Archyvas pagal 2014 kovo

5: ATLANTAS 1:0 SŪDUVA

Pagaliau Sūduva žaidė futbolą. Su Trakais buvo vienas kėlinys, o dabar ištempė kokias 80 miučių. Ir vėl pralošė, tačiau šį kartą į mūsų komandą nebuvo gėda žiūrėti. O ir rungtynės buvo iš tikro smagios. Atlanto mylėtojams ir, taip sakant, “nesuinteresuotiems” stebėtojams. Aišku, ir mums jos buvo neblogos. Nes vilties išplėšti bent tašką buvo iki paskutinės sekundės.

Pirmas kėlinys. Šnekos apie naujus sudėties eksperimentus pynėse kelios dienos iki rungtynių. Paskalos pasirodė teisingos. Abu serbai ir Brokas liko ant suolo, o vietoj jų pasirodė Kiselevskis ir Snapkauskas su Grigaravičiumi. Snapkauskas – pirmą kartą šiame sezone, o Grigaravičius – pirmą kartą starto sudėtyje. Grigaravičius lošė kairiame krašte, tad į vidurį buvo perstumtas Russo.

Nežinau kaip jums, bet man atrodo, kad šie radikalūs sudėties viražai pačioje sezono pradžioje yra totali nesąmonė. Pasirengimas sezonui ir draugiškų rungtynių ruožas jau seniai pasibaigė. Būtent jo metu ir turėjo būti nustatyti pagrindiniai sezono pradžios vežikai. Tuomet visos žaidimo schemos turėtų būti dėliojamos būtent su šiais futbolininkais. Jeigu jos neina pirmose keliose rungtynės – tobulina schemas, o ne iškart puoli keist po 3-4 pagrindinės sudėties žaidėjus. Jeigu pačioje sezono pradžioje prasideda radikalios sudėties rotacijos su nuolatiniais keitimas jau pirmo kėlinio pabaigoje, natūraliai kyla klausimai apie tai, ar trenerių “štabas” apskritai turi kokį nors aiškesnį sezono planą, ar tiesiog ryžtingai improvizuoja nuo pat čempionato pradžios.

Kaip bebūtų, pirmą kėlinį Sūduva sulošė visai neblogą. Aš netgi drįsčiau sakyti – geriausią kėlinį per visą šį sezoną. Galėtum sakyt, kad tas gerumas nieko vertas, nes bankę vis tiek praleido. Tačiau ir įvartis šį kartą buvo padoresnis, be ryškių klaidų, labiau lemtas puikios Atlanto kontratakos. Aišku, atidžiau panagrinėjęs galėtum priekaištaut, kad Sūduvos gynėjai (kurių buvo daugiau nei Atlanto puolančiųjų) ir vėl pralošė pozicijas, o tie du gynėjai, kurie buvo arčiausiai Donato Kazlausko gynėsi labai neagresyviai. Ten būtų pakakę nugriūti prieš Atlanto žaidėją ir ataka greičiausiai būtų užsivėlusi.

Nepaisant to, Sūduva atrodė neblogai. Gynėsi gerai – ypač turint omeny, kad Atlantas puolė panašiai kaip ir pernai – labai staigiai pervedinėdamas kamuolį iš savo aikštės pusės link Sūduvos vartų. Visai dailiai judindavo kamuolį aikštės centre ir neblogai pereidavo į puolimą, ypač greitesnį. Nieko ypatingai pavojingo sukurti nepavyko, tačiau ypač pirmo kėlinio pabaigoje Sūduvos puolimas buvo ganėtinai grėsmingas. Beje, dažniausiai puolimo veiksmai buvo organizuojami per naujoko, Grigaravičiaus, kraštą. Deja, didžiausia Sūduvos puolimo bėda buvo ta pati, kaip ir iki šiol – esminių, situaciją užaštrinančių perdavimų stoka finalinėse atakos stadijose. Būtent dėl to nepavyko rimčiau priartėti prie atsako į Atlanto įvartį.

Antras kėlinys. Antrą kėlinį Darius Gvildys pradėjo dar vienu siurprizu – vietoje saugo Kiselevskio įleisdamas Kdouh. Vadinasi – pirmą kartą šiais metais Sūduva ėmė žaisti dviem puolėjais. Seniai taip reikėjo. Dešimt pirmų minučių Sūduva varė labai smagiai. Visų pirma Broko, Radzinevičiaus ir Kdouh pastangomis Sūduvos spaudimas pagaliau ėmė baigtis smūgiais ir pavojingomis Atlanto gynėjų pražangomis.

Įvarčio įmušti vis tik nepavyko ir sekančias dešimt minučių aikštę valdė jau Atlantas. Iniciatyvą Sūduva paleido kvailokai. Tam pakako kelių kontratakų, kuriose Sūduvos žaidėjai mėgindavo demonstruoti individualią techniką vietoje to, kad perduotų kamuolį laisviems kolegoms. Pridėti reikia ir keletą kreivų perdavimų. Ir vieni, ir kiti atkirsdavo į ataką lekiančią komandą ir leisdavo Atlantui pavojingai kontratakuoti. Keletas tokių epizodų Sūduva išmušė iš ritmo, o Atlantui leido įsibėgėti ir kuriam laikui užspausti Sūduvą prie savų vartų. Per tas dešimt minučių jau Sūduvai pasisekė – Atlantas antro įvarčio neįmušė ir apie 70 minutę žaidimas išsilygino. Vienintelis Sūduvos nuostolis per tą atkarpą – eilinis pluoštas geltonų kortelių.

