Archyvas pagal 2014 gegužės



Laukiam: Sūduva – Atlantas

Savaitė be Sūduvos futbolo pralėkė greitai, tačiau atrodo, kad nuo paskutinės pergalės prieš Trakus praėjo amžinybė. Tai yra netiesa, todėl ir siūlau mintijimą apie vakaro dvikovą pradėti nuo to įstabaus savaitgalio prisiminimo. Beje, lygos pateiktame video labai aiškiai matomas ir Trakų žaidėjas, smagiai spyręs butelį link Sūduvos Sakalų. Na bet ko gero Lietuvos futbolo drausmės sargams tokios smulkmenos nerūpi. Svarbu, kad nemėtytų butelių į teisėjus.

Per pirmus 4 antro rato turus mūsų komanda surinko 9 taškus. Neblogai – ypač prisiminus, kad per visą pirmą ratą buvo sugraibyta vos 11. Tačiau Sūduvos šį kartą laukia ko gero sudėtingiausios šio rato rungtynės. Atlantas nėra ta ant sparnų lakstanti komanda, kokia buvo pernai. Pernai į auksą Atlantas kabinosi dėl to, kad buvo vienintelė komanda dukart nugalėjusi Žalgirį (neskaitant, aišku, Sūduvos pergalės paskutiniame ture).

Šiemet Atlantas ypatingų sparnų nerodo, Žalgiriui tiesioginėse dvikovose nusileidžia, buksuoja rinkdamas lygiąsias, tačiau lošia ko gero stabiliausiai lygoje (pamiršus Žalgirį ir Dainavą). Dėl to, sezoną pradėjęs gal ir neįspūdingai, tačiau pamažu didindamas apsukas vis tik nusikapstė iki antros vietos, kur kolei kas sėdi pakankamai tvirtai (turiu omeny tai, kad Kruoja kol kas su Žalgiriu dar nežaidė). Atlantas šiemet pralošė du kartus ir abu – Žalgiriui.

Tiesa, į pralaimėjimų ir pergalių skaičių kol kas labai dairytis nereikia – šiemet komandos taip dažnai lošia lygiom, kad šis statistinis parametras yra mažumą iškrypęs. Taip penktą vietą kol kas užimantis Ekranas turi keturiais taškais mažiau nei Atlantas, tačiau pralaimėjęs yra tiek pat kartų – du. Sūduva kol kas yra ketvirtoje vietoje ir turi 5 pralaimėjimus. Daugiau už Sūduvą lygoje pralaimėjo tik lentelės dugno komandos – Šiauliai ir Dainava. Septintoje vietoje esantys Trakai turi tik 3 pralaimėjimus.

Sūduva antrą ratą lošia labai dailiai, tačiau mums vis dar vaidenasi, kad kiekviena nauja pergalė – atsitiktinumas. Po labai sunkaus pirmojo rato mums sunkoka patikėti, kad sezono pradžios nesąmonės baigėsi ir Sūduva pasiekė tą lygį, nuo kurio ir derėjo pradėti sezoną. Matysim, kaip čia bus šį kartą. Tikri galime būti tik dėl vieno dalyko – pasistumdymų lentelėjo garantuotai bus ir po šio turo. Sėkmės!

Putinas – Čempionų lygos nugalėtojas

2014-56Kadras iš filmo “Maskva ašaromis netiki“

Propaganda būna dviejų rūšių. Tiesmuka ir aukšto lygio. Tiesmukos propagandos “Made in Naša Raša” galėjome į valias prisižiūrėt pastaraisiais mėnesiais. Primityvi propaganda gaunasi tuomet, kai paimi vieną ir tą patį žmogų ir nufilmuoji su juo du reportažus. Viename jis – sužeistas Ukrainos miesto gyventojas, kitame – Ukrainoje sužeistas Vokietijos pilietis. Tuomet abu paleidi per teliką. O štai aukšto lygio propaganda nėra taip lengvai pastebima.

Pradėkime nuo senos istorijos. Buvo toks kultinis sovietinis filmas – “Maskva ašaromis netiki”. Filmas, kurį, anot legendos, Ronaldas Reaganas žiūrėjo 8 kartus prieš susitikimą su Gorbačiovu – “kad geriau pažintų rusišką sielą”. Šūdą jis pažino. Tiesiog gavo trigubą dozę aukščiausio lygio propagandos.

Beje, filmas visai neblogas – sukaltas pagal holivudinės melodramos vadovėlį. Ne šiaip sau jis tapo vienu iš trijų sovietinių filmų, gavusių Oskarą. Ne šiaip sau – tam jis ir buvo skirtas. Filme pasakojama paprastos tarybinės moterelės istorija – nuo studentės iki fabriko direktorės. Jokių marksų, leninų ar stalinų. Nors veiksmas vyksta Sovietų Sąjungoje 1950-1970. Toks buvo šio puikaus filmo tikslas – parodyti pasauliui humaniškąjį sovietinio režimo veidą. Šalį, kurioje gyvena normalūs žmonės, jie myli, susilaukia vaikų ir… lyg niekur nieko tampa fabrikų direktoriais. Graži istorija, skirta apgauti tuos, kurie Sovietų Sąjungą pažino tik iš vakarietiškų žurnalų ir laikraščių. Šis filmas – viena geriausių sovietinės propagandos operacijų. Jos sėkmė įrodo ta pati legenda apie kvailutį Reaganą.

Amerika šiam propagandos šedevrui Oskarą išrašė 1980. Ir štai tuomet viskas tampa aišku. Sovietų propagandistai suveikė puikiai, o amerikonų – pramiegojo klastingą kolegų dūrį. Vyresni piliečiai ko gero ir patys prisimins kontekstą. O jaunesniems priminsiu. 1979 metais prasidėjo Afganistano karas – šių metų pabaigoje sovietų kariai jau buvo Afganistane ir per kitus metus jį okupavo. 1980 metais įvyko ir Maskvos Olimpiada. JAV pareikalavo sovietų išvesti kariuomenę iš Afganistano ir kai tie atsisakė, nutarė Olimpiadoje nedalyvauti. JAV pavyzdžiu pasekė 65 šalys. Sovietai po ketverių metų nevažiavo į Olimpiadą Los Andžele. Jų rėmėjų buvo mažiau – šioje Olimpiadoje nedalyavo 17 šalių. Beje, du gudručiai – Iranas bei Albanija sugebėjo boikotuoti ir Maskvos, ir Los Andželo Olimpines žaidynes.

