Antro rato viščiukai ir kalakutai

2013-133

Galvoju, imsiu ir suvesiu II rato pasiekimus ir praradimus. Vis viena turėjome poros savaičių pertrauką, o po II rato tokios prabangos nebus – po kelių dienų Sūduva keliaus prie jūros ir kaposis su Atlantu. Juolab, kad ir po rungtynių su Žalgiriu paprastai būna apie ką pakalbėti. Iš kitos pusės – paskutinės rato rungtynės su Žalgiriu vis viena nieko fundamentaliai nepakeis. Šiuo metu abi komandos yra kitose planetose, kurios skrieja radikaliai skirtingomis orbitomis. Žalgirio žaidimo kreivė stabiliai ir energingai kyla, o jų treneris vis dar šneka apie tai, kad reikia atkakliai dirbti, nes to, ką rodo Žalgiris nepakaks Europoje. Labai prasmingi žodžiai – juk Žalgiris, mindžiodamas Lietuvos klubus ir įpratęs nuolat būti favoritu, gali nieko doro neparodyti susidūręs su kokiu Europos vidutinioku iš Austrijos ar Serbijos. Tiesiog dėl to, kad žaidėjai bus pamiršę, jog Žalgiris – ne Čempionų lygos nugalėtojas, o Europoje ne visi lošia Tauro ar Sūduvos lygio futbolą. Tai daugybę kartų nutiko FBK ar Ekranui jų karaliavimo laikais. Tuo tarpu Sūduva – geriausiu atveju – pasiekė tam tikrą formos stabilumą, kuris garantavo geresnę komandos išvaizdą ir rezultatus II rate. Tačiau kalbėti apie optimalų komandos pajėgumą yra anksti.

I DALIS: Teorinė-emocinė įžanga: 2013-ųjų sezono tiesos ir viltys. Šio sezono daugumos mūsų požiūrį į Sūduvą geriausia apibūdina angliškas žodis “Confusion”. Į lietuvių kalbą šį žodį geriausiai būtų versti kaip “Pasimetimas”. Komandos vadų kalbose neatsirado nieko naujo. Išskyrus vienintelį dalyką – pripažinimą, jog komanda šiemet yra silpnesnė, formalų patikinimą to, kad bus bandoma remtis vietiniu “jaunimu” ir atsisakymą kelti medalinius tikslus. Visi šie komandos Prezidento teiginiai yra tik teiginiai – pavyzdžiui, jaunimo integravimas yra labiau iš būtinybės (nes nėra ką aikštėn leisti), nei dėl kokių nors ilgalaikių programinių misijų. O atsisakymas kelti komandai konkrečius tikslus skamba tiesiog neprofesionaliai – jokia tikslinga organizacija negali gyventi be konkrečių tikslų. Net jei tas tikslas skambėtų abstrakčiai, pavyzdžiui, “užimti ne žemesnę kaip ketvirtą (penktą, šeštą ir t.t.) vietą”.

Mūsų Pasimetimo formatas labai elementarus. Mes neapsisprendžiame, kas svarbiau – lošti kovingą, jaunatvišką futbolą bei galvoti apie ateitį ar siekti tradicinių medalių jau šiemet. Manyčiau, visi būtume ramūs, jei komandos vadai pasakytų: šiandieninė komanda yra ateities komandos pamatas. Statom viską ant vietinio jaunimo ir po trejų metų vėl imsim tuos medalius. Deja, niekas Lietuvoje taip pasakyti negali, ne tik Sūduva. Jaunimo rengimo padėtis yra tokia apverktina, kad stebuklų tikėtis nėra jokių priežasčių. Beviltiška vaikų ir jaunių futbolo sistema ir yra esminė lietuviško futbolo nuosmūkio priežastis. Nepaisant to, kiek Lietuvos futbolo federacija besigirtų naujomis akademijomis ir stadionais prie mokyklų.

Iš tikro mūsų šnekos niekuo nepasikeitė. Lygiai taip pat kalbam kelerius metus. Bent jau tą laiką, kuris prasidėjo su ekonomine krize, gerokai sumažinusia lietuviškų futbolo klubų finansines galimybes. Juk šnekos apie Sūduvos situaciją susiveda į vieną sakinį: Sūduva nesirūpina sukurti šiuolaikiškus reikalavimus atitinkančio klubo ir medalius laimi tik dėl to, kad daugelį metų Lietuvoje tėra du klubai, kurie pasidalina auksą ir sidabrą. O finansiškai stabiliausiai Lietuvos komandai bronza tenka dėl to, kad nėra nė vienos komandos, kuri galėtų dėl tokio tikslo realiai konkuruoti.

