Archyvas pagal 2013 spalio



33: KRUOJA 2:4 SŪDUVA

2013-215

Geros buvo rungtynės. Sūduva padarė viską, ko reikėjo. Akivaizdžiai buvo geresnė už Kruoją (tais momentais, kai to pati norėdavo). Paėmė tris taškus. Leido Valskui įmušti, berods, antrą hack-trick’ą šiame sezone. Įrodė galutinai, kad “Kruojos sindromo” nebėra. Gaila tik, kad įtampos jau yra mažoka. Belieka dirbti savo darbą (imti tris taškus, leisti mušti Valskiui) ir laukti, kas nutiks kituose A lygos stadionuose. Čia – trumpai apie šios dienos žaidimą. Kam įdomu ilgesnė pasakėčia, skaitykit toliau.

Pamačius Sūduvos sudėtį šios dienos rungtynėms, ne vienam iš mūsų ko gero tapo labai neramu. Mažumą padvelkė pirmosios sezono pusės dvasia – visas būrys pagrindo žaidėjų liko už aikštės ribų. Chvedukas, Bagdanavičius, Ugge – pastarasis iš starto išimtas prieš pat rungtynes. Dėl Chveduko būtų galima užsimerkti – jo šiais metais aikštėje buvo labai mažai, o ir aikštės centre bei priekyje gerų žmonių yra per akis. Kiselevskis net jei ir nusileidžia indėliu į žaidimą Chvedukui, tačiau bent jau kokiais 60-70 procentų kolegą kompensuoti gali. Likusius procentus laisvai prideda kiti. O va gynybos linija ir taip šiuo metu buvo labai jauna bei mažokai patyrusi. Tad netekus dviejų pagrindo žaidėjų, Sūduvos treneriui ir vėl teko improvizuoti. Sūduvos gynybos linija ir vėl ko gero buvo tokia, kokios šiemet dar nematėme: Bašičius ir Snapkauskas kraštuose, Urba ir Isoda centre.

Ir nors rungtynių pradžia nieko ypatingai aštraus nežadėjo, Sūduvos gynyba solidžiai subraškėjo jau 16 minutę. Iki tol žaidimas vyko aikštės viduryje ir nė viena komanda į vartus mušti nemėgino. Tiesą pasakius, ir įvarčiu pasibaigusi Kruojos ataka nieko pavojingo nežadėjo.  Kruojos Keita buvo su kamuoliu pačiame aikštės krašte, šalia jo – Snapkauskas. O Sūduvos baudos aikštelėje stovėjo vienas mažutis Mačiulis ir kokie penki Sūduvos gynėjai. Keita vienu judesiu aplenkė Snapkauską taip, kad mūsiškiui beliko pabūti tos situacijos statistu. Tačiau net ir tuomet dar nebuvo baisu – juk Sūduvos baudos aikštelėje stovėjo ne koks nors Beniušis, o tik Mačiulis. Tačiau Nerijus sužaidė nelietuviškai – vietoje to, kad kamuolį stabdytų, mušė iškart ir niekas ten jau nieko padaryti negalėjo. Taigi – labia grubi pozicinė Sūduvos gynėjų klaida. Nepasikalbėta, nesusitarta, kas prižiūrės vienintelį priešininką baudos aikštelėje. Daugiausiai velnių duoti reikia vidurio gynėjams, nes Mačiulis mušė iš jų zonos. Tačiau didžioji bėda, be abejo, buvo bendrų veiksmų suderinimo trūkumas. Galbūt ir Bartkus tokioje situacijoje galėjo saviškiams parekomenduoti laisvo priešininko nepalikt.

Nelabai jauku po to Kruojos įvarčio tapo. Sūduva iki tol nieko ypatingo aikštėje nerodė – jautėsi Sūduvos veiksmuose šioks toks vangumas. Gynėsi Sūduva kibokai, tačiau priekyje žaidėj gan atsargiai. Po įmušto įvarčio Kruoja lyg ir mėgino pasipustyti padus, tačiau spaudimas nuėjo šuniui ant uodegos. Kad ir kaip būtų keista, Kruojos žaidimas visai nesiklijavo. Sakau “keista”, nes Kruojos sudėtis buvo pakankamai gera – ypač lyginant ją su visais Sūduvos praradimais. Tačiau gal Kruoja pernelyg daug pastaraisiais sezonais lošė nuo gynybos, kad galėtų pereitį į normalų spaudimą žaisdama su panašaus lygio komanda.

Praleistas įvartis Sūduvą pažadino. Viena, Sūduva gerokai padidino spaudimą aikštės viduryje – tai labiausiai ir nukirto Kruojos mėginimą Sūduvą užspaust. Kruojai tiesiog sunkiai sekėsi nusigaut iki mūsiškių vartų. O tuomet labai solidžiai ėmė braškėti pačios Kruojos gynyba. Klaidos gynyboje galutinai perlaužė pirmo kėlinio jėgų santykį. Trys Sūduvos įvarčiai buvo natūralus žaidimo rezultatas. Įvarčių galėjo būti ir daugiau, nors kokios nors pribloškiančios Sūduvos persvaros ir nebuvo. Tiesiog Kruoja klydo pernelyg dažnai.

Pirmi du įvarčiai – puikios Radzinevičiaus ir Valskio jungtys. Pirmu atveju Tomas nusitempė gynėjus ir vartininką į kampą ir, vietoje to, kad muštų pats (manau, to Kruojos gynyba ir tikėjose), permetė kamuolį per vartininko baudos aikštelę Valskiui taip, kad tam tik į tuščius vartus liko pataikyti. Antrasis įvartis – ir vėl – greita ataka, Valskis duoda kamuolį Radzinevičiui, tas lukteli, kol Valskis įbėgs į baudos aikštelę, numeta idealų pasą ir Valskis elegantiškai muša įvartį galva.