Štai tokiam kontekste pasirodė minėtas propagandinis filmas. Ačiū dievui, laikai tada buvo geri ir niekam net nekilo minčių taukšti apie tai, kad sportas ir politika – nėra susiję dalykai (tema, kurią šiais laikais taip mėgsta ir politikai, ir tarptautinių sporto federacijų biurokratai). Tais gerais laikais niekas neapsimetinėjo ir pusė pasaulio asmeniniu pavyzdžiu demonstravo, jog sportas yra vienas galingiausių propagandinės kovos ginklų. Net jei tai yra Olimpinės žaidynės – tautų ir valstybių draugystės simbolis.

Istorija sena, tačiau istorija visada padeda suprasti šiandieną. Rusija ir vėl kariauja. Ir kaip visada – keliais frontais. Ir šautuvais, ir propagandistų rankomis. Šiandien jau yra šnekama, jog Rusijos karinių pajėgų atnaujinimas nutiko ne per paskutinį pusmetį ar metus. Sakoma, kad Rusijos kariuomenė buvo rekonstruota po 2008 metų konflikto su Gruzija. Vieną iš galingiausių savo propagandos ginklų Rusija taip pat sukūrė ne šiemet. Dabar Rusija skina vaisiuos nuo medžio, kuris buvo pasodintas prieš dešimtmetį.

Tie, kas žiūri Čempionų lygą, manau, ne kartą matė Gazpromo logotipą ir stadionų reklaminiuose skyduose, ir ant kai kurių komandų marškinėlių. Galim būt tikri – Gazpromo logotipas skaisčiai švies ir Čempionų lygos finale. O kas yra Gazpromas? Dujų ir naftos įmonė priklausanti Rusijos vyriausybei. Šiandien Rusijos vyriausybė Gazpromo rankomis spaudžia Ukrainą grąsindamas užsukti dujų kranelius (balandžio pradžioje dujų kaina Ukrainai išaugo kone dvigubai, dėl to ukrainiečiai ir nenori mokėti), o Grazpromas lygina kostiumus planuodamas šventinę išvyką į Čempionų lygos finalą Lisabonoje. Tačiau Europos futbole ši valstybinė Rusijos įmonė pasirodė ne vakar ir ne pernai.

2014-59

Į futbolą Gazpromas koją rimčiau įkėlė dar 1999 metais, tapęs Sankt Peterburgo Zenito rėmėju. Kitais metais Rusijos prezidentu buvo išrinktas Putinas ir Gazpromas greitai sužydėjo. Putinas pakeitė įmonės vadovus naujas (vienas iš jų buvo šiandieninis Rusijos ministras pirmininkas Dimitrijus Medvedevas), o valstybinių įmonių verslo aplinką sutvarkė taip, kad Gazpromas greitai tapo viena galingiausių korporacijų pasaulyje. 2005 metais ji ir futbolo rimčiau ėmėsi – iš Zenito rėmėjo tapo klubo savininku, o pačiam klubui buvo iškeltas tikslas ne tik valdyti Rusijos čempionatą, bet ir pasirodyti tarptautinėje arenoje. Tai buvo įgyvendinta taip pat greitai – 2008 metaus Zenitas laimėjo UEFA taurę. Zenitas tapo turtingiausiu Rusijos klubu ir nuo to laiko šios šalies čempionatą laimėjo jau tris kartus. Tačiau Gazpromui tai buvo tik kelio į Europos futbolą pradžia. Maždaug tuo metu, kai Gazpromas įsigijo Zenitą Rusijos vyriausybė šią įmonę pavertė dujų eksporto monopolistu Rusijoje.

2007 metais Gazpromas tapo vokiečių FC Schalke 04 pagrindiniu rėmėju. Šnekama, kad šiam klubui rusų korporacija kasmet atriekia po 20 milijonų eurų. Ne paslaptis ir tai, kad FC Schalke 04 rėmėju Gazpromas tapo iškart po to, kai pasirašė 6 milijardų eurų vertės sutartį su keliomis Vokietijos kompanijomis apie dujų vamzdžio tiesimą tarp šių šalių Baltijos jūros dugnu. Ką reiškia rusiški pinigai vokiškame klube buvo parodyta 2011 metais, kai FC Schalke 04 nusprendė palikti vartininkas Manuel Neuer (kraustėsi į Miuncheno Bayerną). Tą bjaurų reikaliuką mėgino išspręsti ne kas kitas, o pats Putinas – vokiečių spauda rašė apie tai, kad Rusijos prezidentas ne tik davė nurodymus Gazpromui suteikti klubui papildomų lėšų žaidėjui išlaikyti, bet netgi pats asmeniškai šiuo klausimu skambino komandos vadovams.

2012 Vokietijoje pasklido šnekos ir apie tai, kad Gazpromas mėgina įsigyti patį Bayerną. Kalbėta, kad Gazpromo pasiūlymas stipriai viršijo sumas, kurias anksčiau klubui sumokėjo kiti du rėmėjai – 2002 metais Adidas (77 milijonai eurų už 9.1 procentus akcijų) ir 2009 metais Audi (90 milijonų eurų už tokį pat akcijų kiekį). Tačiau šį kartą šnekos ir liko šnekomis.

Tačiau Rusija ir Vokietija nėra vienintelės Gazpromo ir Rusijos Vyriausybės investicijos Europos futbole. 2010 metais Gazpromas nuo bankroto išgelbėjo legendinį Serbijos klubą – Belgrado Crvena Zvezda. Tačiau šis sandėris (klubas iš rusų gauna po 3 milijonus eurų per metus) yra gryna smulkmė, nors sandėrio trukmė – penkeri metai. Tokia maža, nostalgiška investicija, kurią greičiau paskatino klubo vardas, o ne dar didesnio matomumo Europos futbole argumentas.