Šiemet niekas nepasikeitė, išskyrus vieną smulkmeną. Prie minėtų dviejų klubų prisijungė trečias – Atlantas. Pernai tokias ambicijas kėlė Pakruojo Kruoja, tačiau jos buvo labiau grįstos klubo savininko norais, nei realiu komandos parengimui šiam tikslui. Taigi, Sūduva be didesnio pasipriešinimo šiemet tiesiog buvo išstumta iš medalinio trejeto. Turint omeny, kad likusios komandos kuo toliau, to prasčiau atrodo, šansai pasivyti medalininkus su kiekvienu turu mažėja.

Tai gal ir parintis nėra ko? Kas ten žino, kiek temps Atlantas? Šios komandos finansinė ir valdymo bazės nesuteikia jokio tvirtumo tikėtis, kad tokia pat komanda bus išlaikyta ir kitam sezonui. Iš kitos pusės – Atlantas netgi nėra kuo nors išskirtinis sudėtimi ar filosofija, kuri leistų tikėtis padorios komandos evoliucijos ateityje. Komandos privalumas ir pagrindas – keistasis rusų treneris-agentas ir dar keistesnės kalbos apie tai, kad Atlanto esmė – būti “ganykla”, kurioje bus auginami futbolo produktai Rusijos lygoms. Tačiau to trenerio karjera rodo, kad jis niekur ilgai neužsibūna. Tad tikėtis, kad Klaipėdoje jis apsistos ilgiau nei sezonui nėra jokios prasmės.

Tad gal kitąmet viskas ir vėl sugrįš į savas vėžes – trečiasis veikėjas grįš į pastaraisiais metais įprastą autsaiderių poziciją, o stabiliausia Lietuvos komanda ir vėl galės be didelių pastangų semti medalius? Sunkūs ir sudėtingi klausimai. Pažiūrėjus į tai, kas vyksta mūsų komandoje, panašu, kad būtent tokią ateitį komandos vadai ir planuoja.

II DALIS: Rato pasiekimai trumpai drūtai. Antrąjį ratą pozityviai vertinti galime dėl dviejų priežasčių. Viena – elementari. Sūduva surinko daugiau taškų, nei per pirmą. O kadangi kone visos lygos komandos (išskyrus gal tik Žalgirį ir Bangą) antrame rate smigo į mažesnę ar didesnę duobę, Sūduvai pakako surinkti trimis taškais daugiau, kad iki rato pabaigos likus vienam turui mūsų komanda jau galėtų džiaugtis šoktelėjusi net dviem laipteliais aukštyn turnyrinėje lentelėje.

Antra priežastis – Sūduvos žaidimas. Ne, stebuklų neįvyko. Sūduva nepradėjo lošti gero futbolo, kuris leistų viltis dar žymesnių pasiekimų antroje sezono pusėje. Sūduvos žaidimas tiesiog stabilizavosi. Nebeliko bangavimo, kai po visai smagių rungtynių seka totaliai beviltiškos. Visas ratas buvo pravažiuotas tuo stiliumi, kuriuo pirmame rate Sūduva sulošė geresnes rungtynes.

Gaila, kad vienoks ar kitoks dominavimas kone kiekvienose rungtynėse ne visuomet duodavo rezultatų. Prieš Atlantą pirmauta dviejų įvarčių skirtumu, tačiau vėliau teko džiaugtis išsaugojus lygiąsias. Lošta geriau už Šiaulius, tačiau ten lygiąsias pavyko išplėšt tik pačioje pabaigoje. Tauras nugalėtas taip pat lengvai, kaip ir I rate. Aiškiai dominuota prieš pavargusią Kruoją. Nugalėta Dainava ir Banga, nors abiem kartais Sūduva pirmoji praleido įvartį. Ir pralošta Ekranui, nors žaidimo iniciatyva didesnę rungtynių dalį priklausė Sūduvai. Aišku, dar liko Žalgiris, tačiau čia – kita šneka.

Taigi, bent jau aš už II ratą komandai dedu riebų pliusą ir tikiuosi, kad III rate pavyks suremontuoti bent dalį tų trūkumų, kurie šiais metais Sūduvai vis trukdo šoktelėti aukščiau bambos.

