Archyvas pagal 2013 spalio

Geriausias futbolas – vandensvydis

2013-222Ko gero tai buvo paskutinės Nerijaus Valskio rungtynės Marijampolėje. 

Tie, kas tamsų ir audrotą sekmadienio vakarą atėjo į Marijampolės stadioną, galėjo pamatyti išskirtinį futbolo spektaklį. Atėjusių buvo ne taip jau mažai, ypač turint omeny šio sezono lankomumo statistiką. Jų buvo 700 – daugiau nei Klaipėdoje (600), kur buvo sprendžiamas sidabro medalių likimas ir daugiau nei Vilniuje (400), kur buvo galima išspręsti aukso medalių klausimą. O juk pliaupė  kaip reta ne tik likus penkioms minutėms iki rungtynių pradžios. Tokia pati liūtis Marijampolę nuplovė ir valandą prieš rungtynes. Tad vien žmonių kiekis suteikė žaidimui išskirtinį skonį (aišku, jei pamiršim tą faktą, kad prieš porą-trejetą metų ir 2000 žmonių stadione buvo greičiau kasdienybė, nei išskirtinumas).

Žmonės rinkosi ramiai ir tyliai – tamsa, drėgnas oras net kalbėti vertė puse balso. Dar labiau stadionas nuščiuvo, kai komanoms suėjus į rūbinę nusivilkti apšilimo aprangos, ėmė trankyti žaibai ir prapliupo kosminis lietus. Po akimirkos kai kurie atsigavo iš stabo, išsitraukė telefonus ir ėmė paveiksluoti pro lietaus sieną vos įžiūrimą futbolo aikštę. Susidūrus su tokia stichija, neišvengiamai apima didingi jausmai. Juk supranti, kad pons dievas gali užleisti ant pasaulio tokią cholerą, kad net futbolo nebūtų  įmanoma žaist. Manau, dauguma tribūnose sėdėjusių manė, kad rungtynės bus atšauktos ir teks nieko nepešus pėdinti namo, o pirmadienį bendradarbiams pasakoti apie štai tokį retą nutikimą futbolo pasaulyje. Ir kai lietui aprimus komandos išėjo į aikštę, tribūnos pratrūko aplodismentais, kokių rungtynių pradžioje niekada nebūna. Paprastai iš mandagumo paplojama ir tiek. Šį kartą tribūnos džiūgavo lyg po puikaus įvarčio. Visi juk matė kaip atrodo aikštė. Visi laukė, kas bus. Tiesa, tie veteranai, kurie kadaise matė panašiom sąlygom Sūduvos žaistas rungtynes su Ekranu ir FC Randers Europos lygoje puikiai žinojo, kas bus.

2013-224Situacija prie Bangos vartų. 

Buvo dar blogiau, nei minėtose rungtynėse. Toks futbolas yra negražus ir juokingas. Kvatojo rungtynių komentatorius (jo juoko galima pasiklausyti rungtynių santraukoje), šypsojosi stadionas, o labiausiai linksminosi keturi užsieniečiai, nežinia kokiais vėjais atpūsti į Marijampolės stadioną. Šie jaunuoliai namo parsiveš krūvą nuotraukų apie tai, kaip žaidžiamas futbolas pasaulio pakraštyje.

Tačiau bėda yra ne lietus ir ne vanduo aikštėje. Bėda yra mūsų manymas apie tai, kaip turi atrodyti futbolo rungtynės. Mes, kaip ir dauguma pasaulio piliečių, esame įpratę prie Čempionų lygos stiliaus futbolo, kuris žaidžiamas ant šildomų aikščių ir dengtuose stadionuose. Tuoj bus žaidžiamas ir kondicionuojamuose stadionuose – Kataras žada tokių pastatyti Pasaulio čempionatui. Stebėtis tuo nederėtų – šiandien futbolas yra milijardus pinigų generuojanti pramogų industrija, todėl viskas turi žibėti, todėl ir turi būti pašalintas nuo pat gimimo futbolą lydėjęs purvas. Bent jau paviršius nugramdytas – kad per teliką viskas atrodytų gražu ir estetiška.

Futbolą išrado ne ispanai ir ne graikai. Modernusis futbolas buvo sugalvotas Anglijoje, kur klimatas nėra pats dėkingiausias lauko žaidimams. Ten gausu lietaus, šlapdribos, purvo, netgi sniego. Todėl visos šios gamtos jėgos lydėjo futbolą ilgus dešimtmečius. Ir kai žiūri futbolo jaunystę menančias juodai baltas nuotraukas, matai, kad futbolas nebuvo top-modelių podiumas, į kurį vis dažniau panašesnės tampa šiuolaikinio futbolo rungtynės. Futbolininkai nedvejodami vartėsi purve, balose, nes galvojo tik apie pergalę, o ne apie tai, kaip po tokių purvo vonių atrodys prieš rungtynes suklijuota šukuosena.

Priklausomybė nuo oro sąlygų yra viena iš unikaliausių futbolo savybių, svariai prisidėjusi prie šio sporto išpopuliarėjimo visame pasaulyje. Viena, futbolą gali žaisti bet kur ir bet kada. Jam nereikia nei ypatingos įrangos, nei statinių. Antra, nuolat kintančios klimato sąlygos suteikia žaidimui papildomos įtampos, atšiaurumo, vyriškumo. Mat nuo pat futbolo pradžios buvo natūralu, jog žaidėjai kovoja ne tik su priešininku, bet ir su tuo, ką vienoms ar kitoms rungtynėms yra suplanavęs dievulis. Futbolas niekada nebuvo toks sterilus, kokiomis yra “postoginės” sporto šakos (net jei ir jos kadaise būdavo žaidžiamos lauke). Steriliu futbolą pavertė verslo imperatyvas, pritaikęs šį žaidimą patogiai stebėti milijonams žmonių, kuriems stadionas yra tik viena iš galimų vakaro pramogų. Šalia kino teatro ar restorano. Seniai buvo suprasta, kad lietui pliaupiant žiūrovų į stadioną susirinks mažiau – nebent maksimaliai eliminuotum to lietaus poveikį tiek žiūrovams, tiek ir veiksmui futbolo aikštėje. Tokį futbolą, kokį matėme sekmadienį Marijampolėje taip pat būtų labai sunku parduoti televizijoms ir rėmėjams.

2013-223Sūduva – prieš Bangą, prieš vėją ir prieš lietų. 

