Pirmą Ratą uždarius

2014-45

Sūduvos džiaugsmai ir vargai. Pirmą ratą aprašinėti visada sunkiausia. Sezono pradžia suteikia išskirtinių išgyvenimų, todėl viskas atrodo šviežia ir daug kartų aptarta. Pernykštė sezono pradžia Sūduvai buvo sudėtinga, o šįmetinė – tragiška. Tačiau pesimizmo mūsų diskusijose buvo tiek daug, kad geriau paieškoti pozityvių taškų.

Tikėtina, kad blogiausią Sūduvos sezono atkarpą jau pamatėme. Ji tęsėsi maždaug iki rato vidurio. Paskui reikalai sunkiai ėmė lipti į kalną. Sūduva parodė, kad ir neįtikėtinai blogos formos būdama gali lošti su visomis lygos komandomis, išskyrus Žalgirį. Būdama šiek tiek geresnės formos – gali sužaisti lygiomis ar laimėti. Jei Sūduvos žaidimas fundamentaliai nepasikeis, mūsų komanda galės drąsiai galvoti apie finalinę poziciją kažkur tarp ketvirtos ir septintos vietos.

Sūduva buvo vienintelė komanda lygoje, sužaidusi totaliai duobinį pirmą ratą (Dainava nesiskaito). Visų kitų pradžios buvo normalios, o kai kurių (Bangos ir Trakų) netgi geresnės nei buvo galima tikėtis. Sezono duobės šių komandų dar laukia, nes sunku prisiminti sezoną, kad mūsų lygoje būtų komandų, kurių sezono metu neištiktų gilesnė ar lengvesnė koma. Kai tai supranti, septinoje Sūduvos vieta po I rato nebeatrodo tokia tragiška.

Apie pralaimėjimą Žalgiriui neverta kalbėti. Jau tampa tradicija, kad žiauriausią pralaimėjimą Sūduva patiria sezono pradžioje žaisdama su Žalgiriu. Šįmetinis buvo išskirtinis – tokias gėdas komandos patiria retai ir prisimenamos jos ilgai. Štai per daugiau nei dešimt metų Sūduvą tai ištiko antrą kartą. Ypatingai gėda yra dėl to, kad kokių nors objektyvių priežasčių pralaimėti tokiu skirtumu nebuvo. Sūduvos pralaimėjimas Žalgiriui nėra toks pats, kaip, pavyzdžiui, Atlanto Sūduvai prieš keletą metų, kai lentelės dugne kybojusios Klaipėdos komandos vartininkas, legendinis Vacys Lekevičius, Marijampolėje iš savo vartų kamuolį traukė 13 kartų. Palikime tą pralaimėjimą ramybėje. Nurašykime jį pilnačiai, pūgai ar kokiems nors kitiems mistiniams argumentams.

Per likusias aštuonias rungtynes Sūduva praleido tik 6 įvarčius. Visai padorus rezultatas. Įmuštų įvarčių lyginti neverta, nes visų komandų įvarčių santykius kol kas iškraipo rungtynės su Dainava. Bet kokiu atveju, šeši praleisti įvarčiai per 8 rungtynes ir 11 pelnytų taškų (3 pergalės, 2 lygiosios ir 3 pralaimėjimai) sako, kad rezultatas yra visiškai pakenčiamas. Sūduva triskart pralaimėjo praleisdama po vieną įvartį. Taigi, viską lemdavo viena klaida gynyboje ir bedantis puolimas. Tačiau kalbėti apie beviltišką triuškinimą nėra jokios prasmės.

Tie trys pralaimėjimai buvo tokie, kad laisvai galėjo baigtis ir priešingu rezultatu. Komandai pritrūko jėgos ir sėkmės, o Sūduvos po pirmo rato užimta vieta yra visiškai logiška – juk trys pergalės pasiektos tik prieš komandas, kurios lentelėje yra žemiau nei Sūduva. Pralaimėjimai Trakams ar Atlantui bei lygiosios su Ekranu ir Kruoja lėmė, kad anos komandos yra aukščiau, o Sūduva – po jomis. Visa tai – šio sezono išskirtinė savybė. Komandas lentelėje kaip niekad skiria mažai taškų.

