2013 sezonas: pažymių knygelė

2013-292

Dar viena tradicinė sezono pabaigos serija – pažymiai kiekvienam komandos nariui. Nors tai buvo sakyta ne kartą, tačiau dėl viso pikto pasikartosiu. Į žemiau pateiktus žaidėjų vertinimus nereikėtų žvelgti kaip į objektyvią tiesą. Objektyviai įvertinti kažin ar galima, nes futbolas – ne vieno žmogaus šou, todėl konkretaus žmogaus vertę komandai nustatyti yra labai sudėtinga. Juolab, kad čia groja ne tik tai, ką žaidėjas atlieka aikštėje, bet ir jo įtaka kolegoms už stadiono ribų. Tad žvelkite į pažymius kaip į kvietimą diskusijai ir supraskite, kad tai yra vieno žmogaus (toli gražu ne futbolo profesionalo) požiūris.

2013-280

Sezono žmogus: Tomas Radzinevičius. Tikiuosi, Nerijus Valskis neįsižeis, kad pirmu numeriu pakalbėt nusprendžiau apie žaidėją, kuris komandoje šiemet praleido vos pusę sezono. Kodėl taip darau, suprasti nesunku. Tomas Radzinevičius kaip niekas kitas simbolizuoja Sūduvos pakilimą iš žemesniųjų lygų ir komandos istorijoje neregėtą skrydį į lietuviško futbolo aukštumas. Nesvarbu, kad Tomas kartu su Sūduva kol kas spėjo laimėti tik vieną medalį – jis buvo ir tebėra žaidėjas, kuris tobulai įkūnijo iš nebūties kylančios komandos energiją, užsispyrimą ir troškimą laimėti. Kaip taisyklė, šie dalykai liepsnoja tik pačioje pradžioje. Vėliau jie nyksta – kartu su augančiu komandos profesionalumu. Troškimas iššokti aukščiau bambos iš kraują varančių vizijų srities nusileidžia į kasdienybę, į racionalius planus, strategijas, taktikas ir biudžeto dilemas. Štai kodėl Tomo Radzinevičiaus sugrįžimas į komandą buvo tarsi atgimimo ženklas. Mes galime atrasti racionalių priežasčių tam, kad paaiškintume, kodėl Sūduva šio sezono viduryje staiga tapo visiškai kita komanda, tokia komanda, kokios mes seniai nebuvome regėję. Tačiau net ir tuomet mums norisi tikėti ne protu paaiškinamais argumentais, o tuo, kad tiesiog nutiko stebuklas.

Žinia, Tomo Radzinevičiaus karjera nesusiklostė taip, kaip galbūt buvo galima tikėtis. Jam taip ir nepavyko įšokti į aukščiausio lygio futbolo traukinį. Tačiau matyti jį ir vėl bėgiojantį Marijampolės stadione (nesvarbu, kad anais laikais jo net pamatų dar nebuvo) yra didingas dalykas. Didingas ir sunkiai žodžiais įvardijamas. Pamenate pirmą Tomo pasirodymą aikštėje po daugiau nei septynerių metų? Tą ypatingą atmosferą, kuri nusileido į stadioną paskelbus garsiai Tomo Radzinevičiaus pavardę? Visko gali būti, kad būtent dėl tokių akimirkų futbolas ir yra stebuklingas žaidimas. Iš kitos pusės, Radzinevičiaus indėlis į šio sezono Sūduvos pasiekimus yra neabejotinas. Tad tai nėra vien tuščią vietą aikštėje užimanti legenda. Tomas Sūduvon atnešė normalaus šiuolaikinio futbolo kvapą. Iš Sūduvos Radzinevičius išvažiavo būdamas agresyviu, talentingu, labai geru puolėju. O šiandien šio futbolininko žaidimas primena ne tiek senąjį Radzinevičių, o labiau, pavzydžiui, Dariaus Maciulevičius indėlį į komandos veiksmus. Senasis Radzinevičius žybtelėdavo tais keliais atvejais, kai visiškai iš niekur krisdavo įvarčiai – pakakdavo vieno kryptelėjimo, staigaus, galingo smūgio ir kamuolys jau plėšydavo priešininkų vartų tinklą. Tomo įvartį į Žalgirio vartus trečiame rate turbūt ilgai dar prisiminsim. Tačiau žymiai didesnis Radzinevičiaus kaip kamuolių skirstytojo vaidmuo. Šis žaidėjas tapo itin kokybiška jungtimi tarp saugų ir atakos smaigalyje žaidžiančių kolegų. Jo aikštės matymas ir sugebėjimas reikiamą veiksmą atlikti techniškai ir tiksliai galbūt nestebintų kokioje nors Ispanijoje ar net Austrijoje, tačiau Lietuvoje – šios savybės išskirtinės. Visa tai Tomui padėjo per pusę sezono pasiekti 8 įvarčius (antras rezultatas komandoje) ir atlikti 9 rezultatyvius perdavimus (geriausias pasiekimas).

2013-281

Penki balai: Nerijus Valskis. O štai Nerijus Valskis nukrito lyg iš dangaus ir tapo vienu įspūdingiausių vietinių “legionierių” per visą naujosios Sūduvos istoriją. Jis tarsi iš niekur pasirodė pernykščio sezono pabaigoje – kaip kažkas minėjo komentaruose “pats pasiprašė į komandą”. Jau pernai matėsi, kad Valskis turi parako, bet tik šiemet jis gavo pakankamai laiko tam parakui padegti. Klaipėdoje gimusio Nerijaus pirmasis profesionalus klubas buvo… Vilniaus Žalgiris! Tačiau tai nutiko dar 2005 metais, tad kažin ar kas jį galėjo pastebėti. Tuomet – Kauno Jėgėriai, keli sezonai Šilutėje ir vieni metai FKB. Kai FBK išlėkė į II lygą, Nerijus persikėlė į Baltarusiją, tada lošė Latvijoje, paskui – vėl Baltarusijoje. Ir štai tuomet nusileido Marijampolėje. Čia apie Nerijų Valskį Lietuvos futbolo bendruomenė pagaliau kaip reikiant išgirdo. Tokios geros klubo ir žaidėjo jungtys ne taip dažnai nutinka. Nerijus pačiu laiku Sūduvoje pasirodė – kai tokio žaidėjo labai reikėjo. Jis kompensavo pernykštį Ledesmos indėlį į žaidimą bei rezultatus, o iš komandos gavo “areną” idealiai savų sugebėjimų demonstracijai. Spėju ir pats Valskis tokio sezono nesitikėjo, tačiau palankiai susiklosčiusias aplinkybes puikiai išnaudojo.

Valskiui tiko kontratakuojanti komanda. Jis nėra Ledesmos stiliaus žaidėjas, kuris mėgsta žongliruoti keliuose kvadratiniuose metruose kamuoliu. Valskis pavojingiausias tuomet, kai gauna erdvės, kai gali įsibėgėti. Tuomet greičio ir technikos jam pakanka apeiti bet kurį A lygos žaidėją. Tiesa, Nerijus kartais pamiršdavo, jog žaidžia ne vienas ir savo techniką demonstruodavo net ir tuomet, kai geriau būdavo atlikti perdavimą. Sezono pradžioje dažniausiai jis ir žaidė atakuojančiu krašto saugu. O vėliau, kai paaiškėjo, kad įvarčių jis komandoje muša daugiausiai, Valskiui buvo suteiktos “klajūno” teisės – jis nebūdavo pririštas prie pozicijos ir klajodavo po atakos zoną taip, kaip jam atrodė geriausiai. Tai yra rizikinga pozicija, nes tiek gerbėjai, tiek kolegos ją pateisina tik tuomet, kai toks žaidėjas neša akivaizdžią naudą. Pernai panašiai lošė Ledesma ir buvo komandai naudingas. Šiemet tą patį galime pasakyti apie Valskį. Jam buvo leista mažiau eikvoti jėgų gynyboje, nes šis žmogus mušė įvartį po įvarčio. Todėl ir galvoju apie Valskio debiutą rinktinėje, kur jis buvo gerokai atitrauktas atgal iš sau įprastos pozicijos. Galvoju, kokiais argumentais tokią Valskio poziciją grindė Pankratjevas? Nes bent jau man atrodo yra kvaila paimti žmogų iš A lygos (tai yra, ribotų galimybių futbolininką) ir pastatyti jį kiton vieton, nei jam įprasta sėkmingai lygoje lošt. Kad ir koks geras būtų Valskis, jis nėra nei Šemberas, nei Stankevičius, kurių aukštas profesionalumas leisdavo sėkmingai rinktinėje lošti kitose pozicijose, nei jie žaisdavo savo klubuose. Na bet tai jau ne mūsų reikalai.