2013-134

III DALIS: Rato atradimas: Valentinas Baranovskis. Jei pirmame rate visa galva virš visos komandos kyšojo Nerijus Valskis, tai antrame rate jam mažumą pritilus, dažniausiai skambėti ėmė Baranovskio vardas. Negali sakyt, kad šis žaidėjas krėtė aikštėje stebuklus, tačiau ne tik įmušė tris įvarčius po 10 mėnesių pertraukos, bet ir aikštėje nuolat kėlė vėją, traukdamas paskui save priekin ir komandą.

Jei nežiūrėjote futbolo.tv parengto pokalbio su Valentinu – rekomenduoju pažiūrėti. Pašnekesys labai smagus, tačiau vienoje vietoje šis futbolininkas pasakė tokį dalyką, nuo kurio man ausys atvipo. Tiesiog neįprasta girdėti šiuolaikinius Lietuvos futbolininkus taip šnekant. Baranovskis sakė (cituoju iš atminties): mano privalumas – išskirtinė ištvermė. Mano trūkumas – nesugebėjimas tikslingai tą ištvermę ir greitį išnaudoti. Kitaip tariant – turiu greitas kojas, tačiau trūksta košės galvoje, kad tos kojos teisinga kryptimi varytų. Taigi, žaidėjas pripažino, kad taktinės patirties stoka jam trukdo maksimaliai atsiskleisti. Bet juk savo trūkumo pripažinimas – pirmas žingsnis tobulėjimo link! Belieka viltis, kad tarp Sūduvos trenerių atsiras žmogus, kuriam pakaks kompetencijos suteikti žinių ir pratybų, kurių pats žaidėjas nori!

Bet kokiu atveju – jei I rato žaidėju rinkau Nerijų Valskį, tai antrame šią karūną perleidžiu Valentinui Baranovskiui.

IV DALIS: Specialusis paminėjimas Nr. 1. Audrius Brokas galėtų būti rimtas pretendentas “Rato atradimo” nominacijoje. Šis žaidėjas lošė gerai. Geriau, nei įprasta. Ir vėl – mušė pats, tačiau dar svarbiau maksimaliai degantis žaidimas puolimo kraštuose ir gynyboje. Kai kuriose rungtynėse Audrius lakstė po aikštę per trenerio jam suteiktas minutes lyg koks įsiutęs bulius. Šis Sūduvos senbuvis iki šiol ypatingų jausmų ko gero nė vienam iš mūsų nekėlė. Žaisdavo jis gan mažai ir niekada jo indėlis nebūdavo kuo nors išskirtinis. Tiesą pasakius, dažnas ko gero šį žaidėją buvome nurašę, suvokdami, kad jam taip ir nepavyks išlįsti iš amžino atsarginio kėdės. O pavyko! Galbūt Audrius dar netapo garanuotu startinės sudėties žaidėju, tačiau pasirodymas aikštėje visada būna reikšmingas dalykas, iš esmės prisidedantis prie komandos apsukų didinimo. Ir toliau taip!

V DALIS: Specialusis paminėjimas Nr. 2. Darius Gvildys nesukūrė stebuklo. Toks dalykas, kaip “Sūduva, lošianti Gvildžiaus stiliumi” neegzistuoja. O komandos žaidimui dar reikia fundamentalių patobulinimų, be kurių jis neretai atrodo mažumą bukas ir primityvus. Tačiau treneriui, panašu, pavyko bent minimaliai sukietinti komandos stuburą. Tą kol kas labiausiai demonstruoja tradiciškai geriau sužaidžiami antrieji kėliniai. Gvildys vis dažniau pataiko su keitimais – ypač tais, kurie atliekami pertraukos metu.

Kitas dalykas – Darius Gvildys pagaliau parodė raumenį. Jis net kelioms rungtynėms paliko aptingusį Rafaelį Ledesmą ant suolo, siuntė jį lošti už dublerius ir savo šnekose su žurnalistais neslėpė to fakto, kad yra nepatenkintas brazilo forma ir požiūriu į savo misiją aikštėje. Pagaliau vos ne pirmą darbo Sūduvoje dieną paskelbtas griežtas trenerio charakteris ėmė rodyti pumpurus.