Likusią rungtynių dalį vyko visai smagus futbolas – greitas, piktas, nukreiptas į priekį, tačiau ir gynybos nepamirštantis. Labai daug progų nebuvo nei prie vienų, nei prie kitų vartų, tačiau maksimali įtampa žiebdavosi bet kuriame aikštės taške. Deja, Sūduva ir vėl nesugebėjo normaliai užbaigt rungtynių, ir vėl nutrūko nuo grandinės. Gynyboje nesąmonių nepradėjo daryt – o tai jau didis laimėjimas. Nepradėjo netgi tuomet, kai Gvildys iš aikštės “pašalino” Isodą. Tačiau puolimas ir vėl pavirto balionų svaidymu link Atlanto vartų, nors per visas rungtynės nė vienas iš balionų nebuvo sėkmingas. Balionus aukšti Atlanto gynėjai lengvai rankiojosi. O štai tvarkytis su Broku ar Grigaravičiumi kraštuose jiems sekdavosi žymiai sunkiau. Tačiau Sūduvos žaidėjai nusprendė, kad geriau nenaudoti sau įprasto ir akivaizdžiai efektyvesnio puolimo būdo, o pamėginti laimę labiau mėgėjų futbolui tinkamų metodu.

Išvados. Rezultato ir vėl nėra, tačiau Sūduva pagaliau sužaidė padorias rungtynes. Broko buvo, tačiau ženkliai mažiau. Buvo ženkliai daugiau minties ir atsakingo futbolo. Kai kuriems žaidėjams vis dar reikia ramiai paaiškinti, kad futbole yra toks elementas kaip perdavimas. Gynyba iš esmės sugrojo gerai, aikštės centre veiksmo matėsi, o ir puolimas, bent fragmentiškai, jau buvo panašesnis į organizuotą veiksmą. Jei Sūduva būtų taip lošusi nuo pat pirmųjų rungtynių, nesėdėtų šiuo metu priešpaskutinėje vietoje, lenkdama tik komandą, kuriai derėtų ne A lygoje, o kur nors kitur lošti. Remontuoti dar daug ką reikia, tačiau šiandien Sūduva bent jau parodė mums, kad vilties šiais metais šiokios tokios dar yra.

Geriausiais šiandienos žaidėjais rinkčiau Grigaravičių ir Broką. Vienas valdė pirmą kėlinį, kitas – antrą. Pliusą dėčiau Bartkui ir Bagdanavičiui, kuris neblogai tvarkėsi savo krašte. Nežinau ar Snapkauskas yra geresnis žaidėjas už Kovačevičių, tačiau šiandien sulošė neblogai. Radzinevičius vis dar lieka pavojingiausiu Sūduvos žaidėju, tokiu, aplink kurį sukasi kone visos priešininko vartams pavojingos situacijos.

Kiselevskio ir vėl nesimatė. Baranovskio – irgi, nors bent jau man nepasirodė, kad jis nusipelnė palikti aikštę likus kelioms minutėms iki pirmo kėlinio pabaigos. Tačiau Brokas sulošė ženkliai geriau (tuomet derėtų tik paklausti apie tai, kodėl jis nežaidė nuo pradžios). Į vidurį pastatytas Russo kažkaip nuvyto. Lakstė labai aktyviai, matosi, kad pasitikėjimo jam netrūksta. Tačiau kokybės jo veiksmams norėtųsi gerokai daugiau.

Štai čia kažkoks nesusipratimas vyksta. Toje vietoje, kur šiandien lošė Russo, privalo būti arba Vaskela, arba Andelkovičius. Nes jie yra būtent šios pozicijos žaidėjai. Ir vienas, ir kitas puikiai lošė pernai, todėl tik tik nuo Sūduvos trenerio priklauso tai, kad šiemet jie negroja. Mes galim loti kiek norim, tačiau ir Vaskela, ir serbas yra aukštesnio lygio vidurio saugai už italą. Stebint sudėties bangavimą pirmuose penkiuose turuose, susidaro toks jausmas, kad italą treneris myli, o Vaskelos su Andelkovičiumi – nelabai. Kelios prastokai suloštos rungtynės neturėtų baigtis “bausme” ant atsarginių suolo. Minėtiems žaidėjams turėtų buti suteikta galimybė ilgiau praleisti laiko aikšėje ir padoriau integruotis į komandos veiksmus. Jei treneris iškart juos sodina ant suolo – tuomet kyla natūralus klausimas: velniam juos apskritai pirko? Kam reikia Andelkovičiaus, jeigu į jo poziciją leidi Kiselevskį ar Chveduką?

Italas – fainas žaidėjas. Būtent – fainas. Smagu į jį žiūrėti. Jis duoda komandai naudos, nes yra aktyvus, įnirtingas, pakankamai greitas ir turi neblogą smūgį/perdavimą. Tačiau jo kvalifikacija apsiriboja aikštės kraštais. Šiandienos rungtynės akivaizdžiai parodė, kad centro saugo iš jo tikrai nebus. Tai nafik gaišti laiką? Nafik leisti Andelkovičių likus dešimčiai minučių iki rungtynių galo? Kai aikštėje jau vyrauja chaosas. Tokiu atveju Vaskela būtų žymiai prasmingesnis (turint omeny, kad puolėjų ant suolo jau nebeliko).

Prasčiausiai šiandien pasirodė Karolis Chvedukas. Net sunku suprasti, kas ten šiam talentingam žaidėjui yra nutikę – jis šiemet lošia kaip kos žalias jaunuolis. Kamuolius nuolat praranda, mėgindamas technikos stebuklus demonstruoti. O kai reikėdavo pirmam kėliny lėkti į greitą puolimą kartu su Grigaravičiumi, Karolis elgdavosi labai jau keistai. Vietoje to, kad šautų priekin, nusitemptų bet pora gynėjų kartu, jis atsitraukdavo į nepavojingą šoną ir palikdavo Grigaravičių vieną prieš 2-3 Atlanto žaidėjus. Šiandien Karolis stojo į atraminio saugo vietą ir ten darbavosi visai neblogai, tačiau visi jo mėginimai jungtis į puolimą buvo liūdni.

