Archyvas pagal 2013 rugsėjo

31: DAINAVA 0:5 SŪDUVA

Chm, sunki darbo liaudies dalia – ir vėl savaitgalį teko prakaituoti, todėl šių rungtynių mačiau kokias dešimt minučių. Bet ir jų pakako (pridėjus prie to jausmo ir rezultatą), kad suprastum, jog žaidimas vyko į vienus vartus. Prisimindamas, kad Dainava ne taip seniai vos neparsivežė lygiųjų iš Panevėžio, tikėjausi solidesnio pasipriešinimo. Dabar gi Sūduva pagal įmuštus įvarčius  ėmė artėti prie Žalgirio, o štai Nerijus Valskis tapo užtikrintu kandidatu į rezultatyviausio lygos žaidėjo titulą.  Tokios garbės nusipelnė ir Sūduva. O dabar belieka laukti kitos savaitės, per kurią Sūduvai teks sužaisti dvi žymiai reikšmingesnes rungtynes.

Reklama

LFF taurė: valio kosmonautams!

2013-186FK Trakai – Sūduvos varžovas LFF taurėje. Nuotrauką pasiskolinau iš klubo svetainės.

Lyg ir ne pilnaties metas, tačiau LFF planavimo komitetas kaip visada dirba uždarytas akliname rūsyje be telefonų ir interneto ryšio. Tik tuo būtų galima paaiškinti LFF taurės aštuntfinalio grafiką – ponai iš federacijos greičiausiai neseka A lygos naujienų ir A lygos tvarkaraščio internete paskaityti neturėjo galimybių. Taigi, nors jau visai greitai prasidės dviejų savaičių pertrauka A lygoje (dėl nieko nelemiančių Lietuvos futbolo rinktinės pasirodymų, kuriuose paprastai sudalyvauja tik vienas kitas A lygos žaidėjas), LFF klerkai nusprendė taurės žaidimus įsprausti tarp dviejų turų.

Nėra prasmės diskutuoti apie taip vadinamus “aklus“ burtus, kurie aštuntfinalyje suvedė Atlantą su Žalgiriu, Šiaulius su Ekranu, o Taurą – su Banga. Tačiau kodėl klubus, jau pradėjusius finalines lygų rungtynes, reikia versti lošti po trejas rungtynes per savaitę? O iškart po to juos pasiųsti dviejų savaičių atostogų. Faktas – dėl tokio planavimo nukentės visi. Ir futbolas, ir futbolininkas ir žiūrovai, kuriems greičiausiai taurės rungtynes pamatyti bus labai sudėtinga. Įtariu, kad nemažai jų vyks normaliomis darbo valandomis, nes rungtynių rengti vėliau neleis mažųjų klubų stadionų apšvietimo trūkumas.

Atvirai pasakius, labiausiai šioje nesąmonėje pasisekė mūsų komandai. Mūsiškiai šeštadienį loš su Dainava, tuomet antradienį loš su Trakais LFF rungtynes, o šeštadienį – viso sezono pačias reikšmingiausias rungtynes su Panevėžio Ekranu. Kodėl Sūduvai pasisekė? Ogi todėl, kad Ekranui ši atkarpa bus žymiai sudėtingesnė. Sekmadienį Ekranas loš su Banga (tai yra, stipresniu varžovu nei Dainava), trečiadienį – LFF taurės rungtynes su Šiauliais (irgi stipresnis varžovas nei mūsų Trakai), o šeštadienį – važiuos į Marijampolę.

Na štai – pagaliau prisikapsčiau prie pagrindinio šio straipsnelio taško. Taip, LFF taurės aštuntfinalio burtai buvo ištraukti ir Sūduva juose gavo FK Trakus, vieną iš I lygos lyderių. Rungtynės vyks kitą antradienį, spalio 1 dieną, kaip suprantu – Trakuose. LFF jau yra paskelbusi visų rungtynių dienas, tačiau tikslaus laiko dar trūksta.

Apie FK Trakus gal dar bus laiko pakalbėti. Tad šį vakarą tik pasiūlysiu apžiūrėti klubo interneto svetainę ir Facebook profilį. Taip pat priminsiu, kad FK Trakai (kartu su Kazlų Rūdos Šilu) yra ko gero žinomiausi futbolo klubai Lietuvoje. Juk ko gero visi Lietuvos piliečiai praeitą savaitę ko gero pamatė tą filmuką apie vandensvydžiu pavirtusias futbolo rungtynes, kuriose kaip sykis ir lošė abi minėtos komandos.

