Archyvas pagal 2013 rugpjūčio

25: BANGA 0:3 SŪDUVA

2013-174

Na, gražu pažiūrėt. Nors mačiau tik vieną kėlinį ir nemačiau dviejų įvarčių, bet Sūduvos reikaliukai ir toliau yra gražūs. Šios rungtynės nebuvo tokios dailios, kaip praėjusios, tačiau dėl to galima padėkoti šlapiai aikštei ir labai jau keistam teisėjavimo stiliui. Nemėgstu burbėti apie teisėjų darbą, tačiau šį kartą buvo stebinančių nutikimų.

Tik va – ne grožis šį kartą buvo svarbiausias. Labai ramu prieš šias rungtynes nebuvo, tačiau Sūduva sužaidė solidžiai, kaip rungtynių favoritui ir derėtų. Kaip derėtų sužaisti komandai, vis dar pretenduojančiai paimti čempionato medalius. Tas ramus solidumas yra labai gerai. Gerai, kai komanda lošia pasitikėdama savo realiu pranašumu. Kai komanda moka taip žaisti, rečiau nutinka nemalonūs netikėtumai, kurių per akis gavome ir šiemet, ir pernai.

Matėsi, kad Sūduva valdo žaidimą. Antro kėlinio viduryje futbolas buvo tapęs chaotišku – Bangos spaudimas ir keistas teisėjo žaidimas įnešė erzelio ir bereikalingų emocijų. O futbolui suteikė lengvo bardako, kuris, naudingas buvo tik Bangai. Tačiau Banga suteiktu šansu nepasinaudojo, o Sūduva ir vėl ėmė gintis taip, kad daugiau galimybių šiandienei Bangai nelabai ir buvo galima tikėtis.

Sūduva lošė įprastiniu trečiam ratui stiliumi – karts nuo karto rengė miklias kontratakas, kurių viena baigėsi Bangos kapitono raudona kortelė, o kita – smagiu įvarčiu. Taip šiose rungtynėse buvo sudėti paskutiniai taškai.

Smagu, kad Sūduvos žaidimo puolime labai smarkiai nepaveikė Valskio trūkumas. Žaidžiama buvo tuo pačiu stiliumi. O kas dar yra smagiau – kad į žaidimą tiesiog nuostabiai įsiliejo Karolis Chvedukas, kurio keli paskutiniai pasirodymai aikštėje (su ilgokomis pertraukomis tarp jų) labiau vertė kalbėti, kad iki geros formos šiam žaidėjui dar labai toli. Šį kartą pamatėme, kad su Chveduko forma yra viskas gerai, o tai reiškia, kad komanda sustiprėjo dar vienu kiekvienam priešininkui pavojingu žaidėju. Apie Radzinevičiaus įtaką Sūduvos žaidimui jau mažumą pabodo kalbėti, todėl pataupysiu šias šnekas kitiems kartams.

Kol kas vienintelis nerimą keliantis Sūduvos žaidimo elementas yra Sūduvos gynėjų netikslumai. Galbūt tam įtakos turi šlapias kamuolys ir tokia pat aikštė (nes šią problemą labiau matėme lošiant lietuje su Ekranu, nei sausumoje su Kruoja), tačiau į kamuolį jaunieji Sūduvos žaidėjai nepataiko pernelyg dažnai. Pernelyg dažnai užsivolioja su kamuoliu netoliese savų vartų ir vis dar pralošia pavojingų dvikovų. Žaidžiant su Banga tokios klaidos ypatingesnio pavojaus gal ir nekelia, tačiau rimtesni varžovai gal mūsiškius ir nubausti kartą kitą. Tačiau šiuo klausimu ko gero nieko jau šiemet nebepakeisim. Belieka tikėtis, kad kol kas galinga Sūduvos įvarčių mašina kompensuos klaidas ginantis.

Na ir Breivė. Dar vienas amžinas nusivylimas. Breivė aikštėje pasirodo ne taip jau dažnai ir laiko gauna nedaug, tačiau net futbolo.tv komentatorius šį žaidėją yra įsidėmėjęs kaip tą, kuris niekada nesugeba pasinaudoti kolegų jam sukurtomis progomis įvarčiams mušti. Ir šį kartą per tas kelias minutes, kurias gavo rungtynių pabaigoje, supartalino bent dvi situacijas. Supartalino, nes taip ir nesugebėjo ką nors nuveikti su jam tekusiu kamuoliu. Na bet ir čia ko gero nieko mes jau nebepakeisim.

Vienintelis klausimas, kurį šia tema galima kelti yra apie mūsų libanietį. Rungtynėse su Kruoja Kdouh palaikė kompaniją Bašičiui tribūnose. Kitaip tariant – net nebuvo registruotas rungtynėms. Apie tokios situacijos priežastis ir vėl kalbų iš komandos nėra. Galbūt ir su šiuo žaidėju ketinama atsibučiuoti dar sezonui nepasibaigus? Sakyčiau, keistokas sprendimas. Net jei Kdouh iškart tapo atsarginiu į komandą atvykus Radzinevičiui, tačiau jis yra žymiai geresnis atsarginis nei Breivė. Todėl turėti bent šiek tiek padoresnę pamainą Radzinevičiui ar Valskiui būtų naudinga. Ypač jei Sūduvos valdžia rimtai galvoja apie medalius.

Taip. Nespėjom įsibėgėti – ir vėl pertrauka. Sūduva kitą turą praleis ir tik po savaitės su kapeikom priims namuose šio sezono Lietuvos futbolo pasididžiavimą. Matysim, kaip tą tolimą pirmadienį susiklostys Sūduvos reikalai. Tačiau pirmą kartą šiame sezone rungtynių su Žalgiriu galim laukti su šiokia tokia optimizmo doze.

Reklama

Laukiam: Banga – Sūduva

Bangos pralaimėjimas Kruojai: santrauka. 

Futbolas yra nenuspėjamas. Galbūt tai yra viena iš priežasčių, kodėl futbolas yra populiariausias sportas pasaulyje. Pusę sezono praleidome keikdami komandą. O štai dabar Sūduva iššoko į tokį greitkelį, kokiame senokai komandos neesame matę. Ir svarbūs yra ne tik rezultatai. Svarbu yra tai, kad mus labai džiugina Sūduvos žaidimas. Po krūvos metų komanda vėl ėmė rodyti futbolą, kurį galima vadinti “Sūduvos mokykla”. Greitas, dinamiškas, į ataką orientuotas žaidimas, kuriame svarbi ne tik tvarka ir drausmė, bet ir bravūriškos žaidėjų improvizacijos. Tokio stiliaus futbolas mums dar smagesnis, nes jis nelabai Lietuvoje įprastas. Pats smagiausias dalykas yra tai, kad kol kas šis futbolas yra ne tik gražus, bet ir efektyvus.