Nieko nuostabaus, kad Valskis žiūri į priekį – dabar iš tikro yra idealiausias laikas pamėgint savo karjerą kilstelėt į rimtesnes aukštumas. Nerijus mums šiemet suteikė galybę gražių akimirkų – galų gale, tokio stiliaus žaidėjų Lietuvoje apskritai retai atsiranda – elegantišką futbolą propaguojantis, techniškas, greitas ir pasižymintis ne tiek galingu, kiek protingu smūgiu. Buvo gražu pažiūrėt. Akivaizdu, kad išėjus Nerijui Sūduvos veiksmai puolime turės būti stipriai koreguojami.

2013-271

Penki balai: Nerijus Radžius. Nors Nerijus sužaidė tik pusę sezono, jį paminėti noriu iškart po Valskio. Pernykštis sezonas Nerijui nebuvo pats geriausias, tačiau šiemet mes matėme kitą Radžių. Sėkmingai kovojantį ir atradusį optimalesnį balansą tarp didelės išminties ir nebe tokių greitų kojų. Sūduvos gynyba šiais metais buvo problematiška, tačiau Nerijus Radžius lošė taip, kaip ir dera tokio amžiaus bei statuso futbolininkui – gausindamas ramybę ir bei jaunesnių kolegų pasitikėjimą (aišku, anie gerokai privirė šiais metais košės – juk ko gero būtent gynybą tenka kaltinti dėl esminių šio sezono pralaimėjimų, kurie paprastai būdavo lygiosios). O kartais Radžius netgi žybtelėdavo pirktai bei agresyviai. Tuomet labiausiai jausdavosi šio žaidėjo klasė. Aišku, jam per daug plėšytis net nereikėdavo – šiuolaikinių Lietuvos futbolininkų taktinis ir pozicinis parengimas toks žemas, kad žaidėjai su Radžiaus patirtimi visai neblogai gali tvarkytis taupydami kojas, bet nugalėdami priešininką vien tinkamiau užsiimta pozicija aikštėje.

Sūduva Nerijų paleido nei šiaip nei taip – kaip visada mūsų komandoje ir nutinka. Velniai žino, kodėl paleido – net jei šiemet lygoje ir buvo dar keistesnių “paleidimų”. Po sezono klubo Prezidentas kalbėjo apie kažkokias šeimynines aplinkybes, kurios lyg ir privertė Nerijų baigti savo karjerą. Tačiau visi žinome, kad jis karjerą baigė tik Sūduvoje ir toliau lošė mėgėjų komandoje bei laimėjo vienos II lygos grupės turnyrą.

Nerijus Radžius laisvai galėjo užbaigti sezoną. Panašu, kad ir pats nelabai iš komandos išeiti veržėsi. Aš netgi drįsčiau teigti, kad Nerijau Radžiaus paleidimas komandos buhalterijai kainavo daugiau, nei būtų kainavusi šio žaidėjo pusmečio alga. Be Radžiaus Sūduva pralošė medalius ir taurę, o kartu – ir kitų metų Europos lygos pinigus. Beprasmiška šiandien ginčytis apie tai, kaip viskas galėjo būti (juk prieš makedonus Sūduva “pralošė” taip pat dėl gynėjų veiksmų ir su Radžiumi). Tačiau esu tikras, kad Radžius būtų buvęs neįkainojamas žaidėjas lemiamais šio sezono pabaigos momentais.

2013-282

Penki balai: Audrius Brokas. Audrių jau seniai visi buvome nurašę. Mat iš tikro pagrindinės sudėties žaidėjų jis tapo tik šiemet. Nors, kaip visi pamenate iš įžangos apie paskutines sezono rungtynes, aikštėn ėjo dar 2008-ais metais. Tiesą pasakius, jis niekada labai nežibėjo, o kai buvo išsiųstas į Suvalkų Wigry, apskritai dauguma mūsų labiau džiaugėsi nei liūdėjo. Kam reikia žaidėjo, kuris niekada nieko doro nesugeba aikštėje nuveikti? Žaidėjas, kurio veiksmus aikštėje stadiono žiūrovai nesibodėdavo apibūdindami pašiepdami pačią futbolininko pavardę? Žiaurus tas gyvenimas – ir jei pradėsiu čia vynioti žodžius į vatą, gražesnis jis netaps.

O štai Audrius Brokas šiemet ėmė tapo vienu iš komandos atradimų. Ir dėl to, ką rašiau apie jo ligšiolinius metus Sūduvoje, šįmetinis jo blykstelėjimas tapo tik dar ryškesnis.  Staiga jis tapo greitu, aštriu ir pakankamai tiksliu krašto saugu, ne vieneriose rungtynėse savo energija vedusiu ir visą komandą priekin. Jis buvo vienas iš tų, kurie sugebėdavo nemažindami tempo zvimbti nuo startinio iki pat finalinio švilpuko. Naudingas Brokas buvo ne tik atakose. Jis nepaprastai daug nuveikė ir ginantis – nežinau statistikos (kažin ar tokio tipo statistika pas mus apskritai skaičiuojama), tačiau spėju, kad jis kartu su Baranovskij šiemet buvo daugiausiai per rungtynes nubėgančiais žaidėjais. Labai įdomu bus pažiūrėt, kaip Broko žaidimo kreivė keisis kitais metais. Tikėkimės šis sezonas nebuvo aukščiausias šio žaidėjo karjeros taškas.

2013-274

Penki balai: Marius Šoblinskas. Dar vienas pusės sezono žaidėjas šių metų Sūduvoje. Marius gerai lošė ir pernai, o pradėjo dar geriau – įvarčiu debiutinėse rungtynėse su Ekranu. Pernai Marius buvo svarbus komandos narys, nors jo indėlis dažnokai nebuvo taip gerai matomas. Pernai Šoblinskas labiau užsiimdavo priešininkų atakų griovybos veiksmais, o ir komandoje buvo pilna “išvaizdesnių” žaidėjų, kurie rungtynių metu “susirinkdavo” visą žiūrovų dėmesį.

Tačiau šiemet jo sugrįžimas į komandą po ilgalaikės traumos buvo itin matomas ir reikšmingas. Šalia Radzinevičiaus ir Valskio ji ko gero buvo trečias faktorius, lėmęs įspūdingą Sūduvos žaidimą antroje sezono pusėje. Juk ne šiaip sau ir jūs šį žaidėją išrinkote į geriausiųjų trejetuką. Kartu su Mariumi pagaliau užsivėrė skylės aikštės viduryje ir atsirado padoresnės jungtys tarp gynėjų bei saugų ir puolėjų. Palikus komandą Leimonui, o Chvedukui vis negįžtant į pagrindą pilna jėga, geras Mariaus Šoblinsko žaidimas buvo mirtinai būtinas.

Beje, šiemet Marius žaidė kiek kitaip. Ir kaip sykis dėl to tapo matomesnis. Jis lošė ne taip atsitraukęs, todėl ir puolantiesiems dažniau asistavo, o ir pats dažniau atsidurdavo atakos priekyje. Marius žymiai daugiau laiko praleido su kamuoliu nei pernai – dėl to, savaime suprantama, ir jo indėlis į Sūduvos kūrybą buvo didesnis. Manau ne šiaip sau ant Mariaus rankos kartais atsidurdavo ir kapitono raištis, kuris šiemet pakeitė kaip niekad daug nešiotojų. Buvo Davidovs, buvo Leimonas, dabar dažniausiai jį nešioja Radzinevičius, o kai šis negali – Marius Šoblinskas.