Kaip sugrąžinti žmones į stadioną?

2013-185Pirmas ir vienintelis kartas, kai Sūduvos stadionas lūžo nuo žmonių: stadiono atidarymo rungtynės. 

Ši tema pastaraisiais metais vis grįžta ir grįžta. Grįžta dėl to, kad žmonių Marijampolės stadione vis mažėja ir mažėja. Šiemet ji grįžta dar skaudžiau, nes tokio menko lankomumo Marijampolė dar nebuvo mačiusi nuo pat Sūduvos grįžimo į A lygą. Diskutuoti sudėtinga, nes jei klubas nė piršto nepajudina, nuo mūsų mažai kas priklauso. Tiesa, reikia sąžiningai pripažinti, kad šie metai – išskirtiniai. Klubas potencialių gerbėjų kryptimi nuveikė tiek, kiek nebuvo padaręs per dešimt metų. Paminėkime, kad ir geros kainos pasiūlymus atskiroms gyventojų grupėms (studentai ir mokytojai rugsėjo pirmosios proga), mokinių kvietimas į treniruotes, o ir Facebook’e Sūduva po truputį kruta. Ne taip smagiai ir intensyviai kaip kai kurie kiti lygos klubai, tačiau neseniai apskritai jokių judesių nebūta.

Po to, kai šis klausimas vėl ir vėl ėmė kaišioti galvą komentaruose prie rungtynių aprašymų, prisiminiau vieną seną savo raštą. Prieš pora metų į mane kreipėsi keli Sūduvos Sakalų žmonės. Tie žmonės mėgino rodyti iniciatyvos ir nuveikti šį tą naudingo stadiono lankomumo reikale. Štai jie ir sumąstė, kad būtų neblogai sujungti mano patirtį reklamos ir viešųjų ryšių srityje su realiais klubo veiksmais. Tiesą pasakius, dabar jau nebepamenu, kas buvo kitame laido gale – klubas ar stadiono administracija. Svarbiausia yra tai, kad poros puslapių veiksmų planą surašiau, tačiau daugiau nieko nenutiko. Šiokios tokios nuoskaudos ir piktumo buvo, nes klubo aplinkos žmonės nepasinaudojo iš gerbėjų kylančia iniciatyva. Tokia energinga ir – svarbiausia – nemokama iniciatyva.

Aišku, graužtis nėra prasmės. Kol kas nelabai ir galėtum kitokios reakcijos tikėtis. Tokia jau ta Sūduvos klubo tradicija. Spėju, tas mano raštas ir šiandien dulka kokiam stalčiui ar senam kompiuteryje. Todėl ir pagalvojau, kad reikia pačiam jį susirast ir paviešint. Tuomet diskusija apie lankomumo problemos sprendimą taps solidesnė. Savo raštą mažumą trumpinau, šiek tiek redagavau. Tačiau turėkite omeny, kad jis rašytas prieš pora metų, todėl kai kurie dalykai šiandien gali nuskambėti kaip elementari ir visiems suprantama tiesa (pvz., socialinės medijos išnaudojimas komunikacijoje).

Įžanga: klubo santykių su gerbėjais mados.

Pasižvalgius po pasaulį yra akivaizdu, jog „darbas su fanais“šiandien yra vienas svarbiausių klausimų. Taip pat akivaizdu, kad Europoje praėjo laikai, kai žmonės į stadionus buvo paprasčiausiai viliojami nuolaidomis ir dovanomis. Dabar padorių lygų klubai visų pirma mėgina „kurti fanus“, suteikdami jiems galimybes įvairiomis formomis dalyvauti klubo gyvenime, o ne tik ateiti kartą per savaitę į stadioną.

Šiuo metu matomos trys pagrindinės fanų įtraukimo (fan engagement) projektų kryptys:

–       itin aktyvus socialinės medijos išnaudojimas (Facebook, Twitter, Youtube ir t.t.).

–       komandos atstovų (trenerių, žaidėjų ir pan.) tiesioginis bendravimas su fanais (tam tinkamiausios yra socialinės medijos).

–       fanų, kuriančių turinį apie savo klubą skatinimas (ir vėl – dažniausia tai vyksta socialiniuose tinkluose).

Aišku, mums apie tai svajoti nėra prasmės. Bent jau tol, kol klubas nesukurs padorios interneto svetainės. Todėl Sūduvai svarbiausi du klasikiniai klausimai:

–       kaip užmegzti kontaktą (bet kokį) su esamais ir potencialiais fanais (emocinio ryšio kūrimas)

–       kaip potencialius fanus atvesti į stadioną (tiesioginis bilietų pardavimo skatinimas).