Štai tokios dviprasmiškos rungtynės – nesėkmingos, tačiau vilties suteikiančios. Tiesa, vilties nepakaks. Reikia treniruočių ir taip toliau. Kitą savaitgalį Sūduvos lauks dar sudėtingesnis varžovas – Ekranas. Šios komandos lygiosios su Žalgiriu rodo, kad ką jau ką, o gintis ši komanda moka. O va Dariaus Gvildžio lauks naujas iššūkis – ir vėl surinkti geriausią Sūduvos vienuoliktuką. Nes įvarčius pradėt mušt jau būtų laikas.

Reklama

Laukiam gero futbolo

2014-26Reikia daugiau tokių momentų. Faktas. 

Šeštadienį – žaidimas su Atlantu. Tačiau šiuo metu visiškai nesvarbu, kas bus varžovas. Su Žalgiriu jau pažaidėm, apie Dainavą kol kas dar galime negalvoti. O visos kitos komandos šiuo metu yra panašios ir visos šiandieninei Sūduvai yra kietas riešutas. Atlantas, Kruoja ar Ekranas – Sūduvai dabar svarbus ne varžovas ir ne taškai, o būtinybė pagaliau atrasti savo žaidimą.

Rungtynėse su Trakais mažumą į normalų futbolą panašaus žaidimo jau pamatėme. Pirmas kėlinys buvo pusė velnio. Sūduva turėjo aiškų planą (spausti varžovą po visą aikštę ir taip neleisti prie savo vartų), jį neblogai įgyvendino, tačiau brokuotas žaidimas puolime sutrukdė akivaizdų teritorijos pranašumą paversti įvarčiais.

Tačiau antram kėliny žaidėjai ir vėl nutrūko nuo grandinės. Žaidimas išsiderino, aikštėje įsivyravo chaosas, kuris baigėsi beviltišku Trakų įvarčiu. Dabar jau galime ramiau įvertinti, kas ten nutiko. O nutiko labai elementarus dalykas. Trakai visas rungtynes žaidė panašiai – nuo gynybos ir laukdami, kol priekyje esantys patyrę žaidėjai nuveiks ką nors naudingo. Pirmame kėlinyje Sūduva kruopščiai gynėsi, todėl priešininko pasiekimai buvo nuliniai. Tuo tarpu kai Sūduva antro kėlinio viduryje gintis pradėjo atmestinai, vienas po kito kilo keli gaisriukai prie savų vartų.

Esmė tame, kad Trakai savo žaidimo stiliaus nepakeitė. Jie ir toliau laikė tą patį didesnį žmonių kiekį gynyboje ir mažesnį puolime. Tad Sūduva jokio pranašumo Trakų pusėje neįgijo, o Trakams atakuoti geriau sekėsi tik dėl to, kad Sūduvos žaidėjai vangiau ir menkesnėm pajėgom po savo atakos grįždavo namo. Toks planas buvo pasmerktas ir tik atsitiktinumas (kokia kvaila Trakų klaida) galėjo baigtis įvarčiu.

Šioje vietoje derėjo pagudrauti. Po kelių sėkmingesnių Trakų atakų, kai ir jei patikėjo, kad gali įmušt, vertėjo atsitraukti, atiduot Trakams teritoriją ir taip išviliot jų gynybines pajėgas atsitraukt nuo savų vartų. O tada jau mėgint greita ataka jas apibėgt. Deja, Sūduvos žaidimas nepasikeitė. Ir toliau vyko chaotiškas, masinis puolimas nebegalvojant apie gynybą.

Nemažai mūsų buvo kalbėta apie tai, kad Sūduva kol kas turi būrį neblogų žaidėjų, kurie dar nėra sulipę į komandą. Tas yra akivaizdu ir tiesa. Pernykščio sezono antra pusė buvo puiki, tačiau Sūduva per tarpsezonį nesugebėjo pernykščių pasiekimų adaptuot nutikusiems žaidėjų pokyčiams.

Mūsų šnekose nuolat lenda anų metų sezono prisiminimai. Taip pat lenda ir Nerijaus Valskio vardas. Visiška tiesa – pernai Valskis buvo esminis Sūduvos įrankis. Ko gero svarbiausia priežastis, leidusi Sūduvai nepaskęsti pirmoje sezono pusėje ir padėjusi pakilti iš pelenų antroje. Tačiau Valskio nebėra ir reikia jį pamiršti. Manau, niekas ir nesitikėjo, kad kas nors iš šįmetinių naujokų stos Nerijaus vieton ir Sūduva toliau žais tokį patį futbolą.

Beje, prisimenant Valskį, reikia pažymėti vieną niuansą. Šis žaidėjais nuo pat sezono pradžios tapo komandos lyderiu. Matyt, pats to norėjo, siekė būti vedliu, o ir sekėsi nuo pat pradžių. Tai stiprino ir paties žaidėjo pasitikėjimą, ir kolegų bei trenerio tikėjimą. Komanda labai lengvai priėmė tokį Nerijaus pasiūlymą ir draugiškai ėmė lošti Valskio labui. Kaip paaiškėjo – “lošti Valskio labui” reiškė taip pat ir “lošti Sūduvos labui”. Įdomu, ar čia Darius Gvildys taip sustumdė žaidimą, ar patys žaidėjai mielai tokį formatą priėmė. Juk visada yra paprasčiau organizuoti veiksmus aikšėje, kai yra vienas ar keli lyderiai, kurie gali imtis iniciatyvos ir savo jėgomis išspręsti problemas.