Žaidžia du Gazpromo klubai. Reklama.

Žymiai rimtesnį paramos sandėrį Gazpromas pasirašė 2012 metų pabaigoje su Londono Chelsea. Nieko nuostabaus – juk šio klubo savininkas yra senas Rusijos valdovų draugas. Sumos, kuria Gazpromas pamalonino Londono klubą aptikti nepavyko, tačiau buvo kalbėta, kad ji gerokai palengvins klubo galimybes kultūringai apeiti UEFA diegiamo “Finansinio Fair Play” taisykles. Vienas iš šios “priemonės” tikslų yra apriboti begalines pinigų čiurkšles, kurias į jiems priklausančias komandas kasmet švirkščia kai kurie pasaulio turtingiausieji vyrai. Šis dokumentas riboja paties savininko investicijas, tačiau užsimerkia dėl tų pinigų, kuriuos klubams duoda rėmėjai. Kai kurie turtuoliai tuo ir naudojasi.  Taip pat kaip ir Vokietijoje ar Serbijoje, ir Anglijoje futbolo rėmimo projektai žengė koja kojon su Gazpromo verslo interesų plėtimų tose šalyse. Tačiau šio giganto ir jo atstovaujamos šalies poreikių augimą dar labiau simbolizuoja 2012 metais nutikusi Gazpromo finansinė draugystė su FIFA ir UEFA.

2012 metų liepą Gazpromas tapo oficialiu UEFA Čempionų lygos partneriu. Tų pačių metų rugsėjį jis tapo ir FIFA partneriu. Ši sutartis “dengia” visus FIFA renginius 2015-2018 metais, įskaitant ir 2018 metais Rusijoje turintį įvykti Pasaulio futbolo čempionatą (galvojant apie Rusijos valdžios investiciją į futbolą, šio projekto taip pat nederėtų – juk Gazpromo ir Rusijos vyriausybės pinigai eina iš tos pačios kišenės). Kalbama, kad šioms futbolo organizacijoms Gazpromas “paaukos” daugiau 150 milijonų eurų.

Ir dar viena skambi “smulkmena”. Šiais metais Gazpromas nusisamdė vokiečių futbolo lengedą Franzą Beckenbauerį, kuris tapo Gazpromo socialinio projekto “Futbolas už draugystę” prezidentu (kad ir kaip tai ironiškai šiandien beskambėtų). Na bet čia juk iš tikro smulkmė – Beckenbauerio honororas ko gero viršys išlaidas, kurių Gazpromas turės organizuodamas futbolo turnyrus vaikams iš Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Rusijos, Serbijos, Bulgarijos, Vengrijos, Slovėnijos ir Graikijos. Tingiu tikrinti, tačiau esu beveik tikras, kad toks keistas ir iš pirmo žvilgsnio nepagrįstas šalių parinkimas yra tiesiogiai susijęs su Gazpromo verslo interesais.

Gazpromas – Čempionų lygos rėmėjas. Reklama. 

Gerai, o dabar pažiūrėkime į kalendorių. Gegužės 25 dieną yra numatyti Ukrainos prezidento rinkimai. Čempionų lygos finalas – gegužės 24 dieną. Gazpromo remiamas vaikų futbolo turnyras finišuos Londone gegužės 24-26 dienomis. Štai taip Ukraina ir Rusija dar kartą susigrums karo ir propagandos lauke. Nežinau, gal ukrainiečiai apsižioplino sukergę Gazpromo remiamą Čempionų lygos finalą su savais rinkimais. O gal… Ligšiol Rusijai “sutapimų menas” sekėsi tiesiog idealiai. Referendumas Rytų Ukrainoje iškart po gegužės 9, pažadinusios tam tikrų žmonių reikalingus jausms. Būtinybė spręsti Krymo klausimą – iškart pasibaigus Sočio Olimpinėms žaidynėms. Nesvarbu, kas čia už ką atsakingas. Aišku tik viena – “europietiškas” Rusijos veidas juo labiau bus akentuojamas, kuo arčiau bus Čempionų lygos finalo diena. Kremlius gali tik graužti nagus dėl to, kad ispanai atėmė galimybę finale turėti rusišką klubą, kuris šių dienų įvykių kontekste galėtų pasirodyti dar rusiškesnis, nei yra iš tikro.

Beliko dar vienas niuansas. Prieš kokį mėnesį apie jį raštą buvau sukurpęs. Kaip ir buvo galima tikėtis Ukrainos futbolo čempionato ir jame lošiančių Krymo klubų klausimas ir toliau kybo ore. Čempionate toliau tvyro chaosas. Tačiau tuo stebėtis nereikėtų – ar gali būti kitaip, kai šalyje vyksta karas?

Ukrainos čempionatas jau beveik pasibaigė – beliko keli turai ir čempionas jau yra aiškus. Juo tapo Donecko Šachtioras. Šią savaitę bus žaidžiamas Ukrainos taurės finalas. Dar gegužės 7 dieną Ukrainos Vidaus reikalų ministerija kreipėsi į Futbolo federaciją, rekomenduodama likusias čempionato rungtynes rengti be žiūrovų. Futbolo federacija tokioms rekomendacijoms pritarė, todėl gyvai futbolo Ukrainoje šiame sezone greičiausiai jau niekas nebepamatys. Draudimas leisti į rungtynes žiūrovus galioja ne tik Premjer lygai, bet ir Pirmos bei Antros lygos rungtynėms. Premjer lygos jaunimo komandų čempionatas nutrauktas (ten, kaip suprantu, šalia pagrindinės komandos dar lošia U-19 ir U-20 komandos). Rungtynes rekomenduojama rengti darbo dienomis ir normalių žmonių darbo valandomis. Be žiūrovų vyks ir Taurės finalas, kuris buvo planuotas Charkove, tačiau vėliau perkeltas į Poltavą. Rungtynės apskritai nėra rengiamos Donecko, Lugansko, Odesos ir Charkovo srityse. Trumpai tariant, siekiama tiesiog formaliai užbaigti pirmenybes.