Trečiąjį įvartį padarė du Tomai. Pirma Snapkauskas puikiai pastebėjo Radzinevičiaus ženklus ir atidavė tikslų pasą, o tada jau Radzinevičius parodė ką moka – vienu judesiu paliktas šone Kruojos gynėjas, o tada sekė tobulas smūgis – į tolimesnį vartų kraštą, aplenkiantis vartininką ir prie pat virpsto lekiantis į vartus. Be to, buvo dar bent trys kietos situacijos prie Kruojos vartų. 28 minutę Brokas atliko gerą perdavimą iš dešinio krašto ir po Valskio smūgio tik stebuklas padėjo vartininkui kamuolį atmušti. 37 minutę jau Valskis sukūrė galimybę Brokui, o po dviejų minučių Snapkauskas parodė, ką galima nuveikti, jei kovoji iki galo. Tomas nusivijo kamuolį iki pat Kruojos vartininko ir tam nevykusiai pamėginus perduoti kamuolį gynėjui, numušė kamuolį prieš pat tuščius Kruojos vartus. Deja, kolegų ten nebuvo – matyt dėl to, kad anie nesitikėjo, jog Snapkauskui toje situacijoje pavyks ką nors doro atlikt.

Sūduvos persvaros pirmame kėlinyje priežastys buvo dvi. Be abejo, svarbu yra tai, kad Sūduva sugebėjo kaip niekad efektyviai išnaudoti sukurtas progas. Tai visada yra lemiamas faktorius. Tačiau iki šių progų Sūduva žingsniavo dvejomis priemonėmis.

Viena, Sūduva labai intensyviai ėmė spausti Kruojos žaidėjus aikštės viduryje ir jų aikštės puseje. Taip ne tik Kruojos atakos buvo žlugdomos pirmose stadijose, bet ir buvo perimta daug Kruojai pavojingų kamuolių. Mes tokius pavojingus kamuolio praradimus puikiai žinome, nes Sūduva mums ne kartą pastaraisiais metais demonstravo, kaip tai yra grėsminga. Praradus kamuolį aikštės centre nemaža dalis gynėjų tampa atkirsti ir jei puolantieji žaidžiai pakankamai greitai ir protingai, sukelti pavojų prie priešininko vartų nėra taip sudėtinga.

Antra, Sūduva savas atakas pradėdavo ypatingai – vienu ilgu, greitu perdavimu į priekį. Teisingas žaidimas ant šlapios aikštės, tačiau Sūduva tokiu stiliumi maloniai nustebino, nes paskutinėse keliose rungtynėse mūsiškiai taip masiškai ir intensyviai tokio futbolo nežaidė. Kruoja beviltiškai nespėdavo paskui tas greitas Sūduvos atakų pradžias. To rezultatas – trys įmušti įvarčiai ir visiškai supainiotas priešininko žaidimas. Aišku, pirmo kėlinio pasiekimas nebūtinai reiškė, kad pagal tą pačią logiką futbolas vyks ir antrame.

Ir iš tikro. Antras kėlinys prasidėjo Kruojos mėginimais keisti rungtynių rezultatą. Ir nors Kruojai pulti sekėsi ne taip lengvai, įvarčiui įmušti ir vėl pakako maždaug 15 minučių. Prieš tai buvo pora pavojingų smūgių, vieną jų puikiai atrėmė Bartkus. O tada nutiko vos ne identiškas įvartis tam, kurį matėme pirmam kėliny. Ir vėl Keita, ir vėl kairėje pusėje, ir vėl lengvai apeina Sūduvos gynėją (šį kartą – Urbą) ir vėl perdavimas link vartų ir vėl prastai lošia vidurio gynėjai (šį kartą Isoda). Isoda vėlavo užsiimti poziciją ir vietoje to, kad pabandytų kūnu pastumdyti Vėževičių, kad tam būtų nepatogu mušti galva, nesėkmingai mėgino kamuolio siekti koja. Ką gi – Darius Gvildys per vienas rungtynes gavo dvi puikias progas, atlikti su jaunais Sūduvos gynėjais rimtą pedagogiką apie tai, kaip reikia pasidalinti baudos aikštelėje ne tik zonomis, bet ir priešininko žaidėjais ir apie tai, kad perdavimo baudos aikštelėje laukiantį priešininką reikia engti žymiai intensyviau. Mandagumas nėra geriausias gynybos metodas.

Šitas įvartis ir vėl Sūduvą pažadino. Iškart po praleisto įvarčio Sūduvo turėjo krūvą puikių progų. Pirmiausia buvo Daukšos perdavimas Baranovskiui ir šio smūgis (kada gi pagaliau įmuši, Valentinai???), tada Valskis išvedė Broką vieną prieš vartininką, o tarpuose dar buvo du geri Bašičiaus spyriai. Tris iš šių progų neutralizavo Kruojos vartininkas. Apie 75 minutę ir vėl puikią progą susikūrė Radzinevičius su Valskiu. Deja, tą kartą Tomas iš puikios padėties mušė panašiai, kaip rungtynėse prieš Ekraną – labai jau nevykusiai. 78 minutę – dar viena proga Radzinevičiui – jau nebepamenu kuris kolega jį išvedė vieną prieš Kruojos vartininką. Trūko labai nedaug – viską ten Tomas atliko teisingai. Mėgino permest kamuolį per vartininką, o tas bjaurybė (kamuolys, ne vartininkas) pralėkė šiek tiek virš skersinio. Pagaliau puikią bankę Sūduva įkalė dar po minutės. Daukšos perdavimas iš kairio krašto, grybą supjauna Kruojos gynėjas, Radzinevičius atmeta kamuolį Valskiui, tas paguldo gynėją ir galingu smūgiu kala kamuolį į Kruojos vartus taip, kad tas net atgal iššoka. Iš Eltermanio pusės – jokių stebuklų.