Sūduvos žaidimas iš esmės gerėti pradėjo rungtynėse su Atlantu. Gerų fragmentų buvo ir tą kartą, ir likusiuose rato žaidimuose. O paskutinėse rato rungtynėse prieš kitą Klaipėdos komandą Sūduva jau pasirodė taip, kaip iš esmės ir turėjo pradėti sezoną. Jei štai tokį futbolą Sūduva būtų parodžiusi pirmose rungtynėse su Banga, būtume sakę – “kaip pradžiai – visai neblogai. Neblogas pagrindas tolesniam formos gerinimui”. Greičiausiai ir taškų tuomet būtų buvę daugiau, ir vieta lentelėje padoresnė.

Dabar gi situacija rimtesnė – Sūduva žaisti pradėjo ne pirmose, o devintose sezono rungtynėse. Tad formą gerinti reikia greičiau, nes sezono traukinys gali ir nuvažiuoti, palikęs mūsų komandą giliame lentelės viduryje. Tiesa, šis sezonas yra kiek paprastesnis – komandų pajėgumai lygesni, todėl ir rungtynių rezultatai mažiau prognozuojami, o ir lygiosiomis jos pasibaigia labai jau dažnai. Tiesą pasakius, neįprastai didelis lygiųjų skaičius pirmame rate buvo tikras Sūduvos išsigelbėjimas. Būtent jis labiausiai ir prisidėjo prie to, kad, sėdėdama septintoje vietoje, Sūduva iš esmės nėra labai nutolusi nuo medalinio ruožo.

2014-43

Sūduvos perspektyvos. Tolesnę Sūduvos evoliuciją kol kas prognozuoti anksti. Pirmieji du antrojo rato turai parodys, ar mūsų komanda jau pasirengusi susigrąžinti, ką prarado per pirmą ratą, ar mums dar teks kurį laiką pasikankinti.

Po gausybės Dariaus Gvildžio eksperimentų, komandos sudėtis lyg ir susidėliojo. Šioje daugmaž aplipdytoje sudėtyje atsirado vietos smarkiai kritikuotiems Vaskelai bei Andelkovičiui, tačiau už borto liko nemažai pagyrų sezono pradžioje susilaukęs Russo ir dar vienas legionerius – serbas Kovačevičius. Du įvarčiai į Ekrano vartus tapo bilietu į pagrindą naujokui Grigaravičiui.

Kad ir kokias mintis vedžiotum apie pernykštį Sūduvos stilių, neišnaudoti Marijos Žemei pakankamai talentingų Vaskelos ir Andelkovičiaus būtų tiesiog kvaila. Sūduvos stilius nėra kokia nors šventa karvė – jį visada mažumą galima koreguoti priderinant prie ryškesnių naujokų. Vaskela su Andelkovičiumi kuo toliau, tuo lošia naudingiau. Ypač, kai gauna daugiau laiko. Nori nenori, tačiau šie žaidėjai yra esminiai įrankiai mėginant aikštėje dėlioti protingesnį futbolą, pagrįsta nestandartiniais sprendimais puolime.

Trumpai tariant: gerų ženklų Sūduvos žaidime vis daugiau, tačiau rasti argumentų rimtam optimizmui dar anksti. Viliuosi, kad antras ratas jų mums pateiks.

2014-42

Lygos lygis. Paskutinius kelerius metus kiekvienas sezonas prasideda šnekomis apie tai, kad “lyga sustiprėjo”. Šitą piarą dažniausiai pradeda oficialūs futbolo atstovai, o paskui tas šenkas pasigauna žurnalistai. Kaip taisyklė, tokios šnekos remiasi kelių klubų pavyzdžiais, tylomis pamirštant, kad dar nebuvo sezono be klubų, turinčių rimtų problemų. Tačiau pirmą ratą tos problemos dažniausiai dar nebūna tokios skaudžios, kad pernelyg disonuotų su begaliniu noru matyti lietuviško futbolo atgimimą. O tas noras, savo ruožtu, yra toks beprotiškas, kad imami matyti visokie miražai ir fantastiniai dalykai, kurių realybėje nė su žiburiu nerastum. Kaip taisyklė, kalbos pamažu rimsta sezonui įsibėgėjant. Viena, problemos pradeda virsti tragedijomis pačioje lygoje, vėliau deguto kaip reikiant drėbteli mūsų klubų pasirodymai eurotaurėse, o paskutinį vinį į “pakilusio lygio” karstą sukala kaip visada apverktinas rinktinės pasirodymas.