Pirmoje sezono pusėje idealiai veikė Valskio-Baranovskio jungtis. Nieko išskirtinio šie žaidėjai nedarė – tiesiog lupdavo kiekvienose rungtynėse “sieneles” ir jos puikiai veikė. Nes abu buvo greiti, o Valskis – dar ir techniškas, stiprų, akcentuotą smūgį turintis. Kai komandoje pasirodė Radzinevičius, sprendimų arsenalas dar labiau išsiplėtė ir daugumai A lygos komandų Sūduvos siūlomų puolimo sprendimų spektras tapo pernelyg platus ir sudėtingas.

Išvada apie pernykštį sezoną yra elementari. Sūduvos žaidimas buvo organizuotas aplink kelis lyderius. Visi kiti mielai dirbo būtent jiems. Ir visiems nuo to buvo tik geriau. Žaidėjai, kuriems trūksta individualių sugebėjimų, galėjo atrasti save ir įgauti papildomo pasitikėjimo (ką puikiausiai įrodė paskutinės rungtynės su Žalgiriu), o komandos bendrus veiksmus taip pat buvo galima labai paprastai organizuoti. Nebraižant sudėtingų schemų ir neišradinėjant dviračio. Kai žaidimo esmė yra išvesti vieną ar du žaidėjus į smūgiui patogias pozicijas, visiems aišku, ką aikštėje reikia veikti.

Štai taip. Va ko trūksta šių metų Sūduvai. Trūksta lyderių, natūraliai jie neatsiranda. O kai nėra lyderių, nesigauna ir komandinis žaidimas. Tuomet prisideda dar viena bėda – daugumai žaidėjų stinga individualių sugebėjimų tam, kad savarankiškai galėtų išspręsti rungtynių uždavinius. Todėl ir matom kalnus techninio broko, klaidų elementariose situacijose ir begales desperatiškų veiksmų.

Štai buvo kalbos apie tai, kad Vaskela turėtų bent dalinai Valskį pakeist. Ir iš tikro, pernai Vaskela Šiauliuose panašų vaidmenį atliko. Tačiau, kaip ir Valskiui Sūduvoje, taip ir Vaskelai Šiauliuose dirbo visa komanda. Sudarydavo erdvės judesiui, galimybes smūgiams ir leisdavo juos atlikti. Tuo tarpu Sūduvoje šiemet šis talentingas žaidėjas yra tik vienas iš būrio vietos aikštėje nerandančių futbolininkų. O kai Vaskela aikštėn leidžiamas vietoj Andelkovičiaus, tai ir apskritai nelabai aišku, ko iš jo tikisi treneris.

Tačiau esmė yra ta pati. Patys Sūduvos žaidėjai kol kas nepasiskirsto funkcijomis aikštėje. Natūralių lyderių taip pat neatsiranda. Dėl to stebėtis neverta – vis tik nežaidžiant komandinio futbolo, lyderiais gali tapti tik išskirtinę individualią techniką (Lietuvos lygiui) turintys žaidėjai. O tokių Sūduvoje šiandien tiesiog nėra.

Vadinasi, reikia organizuoti žaidimą kiek kitaip. Sūduva pernai išmoko lošti vedama kelių vadų. Todėl ir šiemet reikėtų tokią schemą įdiegti. Tik reikia žmogaus, kuris į tuos lyderius bakstelėtų pirštu, o visus kitus priverstų plušėti jų labui. Kas tai gali padaryti? Be abejo, Darius Gvildys. Taip pat reikia tikėtis, kad kiti svarbesnieji komandos žaidėjai tokius sprendimus palaikys ir padės aikštėje įgyvendinti. Taip, kaip pernai treneriui kuo puikiausiai šia prasme talkino į Marijampolę sugrįžęs Tomas Radzinevičius.

Šiuo metu ant Sūduvos žaidėjų galvos pilame daug kritikos. Bent iš dalies toji kritika yra pelnyta. Nepaneigsi, žaidėjai stengiasi, tačiau broko yra per daug. Kitas dalykas – kai komanda atras savo žaidimo būdą, visi komandos nariai pasijus geriau, žinos aiškiau savo misiją aikštėje. O tai garantuotai sumažins ir klaidų kiekį.

Tad aš nepritariu kalboms apie tai, kurį žaidėją reikia tuoj pat “atleist” ar kuris iš jų jau spėjo “nepateisinti” vilčių. Nėra prasmės atpirkimo ožiais daryti konkrečių žmonių, kai visa komanda, visi iki vieno, lošia ne daugiau kaip penketui (dešimtbalėje sistemoje). Kol komanda neužgros pilna jėga, atleidimo lapelius dalinti nėra prasmės. Kitas reikalas būtų, jei 8-9 loštų puikiai, o pora visą grajų gadintų. Tada būtų aiškiau – arba ant suolo, arba – iš komandos.

2014-22Tomas Radzinevičius ir Marko Andelkovič.

Aš manau štai kaip. Visų pirma – dar kartą – pamirškime pernykštį sezoną ir jo herojus. Tai mums nepadės. Šiemet reikia ieškoti naujų herojų ir naujo žaidimo. Manau, kad šiandieninėje Sūduvoje yra tik du žaidėjai, kurie rimtesnės lyderių misijos galėtų imtis – Tomas Radzinevičius ir Marko Andelkovičius. Imant atskirai, kol kas nė vienas iš jų neblizga. Tačiau neblizga dėl tų pačių priežasčių – Sūduva nežaidžia komandinio žaidimo, o savarankiškai net Tomui ar Marko yra sudėtinga ką nors ryškesnio nuveikti. Tiesą pasakius, Radzinevičiaus net truputį gaila. Mat jis varo kaip išprotėjęs – savo įprastiniu stiliumi. Tačiau vienam nieko padoresnio prieš 3-4 nuolat jį supančius gynėjus nuveikti neįmanoma. Prisiment Tomo įvartį Šiauliams? Tai buvo tokia Lukšio stiliaus bankė – Radzinevičius šiaip ne taip, iš paskutiniųjų, aplenkė gynėją, šiaip ne taip pasiekė kamuolį, kuris labiau atšokęs nuo kojos nei smūgiuotas šiaip ne taip įlėkė į vartus. Radzinevičius gali daug, tačiau kol kas komanda nesudaro jokių sąlygų šiam žaidėjui ką nors naudingesnio nuveikti.