Štai taip – du labai panašūs kėliniai. Pirmos penkiolika minučių apylygis žaidimas, tuomet Keita pastangomis Kruoja muša po įvartį. O tada Sūduva viską aukštyn kojom apverčia per kitas penkiolika minučių, labai jau aiškiai parodydama, kad komandos šiandien lošia skirtingo lygio futbolą. Tiesą pasakius, mane labai stebino tie persvaros pokyčiai abiejuose kėliniuose. Atrodo, kad komandos apylygės, o tada viena spusteli gazą ir jos persvara tampa daugiau nei akivaizdi. Ir antrame kėlinyje Sūduvos persvara buvo pagrįsta tuo pačiu – Kruojos spaudimu jos aikštės pusėje, dėl to perimamais kamuoliais ir greitomis atakomis, pagrįstomis keliais pusilgiais perdavimais. O va iš Kruojos pusės trūko ir protingesnio žaidimo puolime, ir ramesnės gynybos ir elementarių fizinių jėgų. Nebent Pakruojo komanda būtų nusprendusi A lygoje jau nebekovoti, o visą energiją ir mintis nukreipti į pergalę prieš Žalgirį LFF taurėje. Naivuoliai.

O pas mus kol kas – viskas po senovei. Taškai yra, Valskio įvarčiai – yra, laukiam toliau.

Laukiam: Kruoja – Sūduva

Dar viena pertrauka baigės. Ironiška, bet pastarosios dvi savaitės ko gero bus gražiausiomis šį rudenį. Nieko nepadarysi – tokia ta mūsų Lietuva. Tenka čia lemiamas futbolo čempionato kovas rengti arba balose arba ant plastmasės, kuri tik LFF klerkams labai patinka.

Pertraukos metu savo sezoną baigė Lietuvos rinktinė. Dar vieni metai, kai tiek futbolininkai, tiek futbolo biurokratai daugiau dirbo liežuviais nei stadionuose. Ir vienur, ir kitur gavosi šnipštas – per laikraščius vyrukai galutinai susiriejo, o aikštėje – kaip visada – daugiau praleisdavo nei įmušdavo. Tačiau tai jau užverstas lapas. Gal prie jo ir negrįškime. Pakaks užfiksuoti, kad Sūduva per šias savaites turėjo du debiutus. Nerijus Valskis pagaliau buvo įsileistas į rinktinę. Nieko ypatingo jis ten neparodė, tačiau ir stebėtis tuo nederėtų. Bet kuriam A lygos žaidėjui reikia laiko, kad rinktinėje apsiprastų. Dar svarbesnis debiutas nutiko jaunimo rinktinėje, kuri prieš anglus visas rungtynes sužaidė Povilas Kiselevskis. Taip sakau ne dėl to, kad Kiselevskis būtų geresnis už Valskį, o tik dėl to, kad Nerijaus kitais metais komandoje greičiausiai nebus ir jis taps tik Sūduvos istorijos dalimi, o va Kiselevskio laukia dar daug gražaus laiko. Net jei ir jis po metų kitų persikels į kokį užsienio klubą, jo vis viena taip lengvai nepamiršime.

Pertraukos metu kai kas žaidė draugiškas rungtynes, kai kas lošė atidėtus A lygos turus, o kai kas tenkino LFF įgeidžius – peržaidinėjo taurės  dvikovą. Iš Sūduvos naujienų nebuvo girdėt – matyt Gudelių užeigoje cepelinus valgė.

Užtat visą riebų straipsnį naujienų Ekranas pažėrė. Paaiškėjo, kad paskutinėse rungtynėse prie Sūduvą krūvos pagrindo žaidėjų ne šiaip sau nebuvo. Jų nebuvo dėl to, kad futbolininkai (Tomkevičius, Varnas, Kučys, Kavaliauskas, Kauneckas ir Markevičius) padavė savo klubą į teismą dėl nesumokėtų pinigų (sakau būtent taip, nes toliau lyg ir prasidėjo diskusija apie tai, ko klubas nesumokėjo – atlyginimų ar premijų). Marko Andjelkovičius, neseniai iš Ekrano per teismą atgavęs 90 tūkstančių litų, prie kolegų protesto akcijos neprisidėjo. Laikraštis rašo, kad Ekraną į teismą yra padavę ir Jokšas, Gleveckas bei Zubas. Dedura jau baigia šiam reikalui rengti dokumentus. Velička to lyg ir neplanavo daryt, tačiau kas žino, kaip jis dabar nuspręs. Juk nei šis, nei tas būtų likti kvailio vietoje ir savanoriškai atsisakyti tau priklausančio uždarbio.

Šioje istorijoje įdomiausia yra tai, kad klubą į teismą šį kartą padavė ne legioneriai, net ne lietuviai, užsukę į Ekraną iš kitų klubų, o paties klubo žmonės. Todėl ši žinia ir nuskambėjo žymiai dramatiškiau, nei tą kartą, kai su Ekranu teisėsi Balkanų futbolo atstovai. Galiu tik pasidžiaugti tuo, jog, atrodo, mūsų futbolininkų sąmoningumas auga. Jie nebelaukia metų metus, kol kažkas susimylės jiems mestelėti tai, kas žaidėjams teisėtai priklauso. Viens du – ir reikalas keliauja teisman. Jei kažkada taip pat ryžtingai būtų elgęsi Vėtros žaidėjai, ko gero to klubo agonija nebūtų taip ilgai ir beprasmiškai užsitęsusi.

Tačiau įspūdingiausiai laikraštyje išstojo ne Ekrano prezidentas, o LFF atstovas Ričardas Zdančius, kuris prikalbėjo blaiviu protu sunkiai suvokiamų dalykų. Leiskite jums pacituoti visą pastraipą iš 15min.lt:

Lietuvos futbolo federacijos Drausmės komiteto sekretorius Ričardas Zdančius teigė, kad kol kas jokios oficialios informacijos apie situaciją „Ekrano“ klube neturi: „Žinome tik tiek, kiek rašo žiniasklaida“. R.Zdančiaus teigimu, žaidėjai, prieš kreipdamiesi į teismą, turėtų pirmą kreiptis į LFF. „Žaidėjai į mus nesikreipė, tad situacijos nežinome. Negavome kreipimosi nei iš teismo, nei iš futbolininkų advokatų. Galbūt žaidėjams toks kelias yra priimtinesnis“, – svarstė R.Zdančius.

