Archyvas pagal 2014 kovo



Kaip rusai Ukrainos futbolą tvarkė

2014-20Sekmadienio rungtynėse Pietų IV dėkoja prisidėjusiems prie jų organizuotos paramos  Kijevui. 

Tekstą, kurį rastite žemiau lipdžiau chaotiškai ir skubotai. Pradėjau jį, berods, penktadienio naktį ar šeštadienį, netyčia aptikęs ukrainietišką straipsnį apie atnaujinamą šios šalies futbolo čempionatą.

Kaip visada, pradėjus klaidžioti interneto platybėse, pasirodė krūvos faktų, straipsnių ir šiaip visokios informacijos. Be to ir įvykiai keitė vienas kitą realiu teksto rašymo metu. Sėdęs prie jo šiandien, supratau, kad pusę surašytų dalykų turėčiau taisyti, nes per naktį ir dieną pasikeitė ir nemažai aplinkybių ir mano paties turimos informacijos kiekis. Akimirkai susimąstęs, nusprendžiau nieko netaisyti, nepildyti ir neperrašinėti. Mat supratau, kad jei imsiu tai daryti, niekada šito straipsniuko nepabaigsiu. Todėl jį tiesiog pratęsiau nuo tos vietos, kurioje buvau sustojęs vakar.

Tad iš anksto atsiprašau už bardakišką stilių ir vinguriuojančią minčių eigą, už faktines klaidas, už teiginius, kuriems pagrįsti nespėjau rasti faktinių argumentų. Jei kažką supainiojau – drąsiai pataisykite komentaruose. Atiduotu jums tekstą tokį, koks jis yra – su visais trūkumais – nes ryt-poryt jį reikėtų jau fundamentaliai perrašyti iš naujo.

>

Korumpuoti tarptautinių ir vietinių sporto organizacijų vadovai mėgsta giedoti giesmelę apie tai, kad sportas ir politika – nesuderinami dalykai. Deja, nuo to laiko, kai Adidas įkūrėjo sūnus pavertė tarptautinį sportą milijardus uždirbančia verslo mašina, santykių su politika tarptautinis sportas niekaip negali išvengti. Kalba tokiu atveju dažniausiai eina apie Olimpines žaidynes ir futbolą. Tarptautinis sportas tapo didesnę dalį mūsų planetos žmonių dominančiu reikalu (bent jau tų, kurie žino, kas yra televizorius), todėl jis yra puikus masių valdymo įnagis. Šiuolaikiniai politikai nėra tokie kvaili, kad po ranka gulinčiu įrankiu nesinaudotų.

Deja, minėti korumpuotų sporto organizacijų atstovai apie sporto ir politikos nesuderinamumą ima šnekėti tuomet, kai patys įsipainioja į nelabai malonius santykius su dar labiau pagedusiais politikais bei atstovaujamomis šalimis, o blaivesnė pasaulio visuomenių dalis ima tokiais santykiais piktintis ir reikalauja griebtis politinių veiksmų. Šiandienos įvykių kontekste gerokai dvokia Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimas atiduoti Olimpinių žaidynių organizaciją Rusijai. Kaip visada, po rimtosios Olimpiados, ten pat Sočyje vyko ir parolimpinės žaidynės. Nors jos – niekam neįdomios ir informacijos apie tai buvo labai mažai, tačiau jos vyko tuo metu, kai Rusija okupavo dalį Ukrainos. Ir kaip gi draugiškoji olimpinė dvasia dera su tiesmuka karine okupacija? Tarptautinio olimpinio komiteto nuomonė būtų įdomi. Beje, mūsiškiai olimpiniai biurokratai irgi tyli šiknas įtraukę – matyt ir jiems atrodo, kad olimpinės žaidynės gali vykti šalyje, vykdančioje atvirą karinę agresiją. Juk politika ir sportas neturi nieko bendro.

Ukrainiečių parolimpinė rinktinė bandė protestuoti. Žaidynių atidarymo parade važiavo tik vienas Ukrainos rinktinės narys. Tačiau dabar tai jau niekam neberūpėjo. Bausti ukrainiečių nedrįso ir olimpiniai biurokratai, kurie didžiosios olimpiados metu uždraudė ukrainiečiams pasirodyti su juodais raiščiais ant rankų, turėjusiais pagerbti Kijeve žuvusių žmonių atminimą.

2018 metais Pasaulio futbolo čempionatas vyks Rusijoje. Kol kas negirdėti, kad FIFA svarstytų kaip nors šį sprendimą pakeisti. O galėtų. Žinant Rusijos ambicijas, galimybė prarasti Pasaulio futbolo čempionatą ko gero būtų rimtesnis argumentas nei ekonominės sankcijos. Aišku, ir be Rusijos FIFA turi problemų. Mat Kataras, Pasaulio čempionatą organizuosiantis 2022 metais jau pradėjo pasirengimo darbus, kuriems naudoja tūkstančius vergų iš neturtingų Azijos šalių. Tarptautinės organizacijos praneša, kad vien pernai futbolo čempionato statybose žuvo 185 darbininkai iš Nepalo. Šios organizacijos taip pat spėja, kad kol Kataras pabaigs stadionų ir infrastruktūros darbus, tokių vergų-pražuvėlių bus apie 4000. Et, bet ką aš čia. Juk sportas ir šiuolaikinė vergovė – neturi nieko bendra.

>

Praeitą savaitgalį prasidėjo Ukrainos futbolo čempionato pavasarinė dalis. Prieš futbolui grįžtant į stadionus, visus kankino du klausimai. Pirmas – ar nebankrutuos Charkovo Metalistas. Mat šio klubo savininkas Serhiy Kurčenko yra tarp tų, kurių sąskaitas Europos Sąjungos šalys šaldė už pernelyg didelį vaidmenį Janukovičiaus “šeimoje”. Kai įvykiai Kijeve pernelyg įkaito, Kurčenko spruko iš Ukrainos. Antras klausimas – kas bus su dviem komandom iš Krymo, lošiančiom Ukrainos aukščiausioje lygoje? Penkiolikos komandų čempionate PFC Sevastopol užima aštuntą vietą, o Simferopolio Tavrija – penkioliktą.

Kalbėta apie tai, kad bent jau Tavrijos savininkai buvo spaudžiami Ukrainos čempionato nebetęsti. Nerimaudamas dėl žaidėjų saugumo, klubas vis tik nutarė žaisti ir pats pasiūlė namų rungtynes su Kijevo Dinamo perkelti į… Kijevą. Į Kijevą komanda atvažiavo ir pralošė. Sevastopolis pralošė Dnepropetrovske.

O kas bus toliau? Kas bus toliau – pamatysime jau šį savaitgalį, nes jo metu, kaip ir Lietuvoje, Ukrainoje turėtų nutikti eilinis čempionato turas. Sevastopolis turėtų namie priimti Charkovo Metalistą, o Tavrija svečiuose lošti su visus legionerius (dėl politinės situacijos) praradusiu Čiornomoretsu.

Logiškai mąstant, šiems dviems klubams tęsti Ukrainos čempionato neturėtų būti leista (jei jau lėktuvų iš Ukrainos Krymas neįsileidžia). Greičiausiai Putinas ir šį savaitgalį nebūtų to leidęs, tačiau, kaip žinia, ir be futbolo turėjo pakankamai reikalų. O gal nenorėjo žmonių erzinti.

Tačiau šį klausimą mažajam mušeikai vis tik reikės išspręsti. Nepaisant to, kad jo kariuomenė be jokio pasipriešinimo okupavo gabalą kaimyninės šalies, karinio futbolo reikaluose Putinas nuo ukrainiečių kol kas gauna į vienus vartus. O žmogui, iškovojusiam savo šaliai teisę rengti Pasaulio futbolo čempionatą, toks prastas pasirodymas Ukrainos futbolo reikaluose turėtų būti nemalonus.

