Trečias ratas: džiaugsmai ir rūpesčiai

2013-179

Įžanga apie karuselę. Nepamenu tokio Sūduvos sezono fragmento, kuris būtų turėjęs tokių kraštutinumų, kaip šių metų trečiasis ratas. Tiek emociškai, tiek ir turnyrinės situacijos prasme. Ratas prasidėjo dviem pralaimėjimais – vienu tikėtinu (Žalgiriui, tiesa, tai buvo antrojo pabaiga), kitu depresiją varančiu (Atlantui). Paskui buvo ko gero liūdniausias mūsų komandos pasirodymas Europos turnyre per visą istoriją. Pralaimėta komandai, kuri nebuvo nė per plauką stipresnė. Ji buvo tiesiog kitokia ir nepridarė tiek nesąmonių, kiek per dvejas rungtynes atliko Sūduvos žaidėjai. Visa tai vyko byrančios komandos šviesoje. Sūduvoje neliko Ledesmos, o paskui – dar ir Radžiaus. Brazilo išnykimą buvo galima nuspėti, o va Radžiaus karjeros pabaigimas vidury sezono pasirodė kaip garantuotas ženklas, jog ne tik šių metų komanda, bet ir pats klubas neišvengiamai garma į bedugnę.

Tuo metu šios nuotaikos nepraskaidrino net ir žymiausias sezono nutikimas – Tomo Radzinevičiaus sugrįžimas. Matėsi, kad tai yra gerokai aukštesnės klasės žaidėjas, o ir Sūduvos aplinkos jausmus Tomo parvykimas namo užkaitino, tačiau keliose pirmose rungtynėse matėsi, kad šio puolėjo integracija į šiemetinę Sūduvą nebus labai lengva.

O tada prasidėjo kilimas aukštyn. Iš pradžių tyliai ir ramiai kapojant silpnesnes komandas. Tačiau net ir tose rungtynėse pradėjo matytis pokyčiai Sūduvos žaidime. Sūduvos futbole ėmė mažėti chaoso, visos grandys pradėjo dirbti darniau, o Radzinevičiaus užsukta puolimo mašina labai greitai sugrąžino pasitikėjimą tiek saugams, tiek gynėjams. Erzino ilga pertrauka pačiame vasaros viduryje, tačiau Sūduvai ji išėjo į naudą. Sugrįžimas į A lygą prasidėjo galinga pergale prieš Ekraną – pergale, apie kurią svajojome, tačiau kurios mažai tikėjomės. Šio pergalės savo ruožtu komandai suteikė dar daugiau vidinės energijos ir pasitikėjimo. Po to sekė Kruojos triuškinimas ir pagaliau padorus žaidimas su Vilniaus Žalgiriu. Ratas baigėsi klasikine tokioms situacijoms duobe Tauragėje, tačiau galutines išvadas apie komandos jėgą ar apie jos galimybes šiais metais dar anksti daryti.

Kartu su kylančiu Sūduvos žaidimu, kilo ir mūsų nuotaika. Lūžis buvo radikalus – rato pradžioje komandos situacija atrodė visiškai beviltiška. Komanda buvo tiek visiems nervus ištampiusi desperatišku žaidimu, kad žmonių ėmė sekti ne tik Marijampolės stadione, bet ir šiame bloge. Gal dėl to trečiojo rato sėkmės vis dar kelia tokią euforiją. Mes ir vėl pradėjome kalbėti apie medalius, po šimto dvidešimt metų vėl pradėjome gausiai dovanoti komandai bei žaidėjams pagyrimus. Matysim, kaip čia viskas baigsis. Tačiau bent jau man Sūduva šiemet suteikė džiaugsmo tiek, kad net ir dabar sezonui galiu uždėti riebų pliusą.

2013-180

Pokyčių priežastys ir herojai. Pasidžiaugti lengva, o va racionaliai ir argumentuotai situaciją įvertinti – žymiai sunkiau. Pokyčių priežastys – kelios. Pamėginsiu jas įvardinti.

Pirmoji priežastis – trenerio darbas. Sūduvos trenerių štabo pasiekimus vertinti sudėtinga. Labai ilgą laiką atrodė, kad Dariaus Gvildžio darbas apsiriboja šnekomis po rungtynių, nes nieko, apie ką jis kalbėjo, Sūduvos žaidime nesimatė. Tačiau privalau būti korektiškas – jei anksčiau už komandos išvaizdą ūdyjau trenerius ir nekreipiau dėmesio į visus galimus užkadrinius faktorius, tai ir dabar elgsiuos taip pat.