Kodėl miniu Radzinevičiaus ir Andelkovičiaus duetą? Manau, tai yra du žaidėjai, kurių sugebėjimai gerokai viršija tai, ką gali kolegos. Vienas turi puikią įvarčio uoslę, greitį, gerą smūgį ir daugumą lygos gynėjų lenkia sugebėjimu geriau užsiimti poziciją. Kitas – gerai, nelietuviškai mato aikštę ir gali įkišt netikėtą perdavimą (nepaisant to, kad kol kas serbas Sūduvoje dar neparodė savo tikrųjų sugebėjimų). Pirmuose turuose Andelkovičius iš tikro atrodė prastokai, tarsi pasimetęs aikštėje. Kitos dvi rungtynės parodė, kad jis pamažu savo vietą atranda. Tam greičiausiai pasitarnavo ir trenerio sprendimas stumtelėti serbą priekin, tiesiai po Radzinevičiumi.

Šių dviejų žaidėjų jungtis gali būti nepaprastai pavojinga. Tiesą pasakius, ji ko gero gali būti pavojingesnė už visas panašias jungtis, kuriose pernai dalyvaudavo Valskis. Viena, ir pats Andelkovičius turi gerą smūgį. Antra, Radzinevičius turi tai, ko labai trūko Valskiui. Tomas žymiai geriau mato aikštę bei puikų perdavimą gali atiduoti ir pats. Tad Radzinevičiaus ir Andelkovičiaus duetas reiškia, kad jų kuriamas schemas lengvai bus įtraukti ir kiti komandos žmonės. O kai komanda apsiprastų lošti per kelis lyderius, ir kitose aikštės vietose imtų rasti daugiau improvizacijos. Pasikartosiu – tai yra tiesa, kurią Sūduva įrodė paskutinėse ano sezono rungtynėse, nugalėjusi čempioną jau nebeturėdama savo gretose geriausio ir rezultatyviausio A lygos žaidėjo.

2014-24

Supraskite mane teisingai. Šiuo pasažu nenorėjau iškelti į dangaus aukštybes dviejų komandos narių ir nuvertinti kitus. Galų gale – jei komanda žais ir pasieks rezultatų, nuo to visiems bus tik geriau. Tiesiog pernai Sūduva buvo atradusi gan paprastą, tačiau efektyvią formulę, kuri rėmėsi keliais atakos smaigalyje esančiais žaidėjais. Todėl ir manau, kad neverta išradinėti dviračio (nes čempionatas jau prasidėjo). Geriau sugrįžti į tą patį kelią.

Aikštėje bėgioja 11 žaidėjų ir kiekvieno jų indėlis reikšmingas. Kuo labiau komandos nariai girdi vienas kitą, tuo lengviau nustatyti kiekvieno žmogaus misiją. Ir vienas be kito tie vienuolika futbolininkų nieko nepasiektų. Galbūt pernai Valskis mušė daugiausiai įvarčių ir buvo renkamas geriausiu Marijos Žemėje, tačiau mes puikiai žinome, kad kitų žaidėjų indėlis buvo ne mažiau reikšmingas. Pavyzdžiui, Šoblinsko žaidimas aikštės centre. Arba netikėtai geras visą sezoną Broko futbolas. Nors Chvedukas kol kas šiemet didelio grožio nerodo, tačiau esu tikras, kad ir jo vaidmuo bus labai svarbus. Galų gale, pernai Žalgirio Sūduva būtų nenugalėjusi, jeigu Bartkus stebuklingai nebūtų ištraukęs kokių 3-4 šimtaprocentinių Žalgirio smūgių. Nepulsiu dabar čia visų vardinti. Pataupysiu jūsų laiką. Tik dar kartą priminsiu tą elementarią tiesą – futbole kiekvienas žaidėjas gali nulemti rungtynių baigtį. Ne tik mušdamas įvartį, bet ir tinkamai atlikdamas gynybinius veiksmus.

Laukiam gero futbolo.

4: SŪDUVA 0:1 TRAKAI

Be galutinio rezultato prieš šias rungtynes buvo įdomūs dar du dalykai. Kokį pagrindinį vienuoliktuką šiandien aikštėn išleis Darius Gvildys, kol kas taip ir neatradęs optimalios sudėties ir kokius žaidimo planus viena kitai pasiūlys komandos.

Sūduvos sudėtis nuo šeštadienio pasikeitė minimaliai – vietoje Broko rungtynes pradėjo Baranovskis. O va žaidimas prasidėjo kiek netikėtai aukštu tempu, kurį nuo pat pirmų minučių ėmė diktuoti būtent Sūduva. Bent jau aš tikėjausi kiek kitokio jėgų pasiskirstymo. Galvojau, kad Trakai turės daugiau bravūros po lygiųjų su Žalgiriu ir būtent tai nulems rungtynių pradžią.

Tačiau Sūduva neturėjo planų įsibėgėti pamažu, leist ir Trakams pažaist, o pati palaukt geros progos kontratakai. Mūsų komanda nuo pat rungtynių pradžios itin kietai Trakus spaudė jau aikštės viduryje ir priešininkui su šiuo spaudimu labai sunkiai sekėsi tvarkytis. Dauguma Trakų mėginimų atakuoti būtent aikštės viduryje ir pasibaigdavo.