>

Kad ir kaip galėtų pasirodyti keista pašaliniam stebėtojui, rusams tenka pykti ne ant futbolo klubų ir jų turtingų savininkų, o ant tų klubų aktyviausių gerbėjų. Ultros ypač aktyviai dalyvavo pastarųjų mėnesių įvykiuose. Ir jei mūsiškiams žurnaliūgoms ši tema nepasirodė įdomi (be vienos kitos išimties), tai vakarų žiniasklaida (BBC ir t.t.) ne kartą pažymėjo išskirtinį futbolo ultrų vaidmenį Ukrainos revoliucijoje.

Mes, Marijos Žemės gyventojai, daugiausiai galėjome išgirsti apie Kijevo Dinamo ultras ir už tai reikia padėkoti Pietų IV, su kijeviečiais artimai bendraujantiems ir pora mėnesių finansinę paramą Maidano kovotojams rinkusiems. Teko skaityti, kad šiuo būdu į Ukrainą iškeliavo virš 15 000 litų. Beje, savaitgalį ir lietuviškam Feisbuke galėjome pamatyti nuotrauka, kurioje buvo nupaveiksluota jau kijeviečių padėka lietuviams, parodyta per minėtas sekmadienio rungynes su Tavrija.

Kad Maidaną rėmė Kijevo ir Vakarų Ukrainos ultros – nieko nuostabaus. Keista būtų jei būtų kitaip. Kažin ar Putinas galėjo tikėtis kitokios reakcijos šiame regione. Tačiau Maidano pusėn stojo ir rytinių miestų organizuoti futbolo mylėtojai.

Žymiausias Donetsko Šachtioro atvejis, apie kurį net ir mūsiškėje žiniasklaidoje buvo užsiminta. Kovo 2 dieną pagrindiniame Kijevo stadione įvyko “Vienybės” rungtynės, kuriose susitiko Kijevo Dinamo ir Šachtioro ultros. Rungtynės baigėsi lygiosiomis, o jose apsilankė ir viena kita ukrainietiško futbolo žvaigždė. Čia galite apie tai filmuką pažiūrėt.

Panašų pratimą Šachtioras atliko ir su Charkovo Metalisto ultromis. Nesu didelis ultrų santykių žinovas, tačiau ir elementaraus sveiko proto pakanka, kad suprastum, ką reiškia tokios rungtynės – ultros perlipo per fundamentalias savo bendruomenių vertybes tuomet, kai atsirado tikslų, didesnių už klubo reikalus (pasirodo, būna ir taip).

Tuomet, be abejo, juoką kelia Putino propagandistų mėginimas tokiai sąjungai pasipriešint. Kai Šachtioro klubo vadovybė viešai stojo Kijevo, o ne Maskvos pusėn, Donetske buvo sudeginta klubo vėliavų ir teigta, jog tai atliko savi ultros. Tačiau tik budulis gali patikėt, jog tokioms organizacijoms kaip ultrų bendruomenės priėmus bendrą sprendimą, gali būti alternatyvių nuomonių. Alternatyvią nuomonę palaikantys jau nebėra tos bendruomenės nariai.

Štai čia galima būtų pagalvoti, kiek įtakos klubų pozicijai apie dabartinę Ukrainos situaciją įtakos turi aiškiai ir seniai pareikšta jų ultrų nuomonė. Netgi Simferopolio Tavrijos ultros padarė viešą pareiškimą, kuriame kvietė šio klubo fanus susilaikyti nuo dalyvavimo “tituškų” veikloje.

Tokioje šalyje kaip Ukraina ultros yra pakankamai stipri jėga. Organizuota, vieninga, puikiai išmananti rimtesnius gatvės reikalus ir tradiciškai puoselėjanti nelabai draugiškus santykius su jėgos struktūromis. Ir jų yra ne dešimtys kaip Lietuvoje, o tūkstančiai. Tokiose situacijose, kokioje šiandien yra Ukraina, minėtų organizacijų energija yra sėkmingai nukreipiama ne tik tai bendruomenei, bet ir visuomenei naudingam darbui. Ukrainos ultros, dalyvaujantys kare, nėra pirmi, nebus jie ir paskutiniai. Iki jų buvo Balkanai, net Egipto revoliucijos metu apie ultrų įtaką buvo šnekos (apie tai – čia ir čia). Kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių. Iš šios temos galima laisvai storą straipsnį suraityt, tačiau tai nėra mano tikslas šį kartą, todėl į tą mišką ir neisiu.

>

Tuo tarpu Ukrainos futbole reikalai keičiasi kone kasdien – jie keičiasi man berašant šį varganą straipsniuką. Dar vakar (tai yra, sekmadienį, absurdiškojo referendumo dieną) Simferopolio Tavrija Kijeve žaidė su Dinamo. O jau šiandien (tai yra, pirmadienį) klubo direktorius prakalbo apie norus palikti Ukrainos čempionatą ir jungtis prie rusiškos lygos. Prakalbo ne kam kitam, o legendiniam leidiniui Sovetski Sport. Rusiškam, be abejo. Ponas direktorius, be abejo, norėtų žaisti rusų Premier lygoje ir galvoja, kad jo klubas tokios pagarbos nusipelnė. “Juk Tavrija, – sako jis, – pirmoji Nepriklausomos Ukrainos čempionė”. Kaip šis faktas gali pasitarnauti klubo nuopelnams Rusijoje suprasti gali tik jis pats ir Putinas. Tiesa, Tavrija planuoja užbaigti šį čempionatą Ukrainoje ir tik kitame sezone galvoti apie persikėlimą į Rusiją. Tuo tarpu Sevastopolio klubo atstovai šį klausimą komentuoti atsisakė.

Tavrijos planai skamba visai optimistiškai. Vis tik Tavrija yra kiauras Ukrainos čempionato autsaideris, tad šuolis į galingesnę Rusijos aukščiausiąją lygą būtų riebus pliusas. Lygiai kaip ir visokių Zenitų bei Spartakų kelionės į Krymą lošti čempionato rungtynių. Tokia Tavrija, kokia ji yra dabar, Rusijoje būtų dar didesnė patrankų mėsa. Tačiau – ką gali žinoti – gal bus sugalvota pagaminti dar vieną rusiškos “tautų draugystės” pavyzdį, panašų į Anži klubą iš Dagestano, kito problemiško regiono. Nors šiandien Anži smurgso paskutinėje rusų lygos vietoje, tačiau ne taip seniai švaistėsi milijonais ir gabeno į Dagestaną galingus futbolo vardus.

Klausimų teks išspręsti krūvą. Būsimas Krymo statusas vis dar neaiškus. Formaliai, kiek pamenu, Putinas atmeta tiesmuką Krymo integravimą į Rusijos sudėtį. Tokių pseudonepriklausomų, tik Rusijos pripažintų pusiauvalstybių yra ir daugiau. Savo futbolo čempionatą rengia Abchazija, tačiau kadangi pasaulis jos kaip valstybės nepripažįsta, tai ir klubai tegali lošti tarpusavyje. Pietų Osetija savo čempionato neturi. O štai Padniestrės (ir vėl – vienintelės Rusijos pripažintos ir “saugomos”) klubai ramiausiai sau dalyvauja Moldovos čempionate. Šiuo metu Europos lygos grupiniame turnyrne žaidžiantis Tiraspolio Šerif klubas – daugkartinis Moldovos čempionas.