Kažkokiomis mafijozų vertybėmis padvelkė iš pono Zdančiaus kalbos. Jis tiesiai šviesiai pasakė, kad žaidėjams nedera į teismą kreiptis prieš nepasitarus su LFF. Kitaip tariant – blogai padarė, nes skalbinius viešumoje išdžiaustė. Linksmiausiai man nuskambėjo Zdančiaus stumiamas dūras apie tai, kad LFF nieko apie tai nežino. Tiksliau – o tai yra dar geriau – žino tiek, kiek laikraščiai rašo. Pasakykime tiksliau – žino tiek, kiek žinome mes. Nes mes irgi iš laikraščių apie tokius dalykus sužinome. Jei taip yra – tai nafig tokia federacija reikalinga? Kaip gali federacija būti abejinga tokiai situacijai? Zdančius juk tiesiai pasakė – kadangi neskreipė, tai mūsų tas reikalas nedomina. O va kai gausim kokių oficialių raštų, tai gal šiknas ir pakrutinsim.

Aišku, aš čia juokus krečiu. Be abejo, viską tas Zdančius žino. Visi, kas seka lietuviško futbolo realijas bent kiek ilgiau, puikiai mato, kaip čia viskas vyksta. Čia visi viską žino. Lietuva maža, o lietuviško futbolo bendruomenė – dar mažesnė. Todėl visi visus pažįsta ir toks retas dalykas kaip žaidėjų ieškinys klubui garantuotai yra pagrindinė Lietuvos futbolo bendruomenės šneka šią savaitę.

Biurokratai žino, bet nieko nedaro. Niekada nedarydavo. Ir niekada nedarys. Nes jiems pofig. Jiems pofig, kad klubas žaidėjams atlyginimo nemoka. Jiems nerūpi, kad į medalius taikosi klubas, kurio finansuose akivaizdžiai galai nesueina. “Tik nepradėkit kalbėti apie licenzijavimo procedūras – čia jos niekuo dėtos”. Taip pasakytų biurokratas. “Ir pridurtų – štai, aš turiu popierius. Jie rodo, kad su visais A lygos klubais viskas yra visiškai tvarkoje. Čia matyt žurnalistai išsigalvojo, kad kažkas kažkur kažkam algų nemoka. Popieriai rodo, kad to neturi būti”.

O gal futbolistai į LFF nesikreipia dėl to, kad prasmės to daryti nėra? Juk LFF nieko ypatingo nenuveikė ir tuomet, kai užsilenkinėjo kiti klubai. Federacija ne tik piršto nejudindavo, bet ir užsimerkusi leisdavo tokiems klubams lošti toliau ir, savaime suprantama, toliau auginti skolas futbolo darbininkams.

Trumpai tariant, mūsų kieme nieko naujo. Kasdienė betvarkė, kai galva nežino, ką daro uodega, o uodega apskritai išgėrė bonkę samagono ir po suolu miega.

Gaila Ekrano ir jo žaidėjų, tačiau gaila ir to, kad Sūduva vis tik nesugebėjo prieš pora savaičių susidariusia situacija pasinaudoti. Tiesą pasakius, greičiausiai tas reikaliukas meškos paslaugą padarė. Esu tikras, kad Sūduvos klubas ir žaidėjai puikiai žinojo, kodėl aikštėje nėra pusės pagrindinių Ekrano žaidėjų. Ir, kaip visada, matyt galvojo, jog Panevėžio jaunimą iš Marijampolės paleis bent su penkiais įvarčiais. Ekrano laukia labai sunki sezono pabaiga. Todėl Sūduvos šansas laimėti medalius buvo dar didesnis, nei atrodė tą kartą prieš pora savaičių. Tiesą pasakius, ir dabar jis dar nėra miręs. Toks mažas, gauruotas, po krosnim palindęs. Tačiau dėl jo verta pakovoti iki galo. Ir sekmadienį tokia kova bus. Liūdniau yra tik tai, kad Sūduvos žaidėjai ko gero jau sudėjo ginklus. Bent taip buvo galima suprasti iš pokalbio su Povilu Kiselevskiu.

Leimonas + Widzew

Leimonas-3

Leimonas-2

Leimonas-1Povilas Leimonas Widzew klube – antrojo įvarčio rungtynės. Foto – iš oficialios Widzew svetainės. 

Apie Povilo Leimono sėkmes šlovingoje Lenkijoje šnekos jau buvo. Džiugu, kad pradžia tokia puiki – du įvarčiai per šešias rungtynes – ko daugiau reikia, kad legionieriaus darbas būtų gerai įvertintas? Aišku, Povilo gyvenimas padoresnėje lygoje dar tik prasideda, tačiau pradžia yra tokia, kad jo vardą sužinojo ne tik Widzewo gerbėjai, bet ir kiti lenkų klubai. Netgi Lietuvos rinktinės trenerių štabas – ir tas išgirdo naujienų iš kaimyninės šalies.

Antrasis Leimono įvartis Widzew klube. 

.

Videokvietimas į Widzew rungtynes, kuriose Povilas Leimonas įmušė savo pirmąjį įvartį. 

.

Atmosfera stadione, apie kurią futbolo.tv duotame interviu ir kalba Povilas. 

Čia yra viena reikalo pusė. Pamėginau suteikti jums dar vieną galimybę pažiūrėti antrąjį Povilo įvartį, taip pat – keletą vaizdų, kuriuos pasiskolinau iš Widzewo oficialios svetainės. Prikabinau ir reklaminį filmuką, kuriame Povilas kartu su kitais komandos futbolininkais lenkiškai kviečia į Widzew stadioną. Jei netyčia nematėte – netgi galite pažiūrėti futbolo.tv interviu su buvusiu Sūduvos žaidėju. Rinktinės rungtynių taip pat reikėtų nepraleisti – gal paskutinio mėnesio banga Povilą ir į rinktinės sudėtį nuneš.

