Geros buvo rungtynės. Sūduva padarė viską, ko reikėjo. Akivaizdžiai buvo geresnė už Kruoją (tais momentais, kai to pati norėdavo). Paėmė tris taškus. Leido Valskui įmušti, berods, antrą hack-trick’ą šiame sezone. Įrodė galutinai, kad “Kruojos sindromo” nebėra. Gaila tik, kad įtampos jau yra mažoka. Belieka dirbti savo darbą (imti tris taškus, leisti mušti Valskiui) ir laukti, kas nutiks kituose A lygos stadionuose. Čia – trumpai apie šios dienos žaidimą. Kam įdomu ilgesnė pasakėčia, skaitykit toliau.
Pamačius Sūduvos sudėtį šios dienos rungtynėms, ne vienam iš mūsų ko gero tapo labai neramu. Mažumą padvelkė pirmosios sezono pusės dvasia – visas būrys pagrindo žaidėjų liko už aikštės ribų. Chvedukas, Bagdanavičius, Ugge – pastarasis iš starto išimtas prieš pat rungtynes. Dėl Chveduko būtų galima užsimerkti – jo šiais metais aikštėje buvo labai mažai, o ir aikštės centre bei priekyje gerų žmonių yra per akis. Kiselevskis net jei ir nusileidžia indėliu į žaidimą Chvedukui, tačiau bent jau kokiais 60-70 procentų kolegą kompensuoti gali. Likusius procentus laisvai prideda kiti. O va gynybos linija ir taip šiuo metu buvo labai jauna bei mažokai patyrusi. Tad netekus dviejų pagrindo žaidėjų, Sūduvos treneriui ir vėl teko improvizuoti. Sūduvos gynybos linija ir vėl ko gero buvo tokia, kokios šiemet dar nematėme: Bašičius ir Snapkauskas kraštuose, Urba ir Isoda centre.
Ir nors rungtynių pradžia nieko ypatingai aštraus nežadėjo, Sūduvos gynyba solidžiai subraškėjo jau 16 minutę. Iki tol žaidimas vyko aikštės viduryje ir nė viena komanda į vartus mušti nemėgino. Tiesą pasakius, ir įvarčiu pasibaigusi Kruojos ataka nieko pavojingo nežadėjo. Kruojos Keita buvo su kamuoliu pačiame aikštės krašte, šalia jo – Snapkauskas. O Sūduvos baudos aikštelėje stovėjo vienas mažutis Mačiulis ir kokie penki Sūduvos gynėjai. Keita vienu judesiu aplenkė Snapkauską taip, kad mūsiškiui beliko pabūti tos situacijos statistu. Tačiau net ir tuomet dar nebuvo baisu – juk Sūduvos baudos aikštelėje stovėjo ne koks nors Beniušis, o tik Mačiulis. Tačiau Nerijus sužaidė nelietuviškai – vietoje to, kad kamuolį stabdytų, mušė iškart ir niekas ten jau nieko padaryti negalėjo. Taigi – labia grubi pozicinė Sūduvos gynėjų klaida. Nepasikalbėta, nesusitarta, kas prižiūrės vienintelį priešininką baudos aikštelėje. Daugiausiai velnių duoti reikia vidurio gynėjams, nes Mačiulis mušė iš jų zonos. Tačiau didžioji bėda, be abejo, buvo bendrų veiksmų suderinimo trūkumas. Galbūt ir Bartkus tokioje situacijoje galėjo saviškiams parekomenduoti laisvo priešininko nepalikt.
Nelabai jauku po to Kruojos įvarčio tapo. Sūduva iki tol nieko ypatingo aikštėje nerodė – jautėsi Sūduvos veiksmuose šioks toks vangumas. Gynėsi Sūduva kibokai, tačiau priekyje žaidėj gan atsargiai. Po įmušto įvarčio Kruoja lyg ir mėgino pasipustyti padus, tačiau spaudimas nuėjo šuniui ant uodegos. Kad ir kaip būtų keista, Kruojos žaidimas visai nesiklijavo. Sakau “keista”, nes Kruojos sudėtis buvo pakankamai gera – ypač lyginant ją su visais Sūduvos praradimais. Tačiau gal Kruoja pernelyg daug pastaraisiais sezonais lošė nuo gynybos, kad galėtų pereitį į normalų spaudimą žaisdama su panašaus lygio komanda.