Žodžiu, braižyti galima visokiausias schemas. Ir jei Simferolpolio klubui tos schemos gal ir patinka, tai kažin ar panašus kelias būtų priimtinas rimtesniems Ukrainos klubams. Pavyzdžiui, Donecko Šachtiorui. Šio klubo savininkas, Ukrainos oligarchas ir buvusio Ukrainos prezidento draugas Rinatas Achmetovas puikiai supranta, kad lošti Rusijoje Šachtiorui neapsimoka, nes UEFA Čempionų lygą pasiekti yra žymiai paprasčiau per Ukrainos čempionatą, kuriame ir šiais metais Donecko klubas lyderiauja. Akivaizdu, kad norint laimėti Rusijos čempionatą, reikėtų rimtesnių investicijų. O ir patys rusai kažin ar tokį akibrokštą leistų. Tad nieko nuostabaus, kad Šachtioro šeimininkai kritikuoja Rusijos veiksmus ir šnekų, panašių į Tavrijos direktoriaus nevarinėja. Achmetovas netgi priėmė Šachtioro stadione Donecke besilankantį Vitalijų Kličko, aptarė reikaliukus ir apie informavo atskiru pranešimu. Jis puikiai suprantu, kad Donetskui atsidūrus Krymo stiliaus padėtyje, gerokai susitrauktų ir jo, ir jo valdomo klubo reikšmė bei įtaka. Taip kad vieną turtingiausių pasaulio žmonių galimybė tapti Rusijos piliečiu kažin ar domina.

Beje, praeitą savaitę su pareiškimu išstojo ir Kijevo Dinamo prezidentas Igoris Surkisas. Tik jo šneka buvo kita. Mat jau senokai buvo sutarta, kad naujo Maskvos Spartako atidarymo rungtynes liepos pabaigoje šis klubas sužais būtent su Kijevo Dinamo. Dinamo gerbėjų nuomone, po pastarųjų savaičių įvykių šiame renginyje klubui nederėtų dalyvauti. Klubo prezidentas iš esmės gerbėjų pozicijai pritaria ir teigia esąs pasirengęs rengti reguliarius susitikimus su jais ir kartu apsvarstyti tiek šį, tiek ir kitus klausimus. Beje, Igoris Surkisas ir sezono atnaujinimui skirtą kalbą pradėjo ir baigė dailiais žodžiais, skirtais klubo aktyviausiems palaikytojams. “Klubas skolingas savo gerbėjams” – sakė jis.

>

Pirmadienį buvo pranešta apie dar du dalykus. Tą pačią dieną kaip ir referendumas Kryme, Sočyje vyko parolimpinių žaidynių uždarymas. Ukrainos rinktinė į šventinę eiseną ir vėl delegavo vieną žmogų, Liudmilą Pavlenko, kuri ir turėjo vežti Ukrainos vėliavą. Ant geltonų jos marškinėlių rusų ir anglų kalbomis buvo užrašytas žodis Taika. Žaidynių organizatoriai mėgino sukliudyti tokiai “provokacijai” ir bandė užrašus nuplėšti. Tuomet Liudmila pareiškė, kad be užrašų Ukrainos atstovo eisenoje apskritai nebus, ją užstojo ir kitų šalių sportininkai. Rusams teko nusileisti.

>

Taip pat pirmadienį britų Telegraph paskelbė gan miglotą straipsnį apie galimas FIFA ir UEFA sankcijas Rusijai. Straipsnyje buvo įvardyti kažkokia lobistų grupė, kuri sieks kelti klausimą apie Rusijos teisę rengti Pasaulio futbolo čempionatą. Grupės tikslas – spausti UEFA ir didžiuosius Vakarų Europos klubus permąstyti savo ekonominius santykius su Rusija.

Grupė iš Europos parlamento spustelėjo vokiečių Schakle 04 savaitgalio rungtynes sužaisti be savo seno rėmėjo vardo ant marškinėlių. Schalke 04 nuo 2007 metų reklamuoja ne ką kitą, o Gazpromą. Aišku, niekas nenustebo, kad vokiečių klubas minėtų lobistų prašymo neišgirdo. Kažin ar tokių šnekų klausys ir kitas solidus Gazpromo partneris – Londono Chelsea. O juo labiau – UFEA, sudariusi su rusų korporacija trejų metų Čempionų lygos rėmimo sutartį. Štai taip pašnekėjęs, britų žurnalistas ir pats abejoja, ar ši lobistinė kampanija pasieks kokių nors apčiuopiamų rezultatų. Juk sportas ir politika neturi nieko bendro, ar ne?

>

Pabaigai siūlau patyrinėti visai neblogą svetainę – Futbograd. Rašo ten britai, tačiau specializuojasi buvusios Sovietų Sąjungos šalių futbole. Aš šią svetainę užtikau tuomet, kai mano tekstas jau buvo baigtas, todėl kalnai joje esančios medžiagos čia, deja, liko neatspindėti. Galit ją, tą medžiagą, atspindėti patys.

2: ŽALGIRIS 8:1 SŪDUVA

2014-16Sūduva šiais metais jau pirmavo. Maždaug 10 minučių. 

Tobula pradžia su beviltiška pabaiga – kitaip šių rungtynių nepavadinsi. Tokios desperatiškos sezono pradžios Marijampolėje senokai nebuvo. Iš kitos pusė, jau tampa tradicija pradėti čempionatą galingu pralaimėjimu Žalgiriui.

Faktas kaip blynas – Žalgiris ir Sūduva gyvena kitose planetose. Svarbus čia net ne sukrečiantis rezultatas, o komandų išvaizda ir požiūris į tai, kaip lošiamas futbolas. Šalia Žalgirio šiandien Sūduva atrodė lyg mėgėjų komanda, kuri iš anksto žino, kad praloš begaliniu rezultatu, todėl net nesistengia ką nors įpatingo pasiekti. Nesistengia, nes nesugeba ką nors padoresnio varžovui pasiūlyti. Aišku, aš čia pernelyg užlenkiau. Nėra Sūduva tokia prasta komanda, kokia šį kartą pasirodė. Ir žaidėjai nėra tokie jau blogi. Tačiau tie visai neblogi žaidėjai buvo totaliai neparuošti žaidimui su galingu priešininku.

Pirmas kėlinys dar buvo pusė velnio. Penki įvarčiai drebiant sunkiam sniegui ir į Sūduvos vartus pučiant galingam vėjui atrodė lyg nesusipratimas. Esančiam stadione nelabai kas ir matėsi – tik iš pakeltų Žalgirio žaidėjų rankų galėdavai suvokti, kad ir vėl į Sūduvos vartus krito įvartis. Kai pažiūri įvarčių santrauką (kuri šį kartą buvo pateikta kosminiu greičiu), viskas tampa aiškiau. Prapuola noras kaltinti sniegą ir vėją. Paprasta – Žalgirio žaidėjai daug kartų mušė į Sūduvos vartus iš baudos aikštelės būdami visiškai laisvi. Kitą kartą galėjo bent pusę tų smūgių paleisti šalia vartų (ką sėkmingai darė antrame kėlinyje), tačiau šį kartą visi jie sulindo į Sūduvos vartus.

2014-15

Sakyčiau, Sūduva pralaimėjo 8 minutę, kai visiems ėmė rodytis, jog kartojasi pernykščio sezono pabaigos rungtynės. Tai buvo viena iš kokių 3 Sūduvos judesių, panašesnių į kontrataką. Brokas puikiai pakelė kamuolį, o Baranovskis pagaliau pataikė į vartus tuo nudžiugindamas skystas Sūduvos palaikytojų pajėgas stadione (skystumas skystumu, tačiau šiokį tokį Sakalų atgimimą tenka konstatuoti – tiek pirmose rungtynėse, tiek ir šiandien jų buvo daugiau nei rinkdavosi pernai).

