Pusė Sūduvos sezono: I dalis

Nežinau, kaip jums, tačiau man šis sezonas gazuoja kaip niekad greitai. Galbūt ritmą gadina nuolatinės pertraukos ir chaotiškas tvarkaraštis. Atrodo dar visai neseniai Sūduva gaudavo į kaulus nuo visų iš eilės ir lenkdavo tik Dainavą, o dabar, štai – jau trečioje vietoje sėdi! Niekur nedingsi – pusė čempionato prabėgo, todėl reikia šiokias tokias išvadas sudėlioti. Juolab, kad ir pačios komandos tą patį daro. Vieni stiprinasi prieš Europos turnyrus, kiti remontuoja sezono pradžioje padarytas klaidas, o treti… Treti bėga į vaistinę valerijono, nes reikalai jų kiemuose taip pašliję, kad be raminamųjų sunku išgyventi.

Lietuvos lyga: kas naujo? Nieko naujo. Lietuvos čempionatas vyniojasi įprastiniu algoritmu. A lyga ir jos oficialūs komentatoriai jau taip seniai kasmet kartoja tuos pačius ritualus, kad visa tai ima panašėti į sektą, kuri dar po kelių metelių taps oficialiai įregistruota religija. O kodėl gi ne? Jei Diego Maradonos bažnyčia pasaulyje turi bent 80 000 tūkstančių sekėjų, kodėl gi nepradėjus dar vienos futbolo religijos Marijos Žemėje?

O viskas vyksta štai taip. Maždaug sausio pradžioje trečdalis mūsų klubų pradeda intensyviai rengtis artėjančiam sezonui. Kitas trečdalis tą daro kukliai ir tyliai. O likęs trečdalis – iki kovo pradžios ne mažiau intensyviai svarsto ką daryti: likti A lygoje, keltis į kurią nors žemesnę ar apskritai užsidaryti. Iki čempionato pradžios likus pora savaičių prasideda vietų dalybos. Pasirodo, kad bent du trečdaliai klubų planuoja laimėti medalius. Žodžio kišenėje neieškants Atlanto treneris, paklaustas apie komandos planus šiais metais juokėsi, kad prizinių vietų jau seniai nebeliko. Jas pasidalino kiti klubai.

Tuomet prasideda čempionatas ir komandos lošia bet kaip. Turiu omeny, kad mūsų komandų rezultatams jokios įtakos neturi pasirengimas sezonui. Tie, kas plušėjo, barsto taškus (pvz., Sūduva), o tie, kas tik per plauką išvengė bankroto – juos renka. Greičiausiai tai byloja apie gilų profesionalumo trūkumą, būdingą visiems be išimties Lietuvos klubams. Kaip sykis dėl to jie yra visiškai neprognozuojami. Kaip neprognozuojamas yra ir pirmasis ratas.

Štai toks chaosas tūliems specialistams tampa įrodymu, kad eilinį kartą “Lietuvos futbolas nepaprastai sustiprėjo”. Nes, matot, į lyderius braunasi tie, kuriems tokia misija tų specialistų buvo nenumatyta, o oficialūs lyderiai turi kapotis iš paskutiniųjų, kad savo lyderių vaidmenį tinkamai atliktų. Aš bandžiau plaukti prieš srovė ir sakyti, kad lyga ne sustiprėjo, o priešingai – nusilpo. Dėl to ir kilo iliuzija, kad vos ne devyni klubai gali pretenduoti į medalius.

Deja, toji iliuzija išsisklaidė kaip niekad anksti. Jei pamirštume apverktiną Dainavos padėtį, lyga garbingą išvaizdą išlaikė tik vieną ratą. Juk net Dainava pirmame rate dar pakovodavo ir neleisdavo vartininkų žaisti puolėjais. O toliau prasidėjo kalbos apie bankrotus, skolas, boikotus ir kitos klasikinės lietuviško futbolo nesąmones. Viso to rezultatas – labai vidutiniškos komandos lentelės viršūnėje po II čempionato rato.

Juk klasikinė mūsų lygos schema daugelį metų būdavo štai kokia. Dvi kietos komandos. Tada – Sūduva. Smagi komandėlė, kuri turėdavo daug noro anoms dviems komandoms įkąsti, tačiau tam visada kiaušų kietumo pritrūkdavo. Daug noro, tačiau per mažai rimtesnės komplektacijos ir per daug iš to plaukiančio nestabilumo. Dėl to – klasikinė trečia vieta.