2013-277

Penki balai: Karolis Chvedukas. Nagi su Chveduku viskas yra aišku kaip trys kapeikos. Todėl čia kalbėsiu labai trumpai. Parašiau jam penkis – gal kiek ir nesąžiningai pasielgiau, nes Chvedukas futbolo aikštėje šiais metais praleido labai mažai laiko. Ir jei pirmieji keli pasirodymai po didžiosios sezono pradžios traumos ir kėlė šiokių tokių dvejonių, jos būdavo išsklaidomos kaskart, kai tik šis žaidėjas gaudavo pažaist pilnas rungtynes vėliau. Ir kaskart galėdavome tik apverkti traumas, kurios Chveduką kankino visą sezoną, nes buvo aišku, kiek komanda neteko šiam futbolininkui aikštėje rodantis tiek mažai. Sezono metu duotame interviu Karolis atvirai kalbėjo apie norą palošti kur nors, kur futbolas yra rimtesnis dalykas, nei Lietuvoje. Greičiausiai taip ir nutiks. Tačiau, spėju, dar vieną sezoną Sūduvoje jį vis tik matysime. Būtų sudėtinga rasti padoresnį klubą, kai kone visą sezoną lovoje praleidi. O kitais metais, jei tik pavyks atsisveikinti su traumomis, Karolis bus garantuotas komandos lyderis. Vienintelio dalyko, kurio jam galima palinkėti – šiek tiek daugiau šaltų nervų diskutuojant su teisėjais įvairius dviprasmiškus klausimus. Kortelės už ginčus su policija nedera lyderiui prie veido.

2013-273

2013-272

Keturi balai: Pavels Davidovs ir Džiugas Bartkus. Abu mūsų vartininkus nusprendžiau paminėti vienu judesiu. Didesnę sezono dalį vartuose stovėjo latvis, kuris pernai vidury sezono pakeitė taip ir neišsipildžiusį Džiugo Bartkaus ir Martyno Matuzo duetą bei išgeblėjo komandą ir mus nuo futbolo, kuriame Sūduvos vartams grėsmę keldavo bet koks smūgis į juos. Tačiau į sezono pabaigą Sūduvos treneriai nusprendė minučių duot ir jo kolegai. Martynas Matuzas sezoną pradėjo nebe Sūduvoje, o Taure. Vėliau jis persikėlė į Kruoja ir ten užbaigė sezoną. Tad beliko Džiugas Bartkus.

Praeito sezono pradžios neužtikrintas Džiugo Bartkaus žaidimas jau seniai pasimiršo. Akivaizdu, kad komandoje jis apsiprato, su žaidėjais profesionalų kontaktą užmezgė. Ir pasirodė neprasčiau už Pavelą Davidovą. O jei dar prisimintume, kokius triukus Džiugas išdarinėjo paskutiniame sezono žaidime su Žalgiriu, tai dar smarkiau reikėtų galvą laužyt renkant pagrindinį komandos vartininką.

Štai taip ir gaunasi – mūsų vartininkai šiais metais ypatingų stebuklų nenuveikė. Jei išbrauktume tas paskutines rungtynes, būtų sunku prisiminti atvejį, kai galėtume sakyti, kad būtent vartininkai išgelbėjo rungtynes. Arba pasirodė kaip nors išskirtinai įspūdingai. Nesužibėjo mūsų vartų sargai ir mušant į Sūduvos vartus lemiamus pendelius.

Iš kitos pusės – kritikuoti nėra už ką nei vieno, nei kito. Nes tokio atvejo, kai galėtum sakyti, kad rungtynių baigtį lėmė kritinė vartininko klaida taip pat lyg ir nebuvo. Apibendrinant, aš vis tik sakyčiau, kad iš  vartininkų norėjosi solidesnio dalyvavimo komandos gyvenime rungtynių metu. Taip, latvis netgi buvo paskirtas komandos kapitonu, tačiau teigti, kad jis laikė komandos gynybos vadeles savo rankose būtų sunku. Galbūt Džiugas Bartkus aktyviau dalyvauja reguliuodamas gynybos žaidėjų judėjimą, tačiau iš tų kelių rungtynių rimtesnes išvadas daryti neišeina.

Tad tenka konstatuoti, kad Sūduvos vartininkų kolektyvą po 2011 metų sezono ištikusi krizė vis dar nėra galutinai pabaigta. Priminsiu – per keletą metų Sūduvą paliko ir solidesniuose klubuose nusėdo net keturi Sūduvos vartininkai: Saulius Klevinskas, Armantas Vitkauskas, Povilas Valinčius ir Tomas Švedkauskas. O juk trys iš jų – Marijampolės augintiniai. Įdomu, kaip sekasi Marijampolės vartininkų fabrikui? Pagrindinės komandos žaidėjų sąraše yra dar du jauni vardai – Dovydas Lastauskas ir Justinas Popiera. Tačiau garbės pasirodyti A lygos rungtynėse šie jauni vyrukai kol kas negavo.

Dabar jau žinome, kad Pavelo Davidovo komandoje kitais metais nebus. Apie tai (kaip niekad anksti šiemet) jau pranešė komandos Prezidentas. Tačiau kažin ar Prezidentas pasakė kokią nors naujieną. Juk ir taip buvo akivaizdžios priežastys to, kodėl į sezono pabaigą aikštėn buvo išleistas Džiugas Bartkus. Komandos vadai ir treneriai sprendė, kuris iš jų loš kitais metais. Iš principo, teisingas sprendimas, nes greičiausiai buvo suplanuota į pagrindinę komandą rimčiau stumtelėti vieną iš mano pamintų jaunųjų vartininkų. Džiugas Bartkus pasirodė gerai, o jo žaidimas prieš Žalgirį tą vaizdelį dar labiau pagerino. Todėl lieka jis. O Pavelui Davidovui belieka nuolankiai padėkoti už Sūduvoje praleistus metus. Kad ir kaip bevartytum, jis buvo vienas iš simpatiškiausių, labiausiai gerbiamų legionierių per Sūduvos istoriją.

2013-279

Keturi balai: Valentin Baranovskij. Tiesą pasakius, Valentinui Baranovskij būtų galima laisvai parašyti ir penketą. Mano manymu, šis žaidėjas 2013 metų sezone sužaidė ties savo galimybių riba. Vadinasi – maksimaliai atidavė viską, ką komanda gali duoti. Jis visą sezoną buvo vienas iš esminių komandos variklių, fundamentaliai prisidėjęs prie Sūduvai šiemet būdingo greitojo puolimo. Baranovskij buvo vienas iš nedaugelio, kuris, varydamas maksimaliu greičiu, nepadusdavo iki pat finalinio švilpuko. Ypač jis buvo matomas pirmoje sezono dalyje, kai Sūduvos žaidimas sunkokai klijavosi. Kartu su Valskiu šie žaidėjai sudarė mirtiną jungtį. O šioji atliko du dalykus. Viena, įstatė į sėkmingas vėžias Nerijų Valskį. Kažin ar kas prieš sezoną tikėjosi, kad jis taps vienu rezultatyviausių per visą naująją Sūduvos istoriją. O sezono pradžioje būtent atakos Baranovskio kraštu tapo platforma, nuo kurios atsispirdamas Valskis mušė ne vieną įvartį.

Todėl antrasis dalykas buvo tiesiogiai plaukiantis iš pirmojo – nuo Valskio mušamų įvarčių smarkiai priklausė pirmos sezono dalies Sūduvos pasiekimai. Tiksliau – kad apskritai kokių nors pasiekimų buvo. Vieną kitą kartą mušė ir pats Baranovskij. Antroje sezono dalyje šio žaidėjo misija kiek pasikeitė, nes esminė Sūduvos puolime tapo Radzinevičiaus ir Valskio sąjunga. Tačiau Valentinas iki pat galo buvo šimtaprocentinis pagrindo žaidėjas.

O dabar grįžtu prie to, nuo ko pradėjau – prie šio žaidėjo “galimybių ribos”. Esmė yra tame, kad toji riba ir trukdo Valentinui tapti iš tikro puikiu futbolininku. Jis greitai bėga ir visai neblogai gaudosi futbolo taktikoje. Žino, kur reikia atsidurti atakos metu taip, kad mušti į vartus būtų labai patogu. Tą liudija šimtaprocentinių progų kiekis, kurias gavo Baranovskij antroje sezono pusėje. Gavo ir beveik visas iššvaistė. Tad jeigu Baranovskij pagerintų savo smūgio techniką ir smūgiavimo psichologiją (neskubėti, pagalvoti, mušti protingai) bei keliais punktais pakeltų individualią kamuolio valdymo techniką (kad bent jau Lietuvos klubų gynėjus kas antrą kartą apeitų) – jis taptų ne tik galingu ginklu, bet, esu tikras, galėtų sėkmingai tęsti savo karjerą padoresnėje lygoje ir stipresnėje komandoje. Štai to jam ir palinkėsiu.