Panašu, kad Sūduva plano ką daryti įmušus greitą įvartį neturėjo. Ir vietoje to, kad racionaliai atsitrauktų prie savo vartų, atiduotų Žalgiriui aikštę bei iniciatyvą ir toliau lauktų progų kontratakoms, Sūduva pamėgino su Žalgiriu žaisti kaip lygūs su lygiais. Saugai ir gynėjai veržėsi į priekį ir paliko Žalgirio puolėjams atviras prerijas aplink savo vartus. O va Žalgiris nepuolė aklai Sūduvos spausti. Sūduva nepakeitė požiūrio nei po pirmo, nei po antro įvarčio. Ir gavo dar tris. Penki įvarčiai per 20 minučių – rimtai susimąstyti verčiantis dalykas.

Antras kėlinys buvo dar liūdnesnis, nors įvarčių Sūduva gavo ir mažiau. Tačiau antroje rungtynių dalyje Žalgiris visiškai dominavo visuose aikštės taškuose. Sūduvos žaidėjai tik beviltiškai blaškėsi ir viską darė ne taip, kaip derėtų. Mėgino žaisti beprasmį lėtą futbolą trumpais perdavimais, prarasdavo kamuolius prie pat savo vartų. Įvarčių galėjo būti ir daugiau, tačiau ir Žalgiris atsipalaidavo bei dažniau mušdavo šalia vartų. Tiesa, tiek pirmame, tiek antrame kėlinyje ir Bartkus išgelbėjo mūsų komandą nuo kokių penkių papildomų bankų (nepaisant to, tai nereiškia, kad jis buvo geriausias komandos žaidėjas).

2014-17

Analizuoti Sūduvos žaidimą sunkoka. Kaip minėjau, pirmą kėliny mažai kas matėsi dėl sniego, o antram kėliny komanda atkakliai kartojo tuos pačius jokios naudos neduodančius fintus.

Įvarčių vaizdo įrašas puikiai rodo, kokia nedarni yra mūsų komandos gynyba. Visi gynėjai vienas po kito klydo paleisdami šalia esančius Žalgirio žaidėjus. Akis badė tai, kad mūsiškiai nuolat pralošdavo poziciją. Būtent dėl to, o ne dėl tinginystės (kuria, neabejoju, imsit gynėjus kaltinti) Žalgiriui mušant įvarčius atrodė, kad mūsiškiai tik stovi ir žiūri. Ne, ne iš piktos valios visa tai – mūsiškiai tiesiog totaliai neskaitė Žalgirio schemų, o ir savų, panašu, neturėjo. Apie tą patį byloja ir tos kvailos situacijos, kai mūsų gynėjas atsitraukdavo, vietoje to, kad eitų ant priešininko ir pakovotų dėl kamuolio. Spėju, kad jie taip darė tiesiog saugodami savo zoną ir nebūdami tikri, kad kas nors kitas ją užims, jeigu atliekamas priešininko spaudimas nepavyktų. Vadinasi – nėra komandinio veiksmo. Žaidėjas rūpinasi tik savo teritorija ir jaučiasi nekaltas, jei iš jo zonos atliktas perdavimas kažkur kitur baigiasi įvarčiu. Juk ten – nebe jo zona. Aišku, kai priešininkas tų įvarčių įmuša aštuonis, tai kažin ar komandoje lieka bent vienas gynėjas, iš kurio zonos įvartis nebūtų kritęs.

Kita aikštės vieta, kurioje Sūduvos reikalai yra apverktini yra aikštės centras. Nepaisant didžiulio būrio saugų, kuriuos šiais metais turi mūsų komanda. Ir nepaisant to, jog ir Žalgiris kol kas dar nėra suradęs optimaliausio veiksmo aikštės viduryje. Sūduvos aikštės centre tiesiog nebuvo. Ten nesimatė nei Andelkovičiau, nei Vaskelos, nei Chveduko su Kiselevskiu. O juk yra nuodėmė turint tokius saugus didžiumą atakų organizavimo darbų palikti Isodai ar Ugge. Šie žaidėjai yra per jauni ir jų funkcijos kitos. Būtent dėl to antras kėlinys man pasirodė dar beviltiškesnis. Mat visos Sūduvos atakos prasidėdavo iš lėto, kamuoliui lakstant tarp minėtų gynėjų ir pasibaigdavo po pirmo jų perdavimo kokiam nors saugui, kuris iškart atsidurdavo Žalgirio žaidėjų apsuptyje. Nebuvo jokio aštrumo, nebuvo tolimesnių perdavimų į plotus kraštuose. Kamuolys nuolat užstrigdavo taip ir nepasiekęs Žalgirio baudos aikštėlės. Viskas, kas buvo panašiau antram kėliny į atakas, nutiko arba Russo, arba Grigaravičiaus kraštuose. Taip pat tikiuosi, kad Andelkovičius netaps Sūduvoje tuo, kuo ankstesniais sezonais buvo Ledesma. Iniciatyvos iš serbo reikėtų žymiai daugiau.

Dar vienas niuansas – galybė pralaimėtų dvikovų. Žalgirio žaidėjai pasiimdavo daugumą kamuolių, kuriuos tolimu perdavimu į priekį siųsdavo vartininkai – tiek Vitkauskas, tiek Bartkus. Žalgiris susirinkdavo ir daugumą kamuolių, kuriuos jų atakos metu Sūduvos žaidėjai nuspirdavo toliau nuo savo vartų. Atakų statistika apverktina – koks vienas smūgis į vartų plotą, kokie du smūgiai link vartų, vienas baudos smūgis ir kokie keturi kampiniai.

2014-19

Žodžiu, Sūduvos žaidimas kol kas yra giliame ikisezoniniame letarge. Kad žaidimas susitvarkys – esu tikras. Klausimas, kiek iki to išganingo laiko Sūduva išbarstys taškų. Kai kas čia jau pradėjo šaukti apie tai, kad Gvildžiui derėtų atsistatydinti. Nesąmonė. Sutinku, kad treneriui tenka didžioji atsakomybės už šį pralaimėjimą dalis. Komanda tikrai nebuvo parengta šiandienos rungtynėms. Tačiau pernai šis treneris sustatė žaidimą. Tiek, kiek leidžia jo kvalifikacija, tačiau su tuo žaidimu Sūduva tik per plauką nepasiekė trečios vietos. Atleidus trenerį šiame sezono etape, komanda garantuotai grimztų dar labiau. Juolab, kad viduje Gvildžio pakeisti net nėra kuo. Tad savo žaidimo neatradusi komanda toliau plaukiotų, kol būtų surastis kitas vadas, o tada tektų viską mokytis iš naujo. Ne, šnekoms apie Gvildžio atleidimą ar atsistatydinimą tikrai nepritarsiu. Padarė komandą Gvildys pernai, padarys ją ir šiemet.

Sūduva prarado tris taškus sužaidusi, tikiuosi, blogiausias sezono rungtynes. Ir taškas. Nėra ko nukabinti nosies. Nei mums, nei juo labiau treneriui ir žaidėjams. Nieko tokio, išgyvensim.

Laukiam: Žalgiris – Sūduva

Pradėkime nuo dviejų dalyko. Vieno – rimto, kito – pramoginio.