Beje, labai įdomu, kaip šiais metais bus lipdoma rinktinė. Tiesą pasakius, šie metai bus ypatingi – LFF ir rinktinės trenerių požiūris parodys, ar “atgimimo” bus galima laukti artimiausią penkmetį, ar šis klausimas bus nukeltas į miglotą ateitį. Didžiausia dilema rinktinės vadams bus klausimas, ką daryti su tais jaunikliais, kurie ėmė kelti galvas padoriuose Vakarų klubuose. Ir jei LFF ir rinktinės vadai turėtų kiaušus, į komandą kviestų aštuoniolikmečius, sedinčius ant atsarginių suolo juventusuose ir romose, ar mušančius įvarčius Danijos čempionate, nei ligšiolinius rinktinės veteranus, lošiančius eilinėse Rumunijos, Rusijos ar Azerbaidžano komandose. Nežinau kodėl, bet man šviečiasi, jog perspektyvesnis yra jauniklis, trinantis suolą Juventuse, nei šaunuolis, mušantis bankes Azerbaidžiano vidutiniokų komandoje. Gal jūs žinote, kodėl man taip atrodo?

Šių metų sezonas prasidėjo tokiomis pat šnekomis. Jų esminė mintis paprasta: “lyga yra stipresnė ir įdomesnė”. Tūlas pilietis, menkai lietuviško futbolo reikalais besidomintis, iš tikro galėtų taip pasakyti, pažiūrėjęs į pirmo rato rezultatus. Daugybė rungtynių, kurios laimėti gali bet kuri iš komandų, daug lygiųjų, labai glaudi komandų rikiuotė lentelėje, kur po kiekvieno turo nuolat vyksta pasistumdymai. Vienintelė Dainava gadina vaizdelį – viską kiaurai pralaimėjusi, taip ir neįmušusi įvarčio, bet praleidusi pusšimtį.

Su antra minėto pareiškimo puse aš visiškai sutinku. Čempionatas iš tikro įdomesnis. Bent jau kol kas. Su pirmąją pareiškimo dalimi – visiškai nesutinku. Atkaklumo pagausėjo ne dėl to, kad ankstesnės vidutiniokės sustiprėjo, o todėl, kad praėjusių metų lyderiai gerokai nusilpo. Vienų nusilpimas turi objektyvias priežastis, kitų – greičiau mistines. Tačiau būtent tai, o ne koks nors ypatingas likusių komandų sustiprėjimas nulėmė šio sezono stilių.

Pažiūrėkime kiek atidžiau.

Štai – Vilniaus Žalgiris. Komandoje nutiko rimtų pokyčių. Ir net jei komandą palikę žaidėjai ir nėra ypatingai geresni už atėjusius, pora metų tam klube kurti vidiniai žaidėjų santykiai pabiro ir kol kas Zubui juos sunkiai sekasi suremontuoti. Žalgiriui vis įmuša komandos, kurios mušti neturėtų. O pats Žalgiris neretai nesugeba pakankami įmušti tiems, kuriuos teoriškai turėtų lengvai ant menčių guldyti. Vietom Žalgiris groja puikiai, tačiau panašu, kad kol kas Peričiaus, Kuklio, Komolovo, Vaitkūno ir Bilinskio paliktos skylės dar nėra suremontuotas. Galbūt Žalgirio vadai tiesiog nusprendė šiemet pasielgti racionaliau. Pirmauti Lietuvos čempionate pakanka ir dabartinės sudėties – net jei kartais komanda ir pastringa lygioje vietoje (Trakai, Ekranas, Granitas). O prieš Čempionų lygą bus galima ir paišlaidauti.

Negroja ir kiti trys anų metų lyderiai – Atlantas, Ekranas ir Sūduva. Čia vienintelio Ekrano susilpnėjimas yra aiškus ir objektyvių aplinkybių nulemtas. Kitų dviejų klubų nusilpimą paaiškinti gali nebent burtininkė Palmira. Apie Sūduvą pakankamai pakalbėjom. Pakaks pasakyti, kad iš šio trejeto tik mūsų komandos sezono pradžią galima laikyti tragiška.