Tačiau net ir tai padaryti gali būti sudėtinga. Štai šią savaitę rungtynės tarp Kramatorsko Avangard ir Poltavos Vorsklos (Pirma lyga) neįvyko, nes pirmoji komanda nesugebėjo išvažiuoti iš savo miesto pro karinius postus. Tuo tarpu gegužės 7 dieną Sevastopolyje turėjusios vykti rungtynės tarp vietos komandos ir Charkovo Metalisto įvyko Kijeve, nes Rusijos paskirtas Sevastopolio meras oficialiai uždraudė savo mieste rengti Ukrainos pirmenybių rungtynes.

2014-58Futbolas Zaporožėje.

Gegužės pradžioje Ukrainos futbolas apskritai niekam nerūpėjo. Visą dėmesį nuo futbolo žvaigždžių “pagrobė” Ukrainos futbolo ultros, jau senokai rengę prieš rungtynes jungtinius “taikos maršus”. Greičiausiai būtų rengę ir toliau, jei ne Odesos įvykiai, kai toks maršas buvo atakuotas prorusiškų kariūnų ir virto didžiulėmis skerdynėmis. Deja, Maskva ir čia pasiekė savo, nes Ukrainos ultrų judėjimas tuo metu ėmė kelti rimtų nepatogumų. Juk būtent tos bendros kadaise priešiškų grupuočių demonstracijos buvo ko gero vienintelis ligšiol atvejis, kai abi Ukrainos pusės draugiškai žygiavo vienoje gretoje ir su vienu tikslu. Ultros taip ryškiai ir gausiai demonstravo Rytų ir Vakarų Ukrainos susijungimą, kad rusiškoji pusė netgi mėgino paversti futbolo fanus panašiu baubu, kuris buvo nulipdytas iš neypatingai gausaus Pravyj Sektor. Pavyzdžiui, buvo kviečiame nepirkti bilietų į Ukrainos čempionato rungtynes, nes pinigai keliauja ultrų ir Pravyj Sektor “smogikams”.

Štai taip Ukrainos futbolas atrodo gegužį. Tačiau ir čia istorija dar nesibaigia. Ponai ir ponios, klaupkitės ant kelių – scenon žengia ponai iš FIFA ir UEFA. Krymo futbolo klubų likimas vis dar neaiškus. Simferopolio Tavrijos ir FC Sevastopol  jau senokai pareiškė norą lošti Rusijoje, tačiau kol kas situacija yra tame pačiame mirties taške (dar vienas Krymo klubas lošia Ukrainos Pirmoje lygoje). Minėtų klubų legioneriai kraipo galvas, laukdami kokiame čempionate jie žais kitais metais (Al Jazeera pokalbis su trimis Tavrijos legioneriais), o ukrainiečiai greičiausiai svarsto, ką daryti su pasais. Juk jei jie liks Ukrainos piliečiais, o jų klubai kitais metais kelsis į Rusijos lygas, šie žaidėjai taip pat pavirs legioneriais (legionerių limitas egzistuoja ir Rusijoje).

Komentatoriai nekantriai laukė UEFA kasmetinio kongreso, kuris nutiko kovo 27 dieną Kazachstane. Mat tikėta, jog būtent jame ir bus sprendžiamas Krymo klubų likimas. Tačiau UEFA nusprendė šventę švęsti ir šiuo klausimu, panašu, nieko taip ir nenusprendė. Bent jau pranešimų apie tai nepasirodė jokių. Man pavyko rasti tik Rusijos sporto ministro Vitalijaus Mutko paslaptingą citatą, kurioje jis lyg ir sakė turįs žinių, jog UEFA biurokratai išsprendė reikalą Rusijos naudai. “Rusijoje jau yra du nauji klubai” – sakė ponulis Mutko (to trečio, iš Pirmos lygos, matyt, niekam nereikia). Aišku, žinant rusų valdžios atstovų sugebėjimą drūčiai nusišnekėti pastaruoju metu, šių ministro kalbų gal ir nevertėtų priimti už gryną pinigą. Juolab, kad, dieną prieš kongresą UEFA Generalinis sekretorius Gianni Infantino teigė, kad šio klausimo jo organizacija dar nesvarstė, nes kol kas negavo jokio oficialaus prašymo svarstyti Krymo klubų klausimą. Tai, kas čia meluoja, o kas tiesą sako? Juk abu kalbantieji – ne kokie vaikėzai, o rimti vyrai, rimtų organizacijų vadovai.

2014-57Seppas Blatteris ir jo partneris iš Rusijos. Daily Mail nuotrauka. 

Grįžkime prie tų 150 milijonų eurų, kuriuos Gazpormas, Rusijos vyriausybinė įmonė, atriekė UEFA ir FIFA. Ir pagalvokime dar kartą apie tai, kurią pusę futbolo organizacijos palaikys šiame painiame reikale. Beje, dar iki to kongreso, kovo 21 dieną, vienam britų parlamento nariui pasiūlius dar kartą apsvarstyti 2018 metų Pasaulio čempionato klausimą, FIFA bosas Seppas Blatteris griežtai atkirto: “Rusija buvo išrinkta Pasaulio čempionato šeimininke ir mes toliau tęsiame pradėtus organizacinius darbus”. Štai taip. Šis pareiškimas yra žymiai konkretesnis, nei Blatterio pasiglebeščiavimas su Putinu Sočio Olimpiadoje.

Tad ir Krymo klubų atveju bus taip, kaip panorės Rusija. Tik šį kartą Seppui Blatteriui bus kiek sunkiau išnešt švarų mundurą. Mat situacija labai dviprasmiška. Teisinę šio klausimo pusę labai išsamiai pakomentavo du sporto juristai iš Ukrainos ir Rusijos, paprašyti ukrainiečių leidinio tribuna.com. Šį reikalą analizavo ir keli anglakalbiai.