O kadangi tokių fragmentų naujųjų laikų Sūduvos istorijoje buvo ne tiek jau daug, didžiausią įtampą kelia natūrali mūsų visų baimė dėl to, kad tai yra labiau atsitiktinumas, nei racionalaus ir tikslingo darbo rezultatas. Neramu laukti kiekvienų rungtynių, nes kažkur pasąmonėje glūdi nerimas, kad, netinkamai aplinkybėms susiklosčius, komanda ir vėl gali kristi.

Tačiau gerai, kad šis gražusis Sūduvos fragmentas nutiko tuomet, kai lygos grafikas Sūduvai meta didžiausius iššūkius. Kai nėra galimybės lošti su komandomis, kurių pralaimėjimą galima iš anksto nuspėti. Ekranas, Kruoja, Banga, Žalgiris, Atlantas – tai yra rimčiausi šio sezono varžovai, su kuriais lošiant reikia maksimalaus susitelkimo, maksimalaus nusiteikimo ir dar bent šiek tiek sėkmės.

Galėtum sakyti, kad Banga tarp šių klubų – minkščiausias riešutas. Tačiau pergalės prieš Bangą lengvos nebuvo. Galbūt dėl to, kad Banga yra vienintelė iš antrosios grupės klubų, kuri sugebėjo išlaikyti pozityvų balansą tarp minimalaus biudežeto ir to, ką su tokiu biudžetu A lygoje galima nuveikti. Tiek Bangos gyvenime, tiek ir jos pasiekimuose jaučiamas stabilumas, kurio taip trūksta Šiauliams, Dainavai, Taurui. Gan netikėtai komandą sezono pradžioje palikęs treneris ko gero buvo vienintelis Bangos “skandalas” per keletą pastarųjų sezonų. Tačiau ir šį “skandalą” komanda išsprendė kaip niekad racionaliai – pasikvietė ne kokį egzotišką trenerį iš egzotiškos šalies n-tosios lygos, o vieną įdomiausių jaunesnės kartos futbolo specialistų. Rezultatų Bangai kol kas lyg ir trūksta. Tačiau iš kitos pusės – sau klasikinę šeštą vietą ši komanda jau yra beveik užsitikrinusi.

Tad Sūduvos laukia dar vienas sunkus išbandymas. Čia irgi klasika – esant Sūduvos šiandieninėje padėtyje lošti su teoriškai silpnesnėmis, tačiau pasikandžioti galinčiomis komandomis yra sunkiau, nei su galingesniais varžovais. Teoriškai silpnesnė komandą skatina priešininką psichologiškai atsipalaiduoti. Į žaidėjų galvas veržte veržiasi mintys apie tai, kad “jei jau nugalėjom Ekraną, tai su Banga problemų tikrai neturėsim”. Tokia jau ta psichologija ir nieko čia nepadarysi. O kad mūsų futbole psichologijai skiriamas menkas ir mėgėjiškas dėmesys, kartais būtent ji ir pakiša koją.

Optimistiškai žiūrėti į šias rungtynes labiausiai skatina tas faktas, kad pastaruosius turus Sūduva labai solidžiai lošė gynyboje. Puolimas visą sezoną buvo pusė velnio – vis tik Sūduva ir šiemet yra viena daugiausiai lygoje mušančių komandų. Ypač jis yra dailus dabar. Tačiau jaunimo pilnoje gynyboje vis nutikdavo nelemtų klaidų, kurios lemdavo rungtynių likimą. Šiuo metu Sūduvos gynyba yra gerokai gausesnė, nes ir saugai itin aktyviai gynybos veiksmuose dalyvauja. Tas gynybos stilius, kurį Sūduva sėkmingai taikė antrame kėlinyje su Kruoja yra itin efektyvus. Ypač lošiant su komandomis, kurios neturi žaidėjų, galinčių atlikti nestandartinius puolimo veiksmus. Kruoja antram kėliny buvo taip užspausta, kad vienintelis likęs būdas kamuoliui nunešti link Sūduvos baudos aikštelės buvo balionai iš aikštės gilumos.

Įdomus šį kartą bus ir iniciatyvos klausimas. Sūduva atidavė aikštę ir žaidimo valdymą Ekranui. Tą patį Sūduva padarė ir savo aikštėje lošdama su Kruoja. Tas buvo mažumą netikėta. Kiek pamenu pirmųjų dviejų ratų žaidimus su Banga, ši komanda taip pat yra linkusi į tokią “nuodėmę” – priešininkui neprieštaraujant masiškai leistis į spaudimą kuriančias atakas. Aišku, toks žaidimo planas šiandieninei Sūduvai būtų pats tas. Kuo daugiau Banga paliks erdvės savo aikštės pusėje, tuo geriau jausis Sūduvos krašto ir centro saugai bei puolėjai. Tai yra tiesa, tačiau man vis viena yra sunku patikėti, kad lošdama namie Banga pasirinktų “gynyba ir kontratakos” stilių, jei tik Sūduva nebandys lošti pirmu numeriu.

Tuo tarpu Sūduvą propaguoti ramesnį futbolą skatins ir fizikos priežastys. Banga praėjusį turą praleido, tuo tarpu Sūduvai tai bus antros rungtynės per trejas dienas. Ir nors Lietuvos klubai tikrai nepervargsta, kiek žinau, trijų dienų pertrauka tarp rungtynių yra minimalus laikas, per kurį žaidėjai fiziškai pilnai atsistato. Rungtynės su Kruoja nebuvo lengvas pasivaikščiojimas. Galim būt tikri ir dėl to, kad ne vienas žaidėjas šeštadienį namo grįžo su mėlynėmis ir pasukiotomis kojomis. Radzinevičius po vieno iš susidūrimų kurį laiką šlubavo. Ugge rungtynių apskritai nebaigė. Aišku, yra ir gerų žinių. Basičius bus puikiai pailsėjęs. Chvedukas šeštadienį jau sėdėjo ant atsarginių suolo. O ir Bagdanavičiui palakstyti teko tik vieną kėlinį.