Dėl šių priežasčių sezono rungtynėmis iki šio sekmadienio laikiau pliaupiant lietui Sūduvos pasiektą pergalę Panevėžyje. Tiesa, ten buvo žaidžiamas palyginus normalus futbolas, tiesiog šaltis, vėjas, lietus ir tamsa suteikė žaidimui išskirtinio dramatizmo. Dabar šalia padėčiau ir pergalę prieš Bangą. Visi mes šiose rungtynėse laukėm pergalės, būtinos toliau laikytis kovoje dėl trečios vietos. Todėl, kai aikštėje tyvuliuojantis vanduo komandų pajėgumą sulygino, kai paaiškėjo, jog reikės titaniškų pastangų vien tam, kad nugabentum kamuolį iki priešininkų vartų, pergalės kaina gerokai išaugo. Visiems, esantiems stadione tapo aišku, kad laimėti bus beprotiškai sunku ir jei pergalė pasiekta nebus, net kaltinti nebus ko. Ir kai Tomas Radzinevičius, efektingai suklaidinęs Bangos gynėją baudos aikštelėje, perpjovė ją kamuoliu ir Baranovskiui beliko įstumti jį į vartus, stadionas džiūgavo lyg šis įvartis būtų lėmęs aukso medalius. Toliau žaidimas vyko pagal tą patį įtemptą scenarijų. Įtampa dar labiau ūgtelėjo, kai Banga ėmė spausti – tokiame futbole viską gali nulemti atsitiktinumas, todėl vieno įvarčio persvara nieko nereiškė. Dėl to ir antrasis įvartis buvo pasveikintas tokia pačia euforijos doze.

2013-225Valentinas Baranovskij pagaliau ir vėl įmušė. 

Lietus jau seniai buvo pasibaigęs, o aikštė nemažą dalį jai skirto vandens sugėrusi, todėl žaidimas virto greitesniu, dinamiškesniu ir aštresniu. Ir kai atrodė, kad rungtynės pamažu ir ramiai baigsis, emocijų aikštėn įmetė Sūduvs treneris Darius Gvildys. Galbūt keitimai, kuriuos jis atliko baigiantis rungtynėms, buvo iš anksto suplanuoti. Bet jie nebuvo privalomi. Iš pradžių aplodismentais iš aikštės buvo išlydėtas pirmo įvarčio autorius Valentinas Baranovskis, visiems iš arti leisdamas apžiūrėti naują spalvinę Sūduvos  aprangos variaciją – rusvai pilka su raudonom detalėm.

2013-226Tomas Radzinevičius – savo darbą ir vėl atliko puikiai. 

Kartu su juo iš aikštelės išėjo dar vienas sezono herojus – Tomas Radzinevičius. O dar po poros minučių – šių metų Sūduvos didvyris Nerijus Valskis. Šių trijų žaidėjų išlydėjimas stadiono emocijas užkėlė iki maksimumo. Taip treneris suteikė galimybę stadionui padėkoti keletui ryškiausių komandos narių – tačiau plojimai buvo skirti ne tik jiems, bet ir visai komandai. Stadionas nepraleido progos “atsiskaityti” su komanda, kuri per antrąją čempionato pusę suteikė tiek daug didingų išgyvenimų. Paskutinės sezono rungtynės namie, išskirtinai sudėtingos oro sąlygos, čia pat laukianti pergalė ir Nerijaus Valskio prieš išeinant iš aikštės tribūnai padovanoti marškinėliai – šis finalinis rungtynių kokteilis vertė žmones ir po finalinio švilpuko neskubėti namo. Po to dar buvo komandos “niurka” prieš Sakalų tribūną ir atgal į tribūnas pasiųsti aplodismentai.

Galbūt Marijampolės stadionas lievas. Kaip ir visi Lietuvoje. Galbūt mūsų komandos nieko doro už Lietuvos sienų nenuveikia. Ir žmonių į tų lievų stadionų tribūnas renkasi žvėriškai mažai. Profesionalumo trūksta visiems be išimties. Tačiau sekmadienio vakarą Marijampolėje įvyko tikro futbolo rungtynės su visais joms priklausančiais ir privalomais atributais. Tai yra akimirkos, kai pamiršti visus aukščiau išvardintus lietuviško futbolo trūkumus. Netgi Kvedarą ir jo šutvę pamiršti. Lieka futbolas – kamuolys, žolė, dveji vartai, 22 žaidėjai ir keli tūkstančiai akių tribūnose.

Reklama

34: SŪDUVA 2:0 BANGA

2013-218

2013-219

2013-220

2013-221Esminiai šios dienos faktai: pora minučių iki pradžios, 35 ir 63 minutės bei pergalės rezultatas. 

Šį kartą futbolo analizuoti nėra prasmės. Nes vandensvydyje visos komandos lygios. Tiesiog šiandien Sūduva labiau norėjo laimėti. Be to, turėjo Tomą Radzinevičių, kuris net ir tokiomis sąlygomis sugeba parodyti, jog yra aukštesnės klasės futbolininkas, nei dauguma A lygos narių. Tačiau ir Banga buvo geras varžovas. Nepaisant to, kad Bangai šių rungtynių rezultatas nieko nereiškė, iki Marijampolės atplaukę Bangos žmonės turėjo savo komandos žaidimu likti patekinti. Antram kėliny Banga netgi aikštę valdė, tik va – pataikyti į vartus šios komandos žaidėjams niekaip nesisekė. Kitas gražus šio vakaro akcentas – abiejų komandų žaidėjai demonstratyviai stengėsi vieni kitų netraumuoti, nors kapojosi pakankamai kietai. Buvo ir dar krūva nuostabių akimirkų – tokių, kokias visada gauna į stadioną paskutinių sezono rungtynių pažiūrėt atėjęs gerbėjas. Tačiau apie jas papasakosiu ryt-poryt. Tiems dalykams laikas neturi jokios reikšmės, todėl nepraleisiu pusės nakties prie kompiuterio prieš naują darbo savaitę. O kol kas balsuokite geriausio Sūduvos žaidėjo rinkimuose ir pasigrožėkite vaizdu turnyrinėje lentelėje. Tokio mes šiemet dar neesame matę. Ir turim tam visą savaitę.

Laukiam finišo Marijampolėje

2013-217Bangos Evaldas Grigaitis kažkada bėgiojo už Sūduvą. 

Ne, tai nėra paskutinės sezono rungtynės. A lygai dar liko trys turai. Tačiau sekantį Sūduva praleidžia, o čempionatą baigs Vilniuje, į kurį kažin ar važiuosite futbolo pažiūrėti. Tad daugumai Suvalkijos sostinės gyventojų sekmadienio žaidimas su Banga bus paskutinė galimybė šiais metais gyvai pamatyti savo mylimą komandą. Vien dėl to verta į stadioną užsukti. Aišku, naivu būtų tikėtis lankomumo rekordo – žmonės pastaruosius kelis metus vangiai Marijampolėje į futbolą eina ir netgi tarptautinės ar lemiamos rungtynės sunkiai tūkstantėlį galvų sutraukia.