Atlantas buksuoja, tačiau priežasčių išskirtiniam nerimui gali turėti tik tie, kurie šventai tikėjo, kad šiemet Atlantas rimtai kibs Žalgiriui į atlapus. Ir net jei Atlantas su laiku atsigaus, kibimo į atlapus klausimą, panašu, teks atidėti geresniems laikams. Atlantas yra ko gero vienintelė lygos komanda, išsaugojusi kone šimtaprocentinę pernykštę sudėtį, todėl blankią sezono pradžią aiškinti yra dar sunkiau nei, pavyzdžiui, Sūduvos. Mums – paprasta. Mes viską galim suverst ant Dariaus Gvildžio pečių – treneris nepatyręs, titulų dar nelaimėjęs.

Atlanto trenerio kvalifikacija nekelia abejonių. O gal…? O gal vis tik ir ten problema – treneris? Pernai jam pavyko užpompuoti šiaip jau gan vidutinio lygio sudėtį tam, kad ji varytų aukščiau savo realių galimybių. Tačiau tokios būsenos lošti antrą sezoną – sudėtinga. Todėl treneriui nebepavyksta komandos įkvėpti taip, kad su Žalgiriu loštų bent jau kaip lygūs su lygiais. Šįmetinis Atlanto pralaimėjimas Žalgiriui ko gero ir rodo realias šios komandos sudėties galimybes – tuomet, kai jos nėra paskanintos psichologiniu bei emociniu “dopingu”.

Galvoju, gal komandą nusodino tas faktas, kad Atlanto treneris mažumą persistengė ir apsijuokė besigirdamas tuo, kaip jis pusę komandos išsiųs į anglų ir prancūzų klubus? Kai paaiškėjo, jog niekas niekur neišvažiavo, kad visi liko toliau tempti jungą Lietuvos lygoje, tai ir užsidegimas priblėso? Yra kaip yra, tačiau faktas – šįmetinis Atlantas kol kas taip pat neprilygsta pernykščiam.

Štai ir visa paslaptis. Pernykščių lyderių žaidimo kokybė gerokai smuktelėjo. Pernykščių vidutiniokų liko tokia pati arba šiek tiek ūgtelėjo. Štai taip visos komandos tapo panašios. Čempionatas yra gerokai atkaklesnis ir įdomesnis, tačiau apie fundamentalų lygio kilimą kalbėt nėra jokios priežasties.

Kruoja ir Šiauliai lošia daugmaž panašiai kaip ir pernai. Dainava – kol kas keliauja kita orbita, nei visos kitos lygos komandos. Granitas – turi noro ir ambicijų, tačiau kol kas būtent tai ir varo komandą. Granito futbolas nėra kuo nors ypatingas. Nėra jis ypatingas ir Trakų komandoje. Tačiau imant tradicinį lygos viduriuką, jis artimesnis pastarųjų metų Kruojos lygiui, nei, pvz., Šiaulių. Kitaip tariant, aplinkybėms išskirtinai gerai susiklosčius, komanda gali pakovoti dėl trečios vietos. Ne daugiau.

Trakai turi visai neblogą sudėtį. Komandos skleidžiamas užsidegimas taip pat yra simpatiškas. Tik va, galvoju, ar tas ryškus užsidegimo įspūdis nėra labiau sukeltas komandos vadovų žodžių, nei žaidėjų elgesio aikštėje? Liūdna, tačiau Trakai kol kas eina REO keliu. REO prakalbo apie klubo “profesionalėjimą” ir ta proga atleido būrį žaidėjų, su kuriais persikėlė iš pirmos į A lygą ir pakeitė juos eilinias A lygos vidutiniokais iš kitų klubų. Trakai padarė tą patį – pakeitė pernykščius kamikadzes, nukalusius Sūduvą LFF taurėje. Tiesa, Trakai čiupo teoriškai lyg ir aukštesnio lygio žaidėjus – surinko būrį Lietuvos rinktinės veteranų, kurių karjeros užsienyje nenusisekė. Kiekvina nauja Trakų sutartis žiniasklaidoje buvo nušviečiama lyg kokia sensacija teigiant, kad į Trakus atvyksta dar viena lietuviško futbolo “žvaigždė”.