Kaip bus toliau – matysim. Poilsiaujančių futbolistų sanatorijos naikinimas buvo vienas svarbesnių šio sezono tikslų. Ir jis, sakyčiau, buvo pasiektas. Bet ar Sūduvos trenerių kolektyvui pakaks sugebėjimų suteikti komandai šiuolaikiško futbolo formų – dilema rimtesnė. O be to komanda neturi ateities. Jei ne – ji tegalės ir toliau kybalioti tarp rudimentinį futbolą lošiančių lygos vidutiniokų.

VI DALIS: rato nusivylimas: Rafaelis Ledesma. Kitaip nei kai kurie šio blogo skaitytojai, aš Rafaelį Ledesmą gerbiu, džiaugiuosi, kad jis į mūsų komandą pateko ir apgailestauju, kad Sūduvos treneriams ir vadams nepavyksta maksimaliai išnaudoti tokio žaidėjo sugebėjimų. Brazilai yra specifinė futbolo chebra. Net ir Sūduvoje per paskutinius 5-6 metus lošė pakankamai šios šalies žaidėjų, kad galėtume pajust, jog jų valdymui netinka Marijos Žemėje įprasti metodai. Brazilui reikia įkvėpimo – tada jis groja taip, kad dulkės kyla. Tačiau tas pats brazilas gali būti visiškas nulis, jei nuotaikos nėra. Todėl kalbos apie tai, kad Ledesmos požiūris netinkamas, kad jis tinginys, kad neatiduoda 100 proc. savęs ir pan. rodo totalų situacijos nesuvokimą. Nemanau, kad kokios nors naudos duoda ir brazilo pasiuntimas lošti už dublerius. Braziliškas požiūris į futbolą sunkiai telpa į šiaurietišką tikslingo ir racionalaus futbolo koncepciją. Todėl beprasmiška mėgint brazilą perlaužt ir adaptuot tiesmukam Rytų Europos pakraščių futbolui. Žymiai prasmingiau būtų kūrybiškai išnaudot brazilo instinktą lošti gražiai, efektingai, jo poreikį improvizuoti ir jo prigimtinį troškimą pulti, o ne gintis. Visa tai gali suteikti lietuviškam futbolui ne tik grožio, bet ir galingą netikėtumo faktorių, kuris neretai mūsiškiam futbolo vidutiniokams yra paprasčiausiai neįkandamas. Tokios tokelės. Apibendrinant – žiauru komandoje laikyti tokio lygio žaidėją kaip Ledesma ir nesugebėti jo paslaugų panaudoti saviems tikslams. Kalbos ir vėl sklinda, kad Ledesma ieško naujos komandos už jūrų marių. Ir jei tos kalbos yra tiesa – Sūduvos komplektuotojai gali į savo balansą įsirašyti dar vieną nesėkmę.

2013-132

VI DALIS: pažymių knygelė: žaidėjai su pliusu. Pliusą už antrą ratą dedu Nerijui Radžiui, Vytautui Lasevičiui, Dariui Isodai, Pauliui Daukšai, Vilmantui Bagdanavičiui, Maximiliano Ugge, Povilui Kiselevskiui, Petarui Basičiui ir Nerijui Valskiui.

Gynėjų vertinimas, be abejo, sukels daugiausiai diskusijų. Iš vienos pusės įvarčių praleista buvo nedaug – tik 6 (tiesa, dar reikėtų palaukti rungtynių su Žalgiriu, nes ir Pirmam rate šis rezultatas būtų neblogas, jei ne žaidimas su Žalgiriu). Iš kitos pusės – kone kiekvienas jaunas Sūduvos gynėjas turi bent po vieną “mirtiną nuodėmę”, pasibaigusią įvarčiu į savus vartus. Tačiau neverta pykt, kad devyniolikmetis žaidėjas nesugeba gynyboje aplošti kokio Rimkevičiaus. Nepaisant klaidų, bendras Sūduvos gynybos vaizdas nėra toks jau blogas. Ir didžiausia bėda yra ne konkrečių žaidėjų kompetencijos, o bendri komandiniai veiksmai.

O va Basičiaus ir Valskio į vieną suolą nepasodinsi. Šių žaidėjų indėlis ir žaidimo stilius visiškai skirtingi. Apie Valskį daug šnekėti nėra prasmės – galbūt rato pradžioje jis ir buvo kiek pritilęs, tačiau į pabaigą vėl prapliupo įvarčiais. O kad buvo Sūduvo atakų lyderiu net ir tuomet, kai įvarčių nemušdavo – irgi tiesa. Valskis šiandieninėje Sūduvoje yra tas žaidėjas, kurio problemą tenka spręsti visoms komandoms.