Taigi, reikia pagirti Darių Gvildį, kad ryžosi atsisakyti Rafaelio Ledesmos – pirma pasodindamas jį ant suolo ir perkeldamas į dublerius, o vėliau – ir visai iš komandos išprašydamas. Taip, gaila, kad brazilo nepavyko išnaudoti taip, kaip pernai, tačiau net ir tokiu atveju pašalinti iš komandos tokį tituluotą, tačiau neveiksnų narį reikėjo drąsos.

Komandai netekus žmogaus, į kurį rungtynių metu krypdavo tiek žiūrovų, tiek ir pačių žaidėjų akys, kiti komandos nariai įgavo daugiau pasitikėjimo ir supratimo, kad niekas kitas už juos darbo nenuveiks.

Kitas svarbus faktorius – Tomas Radzinevičius. Jis ne tik tapo puikia Ledesmos pamaina. Tiksliau būtų pasakyti, kad Radzinevičius yra žaidėjas, kurio šiandieninei Sūduvai reikėjo žymiai labiau, nei Ledesmos stiliaus futbolininko. Pirmiausia dėl to, kad Tomas – europietiško stiliaus žaidėjas. Jis yra komandos žaidėjas, o Ledesma taip ir liko ištikimas braziliškam individualių fokusų žanrui. Antra, Radzinevičius yra piktas, aršus, taraninis puolėjas. Toks, kokio Sūduvai trūko nuo… paties Radzinevičiaus laikų (su trumpa latvio Lukjanovo atkarpa).

Kartu su Tomu Radzinevičiumi Sūduva pagaliau priekyje įgavo jėgos. Tomas yra žaidėjas, kurį priešininko gynėjai turi nuolat prižiūrėt, kartu su juo Sūduva visą laiką yra pavojinga. Tad mūsų komandos priešininkai prarado prabangą pro pirštus žiūrėti į savo vartų gynybą.

Kitas dalykas – Radzinevičius lyg ir tapo grandimi, kurios trūko Dariui Gvildžiui, kad Sūduva galėtų lošti prasmingą atakuojantį futbolą. Radzinevičius netapo atakų organizatoriumi, tačiau jis yra jungtis tarp saugų ir puolėjų. Jungtis, kurios trūko ir pernai, ir šiemet.

Be abejo, bendram reikalui labai reikšmingas ir Šoblinsko bei, šiek tiek mažesniu mąstu, Chveduko sugrįžimai. Šoblinską reikia labiau akcentuoti vien dėl to, kad Chveduko buvimas aikštėje vis dar yra fragmentiškas. Tuo tarpu Šoblinskas, sutvirtinęs Sūduvos išvaizdą centre, tapo savotiška atrama, užnugariu, palaikančiu kamuolio judesį per Radzinevičių link Valskio, Baranovskio ar Broko. Bendram reikalui pernelyg įtakos neturėjo netgi Leimono išvykimas Lenkijon – nepaisant to, kad gynėjų gretos Sūduvoje jaunos ir negausios.

Sūduvos futbolo stilius. Nepamenu, kada tokį klausimą apskritai buvo galima pagrįstai svarstyti. Sūduvos tradicija – lengvas, greitas, atakuojantis futbolas, pagrįstas kontratakos logika ir dažnokai pamirštantis, kad gynybos pagrindas – drausmė ir atkaklus darbas. Priminsiu tą visiems žinomą Algimanto Gabrio liniją apie tai, kad komanda turi žaisti ne tik efektyviai, bet ir gražiai. O žmonėms gražus tik atakuojantis, kombinacinis futbolas.

Visko buvo su šia tradicija. Kažkada Sūduva kentėdavo nuo komandų, kurios, laikydavosi rytųeruopietiško buko futbolo “į kaulą”. Kartais atrodydavo beviltiškas tas noras lošti kombinacinį futbolą kupstų pilnuose Lietuvos stadionų dirvonuose. Bet kokiu atveju, po Gabrio eros Sūduva taip ir nesukūrė nieko naujo, nes visą laiką lošė kažkokį tarpinį variantą – lyg ir kombinacinį, lyg ir atakuojantį futbolą, tačiau tam, kad būtų atkurtas anų laikų vaizdas trūko ir tokiam futbolui tinkamų žaidėjų ir trenerių kompetencijos. Ko gero gražiausių Sūduvai įprasto futbolo akimirkų galėjome išgyventi tais laikais, kai komandoje veikė Maciulevičiaus – Radzinevičiaus jungtis.

Kas buvo – tas buvo. Tačiau trečiojo rato Sūduvos futbolas mane ir vėl privertė tą tradiciją prisimint. Savaime suprantama, lyginti šiandien komandos lošiamą futbolą su tuo, ką ji darė prieš penkerius ar dešimt metų yra šiek tiek beprasmiška. Tačiau bent jau man norisi tikėti, kad egzistuoja toks dalykas, kaip komandos tradicija, tam tikra futbolo filosofija, kuri turėtų būti puoselėjama tam, kad komanda turėtų identitetą.