Kita reikalo pusė yra apie praeitį. Taip jau gavosi, kad Povilas Leimonas ko gero yra paskutinis iš tų, kurie pradėjo Sūduvoje lošti su senąją karta. Taip, dabar komandoje turime Tomą Radzinevičių, tačiau šis jau apsuko ratą. Pasivažinėjo mažumą po pasaulį ir grįžo atgal. Tuo tarpu daugiau žmonių, kurie žaidė komandoje tais laikais, kai šį blogą rašyti pradėjau, atrodo, nebeliko.

Kad ir kaip besukčiau, man vis viena yra mažumą nejauku, kad Sūduvos valdžia net ir tokius žmones, kurie komandoje praleidžia po penkerius ir daugiau metų, paleidžia tyliai ir netgi ačiū nepasako. Tas formalus “klubo vadovai linki žaidėjui sėkmės tolesnėje karjeroje“, kuris standartiškai išmetamas tinklapyje nesiskaito. Štai todėl ir pagalvojau, kad verta jei ne dėkot, tai bent paminėt patį faktą – buvo toks žaidėjas, daug komandai davė, dažnai čia buvo minimas, aptarinėjams. Todėl verta prisimint jo metus, atiduotus Sūduvos komandai – štai ir kviečiu tai padaryt pažerdamas saują nuotraukų nuo 2008 iki 2013 metų. Fotografijos mano darytos (išskyrus vieną) – tad daugelis jų tas pačias rungtynes mačiusių bus atpažįstamos ir greičiausiai sukels šiokios tokios nostalgijos. Ir teisingai – taip ir turi būti, kai komandą palieka reikšmingas futbolininkas.

.

2008 metai:

leimonas-2008-1

leimonas-2008-2

leimonas-2008-3

leimonas-2008-4

.

2009 metai:

leimonas-2009-1

leimonas-2009-2

leimonas-2009-3

leimonas-2009-5

leimonas-2009-4

leimonas-2009-7

leimonas-2009-6

.

2010 metai:

leimonas-2010-1

.

2011 metai:

leimonas-2011-2

leimonas-2011-1

.

2012 metai:

leimonas-2012-7

leimonas-2012-6

leimonas-2012-1

leimonas-2012-2

leimonas-2012-3

leimonas-2012-4

leimonas-2012-5

.

2013 metai:

leimonas-2013-1

leimonas-2013-2

leimonas-2013-3

leimonas-2013-4

leimonas-2013-5

leimonas-2013-6

leimonas-2013-7

leimonas-2013-8

32: SŪDUVA 0:0 EKRANAS

2013-210

Visa tiesa viena pastraipa. Šis sezonas buvo keistas. Didžiausius pralaimėjimus Sūduva patyrė ne pralaimėdama, o sužaisdama lygiosiomis. Makedonai, Tauras, Trakai ir Ekranas. Štai sąrašas rungtynių, kurios vėjais paleido kovingos komandos pastangas. Ir jei būtume garantuoti, kad ši komanda savo istoriją toliau tęs kitame sezone – būtų galima apskritai nesijaudint dėl to, kad ir vėl lemiamose rungtynes nepavyko išplėšt pergalės. Tačiau lietuviškas futbolas vyksta tik po vieną sezoną. Kol kas turim tik vieną komandą, kuri bando žvelgti pora metų į priekį. Visos kitos baigdamos vieną sezoną dažniausiai nelabai įsivaizduoja, kokią komandą aikštėn leis kitame. Štai ir mūsų kieme panašios nuotaikos. Lemiamų sezono rungtynių metu žmonės jau pradeda žvalgytis į kitus metus. O kas ten bus – net spėlioti neverta.

2013-211

Rungtynių matematika. Daug šnekėti apie žaidimo eigą nėra prasmės, nes visi suinteresuoti asmenys jas galėjo pažiūrėti. Kas stadione, o kas – per teliką. Sūduva rungtynes pradėjo gerai ir energingai. Taip ir reikėjo žaist su Ekranu, kurio sudėtis šiuo metu ko gero kelia dar daugiau klausimų nei Sūduvos. Tuo tarpu mūsų komanda iš esmės aikštėje turėjo geriausią sezono komplektą.

Sūduvos spaudė, tačiau jos pranašumas ištirpo maždaug per 15 minučių ir likusioje pirmo kėlinio dalyje vyko lygus žaidimas. Toks gan neišvaizdus žaidimas, nors emocijų ir įtampos, kaip ir dera šių komandų dvikovose, netrūko.

Žaidimo kontrolę Sūduva prarado nuėmusi spaudimą aikštės viduryje. Pirmomis minutėmis Sūduva gynėsi ir spaudė kaip geraisiais trečiojo rato laikais. Vėliau aikštės vidurys ištuštėjo – po atakos gynybon sugrįžę saugai kažkodėl ėmė spaustis aplink savo baudos aikštelę, leisdami Ekrano žaidėjams gan laisvai pradėti savo reikalus nuo centro. O kad Ekranas šiuo metu turi padorų žaidimo organizatorių, net ir neturėdamas ypatingų ambicijų šias rungtynes laimėti, pirmam kėlinyje Ekranas dar žaidė normalų futbolą. Trumpai tariant, pirmas kėlinys paliko dviprasmišką įspūdį – nors vyko lygi kova, nors Sūduva labiau stengėsi, bet Ekranas ne tik ramiai apsigynė, bet ir turėjo pora momentų, kurie buvo ne taip toli įvarčio. O štai Sūduva, kaip suskaičiavo vienas stadiono kolega, per pirmą kėlinį neatliko nė vieno smūgio į vartus. O kai yra taip, laimėti sunkoka.

Antras kėlinys buvo kitoks. Ir nieko nuostabaus. Sūduva ėmė mintį gazą iki galo nuo pirmų minučių, o Ekranas labai greitai ėmė demonstruoti laiko tempimo įgūdžius. Vienintelią nuostabią ir gražią progą Sūduva ir susikūrė antro kėlinio pradžioje. Valskis ir, berods, Chvedukas trumpais perdavimais sudrąskė dešiniam baudos aikštelės kampe Ekrano gynybą ir kamuolys atsidūrė prie Radzinevičiaus kojų šiam esant laisvam per kokius 10 metrų nuo vartų. Deja, kamuolys užšoko ne ant tos kojos – tik tuo gali paaiškint, kad Tomas nepataikė į vartus.