Aiškių nurodymų, ką daryti tokiu atveju FIFA popieriuose nėra. Yra aprašyta situacija, kai klubas nori palikti vienos šalies federaciją ir persikelti į kitą. Tuomet reikia abiejų federacijų sutikimo. Štai Ukrainos futbolo federacija jau pareiškė, kad sutikimo paleisti Tavriją ir FC Sevastopol neduos. Tačiau FIFA ir UEFA turi teisę “išimties” atveju apeiti šį reikalavimą ir išspręsti klausimą taip, kaip reikia joms.

Ši nuostata buvo parašyta tam, kad būtų užkirstas kelias įvairių tarpvalstybinių čempionatų atsiradimams. Ką reikia daryti, kad gabalas vienos šalies atitenka kitai, neparašyta. Rusijos požiūriu šį kartą būtent taip ir nutiko – Krymas tapo Rusijos dalimi, tad ir Krymo klubai automatiškai tapo Rusijos klubais. Yra tik viena bėda. Jei FIFA sutiks su tokia reikalo interpretacija (Krymas – Rusijos dalis, todėl Krymo klubai – rusų klubai), ji ko gero taps pirma iš tikro tarptautine organizacija, pripažinusia Krymo okupaciją. Štai ir teks Seppui Blatteriui spręsti, kas svarbiau – reputacija (kuri ir taip nėra labai švari), ar Gazpromo milijonai. Juk Jei FIFA neleis Krymo klubų perkelti į Rusiją, tai Gazpromas garantuotai užsuks eurų kranelį taip, kaip dabar grąsina Ukrainai užsukti dujų kraną. Galų gale, nė neketindamas kelti 2018 metų Pasaulio čempionato klausimo (nors anksčiau užuominų apie šio klausimo persvarstymą lyg ir buvo), Seppas Blatteris iš esmės ir parodė, kad mūsų dienų pasaulyje milijonai yra vienintelis reikšmingas dalykas.

Klausimų daug, o atsakymų vis dar nėra. Galėtum sakyt – “ką tu čia dėl futbolo pergyveni – juk karas vyksta”. Deja, panašu į tai, kad futbolas yra integrali šio karo dalis. Vien dėl to, kad futbolas – vienas svarbiausių socialinių reiškinių Europoje. Nenoriu pusantros valandos spoksoti į Gazpromo logotipą, todėl Čempionų lygos finalo nežiūrėsiu. O jus elkitės taip, kaip jums atrodo teisinga.

+

Papildomi skaitiniai – išsamios analizės, kuriomis daugiausiai naudojausi rašydamas savo santrauką ir kurias verta studijuoti: Tribuna (Ukrainos ir Rusijos sporto teisininkų komentaras apie Krymo klubus), Roadsangindoms (panaši analizė anglų kalba), Futbolgrad (Kaip Krymo klubai braižo naują Europos futbolo žemėlapį), Inside World Football (Krymo klubai), The Guardian (Krymo klubų fanai), Futbolgrad (Gazpromas ir futbolas – išsamiai), Business of Soccer (kiek ankstesnė, taip pat išsami Gazpromo ir futbolo istorija), Soccer Issue (trumpai ir drūtai apie Gazpromo futbolą), Futbolgrad (Ukrainos Premjer lygos ateitis), Futbolgrad (Ukrainos ultros ir revoliucija – Kijevo Maidano laikų tekstas), Futbolgrad (Simferopolio Tavrijos ultros), The Guardian (Ukrainos ultrų vienybė).

13: TRAKAI 3:4 SŪDUVA

2014-54

Po pirmo kėlinio sakiau, kad tai bus gražiausios rungtynės iš visų, kuriose šiemet sudalyvavo Sūduva. Abi komandos lošė energingą, į puolimą orientuotą ir pakankamai kokybišką futbolą. Antro kėlinio viduryje sakiau, kad rungtynės vis dar yra nuostabios, tik gaila, kad Sūduva taškų nepelnys. Galvojau, kaip čia reikės guostis – “geras žaidimas, taškų nėra, tikėkimės ateityje bus geriau”. Tačiau Sūduva sugebėjo viską apversti aukštyn kojom ir bent jau mums šis kartas tapo ko gero vienomis gražiausių rungtynių per kelis pastaruosius sezonus. Sūduva savaitei kyla į ketvirtą vietą, kuri šiai komandai žymiai labiau dera prie veido nei priešpaskutinė.

Rungtynes Sūduva pradėjo praktiškai tos pačios sudėties, kaip ir praeitame ture. Vienintelis pokytis – Bagdanavičius vietoje Grigaravičiaus. Turint omeny, kad Bagdanavičius prieš Šiaulius nežaidė dėl diskvalifikacijos – keitimas visiškai pagrįstas. Gal vis tik Sūduva pagaliau sulipdė komandą, kur dauguma žaidėjų turi pastovias vietas?

O va rungtynės prasidėjo kiek netikėtai – nors ir labai panašiai į žaidimą prieš Šiaulius. Vietoje to, kad atiduotų Trakams aikštę, Sūduva ėmė intensyviai spausti ir kokias 20 minučių valdė ir žaidimą, ir stadioną. Tokio iššūkio Trakams kažin ar laukėm, tačiau vaizdas buvo visai geras. Ko gero toks Sūduvos futbolas buvo teisingas ir taktiškai – privertusi Trakus lošti aukštu tempu Sūduva sąmoningai sekino priešininko jėgas. Ir šios taktikos rezultatus akivaizdžiai pamatėme rungtynių gale.

Per tą laiką Sūduva sukurė kelias progas – būtent sukūrė – tai labiausiai ir džiugina. Gynyboje laikėsi visai padoriai ir akivaizdžiai valdė aikštės vidurį. Trumpai tariant, Sūduva žaidė taip, kaip šiemet dar nebuvo žaidusi. Žinia, gerų rungtynių jau buvo, tačiau šį kartą aiškiai jautėsi, kad komanda žino ką daro, nelekia kaip akis išdegusi ir bando žaidimą lipdyti ne tik “ginamės ir kontratakuojam” principu. Pirmą kėlinį komanda atrodė labai solidžiai.