Kad ir kaip viskas čia vartytųsi, laimėti vis viena yra būtina. Po paskutinių dvejų pergalių Sūduva ir vėl pradėjo kabintis į medalius. Ir jei šiose lenktynėse mūsų komanda nori išlaikyti padorų atstumą nuo trečios vietos, tiesiog privalo nugalėti antrosios lentelės pusės komandas. Juk kol kas aplinkybės Sūduvai klostosi gan palankiai. Pavyzdžiui, Žalgiriui bus žymiai aktualiau nugalėti Atlantą ir Ekraną, nei Sūduvą, su kuria loš iškart po Europos lygos dublio. Kad ir kaip tas dublis bepasibaigtų, gamim būti tikri, kad Žalgirio žaidėjų galvose pergalė prieš Sūduvą tikrai nebus prioritetų sąrašo viršuje. Tuo tarpu Sūduvai lošiant su Atlantu, priešininkus slėgs dar didesnė atsakomybės našta, nei mūsiškius, nes pralaimėjimas tose rungtynėse Atlantui gali kainuoti žymiai daugiau.

Tad laukiam Sūduvos kelionės į pajūrį ir trijų taškų. Laukiam maksimalistinio žaidimo, nes vėliau Sūduva turės beveik pusantros savaitės poilsio. Ir jei pergalė vis tik bus, galėsim pasidžiaugt, kad Sūduva sulošė kol kas geriausią ratą šiame sezone.

24: SŪDUVA 4:0 KRUOJA

2013-167

Na ir sekasi gi mums – antros iš eilės puikios rungtynės, krūva įvarčių, pliusinis komandos žaidimas, kelios saujos gražių akimirkų. Tegul graužia nagus tie, kas ir vėl patingėjo iki rungtynių atpėdint, nes taip gerai nusiteikusio būrelio Marijampolės stadiono lankytojų senokai nebuvau matęs. Labiausiai žmonės kalbėjo apie tai, kaip stipriai komandos išvaizdą gali pakeisti vienas žmogus. Ir tas žmogus, be abejo, buvo Tomas Radzinevičius. Šiandien buvo jo diena. Galbūt paviršutiniškai žvelgiant Tomas ir nelošia taip efektingai, kaip galėtų žaisti koks brazilas, tačiau du rezultatyvūs perdavimai ir vienas pelnytas įvartis viską pasako.

Rungtynės iš tikro buvo geros – tikras futbolas. Piktas, greitas ir labai atviras. Toks futbolas visada kaitina kraują. Klaidos neatrodo tokios bjaurios, o dailūs momentai – visada atrodo dar ryškesni. Kaip ir dažniausiai yra šiais metais, kovingumas buvo ryškiausia Sūduvos futbolo savybė. Tik kitaip nei dažnai anksčiau nutikdavo, kovingumas ėjo koja kojon su efektyvumu. Štai todėl pagaliau Kruoja ir buvo kaip reikiant patiesta ant menčių. “Atsiskaitėm už pora metų” – dar ir taip kalbėjo gerbėjai, eidami iš stadiono.

2013-171Šoblinsko kadrilius po pirmo įvarčio.

Pirmas kėlinys. Rungtynės prasidėjo gan netikėtai – abi komandos puolė lošti greitą, atvirą futbolą. Sūduvai toks žaidimas gal ir įprastas, tačiau tačiau mažumą neatsakingas žaidimas gynyboje iš Kruojos pusės šiek tiek stebino. Vis tik įprasčiau yra matyti šią komandą maksimaliai drausmingai besiginant ir ieškant savo vienintelės progos pergalei kontratakose. Tuo tarpu šį kartą tepraėjus 10-15 pirmųjų minučių abi komandos jau buvo apsikeitusios 3-4 smūgiais vartų link. Sūduvos atakos buvo kiek pavojingesnės, o ir iniciatyva priklausė mūsų komandai. Be abejo, toji žaidybinė persvara nebuvo panaši į tai, ką matome lošiant su Dainava ar Tauru, tačiau buvo akivaizdu, kad Sūduva tarsi toliau lėktų ant bangos, kurią pasigavo prieš savaitę Panevėžyje.

Vis tik pirmas kėlinys buvo labiau žvalgybinis. Toji mikroninė Sūduvos žaidybinė ir aikštės persvara ilgai netruko. Buvo dar keisčiau matyti, kaip Kruoja ima aikštę į savo rankas ir pamažu apgula Sūduvos aikštės pusę. Būtent – aikštės pusę, nes iki Sūduvos baudos aikštėlės Kruoja prisikapstydavo žymiai rečiau ir sunkiau.

2013-170“Palauk, nesistumdyk. Tuoj pingviną išperėsiu!“

Sunku pasakyti, ar Kruojos spaudimas buvo šios komandos jėgos įrodymas ar Sūduvos rungtynių planas. Įtariu, kad Sūduvos žaidėjus mažumą kankino “Kruojos sindromas”, nes pirmam kėliny mūsų futbolistai atrodė susikaustę, šiek tiek pasimetę ir linkę skubėti bei klysti. Sūduvą spaudžiančią Kruoja buvo keista matyti, tačiau neramu nebuvo. Mat Kruojos puolimui labai trūko įdomesnių sprendimų ir realaus agresyvumo. Tuo tarpu Sūduvos kontratakos net ir pirmame kėlinyje buvo pakankamai pavojingos.

Pirmo kėlinio pabaigoje Kruoja turėjo vienintelę padoresnę rungtynių progą, kai visai šalia vartų galva mušė Beniušis. Kodėl ji buvo vienintelė suprasti nesunku. Tai buvo ko gero vienintelis kartas kai būrys Sūduvos gynėjų sulošė labai prastai ir neatsakingai. Leido Kruojos žaidėjui susitvarkyti su kamuoliu ir pakeltį jį baudos aikštelėn, o jau ten Beniušiui buvo leista mušti laisvai ir patogiai.

2013-168Suvalkietiškas Bruce Lee. 

Viską į vietas sustatė kėlinio pabaigoje įmuštas puikus įvartis. Radzinevičius gauna kamuolį baudos aikštelėje, kaip visada jo neatiduoda priešininkams, padelsia sekundę kitą, atmeta jį link baudos aikštelės artėjančiam Šoblinskui, o tada pats blokuoja Kruojos gynėją, kuris labai norėtų sutrukdyti Šoblinskui smūgiuoti. O va Šoblinskas antrose rungtynėse pasirodė kaip žmogus, turintis protingą ir gerą smūgį. Tiek jo įvartis Ekranui, tiek šis – buvo techniškai tikslūs, neskuboti, gerai apmąstyti. Smagu komandoje matyti žaidėją, kuris muša ne tik kojomis, bet ir galva.

Šis įvartis užtvirtino tą rungtynių schemą, kuri iki tol tarsi savaime dėliojosi. Po jo tapo aišku, kad Kruoja turės spausti dar labiau. O tai reiškia – dar plačiau atidaryti savo gynybinius vartus. Taip pat tapo akivaizdu, kad Sūduva jau sąmoningai pereis prie gynybinio futbolo ir rezultatą užtvirtinti bandys kontratakomis. Tai ir nutiko antrame kėlinyje.