2013-278

Keturi balai: Petar Bašič. Komandai naudinga turėti tokį terminatorių, koks yra šis kroatas. Arba – kokiu kažkada buvo Kazlų Rūdos Šile lošiantis Mantas Samusiovas. Naudinga, net jei jis ir yra tarp lygos pirmųjų pagal gautų kortelių skaičių. Tiesa, Bašičius nėra iš prigimties piktas – tiesiog toks yra jo žaidimo stilius. Kietas, kampuotas ir – svarbiausia – niekada nevengiantis kontakto su priešininku. Bašičius nėra iš tų žaidėjų, kurie kortelių prisirenka dėl to, kad “nervai nelaiko” ar kad priešininkus kaip nors sąmoningai kapoja – tiesiog jis lošia kontaktinį futbolą, kuris kartais kenkia prastokai fiziškai parengtų lietuvių futbolistų sveikatai.

Bašičiaus gyvenimas Sūduvoje šiek tiek priminė Povilo Leimono panaudojimą – ir kroatas šiemet buvo skylių kamšytoju. Žaidė ir gynyboje, ir atraminiu saugu, ir aikštės centre ir atakuojančiu krašto saugu. Sunkiau jam sekėsi pirmoje sezono pusėje, kai dažnokai tekdavo būti aikštės viduryje. Mat ten jis ir technikos per mažai turi, ir greičio stokoja – tiek judesio, tiek ir mąstymo. O va kai trečiame rate aikštėn sugrįžo traumuoti žaidėjai, kai komandoje atsirado Tomas Radzinevičius ir Bašičius buvo įtaisytas aikštės šone – jo indėlis į komandos pasiekimus iškart išaugo.

Gerai jis atrodė saugo pozicijoje, o ypač – gynybos krašte. Sakyčiau, gynėju krotas lošė beveik be priekaištų. Tuomet efektyvesni būdavo ir jo pasijungimai į puolimą, nes jis nelįsdavo labai giliai į priešininko pusę kaip sezono pradžioje, kai dažnokai susiveldavo mėgindamas apeiti pora priešininkų netoliese kampinio gairelės. Bašičius yra žymiai naudingesnis tuomet, kai žaidžia arčiau aikštės centro ir vietoje to, kad pats rodytų individualius sugebėjimus, užsiima perdavimais link atakos centro. Manau, visi dar prisimename jo perdavimą Radzinevičiui priešpaskutinėse rungtynėse su Žalgiriu, po kurio Tomas įmušė netikėtą įvartį. Ir nors Radzinevičius tą kartą sulošė tobulai, Bašičiaus perdavimo taip pat nereikėtų pamiršti, nes jis buvo ir originalus, ir netikėtas. Manau, viena iš Radzinevičiaus sėkmingo smūgio priežasčių buvo ir tai, kad niekas toje situacijoje nesitikėjo, kad Radzinevičius kamuolį apskritai gaus.

Bet kokiu atveju – turint omeny jo įkarštį futbolui, šis žaidėjas puikiai tiko energingam ir atjaunėjusiam šio sezono Sūduvos futbolui. Jaunieji kolegos krašto gynėjai iš kroato galėtų pasimokyti šiek tiek racionalesnio žaidimo – nors Bašičius ir žaisdamas gynėju jungdavosi į puolimą, tačiau niekada to nedarė taip, kad kiltų grėsmė jo pozicijai gynyboje. Būtent to dažnokai pritrūkdavo ir Daukšai, ir Bagdanavičiui. Gaila tik, kad baudos smūgių Baščiui kolegos retokai mušti leisdavo – mat tie keli kartai, kai tokia teisė Bašičiui buvo suteikta, pavykdavo įspūdingai. Treneris taip pat galėjo šį žaidėją išnaudoti ir smūgiams iš toli – kroatas tikrai turi smagią koją, tačiau mes jos jėgą turėjome pernelyg mažai galimybių pamatyti.

2013-287

Keturi balai: Maximiliano Ugge. Italas stojo ukrainiečio Loginovo vieton ir, žmonės kalba, sužaidė geriau nei pernykštis Sūduvos vidurio gynėjas. Sunku pasakyt, kiek tas gerumas buvo didesnis, tačiau bent jau man pasirodė, kad Ugge žaidė tvirčiau, savanarkiškiau ir patikimiau. Galbūt taip atrodė ir dėl to, kad Loginovo forma gerokai pakrito pernykščio sezono pabaigoje, tai būtent tokia gaida neišvengiamai ir vertini ukrainiečio pasirodymą Sūduvos gretose.

Aišku, Sūduvos šio sezono gynybos žaidėjų aptarimas yra mažumą komplikuotas – būtent gynyba buvo silpniausia grandis, būtent žiaurios gynybos klaidos dažnai nulemdavo esminių rungtynių baigtį. Ir Ugge ko gero prisidėjo tiesiogiai net prie dviejų tokių žaidimų – abu kartai buvo su Atlantu, abu kartus Ugge gavo po raudoną kortelę. Gal čia kažkoks klaipėdietiškas prakeiksmas – nežinau. Tačiau jei ne šios dvi nesėkmės, italo žaidimą būtų galima vertinti dar geriau.

O kartu su jomis – net ir ketvertą rašau su šiokia tokia išlyga. Tačiau, kaip sakė vienos rusų komendijos herojus, “reikia žvelgti plačiau”. Ir kai žvelgi būtent taip, supranti, kad vis tik italas šių metų Sūduvoje buvo svarbus veikėjas. Sūduvos gynyba buvo žalia – ypač, kai komandą paliko Radžius ir Leimonas. Todėl, nepaisant tų raudonų kortelių, Ugge vis tik buvo vienas iš Sūduvos gynybos stabilumo kūrėjų. Bent jau aš tikrai neprieštaraučiau, jeigu italą Sūduvos vadai pasiliktų ir kitam sezonui. Net jei ir norisi, kad legioneriai būtų ne pora centimentrų, o visa galva geresni už vietinę chebrą, tarp Sūduvos jaunimo kol kas jam pamainos nematyt.

2013-291

Keturi balai: Darius Isoda. Šis jaunuolis – garantuotas šio sezono Sūduvos atradimas. Ir nors sezono pradžioje atrodė, kad tų atradimų bus žymiai daugiau, būtent Darius Isoda yra vienintelis tikras dubleris, kuris turi garantuotą vietą kito sezono pagrindinėje sudėtyje. Jis yra vienintelis, kuris iš peties sugebėjo pasinaudoti skylėta šio sezono Sūduvos sudėtimi ir savo šansą puikiausiai išnaudojo.

Be abejo, Isodą galima kritikuoti – klaidų jis privėlė, kartais sulošdavo neprotingai ir nebrandžiai. Pralošdavo poziciją priešininko puolėjams labai arti savo vartų. Prarasdavo vieną kitą kamuolį tose aikštės vietose, kur tai daryti griežčiausiai draudžiama. Kartais vengdavo atsakomybės aklai stumdydamas kamuolius labiau patyrusiems kolegoms arba liuobdavo jį tiesmukai į užribį, nė nebandydamas paieškoti racionalesnio sprendimo.

Tačiau turėkime omeny, jog padoriai A lygoje jis debiutavo tik šiemet. Taip pat nepamirškime jo amžiaus. O juk jis sugebėjo tapti pagrindo žaidėju sudėtingoje vidurio gynėjo pozicijoje! Visi puikiai žinome, kad šioje vietoje kaip taisyklė lošia labiausiai patyrę žmonės. Tai lemia pozicijos specifika – patirtis ir sumanumas čia yra žymiai svarbiau už jaunatvišką įkarštį ir greitas kojas. Netgi galima būtų teigti, kad Isoda išstūmė iš šios vietos Gytį Urbą – ir vyresnį, ir labiau patyrusį kolegą, kuris, atrodė, dar pernai vietą pagrinde užsitikrino.

Ką gi – Dariui Isodai viskas prieš akis. Reikia mažumą kilogramų užmesti, kad priešininkai taip lengvai jo nestumdytų ir pasikaustyti taktiškai – jo pozicijos žaidėjui tai ypač svarbu. O ir rimčiausi priekaištai šiam žaidėjui plaukia būtent už veiksmus prie pat vartų. Toliau nuo jų jis lošė pakankamai gerai, ypač, kai reikėdavo suvaldyti baudos aikštelės pakraščiais judančius priešininkus. Tokias dvikovas jis laimėdavo labai dažnai. Tad palinkėsiu Dariui kitą sezoną dar tvirčiau A lygoje šaknis įleisti. Ir dar vieno dalyko palinkėsiu – kitąmet šalia gauti kokį patyrusį vilką, kad būtų iš ko mokytis.