Be abejo, šie pokyčiai Trakų klubą padarė konkurencingesnį. Tai yra neišvengiamas kiekvieno A lygos naujoko likimas. Sūduvoje šie pokyčiai taip pat įvyko. Tik nebuvo tokie drąstiški. O štai Trakai pradėjo labai pavojingą žaidimą su klubo identitetu. Aš mačiau gyvai kaip Trakų žaidėjai lošė pernai prieš Sūduvą. Nepaisant to, kad tą kartą mano komanda patyrė skaudžiausią pralaimėjimą per visą sezoną, priešininko komandos atidavimas kėlė susižavėjimą. O va šiemet to žavesio komandai nebeturi. Tik ar gali tikėtis maksimalaus atsidavimo iš žaidėjų, kurie grįžo Lietuvon nuleistom galvom iš esmės užbaigti karjeros?

Sunku pasakyti, kaip čia yra teisingiau. Trakų savininkų norai ir jų padiktuoti komandos formavimo sprendimai lyg ir teisingi. Tačiau Trakai tikrai nežaidžia taip, kaip tokios sudėties komandai derėtų. O kurioziškas pralaimėjimas taip pat išskirtinio futbolo nerodančiai Kruojai apskritai kelia rimtų klausimų apie Trakų sudėtyje esančių rinktinės narių kvalifikaciją ir požiūrį į savo vaidmenį komandoje.

Tad vienintelis smagiau sustiprėjęs klubas yra Gargždų Banga. Pirmo rato eigoje ne kartą galėjo pasirodyti, kad Banga padarys tai, ką pernai nuveikė Atlantas. Tačiau ir Bangos sustiprėjimas yra gana sąlygiškas. Jis lemtas kelių neblogo lygio naujokų iš Rusijos. Įskaitant ir trenerį.

Tačiau Banga – išskirtinė komanda lygoje. Į A lygą Banga kadaise sugrįžo su panašiu entuziazmu bei energija kaip ir Tauras ar Dainava (ar Trakai su Granitu šiais metais). Tik aniems dviems klubams energijos pakako iš esmės vienam sezonui. Po to jie smigo į tokią finansinę ir vadybinę duobę, kad kol kas taip ir neišnėrė į paviršių. Tuo tarpu Banga panašų lygį išlaikė visus penkis sezonos A lygoje, į kurią sugrįžo 2009 metais.

Visus tuos penkerius metus Banga užimdavo stabilią 6 vietą (nepriklausomai nuo to, kiek lygoje lošdavo komandų). Tačiau esmė net ne išskirtinai stabilūs rezultatai. Svarbiausia yra tai, kad kažkokiu būdu Banga kiekvieną sezoną išsaugodavo ir tą pačią kovinę dvasią. Nepriklausomai nuo to, kas komandą treniruodavo, ir kas joje žaisdavo, Banga kasmet būdavo kietu riešutu net ir stipriausiems lygos klubams. O aukštesnę vietą užimti komandai sutrukdydavo tik gilios, bet laikinos formos duobės, kai kokį ratą ar pusantro Banga pralaimėdavo visiems iš eilės.

Užtat ir sakau, kad Bangos šįmetinis sustiprėjimas, nėra toks didelis, kaip jos užimama vieta. Laikas parodys, ar Bangai pavyks išokti aukščiau bambos (tai yra klasikinės šeštos vietos), tačiau paskutiniai keli pirmojo rato turai ko gero parodė, kad ir pernykščio Atlanto skrydį kažin ar Bangai pavyks pakartoti.

2014-44

Antro rato belaukiant. Sustiprėjo čempionatas ar susilpnėjo – ne taip svarbu. Ypač man, kuris yra pagarsėjęs “atkaklaus”, o ne “gražaus” futbolo mėgėjas. Šių metų sezono įtampą kuria suvienodėjęs komandų lygis. Ar visi devyni klubai išlaikys pirmo rato tempą ir toliau – pamatysim. Galim viltis, kad vasarą prie šio devyneto prisijungs ir Alytaus Dainava, nors tuo metu jai jau gali būti mažai likę vilčių, kaip nors pakeisti užimamą vietą. Taip pat bus įdomu pažiūrėti, ar sezono viduryje nepradės šaudyti kai kurių lygos vidutiniokų saugikliai, kaip nutinka kasmet.