Praleistas įvartis Sūduvą pažadino. Viena, Sūduva gerokai padidino spaudimą aikštės viduryje – tai labiausiai ir nukirto Kruojos mėginimą Sūduvą užspaust. Kruojai tiesiog sunkiai sekėsi nusigaut iki mūsiškių vartų. O tuomet labai solidžiai ėmė braškėti pačios Kruojos gynyba. Klaidos gynyboje galutinai perlaužė pirmo kėlinio jėgų santykį. Trys Sūduvos įvarčiai buvo natūralus žaidimo rezultatas. Įvarčių galėjo būti ir daugiau, nors kokios nors pribloškiančios Sūduvos persvaros ir nebuvo. Tiesiog Kruoja klydo pernelyg dažnai.
Pirmi du įvarčiai – puikios Radzinevičiaus ir Valskio jungtys. Pirmu atveju Tomas nusitempė gynėjus ir vartininką į kampą ir, vietoje to, kad muštų pats (manau, to Kruojos gynyba ir tikėjose), permetė kamuolį per vartininko baudos aikštelę Valskiui taip, kad tam tik į tuščius vartus liko pataikyti. Antrasis įvartis – ir vėl – greita ataka, Valskis duoda kamuolį Radzinevičiui, tas lukteli, kol Valskis įbėgs į baudos aikštelę, numeta idealų pasą ir Valskis elegantiškai muša įvartį galva.
Trečiąjį įvartį padarė du Tomai. Pirma Snapkauskas puikiai pastebėjo Radzinevičiaus ženklus ir atidavė tikslų pasą, o tada jau Radzinevičius parodė ką moka – vienu judesiu paliktas šone Kruojos gynėjas, o tada sekė tobulas smūgis – į tolimesnį vartų kraštą, aplenkiantis vartininką ir prie pat virpsto lekiantis į vartus. Be to, buvo dar bent trys kietos situacijos prie Kruojos vartų. 28 minutę Brokas atliko gerą perdavimą iš dešinio krašto ir po Valskio smūgio tik stebuklas padėjo vartininkui kamuolį atmušti. 37 minutę jau Valskis sukūrė galimybę Brokui, o po dviejų minučių Snapkauskas parodė, ką galima nuveikti, jei kovoji iki galo. Tomas nusivijo kamuolį iki pat Kruojos vartininko ir tam nevykusiai pamėginus perduoti kamuolį gynėjui, numušė kamuolį prieš pat tuščius Kruojos vartus. Deja, kolegų ten nebuvo – matyt dėl to, kad anie nesitikėjo, jog Snapkauskui toje situacijoje pavyks ką nors doro atlikt.
Sūduvos persvaros pirmame kėlinyje priežastys buvo dvi. Be abejo, svarbu yra tai, kad Sūduva sugebėjo kaip niekad efektyviai išnaudoti sukurtas progas. Tai visada yra lemiamas faktorius. Tačiau iki šių progų Sūduva žingsniavo dvejomis priemonėmis.
Viena, Sūduva labai intensyviai ėmė spausti Kruojos žaidėjus aikštės viduryje ir jų aikštės puseje. Taip ne tik Kruojos atakos buvo žlugdomos pirmose stadijose, bet ir buvo perimta daug Kruojai pavojingų kamuolių. Mes tokius pavojingus kamuolio praradimus puikiai žinome, nes Sūduva mums ne kartą pastaraisiais metais demonstravo, kaip tai yra grėsminga. Praradus kamuolį aikštės centre nemaža dalis gynėjų tampa atkirsti ir jei puolantieji žaidžiai pakankamai greitai ir protingai, sukelti pavojų prie priešininko vartų nėra taip sudėtinga.
Antra, Sūduva savas atakas pradėdavo ypatingai – vienu ilgu, greitu perdavimu į priekį. Teisingas žaidimas ant šlapios aikštės, tačiau Sūduva tokiu stiliumi maloniai nustebino, nes paskutinėse keliose rungtynėse mūsiškiai taip masiškai ir intensyviai tokio futbolo nežaidė. Kruoja beviltiškai nespėdavo paskui tas greitas Sūduvos atakų pradžias. To rezultatas – trys įmušti įvarčiai ir visiškai supainiotas priešininko žaidimas. Aišku, pirmo kėlinio pasiekimas nebūtinai reiškė, kad pagal tą pačią logiką futbolas vyks ir antrame.