Per likusį rungtynių laiką Sūduva toliau spaudė, o Ekranas gynėsi be didesnių ambicijų pats įmušti įvartį. Deja, daugiau rimtų progų Sūduva taip ir nesugebėjo sukurti. Smūgių į vartus statistika taip pat buvo graudžiai minimalistinė. Emocijų buvo per akis, nes Sūduva be atodairų lipo ant Ekrano baudos aikštelės. Ekranui keliant kampinius, Radzinevičius ir Valskis likdavo ties aikštės centru. Galų gale, Darius Gvildys metė paskutinę kortą – vidurio gynėją Isodą pakeitė vidurio puolėju Kdouh. Šis trenerio sprendimas susilaukė plojimų, tačiau ko gero jo griebtis reikėjo dar anksčiau. Gal ir nevertėjo laukti antros Vaido Slavicko geltonos kortelės – juk sužaisti lygiomis šiandien buvo tas pats, kas ir pralaimėti. O štai Vaido žaidimas labai nustebino – keturias geltonas korteles jis surinku per dvejas rungtynes (tą patį buvo padaręs rungtynes su Žalgiriu). Juolab, kad šiandien ir jo pražangos buvo tokios neslavickiškos, labiau primenančios filmą su Čaku Norisu nei futbolo rungtynes.

2013-212

Rezultatas ir jo priežastys. Kodėl šiandien Sūduvai nepavyko laimėt? Kovingumo iš šios komandos neatimsi – vertinant šiuo parametru mūsų komanda sužaistė vienas įspūdingesnių rungtynių per sezoną. Baranovskis, Chvedukas, o ypač Bašičius lošė kaip išprotėję. Bašičiaus tokio dar nebuvau matęs – jei reikėtų rinkti geriausią šių rungtynių žaidėją, prizą atiduočiau jam.

Deja, komandinis sportas yra toks dalykas, kuriame vien kovingumo nepakanka. Nepakanka vien greitai bėgti, agresyviai gintis ir aukotis kiekviename aikštės metre. Jei reikėtų tik apsiginti ir nepralaimėti – toks žaidimas dar gali duoti rezultatą. Tačiau vien užsidegimu įvartį įmušti sunkoka. Ypač, kai tenka tvarkytis su rimtesniu varžovu.

Šį kartą su Ekranu lošti buvo sunkiau, nei anose įsimintinose trečiojo rato rungtynėse. Tą kartą Ekranas norėjo laimėti, todėl masyviai puolė, atidengdamas plotus savo aikštės pusėje. Šiandien Ekrano tikslas buvo nepraleisti įvarčio, todėl didžiuma šios komandos žaidėjų stengėsi laikytis kuo arčiau savo vartų. Todėl žmonių Ekrano pusėje buvo labai tiršta.

Toks jausmas, kad Sūduva vis tik prarado to stiliaus futbolą, kurį rodė trečiame rate. Galbūt tam įtakos turėjo gausios pertraukos lygos tvarkaraštyje, galbūt – Tomo Radzinevičiaus trauma. Juk kurį laiką Sūduva buvo priversta lošti be šio futbolininko, kurio sugrįžimas į Sūduvą turėjo išskirtinės įtakos trečiojo rato rezultatams. O gal komanda tiesiog perdegė psichologiškai. Po sunkios sezono pradžios atsigavo ir pasiekė pernelyg daug pernelyg greitai. Žvelgiant į ketvirto rato Sūduvą, labiausiai tas psichologinis netabilumas jaučiasi jauniausių žaidėjų veiksmuose. Isoda, Bagdanavičius, Kiselevskis – jų kokybiškesnio žaidimo ketvirtam rate labai trūksta.

Bet kokiu atveju, šiandien Sūduva nežaidė taip, kaip žaidė trečiam rate su Ekranu, Kruoja ar Žalgiriu. Sūduva šiandien žaidė panašiai, kaip su Atlantu ketvirtam rate ar su Trakais LFF taurėje. Kažkur išgaravo kombinacinis futbolas puolime – nebeliko greitų, aštrių perdavimų, nebeliko drausmingo judėjimo be kamuolio. Galų gale – nebeliko perdavimų Tomui Radzinevičiui, po kurių labai dažnai ir kildavo gaisrai aplink priešininkų vartus.

Sūduva šiandien puolime lošė nuobodžiai ir primityviai. Tą patį galima buvo pasakyti ir po rungtynių su Trakais. Tik ten dar galėjai šį Sūduvos bruožą pateisinti tuo, kad Trakų aikštė yra akivaizdžiai mažesnių matmenų nei įprasta A lygoje, todėl Sūduvos žaidėjai ten tiesiog negalėjo gauti tiek erdvės, kiek gaudavo kituose stadionuose. Tai sakau ne tam, kad pateisinčiau aną pralaimėjimą – tai yra greičiau pavėluotas priekaištas Dariui Gvildžiui, kuris šios aplinkybės neįvertino ir nepasiūlė komandai alternatyvių sprendimų.

O kai nebelieka greito kombinacinio žaidimo, belieka kiti trys standartiniai įrankiai, kurie, deja, lošiant su tokiu varžovu retai duoda ypatingo rezultato.

Panašiai kaip ir su Trakais, Sūduvos žaidėjai mėgino brautis prie Ekrano vartų individualiomis pastangomis. Bet juk mūsiškiai tikrai nėra tie futbolininkai, kurie šį žaidimo parametrą valdytų bent jau taip, kaip Rafaelis Ledesma. Baranovskis, Brokas, Chvedukas, Bašičius – kartais jiems pavyksta, tačiau to “kartais” nepakanka. Netgi Valskis, ir tas mažai ką gali tuomet, kai trūksta erdvės – apeina pora, o ant trečio ir pasikabina. Sūduvos žaidėjai gaišo laiką baksnodami kamuolį keliuose kvadratiniuose metruose, o Ekranui toks žaidimas – pats tas. Sekundės tiksi, o išsipainioti iš 4-5 gynėjų apsupties beprotiškai sudėtinga.