Pagal tai suskirsčiau ir galimus veiksmus.

Veiksmai, skirti kontaktui su fanais užmegzti.

Vaikai / Mokyklos / Šeimos. Kaip taisyklė – vaikai yra vienas lengviausiai užkabinamų grupių. Jiems įdomu, jiems nėra ką veikti ir jie gali įkalbėti kartu į stadioną ateiti tėvus.

Mažausiai ką reikia padaryti – pradėti viešinti rungtynes mokyklose. Tam reikia sutart su mokyklos vadovais ir gaut leidimą bent plakatams pakabint. Pagalvot apie specialią kainodarą būtent mokiniams – pvz., jei užsakai didesnį kiekį bilietų (kad ir visai klasei) – gauni geresnę kainą. Į stadioną atėjusiems vaikams galima dalinti kad ir menkas dovanelės su klubo simbolika – paprastai vaikai tokius niekučius vertina žymiai labiau nei suaugusieji. Galbūt net galima pagalvot apie specialią vaikų tribūną.

Žaidėjai – į mokyklas. Mokinių susitikimai su žaidėjais, treneriais. Šį veiksmą galima įprasmint šūkiu „Sužinok daugiau apie futbolininko profesiją“.

Parodomosios futbolo treniruotės mokyklose – pvz., per fizinio pamokas, kuriose dalyvauja žaidėjai ar treneriai.

Vaikai išveda komandą į aikštę. Yra tokia futbole tradicija. Kodėl jos nepanaudojus? Tam reikia, kad bet kurio norinčio vaiko tėvai užregistruotų savo atžalą konkrečioms rungtynėms. Sudaroma grupė, kuri ir išveda abi komandas į aikštę. Nuotrauka atminimui su žaidėjais tik paskatintų registruotis. Šiokios tokios vadybos tokiam projektui reikia, bet jeigu jį komunikuotume per vaikus (per mokyklas) – jeigu vaikai patys prašytų tėvų tokio dalyko – viskas eitų sklandžiau. O kartu su vaikais į stadioną neišvengiamai turės ateiti bent vienas žmogus.

Labdara. Tai galbūt neskatins stadiono lankomumo tiesiogiai, tačiau kurs gerą komandos ir stadiono įvaizdį. Juk nėra sunku rungtynių dieną pasiųsti autobusą į vaikų namus, atgabenti juos į stadioną, o po rungtynių – parvežti namo. Tik reikia nepamiršt apie tai padaryt reportažą oficiliame tinklapyje, kad žmonės apie tai sužinotų.

Veiksmai stadione. Stadione fanams galima suteikti mažų, nebrangių privilegijų ar pramogų, kurios stiprintų komandos ir fanų santykį.

Pasveikinimas rungtynių metu: elementari galimybė – pasveikinti rungtynių metu draugą / vyrą / tėvą su gimtadieniu, vardadieniu ar jubiliejumi. Gal net pasipiršti. Registruojies iš anksto, o pasveikinimas parodomas pertraukos metu per stadiono tablo sugrojant dar kokį progai tinkamą muzikos kūrinį. Tiesą pasakius, už tai vėliau netgi simbolinį mokestį galima imt.

Išnaudoti stadiono kavinę: čia galima nuveikti nemažai smagių dalykų, kuriais džiaugsis ir kavinė (nes bus žmonių, bus ir pelno), ir nelabai turintys ką veikti žmonės. Ten galima rengti tradicinius susitikimus su komandos atstovais (žaidėjais, treneriais) – pvz., tą pačią mėnesio dieną (pirmas mėnesio ketvirtadienis ir t.t.). Ten galima rengti trumpus pasisėdėjimus, kurių metu būtų rodomi filmai apie futbolą arba senos, garsios Sūduvos rungtynės. Suradus tinkamą moderatorių, ten galima netgi įkurti ką nors panašaus į diskusijų klubą.

Įvairiausios loterijos rungtynių metu: tik jose reikia pralošinėti ne šiaip daiktus, o „patirtis su komanda“. Keletas galimybių to, ką galėtų išlošti fanas: bilietą į kitas rungtynes, abonementą, komandos atributikos, galimybę stebėti treniruotę, galimybę nusifotografuoti kartu su vienu žaidėju ar visa komanda, galimybę sėdėti ant žaidėjų suolo rungtynių metu ir stebėti veiksmą persirengimo kambaryje. Tokiam dalykui taip pat būtina išnaudoti VIP ložę. Galimybė laimėti teisę stebėti rungtynes VIP ložėje būtų tinkamas prizas, apie kurį žmogus visiems draugams papasakos.

