas svarbių dalykų. Sūduva gan mistiškai pralošė Atlantui ir tuo ko gero prarado galimybę pasimušti šiemet dėl medalių. Rungtynių nemačiau, tačiau visų komentarų esminė linija rodo, kad svarbiausias veikėjas tame žaidime buvo teisėjas. Jei taip buvo iš tikro – tuomet yra liūdna. Nors jokių oficialių pareiškimų apie tai negirdėti – netgi Darius Gvildys, komentuodamas rungtynes, kalbėjo apie klaidas ir patirties stoką, o ne apie teisėjo įtaką rezultatui. Aišku, tokiose rungtynėse net ir mažiausia smulkmeną gali viską lemti – kai lošia apylygės komandos ir kai vienoje jų yra krūva jaunų bei patirties stokojančių žaidėjų. Tačiau niekur nedingsi – rezultatas jau užprotokoluotas ir belieka žiūrėti į priekį.

Kitas dalykas, apie kurį visi pamažu diskutuoja – Europos lyga, kurioje Lietuvos klubams vakar buvo paskirti varžovai. Įdomūs dalykai, nes juk liepą Europos lygas bus vienintelis futbolas, kurį gausime.

Sūduvos kelias ir vėl suka į Pietų Europą. Jei pavyks peržengti pirmą makedonišką laiptą, Marijampolėje pamatysime dar vieną Balkanų legendą.

Informacijos apie FK Turnovo (tiksliau – Horizont Turnovo) daug nėra ir daug jos neiškapstysime. Tiesa, informaciniuose reikaluose makedonai Lietuvą lenkia, nes turi bent šiokią tokią šios šalies futbolui skirtą svetainę anglų kalba. Sūduvos konkurentų tinklapis taip pat kuklus (nors ir parašytas kalba, kurią pasistengę galima šiek tiek suprasti), o informacijos Wikipedijoje – labai mažai. Kiek daugiau anglų kalba Wikipedijoje galima pasiskaityti apie pagrindinę Makedonijos lygą.

Tiesa, mūsų A lygos tinklapio žurnalistai greičiausiai nepaskaitė net ir tiek, nes jų tekste rašoma apie “pernykštį” Makedonijos čempionatą, kuriame FK Turnovo užėmė trečią vietą ir teigiama, kad “šiemet” sezonas ten dar neprasidėjo. Jei būtų paskaitę, tai būtų supratę, kad “pernai” reiškia šių metų birželio pirmąsias dienas, kai įvyko paskutinis Makedonijos lygos turas. Prieš jį FK Turnovo dar galėjo laimėti auksą, tačiau net 5:0 pralošė pagrindiniam konkurentui – Vardar klubui. Šis pralaimėjimas ir nustūmė Sūduvos varžovus į trečią vietą, nes juos pasivijo Metalurg, paskutiniame ture nugalėjęs Bregalnica Shtip klubą. Metalurg aplenkė FK Turnovo ne dėl geresnio įvarčių skirtumo kaip rašo A lyga (kas šį apsikeitimą vietomis darytų dar įspūdingesnį), o dėl geresnio tarpusavio rungtynių rezultato. Na bet čia jau smulkmenos. Jei norit pažiūrėt galutinę Makedonijos čempionato lentelę, galit tai padaryti toje pačioje svetainėje.

Makedonijos klubą įveikti Sūduva gali. Faktas. Tačiau džiaugtis burtais galėtume, jei dabar būtų kokie 2008 ar 2010 metai. Šiemet Sūduva yra ne tiek silpna, kiek neprognozuojama ir stokojanti kieto stuburo. Galbūt tai lemia patirties stoka ir pernelyg maža trenerių kolektyvo įtaka komandos žaidimui, tačiau bent kiek objektyviau spėti būsimos dvikovos baigtį yra neįmanoma. Visų rimtų futbolo žinovų skeptiškai vertinamo Transfermarkt duomenimis bendra FK Turnovo žaidėjų vertė beveik 1.5 milijono svarų lenkia Sūduvos žaidėjų vertę. Jokių išvadų iš to daryti tikrai neverta, tačiau bent šiokį tokį pajėgumo skirtumą įžvelgti tikrai galima.

A lygos svetainės specialistai mano, kad Sūduvos pranašumas – daugiau žaidėjų, turinčių Europos lygos rungtynių patirties. Atvirai pasakius, man toks argumentas atrodo visiškai niekinis. Ko gero čia netgi galima kalbėti apie priešingą efektą. 2008 į Makedonijos aukščiausią lygą išėjęs FK Turnovo šiemet laimėjo pirmuosius klubo istorijoje medalius. Pirmą kartą šis klubas loš ir Europos lygoje. Tad greičiau galima tikėtis išskirtinio šio klubo žaidėjų užsivedimo. Juk ir mūsų Sūduvos istorijoje būtent toks momentas buvo.

Tad iš anksto kloti viešbutyje lovas Hajduko futbolistams ir rengtis, jei neklystu, seniausios Europoje ultrų grupuotės vizitui į Marijampolę yra ankstoka. Ir jei Sūduvai vis tik pavyks FK Turnovo nugalėti, aš esu pasirengęs tai pripažinti geriausiu šio sezono mūsų komandos pasiekimu.