Visų pirma mums visiems reikia amžiams įsikalt į galvą – tai, kad LFF (ar kur ten tą darbą kažkas dirba) sudaro sezono tvarkaraštį ir jį viešai paskelbia, dar nereiškia, kad to tvarkaraščio bus laikomasi. Net jei tvarkaraštis yra paskelbtas prieš kelias savaites. Šiame sezone tvarkaraštį teko “koreguoti“ jau antrame ture. Taigi, mieli ponai, užsirašykite juodu ant balto, kad Žalgirio ir Sūduvos rungtynės vyks ne šeštadienį, o sekmadienį. Laikas tas pats. Suprantu, smulkmena. Na ir kas, kad pora dešimčių vyresnio amžiaus futbolo gerbėjų blaškysis aplink Vėtros stadioną šeštadienį. Gal net į akį nuo kokio stoties rajono chuliganėlio gaus. Mat internetu naudojasi ne visi žmonės. Kai kurie, pavyzdžiui, sekančių rungtynių laiką ant popieriuko užsirašo, kai jis pranešamas vykstančių rungtynių metu (esu matęs). Arba atsispausdina LFF prieš sezoną parengtą pdf’ą ir ant sienos pasikabina (irgi esu matęs). Esu tikras, kad tie ponai jokiais būdais nesitiki, kad jau antrame ture rungtynes bus pradėta nukėlinėti. Nežinau kaip jus, bet mane šita mėgėjiška vadybą iš proto varo. Tiesa, atrodo, kad šias rungtynes per teliką rodys. Gerai, velniai nematė. Tik žinokit, kad LFF pasitikėti neverta, todėl reikia prieš kiekvieną turą bent pora kartų rungtynių datą ir laiką pasitikrint. O gal ims ir per radiją kokią transliaciją sumislys?

Antru užėjimu norėjau parodyti Sūduvos naujokus. Tą ir darau. Trūksta tik Grigaravičiaus, kuris rungtynėse su Banga aikštėje nepasirodė. O kiti štai: Russo, Kovačevič, Vaskela, Činikas ir Andelkovič.

2014-8

2014-14

2014-9

2014-12

2014-11

O dabar jau galima ramiai sugrįžti prie reikalų. Pirmam ture Bangai pralaimėjusi Sūduva tapo didžiausio netikėtumo autore. Būtų visai neblogai, jeigu netikėtai baigtųsi ir antrosios Sūduvos rungtynės. Deja, šį kartą netikėtumas būtų tik Sūduvos pergalė.

Po pirmo rato užvirė nemažai tradicinių šnekų apie tai, kad šis čempionatas bus atkaklesnis, bus mažiau nuspėjamų rezultatų ir taip toliau. Smagu būtų, jeigu taip būtų. Arba – kad taip būtų ne tik pirmus penkerius turus, ne tik pirmus du ratus, bet iki pat sezono pabaigos. Tačiau aš tuo patikėsiu tik tuomet, kai taip ir nutiks. Juk ir pernai pradžioje taip atrodė, tačiau antroje sezono pusėje netikėtų rezultatų nutikdavo tik kokį kartą per tris turus, nes tam tikras kiekis lietuviškų futbolo klubų sočiai sugeba išgyventi daugiausiai pusę sezono. Tas kiekis – daugmaž stabilus, nors šio klubo nariai dažnai keičiaisi.

Kas džiugina šiais metais (bent jau kol kas) – žmonių kiekiai stadionuose. Pirmam ture visuose stadionuose žmonių buvo daugiau nei tūkstantis. Daugiausiai Žalgirio rungtynėse (2500), o va Trakų-Granito skaičių statistikos skaičiuotojai akivaizdžiai pakoregavo. Užrašė 1500, nors filmuotoje medžiagoje tiek tikrai neatrodė. Marijampolės skaičius toks pats – 1500  galvų. O tai, prisiminus praeito sezono skaičius, yra visai neblogai. Tikėkimės, kad šis skaičius nebuvo lemtas vien netikėtos sezono pradžios lauke ir saulėtos dienos.

Siurprizai siurprizais, tačiau nugalėti Žalgirį bus žymiai sunkiau, nei buvo pralaimėti Bangai. Siekiant pralaimėjimo Bangai, teko atlikti keletą bjaurių klaidų prie savo vartų, kol Bangos puolėjas sugebėjo į vartus pataikyti. Antram ture pozityviam rezultatui reikės visos komandos pastangų. Vienintelis dalykas, kuriuo galime guostis – tai prisiminimas to, kas nutiko paskutiniame pernykščio sezono ture.

Galbūt derėtų atidžiai pažiūrėti Žalgirio rungtynes su Šiauliais, tačiau tingisi. Juolab, kad kolega iš kitos tvoros pusės tas rungtynes panagrinėjo taip profesionaliai, kad kažin ar ką naujo sužinotume. Kol kas Žalgiris turi ne mažiau bėdų nei Sūduva. Turi jų praktiškai visuose aikštės taškuose. Gynyba toli gražu negroja darniai – užtenka pažiūrėti pirmo turo santraukoje Šiaulių įmušto įvarčio aplinkybes. Net jei tuo metu aikštėje nebuvo vieno iš gynėjų, vis viena toks aplaidumas neatleistinas. Mat primena Sūduvos jaunimo cirkus, kuriais jie mus pernai vis palinksmindavo. Yra neaiškumų aikštės centre – panašu, kad naujieji žaidimo organizatoriai kol kas stokoja organizacinių sugebėjimų. Kas bus pagrindinis Žalgirio puolėjas toje komandoje taip pat dar nenuspręsta. Taigi, Žalgiriui teks pavargt, kol ims groti taip, kaip grojo pernai didesnę sezono dalį. Susižaidimo tempas priklausys ir nuo to, kaip Žalgiriui seksis žaisti artimiausius kelis turus – smagios pergalės gali įkvėpti, nemalonūs pralaimėjai formos kėlimo darbus gali mažumą sutrukdyti.

Nepaisant to, Sūduvos misija sekmadienį bus ne ką lengvesnė. Žalgiris bet kokiu atveju yra visais parametrais galingesnė komanda nei Sūduva (diskutuoti galima nebent dėl puolimo grandies, kurios, panašu, Žalgiryje kol kas nelabai ir yra). Žalgiris yra tokia komanda, kuri gali leisti sau lošti prastai, nes pirmai vietai reikalingą taškų kiekį vis viena surenka. Galim kalbėt apie tai, kad pernai aukso medalius Žalgiris laimėjo tik per plauką, tačiau reikėtų nepamiršti, kad juos laimėjo kone pusę sezono lošdami palyginus prastai.

Žaidimas su Banga parodė, kad pačiai Sūduva dar reikia labai daug, kad komanda pradėtų lošti pergalių link vedantį futbolą. Treneris komandos žaidimą vertino ne taip jau ir blogai, tačiau iš aukščiau puikiausiai matėsi, kad žaidimas kol kas nelimpa – net jei progos ir buvo kuriamos. Tiesą pasakius, vis dar yra sunkoka pasakyti kokio stiliaus futbolą Sūduva šiais metais mėgina lošti. Pirmam ture nebuvo nei gerai veikiančių kontratakų, nei įdomesnių perdavimų (išskyrus nebent Kovačevičiaus perdavimą Russo pačioje rungtynių pradžioje), visiškai nebuvo smūgių iš toli. Trūko pykčio ginantis, o pralaimėtas pozicijas Sūduvos žaidėjai pernelyg dažnai mėgindavo kompensuoti labai nesimpatiškomis pražangomis. Sūduva nerodė jokio agresyvumo aplink Bangos baudos aikštelę, ką puikiausiai įrodo vienas vienintelis baudos smūgis, kurį pirmo kėlinio pabaigoje visi neblogai atliko vienas iš Sūduvos serbų.