Geriausio rungtynių žaidėjo rinkimai: kodėl gi nepasiūlius rungtynių žiūrovams išrinkti tos dienos geriausią Sūduvos žaidėją? Tą galima atlikti SMS‘ais arba balsuojant bilietais – užrašai žaidėjo pavardę, savo vardą ir kontaktinį numerį ar emailą ir meti į urną prie išėjimo. Prieš kitas rungtynes apdovanojamas ir praeitų rungtynių geriausias žaidėjas ir keletas už jį balsavusių žiūrovų.

Veiksmai, skirti tiesioginiam žmonių atvedimui į stadioną.

Stadione. Rungtynių metu galima pralošti įvairiausius daiktus. Tačiau žymiai prasmingiau taip dalinti bilietus ir abonentus. Viena, tai mažiau kainuoja, antra – tai yra apčiuopiama nauda žmogui, kurią jis gauna čia pat (o tai visada geriau nei galimybė po pusės metų laimėti automobilį). Trečia – tai tiesiogiai veda žmogų į stadioną.

Šiandien perki bilietą – gauni nemokamai bilietą į kitas rungtynes. Tai yra kita, efektyvesnė priemonė karts nuo karto surengti „nemokamas“ rungtynes.

Mini-abonementai: yra sezoniniai abonementai, tačiau kodėl nepamėginus pardavinėt mažesnių paketų – pvz., jei perki bilietus į tris / keturias artimiausias rungtynes – moki mažiau.

Nuolaidos bilietui gimtadienio ar vardadienio proga.

Bilietų pralošimas konkursuose rungtynių pertraukos metu: pvz., penki norintys muša 11 m baudinius dublerių vartininkui arba turi pataikyti į tuščius vartus iš vidurio aikštės.

Mini-futbolo turnyras pertraukos metu – iš anksto užsiregistravusios komandos lošia mini-rungtynes (gali būti po žaidimą kiekvienoje aikštės pusėje). Laimėjusios komandos gauna bilietus į kitas rungtynes.

Mieste ir bendruomenėse. Kai gyveni tokio dydžio mieste, koks yra Marijampolė – tiesiogiai su potencialiais stadiono lankytojais gali dirbti kone tiesiogiai. Kone asmeniškai gali pakalbint kokį tūkstantį kitą žmonių, kuriems tokio dėmesio gali pakakt, kad į stadioną pirmą kartą užsuktų.

Darbas su vaikais jau buvo minėtas.

Lygiai taip pat galima dirbti su įmonėmis – siūlant specialios kainos paketus, jei įmonėje susirenka tam tikras kieks į rungtynes norinčių ateiti žmonių.

O kodėl nepadarius akcijos „profesijoms“? Kadangi tai skambės netikėtai ir naujai – dėmesį atkreips be didelės reklamos. Pvz., „Į artimiausias rungtynes visi gydytojai įleidžiami nemokamai / su 50 proc. nuolaida ir t.t.“. Juolab, kad tokiu atveju, gali labai tiksliai sukoncentruoti reklaminius veiksmus – pakanka į pasiųsti emailus ir pakabinti ligoninėse ir poliklinikose pora plakatų. Kitą kartą taip galima „gaudyti“ kitą grupę.

O kodėl nepadarius akcijos rajono miesteliuose? Pvz., „šiandien į Kalvariją atvažiuos autobusas ir visus norinčius atveš į stadioną, o po rungtynių – parveš atgal“.

Bilietų pralošimas Marijampolėje – paprastas veiksmas. Atsiveži į Rotušės aikštę futbolo vartus penktadienį ar šeštadienį, pastatai į vartus dublerių vartininką ir duodi mušti kiekvienam norinčiam praeiviui. Įmuši – gauni bilietą į sekmadienio rungtynes.

Perki produktą – gauni bilietą į Sūduvos rungtynes: neturėtų būti sunku sutart su vietos verslo kontoromis apie bilietų dalinimą, kartu su jų produktų ar paslaugų pirkimu. Pvz., kavinėje ar restorane – perki maisto už 50 lt, gauni vieną bilietą į artimiausias rungtynes. Perki parduotuvėje prekių už tam tikrą sumą – ir vėl – gauni bilietą. Verslams toks pasiūlymas visada patiks, nes jie gauna nemokamą galimybę savo prekei suteikti papildomos pridėtinės vertės.