2013-166Valskio palaiminimas tribūnoms po ketvirto įvarčio. 

Antrasis kėlinys. Antrąją rungtynių dalį Sūduva sulošė žymiai geriau. Tad ir vėl tenka pagirti Darių Gvildį, nes Sūduvos žaidimo stilius po pertraukos akivaizdžiai pasikeitė. Niekaip kitaip kaip trenerio įtaka tokio pokyčio nepagrįsi. Ypač, kad šio pokyčio logikai antrino ir pirmasis, per pertrauką atliktas Sūduvos keitimas. Bagdanavičius vietoje Daukšos. O tai reiškia – žymiai piktesnė, kibesnė, agresyvesnė gynyba kairiame krašte, link kurio vis nuslinkdavo Kruojos Nerijus Mačiulis ir kuriame labai dažnai šmėžuodavo mums dar geriau pažįstamas Giedrius Slavickas.

Taip, Sūduva puikiu stiliumi mušė dar tris įvarčius. Galėjo jų mušti dar daugiau, tačiau keletą progų nuskynė Kruojos gynėjai šiaip ne taip, vos vos siekdami pirštų galais nukirsdami eilinį aštrų Sūduvos pasą, turintį į priekį išvesti Valskį, Radzinevičių, Broką ar Baranovskį.

Kol Radzinevičius neįkalė trečiojo įvarčio, dar buvo šiek tiek neramu. Juk futbole visko būna. Tačiau jei Kruojai ir būtų pavykę kaip nors pakeisti rungtynių rezultatą, tai būtų galėję nutikti tik prieš antrojo kėlinio žaidimo logiką.

Esminis pokytis Sūduvos veiksmuose nutiko būtent ginantis. Jei pirmame kėlinyje Sūduvos žaidėjai daug žioplinėjo, leido gan laisvai Kruojos žaidėjams manevruoti aikštės viduryje, tai antroje rungtynių dalyje priešininką imta spausti dar jų aikštės pusėje. O aikštės viduryje Kruojos futbolininkai jau susidurdavo su itin agresyviomis ir dinamiškomis gynybos užtvaromis. Būtent tai Kruoja ir nužudė – įvarčiai tik pribaigė jau ir taip sužeistą priešininką. Antram kėliny tik “šiek tiek” neramu buvo kaip sykis dėl to, kad Sūduva Kruojai prie savo vartų apskritai neleido nieko sukurti. Taip, ta gal šešių kampinių serija įtampą kėlė, tačiau prie Sūduvos baudos aikštelės Kruojos futbolininkai artėdavo labai sunkiai.

Kas man dar patiko – Sūduvos žaidėjai labai efektyviai žudydavo begimstančias Kruojos kontratakas po atakoje prarastų kamuolių. Galbūt tai padaryti ir nebuvo labai sudėtinga, nes Kruojos žaidimo schemos buvo vienodos. Kamuolys visada keliaudavo aikštės vidurin pas Nerijų Mačiulį. Ir nors Nerijus buvo pastebimiausias Kruojos žaidėjas, gal net ir pavojingiausias, tačiau jam akivaizdžiai trūksta ir technikos, ir aikštės matymo, ir netgi pasitikėjimo. Pakakdavo Sūduvos žaidėjui bet kaip pasipainioti ant ataką pradedančio Mačiulio kelio (“bet kaip” reiškia, kad tai galėdavo būti tiesiog bėgimas šalia) ir šis žaidėjas iškart stodavo, sukdavosi ir ieškodavo kam atiduoti kamuolį atgal. Lyg ir neblogai, kad žaidėjas nebuvo linkęs rizikuoti, tačiau tokie dalykai Sūduvai buvo tik į naudą – kontrataka mirdavo, Sūduvos gynėjai ir saugai spėdavo grįžti atgal.

Kruoja Sūduvą spaudė visą antrą kėlinį. Spaudė gal net ir labiau nei pirmame kėlinyje. Aikštės kontrolės procentas tikrai turėtų būti Kruojos pusėje. Tačiau nieko doresnio prie Sūduvos vartų Kruoja nesukūrė. O eikvodama jėgas ir žmones nuolatiniam spaudimui, labai pavojingai atsivėrė Sūduvos kontratakoms. To su šiandienine Sūduva daryti negalima. Taip krito Ekranas, taip žlugo ir Kruojos viltys bent laikinai persikelti į ketvirtą lentelės vietą.

2013-165“Nagi, atspėkit, kuris iš mūsų daugiau rungtynių už Sūduvą yra sužaidęs?“

Sūduvos žmonės ir Sūduvos futbolas. Panašiai kaip ir rungtynėse su Ekranu, pagirti norisi visą komandą. Taip, buvo silpnesnių grandžių ir akiai labai nemalonių klaidų. Štai, pavyzdžiui, Valskis atliko kokius keturis labai jau kreivus pasus ir dar pora kartų suklydo lygioje vietoje. Krūvą kartų Sūduvos saugai ir gynėjai žvėriškai suvėluodavo su perdavimu į priekį lekiantiems Valskui ar Radzinevičiui. Ypač antrame kėlinyje. Galbūt aikštėje vaizdas atrodo kitaip, tačiau iš tribūnų akivaizdžiai matėsi, kad atlikus perdavimą sekunde kita anksčiau jokios nuošalės nebūtų buvę. O kai perdavimas vėluodavo – kokie du ar trys Sūduvos puolėjai atsidurdavo akivaizdžioje nuošalėje (kad ir kiek stadiono lankytojai bepyktų ant linijos teisėjo, nuošales Sūduvai mojavusio tiek pirmame, tiek antrame kėlinyje).

2013-172“Kas nusikeikė? Viską treneriui pasakysiu!“

Kaip ir rungtynėse su Ekranu, silpnokai atrodė Daukšos gynybinis kraštas. Sezono pradžioje šis jaunas žaidėjas atrodė mažumą solidžiau. Tačiau užteko aikštėn įleisti Bagdanavičių – reikalai iškart pasitaisė. Ir tas kraštas Kruojos puolimui tapo aklinai uždarytas – vis tik lieku prie nuomonės, kad Bagdanavičius šiemet yra ko gero geriausiai atrodantis jaunuolis, tarp Sūduvos dublerių, perkeltų į pagrindinę sudėtį. Aišku, Isoda jam smarkiai lipa ant kulnų – tiesiog Isodą jau kurį laiką matome kiekvienose rungtynėse ir jo pozityvi evoliucija akivaizdi. Todėl iš jo reikalaujam vis daugiau ir daugiau. Tuo tarpu Bagdanavičius po vojažų po Portugaliją ir Italiją mažumą pasimiršo. Beje, Isodai šiandien teko labai sudėtinga misija – jis kone personaliai buvo prilipęs prie Beniušio. Ir nors buvusio Sūduvos puolėjo stambus ir tvirtas stotas lyg ir leido tikėtis, kad Isoda bus sunešiotas į gabalus, to nenutiko. Isoda šoko, griuvo, skrido, kibo rankom ir dantim, tačiau antram kėlinyje Beniušis labai retai nuveikdavo ką nors naudingo savo kieta galva.