Basičiaus indėlis galbūt nėra toks ryškus ir klaidų jis daro gerokai daugiau. Tačiau labai svarbu komandoje turėti tokių gladiatorių kaip Sūduvos kroatas. Net jei jie ir prisirenka daugiausiai kortelių visoje lygoje. Jei Valskis yra problema, kuri nuolat nuo priešininko gynėjų pasprunka (įvartis į Bangos vartus, kai kone 5 Bangos gynėjai gulėjo aplink smūgiuojantį Nerijų), tai Basičius yra nuolatinė fizino susidorojimo grėsmė, tykanti priešininko aikštės centre.  Taip, grubus žaidimas niekam nepatinka, tačiau daugelis net ir aukščiausio lygio komandų turi Basičiaus stiliaus terminatorių. Tai yra futbolininkas, kontakto su kuriais priešininkas tiesiog nevalingai vengia.

Povilo Kiselevskio likimas – būti Karolio Chveduko šešėliu. Šie žaidėjai panašūs ir iš stoto, ir pagal žaidimo stilių. Tačiau pirmajam dar toloka iki antrojo. Net jei antrojo vaizdą imtume iš jo pirmųjų sezonų pagrindinėje sudėtyje. Povilas vaizdo negadina ir naudos komandai neša. Tačiau tos naudos norėtųsi dar daugiau. Nori nenori, tačiau Kiselevskis dažnas pagrindo svečias yra jau antrą sezoną, todėl teisę sulaukti “dublerinių”  nuolaidų jau prarado. O dainelė juk labai paprasta – grįš aikštėn Chvedukas, Šoblinskas ir Kiselevskis vėl sės ant suolo. Nebent jei per likusį jam laiką loš taip, kad po kiekvienų rungtynių niekam nekiltų abejonių dėl šio saugo indėlio į komandos rezultatus.

VII DALIS: pažymių knygelė: žaidėjai su minusu: Gytis Urba, Povilas Leimonas, Mohamad Kdouh, Ren Xin. Urbos atvejis mažumą panašus į Kiselevskio. Jis nebėra dubleris, todėl ir nėra pateisinimo jo labai jau neužtikrintam sugrįžimui aikštėn po ilgos traumos. Ir nors Sūduvoje šiemet žaidėjų pertekliaus nėra, tačiau ir žalio jaunimo pakako, kad Urba prarastų vietą ne tik startinėje, bet ir pagrindinėje sudėtyje. Negerai. Reikia daryti išvadas.

Sūduvos libanietis ir I rate nebuvo labai ryški figūra, tačiau sezono pradžioje keletą įvarčių įmušė. O II rate jis apskritai išnyko. Labiau buvo matomas tik keliose paskutinėse rungtynėse. Tiesą pasakius, žiūrint į Mohamadą Kdouh aikštėje, nevalingai kyla klausimai, panašūs į tuos, kuriuos kėlė iš komandos dingęs kinas Ren Xin. Kokio tikslo siekė Sūduvos skautai, kviesdami komandon šiuos žaidėjus? Libanietis yra jaunas ir menkai patyręs. Tikėtis, kad toks žaidėjas net ir nusilpusioje Sūduvoje taps ryškia figūra būtų naivu. Sūduvos jaunieji puolėjai stebuklų nerodo, tačiau vis viena būtų prasmingiau juos leisti aikštėn ir duoti praktikos, nei laikyti aikštėje mažai perspektyvų turintį legionierių.

Iš kino naudos buvo dar mažiau ir jo dingimo iš komandos niekas nė nepastebėjo. Komanda savo sprendimo atleisti kiną taip pat nepaaiškino. Gal ir neverta tuo stebėtis – štai Šiauliai išmetė vienu mostu penkis žaidėjus. Ir jokių argumentų nepateikė. Čia – Lietuva, Marijos Žemė ir čia lija lietūs bei gerai auga bulvės.