Bendram komands judėjimui trūko susiklausymo ir aiškaus plano. Vieną kitą į priešingą pusę nei juda kolega paleistą perdavimą dar gali pateisinti susiklausymo stoka (vis tik naujokų kieks aikštėje buvo daug), tačiau komandos žaidėjai dar nėra pasiskirstę funkcijomis bei vaidmenimis. Kad vis tai ateis – esu tikras. Tačiau kažin ar Sūduva iki sekmadienio spės virsti darniu mechanizmu.

Visko gali būti, kad Sūduvai žaisti su Žalgiriu bus netgi patogiau, nei su Banga. Pirmame ture Sūduva mėgino bravūriškai primesti Bangai spaudimą, atsimušė į kibią gynybą ir ant jos “pakibo”. Pačioje pradžioje įmušti nepasisekė, o kai Bangos pastatytą “tvorą” pagaliau šiaip ne taip perlipo, laiko buvo likę pernelyg mažai. Lošiant su Žalgiriu apie teritorijos ar žaidimo valdymą nėra ko nė galvoti. Šiandien Žalgiris nėra komanda, kuri Lietuvoje sugebėtų atiduoti priešininkui iniciatyvą. Nesugebėtų, net jei Zubas kumščiu grąsindamas verstų. Vadinasi, bus spaudimas nuo pirmų minučių.

Todėl svarbiausia bus tą spaudimą atlaikyti. O tai reiškia – žymiai rimčiau žiūrėti į gynybą, nei tai buvo daroma lošiant prieš Bangą, kuri įvartį mušti galėjo jau kokią penktą minutę. Neabejotina, kad Žalgirio puolimas judės visų pirma kraštais, o tai reiškia, kad pagalbos reikės ne tik vidurio gynėjams, bet ir Činikui su Kovačevičiumi, kuriems neišvengiamai teks mažiau makaluotis priekyje. Sūduvos gynybos lygis smarkiai priklausys nuo to, ar jau galės žaisti Isoda ir Šoblinskas. Bet kokiu atveju, saugų gynybiniai darbai sekmadienį bus itin reikšmingi. Galų gale, prieš tokią komandą kaip Žalgiris gynyboje kitaip ir nepažaisi, kaip dvigubindamas pajėgas kiekviename taške, kur tuo metu yra kamuolys. Beje, reikia pripažinti, kad su Banga Sūduvos gynyba nebuvo tokia jau bloga. Praktiškai visi gaisrai kildavo po neužtikrintų vieno žaidėjo veiksmų. Kadangi šis klausimas jau buvo aptartas, tai nesikartosiu.

Čia galima prisiminti pernykštės pergalės prieš Žalgirį receptą. O jis yra paprastas kaip trys kapeikos ir žemiau mūsų maloniam prisiminimui pateiktas filmukas tą akivaizdžiai rodo. Reikia maksimaliai pasiaukojančių visų komandos narių žaidimo gynyboje. Reikia geriau nei įprastai lošiančio vartininko. Ir reikia maksimaliai greito bei maksimaliai tikslaus žaidimo kontratakose.

Apie gynybą pakalbėjom, vartininko klausimas taip pat aiškus. Belieka tikėtis, kad Džiugas Bartkus loš su tokiu pat įkvėpimu, kaip ir anose rungtynėse. O štai greitai bėgančių priekin jaunuolių Sūduva turi. Tas yra svarbu, nes Žalgirio gynybos pajėgų privalumas – patirtis ir pozicinis sumanumas, o ne greitos kojos. Kažin ar verta mėgint kokį Šemberą apeit vienas prieš vieną, tačiau paritus kamuolį toliau, koks Baranovskis jį ratu apibėgt greičiausiai sugebėtų.

Įdomu, kas dėsis aikštės viduryje. Žalgiris kol kas ten turi bėdų. Tuo tarpu Sūduva – kas nėra būdinga mūsų komandos istorijoje – šiemet aikštės centrui turi kaip niekad daug neblogų žmonių. Ir net jei apie iniciatyvos perėmimą Sūduva tegali pasvajoti, tai racionalus žaidimas aikštės centre padėtų reguliuoti rungtynių tempą – karts nuo karto leistų atsipūsti ir priverstų priešininką tuščiai palakstyti paskui kalmuolį. Dėl tų pačių priežasčių svarbesnis bus ne Žalgirio spaudimas apie vidurio liniją (nes ten Žalgiris greičiausiai ir nebraižys žaidimo schemų), o kuo tikslesnis ir kietesnis žaidimas arčiau savų vartų, aplink baudos aikštelę.

Žinia, Sūduvos žaidėjų sekmadienio rungtynėms ypatingai motyvuot nereikės. Žaidimui su lyderiu visada yra nusteikiama papildomai. Juolab, kad ir Sūduvos komanda pilna žmonių, turinčių savas istorijas žaidimo prieš ar už šią komandą. Kad ir kaip bevartytum, Žalgiriui tai bus daugiau mažiau eilinės rungtynės, kurias tiesiog reikia laimėti. Atlikti darbą, taip sakant. Į principinio Žalgirio varžovo statusą šiais metais pretenduoja tik Atlantas. Ekranas, tokiam statusui pernai dar turėjęs teorinių teisių, jas visiškai prarado sezono bėgyje. O šiemet Ekranas jau nebe ta komanda, kuri sezonas po sezono imdavo aukso medalius.

Žalgiriui šios rungtynės bus visom prasmėm sunkesnės. Sūduvai sėkme būtų laikoma bet koks rezultatas išskyrus pralaimėjimą. Netgi pralaimėjimas minimaliu skirtumu nebūtų laikomas tragedija (kas yra tragedija lošiant prieš Žalgirį mes ir taip puikiai žinome). Žalgiriui gi tragedija būtų bet koks rezultatas, išskyrus pergalę. O kol sezonas neįsibėgėjęs, visko gali nutikti. Net jei pirmosios Sūduvos rungtynės racionaliai galvojantį žmogų verstų svarstyti tik pralaimėjimo tikimybę, kelti baltų vėliavų nėra jokio reikalo.

1: SŪDUVA 0:1 BANGA

2014-7

Sezonas Marijampolėje prasidėjo – valio! O va optimizmą, panašu, teks kuriam laikui kruopščiai supakuot ir padėt stadiono palėpėse. Belieka viltis, kad neteks laukti trečio rato, kad Sūduva ir vėl pradėtų padoriai žaisti. Žmonių šiandien į stadioną sugužėjo kaip niekad daug, oras buvo puikus, rungtynės – pilnos atraeilių pramogų, o va rungtynių pabaiga – tokia pati, kaip ir pernykščiame sezone. Tačiau apie rungtynės daug šnekėti nėra ką. Sūduvai dar teks nemažai paplušėti, kol komanda taps bent jau panaši į tą, kurią matėme ano sezono antroje pusėje. Pirmosios rungtynės buvo tokios blankios, kad nelabai ką net ir gaunasi protingo pasakyti apie žaidėjus arba jų bendrus veiksmus.

Buvo įdomu pamatyti, kas nusipelnys vietos startinėje sudėtyje. O jos nusipelnė kone visi naujokai. Bartkus vartuose, Činikas, Urba, Ugge ir Kovačevičius gynyboje, Andelkovičius, Chvedukas, Kiselevskis, Baranovskis ir Russo aikštėje viduryje ir Radzinevičius puolime. Vaskela pasirodė antrame kėlinyje, tad nematytas liko tik Grigaravičius. Šoblinskas buvo traumuotas ir pertraukos metu atlikinėjo reklamines prievoles, Snapkauskas lyg ir buvo tarp atsarginių, o kur yra Isoda bent jau aš pro ausis praleidau.