O gal tam tikrą nemokamų bilietų kiekį galima išdalinti tiesiai į pašto dėžutes? Skamba gal ir baisokai, tačiau kodėl gi nepritaikius tokios priemonės – juk jei žmogus bet kokiu atveju neina į stadioną, tai mes nieko neprarandam suteikdami jam nemokamą galimybę tai padaryti.

Pabaiga. Štai toks buvo mano raštas, kurį nusprendžiau ištraukti iš apdulkėjusio stalčiaus. Sąrašus galima tęsti, galima nesunkiai prigalvoti naujų krypčių su naujais veiksmų sąrašais. Juolab, kad čia stengiaus sugalvoti veiksmus, kuriems nereikia nei ypatingų technologijų, anei būrio brangiai apmokamų specialistų. Vardijau tokias bazines, elementarias priemones, kurias atlikti yra labai paprasta.

Iš stalčiaus šį sąrašą traukiau ne dėl to, kad turėčiau vilties, jog kas nors klube ims ir ką nors iš jo praktiškai pritaikys. Tiesiog norėjau įrodyti, jog futbolo klubo darbas su gerbėjais nėra kažkoks fantastiškai sudėtingas, jog galėtum paistyti apie lėšų ir žmonių stoką ar kitas “fundamentalias” priežastis, trukdančias pakrutinti užpakalius. Ir vėl grįžtame prie to paties: esmė yra ne pinigų, laiko ar darbo jėgos trūkumas, o savimonės spragos. Kol nebus aiškaus suvokimo, jog klubas su gerbėjais privalo dirbti, tol nebus ir realaus judesio. Ir visai nesvarbu, ką mes čia rašom ir šnekam.

30: SŪDUVA 3:1 TAURAS

2013-184

Pirmas. Sūduva rungtynes pradėjo mažumą pasikeitusi. Jei nebūtų buvę praeitų rungtynių su Tauru, galėtum sakyt, kad startinės sudėties pokyčiai natūralūs. Silpnas priešininkas – galimybė palošti atsarginiams. Tačiau žvelgiant iš kitos pusės ir galvojant apie mažumą buksuojantį Sūduvos žaidimą pastaruoju metu, tokie eksperimentai galėjo būti panašūs ir į žaidimą su ugnimi.

Bartkus vietoje Davidovo, Isoda vietoje Snapkausko, Kdouh vietoje Radzinevičiaus. Viskas lyg ir pagrįsta. Tačiau Radzinevičiaus trūkumas priekyje smarkiai kirto per Sūduvos atakų kokybę. O Isodai įsilieti į komandą buvo taip nelengva, kad jau pirmomis minutėmis jo dėka Tauras galėjo mušti įvartį. Galbūt Darius Gvildys ir nori į komandą grąžinti su traumomis tarp atsarginių užsibuvusį Isodą, tačiau kažin ar tokie eksperimentai labai prasmingi. Juk žaisti liko ne taip jau ir daug, o Snapkauskas paskutinius kelis kartus blogai neatrodė.

Taigi, pirmas kėlinys praėjo Sūduvai greitai ir gausiom pajėgom atakuojant, o Taurui karts nuo karto rengiant visai geras kontratakas. Pernelyg geras. Tokio gerumo, kokio iš Tauro nesitikėtum. Nežinau, ką ten Taure padare Jermalavičius, tačiau Tauro žaidime atsirado ir minties, ir tikslumo. Taip, Tauro mintys labai paprastos ir pagrįstos keliomis elementariomis schemomis, tačiau jos puikiai veikė prieš atsipalaidavusią Sūduvos gynybą. Tauro puolimo esmė – turėti vieną kitą laisvą žaidėją kraštuose ir progai pasitaikius numesti jiems kamuolių.

Sūduva priekyje varė smarkiai. Atakavo masyviai, labai greitai pereidavo iš vienos aikštės pusės į kitą. Už tai, kad labai trūko tikslumo paskutinėse atakos stadijose komandai galėtum atleisti – tokio intensyvumo atakos vis viena anksčiau ar vėliau baigiasi įvarčiais. Stebuklų būna, tačiau Lietuva – toli gražu ne futbolo stebuklų šalis. Užtat Sūduvos gynyba buvo žvėriškai skylėta. Galbūt stadione Sūduvos problemos ne taip aiškiai matėsi, tačiau aukšta interneto transliacijos kamera rodė, kad Sūduvos gynyboje – betvarkė. Gynėjai prastai judėjo, menkai derino bendrus veiksmus, todėl ir plytėjo Sūduvos pusėje laisvi plotai. Net ir sustiprėjęs Tauras nebuvo komanda, kuri galėtų efektyviau tokią situaciją išnaudoti, tačiau vis viena pirmą kėlinį Sūduva vaikščiojo peilio ašmenimis.