Galvojau čia dar paminėt, kai kuriuos žaidėjus, tačiau, pradėjęs vardint supratau, kad teks užrašyti visą komandą. Išskyrus Strolį ir Snapkauską, kuriems žymiai pasirodyti tiesiog nebuvo laiko. Tačiau pastarieji du keitimai Kruojai jau buvo smūgiai žemiau juostos – Sūduva aikštėn pradėjo leisti dublerius, kurie už pagrindą lošia labai retai.

Sūduvos gynyba groja pakankamai gerai – bent jau man tai yra gan netikėta. Net ir Leimonas atrodo pagaliau atradęs sau vietą aikštėje. Čia ko gero labai svarbu yra tai, kad gynėjams solidžiai talkina saugai – ypač Brokas su Baranovskiu (Šoblinskui su Kiselevskiu ir taip priklauso tai daryt). Netikėta, bet Sūduvos gynyba tapo pakankamai mobili ir drausminga. Žaidėjai daug juda, daug keičiais, dažnai keliese spusteli kamuolį turintį priešininką.

2013-173“Palauk, juk sakei valsą šoksim, o ne kepurinę!!!“

Ypatingo paminėjimo verti du žmonės – Tomas Radzinevičius ir Nerijus Valskis. Be abejo, labiausiai Sūduvos puolimą pakeitė Tomas Radzinevičius. Tačiau Valskio asmenyje jis surado savęs vertą partnerį – greitą, technišką, mėgstantį ir galintį improvizuoti. Atsiradus Radzinevičiui ėmė groti ir aikštės vidurys – gal dėl to, kad saugai ėmė labiau pasitikėti savo jėgomis, žinodami, kad tarp jų ir priekinių atakos grandžių atsirado žmogus, kuris gali efektyviai priimti perdavimus ir vienu lietimu maksimaliai užaštrinti ataką.

Sūduvos veiksmuose matome vis daugiau minties ir logikos – toks jausmas, kad aikštėje esant Tomui Radzinevičiui visi ėmė suktis tikslingai. Todėl ir atrodo, kad Sūduvos atakos nebėra tokios chaotiškos ir nenuspėjamos kaip buvo anksčiau. Radzinevičiaus ir Valskio jungtyse dar yra nemažai broko ir nesusikalbėjimo. Kiekvienai sėkmingai jungčiai tenka po 2-3 klaidas. Tačiau reikia turėti omeny, kad šie žaidėjai kartu žaidžia dar labai mažai. O jų norą lošti maksimaliai greitai ir nuolat improvizuoti galima tik sveikinti – net jei kartais ir pritrūksta technikos ar susikalbėjimo kiekvieną improvizaciją paversti proga įvarčiui.

Labai džiugina ir komandos nusiteikimas. Akivaizdu, kad komanda sustiprėjo psichologiškai, ėmė suprasti, kad gali laimėti, gali išsaugoti pasiektą rezultatą. Komanda plėšosi kaip ir anksčiau, tačiau dabar tai yra panašiau į sąmoningai agresyvų ir emocingą žaidimą, turintį aiškų tikslą ir užkoduotą efektyvumą.

2013-169“Sakė, studentus šiandien nemokamai įleidžia. Tai vieną ir atsinešiau“. 

Pabaiga. Tiek smagių naujienų – Sūduva mus džiugina jau antrą savaitgalį iš eilės. Tokio “ilgo” džiugesio periodo šiemet dar neturėjome! Kitą savaitę laukia žaidimas su Banga, tačiau, įtariu, visų mūsų mintys pamažu jau keliauja link rugsėjo 2 dienos. Tą dieną Sūduva laikys sudėtingiausią šiais metais egzaminą. Laikys jį trečią kartą. Štai tada ir pamatysim, kokio kietumo yra Sūduvos stuburas.

Laukiam dar vienos pergalės

Kalbos nėra – šį šeštadienį turi būti tokia pati pergalė, kokia buvo ir praeitą. Ir, deja, šios pergalės reikšmė yra ne ką mažesnė, nei tos, kuria mus Sūduva nustebino prieš savaitę. Aną savaitę Sūduva sprendė santykius su pirmuoju lygos trejetu, o šį kartą turės išsiaiškinti reikaliukus su Kruoja, kuri ir vėl įnirtingai lipa ant kulnų.

Rungtynėse su Ekranu Sūduva mums suteikė daug malonumo (ko gero tiek šiais metais nė karto nebuvome patyrę) ir ko gero pirmą kartą šiais metais davė mums solidžią dozę vilties. O kad šitokių dovanų niekas iš mūsų nesitikėjo, tai ir po šlovingos pergalės prieš pernykštį čempioną ja džiaugėmės ramiai ir atsargiai, tarsi bijodami nuvyti sėkmę, kuri pagaliau parodė savo dailų veidą.

Ir štai dabar Sūduvos laukia Kruojos egzaminas. Įtariu, prieš jį komanda bus netgi labiau įsitempusi, nei prieš lyg ir rimtesnį varžovą iš Panevėžio. Žaidimų su Kruoja istoriją pastaraisiais metais visi puikiai žinome – kad ir kokio pajėgumo ši komanda bebūtų, su ja lošti Sūduvai sekasi labai sunkiai. Štai ir dabar – Sūduva už Kruoją pastaruoju metu atrodo žymiai geriau, tačiau dėl mūsų komandos pergalės nesilažinčiau.

Su Ekranu Sūduvai žaisti buvo patogiau. Ten buvo aišku, kad Ekranas ims iniciatyvą ir aikštę į savo rankas, loš pirmu numeriu, o Sūduvai liks tai, kas pastaraisiais metais sekasi geriausiai – kontratakuoti. Valdyti aikštę aną kartą Sūduva net nemėgino – tik rungtynių pabaigoje gan racionaliai patąsė kamuolį ir taip degino sekundes. Ką gi – ten viskas buvo aišku. Ekranas puolė gan nuobodžiai, o Sūduvai kontratakose sekėsi viskas. Rezultatas tik patvirtina štai tokį rungtynių vertinimą.