Sekmadienio rungtynių su Banga matematika labai paprasta ir tipiška sezono pabaigai. Vienai komandai šios rungtynės nieko nereiškia – Banga ir vėl užsitikrino savo klasikinę šeštą vietą ir per likusius turus neturi šansų nei kilti, nei leistis. O Sūduvai būtina šias rungtynes laimėti. Mažai kas tiki, kad mūsiškiai dar gali pasiekt trečią vietą, nes tam reikia, kad tragiškai nesisektų Ekranui. Tačiau kol likę bent lašas vilties, bandyti verta. Pasistengti verta vien dėl to, kad tai yra paskutinis žaidimas namuose. Taip pat ir Nerijui Valskiui verta įmušti vieną kitą įvartį, net jei po praeito turo hektriko, kažin ar kas sugebės jį pasivyti. Bilinskis atsilieka šešiais įvarčiais, tačiau pastaruoju metu Žalgiris apskritai sunkiai muša daugiau nei vieną bankę per rungtynes. Valskiui mušti verta vien dėl to, kad dar kartą jo vardas būtų paminėtas rungtynių reportaže, ne šis Nerijus turi šansų pakovoti ne tik dėl rezultatyviausio, bet ir dėl geriausio šio sezono žaidėjo vardo.

Tuo tarpu ryškiausias šios savaitės nutikimas Lietuvos futbole buvo Roberto Vėževičiaus ir Kruojos spektaklis per LFF taurės rungtynes. Apsijuokė ir futbolininkas, ir jo klubas. Aš puikiai suprantu ir visiškai pateisinu žaidėjų norą bet kokiom priemonėm siekti pergalės. Štai, pavyzdžiui, Ekrano Andjelkovičius suveikė puikiai – jo kultūringa provokacija davė gerą rezultatų. Žalgirio futbolininkui bus puiki pamoka visam gyvenimui – provokacijai, kuri iš esmės nepažeidžia taisyklių pasiduoti negalima.

O va Kruojos Vėževičius pasirodė kaip beviltiškas aktorius. Ypač tai puikiai matosi Žalgirio filmuotoje medžiagoje. Jei jau darai tokią nesąmonę – daryt taip, kad Oskarą už tai galėtum gauti. Mes visi puikiai suprantam, kad kiekvienose rungtynėse įvairiausių komandų daugybė žaidėjų simuliuoja pražangas arba bent jau paryškina jų efektus. Tai yra šiuolaikinio futbolo kasdienybė ir visai nesvarbu, kas žaidžia – Lietuvos ar Čempionų lygos klubai. Vaidyba yra tiek ištobulinta, kad labai retai gali būti tikras, jog žaidėjas simuliuoja, o ne iš tikro vartosi nuo skausmo. Tuo tarpu Vėževičiaus pasirodymas buvo kaip reta neprofesionalus. Todėl apsijuokė ir klubas, mėginęs purkštauti ir veblenti apie tai, kad teisėjais pasidavė “Žalgirio žaidėjų ir gerbėjų spaudimui”. Jei teisėjas vis tik nebūtų atšaukęs bausmės Žalgiriui – tai būtų vienas iš nykiausių epizodų per visą lygos sezoną. Tiesa, Žalgirio futbolininkus taip pat verta vizito pas psichologą pasiųst, nes antrose rungtynėse iš eiles pasimauna ant varžovų kabliukų lyg kokie vaikai.

Bet keisčiausiai šioje situacijoje ir vėl pasirodė ne klubai ir jų žaidėjai. Kaip minėjau – suprantu ir pateisinu Vėževičiaus motyvus, tačiau kritikuoju jį dėl nevykusiai atliktos apgaulės. Įdomiausia yra tai, kad niekaip į šį nutikimą nereagavo Lietuvos futbolo federacija. Paskutiniame federacijos pranešime apie paskirtas nuobaudas šis epizodas nėra įtrauktas. Kruojos ir Žalgirio rungtynių nutikimą svarstė Lietuvos futbolo teisėjų asociacija, tačiau, natūralu, jiems labiau rūpi įvertinti saviškių elgesį, nei postringauti apie žaidėjus.

Sunku patikėti, tačiau LFF iš tikro nusprendė savo nuomonės šiuo klausimu nepareikšt. Čia juk yra tik dvi galimos interpretacijos. Arba sakai, kad teisėjas buvo neteisus, atšaukdamas bausmę Žalgiriui arba sakai, kad galutinis teisėjo sprendimas buvo teisingas. Šiuo atveju neišvengiamai turi būti baudžiamas žaidėjas, kurio elgesys buvo įvertintas kaip akivaizdi simuliacija priešininko baudos aikštelėje. Juolab, kad simuliuojama buvo ne žaidybinė pražanga, o veiksmas, už kurį niekuo dėtas priešininkas galėjo susilaukti labai rimtos nuobaudos. Prisiminus tai, kaip kadaise UEFA nubaudė Mikoliūną už pražangos simuliaciją lošiant su škotais (nors ten klausimų, sakyčiau, buvo žymiai daugiau), keista, kad Vėževičiaus elgesys buvo nutylėtas, o federacija taip ir neleido mums išgirsti savo požiūrio į štai tokius futbolo elementus.

Greičiausiai LFF klerkai Žalgirio ir Kruojos rungtynių nutikimą analizuoti tiesiog neturėjo laiko. Mat jie surėmę galvas rašė kitą raštą, kuris į eterį buvo paleistas penktadienį po pietų, prieš pat biurokratinių įstaigų darbo pabaigą. Rašto užvadinimas įspūdingas: “LFF pradėjo tyrimą dėl informacijos apie nesąžiningus veiksmus”, tačiau turinys – visiškai beviltiškas. Tas raštas – totaliai beprasmis biurokratinių sąvokų ir frazeologizmų darinys, skirtas sudaryti įspūdžiai, jog “kažkas” yra daroma.

Pirmąjį absurdą gauname jau pirmoje pastraipoje, kur teigiama, jog tyrimas pradėtas dėl “viešojoje erdvėje paskleistos informacijos”. Kas čia dabar? Čia jie nutarė ištirti tai, ką rašo laikraščiai ar interneto svetainių komentatoriai??? Wow. Lyg to dar būtų mažai, LFF priduria, kad šis “veiksmas” yra tik dar didesnio judesio dalis, turėdama omeny rugpjūtį federacijos prokuratūrai perduotą kažkokią medžiagą apie kažką. Štai kaip tai skamba dabar! Tačiau norėčiau priminti, jog pats federacijos prezidentas apie tą prokuratūrai atiduotą medžiagą viename interviu kalbėjo labai ironiškai. Jis minėjo nesitikįs iš to jokių rezultatų ir daro tai tik dėl to, kad UEFA liepia. Nepraėjo nė pora mėnesių ir štai tas beprasmiškas popierių siuntinėjimas staiga tampa kryžiaus žygiu prieš nesąžiningus futbolo užkulisius. Be abejo, Kvedaras aną kartą buvo teisus – žinant mūsų teisėsaugos situaciją, sunku patikėti, kad kas nors atras laiko ir žmonių tyrinėti žiniasklaidoje pasirodžiusias ir niekuo nepagrįstas paskalas.