Povilui Leimonui minusą dėti skaudu, tačiau kitaip neišeina. Leimonas yra ne tik kapitonas. Jis yra svarbi ir matoma figūra kiekvienose rungtynėse. Lyderio savybių Povilui netrūksta. Trūksta elementarių profesinių įgūdžių. Per daug yra atkakliai kiekvienose rungtynėse daromų identiškų klaidų. Leimonas vis dar mėgina demonstruoti techniką savoje aikštės pusėje, nors tokios avantiūros jau sukėlė ne vieną pavojų prie Sūduvos vartų. Povilas taip pat atkakliai mėgina būti atakų pradininku, nors didesnė dalis jo perdavimų priekin keliauja į dausas. Apie tai kalbėt milijoną kartų. Tačiau niekas nuo to nepasikeitė. Greičiausiai niekas ir nepasikeis. Amen.

VIII DALIS: pažymių knygelė: žaidėjai su klaustuku: Pavels Davidovs, Tadas Lekeckas, Karolis Strolys, Armandas Breivė, Giedrius Matulevičius. Dėl jaunimo viskas aišku. Kol kas labai trūksta tam jaunimui solidesnio indėlio į komandos veiksmus bei pasiekimus. O juk Darius Gvildys II rate Sūduvos jaunimui tikrai negailėjo aikštėje laiko. Pakartosiu tą patį – jaunimui reikia negaišti laiko ir pulti įrodinėti tiek treneriui, tiek ir mums, jog minučių aikštėje jie gauna ne tik dėl to, kad labiau patyrusių žaidėjų ant atsarginių suolo tiesiog nėra. O patirties stoką visada galima kompensuoti energija, užsidegimu ir maksmimalia kova dėl kiekvieno aikštės centimetro bei dėl kiekvieno, net ir beviltiško kamuolio.

Pavelo Davidovo situacija sudėtingesnė. Sūduvos latvis II ratą sužaidė nei pernelyg gerai, nei labai prastai. Dėl praleistų įvarčių jo kaltinti neišeina (nes dažniausiai įvarčiai sekdavo po gynėjų klaidų), nors situacijų, kai atrodydavo, jog vartininkas galėjo sulošti ryžtingiau kažkaip padaugėjo. Sūduvos vartininkas apskritai tapo mažiau matomu. Lygos vartininkai šiame sezone yra linksniuojami kaip niekad, tačiau lyg ir neišeina priekaištauti Pavelui už tai, kad Sūduvos vartininkai šiais metais nė karto nepateko “į antraštes”. Tačiau faktas – pernai ir I rate Davidovso buvimas aikštėje buvo ženkliai energingesnis – tiek ir agresyvesniu dalyvavimu žaidime, tiek ir ryžtingesniu vadovavimu komandos gynybai.

2013-131

IX DALIS: kas blogai ir ką daryti toliau? Galvoti apie šiandieninę Sūduvą nėra lengva. Taip, šiemet Sūduva neturi išskirtinių personalijų. Beveik neturi žaidėjų, kurie dėl savo sugebėjimų galėtų paskui save priekin tempti visą komandą. Iš kitos pusės – individualiai vertinant, dauguma Sūduvos žaidėjų atrodo ne taip jau ir blogai. Netgi tas gynybos jaunimas atrodo pusėtinai – nepaisant vienos kitos rimtesnės klaidos. Štai toks keistas galvojimas ir gaunasi: iš vienos pusės, labai didelių priekaištų konkretiems žaidėjams yra mažai, o va bendra komandos išvaizda ir rezultatai yra pakankamai vidutiniški.

Tai ir yra didžioji dilema. Žaidėjų yra, komandos – nelabai. Žvėriškai trūksta aiškesnės žaidimo filosofijos ir pratybose gerai sustyguoto visos komandos grojimo. Tos mirtinos jaunų žaidėjų klaidos gynyboje galėtų nevirsti įvarčiais, jeigu bendri komandos veiksmai gynyboje būtų geriau sukoordinuoti. Klysti – žmogiška ir normalu. Futbolas iš esmės yra labiau pagrįstas klaida, nei racionaliu planu (bent jau statistikos guru kalba apie tai, kada žymiai daugiau įvarčių lemia gynybos klaidos, o ne puolimo strategijos). Tačiau tam gynyboje ir žaidžia beveik visa komanda, kad vienas žaidėjas galėtų pridengti suklydusį kolegą.