Žemiau rikiuodavosi visi likusieji. Jų sudėtis kiekvieną sezoną būdavo šiek tiek kitoks. Kai kurios iš jų atskirais čempionato fragmentais dar turėdavo vilties ir šansų išstumti Sūduvą iš jos trečiosios vietos, tačiau galų gale pritrūkdavo kvapo. Štai tokios komandos kol kas yra Trakai ir Kruoja, į kurių tarpą Sūduva šiais metais įsiterpė tik iš paskutiniųjų sukandusi dantis. Jokiais būdais nenoriu kaip nors paniekinti Trakų bei Kruojos vadovų ir žaidėjų. Tačiau kol kas tai yra greitosiomis prieš sezoną sulipdyti būriai, kurie dar ir patys iki galo nesuvokia savo egzistavimo misijos. Komanda be istorijos ir neturinti bendruomenės – labai rizikingas projektas. Iš esmės Vilniaus komanda tapę Trakai labai skaudžiai primena Vėtros istoriją. Iš pradžių – optimistinę, viduryje keliaujančią iš kaimo į sostinę, o pabaigoje – labai liūdną. Kasmet nežinia kokiomis priemonėmis iš pelenų kylanti Kruoja taip pat yra projektas, kurio paskirtis vis dar nėra itin aiški.

Taigi, galim apsiramint. Viskas Lietuvoje po senovei. Vis dar tvakaraščius sudarinėja tas pats keistuolis, kurį visi keiksnoja, tačiau nuo to jam – nei šilta, nei šalta. Vis dar taurės varžybos vyksta du sezonus, dėl ko kai kurie žaidėjai spėja iš šio turnyro iškristi po du kartus su skirtingomis komandomis. Klubų licenzijavimo procedūros ir toliau lieka beprasmės – jos neužtikrina nei klubų finansinio stabilumo, nei kai kurių aikščių kokybės, nei klubų tinkamo požiūrio į jaunimo futbolą. Belieka lažintis dėl to, kiek ir kurie klubai po šio sezono pratęs pasakojimą tema “kol kas nežinome, kurioje lygoje žaisime”.

Sūduvos komplektams pirmoms šio sezono rungtynėms. 

Sūduva: rezultatai. Pagaliau pasiekėme teritoriją, kur viskas yra žymiai aiškiau. Sūduvos dviejų ratų pasirodymą įvertinti labai paprasta. Išskirtinai šūdina pradžia – ko gero šūdiniausia nuo tų laikų, kai komanda antroje lentelės pusėje kapstėsi. Ir žymiai ankstensnis nei pernai pabudimas. Rezultatą galite apžiūrėti žemiau pateiktoje II rato lentelėje:

1	Sūduva	9	6-1-2	25-10	19
2	Žalgiris	9	5-3-1	17-4	18
3	Trakai	9	5-3-1	17-7	18
4	Kruoja	9	5-2-2	14-5	17
5	Šiauliai	9	4-1-4	14-12	13
6	Granitas	9	3-3-3	11-13	12
7	Atlantas	9	3-1-5	15-12	10
8	Ekranas	9	3-1-5	11-11	10
9	Banga	9	1-3-5	4-10	6
10	Dainava	9	1-0-8	3-47	3

Taigi, Sūduva laimėjo antrą ratą, taškais, pergalių ir įmuštų įvarčių kiekiu pralenkdama net Žalgirį. Jei mūsų komanda panašiu ritmu ištemptų visą sezoną, laisvai galėtų ir dėl aukso pakovoti. Tačiau Sūduva nėra taip tvirtai sukaltas klubas, kad galėtų didesnę sezono dalį varyti be duobių ir beprasmių klupinėjimų, kurie ir lemia, kad daugiau trečios vietos mūsiškiai negauna (nebent susiklosto išskirtinės aplinkybės).

Taigi, Sūduvos pusę sezono galime vertinti tik teigiamai. Galutinis dviejų ratų rezultatas – pakankamai pozityvus (nepaisant to, kad virš galvos matant Trakus, ateina minčių apie tai, jog tos išskirtinės aplinkybės šiuo metu kaip sykis ir klostosi). Komanda pradėjo žaisti, futbolininkai atsigavo, komandiniai veiksmai pakeitė chaotišką lakstymą po aikštę. Tačiau klausti, kodėl Sūduva jau antrą sezoną iš eilės pradeda beviltiškai reikia.

Arminas Vaskela ir jo žalias šešėlis. 

Sūduvos komplektavimas: ar ne laikas keistis? Mes žinome, kad Sūduvos klubo sudėtis smarkiai nusileidžia daugumos kitų komandų profesionalų komplektams. Tačiau Sūduva turi tai, kuo negali pasigirti nė vienas klubas Lietuvoje – finansiškai stabilų daugiau nei dešimties metų trukmės ruožą. Būtent šis finansinis stabilumas leido klubui išsilaikyti Lietuvos elite per tuos metus, kai vienas po kito krito mūsų klubinio futbolo galiūnai ir nykštukai.