Aišku, mums norėtųsi, kad Sūduva sezoną būtų pradėjusi be tų visų nesąmonių, kuriomis mus kankino pora mėnesių. Jei Sūduva būtų išlaikiusi pernykštį futbolo lygį, laisvai galėjo ne tik sėdėti lentelės viršutinėje dalyje, bet ir su kol kas buksuojančiu Žalgiriu pasistumdyti. Bet – kas buvo, tas buvo. Nėra čia ko grižti prie to, kas “galėjo būti”. Iš kitos pusės, dabartinis komandų pajėgumų panašumas Sūduvai išėjo tik į naudą. Jis leido beviltiškai pirmą ratą sulošusiai mūsų komandai ne tik pernelyg neatsilikti nuo lentelės viršaus komandų, bet netgi išsikapstyti iš priešpaskutinės vietos.

Tuoj viską pamatysim. Antro rato ilgai laukt nereikės. Jis – jau šį savaitgalį.

Reklama

16 Responses to “Pirmą Ratą uždarius”


  1. 1 Remis 2014-04-22 19:12

    Iš tikrųjų Trakai neapsivalė nuo pernykščių žaidėjų taip žiauriai, kaip, pavyzdžiui, Granitas. Keli pernykščiai patenka į pagrindą, dar krūva sėdi ant suolo.

  2. 2 Diviriks 2014-04-22 19:55

    Kad pats, Tamstele, buvote labai įdomiai parašęs apie Sūduvą apibendrindamas praeitų metų sezoną. Prisikalbėjote :)) Aišku, tose spėlionėse ne viskas pasiteisino, tačiau, teip, dabar Sūduva netraukia iki pirmo trejeto žaidimo prasme, tačiau taškų prasme yra netoli. Kol kas. Žodžiu, matysim, kap tęę bus.

  3. 3 Anonsas 2014-04-23 19:46

    Yra dar vilties ir Europoje šiemet pasirodyt :)

  4. 5 p.o.p. 2014-04-23 20:17

    Et, geriau apie tai net negalvot. Sunku patiket kad banga ar ekranas nepralystu pro Lff kabinetus. Is kitos puses, bent jau kol kas Europa skambetu kaip nepelnyta galimybe papildyti kitu metu biudzeta, nes Suduvos zaidimas kol kas nesuteikia vilties ka nors Europoje smagaus parodyti.

  5. 6 Draugas 2014-04-24 14:29

    Tai kad nei viena komanda nesuteikia vilties parodyt kazka Europoj. Juolabiau Ekranas. Geriau jau mus siustu, tai papildomu euru pasirinktume.
    Siaip Ekranas skolose yra, teismai, tai kaip ir neturetu jiems suteikti tos licenzijos, bet pas mus viskas kitaip vyksta :)

  6. 7 carlos 2014-04-24 16:15

    nesutinku su lygos vertinimu totaliai, žalgiris praeitų metų pirmą ratą ne ką geriau sužaidė, o pabaigą iš vis tragiškai, tai nematau, kodėl ši komanda negalėtų pasirodyti geriau, o kadangi vertinimas pats kažkoks labai abstraktus tai nematau jokio pagrįstumo(kai kurios komandos vertinamos pagal sudėties pokyčius, kai kurios pagal žaidimo, kurį kažkaip įvertinti dėl sudėties pokyčių vėl neišeina, gaunas beleberdą) , iš atlanto nieks praeitais metais nieko nesitikėjo, o šiais metais sudėtis jų geresnė bent dviem centro saugais, tik kad būtent nebuvo jie ant tiek geresni jau praeitais metais, kad kažkiek sustiprėję vidutiniokai negalėtų jiems prie neidealaus žaidimo kibti į atlapus, praeitais metais buvo 2 tauras ir dainava (plius sezono pabaigos šiauliai) visiškai tragiškos komandos, šiandien viena, mano manymu, bendras lygis pagal sudėtis akivaizdžiai pagerėjo, o ne pagal sudėtis vertinti,bet pagal kažkokį abstraktų žaidimą niekaip neišeina…

  7. 8 carlos 2014-04-24 16:16

    *abstraktų žaidimą vertinti niekaip neišeina…

  8. 9 M 2014-04-24 18:18

    Cempionato sustiprejimas yra gana subjektyviai vertinamas dalykas, todel kiekvienam gali atrodyti kitaip, tad nera prasmes gincytis bei neigt kito nuomone. Sunku gincytis butu tik tuo atveju, jei lygoje netycia kokie trys Realai ar Chelsiai atsirastu.