Kitas klasikinis lietuviškų komandų metodas – aukšti balionai link baudos aikštelės. Tik čia prasideda loterija – kaip pavyks perdavimas, kokią poziciją užsiims puolėjai, kaip pasirodys priešininko vartininkas. Todėl toks metodas neblogai pasiteisina lošiant su prastesnėm komandom, nes įvarčiai tokiais atvejais dažniausiai mušami priešininkui suklydus. Tačiau tikėtis ką nors pasiekti balionais prieš tokią komandą kaip Ekranas – naivu.

Yra dar vienas būdas – tolimi smūgiai. Deja (ir vėl kaip lošiant su Trakais), Sūduva apie šį būdą apskritai, atrodo, pamiršo. Netgi tuomet, kai smūgiui padėtis būdavo visai nebloga – Sūduvos žaidėjas vis viena bandydavo veržtis į žmonių tirštumą baudos aikštelėje (pavyzdžiui, Valskis). Tad vienintelis padoresnis smūgis antram kėliny buvo tas, kurį pačioje pabaigoje atliko Kiselevskis. Jaunas žaidėjas pasielgė teisingai – turėjo gerą progą ir iškart mušė. Kamuolys lėkė gan pavojingai, tačiau nusisuko į kitą pusę. Bet jei tokių smūgių bent po penkis būtų buvę per abu kėlinius, rezultatas galėjo būti ir kitoks.

Fundamentali išvada yra tokia pati, kaip ir po antro rato rungtynių namuose su tuo pačiu Ekranu. Panašu į tai, kad šiandien pralošė Sūduvos trenerių kolektyvas, o štai Ekrano – laimėjo. Buvo galima tikėtis, kad Ekranas loš gynybinį futbolą. Šios komandos sudėtis skylėta, o kad ji skaičiuoja, labiau galvodama apie rezultatą, o ne apie gražų žaidimą – parodė ir Ekrano požiūris į LFF taurės rungtynes. Neketinu kaltinti Dariaus Gvildžio, tačiau vis viena tenka konstatuoti, kad Sūduva taip ir neatrado ginklo prieš šiose rungtynėse Ekrano pasiūlytą žaidimo modelį. Beje, medalius šiais metais greičiausiai gaus Ekranas, o ne Sūduva tik todėl, kad Ekranas jau seniai išmoko lošti praktiškai. Šiais metais nusilpęs Ekranas gali kvailai ir beviltiškai pralaimėti, tačiau išplėšti rezultatą esminėse sezono dvikovose vis dar sugeba.

2013-213

Šiandiena ir ateitis. Sūduvai liko dar trys rungtynės. Ir net jei daugiau, nei ketvirtos vietos pasiekti šansų praktiškai nebėra (nors teoriškai viskas yra įmanoma), lošti vis viena reikia maksimaliai. Kol užges paskutinė žvakė. Galų gale, nepaisant visko, iki žiemos beliko trupiniai, tad ir mums norisi per likusias rungtynes bent jau pamatyti krūvą įvarčių. Tiesa, A lygą ir vėl ištiks poros savaičių pertrauka, tad neišvengiamai imsim galvot apie šio sezono išvadas ir kito sezono planus. O kol dar nepradėjom – norėčiau padėkoti komandai ir už kovingumą šiandienos rungtynės, o jums – už tai, kad buvote šalia.

Laukiam: Sūduva – Ekranas

2013-208

Pastarosiomis dienomis girdėjome daug visokiios matematikos. Kam ir kokie skaičiai yra naudingi, o kam – ne. Pačią linksmiausią matematiką kaip visada suskėlė Lietuvos futbolo federacija, nustačiusi, kad taurės varžybose tarpusavyje lošę Nevėžis ir Dainava pažeidė taisykles. Abi komandos aikštėn išleido žaidėjus, kurių leisti negalėjo. Įprastas dalykas – taip apsižioplinęs ir nukentėjęs yra ne vienas klubas (nors Lietuvoje to nelabai prisimenu). Tokiu atveju klubas, pavyzdžiui, išmetamas iš turnyro. Išeitų, kad iš LFF taurės turėjo lėkti abu klubai (abiems buvo paskirta vienoda piniginė bauda – vadinasi ir kalti yra abu). Tačiau LFF priėmė racionaliu protu nesuvokiamą sprendimą – sužaisti rungtynes iš naujo. Kodėl? Juk jei abu kalti, bausmė turi būti vienoda. Tuo tarpu peržaidimas baudžia Dainavą, o Nevėžiui suteikia papildomą šansą. Gerai, palikim šitą reikaliuką ramybėje. Bet savo istoriją ir aš pradėsiu nuo skaičių.

Pirmas mano skaičius yra 27. Štai tiek įvarčių šiemet oficialiose rungtynėse jau įmušė Nerijus Valskis. 24 A lygoje, 2 – Europos lygoje ir vienas LFF taurėje. Įspūdingas pasiekimas, nors jis kažkodėl futbolo sluoksniuose niekada nekėlė tokio šurmulio, kokį keldavo Calumo Ellioto (šiuo metu, beje, lošiančio Škotijos pirmoje lygoje), Ledesmos, Rimkevičiaus ar net Bilinskio su Razuliu įvarčiai. Į rinktinę Valskis kvietimą taip pat gavo tik dabar. Kodėl taip yra – sunku pasakyti. Gal dėl to, kad Valskis įvarčius stabiliai po truputį muša viso sezono metu. Tačiau nei karto neįmušė nei 6, nei 5 ar 4 per vienas rungtynes. Tik kartą – tris ir tuos sezono pradžioje.