Kruoja Marijampolėje loš taip, kaip Sūduva Panevėžyje. Pirmiausia ginsis, o įvartį mėgins mušti greitomis atakomis. Vadinasi – Sūduvai teks pagrindinio šokėjo vaidmuo. Nebent mūsų komanda sąmoningai atsitrauks atgal. Tuomet turėtume žiauriai lėtas ir nuobodžias rungtynes, kurių baigtį lemtų kokia viena kurios nors komandos klaida. Tik netikiu, kad Darius Gvildys rinktųsi tokį žaidimo planą. Kaip bevartytum, Sūduva šiuo metu turi vieną geresnių lygoje atakuojančių žaidėjų komplektą (ohoho, kaip tai įspūdingai ir netikėtai skamba!). Todėl užsidaryti savo aikštės pusėje buvo neracionalu.

Bandžiau žiūrėt Kruojos žaidimą tose netikėtai pasibaigusiose rungtynėse su tuo pačiu Ekranu. Šios pasibaigė tokiu pat rezultatu, kaip ir Ekrano žaidimas su Sūduva. Skirtumas tik tas, kad Sūduva turėjo Ekraną vytis, o Kruoja pirmavo 3:0 ir Ekranas tą savo “garbės” įvartį įmušė tik pačioje rungtynių pabaigoje. Kažin ar Kruojos pergalę prieš Ekraną galėtum pavadinti “pelnyta”. Greičiau atvirkščiai – pergale, kurią lėmė atsitktinumai. Visų pirma – pirmasis įvartis, į Ekrano vartus kritęs po žiaurios Kaunecko klaidos. Tačiau toks tas futbolas – gali postringaut ką nori, tačiau esminis vertinimo kriterijus yra vienas: rungtynių rezultatas.

Kruoja lošia prastą futbolą ir netgi po sezono vidurio pasistiprinimo neturi bent kiek išskirtinės, įdomesnės sudėties. Šįmetinės Kruojos net ir su pernykščia nelabai išeina lyginti. Kas ten pirmais smuikais groja? Mačiulis, Slavickas, Skroblas ir Beniušis. Visus šiuos žaidėjus esam matę Sūduvoje ir puikiai žinom, ką jie gali. Kai kurie iš jų kažkada grojo labai smagiai, tačiau šiandien net ir A lygos kontekste jie išrodo labai vidutiniškai. Tačiau būtent tai ir yra Kruojos fenomenas – iš, atrodytų, labai vidutiniškų žaidėjų išspausti tiek, kad komanda galėtų beveik lyderiams į atlapus kibti.

Kruoja ir toliau lošia nuobodoką futbolą, visų pirma pagįstą savų vartų gynyba. Kitas tipiškas Kruojos žaidimo elementas – greitas perėjimas į kontrataką. Aišku, tas greitis yra kiek sąlygiškas, nes Kruojos bėgikai toli gražu ne dvidešimtmečiai, tačiau kontratakuojant pakanka kelių tikslių pasų, kad pusę aikštės per pora sekundžių įveiktum. Na ir trečiasis elementas – aukšti perdavimai priekin, tikintis, kad darbą užbaigs aukštaūgis ir plačiapetis Beniušis. Štai ir visas Kruojos receptas. Toks paprastas receptas, ale veikia visai neblogai.

Mačiulis su Beniušiu dviese sumušė beveik pusę komandos įvarčių ir atliko kone pusę komandos rezultatyvių perdavimų. Tad šių dviejų žaidėjų eliminavimas iš Kruojos veiksmų būtų pusė Sūduvos darbo. Faktas, kad ir Sūduvai pirmiausia reikės pasirūpinti gynyba, nes praleisti pirmiems įvartį žaidžiant su Kruoja yra labai pavojinga. Kaip taisyklė, tokiu atveju Kruoja taip apgula savus vartus, kad iki jų prasibrauti tampa žvėriškai sudėtinga.

Tokios tokelės. Viskas paprasta ir aišku. Tačiau šių rungtynių ko gero laukiu labiau, nei bet kurių kitų šiais metais. Taip pat viliuosi, kad pergalė prieš Ekraną bet truputį atgaivino Marijampolės miestą ir į stadioną sugužės ne klasikiniai 500, o bent jau koks 1000 miesto gyventojų.

23: EKRANAS 1:3 SŪDUVA

2013-164

Ypatinga diena šiandien nutiko. Dramatiška kelione į Panevėžį po juodais debesimis ir totaliu lietumi (guodė nebent tai, kad prie stadiono kasų eilės nebus. Buvau teisus – iki rungtynių pradžios likus 10 min bilietą pirkau vienas). Dramos pridėjo ir mintys apie tai, kad Sūduva šiemet dar nė karto nenugalėjo padorios komandos, o priežasčių tikėtis to šiandieną nebuvo jokių. Tuomet, toliau pliaupiant lietui, stebuklas pagaliau nutiko. Tiksliau – apie stebuklą kalbėti nederėtų, nes Sūduva šią pergalę pasiėmė savomis rankomis ir kojomis, be antgamtinių jėgų įsikišimo. Laimėjo, nes lošė geriau. Gali būti, kad sulošė geriausias sezono rungtynes. Beveik tuščias stadionas, juodas dangus ir lietus, kuris keliskart bandė sustoti, tačiau to padaryti taip ir nesugebėjo. Lietus, kuris garantuotai suteikė papildomos dramos žaidimui – viena yra žiūrėti tokias rungtynes per teliką ar stoguotame Marijampolės stadione, visai kita – dalintis lietumi su žaidėjais. Tuomet – trys puikūs įvarčiai, sliūkinantys iš stadiono panevėžiečiai rungtynėms dar nepasibaigus. Galutinį tašką padėjo komanda per bėgimo takus ir reklaminius skydus nubėgusi padėkoti keliems Sūduvos Sakalų vaikinams. Šis, lyg ir įprastas rungtynių ritualas, šiandien atrodė ypatingai pakilus ir reikšmingas.

Taktikos ir strategijos. Taip, Sūduva šiandien iš tikro sužaidė geriausias sezono rungtynes. Sūduva šiandien kaip reikiant mus nustebino. Nežinau, kiek tai matėsi minimalistinėje interneto transliacijoje, tačiau žiūrint rungtynes gyvai Sūduva atrodė neatpažįstama. Tiesa, viena kita amžinoji bėda kyšojo, tačiau šiandien jų buvo tiek mažai, kad medaus statinės nepagadino. Juolab, kad standartines klaidas su kaupu kompensavo kiti žaidimo elementai.