Tiesa, reikia pripažinti, kad ir Sūduvos puolimas nebuvo itin efektyvus. Atakos lyg ir prasidėdavo visai smagiai, tačiau perdavimų brokas neleisdavo atakų nuvesti iki padoresnio smūgio. Kartais Sūduvos futbolistai, iš didelio noro viską atlikti labai mikliai, akivaizdžiai paskubėdavo situacijose, kai vertėdavo mažumėlę pristabdyti arklius ir palaukti palankesnio kolegų išsidėstymo. Viso to rezultatas – praėjus pusvalandžiui Sūduva turėjo vieną šimtaprocentinę progą (eilinis Baranovskio šūvis dievui į langus maždaug nuo 11 m žymos), vieną smūgį link vartų, vieną smūgį į vartų plotą. Tiesa, Trakai šiuo klausimu neturėjo apskritai nieko. Žinant Sūduvos gynybinius “pasiekimus” šiame sezone, tokia situacija neatrodė tokia prasta.

Deja, likusios 15 kėlinio minučių buvo gerokai nuobodesnės. Trakai suprato, kad labai veržtis priekin neapsimoka, labiau susiglaudė prie savų vartų ir pradėjo praktikuoti balioninį puolimo stilių. Šmaukšt kamuolį padebesiais kur nors link Sūduvos vartų. Arba kokį tolimą smūgį pamėgindavo suimituoti. Tačiau sutankintos Trakų gretos prie savų vartų bei toliau besitęsiantys Sūduvos žaidėjų labai jau nekokybiški perdavimai nulėmė, kad antro kėlinio pabaigoje žaidimas apskritai vyko aplink centrinį rutulį.

Tad po pirmo kėlinio beliko padaryti išvadą apie tai, kad Sūduva vis dar tebeieško savo žaidimo ir iki padoraus lygio yra dar labai toli. Trakai neparodė nieko išskirtinio, nepaisant “gyvos legendos” ant trenerių suolo ir rinktinės sąrašo žaidėjų aikštėje. Kol kas Trakai lošia klasikinį lygos vidutiniokų stiliaus chaotišką futbolą. Deja, ir Sūduvos žaidimas kol kas mažai kuo nuo to “stiliaus” skiriasi.

Antras kėlinys prasidėjo lyg ir panašiai kaip pirmas – aktyvesniais Sūduvos veiksmais. Tačiau gan greitai futbolas ir vėl įklimpo pirmo kėlinio pabaigos pelkėje. Tik nervų abejose pusėse atsirado daugiau. Už įtampą antro kėlinio pradžioje, be abejo, atsakingi yra Trakai. Sūduva lošė panašiai kaip ir pirmame kėlinyje – mėgino iš paskutiniųjų spaustis link Trakų vartų. O va Trakų balionai link Sūduvos vartų ėmė duoti šiokių tokių rezultatų – per pirmas 15 minučių Trakai turėjo kokias tris situacijas (dažniausiai su Sūduvos gynėjų “pagalba”), kai temperatūra prie Sūduvos vartų gerokai įkaisdavo.

Antro kėlinio viduryje futbolo stilius radikaliai pasikeitė. Trakai nemažino tempo, o Sūduva mažumą atpalaidavo savo gynybines užtvaras ir labiau ėmė domėtis atakomis. Nieko nuostabaus – laikas spaudė, o įvarčio kaip nebuvo, taip nebuvo. Nebuvo net kokių nors išskirtinių progų įvarčiui mušti. Galėtum netgi sakyti, kad Trakai Sūduvos vartams kėlė daugiau pavojaus. Ne dėl to, kad mikliau ir sumaniau puolė. Tiesiog Trakai turi žaidėjų, kurie moka smagiai mušti iš toli. O kad Sūduvos gynėjai tą daryti leisdavo (patys likdami stebėtojų vaidmenyje), tai Bartkui teko atremti keletą labai nemalonių bombų. Tuo tarpu priekyje Sūduva kaip reikiant skaldė visur, tik ne į Trakų vartus.

Kas buvo toliau – visi matėt, kas rungtynes žiūrėjot. Sūduva praleido įvartį todėl, kad nustojo gintis taip, kaip gynėsi pirmame kėlinyje ir pradėjo gintis taip, kaip gynėsi lošdama su Žalgiriu. Keturi ar penki Sūduvos žaidėjai pasyvai stebėjo, kaip baudos aikštelės kampe sunkiai kamuolį ritina Lukša. Stebėjo taip susidomėję, kad pamiršo, jog kitoje baudos aikštelės pusėje stovi trys Trakų žaidėjai. Ir kai Lukša mestelėjo kamuolį link jų (nes niekas iš tų keturių-penkių jam nelabai ir trukdė), tie trys žaidėjai atsidūrė prieš vieną Isodą (berods) ir Bartkų. O ten jau buvo galima elgtis kaip tik širdis geidžia – buvo galima mušti į vartus, buvo galima pasuoti į kairę ar į dešinę. Krasnovskis nusprendė mušti ir jam pasisekė.

Išvados. Be abejo, didelio skirtumo tarp pralaimėjimo ir lygiųjų nėra. Vienas vienintelis taškelis. Liūdina ne pralaimėjimas labai jau nykiai lošusiam varžovui. Net Šiauliai, ir tie smagesnį futbolą rodė nei lukšos, miceikos, labukai ir t.t. Liūdina tai, kad Sūduva lošė tiek pat nykiai. Taip nykiai bežaidžiančios savo komandos seniai nesu matęs.