Neabejotina yra kas kita – LFF šiuo veiksmu vis tik parodė savo poziciją vienu klausimu. LFF rašte minima “informacija dėl galimai nesąžiningų veiksmų” neabejotinai yra nuoroda į Ekrano santykius su būreliu žaidėjų, padavusių klubą į teismą dėl nesumokėtų atlyginimų. Būtent taip Ekranas mėgino kontratakuoti – leisdamas suprasti (nors tiesiogiai to ir nepareikšdamas), kad “žaidėjai buvo suspenduoti dėl galimai nesąžiningų veiksmų”. Federacija taip pat stojo klubo pusėn, nes žaidėjai išnešė purvinas Lietuvos futbolo paklodes į viešumą vietoje to, kad pirmiausia kreiptųsi į federaciją (taip kalbėjo žurnalistų šnekinamas Zdančius). Tad šio rašto kitaip ir negali įvertinti, kaip LFF papildomą spaudimą žaidėjams, mėginantiems su teismo pagalba iš klubo (tai yra, jų darbdavio) atsiimti tai, kas jiems ir priklauso.

Štai tokia rūgšti sezono pabaiga, paliekanti labai nemalonius jausmus. Ekrano žaidėjų sprendimas nedelsti poros metų ir dėl skolų iškart kreiptis į teismą yra naujas ir pozityvus dalykas. Taip ir turi būti. Šis reikalas rodo, kad žaidėjai išmoko ankstesnes kolegų pamokas ir jau moka pakovoti už savo teises. Tuo tarpu futbolo institucijos puolė gintis pagal klasikinius visagalės biurokratijos principus, atvirai demonstruodamas tai, kad jos niekada nestos futbolininko pusėn. Ar greitai Lietuvoje turėsime futbolo žaidėjų profsąjungą? Panašu į tai, kad futbolo institucijos kito kelio žaidėjams nepalieka.

Galim pasidžiaugt tik tuo, kad Sūduvoje tokių nesąmonių kol kas nebuvo. Ir ta proga šiltai apsirengt, maktelėt kokio stipresnio skysčio gurkšnį ir sekmadienio vakarą praleisti stadione. O iki rungtynių turite dar gražaus laiko apsvarstyti koks Sūduvos žaidėjas šiemet buvo geriausias ir savo svarstymus pasiųsti man paštu.

Geriausio rinkimai: 2013 laida

2013-216Vieną kartą geriausias Radavičius ir dukart geriausis Slavickas. 

Gal kiek ir suvėlavau šiemet. O gal tiesiog sezonas buvo toks įtemptas, kad pasimiršo kasmetinis čempionato pabaigos ritualas. Nieko tokio – viską bus galima padaryt greičiau, o ir raginti tamstų po tris kartus nereikės.

Taigi, tiems, kas nežino, aiškinu. Kasmet šio blogo skaitytojų aš prašau balsuoti už jų manymu geriausius Marijampolės Sūduvos žaidėjus. Aš jūsų balsus surenku, suskaičiuoju ir rezultatus paskelbiu.

Tiems, kam viskas aišku, primenu žaidimo taisykles.

Reikia užrašyti keturis jūsų manymu geriausius šių metų Sūduvos žaidėjus. Žaidėjus būtina sureitinguoti – nuo pirmo (geriausio) iki ketvirto (mažiau gero). Tuomet savo balsavimo rezultatus reikia siųsti elektroniniu paštu man: ponaspop@yahoo.com.

Aš balsus suskaičiuosiu. Tai darysiu taip pat, kaip ir kasmet. Už jūsų žaidėjui paskirtą pirmą vietą duosiu 5 taškus (geriausią reikia labiau išskirti nei kitus), už antrą – 3, už trečią – 2, už ketvirtą – 1. O kai paskelbsiu balsavimo pabaigą ir viską suskaičiuosiu, informuosiu jus apie šio sezono rezultatus. Paprastai tai padarydavau prieš paskutines sezono rungtynės. Greičiausiai šios tradicijos laikysiuos ir šiemet.

O kol galvosit ir rinksit savo geriausiųjų ketvertuką, galit pažiūrėt, ką jūs išrinkot  ankstesniais sezonais (tokius rinkimus rengiu nuo pat šio blogo pirmųjų egzistavimo metų).

2008 metais geriausiu Sūduvos žaidėju buvo išrinktas Darius Maciulevičius. Toliau ėjo Tomas Mikuckis ir latvis Ivans Lukjanovs.

2009 metų trejetukas atrodė taip: Ramūnas Radavičius, Saulius Klevinskas ir Vaidas Slavickas.

2010 metais Vaidas Slavickas tapo geriausiu, antrasis buvo kinas Liu Chao, o trečiasis – Audrius Urbšys.

2011-ųjų topo viršuje ir vėl buvo Vaidas Slavickas. Už jo sustojo Karolis Chvedukas ir Povilas Valinčius.

Na ir 2012 metais užtikrintai rinkimus laimėjo brazilas Rafaelis Ledesma, Karolis Chvedukas buvo antras, o Vaidas Slavickas – trečias.

Kaip matot, visiškas šių rinkimų čempionas yra Vaidas Slavickas, kuris į trejetuką pateko ketverius pastaruosius sezonus. Du iš jų buvo jūsų pripažintas geriausiu Sūduvoje. Tačiau šiemet viskas bus kitaip. O kaip – jau greitai pamatysim. Tad negaiškit, ilgai negalvokit, rašykit savo ketvertukus ir kuo greičiaus siųskite aukčiau nurodytu adresu. Valio.

Ufonautai, emigrantai ir kiti įdomūs žmonės

willerTadžikistano klube “Istiklol“ šiuo metu žaidžia du buvę Sūduvos žaidėjai.

O buvo taip. Dairiausi internete dalykų, kuriuos galėčiau parodyti šalia savų nuotraukų apie Povilo Leimono gyvenimą Lodzėje. Gan atkakliai ieškojau pirmojo Povilo įvarčio video – jis tikrai buvo, tačiau garuote išgaravo. Tuomet ėmiau nejučiom galvoti apie tuos, kurie komandą paliko šiemet. Vėliau – apie tuos, kurių Sūduvoje neliko po pernykščio sezono. Ir taip toliau. Gavosi tikras legionas – pora pilnų autobusų futbolininkų per dešimtį metų. Dauguma jų į Sūduva pateko iš kitų klubų, kai kurie buvo vietinės mokyklos gaminiai ar užsuko į Marijampolės komandą iš aplinkinių rajonų bei apygardų.

Kuo toliau ieškojau, tuo įdomiau buvo. Panašūs pratimai yra nostalgiški – kiekvienas prisimintas vardas kartu atsineša ir keletą maišų prisiminimų. Apie rungtynes, apie momentus, apie pergales ir pralaimėjimus.