Antroje kėlinio pusėje futbolas tapo visiškai atviras. Kam tai buvo naudinga? Abiem komandoms arba nė vienai iš jų. Arčiau įvarčio buvo Sūduva – mat mėgindamas atakuoti Tauras tiesiog nespėdavo parbėgti namo ir nuolat Sūduva kontratakose turėdavo tiek pat ar net daugiau žmonių nei Tauras gynyboje. Ko verta vien ta ataka, kurios metu Sūduva turėjo bent tris šimtaprocentines progas, įskaitant kamuolį, numuštą nuo pačios vartų linijos. Bėda ta, kad Tauras taip pat atakavo neblogai. Ir dar didesnė bėda – Taurui sekėsi dėl tos pačios priežasties: Sūduvos saugai mažiau nei įprasta dalyvavo gynybos veiksmuose, lėčiau grįždavo ir dažnai palikdavo gynėjams patiems spręsti savus reikalus.

Antras. Po pertraukos viskas vyko panašiu stiliumi – Sūduva atakavo, Tauras gynėsi. Tačiau gan vangus, nors ir atviras futbolas greitai baigėsi dar vienos tragedijos pradžia. Nepraėjo nė šešios minutės ir Tauras įmušė pirmąjį rungtynių įvartį. Aišku, gali sakyti, kad Taurui pasisekė. Tačiau tai nebuvo sėkmė be jokios įžangos. Taip pat tai nebuvo įvartis, ties kuriuo negalėtum kelti klausimo apie tai, kodėl prie atšokusio nuo skersinio kamuolio vienui vienas atsidūrė Tauro legionierius – nepaglobotas nė vieno Sūduvos gynėjo. Sūduvos gynyba buvo taip toli, kad neturėjo jokių šansų kaip nors pasitarnauti savo vartininkui. Na o kad ir Džiugas Bartkus šiandien nerodė tokių fantastinių stebuklų, kokius demonstravo Tauro jauniklis vartų sargas, tai jam ir teko pirmajam traukti kamuolį iš savo vartų.

Ech, gerai, kad Tauras įmušė! Tuo ši komanda pasirašė sau nuosprendį. Sūduva pabudo tik tuomet, kai pagaliau į žaidėjų smegenis atėjo informacija, kad ir šios rungtynės gali pakartoti praeito žaidimo su Tauru scenarijų. Jei Tauras būtų susilaikęs nuo pagundos šiose rungtynėse pirmauti, gal ir galėjo išnešti sveiką kailį. Gal ir galėjo baigti rungtynes nulinėmis lygiosiomis. Deja. Po įvarčio Sūduva pradėjo žaisti taip, kaip turėjo lošti nuo pirmų minučių. Kita komanda atsirado tą pačią akimirką, kai žaidimas ir vėl buvo pradėtas nuo aikštės vidurio. Tad nieko nuostabaus, kad Taurui savo pranašumu teko pasidžiaugti tik pora minučių.

O paskui viskas tapo labai aišku. Sūduva spausti ėmė taip, kad gynyba apskritai nebeliko prasmės domėtis, nes Taurui sunkiai sekėsi pereiti ir aikštės centrą. Šiokių tokių atakų Tauras surengė tik pačioje pabaigoje, kai visi šių rungtynių klausimai jau buvo išspręsti. Didesnę antrojo kėlinio dalį Tauro komandoje lošė vienas žaidėjas – vartininkas, kuris iš tikro rodė stebuklus. Kodėl jis žaidžia Taure, o ne, pavyzdžiui, Sūduvoje ar Ekrane – čia jau kitas klausimas. Panašu į tai, kad Taurą dar šiek tiek nešė įmušto įvarčio psichologija. O kai Sūduva įkalė antrą, baigėsi ir psichologinės batareikos. Tomo Radzinevičiaus pasirodymas taip pat turėjo reikšmės – Sūduvos puolime kamuolys iškart ėmė vaikščioti protingiau, o sukuriamos progos buvo labiau pagrįstos mintimi, o ne priešininko klaidomis.