Prieš rungtynes rašiau, kad laimės tie, kas daugiau įmuš. Be abejo, teoriškai tai yra tas pats, kas “mažiau praleis”. Tačiau atakos svarba šiandien buvo didžiulė – Sūduva laimėjo, nes įmušė tris įvarčius. Arba – nepraleido antro įvarčio todėl, kad pati įmušė trečią.

Kad ir kaip tai bespambėtų keistai, tačiau šiandien Sūduva Ekraną perspjovė būtent taktiškai. Net nepamenu, kada taip yra buvę. Lygiai taip pat nepamenu, kad Sūduva buvo taip tinkamai pritaikiusi savo žaidimo stipraus lietaus sąlygomis. Tiek Sūduva, tiek Ekranas mėgsta lošti kombinacinį futbolą, pagrįstą trumpesniais perdavimais. Tačiau lietui pliaupiant toks žaidimas yra beviltiškas – kamuolys slidus, aikštė slidi ir visa futbolo fizika veikia kitaip. Tai štai – Ekranas pralošė dėl to, kad didesnę rungtynių dalį desperatiškai bandė lošti kombinacinį futbolą. Ir tik pačioje pabaigoje, kai laiko liko beviltiškai mažai, pradėjo svaidyti kamuolius į Sūduvos baudos aikštelę iš kraštų. Tačiau tuomet abi komandos jau buvo pridusę, o Sūduva, turėdama rezultatą savo rankose, gynėsi gausiomis pajėgomis, todėl Ekrano bandymai ir buvo nelabai efektyvūs.

O štai Sūduva ne tik pasirinko “antro numerio” taktiką, bet ir visų rungtynių metu priekin stengėsi judėti tolimais perdavimais. Kas dar labiau stebino – dauguma perdavimų buvo tikslingi. Ne dievui į langus, o skirti konkretiems žmonėms. Komanda šiandien iš tikro puikiai judėjo ir ypač tai pasakytina apie centro žaidėjus – Šoblinską, Kiselevskį ir atgal pareidavusius Valskį su Radzinevičiumi. Atvirai pasakius, ko gero pirmą kartą šiais metais mačiau taip kokybiškai per centrą žaidžiančią mūsų komandą. O juk žaista buvo ne su Dainava ar Tauru. Kad ir koks pasilpęs šiuo metu būtų Ekranas, tai yra visiškai kitos patirties ir “futbolo kultūros” komanda. Tad lošiant su tokia komanda valdyti aikštės centrą jau yra šis tas.

Dar du labai svarbūs dalykai. Viena, Sūduvos gynyba. Nepaisant kelių klaidų, Sūduva šiandien gynėsi intensyviai, drausmingai ir draugiškai. Pasitikdavo Ekrano žaidėjus ties aikštės viduriu, o dar už 20-30 metrų pradėdavo spausti intensyviai. Šiandien Sūduva buvo greitesnė, nes labai dažnai prie Ekrano žaidėjo su kamuoliu būdavo bent du sūduviečiai. Toks žaidimas efektyvus galėjo būti tik dėl to, kad pagaliau Sūduvos žaidėjai ėmė darniau vienas kitą keisti pozicijose ir taip kompensuoti vieno žaidėjo klaidą ar vėlavimą. Buvo gražu žiūrėt, kaip, pavyzdžiui, Brokas gelbėdavo Daukšai.

Kitas, dar svarbesnis dalykas yra komandinis stuburas, kurį Sūduva pagaliau parodė. Kai buvo įmuštas antras įvartis, Ekranas per dešimt minučių tapo tuo viską traiškančiu žvėrimi, kuriuo tokiais atvejais ši komanda tradiciškai pavirsta. Tai yra unikali Ekrano savybė, kurios nesu pastebėjęs nė pas vieną Lietuvos komandą. Tokiais atvejais Ekranas sugeba aikštėje sukurti tokį psichologinį ir žaidybinį spaudimą, tokį volą, kad po juo neišvengiamai krenta kone visi silpnesni klubai. Kamuolys tiesiog sugrūdamas į priešininko vartus. Tos kelios liūdnos Sūduvos ir Ekrano lygiosios, kai rezultatą Sūduva paleisdavo pačioje rungtynių pabaigoje ir būdavo lemtos to žvėriško Ekrano spaudimo. Štai ir šiandien antro kėlinio viduryje baugiai pagalvojau, kad pergalės ir vėl greičiausiai nepavyks išsaugot. Tačiau šį kartą Sūduva sugebėjo atsitiesti per kokias 15 minučių. Sūduva atakuoti mėgino ir prieš tai, tačiau kamuolys labai jau greitai grįždavo per Ekrano žaidėjus, kurie vėl ir vėl banguodavo atakon. Kai Sūduvai tą volą pavyko pristabdyti, žaidimas ir vėl grįžo į mums palankų ritmą. Mūsų žaidėjai pradėjo ilgiau palaikyti kamuolį, surengti ne tik vieną kitą kontrataką, bet ir lėtesnį pozicinį žaidimą, išprovokuoti vieną kitą pražangą, uždirbti kampinį. Tuo metu Ekranas ir pritrūko kvapo. Jų atakos tapo desperatiškos, perdavimai ir smūgiai neapgalvoti bei netikslūs. Tada ir vėl gimė viltis, o kai Šoblinskas elegantiškai įsriegė trečią įvartį, viskas tapo aišku.

2013-162Radzinevičius ir tuščios Panevėžio stadiono tribūnos. 

Pagyrimai ir papeikimai. Atvirai pasakius, kabinėtis prie žaidimo šiandien nesinori. Norisi tikėtis, kad šiandienis Sūduvos benefisas buvo ne atsitiktinis įkvėpimas, o pagaliau susilipdęs žaidimo būdas. Nesvarbu, kaip ten buvo, tačiau Dariui Gvildžiui šiandien reikia atriekti riebų pliusą. Ar tas šiandieninis pliusas pavirs kuo nors dar riebesniu, pamatysim ateinančiuose turuose.

Vienintelis žaidėjas, kuris šiandien atsiliko nuo visos komandos buvo Daukša. Kažkaip šiandien jam labai sunkiai sekėsi tvarkytis savo krašte. Pirmas įvartis krito po kokios ketvirtos jo klaidos. Turiu omeny ne tai, kad jis už tą įvartį yra atsakingas, o tai, kad rungtynių pradžioje jo kraštas buvo toks kiauras, kad Ekranas ten kėlė tokius vėjus, kokius tik norėjo. Na bet žaidėjas yra jaunas, todėl šiandien pernelyg į šį klausimą nesigilinsiu. Gal ne Daukšos diena buvo. Iš kitos pusės, ypač antrame kėlinyje tame krašte jaunam gynėjui gerai talkino kiti žaidėjai – visko gali būti, kad už tokį pokytį gynybos veiksmuose ir vėl reikia dėti pliusą būtent Sūduvos treneriui.