Žiūrėdamas į Sūduvą šiandien kažkaip suabejojau tuo, ar apskritai yra vilties, kad mūsų komanda šiais metais suremontuos savo futbolą. Visko būdavo ir anksčiau. Būdavo, kad komanda žaidė pasyviai. Vaikščiodavo visas rungtynes ir pabusdavo tik pačioje pabaigoje. Būdavo, kad pralošia, nes gynyboje privelia kvailų klaidų. Tačiau nepamenu, kada Sūduva lošė tokį chaotišką, nevaldomą futbolą, kurio svarbiausia savybė – beviltiškai netikslūs perdavimai ir totalus komandinių pastangų išnykimas. Šiandien į kreivų perdavimų klubą įstojo net Russo su Radzinevičiumi. O nuo Chveduko kamuoys, atrodo, atšoka lyg nuo kokio lietuviško ąžuolo.

Sūduva ištempė vieną normalų kėlinį. Jo metu lošė daugmaž tvarkingai, komandiškai, turėdama planą. O paskui viskas taip smarkiai šuniui ant uodegos nuėjo, kad dar reikia džiaugtis, jog tik vieną įvartį praleido. Visiškas komandinių veiksmų subyrėjimas totaliai į neviltį varo. Antrame kėlinyje žaidė būrys atskirų žaidėjų, kurie desperatiškai mėgino pataikyti kamuolį į vartus, nekreipdami dėmesio į tai, kokioje padėtyje yra patys ar jų kolegos. Net sunku įsivaizduoti, ką reikia daryt, kad šie visai neblogi futbolininkai ir vėl pataptų komanda. Tiesą pasakius, labai sunku suprast net ir tai, kaip Sūduva sugebėjo pateriot tą futbolą, kurį lošė pernai.

Tikėti komanda galima ir reikia. Reikia komandą palaikyti, kad ir kokio lygio futbolą ji beloštų, kad ir kokioje turnyrinės lentelės vietoje bebūtų. Taip darysim ir toliau. Tačiau guostis, kad “viskas bus taip, kaip ir pernai” gal jau verta baigti. Ikisezoninį optimizmą galima supakuoti į stiklainius ir padėtį į rūsį. Ir pasirengti į Sūduvos vartus kalamiems įvarčiams bei serijiniams pralaimėjimams.

Šiauliai, Trakai ir kiti reikalai

2014-21Trakai šiemet yra visiškai kita komanda, nei Sūduva matė pernai.

Sunkiai ir kiek chaotiškai žaisdama, Sūduva vis tik pasiėmė pirmuosius tris taškus praeitame ture. Taip, varžovas buvo gan vidutiniškas – vienas silpnesnių šio sezono lygoje. Tačiau prasta Sūduvos sezono pradžia jėgas mažumą aplygino, todėl pirmoji pergalė nebuvo tokia lengva, kokia galėjo būti kitomis aplinkybėmis.

Ypač klampus buvo pirmasis kėlinys, kurį Sūduva sužaidė įsitempusi ir susikausčiusi. Kiek rimčiau iniciatyvą Sūduva perėmė tik į kėlinio pabaigą, tačiau tai buvo labiau masyvi teritorijos persvara. Žaidybine prasme Sūduva nieko ypatingo nepasiekė. Tiesa, jei būtų išnaudotos dvi šimtaprcentinės kėlinio progos (Andelkovičiaus pendelis ir Russo-Radzinevičiaus-Broko situacija), reikalai būtų buvusi visiškai kitokie.

Kas ir nutiko pačioje antro kėlinio pradžioje. Po pirmo įvarčio Sūduva ėmė žaisti gerokai laisviau. Pamažu pradėjo paišytis kažkas panašaus į protingą futbolą, į šiokias tokias kombinacijas ir į pernykštį sezoną primenančias kontratakas. Taigi, akivaizdus faktas – kai komanda išnaudoja progas ir muša įvarčius, tai ir žaidimas lengviau eina. O kai žaidimas lengviau eina, tai ir rezultatą pasiekti paprasčiau, ir mums žiūrėti yra smagiau. Taip sakant, futbolo elementorius.

Džiūgauti dar anksti. Nors antrą kėlinį matėme į save panašesnę komandą, tačiau žaidybinio broko dar tiek, kad ir trims komandos pakaktų. Ir prie savo vartų, ir aikštės vidurye, ir puolime.

Aš sakyčiau, kad Sūduvą kol kas kankina dvi esminės bėdos. Visų pirma, žaidėjai nejaučia vienas kito. Dauguma klaidų yra būtent tokio stiliaus. Iš pirmo žvigsnio atrodo, kad eina tiesiog netikslūs perdavimai, tačiau pažiūrėjus atidžiau, matosi, kad kamuolį perduodantis galvoja viena, o adresatas – ką kitą. Kad ir Andelkovičiaus aštrus perdavimas antram kėliny, berods, Baranovskiui, į dešinį kraštą. Serbas meta kamuolį teisingai – į laisvą plotą. Baranovskis – pradeda bėgti per vėlai ir bėga per lėtai. Matyt laukė tradicinio perdvimo į kojas, o ne į tuščia erdvę. Rezultatas – iš pirmo žvilgsnio – “per stiprus perdavimas”. O iš tikro – mažumą skirtingas dviejų žaidėjų futbolo elemento supratimas. Taip pat dažokai Sūduvos žaidėjai nepasidalina “ploto” – šoka keliese prie kamuolio vienas kitam trukdydami arba išsidėsto taip, kaip gudresnis priešininkas vienu elementariu perdavimu sugeba 3-4 mūsų žaidėjus atkirsti.