  9. 12 p.o.p. 2014-04-24 18:25

    Carlos, čia kaip pasakysi, taip ir bus. Tam, kad galėtum iš tikro objektyviai įvertint – reikia kone visas rato rungtynes pamatyt. O ar tokių žmonių Lietuvoj yra – didelis klausimas. Į solidžią tiesą niekada ir nepretendavau – o kartais netgi sąmoningai tą tiesą mažumą pakraipau, kad diskusija išsiprovokuotų:) taip kad netgi mažumą keista, kad šį kartą prireikė vos ne savaitės, kad kas nors aš šito kabliuko užkibtų:)

    mano požiūrio esmė paprasta – kiek teko matyti šių metų lygos žaidimų, tai, išskyrus Žalgirį ir dar gal Bangą, visi kiti klubai tokį košmarišką futbolą rodo. Pvz., žiūrėjau gabalą paskutinio turo Kruojos-Atlanto rungtynių – kažkokia pornografija, visišką tenisą abi komandos lošė, net operatorius su kamera nespėdavo sekt kaip kamuolys iš vienos aikštės pusės į kitą laksto. aišku, ten taip pat matėsi, kokio “puikaus“ lygio Pakruojo veja – dulkės net iš po bėgančių žaidėjų kojų kilo.

    Lyga iš tikro įdomesnė, tačiau ne dėl to, kad futbolo lygis pakilo, o todėl, kad komandų pajėgumai suvienodėjo (vieniems kiek sustiprėjus, kitiems – kiek susilpnėjus). Tačiau kai pagalvoji apie Euroturnyrus, tai juk akivaizdu, jog be Žalgirio ten daugiau niekam nėra ką veikt.

  10. 13 Anonimas 2014-04-24 23:24

    Na taip kad komandos apsilygino tai tiesa. Tai nezinau kaip cia traktuot, sustiprejo ar susilpnejo. Cia daugiau piaras kad ai sustiprejo Lietuvos futbolas, bet rinktine kaip maudesi purve taip ir maudysis, tai bendrai lygis tikrai nepakilo.
    Zalgiris bus cempionai cia be kalbu,bet as tai isvis siek tiek pykti laikau ant Zalgirio. Pasieme kazkoki neaisku puoleja, kuris ir A lygoj tikrai ner geriausias, o A lygoj pas mus puoleju isvis realiai nera normaliu. Pernuomavo pagrindo zaidejus, tai jeigu ju prireiks tikisi i zaidima iliet per 3 rungtynes tuos zaidejus? Suprantu kad forma ju geres, ir dabar jie neprasti, uztenka Lietuvai per akis medalius pasiimt. Bet norint pasiekt kazka daugiau privalejo pasiimt aukstesnio lygio puoleja. nes visa Lietuva tik i juos viltis deda, pasirodymams Europoje, bet bent jau sezono pradzioje, tai liudesys kazkoks, nezaizaruoja optimizmu futbolo myletojai

    • 14 carlos 2014-04-25 10:33

      pilnai pritariu, ypač toje vietoje dėl puolėjų, man pvz., nesuprantama kodėl pas šiaulius realiai yra geresnis ar bent jau labai panašaus lygios puolėjas, na tiksliau suprantama, kad niko nori iš 19mečio kiprioto žvaigždę sukurt, bet operatyvių problemų taip neišspręsi….

  11. 15 Jakas 2014-04-25 15:55

    Mačiau absoliučiai visas rungtynes ir bendras lygis neabejotinai pakilo.

    • 16 kitas Juozas 2014-04-25 20:01

      nu bet kaip lygis tiesiog per vieną sezoną gali pakilt? op ir viskas. tai ilgalaikis procesas. be to, jei šiemet pakilo, tai reiškia kad ir ateity nuolatos kils? manau, kad ne.


Comments are currently closed.



Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,184,594 hits