Vienam taške priverčiau save sustoti ir sudėlioti ką nors apčiuopiamo – kad galėčiau pasidalinti ir su jumis. Žemiau esantis sąrašas toli gražu nėra pilnas. Tačiau jeigu mėginčiau jį užpildyti šimtu procentų, užtrukčiau iki kito sezono pradžios. Mat dauguma žaidėjų, kurie spardo kamuolį Lietuvoje nėra tie, kurie lošia futbolo sostinėse. Jie nėra tie, kuriuos sekioja būriai gerbėjų, kurių kiekvieną žingsnį fiksuoja žurnalistai, nėra tie, kurie dar nesulaukę 25-erių jau būna išleidę bent pora autobiografijų. Tai yra futbolo provincijų darbininkai. Prasimušti aukščiau pavyksta tik vienam kitam, nepaisant to, kad nemažai jų bent jau kokį kartą savo biografijoje būna per žingsnį nuo kokio žymaus stadiono vartų. Tačiau iš tikro užsikabina retas. Sūduvoje nebuvo nė vieno žaidėjo, kuris vėliau būtų šokęs labai aukštai. Kaip tas brazilas iš FC Vilnius.

Štai kodėl sekant kai kurių futbolininkų vingiuotas karjeras, kuomet sustojama pačiose keisčiausiose komandose, kai blaškomasi  po visą pasaulį, neapleidžia liūdnos mintys apie šiuolaikinio futbolo atskirtį. Yra galingieji ir yra vargšai. Elitas ir priemiesčių lūšnos. Milijonai ir skolos. Ir reikalai tik blogėja. Turtuolių futbolo planeta tolsta nemažindama greičio nuo vargšų prieglaudos, kurios gyventojai atkeršyti gali tik organizuodami makles lažybų kontorose. Ką mes galim pasakyti apie savo futbolo ateitį, jei net ispanai jau kelerius metus zyzia apie tai, jog šalį valdo du superklubai, o visiems kitiems telieka žaisti dėl trečios vietos.

Neseniai pranešta apie tai, kad UEFA siūlo rengti turnyrą, kuriame rinktinės būtų suskirstytos pagal reitingus į atskirus pogrupius. Aukščiausiam žaistų geriausios rinktinės, apačioje – tokios atliekos kaip mes. Tiesą pasakius, tai yra vienintelė galima ateitis. Ir taip bus – patinka mums tai ar ne. Tik mums ir panašiems į mus tai gali nepatikti. Iš kitos pusės – juk tai yra realybė. Kada paskutinį kartą Lietuvos rinktinė lošė draugiškas rungtynes su padoriu varžovu? Niekas su mumis žaisti nenori, nes žaisti anglams ar ispanams su Lietuvos rinktine  beprasmiška. O kadangi mūsų federacija gaili pinigų nupirkti rinktinei žaidimą su kokiais nors brazilais, tai ir lošia lietuviai su tokiais pat bėdžiais, kuriems taip pat nėra šansų gauti varžovus iš kitos planetos. Esu tikras, kad dar po metų kitų būtent tokiu principu bus rengiami ir Pasaulio ar Europos čempionatai. Tačiau tai – jau visiškai kita tema, todėl grįžtu atgal prie Sūduvos istorijos.

urbsys-slavickas-radaviciusAndrius Urbšys, Giedrius Slavickas, Ramūnas Radavičius.

Gal ir neverta stebėtis, kad apie daugybę Sūduvoje žaidusių žmonių internete informacijos rasti yra nelengva. Nemažai jų baigė lošti profesionaliai iki tol, kol internetas tapo bet kokios informacijos šiukšlynu arba nebelošė tokiose komandose, kurios apskritai kokias nors naujienas generuotų.

Aišku, kai kurių futbolininkų kelius mes puikiai žinom, nes jie nuo Lietuvos pernelyg nenutolo. A lygoje lošia nemažai žmonių, kurie yra vilkėję Sūduvos marškinius. Žalgiryje šiuo metu sėdi Armantas Vitkauskas, Ramūnas Radavičius, Povilas Krasnovskis ir Eivinas Zagurskas. Iš jų po Sūduvos daugiausiai pakeliavo Zagurskas – aplankė kelis žemesnių lygų Lenkijos klubus ir, prieš persikeldamas į Žalgirį, užsuko į trečios lygos graikų komandą. Keistoka, kad Žalgiris priglaudė Krasnovskį ir Zagurską, tačiau čia jau jų reikalas.

Ekrane turime vieną iš Sūduvos veteranų – Vaidą Slavicką. Ten pabuvo ir Radavičius. Atlante lošia trys – Andrius Urbšys, Tadas Eliošius ir Kazimieras Gnedojus. Apie pirmus du – viską žinom. O va Gnedojus ko gero yra prasčiausiai Sūduvoje debiutavęs futbolininkas. Tuomet Sūduvą treniravęs Igoris Pankratjevas šį futbolininką vidury sezono pasiėmė iš Atlanto ir iškart išleido lošti prieš Zalcburgo Red Bull. Tą kartą Kazimieras Gnedojus uždirbo du pendelius, taip svariai prisidėdamas prie austrų pergalės Marijampolėje. Po tokio debiuto, futbolininkas taip ir neatsigavo ir kai Sūduvą paliko, niekam širdies neskaudėjo. Po to jis lošė Estijoje, Taure, netgi Žalgiryje. Tuomet vėl išvažiavo į Estiją ir tik prieš šį sezoną grįžo į Atlantą.

Daugiausiai buvusių Sūduvos žaidėjų A lygoje yra sukaupusi Kruoja. Martynas Matuzas, Alfredas Skroblas, Giedrius Slavickas, Nerijus Mačiulis ir Ričardas Beniušis. Pernai Kruojoje dar lošė Gvidas Juška, kuris po Sūduvos spėjo palošti Atlante, Šilutėje, Bangoje ir Azerbaidžane. Taip pat pernai Kruojoje žaidė Irmantas Zelmikas, kuris po trumpo pasisvečiavimo Sūduvoje žaidė Israelyje, Azerbaidžane ir Bangoje. Taip pat šis žaidėjas buvo bandytas žymaus škotų klubo Dundee United, tačiau sutarties nepasirašė. Ką šiedu futbolininkai veikia šiemet žinių rasti nepavyko.

Bangoje žaidžia Evaldas Grigaitis, o treneris Gedeminas Jarmalavičius baigia sezoną Taure. Beje, Donatas Vencevičius vis dar treniruoja Suvalkų Wigry klubą (berods, jau trečią sezoną), kuris vis dar kapstosi antroje Lenkijos lygoje.

eliosius-samusiovasTadas Eliošius ir Mantas Samusiovas – vienas dar Sūduvoje, kitas – dar ne. 

Keletas žmonių vis dar kamuolį gainioja I lygoje. Kazlų Rūdos Šile žaidžia Giedrius Klevinskas, Audrius Veikutis, Mantas Samusiovas,  Jonavos Lietavoje – šiemet Kruoją palikęs Tomas Miklinevičius, Panevėžio Baltijoje – Mantas Ūselis, Radviliškio Lokomotyve – Giedrius Barevičius. Šiemet Sūduvai tapęs nebereikalingas Nerijus Radžius turi realius šansus laimėti II lygos Pietų zonos turnyrą su Vilniaus Gariūnais, o tos pačios lygos vidutinioke Prienų Rūdupyje lyg ir lošia Darius Maciulevičius.

borovskij-luksys-liubsysSūduvos žmonės Daugavos interneto svetainėje. 