Iš to plaukia antroji bėda. Dėl to, kad žaidėjai “nesikalba” (plačiąją prasme) ir žaidime yra labai daug techninio broko, sunku pasakyti, koks yra trenerio planas. Įvyko trys rungtynės, o vis dar neaišku, kokio stiliaus futbolą šiais metais Sūduva ketina žaisti. Mes visi, be abejo, norime pernykščio sezono pabaigos tęsinio, tačiau korekcijos neišvengiamos. Vis tik pagrindinėje sudėtyje pasikeitė nemažai žmonių, todėl ir žaidimas turi mažumą adaptuotis prie naujokų. Ypač, kai tie naujokai yra pakankamai reikšmingi veikėjai aikštėje. Daug laiko aikštėje praleidžiantys Russo, Andelkovičius, Kovačevičius ir Činikas neišvengiamai turi įtakos komandos žaidžiamam futbolui.

Berods iš ketvirtos Italijos lygos klubo į Sūduvą persikėlęs Russo kol kas tarp naujokų spindi ryškiausiai ir kiekvienose rungtynėse yra matomas ne vien dėl savo garbanotos galvos. Kovačevičius su Činiku kol kas dar neparodė, ką iš tikro moka. Gynėjus kol kas apskritai vertinti sudėtinga – turint omeny, kiek bankių Sūduva jau praleido. Vaskelos situacija panaši – laiko jis gauna, tačiau kaip nors ryškiau kol kas neišsiskiria. Kiek akys pro sniegą ir rūką įžiebė, antram kėliny su Žalgiriu lyg ir neblogai bėgiojo Grigaravičius, tačiau kol kas vietos pagrindinėje sudėtyje jis dar neišsikovojo.

O daugiausiai šnekų kol kas sukasi aplink serbą Andelkovičių, kuris galėtų pretenduoti į geriausių visų laikų Lietuvos legionerių dešimtuką. Šis žaidėjas visada buvo pastebimas, tačiau į Sūduvos schemas kol kas ir jis padoriau dar neįsipaišė. Tik, galvoju, kol kas reikėtų pamiršti tokį prikišamą palyginimą su kitu “vienu geriausių visų laikų legionierių” – kad ir kaip šiuos žaidėjus lyginti norėtųsi. Brazilas ir serbas – skirtingi dalykai. Andelkovičius kol kas komandai neduoda tiek, kiek galėtų, tačiau reikia turėti omeny ir tai, kad pati komanda kol kas lošia chaotišką futbolą. Akcentuoti, kad visi serbo perdavimai netikslūs taip pat nekorektiška, nes panašius netikslumų kiekius per rungtynes kol kas atlieka kone kiekvienas Sūduvos žaidėjas. Neįmušė serbas pendelio? Nieko tokio. Tiesą sakant, Gvildys apskritai jam šią misiją patikėjo. Kol žaidėjas komandoje kojų dar padoriai neapšilęs, nevertėtų štai taip rizikuoti. Šiauliams mušti turėjo Radzinevičius. Ne todėl, kad muša geriau nei Andelkovičius, o dėl to, kad jis ir šiemet yra ryškus komandos lyderis.

Nepaisant netikslumų ir prašauto pendelio su Šiauliais Andelkovičius buvo žymiai ryškesnis, nei pirmose dvejose rungtynėse. Galbūt tam įtakos turėjo dar vienas trenerio perstumdymas – aiškaus pagrindinio vienuoliktuko Darius Gvildys vis dar neišsirinko. Su Šiauliais pirmą kartą aikštėje pasirodė Bagdanavičius, pridarė krūvą klaidų ir įvartį įmušė. Činikas buvo pastumtas į atraminio saugo vietą ir tai buvo akivaizdžiai teisingas sprendimas. O va Andelkovčius nustumtas į priekį, tiesiai po Radzinevičiumi. Tas irgi buvo teisinga.

Štai tiek šnekos. Jokių išvadų daryti kol kas nėra prasmės. Kaip ir paišyti kokias nors labiau apčiuopiamas žaidimo su Trakais prognozes. Trakai bus stipresni už Šiaulius – čia faktas. Trakai prisirinko patyrusių vidutiniokų, kuriuos kažkas netgi mėgino “į A lygą sugrįžtančiomis žvaigždėmis” pavadinti. Deja, netgi Šemberas nėra žvaigždė, ypač pastaraisiais metais, ką čia kalbėt apie Miceiką ar Lukšą. Žaidėjai patyrę, todėl gintis ir vėl teks maksimaliai atidžiai. Tačiau greitas Sūduvos žaidimas ir patiems Trakams gali būti labai pavojingas. Vis tik netikėtos Trakų lygiosios su Žalgiriu buvo ne tiek Trakų nuopelnas, kiek serialas apie tai, kaip Žalgirio žaidėjai nemuša įvarčio iš patogiausių padėčių, kurių turėjo visą kalną abejuose kėliniuose. Prisiminti pernykštes liūdno likimo Sūduvos rungtynes su šia Trakais taip pat nėra prasmės – Trakai šiemet yra visiškai kita komanda. O reikalai turnyrinėje lentelėjo Sūduvai kol kas labai palankūs. Šiais metais kaip niekad daug lygiųjų, todėl du Sūduvos pralaimėjimai labai toli nuo lyderių mūsų komandos nenusviedė. Žiūrėsim, kaip čia bus toliau.

3: SŪDUVA 2:0 ŠIAULIAI

Šių rungtynių negalėsiu pamatyti gyvai, todėl kol kas palieku jums vietą, kurioje galėtumėte apie jas diskutuoti. Situacija lygoje iš tikro tampa įdomi. Tuo tarpu išskirtinai optimistinis Sūduvos pasirengimas sezonui ima kelti vis daugiau klausimų. Tiesa, Sūduva dažnokai sezoną pradeda prastai, tačiau tokios prastos pradžios nebuvo nuo pat pirmojo Sūduvos sezono A lygoje, 2002 metais. Šiandien pamatysim ar reikia toliau nerimauti, ar galima bent šiek tiek atsipūst.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,184,580 hits