Sudėtis gal ir nebloga, tačiau ką nors iš tikro tarp šių vaikinų šiandien išskirti būtų sudėtinga. Vienas matomesnių kaip visada buvo Baranovskis. Radzinevičius irgi išsiskyrė. Man patiko Vaskela, nors laiko jis gavo mažokai. Andelkovičius greičiausiai bus reikšmingas žaidėjas, tačiau kol kas jis nėra padoriai integruotas į komandos veiksmus. Tačiau tokio žaidėjo senokai Sūduvoje nematėme – kuris ir kolegų veiksmams vadovautų, ir aktyviai savo paslaugas kolegoms siūlytų. Kažkaip šis serbas vis sugebėdavo atsidurti tinkamoje vietoje kaip sykis tuomet, kai kolegoms verkiant kam nors kamuolį iškišt reikia. Russo išrodė labai simpatiškai, deja Bangos futbolininko nokautas jam leido vos vos kojas apšilti Marijos Žemėje. Abu nauji krašto gynėjai taip pat atrodo labai neblogai, o apie jų aktyvius veiksmus puolant bus galima vėliau pakalbėti. Bet kokiu atveju, abu atrodo pakankamai protingi ir šiuolaikiško futbolo elementorių neblogai pramokę žaidėjai.

O va jaunieji Sūduvos senbuviai sužaidė prastai. Kiselevskis su Chveduku visas rungtynes kolegų šešėlyje buvo. Iš jų veiksmų jau norėtųsi aukštesnės kokybės. Brokas buvo pernykščio žaidėjo šešėlis – dažniausiai situacijas sulošdavo bukai ir tingiai. Įskaitant ir krūvą lievai pakeltų kampinių (kas sukėlė natūralią ironiją tribūnose – juk antram kėliny Sūduva kampinių kėlė kokią dešimtį). Na o Urba… Melskimės, kad Isoda greičiau į pagrindą sugrįžtų, o Urba ir vėl ilgam sėstų ant suolo.

Rungtynių eiga priminė senus gerus praeito sezono pirmos dalies laikus. Kai komanda lošia vangiai ir nuobodžiai, be jokio įkvėpimo ar fantazijos  ir atsigauna tik tuomet, kai gauna bankę ir kai iki rungtynių pabaigos lieka 10 minučių. Kitas niuansas – šiandieninį rezultatą ir vėl lėmė prasti ir nekordinuoti veiksmai gynyboje. Štai kodėl itin aktyvus Činiko bei Kovačevičiaus dalyvavimas puolime yra rizikinga taktika. Tačiau apie tai jau ne kartą buvo šnekėta, tad tęsti šios temos nėra jokios prasmės. Faktas yra tas, kad šiandien saugai gynėjams padėdavo pernelyg mažai. Ir tai nepasikeitė netgi tuomet, kai tapo visiškai akivaizdu, jog Urba lošia itin nepatikimai.

Chaotiškas žaidimas ko gero yra dėsningas sezono pradžiai. Toks futbolo stilius šiandieniniam Sūduvos priešininkui buvo itin palankus. Ypatingai gero futbolo Banga neparodė. Šių metų Bangos futbolas yra paprastas ir pagrįstas greitu kamuolio pervedimu individualiai pajėgiems atakuojantiems krašto saugams rusiškomis pavardėmis. Matosi, kad tie jaunuoliai baigė rimtesnes futbolo mokyklas, nei dauguma mūsiškių. Kaip ir dera, toks futbolo stilius Bangos žaidime buvo papildytas dar vienu būtinu elementu – kibia gynyba aikštės viduryje, kuri ir leidžia perimti kamuolių, bei maitinti jais tuos minėtus krašto saugus. Banga sukurė kokias dvi pavojingesnes atakas per visas rungtynes, tačiau pergalei pakako vieną jų užbaigti įvarčiu.

Sūduva sūkurė kokias 5-6, tačiau visais atvejais galutiniai veiksmai būdavo labai nevykę (išskyrus, galbūt, tik Radzinevičiaus smūgį pirmam kėliny, kai kamuolys pabučiavo skersinį). Visa bėda, kad tos progos buvo atsitiktinės. Sūduva šiandien neparodė nieko, iš ko būtų galima ką nors pasakyti apie komandos žaidimo stilių. Trūko kombinacijų, trūko ramesnio žaidimo, trūko namie išmoktų kontratakų, buvo per daug beprasmiškų balionų iš savo aikštės pusės. Žodžiu, Sūduva atrodė labai panašiai, kaip ir pernykščio sezono pirmose rungtynėse su Atlantu.

Įvartis buvo praleistas žioplas. Skaudžiausia, kad Bangos atakai beprasidedant, berods, Činikas rėkė keliskart Brokui, kad tas pasaugotų dešinį kraštą. Mat pats Činikas saugojo vidurio gynėjų poziciją. Deja, Brokas net neatsisuko. O kai atsisuko – nelabai ką nors daryti ir mėgino. Kamuolys į tą kraštą ir nulėkė, o tada Činikas liko vienas prieš du priešininkus.

Ši situacija iki skausmo pabrėžė tą beviltišką duobę, kurioje lindi lietuviškas futbolas. Turime žaidėją, kuris visiškai negaudo besivystančios situacijos. Tačiau net ir gavęs išmintingesnio kolegos patarimą, nesugeba reaguoti. Panašių dalykų buvo ir daugiau. Bent jau mane jie labiausiai ir liūdino. Kažkaip pasimiršo per žiemą visos tos nesąmonės. O gal čia šnekos apie garantuotus medalius privertė patikėti, kad kai kurie nemalonūs elementai gal bus išnykę iš lietuviškos komandos žaidimo. Deja, viskas savo vietose. Kreivi pasai už 10 metrų stovinčiam kolegai (Urba, Kiselevskis). Beviltiškai perlaikyti kamuoliai ir… po to sekantis beviltiškai kreivas pasas (Urba). Smūgiai dievui į langus iš kokių 15 metrų, kai reikia mušti ramiai ir tiksliai (Chvedukas, Baranovskis), prie savo vartų zulinami kamuoliai ir dėl to kylančios pavojingos situacijos (Urba, Kiselevskis), kamuolio laukimas stovint vietoje (Brokas, Chvedukas), sugalvojus mušti – kamuolio zulinimas tol, kol priešininkai sugeba uždengti visas angas link vartų (Brokas). Ir taip toliau. Šioje srityje ko gero niekas nepasikeis, todėl belieka viltis, kad komandą į priekį šiemet temps naujokai ir legioneriai. Galbūt bendromis jėgomis jie sugebės kompensuoti tai, ką pernai komandos rezultatams duodavo vienas Valskis.

Kadangi rungtynės yra pirmos, gilesnių išvadų daryti nėra reikalo. Kaip ir nusiminti dėl tokios nykios sezono pradžios. Faktas – Sūduvai dar daug teks paplušėti, jeigu norės išpildyti visas ikisezonines prognozes. Kol kas komanda net nepanašį į tą, kuri užbaigė pernykštį sezoną. Kad komandiniai veiksmai nėra iki galo sustyguoti – nieko baisaus. Kiek labiau nerimauti verčia kai kurių esminių Sūduvos žaidėjų forma ir jų požiūris į savo elgesį aikštėje. Kad komanda įsižais – net neabejoju. Blogai bus tik dėl to, kad taip “susižaidinėdama” Sūduva gali prarasti tiek taškų, kad sezono pabaigoje jie gali nulemti ką nors reikšmingo. Mat Sūduva vis dar nemoka žaisti “praktiško” futbolo – ji arba žaidžia, arba miega. O va lošti blankiai, tačiau taškus vis tiek imti šiai komanda neišeina.