Daugiausia pernykščių Sūduvos žmonių užsienyje sugėrė Rygos Daugava. Šią komandą treniruoja Virginijus Liubšys, o jo atsistentu dirba Tomas Ražanauskas. Komandoje lošia Valdemaras Borovskis, Povilas Lukšys ir 2007 Sūduvoje žaidęs Linas Klimavičius.

Tomas Mikuckis, palikęs Sūduva dar mažumą palošė už Vėtrą, o tada išvažiavo į Rusijos I lygą, kur dirba iki šiol. Dabar – Maskvos Torpedo klube, kuriame taip pat treniruojasi ir Saulius Klevinskas (bei dar vienas lietuvis – Tadas Labukas). Ir dar vienas vartininkas – Povilas Valinčius, kuris kažką veikia padoriame rumunų klube sudėtingu pavadinimu Petrolul Ploiesti. Visi trys – puikūs Sūduvos žaidėjai anais laikais, tačiau kažin ar galėtum pasakyt, kad jie žiba dabartiniuose klubuose. Aišku, eiliniam piliečiui nėra lengva gauti žinių apie tokius klubus, tačiau panašu, kad tik Tomas Mikuckis turi daugiau galimybių po futbolo aikštę pabėgiot. O štai, pavyzdžiui, Valinčius yra tik trečias rumunų klubo vartininkas.

Sūduvoje žaidusių lietuvių futbolininkų sąrašą dar būtų galima tęsti, nors ties dauguma likusių tektų dėti prierašą “baigė karjerą”. O va Sūduvos legionerių reikalai yra dvejopi. Nes ir tų legionerių yra dvi pagrindinės grupės. Yra tokių, apie kurios informacijos rasti beveik neįmanoma. Iš kažkur jie į Sūduvą pateko, o paskui – ir vėl kažkur dingo. Kita grupė, gal ir ne tokia gausi, yra žmonės, kurie vis dar futbolą lošia. Čia yra įdomesnių istorijų.

sergyij-kozyuberdaSergiy Kozyuberda lošė taip ilgai, kad tapo beveik savas. 

Bet pradėkim nuo pradingėlių. Štai, pavyzdžiui, baltarusis Viktar Afanasenko. Jis yra pirmasis Sūduvos legionierius, komandoje pasirodęs 2003 metais. Jau vien dėl to jį verta įtraukti į komandos istoriją. Jo žaidimą puikiausiai pamenu – smagiai jis krašte lakstydavo, tačiau buvo atleistas iš komandos, kai po sezoną trukusios traumos gydymo komandon sugrįžo Giedrius Slavickas. Po Sūduvos jis dar lošė Šiauliuose ir Visagino Intere, o paskui dingo lyg į vandenį. Kažkur radau parašyta, jog vedė lietuvę ir netgi gyvena Marijampolėje. Arba, pavyzdžiui, ukrainietis Nikolaj Bestalanny. 2004 metais už Sūduvą jis sužaidė 17 rungtynių. Pas mus atvažiavo iš Baltarusijos, o paskui dar sezoną lyg ir lošė Ukrainos pirmoje lygoje. O ar pamenate įspūdingo ūgio (205 cm) puolėją iš tos pačios Baltarusijos – Vitali Šuganov? Sūduvon jis pateko labai jaunas, mažumėlę pažaidė, o tada išvažiavo į Estiją ir ten lošė, berods, iki šio sezono. Lyg ir paliko I estų lygos vidutinį klubą, o kur – niekas nežino.

Tuo tarpu tris sezonus Sūduvoje lošęs brazilas iš Italijos Otavio Braga liko gyventi Lietuvoje bei studijuoti medicinos. Jei neklystų – dar neseniai ir už Marijampolės Švyturį palošdavo. Braga Sūduvoje paliko gerą pėdsaką – kažkaip smagu šį futbolininką prisiminti. Kitaip nei dauguma mūsų matytų brazilų, jis nebuvo nei fokusų aikštėje mėgėjas, nei savanaudis, o paskutinį sezoną vos ne kaip jaunimo auklėtojas aikštėje dirbo (panašiai, kaip šiemet Nerijus Radžius). Deja, lošė Otavio Sūduvoje tais laikais, kai informacijos galėdavai daugiau laikraščiuose rasti nei internete. Štai ir liko jis toks nematomas. O juk lyg ir yra tėvynėje užsukęs į vieną iš legendinių Brazilijos klubų – Santos FC, o veliau lošęs Šveicarijos aukščiausios lygos komandoje FC Luzern.

Panašiai yra ir su kitu ilgamečiu Sūduvos legionieriumi – ukrainiečiu Sergėjumi Koziuberda. Visi pamenam, kad šio žaidėjo karjerą užbaigė traumos. Paskutiniai sezonai Sūduvoje buvo labai fragmentiški – Koziuberda daugiau laiko praleido besigydydamas nei žaisdamas. Panašu, kad čia jis ir užbaigė karjerą – žinių apie kokį kitą klubą surasti nepavyko.

sandro-grandeSandro Grande

Sūduva paskutiniu rimtesniu klubu tapo ir Kanados rinktinės nariui Sandro Grande. Šis italų kilmės žaidėjas karjerą pradėjo Italijoje ir 2001 metais tapo pirmuoju Kvebeko žaidėju, pasirašiusiu kontraktą su Italijos Serie A klubu. Tas klubas buvo Brescia, tačiau ilgai šiame mieste Grande neužsibuvo. Jis buvo skolinamas įvairiems žemesnių lygų Italijos klubams. Galų gale, metams grįžo į Kanadą ir lošė Monrealio Impact komandoje. O tai yra vienas žymesnių šios šalies klubų, kartu su Vankuverio ir Toronto komandomis žaidžiančių jungtinėje Kanados ir JAV lygoje (Major League Soccer). Po Kanadoje praleistų metų Sandro Grande persikėlė į Norvegijos aukščiausią lygą, kur pora sezonų lošė Viking ir Molde klubuose. Tuomet ir vėl grįžo į Kanadą, pasirašė trejų metų kontraktą su tuo pačiu Impact klubu, tačiau jau kitais metais buvo iš klubo atleistas, kaip teigiama – už konfliktus su komandos kolegomis. Va štai tada Sandro Grande ir pasirodė Lietuvoje. Sūduvoje jis atrodė visai neblogai – kovingumo šiam plikiui niekada netrūko, o kad jis galėjo užimti Lietuvoje sudėtingą žaidimo organizatoriaus poziciją, tai ir matomas komandoje buvo. O va po Sūduvos Sandro Grande karjeroje nieko įspūdingo nebenutiko. Sugrįžo jis tėvynėn ir vis dar žaidžia, nors jam jau stuktelėjo 36-eri. Tačiau žaidžia jis žemesnių Kanados lygų klubuose, kur greičiausiai svarbesnė jo patirtis, o ne amžius ir greitos kojos.

Gerai. Keliaujam prie pernykščių Sūduvos žaidėjų.

rafael-ledesmaLedesma stebi Sūduvos Sakalų dūmus per rungtynes su Tauru. 