Ši bėda nėra Sūduvos likimas. Tai yra būsena, kurioje skendi kone visas lietuviškas profesionalusis futbolas. Deja, tenka pripažinti, kad kas nors įdomesnio lietuviškuose klubuose nutinka tik tuomet, kai prie jų vairo stoja užsienio treneriai. Portugalas. Lenkas. Rusas. Kad ir kaip gerbtume Lietuvos trenerius, žaidėjų būrius paversti šiuolaikiškomis komandomis jiems sekasi labai sunkiai. Mūsų treneriai mėgsta pakalbėti apie komplektavimo trūkumus, apie žaidėjus, kurie nevykdo nurodymų, apie futbolininkus, kuriems trūksta talento. Tačiau ateina štai koks rusas ir iš tos pačios medžiagos per kelis mėnesius nukala komandą, kuri kone visą lygą ant menčių paguldo.

Dauguma mūsų klubų lošia rudimentinį futbolą, nepagrįstą jokiais taktiniais ar filosofiniais išvedžiojimais. Žmonės eina aikštėn ir spardo kamuolį. Komanda, kuri turi daugiau individualiai pažengusių futbolininkų dažniausiai laimi.

Toje pačioje Sūduvoje liūdniausia yra stebėti klasikines situacijas, kurias futbolo komentatoriai įvardija kaip “komandos narys nesuprato su kamuoliu buvusio kolegos sumanymo”. Realybėje tai visuomet atrodo vienodai: kamuolys spiriamas į plotą, į kurį turėtų bėgti žaidėjas, tačiau tas kažkodėl nebėga. Nes – “nesuprato, kad ten gali būti kamuolys nuspirtas”.

Kai taip žaidžia kiemo komanda – natūralu. Tačiau profesionalai savo darbo privalo atlikti kokybiškiau. Net jei lošia tokioje pasaulio futbolui nereikšmingoje lygoje kaip mūsų. Šio žanro klaidos byloja tik apie vieną dalyką – nežinau, ką daugumos klubų futbolininkai veikia per treniruotes, tačiau žinau, ko jie nedaro – jie nesimoko aikštėje atlikti bendrus veiksmus. Minėtų klaidų kiekis rodo, jog tokiose situacijose žaidėjai tiesiog improvizuoja, vietoje to, kad įgyvendintų treniruotėse atmintinai išmoktas kombinacijas ir bendrus veiksmus. Nes jei žaidėjai moka kombinacijas, tuomet kamuolys savaime lekia ten, kur – ir vėl savaime – privalo būti komandos kolega. Nes taip žaidėjai yra išmokę treniruotėse.

Žiūrint į Sūduvos žaidimą, susidaro įspūdis, kad komanda per treniruotes nesimoko nei bendrų veiksmų ginantis, anei puolant. Dėl to taip ir gaunasi, kad žaidėjai aikštėje nuolat “nesusipranta”. Dėl to taip žiba Valskis, dėl to taip šiemet trūksta pernykščio Ledesmos grojimo – juk dauguma pavojų prie Sūduvos priešininkų vartų kyla po kelių žaidėjų individualių pastangų. Su tokiu požiūriu į futbolą laimėti gali tik prieš Taurą ar Dainavą. Žalgiris, netgi Ekranas su Atlantu tampa labai sunkiai įkandamais riešutais.

Būtent progreso šioje srityje komandai labiausiai ir norėtųsi palinkėt. Deja,linkėjimų galima pasiųsti nors ir dvi fūras, tačiau komandos žaidimas nuo to nė per centimetrą nepagerės. Linkėti yra sunku, nes mažoka tikėjimo, kad kas nors šiame fronte gali smarkiau į gerąją pusę pasikeisti. Nebent į Sūduvos trenerių štabą ateitų koks rusas, lenkas ar portugalas.

Reklama

19 Responses to “Antro rato viščiukai ir kalakutai”


  1. 1 ivartis 2013-06-15 16:47

    kažin ar bus pastiprinimo. Pastiprinimas bus tik pasveikęs Šoblinskas

  2. 2 p.o.p. 2013-06-15 17:40

    Chveduko dar nereik pamirst. Jei siedu zaidejai butu komandoje buve nuo pat sezono pradzios, sudetis ne tokia ir prasta butu. Tik kad Soblinskas, kaip suprantu, dar negreit aiksten eis – jei po ilgosios liepos pertraukos abu juos turesim – jau bus gerai.

    Is kitos puses – liepa europa bus. O ten taip pat bent viena rata praeit vertetu – galvojant apie tuos pacius biudzeto reikalus.