Laukiam: Atlantas – Sūduva

Paskutinių Atlanto rungtynių santrauka.

Štai ir prasideda naujas ratas. Pusė sezono buvo baigta be ypatingų fanfarų bei išvadų. Vienintelis futbolo.tv padėjo mažą taškiuką – trumpai ir konkrečiai paklausinėjo Arminą Narbekovą. Tačiau ir iš jo didelės išminties neišgirdome. Na ir nereikia – ir taip viskas daugmaž aišku.

Aiški ir Sūduvos misija likusioms trejoms rungtynėms iki ilgosios sezono pertraukos – devyni taškai ir jokių išimčių. Sūduva ir toliau turi du tikslus – minimalų ir maksimalų. Minimalus – išsilaikyti ketvirtoje vietoje ir neužleisti jos kol kas nestabiliai lošiančioms komandoms iš apatinės lentelės pusės. Maksimalus – šoktelėti bent vienu laipteliu aukštyn. Tiesa, dar yra LFF taurės pirmieji etapai, tačiau čia greičiausiai šiais metais didelių iššūkių mūsų komanda nesulauks.

Ketvirtos vietos klausimas yra aiškus. Iš esmės ketvirtai vietai pakaktų ligšiolinio Sūduvos taškų rinkimo tempo – nugalėto autsaiderius, imti taškus iš Kruojos su Šiauliais ir, labai nuskilus, pasigriebti vieną kitą iš lyderių. Kruoja po kiek netikėtų dviejų pergalių ėmė kvėpuoti į nugarą, tačiau tolesnį šios komandos gyvenimą prognozuoti labai sudėtinga. Jos treneris nuolat kalba apie komandos stiprinimą, tačiau kol kas didelių žygių šiuo klausimu lyg ir nėra daroma. Tuo tarpu Šiauliai, paleidę visą būrį pagrindo žaidėjų, greičiausiai loš piktai, tačiau lygiai taip pat nestabiliai.

Trečios vietos klausimas įdomesnis. Visų pirma, mano manymu, žymiai didesnė tikimybė yra pasivyti Atlantą, o ne Ekraną. Ekrano žaidimo stilius nesikeičia jau kelis sezonus. Net ir nusilpusi, ši komanda Lietuvoje vis viena išsaugo tą patį funkcionalų sugebėjimą plėšti pergalę po pergalės nerodant išskirtinės žaidimo kokybės. Tuo tarpu Atlantas antrame grojo panašiai kaip Sūduva – žvėries, kuris vieną po kito kirto visus lygoje nebėra.

Juo labiau reikšmingos šios rungtynės. Šiuo metu komandas skiria daug – cieli dešimt taškų. Turint omeny bendras lygos tendencijas (siurprizų nutinka ne tiek jau ir daug), dešimt taškų per du ratus gali būti neįveikiamas atstumas. Tačiau didžia dalim tai priklauso nuo pačios Sūduvos. Juk su Atlantu liko dar dvejos rungtynėse. Tad matematika paprasta – jei Sūduva laimi, belieka keturi taškai, kuriuos anuliuoti yra visiškai realu. Optimizmo suteikia ir tai, kad antroje sezono pusėje galbūt pagaliau į komandą grįš Šoblinskas su Chveduku, kurie Sūduvos žaidimai garantuotai sustiprins – net jei ir reikėtų savaitės kitos įsibėgėjimui.

Tačiau visa tai – tik teoriniai pasvarstymai ir paskaičiavimai. Abiejų komandų tikslai rytoj bus vienodi – trys taškai. O kaip šios rungtynės baigsis – prognozuoti nesiimčiau. Viliuosi, kad Sūduva bus ne tik energinga, bet ir pikta po beviltiškų rungtynių su Žalgiriu. O kad tam tikras išvadas pasidarytum apie šiandieninį Atlantą – pakanka pažiūrėti paskutinio žaidimo su Banga santrauką.

Galim laisvai teigt, kad Atlantas ir toliau mėgina greitai pulti, stengiasi žaisti vienu lietimu. Atlanto puolimas tebėra paremtas krašto saugų žaidimu, tačiau progų realizacijos kokybė nėra labai aukšta. Kiek suprantu, Atlante vis dar negalės žaisti Razulis, įmušęs trečdalį šios komandos įvarčių. Iš kitos pusės – Atlanto gynyba toli gražu nėra tokia tobula, kokia buvo sezono pradžioje.

Tiek trumpų ir elementarių minčių. Daugiau filosofuoti nėra reikalo. O kadangi Atlanto svetainės man atsidaryti nepavyko, tai siūlau naujienų apie šią komandą ieškoti jos Facebook’o profilyje arba patikrinti gan juokingą reklaminį filmuką, skirtą rytojaus rungtynėms. Iniciatyva sveikintina, tačiau esu šimtu procentų tikras, kad ir Klaipėdoje yra žmonių, kurie tokį dalyką galėtų keliskart kokybiškiau pagamint.

 Atlanto reklaminis filmas.

Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,183,735 hits