Kaip žinia Rafaelis Ledesma lošia Kipre, vidutiniškoje tos šalies aukščiausios lygos komandoje vardu Ethnikos Achna. Apie ją geriau skaityti Wikipedijoje, nes komandos svetainė parašyta graikiškų rašmenimis, todėl mums, pagonims, atrodo lyg vaiko prikeverzotas lapas. Klubas iš 14 komandų kol kas užima 11 vietą, nors čempionatas dar tik prasidėjęs. Ledesma yra užrašytas puolėju, žaidžia, tačiau įvarčio mušęs dar nėra. Beje, be Ledesmos ten lošia dar du brazilai ir didelis būrys visokio plauko užsieniečių. Faktas – Ledesmai šis persikėlimas yra pats tas. Greičiausiai ir pinigai kiti, ir temperatūra braziliškiems įpročiams artimesnė.

craig-thomsonCraig Thomson ir lietuviško futbolo konfliktai.

Jei patikrintume pusę sezono Sūduvoje lošusio škoto Craig Thomson profilį Wikipedijoje, atrodytų, kad jis pasuko tuo pačiu keliu kaip ir Ledesma – į Kiprą. Grįžęs iš Sūduvos atgal į Hearts, Thomson gan greitai tapo laisvuoju agentu – naujos sutarties nei šis, nei kuris kitas škotų klubas jam nepasiūlė.  Tuomet Thomson išskrido į Kiprą. Tik jo klubas dar prastesnis –  žemesnės lygos gyventojas AEP Paphos F.C.. Deja, pakapsčius giliau, paaiškėjo, kad ne viskas rožėmis klota – škoto karjerai vis dar atsiliepia teistumas už žaidimus su nepilnametėmis. Baigiantis jo kontraktui su Hearts škotų spauda tiesiai šviesiai rašė apie tai, kad joks kitas škotų klubas sutarties šiam žaidėjui garantuotai nepasiūlys. Dėl tos pačios priežasties. Taigi, jam nepavyko iki sutarties prieiti netgi su ta mažai kam žinoma Kipro komanda. Klubas jį tikrino, buvo atsivežęs peržiūrai, tačiau visas kalbas baigė tą akimirką, kai sužinojo apie užklasinę futbolininko veiklą. Tad su Kipru teko atsisveikint ir kas bus toliau kol kas neaišku. Štai tokios tokelės tam normaliam futbolo pasaulyje – futbolininko profesija turi tokios didelės visuomeninės reikšmės, kad joks klubas nemato galimybės turėti savo gretose žaidėją, kurio reputacija galėtų teršti klubo reputaciją. Taip yra normaliam pasaulyje. Ne Lietuvoje.

loginovLoginov savo naujajam klube (nuotrauka iš klubo svetainės)

Tokių bėdų neturi Sergėjus Loginovas, todėl jis sau lošia Ukrainoje, MFC Kremin klube iš Kremenščiuko miesto. Miestas Kauno dydžio, bet ekonomiškai labai galingas (plieno industrija). Deja, komanda lošia trečioje (žemiausioje profesionalioje) Ukrainos lygoje. Tačiau net ir toje lygoje Loginovo klubas nežiba – po 14 rungtynių yra 13 vietoje tarp 19 komandų. Loginovas žaidžia daug ir palyginus dažnai patenka į rungtynes paveiksluojančių fotografų objektyvus. Pamatyti jį nesunku, nes vienintelis komandoje dėvi ryškiai oranžinius bucus. Tik kol kas nepanašu, kad šio žaidėjo karjera manytų grįžti link žalios jaunystės, kai Sergėjus buvo antrosios Kijevo Dinamo komandos narys.

ivans-lukjanovsRungtynės su FBK ir prakirstas latvio antakis. 

O dabar pamėginkim dar kartą pasivažinėti kiek tolėliau. Pirmą paminėsiu vyruką, kurį penktadienį vakare galėjome pamatyti LFF stadione ir kurį garbusis rungtynių komentatorius kokius penkis kartus “užfiksavo” kaip buvusį Šiaulių žaidėją, nors tokį pat gabalą laiko jis praleido ir Sūduvoje, o ir įvarčių čia įmušė daugiau. Latvis Ivans Lukjanovs Sūduvoje pasirodė labai gražiai ir ko gero po Radzinevičiaus išėjimo buvo ko gero vienintelis tikras, dėmesio vertas puolėjas Sūduvoje. Iki pat Radzinevičiaus sugrįžimo.

Po Sūduvos Ivans Lukjanovs buvo trumpam grįžęs į Skonto, kuri per 15 rungtynių įmušė 14 įvarčių. Galima sakyti, kad Sūduva buvo šio žaidėjo šuolio viršun pradžia, nes po Skonto jis persikėlė į Gdansko Lechia. Ten žaidė tris metus, žaidė nemažai, nors įvarčių daug ir nemušė. Tuomet buvo metai Zaporožės Metalurge, tada trumpas fragmentas Astrachanės Volgar, o šiam iškritus iš I Rusijos lygos, Ivans perėjo į toje lygoje žaidžiantį Volgogrado Rotorių. Taigi, kol kas Lechia yra didžiausias šio žaidėjo pasiekimas, nes Rotor kol kas kapanojasi Rusijos I lygos lentelės apačioje.

lavezziniChristian Sagna, Otavio Braga, Darius Gvildys ir Tomas Radzinevičius su treneriu iš Italijos Rino Lavezinni. Nepamenu, iš kur pešiau šias nuotraukas – berods, pats treneris turėjo svetainę. Dabar gi jas radau kompiuteryje, tačiau internete aptikti nebepavyko. Čia yra nupaveiksluotas vienas iš nedaugelio atvejų Sūduvos istorijoje, kai komanda naujam sezonui rengėsi šiltuose kraštuose.   

Christian Sagna – Buvo toks puolėjas iš Senegalo. Pažaidė pažaidė ir iškeliavo ne kuri kitur, o į šiandien vieną stipresnių rumunų klubų Petrolul Ploiesti. Čia Senegalo futbolininkas lošė pora metų, o vėliau persikėlė į žemesnės lygos klubą Gloria Buzau. Kai kur rašoma, kad jis dar lošė kitame rumunų III lygos klube (FCM Targoviste), o kitur – kad bežaisdamas už Gloria Buzau, 2008-2009 metų sezone baigė karjerą. Žinių apie šį futbolininką labai mažai – tepavyko užtikti užuominų, kad į Rumuniją jis iškeliavo kartu su buvusiu Sūduvos treneriu italu Rino Lavezzini, o iš Petrolul Ploiesti išlėkė su kažkokiais skandalais. Beje, nepamirškime – tai yra klubas, kuriame šiuo metu lošia kitas buvęs Sūduvos žaidėjas, marijampolietis Povilas Valinčius. Ir kuriame…. na bet apie viską iš eilės.

willer2Willer Oliveira vaikštinėja po senąjį Sūduvos stadioną. 