2013-284

Keturi balai: Povilas Kiselevskis. Geras tas Kiselevskis, tačiau ketvertą jam parašiau avansu. Šis jaunas žaidėjas savo futbolo stiliumi panašus į Karolį Chveduką, tačiau smarkiai pastarajam nusileidžia aikštėje liejama energija ir agresyvumu. Agresyvumu, kuris Chveduko atveju kartais perauga net į įžūlumą, besibaigiantį kortelėmis. Tačiau būtent tokia laikysena Karoliui padėjo labai greitai persikelti iš dublerių į pagrindinę komandą. Tas beprotiškas aktyvumas, kurį Chvedukas rodė aikštėje nuo pirmųjų pasirodymų, leido jam kadaise kompensuoti patirties ir kokybės trūkumus. Matėsi, kad aikštėje jis draskosi lyg žaistų paskutinį kartą. Todėl nė vienas Sūduvos treneris neabejojo Chveduko tinkamumu pagrindinei komandai, net jei jo žaidimui ir trūko lygio. Tiesiog tokios energetikos žmonės yra labai naudingi – jie ne tik gali nuveikti daugiau, bet ir savo atsidavimu įkvėpti kitus.

Sakyčiau, Kiselevskis šiandien gal net lošia kokybiškiau nei Chvedukas savo debiutų pagrindinėje sudėtyje metais. Tais laikais Chvedukas mažiau kurdavo, tačiau maksimaliai atidirbdavo gynyboje ir besivaikydamas priešininkus. Tuo tarpu Kiselevskis yra techniškesnis, geriau mato aikštę, turi geresnį smūgį. Tačiau jam labai trūksta drąsos ir ryžto, kad šias savybes pilnai atskleistų. Kartais tik apie rungtynių vidurį susipranti, kad Kiselevskis yra aikštėje – jis lošia tarsi pasislėpęs, pernelyg neišsišoka. Tarsi laukia, kol situacija ateis iki jo, tačiau pats per mažai kuria, per mažai siūlo save kaip sprendimą komandos draugams. Greičiausiai dėl to Kiselevskis šiemet vis dar buvo labiau atsarginis, nei startinės sudėties žaidėjas. Tačiau niekas neabejoja, kad jis gali lošti ir būti naudingas. Tad ir palinkėčiau šiam žaidėjui kitame sezone ne tik pagerinti savo įgūdžius, bet ir atsinešti į kiekvienas rungtynes daugiau užsidegimo ir sportinio pykčio.

2013-290

Keturi balai: Povilas Leimonas. Apie Povilą jau ko gero viskas pasakyta. Vienas iš Sūduvos “veteranų” šiais metais paliko komandą ir – ačiū dievui – išvažiavo ne į kokį Azerbaidžianą, o į Lenkiją. Taip, mes visi suprantame, kad šiandien Lenkija nėra mūsiškiams laiptelis į dar kokybiškesnes lygas. Lenkija šiandien atlieka tą vaidmenį, kurį kažkada, prieš finansinį suklestėjimą, atliko mūsų futbole Rusija. Tai yra šalis, kuri sugeria daugybę vidutinio lygio lietuvių futbolininkų. Greičiausiai sugeria juos kaip pakankamai kokybišką ir pigią darbo jėgą. Tačiau retam kuriam pavyksta Lenkiją panaudoti kaip trampliną – panašiai, kaip buvo ir anais laikais su būriais žaidėjų, išvykusių į Rusiją. Dauguma lietuvių keliasi į vidutinio lygio lenkų klubus, kurie net nėra linkę mūsiškių pirkti. Jie tiesiog palaukia, kol baigiasi šių žaidėjų sutartys su lietuviškais klubais.

Kad ir kaip bebūtų, Povilo Kelionė į Widzew yra labai gera žinia. Šiam žaidėjui reikėjo pakeisti aplinką ir Widzew yra šimtą kartų geriau nei Ekranas, kurį pasirinko kitas panašios kartos Sūduvos futbolininkas. Štai toks nenuspėjamas tas futbolas. Juk Vaidas Slavickas visą laiką buvo “perspektyvesnis” žaidėjas nei Leimonas. Vienu metu Vaidas ko gero buvo apskritai tarp geriausių krašto gynėjų mūsų lygoje. Deja, tuo metu klubo užsienyje jis nesusirado. O dabar tą padaryti ko gero per vėlu. Gerai, palikime šiuos liūdnai linksmus dalykus ramybėje.

Povilas Leimonas Sūduvoje sužaidė sau įprastą sezoną. Jis ypač ūgtelėjo pernai, kai tapo vienu iš komandos lyderių nepaisant to, kad šalia žaidė žmonių, lyg ir turinčių didesnį “svorį” lietuviško futbolo pasaulyje. Šiemet jis ir vėl grįžo prie sau įprasto bangavimo – kartais sužaisdavo puikiai, o kartais ir vėl priveldavo krūvas klaidų. Leimono bėda – jo universalumas. Puolėju šiam žaidėjui lyg ir neteko būti, tačiau jis puikiai gali stoti į bet kurią poziciją savoje aikštės pusėje. Tad Darius Gvildys šį Leimono universalumą nesigėdydamas šiais metais išnaudojo. Kaip ir treneriai, valdę Sūduvą iki jo. Be abejo, komandai tai būdavo naudinga – Leimonas stodavo traumuotų, diskvalifikuotų žaidėjų vieton arba tiesiog kompensuodavo komandos komplektuotojų klaidas. Pačiam žaidėjui – kažin, nes ko gero tas amžinas stumdymas po aikštę ir neleisdavo Leimonui įgauti stabilumo. Tačiau visko gali būti, kad šis priverstinai išmoktas universalumas Leimonui kaip sykis pravers persikėlus į aukštesnio lygio klubą – vis šis toks pliusas bus. Matysim, kaip jam seksis – kol kas Povilas lošia, tačiau jo klubui sekasi labai vidutiniškai. Widzew ir toliau kabalioja palei lentelės dugną, daugiau pralošdamas nei laimėdamas.

2013-286

Trys balai: Vilmantas Bagdanavičius. Dar vienas stabiliai į pagrindinę komandą persikėlęs jaunuolis. Tik jį jau matėme pernai, tad buvo akivaizdu, jog šiemet jam teks rimtesnis vaidmuo. Bagdanavičius žaidimo stiliumi labai primena Vaidą Slavicką – ypač jaunesnį Vaidą Slavicką. Yra kibus, lipnus, miklus, priešininkui kvėpuoti neleidžiantis gynėjas.

Bagdanavičius ypač gerai žaidė pirmoje sezono pusėje. Tuomet gyriau šio jauno žaidėjo požiūrį į savo misiją aikštėje – padaręs klaidą (o kas jų nedaro?), jis su dviguba energija puldavo tos klaidos taisyti. Ir nereitai pasiekdavo savo. Buvo tarsi Baranovskio atspindys gynyboje – energija lenkė visus kitus jaunus debiutantus.

Viskas atrodė puikiai, tačiau antroje sezono pusėje Vilmantas gerokai sėdo. Visų pirma, pradėjo pernelyg dažnai ir pernelyg toli lakstyt į puolimą, tuo primindamas pernykštės Sūduvos gynybos stilių. Dėl šios priežasties neretai nespėdavo atlikti jam priklausančio darbo prie savo vartų. Klaidų kiekis ūgtelėjo. O keletą rungtynių apskritai atrodė, kad pagrindinis jo gynybos įrankis yra pražangos. Galbūt klystu, tačiau toks įspūdis susidarė, kad Bagdanavičiaus žaidimas sėdo po pasivažinėjimo į peržiūras šiltame užsienyje. Viliuosi, kad jaunas žaidėjas nepradėjo manyti, jog yra pasiekęs tiek, jog atsipalaiduoti gali. Buvo tokių. Matėm, kur jie baigė. Geriau jau tokie jauni žaidėjai nepamirštų, kad šiuolaikinio futbolo pasaulyje Marijampolės Sūduva beveik prilygsta mėgėjiško klubo lygiui. Kritikos Bagdanavičiaus žaidimui ir jo požiūriui į futbolininko profesiją girdėjosi ir iš kitų šio blogo komentatorių – tokių, kurie, matyt, geriau žino komandos vidų, nei aš. Todėl tikiuosi ir viliuosi, kad jie klysta, nes būtų liūdna, jei dar vienas talentingas jaunas žaidėjas išnyktų iš profesionalaus futbolo orbitos taip ir nerealizavęs savo potencialo.