Tačiau ir Trakams jų treneris kažin ar turėtų priekaištų už pirmą kėlinį. Sūduvos spaudimą Trakai šiaip ne taip atlaikė ir antroje kėlinio pusėje žaidimą išlygino. Žaidė gražų ir energingą futbolą. Galbūt Trakų žaidimas labiau pagrįstas kelių žaidėjų individualiais sugebėjimais, tačiau nusiteikimo lošti gerą futbolą netrūksta niekam.

Abi komandos lošė ant įvarčio ribos ir kėlinio pabaigoje po įvartį įmušė. Tiesą pasakius, abu įvarčiai krito po mikroninių gynėjų klaidų. Mūsų atveju klydo kamuolį praleidęs Bagdanavičius, o, berods, Kiselevskis nesugebėjo susitvarkyti su Labuku taip, kaip greičiausiai būtų susitvarkęs Vilmantas. Bjauru, kai priešininkas nusivaro kamuolį iki pat linijos ir vis viena sugeba jį pakelt į baudos aikštelę, nors šalia visą laiką makaluojasi gynėjas. Aišku, tai nėra taip bjauru, kaip mėtyti bonkas į priešininko gerbėjus, ką, kaip supratau, po paskirto 11 m baudinio atliko vienas Trakų žaidėjas. Tokie fintai gali labai liūdnai baigtis, todėl šiuo atveju verta pasidomėti ir Jankauskui, ir teisėjų komitetui. Beje, kad jau apie tai kalba užėjo, kai kurių žaidėjų elgesiu verta pasidomėti ir Dariui Gvildžiui. Rinkti geltonas korteles už beprasmiškus ginčus su teisėjais nederėtų. Sūduva gali tik pasidžiaugti, kad dar vienos geltonos negavo Brokas, kurį jau ne pirmą kartą matom labai įnirtingai šoninius teisėjus audžiantį. Čia ne rinkimų debatai – reikia žaisti kojomis, o ne liežuviu.

2014-53

Antras kėlinys taip pat buvo įtemptas ir puikus. Skirtumas tik tas, kad įtampa vis tik įveikė žaidėjus – pasipylė grubokos pražangos, diskusijos ir geltonos kortelės. Tiesa, kapotis šiandien leido ir teisėjas, nors rungtynes valdė pakankamai gerai. Ir net jei antras kėlinys nebuvo toks sklandus, net jei abiejų komandų žaidėjai mažumą priduso ir klaidų procentas tapo žymiai didesnis, penki įvarčiai viską atpirko. Didesnę rungtynių dalį džiūgavo Trakų gerbėjai (kurių buvo ne taip jau ir mažai), tačiau Sūduva šį kartą iš tikro parodė charakterį ir po švilpuko jau džiaugėsi stadiono mažuma.

Galvoju, Trakai pralaimėjo dėl to, kad antrą kėlinį sužaidė neprotingai. Turint omeny patyrusių, šilto, ir šalto mačiusių žaidėjų kiekį toje komandoje toks taktinis nebrandumas stebina. Silpniausia Trakų grandis – gynyba. Tai buvo akivaizdu. Trakų gynėjams trūksta visko – taktinės patirties, greičio, tikslumo. Prisimindamas šios komandos žaidimus su Žalgiriu spėju, kad Trakų gynyba veikia gerai tuomet, kai gynėjams masiškai padeda saugai. O šiandien Trakai po antro ir netgi trečio įvarčio atgal neatsitraukė. Toliau lipo, ėjo gausiai į puolimą ir paprasčiausiai nespėdavo grįžti atgal paskui uraganiškai greitas Sūduvos kontratakas. Kuo labiau rungtynės suko į pabaigą, tuo labiau Trakams trūko kvapo – vis tik visos šnekos apie šios komandos fizinį pajėgumą pasiteisino šimtu procentų.

Todėl ir stebiuosi, kad Jankauskas neatliko jokių savo komandos žaidimo korekcijų. Juk akivaizdžiai matėsi, jog Sūduvai trūksta tik šiek tiek tikslumo bei sėkmės, kad į Trakų vartus imtų kristi įvarčiai. Baranovskis, Brokas, Radzinevičius ir Chvedukas plėšyte plėšė Trakų gynybą. O kai Darius Gvildys vienu mostu į aikštę įmetė du dar greitesnius ir nepavargusius krašto saugus, Trakų reikalai tapo dar sudėtingesni. Tačiau netgi tuomet šios komandos žaidimas nepasikeitė.

Faktas – Darius Gvildys labai gerai su keitimais pataikė. Andelkovičius parodė kuo jis geresnis už Kiselevskį – kai reikia įmušti, jis įmuša. Nesakau, kad Povilas prastai lošė, tačiau keitimas buvo atliktas pačiu laiku. Tiesa, Russo kiek nuvylė, tačiau vietomis netikslų žaidimą vis viena kompensavo toliau vaikydamas Trakų gynėjus. O štai Grigaravičius ir vėl sulošė maksimaliai – įvartis ir rezultatyvus perdavimas.

2014-55

Taigi, Sūduva laimėjo todėl, kad daugiau įmušė. Elementaru, tačiau tai, jog Sūduva ir vėl pradėjo gausiai mušti – nepaprastai džiugina. Buvo ne tik keturi įvarčiai, buvo dar tiek pat gerų progų ir nemažai protingų atakų. Buvo smūgių iš toli. Galbūt trūko baudos smūgių aplink Trakų baudos aikštelę, tačiau pats Sūduvos atakų stilius nelabai sudaro tokiems standartams progų. Sūduvos žaidėjai labai stengiasi neužsibūti su kamuolių, mėgina kuo greičiau jį siųsti kolegoms, nesivelia į indivualius veiksmus – todėl ir pražangų prieš Sūduvos žaidėjus gaunasi mažiau. Tik kažin ar dėl to Trakai turėtų džiaugtis.

Gynėsi Sūduva taip pat neblogai. Aišku, trys praleisti įvarčiai lyg ir turėtų skatinti priešingą vertinimą, tačiau vis tik reikia pripažinti, kad Miceikos įvarčius retas kuris A lygos žaidėjas įmuštų. Kaip ir tą, kurį pelnė Andelkovičius. Labiausiai kritikos Sūduvos gynėjai nusipelno už pirmą Trakų įvartį – ten baudos aikštelėje akivaizdžiai Trakų žaidėjas buvo pražiopsotas Sūduvos jaunimui klasikiniu būdu. Tačiau daugybėje kitų dvikovų ir Bagdanavičius, ir Isoda, o ypač Ugge sužaidė puikiai. Netgi Kovačevičius buvo pakankamai patikimas.