Willer – vienas įspūdingiausių Sūduvos legionierių. Tiek žaidimu, tiek ir išvaizda, bei laikysena aikštėje. Na o pažvelgus į jo gyvenimo aprašymą, galima teigti, kad jis yra ir didžiausias keliauninkas iš visų, kurie Sūduvoje yra žaidę. Europoje savo viražus Willer pradėjo Rusijoje, kur buvo per žingsnį nuo Aukščiausios lygos, tačiau kažko jo žaidime pritrūko ir nuo to laiko jo karjeros kreivė iš esmės krypo žemyn. Šioje vietoje visada galima prisiminti vieno rusų trenerio citatą: “Jis žaidžia kaip dievas, tačiau žaidžia sau, o ne komandai”. Ech, tas braziliškas požiūris, kuris kartais ir sutrukdo kai kuriems šios šalies žaidėjams įsikibti į europietišką futbolą. Palikęs (tiksliau – išprašytas) iš Sūduvos, 2008 metais Willer iškeliavo pusei sezono į Baltarusiją, paskui trejiems metams grįžo į Braziliją. Tada pusei sezono iškeliavo į Salvadoro aukščiausios lygos komandą ir lošė taip puikiai, kad buvo svarstyta ar tik jis nebus geriausias lygos legionierius. Tuomet staiga vėl šoko į Europon skrendantį lėktuvą – buvo prašnekta apie tai, kad Willer keliasi į mums puikiai žinomą Suvalkų Wigry. Tačiau ir ten brazilas neužsibuvo ir vėl lėkė per Atlantą – sugrįžo į tą patį Salvadoro klubą. O tada… O tada Willer dar kartą metėsi per visą pasaulį ir atsidūrė Tadžikijoje, “Istiklol“ klube iš Dušambė. O čia jis jau spėjo tapti geriausiu vieno mėnesio žaidėju bei laimėti Tadžikijos taurę. Kai pradėjau tyrinėti minėto futbolo klubo svetainę, radau dar tu dalykus – vieną linksmą, kitą – netikėtą. Linksmasis pasirodė Tadžikijos aukščiausios lygos lentelėje – lyderiauja ten klubas vardu “Ravšanas”. Kas bent kartą yra matęs jumoro laidą “Naša Raša”, šitą juoką supras. O kitas dalykas buvo tas, kad antrąją vietą kol kas  užimančio klubo Istiklol sudėtyje radau dar vieną išvaizdų veikėją, vilkėjusį Sūduvos marškinėlius – puolėją iš Ugandos Eugene Sseppuya.

ssepuye

willer-sseppuyeUgandos pilietis Sūduvoje ir kartu su Willer Tadžikistane. 

Eugene Sseppuya.

Tiesa, Eugene Sseppuya Sūduvoje buvo labai trumpai – spėjo sulošti, berods, trejas rungtynes. Kitas reikalas – jis taip pat yra gan aktyvus keliautojas. Į Sūduvą jis pateko spėjęs pažaisti JAV ir Serbijoje (didžiausias jo pasiekimas buvo trumpa viešnagė FK Vojvodina). Po Sūduvos Sseppuya lošė Australijoje, Kolumbijoje, Rumunijoje (tame pačiame Petrolul Ploiesti klube, kuriame lankėsi ir Sagna su Valinčiumi), vėl grįžo į Serbiją ir tuomet jau išlėkė į tolimąjį bei linksmąjį Tadžikistaną. Panašu į tai, kad šis žaidėjas yra tarp tų kelių geresniųjų Sūduvos legionerių, kurie turėjo šansą peršokti į didįjį futbolą, juolab, kad ir savo šalies rinktinėje Sseppuya yra žaidęs. Tačiau to nenutiko. O šiandien, sulaukęs trisdešimtmečio, tegali linksminti Tadžikijos futbolo mėgėjus. Arba sugrįžti į kokią Sūduvą. Galėtų kartu ir Willer prigriebt. Būtų visai linksma.

negreiros-willerJose Negreiros ir Willer žiūri futbolą iš tribūnos. 

Jose Negreirosdar vienas įdomaus likimo futbolininkas, kurio biografijoje yra įklijuoti Lietuvos futbolo čempionato sidabro medaliai. Sūduvoje jis lošė netgi du kartus. Tai yra praktiškai vienintelis Negreiros klubas Europoje (Baltarusijoje po Sūduvos praleisto pusmečio galima ir neskaičiuoti). Beje, brazilų eros pabaiga yra vienas iš tų mistinių nutikimų mūsų klubo istorijoje, kurių esmė iki galo taip ir nepaaiškėjo. Anksčiau puikiai išrodę brazilai 2008 sezone staiga nustojo lošti, juos nustota leisti aikštėn. Per tų metų Sūduvos europines rungtynes Negreiros kartu su Willer žaidimą žiūrėjo jau iš tribūnos. Po to abu trumpam ir atsidūrė eiliniame baltarusių klube FK Smorgon. 2007 Negreiros kartu su Willer buvo rezultatyviausi Sūduvos žaidėjai – per visus turnyrus kiekvienas įmušė po 14 įvarčių. Gal dėl to, kad Negreiros Europoje žaidė trumpai, angliškoje Wikipedijoje apie jį nieko nėra. Užtat portugališkoje šios svetainės versijoje išsamus Negreiros profilis egzistuoja. Įdomių ten dalykų parašyta. Pavyzdžiui, tai, kad Jose Negreiros pirmą profesionalų kontraktą pasirašė būdamas 22 metų amžiaus. Iki tol futbolą žaidė mėgėjiškai ir vertėsi visokiais atsitiktiniais darbais. Negreiros darboviečių sąraše – 16 brazilų klubų ir viena Paragvajaus komanda. Braziliška futbolo sistema sudėtinga, todėl įvertinti klubų pajėgumą nėra lengva. Tačiau šis žaidėjas iš tikro 2004 metais buvo skolintas legendiniam Flamengo iš Rio, mušė ten įvarčių ir buvo giriamas. Deja, neužsikabino. Minėtame straipsnyje sakoma, kad Lietuvoje Negreiros karjera pasiekė aukščiausią savo tašką. Teigiama, kad buvo svarstymų jį natūralizuoti, kad galėtų lošti už mūsų rinktinę (bent jau aš tokių šnekų nepamenu), buvo pageidavimų iš belgų Club Bruggue jį iš Sūduvos perpirkti (šito irgi nepamenu, tačiau to galėjome ir nežinoti). Kaip bebūtų, Europą Negreiros paliko ir tolesnė jo karjėra nieko įdomaus mums neberodo. Šiuo  metu jis yra viename iš mažesniųjų brazilų klubų, kuris, panašu, garsiausias tuo, kad nuolat bankrutuoja ir vėl atsigauna.

*

Čia savo pasakojimą ir baigsiu, nors būtų galima tęsti ir tęsti. Tačiau reikia valdytis – sezonas dar nepasibaigė, reikalų dar yra per akis.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,184,149 hits