Sūduva ir vėl mušė smagius, gražius įvarčius. Sūkurė begalę progų ir galėjo įmušti dar krūvą. Trys taškai yra, Valskis – užtikrintas lygos puolėjų lyderis. Važiuojam toliau.

Trečias. Derėtų atlikti pora išvadų. Smagu matyti atsigavusį Taurą. Gaila, kad Tauragės komandos reanimacija įvyko tik ketvirtame rate. Kaip bebūtų, reikia nukelt kepurę prieš Jermalavičių, kuris pažadino Tauro žmonėse norą lošti futbolą. Tą rodo net ginčai su teisėjais. Aišku, yra ir kita medalio pusė. Tauro žaidėjų fizinė būklė yra tokia, kad jiems derėtų kuo greičiau pereiti į salės futbolo čempionatą, nes normaliame futbole nepakanka sužaisti kokias 50 minučių. Ir dėl šio komandos trūkumo nelabai gali kaltinti menką biudžetą ar trenerių kaitą. Jei žmogus pasirinko futbolą savo profesija, jis turėtų suvokti, kad darbas bus prastai atliktas, jei normaliai pabėgioti gali tik vieną kėlinį.

Sūduvos fizinė būklė ypatingų klausimų kol kas nekelia. Kai matai kaip rungtynių pabaigoje Chvedukas nusiveja Tauro gynėją jų pusėje, nusiveja, pasiveja ir kamuolį atima – gali būti ramus, kad čempionatą komanda sugebės pabaigt.

Tačiau Sūduvos požiūris į žaidimą ir į varžovą kelia labai daug klaustukų. Mes visi suprantame, kad lošti su autsaideriais yra sunku. Tačiau juk ką tik su ta pačia komanda buvo paterioti du žvėriškai svarbūs taškai. O kitas lentelės kolega kaip sykis suteikė šiokios tokios vilties pats netikėtai pralaimėdamas. Deja, Sūduvai tai nė motais. Pabiręs yra Sūduvos žaidimas ir labai sušlubavusi komandinė drausmė. Sūduva šiandien lošė taip, kaip jau seniai jos neteko lošiant matyti (turėkite omeny, kad aš nemačiau anų liūdnų rungtynių su Tauru). Gerai – mažų mažiausiai, trečiam rate Sūduva taip prastai ir nedrausmingai nesužaidė nė karto.

Kaip minėjau – varžovo tariamas silpnumas nėra pasiteisinimas. Rungtynių liko per mažai, kad Sūduva galėtų sau leisti tokio lygio atsipalaidavimą. Todėl lošiant su silpnesnėm komandom negali būti nė mažiausių abejonių dėl rungtynių baigties. O jų šiandien buvo per akis.

Iš esmės Sūduvos žaidimui trūko dviejų fundamentalių elementų. Viena – drausmingos ir draugiškos gynybos. Tokios, kokią matėm trečiam rate. Kai gynėjai maksimaliai drąskosi, o saugai – jiems nuolat gausiai talkina. Prieš tokią gynybą net Žalgiriui žaisti buvo nelengva. Kitas niuansas – Sūduva nustojo varžovą spausti aikštės viduryje. O tai yra dalykas, smarkiai palengvinantis gynybos darbus – intensyviai spaudžiant priešininką toliau nuo savo vartų, kamuolys žymiai sunkiau ir rečiau prie tų vartų priartėja. Gynėjams paprasčiausiai lieka mažiau darbo. O ir varžovas jaučia, kad nieko ramiai padaryti negalės, todėl dažnai skuba, o beskubėdamas – daugiau klysta.

Vienžo, Dariui Gvildžiui ir vėl reikia čiupti į rankas bizūną ir įvesti komandoje tvarką. Jei to nebus padaryta, ne tik su Ekranu ar Kruoja lošti bus sunku. Bus sunku tikėtis pozityvaus rezultato net ir su Dainava ar Banga. Didelės įtampos aš nejaučiu – juk tai Sūduvos treneriui šiemet jau buvo pavykę padaryt. Tačiau šį kartą ir patys žaidėjai turėtų suvokti, kad vien maksimalaus žaidimo puolime nepakaks. Nebent komanda muštų po 10 įvarčių kiekvienose rungtynėse. O kad to nėra (toks įspūdis, kad ir silpnesnės komandos palaužiamos tik tuomet, kai anoms baigiasi fizinės jėgos), reikia grįžti prie trečio rato pamokų ir vėl pradėti žaisti žaidimą ilgu pavadinimu “pirmiausia – ginamės, o tik tada – atakuojam”.