Šiandien Sūduva ir vėl groja dailų atakuojantį futbolą, pagrįstą greitu kamuolio judesiu, keliais perdavimais, išvedančiais žaidėjus į smūgiui tinkamas pozicijas. Taip yra dėl to, kad šiandieninėje Sūduvoje yra tinkamų žaidėjų tokiam futbolui žaisti. Centrinė Radzinevičiaus pozicija labai svarbi – būtent šis žaidėjas sujungė tuos elementus, kurie pirmoje sezono pusėje Sūduvoje atrodė geriausiai, tačiau jiems lyg ir trūko paskutinės jungties, kuri iš atskirų detalių sukuria puolimo mašiną. Aplink Radzinevičių sukasi greiti kraštai (Brokas, Valskis, Baranovskis), o centre šis junginys gali atsiremti į Šoblinsko, Kiselevskio, Bašičiaus ar Chveduko užnugarį. Iki tobulybės dar toli – tą mes visi suprantame. Viena, Sūduva – ne Realas, o Lietuva – ne Ispanija. Tobulų futbolo genijų mes neturime – daugumai futbolo muzikantų trūksta vieno ar kelių žaidimo elementų, kurie neretai gražias pastangas verčia niekais. Antra, toks Sūduvos žaidimas pagaliau susiformavo tik prieš keletą mėnesių, todėl nėra ko norėti, kad viskas ir visada veiktų be priekaištų.

Džiugu yra tai, kad Darius Gvildys Sūduvos futbolo tradiciją papildė dar vienu dalyku, kuris anksčiau nelabai kam rūpėjo. Trečiojo rato Sūduvos žaidimui, ypač su stipresnėmis komandomis, būdingas ne tik aštrus atakuojantis futbolas. Tiek pat ryški savybė yra ir agresyvi, energinga ir draugiška gynyba. Tai yra tas pagrindas, kuris leidžia lengviau kurti atakos strategijas. O kai šio elemento komandos žaidime nebelieka – gaunasi tai, kas nutiko paskutinėse rungtynėse su Tauru. Agresyvi komaninė gynyba dar svarbesnė yra dėl to, kad pati gynybos grandis šių metų Sūduvoje yra garantuotai silpniausia per visą Sūduvos istoriją A lygoje. Dar blogiau – bėgant sezonui toji grandis tik silpnėjo. Turint tokią rizikingą gynybos grandį, vienintelis šansas gauti pozityvų rezultatą yra gynyba, kurioje aktyviai dalyvauja bent du trečdaliai komandos.

2013-181

Ketvirto rato perspektyvos. Šį kartą pažymių žaidėjams nerašysiu. Vis viena tuoj viso sezono rezultatus suvedinėsim. Kitas dalykas – jau greitai ir patys galėsit žaidėjams pažymius surašyt. Juk, kaip ir kiekvienais metais, geriausius komandos futbolininkus vis viena rinksim.

Ketvirtas ratas bus sudėtingas. Ir dėl to, kad pralaimėjimas Taurui (nes kitaip dviejų prarastų taškų pavadint ir negali) gerokai sukomplikavo mūsų komandos situaciją. O dar labiau dėl to, kad šiuo metu visą dėmesį nuo futbolo nugriebia krepšinis. Liūdnas futbolo rinktinės žaidimas situacijos taip pat nepagerino. Vienžo, rato pradžioje, kai komandai labiausiai reikės saviškių palaikymo, didesnė Marijos Žemės dalis žiūrės krepšinį per teliką, o ne futbolą stadionuose. Tačiau mūsų futbolistai įpratę lošti tuščiuose stadionuose. Tad tikiuosi, kad jiems kilti į lemiamas šio sezono padės natūrali vidinė motyvacija.

Jei atvirai, aš dabartinėje Sūduvos situacijoje nematau nieko pesimistiško. Medalius laimėti galima – net jei tam reikės ne tik savo pergalių, bet ir kitų komandų pagalbos. O labiausiai negaliu pakęsti zyzimo tuomet, kai laivui iki uosto dar likęs gerokas gabalas laiko. Taip, mes galima vaizduoti baisius futbolo žinovus ir niūriai postringauti apie tai, kad praeitą savaitgalį Tauragėje Sūduva palaidojo visas viltis laimėti medalius šiais metais. Lygiai taip pat mes galime piktdžiugiškai ūdyti lietuvišką krepšinio rinktinę, taip iš tikro laukdami jos pralaimėjimo bei nesėkmės. Vien dėl to, kad paskui galėtume mokyklos direktoriaus pavaduotojo tonu pasakyti: “ar aš jums nesakiau”. Tad gal nepulkim iki lietryčio komentatorių lygio. Nustokime niurnėti, pykti be priežasties ir linkėti savo komandai pralaimėjimo.