Ir iš tikro. Antras kėlinys prasidėjo Kruojos mėginimais keisti rungtynių rezultatą. Ir nors Kruojai pulti sekėsi ne taip lengvai, įvarčiui įmušti ir vėl pakako maždaug 15 minučių. Prieš tai buvo pora pavojingų smūgių, vieną jų puikiai atrėmė Bartkus. O tada nutiko vos ne identiškas įvartis tam, kurį matėme pirmam kėliny. Ir vėl Keita, ir vėl kairėje pusėje, ir vėl lengvai apeina Sūduvos gynėją (šį kartą – Urbą) ir vėl perdavimas link vartų ir vėl prastai lošia vidurio gynėjai (šį kartą Isoda). Isoda vėlavo užsiimti poziciją ir vietoje to, kad pabandytų kūnu pastumdyti Vėževičių, kad tam būtų nepatogu mušti galva, nesėkmingai mėgino kamuolio siekti koja. Ką gi – Darius Gvildys per vienas rungtynes gavo dvi puikias progas, atlikti su jaunais Sūduvos gynėjais rimtą pedagogiką apie tai, kaip reikia pasidalinti baudos aikštelėje ne tik zonomis, bet ir priešininko žaidėjais ir apie tai, kad perdavimo baudos aikštelėje laukiantį priešininką reikia engti žymiai intensyviau. Mandagumas nėra geriausias gynybos metodas.
Šitas įvartis ir vėl Sūduvą pažadino. Iškart po praleisto įvarčio Sūduvo turėjo krūvą puikių progų. Pirmiausia buvo Daukšos perdavimas Baranovskiui ir šio smūgis (kada gi pagaliau įmuši, Valentinai???), tada Valskis išvedė Broką vieną prieš vartininką, o tarpuose dar buvo du geri Bašičiaus spyriai. Tris iš šių progų neutralizavo Kruojos vartininkas. Apie 75 minutę ir vėl puikią progą susikūrė Radzinevičius su Valskiu. Deja, tą kartą Tomas iš puikios padėties mušė panašiai, kaip rungtynėse prieš Ekraną – labai jau nevykusiai. 78 minutę – dar viena proga Radzinevičiui – jau nebepamenu kuris kolega jį išvedė vieną prieš Kruojos vartininką. Trūko labai nedaug – viską ten Tomas atliko teisingai. Mėgino permest kamuolį per vartininką, o tas bjaurybė (kamuolys, ne vartininkas) pralėkė šiek tiek virš skersinio. Pagaliau puikią bankę Sūduva įkalė dar po minutės. Daukšos perdavimas iš kairio krašto, grybą supjauna Kruojos gynėjas, Radzinevičius atmeta kamuolį Valskiui, tas paguldo gynėją ir galingu smūgiu kala kamuolį į Kruojos vartus taip, kad tas net atgal iššoka. Iš Eltermanio pusės – jokių stebuklų.
Štai taip – du labai panašūs kėliniai. Pirmos penkiolika minučių apylygis žaidimas, tuomet Keita pastangomis Kruoja muša po įvartį. O tada Sūduva viską aukštyn kojom apverčia per kitas penkiolika minučių, labai jau aiškiai parodydama, kad komandos šiandien lošia skirtingo lygio futbolą. Tiesą pasakius, mane labai stebino tie persvaros pokyčiai abiejuose kėliniuose. Atrodo, kad komandos apylygės, o tada viena spusteli gazą ir jos persvara tampa daugiau nei akivaizdi. Ir antrame kėlinyje Sūduvos persvara buvo pagrįsta tuo pačiu – Kruojos spaudimu jos aikštės pusėje, dėl to perimamais kamuoliais ir greitomis atakomis, pagrįstomis keliais pusilgiais perdavimais. O va iš Kruojos pusės trūko ir protingesnio žaidimo puolime, ir ramesnės gynybos ir elementarių fizinių jėgų. Nebent Pakruojo komanda būtų nusprendusi A lygoje jau nebekovoti, o visą energiją ir mintis nukreipti į pergalę prieš Žalgirį LFF taurėje. Naivuoliai.
O pas mus kol kas – viskas po senovei. Taškai yra, Valskio įvarčiai – yra, laukiam toliau.