  3. 3 ivartis 2013-06-15 22:36

    Šoblinskas jau juda su komanda, tai neužilgo turėtų ir varžybose žaist

  4. 4 voleur 2013-06-15 22:37

    tie minimi chvedukai ir šoblinskai pusė sezono laukiami ir giriami tik aš nesitikių dar jų greit o ir po traumos neaišku kiek naudos iš jų bus, tad nevertėtų daug vilčių dėti į juos. beje gera antro rato apžvalga

  5. 5 p.o.p. 2013-06-16 00:15

    be abejo, nei vienas, nei kitas po tokios pertraukos nepradės lošti šešta pavara. tačiau vis viena komandai rimtesnė paspirtis bus nei dabartiniai atsarginiai iš dublerių pasaulio, kurių dauguma kol kas sprendžia ne komandos, o savo asmenines problemas.

    iš kitos pusės – nenustebčiau, jei vis tik Sūduvoje koks naujokas atsirastų – nepaisant to, kad komandos valdžia tyli, kitaip nei kai kurių kitų klubų atstovai.

  6. 6 carlos 2013-06-16 12:28

    gera kaip visada apžvalga, reiks gal ir man ką po metų pertraukos raštelt kai sesija baigsis :) o šiaip kas liečia būsimas varžybas, žalgiris kažkada stabtels nėra tokie skirtingi lygiai kai prie dalinės nesėkmės ar nesusikaupimo (kuris anksčiau ar vėliau ateis, nes jau dabar antrus kėlinius stovėdami žaidžia) kažkuri komanda tuo pasinaudos, tiesa, kad namie žaisim šią gaimybę kiek apmažina…

    • 7 p.o.p. 2013-06-16 12:50

      Ka tu cia, ble, sesija teisinies! Kuo toliau, tuo laiko bus tik maziau. Stai as, pvz, turiu darba, 2 vaikus ir dar shuni. Ir sesiju laikus kaip kokias atostogas prisimenu.

      Davaj, darom taip. Toks mano pasiulymas. Parasyk man apie antradienio zaidima – idesiu savo txt ir tavo – bus kaip ir nuomones is skirtingu tribunu. O paskui – ziurek – gal ir uzsikabinsi:)

  7. 9 hmm 2013-06-16 14:14

    Hm, gerai sugalvojot. Pritraukti daugiau skaitovu ir kils daugiau diskusiju :)

  8. 10 ivartis 2013-06-16 15:28

    Šoblinskas jau artimiausiose rungtynės už dublerius bandys žaist

  9. 11 p.o.p. 2013-06-16 16:10

    Idomu, tai reiskai jau kita savaite. O kaip Chveduko reikalai – yra kokiu ziniu?

  10. 12 diletantas 2013-06-17 13:53

    vartininku neturim siuo metu, va tas problema (abu pabire)

  11. 13 ivartis 2013-06-17 14:16

    vienas prieš menesį per dublerių rungtynes koją susitraumavo, kitas per treniruotę alkūnę… jei nepasveiks kuris nors, teks rinktis iš dviejų jaunuolių

  12. 14 griezhtas 2013-06-17 14:29

    Nu ir ispuole tiems vaikams vartininkams debiutas – pries zalgiri :)
    nors siauliu vaikas su ekranu visai neblogai vartuose atstovejo.

  13. 15 p.o.p. 2013-06-17 15:28

    Gal reik greitai pasitart ir vitkauska porai rungtyniu pasiskolint? Juokinga butu, jei nebutu graudu

  14. 16 Anonimas 2013-06-17 16:59

    Žalgiris per stiprus kad tikėtis kažko. Bet čia futbolas, todėl tikėsiu!
    Tikiu kad ir patys žaidėjai eis į aikštę kovot dėl pergalės iki galo, įskaitant ir jaunuolį vartininką

  15. 17 ivartis 2013-06-17 17:41

    na įdomu, kaip su vartininku bus situacija, kuriuo vartininkų treneris labiau pasitikės, nes abu jaunuoliai apylygūs, tik vienam 19 metų, kitam 17, tai tikriausiai leis vyresnį, jei jau taip situacija privers

  16. 18 Varvalas 2013-06-17 18:03

    o gal reiktu iskart abu statyti? :)

  17. 19 ivartis 2013-06-17 19:14

    abiejų jauniklių amžiaus suma lygi Radžiaus amžiui, tai aš už varavalo pasiūlymą :)


Comments are currently closed.



Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,184,489 hits