Kaip jau sakiau, buvo ir daugiau smulkmenų. Vis tik gynėjai pernelyg daug kartų nepataikė į kamuolį savo baudos aikštelėje. Įvartis ir vėl praleistas kvailokas – tik dėl to, kad kokią pusę minutės Sūduvos žaidėjai nesugebėjo iš savo baudos aikštelės kamuolio išspirt.

Apie šiuos menkus gynybos trūkumus neverta labai daug kalbėti dėl to, kad juos visiškai kompensavo iškirtinai kokybiškas žaidimas atakuojant. Iš tikro – ko gero šiemet nė karto Sūduva nebuvo atlikusi tiek gerų perdavimų priekin į laisvus plotus. O kad tai neatsitiktinumas rodo ne tik šios, bet ir praeitos rungtynės. Ir su Dainava du įvarčiai buvo įmušti labai panašiu stiliumi – kai puikiais perdavimai į tinkamas pozicijas buvo vedami Radzinevičius ir Kiselevskis. Aną savaitgalį atrodė, kad šie momentai buvo sąlygoti silpno varžovo. Tačiau šiandien pamatėme, kad ir prieš stiprų varžovą Sūduva gali lošti efektingai ir efektyviai.

Taip, trys įvarčiai buvo įmušti po greitų ir tikslių perdavimų vienu lietimu. Tačiau šį žaidimo elementą galima dar labiau sutirštinti. Vis tik buvo šiandien momentų, kai, matyt, prabusdavo senas geras “bėgu su kamuoliu nuleidęs galvą ir nieko aplinkui nematau”. Labiausiai dėl to liko nuskriaustas Tomas Radzinevičius. Tą kartą, kai pirmam kėliny Brokas pataikė į virpstą, jis privalėjo atiduoti greitą perdavimą Tomui, kuris įvartį garantuotai būtų įmušęs, nes stovėjo laisvas tiesiai prieš vartus. Kitas nutikimas nutiko jau pačioje rungtynių pabaigoje, kai kontratakos metu perdavimo į baudos aikštelę kertančiam Radzinevičiui neatliko Valskis. Taip, jis ten slystelėjo ir mažumą kamuolį aplenkė, tačiau kamuolį perduoti reikėjo dar prieš tai. Perdavimą reikėjo atlikti iškart.

Ir jei jau Tomas Radzinevičius kalba apie tai, kad vienas iš jo sugrįžimo tikslų yra pasidalinti patirtimi su jaunimu, tai tegul Sūduvos jaunimas (nors senimui tą padaryti derėtų) ir mokosi iš Tomo. Be jokių teorijų – tiesiog stebėdami, kaip Radzinevičius žaidžia. Atkreipkite dėmesį – jis niekada neužlaiko kamuolio. Dažniausiai kamuolį atmeta tą pačią akimirką, vienu lietimu, o ilgiausiai pas šį žaidėją kamuolys užsibūna 1-2 sekundes. Tiesą pasakius, šiandien pagalvojau, kad Tomas visiškai kompensuoja Ledesmos netektį ir daro tai dar efektyviau, nes Ledesma vis tik mėgdavo papiktnaudžiauti savo braziliškais kamuolio valdymo stebuklais. O Radzinevičiaus perdavimas rungtynių pradžioje nuo aikštės vidurio iškart išvedęs Baranovskį vieną prieš vartus vertas futbolo technikos vadovėlio.

Taip, nors Radzinevičius šiandien ir neįmušė (tik rezultatyvų perdavimą savo sąskaiton įsirašė), jo aikštėje atliekamas darbas yra itin reikšmingas. Tomas yra puolėjas, kuris priešininko gynėjus visą laiką laiko įtampoje. Atkreipti dėmesį galima ir į tai, kad praktiškai visais atvejais, kai kamuolys Tomą pasiekia ir nepriklausomai nuo to, kokio sudėtingumo yra perdavimas ir kiek gynėjų šalia jo yra – tą kamuolį jis sugeba išsaugoti ir sėkmingai perduoti kolegai.

2013-163“Lietutis“ ir Sūduvos Sakalų raudonasis kampelis.

Ekranas ir Sūduvos viltys. Abi komandos šiandien sprendė panašius tikslus – Ekranas bandė neatsilikti nuo Atlanto ir Žalgirio, o Sūduva – įsikibti į atlapus tam pačiam Ekranui. Sūduva laimėjo ir mažą žingsnelį link trečios vietos atliko. Aišku, pernelyg gerai apie save ir savo šansus galvoti dar nevertėtų – besidariant į Ekraną su Atlantu, svarbu nepamiršti, kad į nugarą šnopuoja Kruoja.

Ekranas šiandien gero žaidimo nerodo. Todėl ir gaila pirmoje čempionato pusėje Sūduvos beprasmiškai išbarstytų taškų. Jei ne jie – Sūduva būtų žymiai arčiau pirmojo trejeto. Pavyti Ekraną įmanoma, tačiau labai sudėtinga. Šiandieninis Ekranas yra išsaugojęs daug ankstesnio sezono savybių, tačiau jam labai trūksta ryškesnių asmenybių, kurios galėtų komandos žaidimui suteikti žaibo ir griaustinio. Dėl to Ekranas atrodo kažkoks blankus, duslus. Šios komandos žaidimas stokoja kibirkščių ir nestandartinių sprendimų. Ryškesnių personalijų trūksta kone kiekvienoje žaidimo grandyje, tačiau labiausiai – puolime. Varnas yra neblogas žaidėjas, tačiau jo amžius jau ne tas, kad jis galėtų priešininkų aikštės pusėje kelti rimtesnius vėjus visų rungtynių metu. Dėl to net ir prieš Sūduvą Ekranui lošti labai sudėtinga. Tačiau galime būti tikri, kad Ekranas ir toliau mindys silpnesnes lygos komandas. Joms pakanka to mano minėto volo. Tad Sūduvai belieka viltis, kad Ekranas taškus barstys bent jau su lentelės viršaus komandomis. Deja, taip pat reikia viltis, kad pati Sūduva sugebės nugalėti ne tik autsaiderius. Jei to nebus – nebus ir trečios vietos.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,184,580 hits