Laukiam: Sūduva – Banga

2014-6Tomas Radzinevičius paskutinės pernykščio sezono namų rungtynėse prie Bangą. 

Štai ir apsisuko dar vienas ratas – futbolo sezono pirmoji diena jau čia pat. Beliko sudėti paskutinius taškus – ir į stadioną! Taip, tai yra geriausias lengvos šių metų žiemos pasiekimas – sezono starto “ant žolės” Marijampolėje seniai nebuvo.

Kažkaip optimistiškai šį kartą praslinko pasirengimas. Netikėtai optimistiškai. Taip optimistiškai, kad net mažumą neramu. Gal ir be reikalo. Pačioje komandoje beveik visi pokyčiai buvo į gerą. Apie tai, kad Valskis paliks komandą buvo kalbama pusė pernykščio sezono, todėl jo netektis nesukrėtė. Bašičiaus bei latvio Davidovso buvo gaila, tačiau ir jie yra pakeičiami. Ledesmą – jau seniai pamiršome, o komandą praeito sezono pabaigoje palikusių jaunuolių nelabai ir pažinojome.

Minėtus žaidėjus pakeitė Marius Činikas, Arminas Vaskela, Mindaugas Grigaravičius, serbai Miloš Kovačevič ir Marko Andelkovič, italas Giorgio Russo ir pernai už dublerius lakstęs Edvinas Puzara. Akivaizdu, kad pokyčiai – į pliusą. Rimtesnis minusas – trenerio Dvarecko išnykimas.

Komandos gyvai šiemet dar nemačiau. Tačiau, iš kitos pusės, draugiškos rungtynės mažai ką pasako apie jos tikrąsias galimybes. Kai prasideda čempionatas, viskas tampa kitaip. O kaip – galėsim įvertinti po kokių 3-4 turų. Po Bangos lauks Žalgiris, paskui Šiauliai ir Trakai. Taigi, Sūduva paragaus visokio plauko varžovų.

Jei pernai klubo vadai kėlė “tikslą” kovoti kiekvienos rungtynės ir tiek, tai šiemet ir be kalbų aišku, kad komanda buvo parengta medaliams laimėti. Žvelgiant iš teorinės pusės ir stebint tai, kas dėjosi kitų komandų stovyklose, toks šio sezono rezultatas atrodo visiškai realus. Galėtum netgi įtarti, kad klubo vadai slapčiomis galvoja apie išlikusį mikroninį šansą prasmukti į Europos turnyrus. Nuo Sūduvos šis reikaliukas nebepriklauso, tačiau šnekos apie visokius variantus, galinčius atverti komandai duris į Europos lygą netyla.

Optimizmas – geras jausmas. Tačiau yra dalykų, kurie neskamba taip džiugiai. Sūduva ir toliau gyvena sezoniškai, nebandydama brėžti net ir poros metų perspektyvos. Vis dar gražu žiūrėt į tai, kaip klojasi Žalgirio gyvenimas. Nesakau, kad šio klubo ateitis garantuotai šviesi, tačiau aiškumo jų veiksmuose yra daugiausiai visoje lygoje. O tai reiškia – ir garantijų dėl šviesios ateities daugiausiai.

Kartais atrodo, kad Žalgiris eina FBK keliu – tiesiog turėdamas daugiau nei kiti klubai pinigų, superka teoriškai geresnius žaidėjus. Tik štai nuo senų laikų FBK Vilniaus klubas skiriasi tuo, kad turi dublerius, trečią komandą, visos Vilniaus mokyklos yra nukabinėtos plakatais, kviečiančiais vaikus į futbolo treniruotes, o miesto meras jau kuris laikas šneka apie naujo stadiono statybą. Žinant šio mero projektų istoriją, galim būti tikri, kad tą stadioną jis pastatys.

Žalgirio pasirinkto kelio esmė – jei nori ateities, jau šiandien privalai pats užsidirbti pinigų. Kitu atveju laukia gyvenimas “nuo sezono iki sezono”. O tai šiandien galima pasiekti tik lyderiaujant Lietuvos čempionate ir renkant pinigus Europos turnyruose. Iš kitos pusės – tuo būdu keliamas klubo prestižas, kuris, tikiu, palengvina ir rėmėjų paieškas. Ir jei klubas iš tikro sugebės užsitikrinti bent 3-5 metus į priekį prognozuojamą gyvenimą, ateis diena, kai galės pildytis ir “nemokamais” žaidėjais iš savo jaunimo komandų. Rašau kabutėse, nes visi supranta, kad užsiauginti žaidėją ko gero kainuoja daugiau, nei nusamdyti Lietuvos lygį viršijantį pusėtiną legionerių.

Šįmetinė Sūduva buvo sukonstruota lyg ir tuo pačiu principu. Panašu, kad pinigų komanda susiveikė daugiau, todėl ir buvo solidžiai papildyta. Taip, mūsų naujokų lygis nėra toks, kokie atkeliavo į Žalgirį (diskutuoti būtų galima tik dėl Andelkovičiaus). Tačiau prisiminus pernykštį sezoną, galime drąsiai teigti, kad ko gero visi naujokai pernai būtų tapę garantuotais pagrindinės sudėties žaidėjais.

Jei atvirai – mes, stebėdami Sūduvos šio sezono komplektaciją, esame kiek sutrikę. Tam yra keletas svarių priežasčių. Viena, manau, visi pasąmonėje nerimaujame dėl to, ar kokybiškai aukštesnio lygio futbolininkai neužgesins pernykštės jaunatviškos ugnies. “Sanatorijos” sunaikinimas pernai buvo didžiausias komandos pasiekimas. Tad ir neramu, kad su papildoma patirtimi į komandą nesugrįžtu ir sena gera tinginystės dvasia.

Antra, šis pokytis komplektuojant komandą rodo, kad pernykštės Prezidento šnekos apie dėmesį vietiniam jaunimui eina šuniui ant uodegos. Jas galima ramiai nuleisti kanalizacijos vamzdžiais į Šešupę. O tai reiškia, kad komandos “strategija” ir vėl radikaliai pasikeitė. Tad jei prie “sanatorijos” gal ir negrįšim, tai prie senojo klubo formavimo stiliaus garantuotai sugrįžome – “žiū, yra pinigų – varom į supermarketą ir šluojam lentynas!!!” Štai dėl ko pradėjau nuo Žalgirio. Nes Žalgirio racionalus planas ir jo atkaklus laikymasis labai jau smarkiai kontrastuoja su tuo, ką ir toliau matome Marijampolėje.

Nesupraskite manęs klaidingai. Man patinka šių metų Sūduvos sudėtis. Manau, kad su tokia komanda Sūduva gali laisvai planuoti sugrįžimą į “medalinį” kelią. Aš džiaugiuosi, kad šiais metais Sūduvoje yra tiek žaidėjų, kad ko gero visų jų net nepavyktų į rungtynių protokolą surašyt. Taip ir turi būti. Komandoje privalo būti konkurencijos dėl vietos aikštėje, o ir kelių žaidėjų traumos ar diskvalifikacijos neturėtų žaidimo fundamentaliai išbalansuoti.

Na bet kol kas visokius nerimus ir dvejones galim kišt į rūsį. Išvadas kurti taip pat dar ankstoka. Tad pasidžiaukim į stadionus pagaliau sugrįžusiu futbolu. Beje, nepamirškite, kad į stadionus sugrįžusiu futbolu pasidžiaugti galima tik stadione.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 173 hits