Tad ir linkiu šiandienos pergale pasidžiaugti, tačiau neužmiršti, kad iki čempionato pabaigos dar liko vienas kitas reikšmingas turas.

Laukiam Tauro ir kitų dalykų

Futbolą lošia Šilas ir Trakai. 

Ir tuomet, kai atrodė, kad galėsim ramiai užbaigti šį sezoną, vandenį sudrumstė Ekranas. Aplinkybės keičiasi nedaug. Vis dar reikia tikėtis, kad Ekranas ir toliau barstys taškus. Taip pat vis dar reikia tikėtis, kad pati Sūduva sugebės to nedaryti. Ekranui liko dvejos rungtynės su Žalgiriu, po vienas su Atlantu ir mūsiškiais. Žalgiris ir Atlantas neabejotinai kaposis iš paskutiniųjų, nes aniems savus reikalus spręst teks. Sūduvos misija ne mažiau sudėtinga – įskaitant ir sunkiai šiais metais nuspėjamą Kruoją. Tačiau pirmiausia šiandien reikia įveikti Taurą, kuris prieš pora savaičių visus smarkiai nustebino, palikdamas Sūduvą su vienu tašku vietoje trijų, kuriuos visi jau buvome į lentelę įrašę.

Taigi – viskas yra aišku. Ir toliau Sūduvai reikia muštis dėl pergalės kiekvienose rungtynėse. Tiesiog po Ekrano pralaimėjimo kažkur toli ir vėl įsižiebė menkutė trečios vietos spingsulė.

Beje, finalinis lietuviško sezono futbolas bus rūstus ir purvinas. Aš ne šiaip sau pakartojau penalty.lt paviešintą filmuką apie I lygos rungtynes Kazlų Rūdoje – juk ir praeitose Sūduvos rungtynėse ketvirtadalis aikštės iš esmės buvo viena didelė bala. Purvas ir vanduo koreguoja žaidimą. Gerokai aplygina komandų pajėgumą. Todėl net ir prastesnis klubas gali tikėtis sėkmės – tokioje aikštėje, kokioje lošė Šilas su Trakais ir Tauras ar Dainava galėtų tikėtis bent lygiųjų su Žalgiriu ar net Poznanės Lechu. Žiūrėdamas tokį pasityčiojimą iš futbolo, nori nenori prisimeni tas poros savaičių ar net mėnesio pertraukas čempionate tuomet, kai mūsų geografinėse platumose ir derėtų futbolą lošt. Žmonės kalba, kad tvarkaraščius nuo neatmenamų laikų Lietuvoje sudarinėja kažkoks mistinis personažas (kuris, matyt, sėdi vienam kabinete su kitu mistiniu personažu, kuris, anot žmonių, sprendžia, ką kviesti į Lietuvos rinktinę, o ko – ne). Žmonės šneka, kad mistinis tvarkaraščių meistras yra visagalis ir niekas jam įtakos turėti nėra pajėgus. O sudarinėja jis tą tvarkaraštį, matyt, į kavos tirščius žiūrėdamas. O gal tiesiog tas žmogus tvarkaraščius rašo pagal kažkokias sausas teorijas, o kad visą laiką kabinete sėdi (be televizoriaus ir interneto), tai net neįsivaizduoja, jog Sovietų sąjunga žlugo prieš 23 metus, o Lietuvos rinktinių žaidimai vietos čempionatų ypatingos įtakos neturi, nes žaidėjai iš vietos čempionatų jau seniai į rinktines nėra kviečiami.

Velniai nematė to paslaptingo futbolo burtininko. Mane labiau stebina klubų ir tos – kaip ten ji vadinasi – klubų tarybos ar valdybos požiūris. Aš galiu suprasti Skaisgirį – jis yra krepšininkas, todėl gali nesuvokti, jog oro sąlygos lauke turi įtakos tokiam žaidimui, kaip futbolas. Tačiau klubai, sutikdami atostogauti vasarą, o futbolą žaisti purve ir vandeny tyčiojasi ne tik iš mūsų, bet – visų pirma – iš savo žaidėjų. Jau nekalbant apie tai, kad kone po kiekvienų vandensvydį primenančių rungtynių kyla murmesiai apie visokius susitarimus ir lažybų kontoras. Ir kur ten tie murmesiai nekils – juk toks futbolas, kokį lošė Šilas su Trakais yra visiškai neprognozuojamas.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,184,164 hits