2013-283

Trys balai: Paulius Daukša atvyko, berods iš Nacionalinės futbolo akademijos. Buvo jo karjeroje ir FBK, ir Kauno Spyris ir keletas pasirodymų jaunimo rinktinėse. Vadinasi – nepėsčias bičas, todėl matyt ir pateko į Sūduvą. Sezono pradžia rodė, kad jis yra nutaikytas į krašto gynėjo poziciją, kuri, komandą palikus Slavickui ir Borovskiui, liko labai skylėta. Daugiausiai laiko Paulius ir gavo sezono pradžioje. Žaidė pusėtinai – buvo aktyvus, tačiau visokio plauko klaidų veldavo nemažai. Jautėsi šioks toks nepasitikėjimas. Vėliau Sūduvos treneriai vis tik nusprendė, jog geriau į gynybos kraštą statyti kokį Leimoną ar Bašičių, todėl Daukša iki pat sezono galo sėdo ant suolo ir pasirodydavo labai fragmentiškai. Tad ir įvertinti objektyviai šio apyjaunio žaidėjo galimybes kol kas sudėtinga. Ypatingos naudos šiais metais Sūduvai jis neatnešė, o kaip bus kitais metais – matysim.

2013-288

Trys balai: Mohamad Kdouh. O štai libanietis – garantuota Sūduvos komplektuotojų klaida. Kodėl jis komandoje atsirado – aišku. Mat nelikus Sūduvoje nei Lukšio, nei Beniušio ir taip negausios puolėjų gretos visiškai praretėjo. O ypatingo potencialo dublerių kolektyve treneriai, matyt, nematė. Negali sakyt, kad Kdouh buvo bevilitiškas. Jis žaidė ir netgi nemažai – ypač sezono pradžioje. Ir įvarčių mušė – irgi nemažai (septynis – trečias rezultatas komandoje). Netgi pateko į lygos “Jaunų žaidėjų simbolinę komandą”. Tačiau ten jį balsuotojai greičiausiai įgrūdo tik todėl, kad jaunimo puolėjų gretose apskritai nebuvo, o Kdouh ne tik žaidė, bet ir įvarčių reliatyviai daug primušė.

Aišku, gali sakyt, kad tai yra dar jaunas žaidėjas, kuriam dar viskas prieš akis. Juolab, kad atvažiavo lošti į labai egzotišką valstybę (bent jau taip Lietuva turėtų atrodyti libaniečio akimis). Tačiau, nori nenori, iš legionieriaus visada reikalauji daugiau, nei iš savo. Viena, legionerius neišvengiamai užima vietinio žaidėjo vietą, todėl ir norisi, kad legioneriaus buvimas komandoje būtų labiau argumentuotas. Norisi jausti, kad būtent be šito žaidėjo komanda būtų kaip nors fundamentaliai silpnesnė. Akivaizdu, kad Kdough turi geresnę futbolo įgūdžių bazę, nei daugelis mūsų dublerių. Deja, net ir ten, panašu, futbolo mokykla yra aukštesnio lygio nei mūsiškė. Taip vadinama “puolėjo uoslė” pas šį žaidėją taip pat buvo pastebėta. Tačiau visiems yra aišku, kad ne tokio puolėjo šiemet reikėjo Sūduvai. Kdough nėra nei ypatingai greitas, nei ypatingai techniškas, nei ypatingas aukštas, nei ypatingai tvirtas. Todėl kietokame Rytų Europos futbole jam neišvengiamai reikia rimtos komandos draugų pagalbos. Tai yra toks žaidėjas, kuris gali atsidengti – svarbu jam kamuolį tuo metu mestelėti. Sūduvoje to nebuvo, o pats Kdough nėra progų kūrėjas.

Jam trūksta visko, ką turi, pavyzdžiui, Radzinevičius. Turiu omeny ne amžių ar patritį, o būtent puolėjo stilių. Tomas yra greitas, staigus, agresyvus puolėjas. Toks žaidėjas gali bet kada pats sau progą susikurti, todėl jis yra nuolatinis pavojus priešininko vartams. Automatiškai, jam rodoma daugiau dėmesio, jį prižiūri daugiau žaidėjų, o tai savo ruožtu suteikia daugiau erdvės ir galimybių komandos kolegos. Kdouh yra Lukšio stiliaus puolėjas, o tokių mes jau turėjom į valias ir kaskart bėdojom kalbėdami apie tai, kad įvarčiai nėra vienintelė puolėjo funkcija. Na, nebent muši po 30 per sezoną. Kalbėjom apie piktą ir greitą puolėją, kurio buvimą aikštėje nuolat jaustų ne tik priešininkai, bet ir žiūrovai tribūnose. Kdough dažnokai būdavo visiškai nepastebimas – ypač antroje sezono pusėje. O praktiškai visus savo įvarčius jis sukalė autsaideriams (Dainava, Tauras, Šiauliai) ir mušė juos dažniausiai tuomet, kai rungtynių baigtis būdavo aiški.

2013-276

Trys balai: Tomas Snapkauskas. Tomas į Sūduvą atkeliavo vidury sezono iš Šiaulių po to, kai šis klubas staiga paleido visą būrį savo futbolininkų. Paleido nieko neaiškindamas ir tik vėliau ėmė kažką nerišliai murmėti apie galimus žaidėjų dalyvavimus lažybų reikaluose. Tačiau tikėti tuo nėra jokio pagrindo. Juolab, kad mūsų klubai, panašu, jau įgavo blogą įprotį miglotai aiškinti lažybomis bet kokius atleidimus, kurie neturi kokio nors racionalesnio motyvo. Snapkauskas žaidė nemažai – spėjo pasirodyti dvylikoje rungtynių ir daugumoje praleido po 90 minučių. Tačiau, sakyčiau, tik paskutiniame žaidime su Žalgiriu jis iš tikro galėjo parodyti ką gali. Tą kartą jis labai gerai tvarkėsi savo krašte su energingu Žalgirio prancūzu ir iš esmės savo zonoje neutralizavo bet kokį pavojų. Visose kitose rungtynėse jis dirbo savo darbą, bet pernelyg tarp kolegų neišsiskyrė. Parašiau jam trejetą kaip sykis dėl to – kad buvo tiesiog neblogas aikštės darbininkas, tačiau netapo žaidėju, apie kurį galėtum tvirtai pasakyti “jis būtinai turi likti Sūduvoje ir lošti kitame sezone”. Tačiau Tomas – dar vienas palyginus jaunas futbolininkas Sūduvoje, tad gal ir nėra ko stebėtis, kad pagrindinėje sudėtyje adaptavosi ne taip greitai. Matysim, kaip jis išrodys kitame sezone.

2013-285

Du balai: Gytis Urba ir Armandas Breivė. Du žaidėjai, kurie iššvaistė veltui sezono jiems suteiktas galimybes. Apie juos ne kartą buvo kalbėta, todėl plėstis nėra prasmės. Man tik keista, kad sezonas taip nenusisekė Urbai, kuris jau senokai rodosi Sūduvos pagrindinėje sudėtyje, o ir pernai atrodė, kad Gytis garantuotai ten persikėlė. Ir jei prieš sezoną būtume uždavę klausimą “kas loš vidurio gynėju – Urba ar Isoda”, visi nedvejodami būtume pirštą bedę būtent į Urbą. Deja, taip nenutiko, o dauguma jo fragmentiškų pasirodymų aikštėje, baigdavosi komandai daugiau ar mažiau tragiškai.

Po sezono buvo pasakyta, kad Armando Breivės komandoje jau nebeliko. Priežastys nelabai aiškios – gal tai lėmė menkas jauno žaidėjo indėlis į komandos pastangas, o gal dar kas nors. Bet kokiu atveju, Armandas taip pat nepasinaudojo likimo siųsta galimybe peršokti į kitą lygmenį. Treneriai Breivę fragmentiškai aikštėn leisdavo ir sezono pradžioje, ir pabaigoje. Laiko jis gaudavo nedaug, tačiau pakankamai, kad galėtų treneriams įrodyti savo vertę. Tokios tokelės. Apie Breivę, panašu, kalbos net nėra prasmės toliau tęsti, o Urba, tikiuosi, dar gaus šansą reabilituotis kitame sezone. Sklina kalbos, kad Ugge yra vienas iš tų žaidėjų, su kuriais deramasi dėl naujo kontrakto. Ir jei italo Sūduvoje nepavyks pasilikti, esu tikras, kad savo šansą Urba gaus jau pirmose sezono rungtynėse.