Štai toks puikus vidudienis mums nutiko. Belieka padėkoti komandai už gražų futbolą ir kietą charakterį, kurio nesugniuždė net trys praleisti įvarčiai.

Laukiam: Trakai – Sūduva

Sekmadienį į rinkimus, o paskui – į futbolą. Kas į stadioną, kas prie kompiuterio. Sūduvos laukia dar vienas rimtas išbandymas. Šiaulius perlipti pavyko netikėtai lengvai, tačiau uždegti optimizmo deglus dar anksti. Sūduvai reikia vytis lyderius, todėl kiekvienos rungtynės yra ypatingos svarbos. Persistumdymų lentelėje ir vėl greičiausiai bus – tik prie to, kad komandos juda po kiekvieno turo mes jau įpratome. Jei Sūduva laimės šį kartą – kils mažiausiai per du laiptus. Tokia štai paprasta matematika.

Šiais metais ko gero dažniausiai minimas Lietuvos futbolininkas Šemberas Trakų klubą pavadino rimčiausiu varžovu iš visų lygos komandų. Na bet tai yra pirmo rato duomenys. Nors Žalgiriui prieš Trakus žaisti buvo labai sunku, kai kurios kitos komandos su lygos naujokais tvarkėsi kiek paprasčiau. Tuo stebėtis nereikėtų – prieš lyderius visada lošiama kitaip, nei prieš komandas, kurias laikai sau lygiomis. Tad ir Trakai prieš Sūduvą loš kitaip nei prieš Žalgirį.

O štai Sūduvai nieko ypatingai keisti nereikia. Sūduva pagaliau ėmė rodyti greitą, intensyvų, dinamišką futbolą, pagrįstą sąmoningu aikštės persvaros atidavimu priešininkui, aktyviu jo spaudimu visoje aikštėje ir ypatingai greitu perėjimu į puolimą. Žodžiu, Sūduva kiekvienose rungtynėse tampa vis panašesnė į komandą, kurią matėme praėjusio sezono antroje pusėje. Trakams toks žaidimas yra žymiai neparankesnis, nei masyvus, protingas, tačiau lėtokas Žalgirio buldozeris.

Trakai lošia panašų futbolą į tą, kurį pernai žaidė Atlantas. Ypatingų stebuklų nerodo, didelio žaidimo grožio nesiekia, tačiau žaidžia protingai ir efektyviai. Turi keletą individualiai A lygai itin pajėgių žaidėjų, gerai atlieka elementarius futbolo triukus ir treniruotėse yra neblogai išmokę standartinių padėčių atlikimą. Esminis skirtumas nuo pernykščio Atlanto yra tas, kad Trakai yra vyresnė komanda, todėl ir jos futbolas – gerokai lėtesnis. Šių metų Trakų ir anų metų Atlanto vidutinio amžiaus neskaičiavau, tačiau to nė daryti nereikia – pagrindiniai Trakų muzikantai tikrai ne dvidešimtmečiai.

Trakai ne tik lėtesnė komanda. Trakai yra komanda, kuriai antroje rungtynių pusėje mažumą pritrūksta kvapo. Galbūt rungtynių prieš Žalgirį negalima laikyti šimtaprocentiniu argumentu, tačiau paskutinėse šių komandų rungtynėse Trakams normaliai kvapo užteko tik vienam kėliniui. Po pirmo kėlinio abi komandos turėjo maždaug tokį patį pražangų kiekį. O per pirmas 20 antro kėlinio minučių Trakai beveik dvigubai aplenkė Žalgirį pražangų statistikoje. Ta proga galima prisimint ir Trakų lygiąsias su Banga (įvarčiai praleisti antrame kėlinyje) ir labai liūdną pralaimėjimą Kruojai, kai du golus gavo nuo dešimtyje lošiančio priešininko su Vėževičiumi vietoje vartininko.

Aišku, nuovargis – reliatyvus dalykas. Nepaisant to, kad Trakai buvo pavargę, tačiau įmušti įvartį Žalgiriui sugebėjo. O tada ir jėgų daugiau atsirado – buvo gan keista matyti paskutinėmis rungtynių minutėmis Trakus vos ne daugiau laiko prie Žalgirio vartų leidžiančius. Tačiau – esu tikras – nuovargus bus svarbus sekmadienio rungtynių faktorius. Tai, kad Sūduva yra jaunesnė ir mėgsta lošti greitą futbolą. Tai, kad Sūduva turėjo viena diena daugiau poilsio. Tai, kad Sūduva turėjo žymiai lengvesnes rungtynes nei Trakai. Nekalbant apie tai, kad Trakams, kaip LFF taurės varžybų dalyviams, šiemet jau teko sužaisti gerokai daugiau rungtynių nei Sūduvai. Tai negarantuoja Sūduvai pergalės. Tačiau ji būtų arčiau, jei Sūduvos treneriai sugebėtų išmintingai šiais faktoriais pasinaudoti.

Laukti liko nedaug. Matysim kaip bus.

1 000 000

2014-47

Prieš šešerius metus, maždaug tokiu metu, o gal ir kiek anksčiau, gimė šis blogas. Ypatingo jubiliejaus lyg ir nėra, tačiau miglotą blogo gimtadienį paminėti norėjau dėl kitų priežasčių. Bet apie jas – kiek vėliau. Nes kol to gimtadienio laukiau, nutiko kitas minėtinas faktas. Tik va – Sūduvai sezono pradžia buvo tokia tragiška, kad džiaugtis jos gyvenimą sekančio blogo pasiekimais nebuvo didelio noro. Dabar reikalai pasitaisė, tai galima viską išklot bei išdėliot visas auksčiau minėtas priežastis ir mintis.