Sūduva A lygoje šiemet jau sužaidė 27 rungtynes ir Nerijus Valskis įvarčius mušė 15-oje iš jų. Šis žaidėjas apskritai yra vienas rezultatyviausių naujaisiais Sūduvos laikais (nuo 2002 metų skaičiuojant). Jis jau dabar yra įmušęs trimis daugiau nei pernai mušė Ledesma ir tik dviem mažiau, nei 2005 metais įmušė Tomas Radzinevičius (29 įvarčiai per sezoną – kol kas tai yra didžiausias pasiekimas). O štai bendrame Sūduvos įvarčių mušikų sąraše Nerijus Valskis šiuo metu užima 9 vietą. Po Radzinevičiaus, Lukšio, Urbšio, Brazaičio, Maciulevičiaus, Beniušio, Giedriaus Slavicko ir Žitinsko.

Važiuojam toliau. Sūduva ką tik išlėkė iš LFF taurės turnyro ir tai neišvengiamai sukėlė nemažai pasipiktinimo, dantų griežimo ir netgi siūlymų kai kam atsistatydinti. Tačiau pažiūrėkime, ką rodo matematika. Paskutinį kartą A lygoje Sūduva pralaimėjo birželio 22 dieną. Tai buvo tos liūdnos rungtynės su Atlantu, kai Sūduva pralaimėjo, nors pirmavo dviejų įvarčių persvara. Nuo tos dienos Sūduva sužaidė 14 rungtynių ir de facto nepralaimėjo nė vienų iš jų. Tiesa, du pralaimėjimai de jure buvo. Ir nors jie yra ko gero skaudžiausi per šį sezoną, tačiau ir ten nugalėtojas buvo nustatytas tik po 11 m baudinių.

Taigi, skaičiuojam viščiukus A lygoje. Per daugiau nei 3 mėnesius sužaista 11 rungtynių – 8 pergalės, 3 lygiosios, 0 – pralaimėjimų. Įmušti 35 įvarčiai, praleisti – 8. Iš viso A lygoje šiais metais Sūduva pralaimėjo tik 6 kartus ir pusę šių pralaimėjimų sugebėjo surinkti per I ratą. Beje, po jo Sūduva sėdėjo labai jau negarbingoje 6 vietoje, priekin praleidusi ne tik lyderių trejetą, bet ir Šiaulius su Kruoja. Tačiau dar daugiau nerimo tais laikais kėlė ne komandos vieta lentelėje, o beviltiškas žaidimas. Po I rato atrodė, kad net ir ketvirta bus sunkiai įgyvendinamas uždavinys. O štai šiandien Sūduva vis dar turi galimybių pasiimti bronzą.

Tad, nepaisant tų skaudžių lygiųjų, pasibaigusių pralaimėjimais, aš nematau nė mažiausios priežasties, kodėl kažkas komandoje turi atsistatydinti ar būti atleidžiamas. Nepaisant to, kad šių metų sezoną Sūduva pradėjo silpniausios sudėties per paskutinius penkerius metus (įskaitant ir pusę sezono traumas besigydžius žaidėjus), nepaisant to, kad komandoje dar niekada nelošė tiek daug jaunų ir A lygos mažai ragavusių futbolininkų, Sūduva sugebėjo padaryti tai, ko nepavykdavo ankstesniais metais – sezono eigoje stabiliai gerinti formą ir rezultatus. Klasikinis Sūduvos formatas būdavo gerai pradėti, tuomet sėsti po Europos lygos ir šiaip ne taip išsikapstyti pačioje pabaigoje. Šiemet viskas buvo priešingai –sunki pradžia ir vis gerėjantys reikalai sezonui einant į pabaigą.

Tad aš geriau darysiu šiuos aritmetikos pratimus, nei skaičiuosiu, ką išlošė Ekranas pralošdamas Šiauliams, ar ką prarado Sūduva, sužaisdama lygiosiomis su Tauru ar Trakais. Akivaizdu, kad Ekranas nusprendė geriau čiupti žvirblį (bronzos medalius), nei vaikytis jautį (LFF taurę kitame sezone). Deja, sportas yra toks keistas dalykas, kad štai tokie racionalūs išskaičiavimai dažnokai duoda priešingą rezultatą. Vien dėl to, kad lemiamu metu komanda privalo be išlygų visada ir visur siekti pergalės ir bet koks šios psichologinės įtampos atpalaidavimas neretai iškerta žaidėjų psichologiją. Ar pasiteisino Ekrano sprendimas duoti kai kuriems pagrindo žaidėjams poilsio per LFF taurės rungtynes pamatysim jau greitai.

O va Sūduvai palinkėčiau nesiparint ir pernelyg neįsitempt. Sūduva geriausių rezultatų šiais metais pasiekdavo tuomet, kai niekas iš komandos jų nelaukdavo. Efektyviausiai Sūduva lošdavo tada, kai žaisdavo ne rezultatui, o savo malonumui bei futbolo dievų garbei. Trys dienos poilsio po įtemptų rungtynių kūnui nėra daug, tačiau protui ir jausmas tokie dalykai nekenkia.

Tad tikiuosi, jog Sūduva šeštadienį į aikštę eis žinodama, kad šiemet ir taip pasiekė daugiau, nei iš komandos buvo tikėtasi. Po niūraus sezono starto niekas nelaukė, kad komanda sugebės tris mėnesius nepralaimėti. Sūduva šiemet atnešė mums galingų emocijų, todėl nėra prasmės skaičiuoti, kiek reikia surinkti taškų per likusius turus, kad būtų pasiektas vienoks ar kitoks rezultatas. Neverta tikrinti tikimybių teorijų – šiemet jau gavom ne vieną pamoką apie tai, kad tikimybių teorijos sporte yra slidus dalykas. Reikia galvoti apie vienas rungtynes. Reikia žinoti, kad žmonės į stadioną eis ne tik pergalės, bet ir gražaus žaidimo bei maksimalaus atsidavimo bendram reikalui. Tam, kuris porai valandų  nuo visų futbolo centrų beviltiškai nutolusiame Marijampolės mieste suvienija futbolininkus ir tuos, kurie “žaidžia” tribūnose. Geriausiu atveju, mūsų bus tūkstantis. Tačiau tame tūkstantyje nebus nė vieno abejingo.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 159 hits