2013-289

2013-270

Du balai: Ren Xin ir Rafael Ledesma. Ilgai svarsčiau žiūrėdamas į savo Ledesmai parašytą balą. Savaime suprantama, net ir tik kelias rungtynes sužaidęs, brazilas buvo naudingesnis už kiną. Tačiau Rafaelis tiesiog nebenorėjo toliau Sūduvoje lošti. Todėl ir lošė trečdaliu kojos. Kinas iš komandos buvo išmestas miglotomis aplinkybės – lyg ir buvo kalbėta apie kažkokį konfliktą tarp jo ir Pavelo Davidovo. Iš kitų Sūduvoje lošusių šios šalies piliečių jis skiriasi ne žaidimu, o tuo, kad turi profilį Wikipedijoje. Apie kinų desantus Sūduvoje esame kalbėję ir mes, ir pats klubas. Kol kas, be vienos išimties, tai nebuvo žaidėjai, kuriuos būtų verta prisiminti. Tad jo išnykimo iš komandos niekas ir nepastebėjo.

Tuo tarpu Ledesma iš pradžių buvo pasiųstas pas dublerius, o vėliau ir apskritai išnyko iš Lietuvos. Ir jei kinui toks balas daug klausimų nekelia, tai Ledesmai dvejetą parašiau “minusiniu avansu”. Rašau du, nes po paskutinio sezono iš brazilo buvo labai daug tikėtasi. O gavosi šnipštas – kelis įvarčius Ledesma įmušė, kelis rezultatyvius perdavimu atliko, tačiau labiau mums į akį ko gero krito jo nesėkmingi mėginimai žongliruoti kamuolių viduryje aikštės iš visų pusių apsuptam priešininko žaidėjų. Dažniausia tokių fokusų pabaiga – prarastas kamuolys. O pusė pasaulio galėjo pamatyti, kaip Ledesma neįmuša pendelio Kruojai. Tiesa, esmė ten buvo ne brazilo smūgis, o Kruojos vartininko cirkai. Kalbant apie Ledesmą reikėtų nepamiršti ir to faktoriaus, kad šįmetinėje komandoje, lošiančioje greitą futbolą, jam ir negalėjo atsirasti vietos – nebent pats brazilas būtų norėjęs “persikvalifikuoti’. Tačiau, panašu, jam buvo aktualiau susirasti karjeros pabaigai mokesnį klubą nei egzistuojantys Lietuvoje.

2013-275

2013-293

2013-294

2013-295

Be pažymio: Markas Kardokas, Vytautas Lasevičius, Tadas Lekeckas, Karolis Strolys, Dovydas Tumosa. Čia surašiau visus, kurie ne tik buvo komandos sąraše, ne tik sėdėjo ant atsarginių suolo, bet ir gavo realaus laiko aikštėje. Visi šie žaidėjai laiko gavo nedaug. Iš jų tik Lasevičiui sezono pirmoje pusėje teko sužaisti trejas pilnas rungtynes. Išmintingi žmonės kalbėjo, kad Lasevičiaus ir Lekecko komandoje neliko, kaip ir Breivės. Apie priežastis tie žmonės neužsiminė, tačiau ko gero juos tektų priskirti prie Prezidento minėtų “drausmės pažeidėjų”. Nebent patys nusprendė nebetęsti futbolininko karjeros. Kažkokios rimtesnės priežasties nematau ne dėl to, kad šie žaidėjai būtų kaip nors ypatingai perspektyvūs (bent jau įrodyti to dar negalėjo). Tiesiog panašu į tai, jog Sūduvos dublerių klausimas šiais metais buvo labai aštrus. Būreliui žmonių prisijungus prie pagrindinės sudėties, Sūduvos dubleriai pasirodė kaip niekad prastai. Anksčiau nuolat buvę tarp lygos lyderių, Sūduvos dubleriai šiais metais užėmė 7 vietą, surinkdami tiek pat taškų, kiek ir 8 vietoje esantis Kruojuos “jaunimas”. Net Tauras su Dainava mūsiškius aplenkė. Vadinasi, būtų neracionalu šiaip sau išmesti iš komandos žaidėjus, kurie jau vieną koją yra įkėlę į pagrindinę sudėtį.

Tiesa, ką nors konkretesnio apie šiuos žaidėjus aš nelabai galiu. Lasevičius nebėra dublerinio amžiaus, todėl jo užsisėdėjimas ant atsarginių suolo kelia daugiausiai klausimų. Pernai jis aikštėn buvo leidžiamas ne taip retai, todėl atrodė, kad šiemet taps vienu iš pagrindinių kandidatų persikelti į pagrindą. Juolab, kad lošia gynėju, o šios pozicijos klausimas kaip niekad buvo skaudus. Deja, taip nenutiko. Lekecką mačiau kokį kartą ir nieko ypatingo jis nenuveikė. Iš kitos pusės Lekeckas yra kviečiamas į savo amžiaus rinktines, ten nuolat žaidžia ir net įvarčius muša. Tad perspektyvos šis jaunuolis tikrai turi. Strolio ko gero apskritai žaidžiančio nemačiau. Tumosa šio sezono pabaigoje gan dažnai būdavo rungtynių pabaigose įleidžiamas, tačiau ir jis niekuo ypatingu aikštėje neišsiskyrė. Vienintelis žmogus, kuris bent kiek pakrutino susidomėjimo periskopus buvo Markas Kardokas, kuris debiutavo A lygoje tose šlapiose rungtynėse prieš Bangą ketvirtam rate. Sunku būtų tikėtis įspūdingo pasirodymo, kai lošiama vandenyje. Tačiau iš kitų fragmentinių jaunuolių Markas išsiskyrė energija. Matėsi, kad jis bando lakstyti iš paskutiniųjų ir, nors rungtynių baigtis tuo metu jau buvo aiški, neketina taupyti jėgų. Tačiau Markui Kardokui dar tik šešiolika, todėl jo rimtesnio indėlio į pagrindinės komandos darbą ko gero dar teks palaukti.

Pabaiga. Kokio nors ypatingo apibendrinimo rašyti kol kas nėra prasmės. Kaip ir svarstyti apie tai, ką reikėtų daryti, kad kitais metais komanda grotų dar geriau. Žmonės šneka, kad šiuo metu kaip sykis yra svarstomi kai kurių žaidėjų kontraktai. Apie tai, kad komandoje neliks Valskio buvo jau seniai aišku. Tačiau dabar mus pasiekė žinios ir apie tai, kad svarstomi Ugge, Bašičiaus ir Baranovskio likimai. Tad apie komandos perspektyvas bus galima padoriau kalbėti, kai šių žaidėjų klausimas bus išspręstas. Nė vienas iš jų nėra toks svarbus bendram komandos vaizdui, koks buvo Valskis. Tačiau jie turėjo labai didelės įtakos tam futbolo stiliui, kurį rodė šiais metais komandą. Tad jei minėtų trijų žmonių komandoje nebeliks, apie tai, kad “komandos pagrindas išsaugotas” kalbėti nebus prasmės. Nes keturių pagrindinės sudėties žmonių netekimas yra pakankamai rimtas nuostolis. Ypač turint omeny tą faktą, kad Sūduvos biudžetas kitam sezonui tikrai neaugs ir kompensuoti šių žaidėjų netektį bus sudėtinga.

Advertisements

24 Responses to “2013 sezonas: pažymių knygelė”


  1. 1 Tomas 2013-11-15 01:37

    Valskis į Žalgirį, tai kažin ar lygis pakils. Gal kaip Radavičius atsisės ir pasėdės, jei nieko doro nenuveiks per kelis mėnesius:)
    Bet lygis atrodo aukštesnis, gaila, jei į užsienį neišvažiuos..:)

  2. 2 p.o.p. 2013-11-15 01:43

    Čia rimtai? Šiaip jau stebėtis nevertėtų, Žalgiriui tik paplot būtų galima. Nors būtų pravalas, jei žmogus, tapęs ir rezultatyviausiu, ir geriausiu Marijos Žemėje nesugebėtų rasti durų į padoresnę lygą.

  3. 3 Tomas 2013-11-15 01:51

    Rimtai. Jau ilgai kalba iš visų pusių, bet kol parašų nėra, tol negalima garantuoti.