Šių metų balandžio pradžioje šio blogo peržiūrų kiekis perlipo vieno milijono skaičių. Suprantu, kad ypatingos reikšmės tai neturi, tačiau skaičius, kaip bežiūrėsi, yra simbolinis. Per tą laiką tamstos čia palikote daugiau nei 17 000  komentarų. Turint omeny, kad kokie 95  proc. čia paliekamų komentarų yra protingi, susidaro nebloga krūvą padorių minčių. Mano raštų per tą laiką irgi susikaupė beveik 700.

O dabar einu prie minčių, derančių gimtadienio progai. Laukdamas šio sezono pradžios svarsčiau štai tokius reikalus. Galvojau, kad gal jau laikas mest žingsniavimą koja kojon su komanda. Maniau, kad šis sezonas bus paskutinis, kai sau įprastu būdu kartu su tamstomis rungtynės po rungtynių lipsime į sezono kalną.

Priežasčių tokioms mintims buvo kelių rūšių. Viena, per tuos šešerius metus jaunesnis netapau. Gyventi su komanda per sezoną rašant blogą (o tai daugmaž reiškia bent po du tekstus per savaitę) reikalauja net ne fizinių, o emocinių jėgų. Gali būti, kad per tuos metus nuolat būnant kartu su komanda tapau tuo beviltišku futbolo gerbėju, kuriam komandos pralaimėjimas savaitgalį sugadina visą ateinančią savaitę. Ir taip toliau, ir panašiai. Apie štai tokias mintis ir dvejones puikią knygą yra suraitęs anglas Nickas Hornby. Vadinasi ji “Pitch Fever” ir šiame bloge jau buvo kažkada aprašyta.

Kitas dalykas yra paprastesnis. Aš visuomet norėjau ir planavau skirti bent dalį savo Sūduvai rezervuoto laiko komandos istorijai tyrinėti. Jei atvirai – tas man ko gero net įdomiau, nei šiandiena. Juk ir pagal diplomą esu istorikas (nors tai buvo labai seniai). Sūduvos istoriją knaisioti  galima tik dviem būdais. Visų pirma, kalbėti su žmonėmis, kurie buvo istorijos dalyviai. Antra, kapstyti visokio plauko archyvus, ieškant įdomybių.

Man kaip istorikui visą laiką buvo skaudu dėl dviejų Sūduvos istorijai dedikuotų knygų. Tam, kad atsirastų tos knygos jų autoriau paaukojo daugybę savo laiko ir jėgų. Tačiau ir vienas, ir kitas buvo kiauri mėgėjai. Todėl ir knygos, nepaisant jose sukauptos medžiagos, tėra mėgėjiškai sudėlioti žinių kratiniai. Gaila ir skaudu, kad tokios pastangos baigiasi apverktinu rezultatu. Jose yra galybė skaičių, daugybė vardų ir gimimo datų, tačiau nėra gyvybės. Istorija iš didžiosios raidės jose tesudaro kokius 5 procentus turinio.

Tačiau kai tokius projektus judini laisvu laiku (po darbo, šeimos ir kitų pareigų), tenka rinktis – arba vienas, arba kitas. Kadangi kol kas žingsniuoju su komanda per šiandieną, istorijos rašymą tenka atidėti ateičiai. Tačiau pati istorija tokių atidėjimų labai nemėgsta – kuo daugiau laiko nuteka, tuo labiau faktus ir įvykius užkloja užmaršties migla. Štai dėl šių dviejų priežasčių ir galvojau mesti šiandieną ir susitelkti ties praeitimi.

Bėda ta, kad tas žingsniavimas su komanda taip įaugo į metų ritmą, kad būtų kvaila imti ir viską numesti. Padėti tašką ir palikti likimo valiai. Idealus sprendimas būtų paskatinti naujų rašytojų gimimą, kurie galėtų perimti šio darbo vairą iš mano pagyvenusių rankų. Savaime suprantama, rašymo ir analizavimo menas ne kiekvienam įkandamas. Tai nėra talentas, greičiau – praktikos ir studijavimo rezultatas. Tačiau tai dar ne viskas.

Visai neseniai šovė dar viena mintis. Ji kartais ateidavo ir anksčiau, tačiau aš ją iš principo vydavau šalin. Nes būtent tokie principai buvo. Tik nieko nėra amžino ir netgi griežčiausi principai kartais ima ir pasikeičia. Kadangi blogas yra gyvas ir pakankamai lankomas (turint omeny labai jau siaurą jo temą), visada galima perlipti ant aukštesnio laiptelio ir paversti jį pinigus uždirbančiu. Tam yra įvairiausių būdų, o kad tikslas nėra uždirbti milijoną, tai jį pasiekti ko gero nebūtų labai sunku. Tuomet uždirbtus pinigus būtų galima leisti benzinui (kurio, deja, neišvengiamai reikia jei nori žiūrėti futbolą gyvai) ir papildomam blogo turiniui “pirkti”. Iš tų pačių entuziaztų, kurie galbūt galėtų perimti futbolo analizavimo vairalazdę.

Tiek. Dabar išvados. Nesu tikras, kaip čia viskas pakryps. Tačiau kad ir kaip pakryptų, tai neprieštaraus tam, ką tuoj pasakysiu. Norėčiau pakviesti ir paskatinti žmones, norinčius rašyti apie Sūduvą (visų pirma) ir apie futbolą (kas irgi neišvengiama) griebtis klavišų ir mėginti. Aš pasižadu suteikti eterio – jei tik tų pastangų rezultatas bus mano manymu pakankamas, kad galėtų tapti viešas būtent mano bloge (aišku, nieks netrukdo mano nuomonės nepaisyti ir savo raštus skelbti savarankiškai). O jei bus noro, tačiau iš pradžių nebus tinkamo rezultato, pasižadu paskirti šiek tiek savo laiko ir duoti elementarių šio darbo atlikimo pamokų. Sūduvos gyvenimo komenavimą gali perimti ne vienas, o keli žmonės. Tuomet būtų žymiai lengviau suderinti asmeninio gyvenimo poreikius ir sezono tempą.

Toks mano pasiūlymas. Yra norinčių?


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 168 hits