Šiemet Sūduva mums jau padovanojo krūvą gražių akimirkų. Ir vilties suteikė tuomet, kai jos niekas nebelaukė. Šiandien aš didžiuojuosi savo komanda ir žaidėjų įkvėpimu, kuris nešė juos per visą trečią ratą. Vienos nesėkmingos rungtynės mano požiūrio tikrai nepakeis. Nepasikeis jis net jei Sūduva medalių nepasieks. Vis viena šis sezonas bus išskirtinis, savo emocijų aštrumu prilygstantis tik aukščiausiems naujosios Sūduvos laikų taškams.

Reklama

8 Responses to “Trečias ratas: džiaugsmai ir rūpesčiai”


  1. 1 griezhtas 2013-09-11 12:04

    cia islysiu as ir mokyklos direktoriaus pavaduotojo balsu pasakysiu, kad as nuo pat sezono pradzios kartojau, kad visos permainos suduvoje galejo atnesti tik kazka gero :D ir atnese.
    O man, jeigu komanda kovos ir zais kaip zaide 3 rate iki sezono galo, jie bus patys geriausi, net jei nebus tu medaliu.
    varzybos su tauru irgi yra tam tikra suduvos tradicija, net ir geraisiais laikas buve “ispudingu“ varzybu su silute :)

  2. 2 p.o.p. 2013-09-11 13:01

    jo, šilutę su 6 įvarčiais Marijampolėje tai matyt iki grabo lentos prisiminsiu:)))

  3. 3 kitas Juozas 2013-09-11 13:55

    dabar žiūrėdamas Sūduvos rungtynes jaučiuosi labai panašiai, kai tuomet kai tik pradėjau tai daryti – 2002 metais. Aišku, pagrindinė to priežastis matyt yra tas pats pergalių kalvis-Tomas:)
    žodžiu, tiesiog mėgaujuosi žiūrėdamas tokį futbolą.

  4. 4 Kuzma SS 2013-09-11 14:44

    Ta proga į kiekvienas sekančias varžybas pasikvieskime po draugą. Kad ir kiti vėl galėtų pasimėgaut vaizdeliu aikštėje. Nes vakar gėda buvo žiūrėt, kaip pustuščiame stadione žaidė rinktinė. Apie tuos kelis šimtus, kas žiūri Sūduvos varžybas nėra ką net kalbėt…

  5. 5 Varvalas 2013-09-11 17:43

    nereikėtų to draugo “kviesti“, jei rinktinės rungtynės prasidėtų normaliu laiku, prie dirbtinės šviesos. Taigi, žmonės turi darbus ir mokslus, ir negali viską metę iš Klaipėdos, Vilniaus ar panašiai laiku atlėkti. Teko ir man šiek tiek pavėluoti, bet lb nesigailiu.
    Kuzma SS – ne mus ir ne čia reikia agituoti “ant tų draugų atsivedimo“.

  6. 6 Kuzma SS 2013-09-12 08:52

    Varvalai, sutinku dėl laiko. Patikėk, kaip keikiausi sužinojęs laiką, ir dėliot darbus, kad spėčiau atvažiuot…
    Bet draugą pakalbinus liežuvis tikrai nenudžius :)

  7. 7 p.o.p. 2013-09-12 14:49

    A lygos trečio rato rinktinėje – du Sūduvos žmonės. Nežinau, keista ar ne – bet abu įvarčių mušikai:)))

    http://alyga.smscredit.lt/naujiena/Treciojo-rato-rinktineje-keturiu-komandu-zaidejai/494

  8. 8 Lukas 2013-09-13 16:59

    Pop pilnai pritarčiau, kad treneris tikrai nusipelno pagyrų. Gal pernai ir dar šiemet malėm visi jį į miltus, tačiau dedu dabar didelį riebų pliusą už tai, kad kažkur paslėpė raktus nuo sanatorijos. Vienas iš tų sanatorinių buvo Ledesma, tad ir pernai, ir šiemet, kai jis lošė, sanatorija buvo labai gyva. Praktiškai jam išėjus jos ir nebeliko. Džiugu, kad treneris nusodino ir kelis pijokus (tiksliau vieną didelį). Ir smagu, kad tos kalbos Gvildžio po rungtynių būna tikrai prasmingos ir geros, net ir po gerai sužaistų varžybų atlaužia vaikinams.


Comments are currently closed.



Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,185,885 hits
Reklama