  4. 4 Favoritas 2013-11-15 02:13

    Ponas pop, pasigedau Gvildžio įvertinimo…

  5. 5 p.o.p. 2013-11-15 02:17

    ech, kad labai ir taip daug raidžių gavosi. sekančiu tekstu likusius įvertinsiu:)

  6. 6 griezhtas 2013-11-15 09:34

    Kitais metais panasu, kad zalgirio biudzetas bus didesnis uz visu likusiu keliais kartais o tai reiskia, kad visi like prie zalgiri zais gynybiniu stilium t.y. erdviu isibegijimams Valskiui nebus, o kai ner erdviu Valskis patampa visiskai nematomu. Butu durnas sprendimas tiek is zalgirio tiek ir is valskio poziciju.

  7. 7 p.o.p. 2013-11-15 10:16

    bet tai gal žalgiris šiuo klausimu ne apie Lietuvą galvoja, o apie čempionų lygą:)) o mūsiškis tiki ponų iš Vilniaus kalbomis apie galimybes pažaisti čempionų lygos grupėje.

  8. 8 griezhtas 2013-11-15 10:39

    Cempionu lyga yra visiskai burtu reikalas, priklausomai nuo ju gali tiek antrame etape pasibaigt pasirodymas, tiek daeiti iki grupiu.
    Del Valskio cempionu lygoje, tai velgi puse metu neturejus galimybiu parodyt savo stipriosios zaidybines puses, sublizget dvejose varzybose bus labai sudetinga. Valskui idealiausia butu pasieskoti outsiderio-persekiotojo kokioje stipresneje lygoje

  9. 9 p.o.p. 2013-11-15 11:03

    tokiu atveju tas lenkų klubas, kur kabalioja lentelės dugne – būtų pats tas.

  10. 10 p.o.p. 2013-11-15 11:26

    kaip visada geras Remio pasvastymas – šį kartą apie LT klubų galimybes kitais metais Europoje:

    http://gargzdas.blogspot.com/2013/11/ar-pavyks-lietuvos-futbolo-klubams.html

  11. 11 Edas 2013-11-15 12:41

    Valskis į Žalgirį? Būtų gal ir logiška… Juk net prieš paskutines A lygos rungtynes, kuriose Žalgiriui reikėjo taško Valskis susibarė su Gvildžiu ir treneris jį pašalino iš komandos. Gal Valskis jau prieš paskutines varžybas su Nikoličiumi buvo sutaręs? :D

  12. 12 Varvalas 2013-11-15 14:34

    Ponulį POP sveikinu su šiandieniniu straipsniu “Miesto laikraštyje” :)

    Pasveikinau, o dabar einu … skaityti.

  13. 13 p.o.p. 2013-11-15 15:22

    ahoy, ačiū, bet kaip suprantu, ten bus kompiliacija iš to, ką čia jau skaitei.

  14. 14 vietinis 2013-11-15 16:56

    neskleiskit jus cia ereziju apie Valski ir Zalgiri :D bent siuo metu apie tai niekas nei is toli neziuri i sita puse :)

  15. 15 Draugas 2013-11-16 02:23

    is kur cia zinios apie Valski ? Valskiui bet kur geriau bus, nei Lietuvoje.
    Ar jau pamirsot kad vienus is geriausiu zaideju ir net treneri latviai susirinko. O man tai skaudu ir daug ka pasako apie lietuviska futbolo supratima bei tobulejima.

  16. 16 tobex 2013-11-16 11:24

    apdovanojimuose nebuvo Valskio. Spėju jau užsienyje derina

  17. 18 gedas 2013-11-16 12:05

    Valskis su Karoluku rinktinės stovykloje, todėl ir nebuvo. Gal?

  18. 19 vietinis 2013-11-16 12:59

    :D gedai, nezinai, nespeliok. Nebuk ta bobute kur nesioja paskalas, nors nieko tikro nezino :) kodel Kalonas buvo? a?

    • 20 Diviriks 2013-11-16 15:18

      Vietini, jei tu taip puikiai viską žinai, neleisk toms paskaloms gimti. Nebūk skūpyla, kuris viską žino, tačiau su kitais nesidalina :) Juk vis tiek viską sužinosim, ar ne? :)

  19. 21 Favoritas 2013-11-16 13:29

    Vienžo, niekas čia nieko nežino :D Lauksim oficialių žinių, jei tokių iš vis bus…

  20. 22 Favoritas 2013-11-17 02:09

    Ponui pop!
    Neturiu aš nei blog’o nei kitos erdvės kur galėčiau išreikšti savo nuomonę… Jei ir turėčiau kokį blog’ą tai jis greičiausiai užsilenktų vos po kelių straipsnių. Kaip bebūtų, jaučiu norą pareikšti savo nuomonę.
    Vienžo, ką aš noriu pasakyti… Mes čia visi išgyvenam euforiją tapę antros sezono pusės čempionais (per Slavicko buco sukibimą su kamuoliu bronzos medalininkai) ir jau gyvenam kitu sezonu: perkam Kochanauską, deramės su Bašičiumi, Ugge ir Baranovskiu bei ieškom gero klubo Valskiui. Ponas pop organizavo geriausio žaidėjo rinkimus bei daugumai surašė labai gerus pažymius. Aš noriu taip pat prisiminti šį tą iš šio sezono, tai patį įsimintiniausią šio blog’o straipsnį: https://suduva.wordpress.com/2013/07/14/apie-neriju-radziu-ir-suduvos-ateiti/ Galbūt lipu su savo purvinais rudeniniais batais ant žaizdos, nes visi norim gyventi teigiamomis emocijomis, bet prisiminkim koks šiais metais buvo sudėtingas Sūduvos sezonas. Pora citatų iš šio straipsnio: (p.s. čia buvo po pralaimėjimo Europoje ir Radžiaus atsisveikinimo su komanda):

    “…Deja, viskas apsivertė aukštyn kojomis per vieną dieną. Dabar net ir didžiausias Sūduvos optimistas negalėtų įžvelgti šiame sezone savo komandai jokios perspektyvos…

    ..Ji ne tik praranda galimybę pakovoti dėl trečios vietos, bet netgi rizikuoja netekti ir šiokius tokius šansus žaisti kitais metais Europoje suteikiančios ketvirtos vietos. Štai todėl ir sakau, kad Sūduvai – šakės…

    …Ir jei tai yra tiesa – tuomet man nieko kito nelieka, kaip dėti tašką ir uždaryti šitą blogą. Nes rašyti apie pagiriotų statybininkų savaitgalio futbolą yra pernelyg ekstravagantiška (juokai juokais, tačiau prie tokio sprendimo neišvengiamai artėju. Bet apie tai – kitą kartą).”…

    Iš kur tiek pesimizmo? Manau jis buvo visiškai pagrįstas! Nežinau kam dėkoti už tokį pasikeitusį komandos žaidimą antroje sezono pusėje… gal Dievui? O gal žaidėjams, treneriui ar klubo vadovybei…? Kaip bebūtų sezono pabaiga labai gera ir visiems jiems ačiū.
    Aš tik noriu atskirai padėkoti ponui pop, kad neuždarė šio blog’o! Jei kada ir uždarytum jį, aš vistiek laukčiau jo atsigavimo kaip laukiau po ilgos komos prieš kelis metus. Ponas pop, tu darai neįkainojamą darbą tiek Marijampolės Sūduvai, tiek ir visam Lietuvos futbolui. Trumpai tariant, ačiū, kad rašai!

  21. 23 p.o.p. 2013-11-17 20:06

    ačiū. dėl blogo ateities visokių minčių turiu, bet apie tai dar anksti kalbėt. o tamstos paimtos citatos iš seno teksto yra pranašingos. bent jau aš šiuo metu neturiu nė lašo optimizmo ir tam yra pakankamai priežasčių. kitą savaitę užbaigsiu visus sezono apibendrinimus, tada ir bus galima apie tai išsamiau pakalbėt.

  22. 24 Tomas 2013-11-18 14:00

    Na jau tik nereikia..
    Kalba zmones itakingi del Valskio ir Zalgirio, tai nera gandas.. Tik neaisku ar super agentas ka nors geresnio uz Lietuvos ribu ras.. Na bet zinant, jog Valskis puiku agenta turi, jog nebutu kaip Borovskiuj is galimybes zaisti Spartoje, atsidurs tik kokioje Latvijoje.. :)


Comments are currently closed.



Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,183,311 hits