Tai gal vis tik laikas keistis? Gal jau atėjo laikas žengti natūralų žingsnį ir bent kai kuriuos darbus klube patikėti profesionalams? Juk gaila vėjais leidžiamų pinigų – efektyviau tvarkoma Sūduva jau seniai galėjo tapti stabilesne, kietesnį stuburą turinčia komanda, kuri galėtų kelti tikslą ne patekti į prizininkų trejetą, o tapti Lietuvos čempione. Tad lenkiant galvą prieš žmones, kurie užtikrina Sūduvos sotų gyvenimą jau daugelį metų, norėtųsi paklausti: ar ne laikas judėti priekin ir atsikratyti provincijos komandos požiūrio į reikalų tvarkymą?

Sūduva turi vienas geriausių sąlygų rengtis sezonui Lietuvoje. Ir tai netgi nepriklauso nuo komandos biudžeto konkrečiam sezonui. Sūduvos žaidėjai gali ištisus metus lakstyti su kamuoliu. Jiems nereikia gaišti laiko krepšinio salėse ar ant sniego. Tačiau jau antrą sezoną pasirengti normaliai čempionatui nesugebama. Kai komanda įsibėgėja tik 8-9-ose rungtynėse, likusioje sezono dalyje nebelieka galimybės klysti. Juk galima drąsiai sakyti, kad pernykštės netikėtos ir nepateisinamos lygiosios su Tauru ketvirtame rate iš esmės nunešė bronzos medalius.

Komentuodamas komandos padėtį po antro rato Sūduvos Prezidentas džiaugėsi tuo, kad komanda atsigavo anksčiau nei pernai ir kelis kartus akcentavo, kad “reikia įdėti dar daugiau pastangų”, kad medaliai ir vėl būtų laimėti. Tačiau jau antrą sezoną Sūduvos žaidėjams negali priekaištauti dėl to, kad yra nesistengiama. Komanda lupa iš paskutiniųjų kone kiekvienose rungtynėse. Tad pastangų trūkumas kažin ar gali paaiškinti ir vėl prastą sezono pradžią.

Po praeito sezono Sūduva prarado tik keletą svarbių žaidėjų. Išsaugojo pagrindą ir papildė jį nemažu būreliu naujokų iš Lietuvos ir užsienio. Tačiau jau dabar galima drąsiai sakyti, kad ir vėl buvo gerokai pašaudyta pro šalį. Iš viso būrio naujokų iš esmės tik Vaskela ir Grigaravičius tapo reikšmingais komandos sraigtais. Likusieji iki šiol turi kovoti dėl vietos pagrindinėje sudėtyje. Labai vėlai komandoje atsidūrė Andelkovičius – geras, tačiau Sūduvos stiliau nelabai tinkamas futbolininkas. Komandos vadai sako, kad sprendimas kviestis serbą buvo priimtas tam, kad kompensuotų Šoblinsko traumą. Žinant šių žaidėjų stipriąsias puses ir žaidimo stilių – po tokių žodžių belieka tik galvą pakraipyt. Andelkovičius nelipo nuo pat pirmųjų rungtynių, o mėginimai jį integruoti į komandos veiksmus greičiausiai tik pristabdė komandos atgaivinimą, nes smarkiai užtempė Armino Vaskelos įvedimą į žaidimą.

Didžiausia skylė komplektuojant komandą, be abejo, nutiko trenerių štabe. Komandos prezidentas nepaaiškino, kodėl Sūduvoje neliko pernykščio antrojo trenerio ir kodėl Dariui Gvildžiui nebuvo surastas pagalbininkas. Sūduvos antrojo trenerio išnykimą palydėjo ir dublerių komandos išgaravimas. Dublerių komandos nuotrauka (ne žaidėjų sąrašas) komandos oficialioje svetainėje atsirado ne taip jau seniai. O ar tas stotingas vyras, įsitaisęs šalia Sūduvos vaikų yra ir jų treneris – aš nežinau.

Bet kokiu atveju, galime drąsiai teigti, kad Darius Gvildys su Audriumi Ramonu komandos tinkamai sezonui parengti nesugebėjo. Nesugebėjo integruoti naujokų ir išsaugoti tą futbolą, kurį Sūduva lošė pernykščio čempionato pabaigoje. Paskutinės 2013 m. rungtynės su Žalgiriu buvo puikiai įrodyta, kad Sūduva gali laimėti ir be Nerijaus Valskio. Tad kodėl šių metų pradžioje tas pats Žalgiris dar stipresnei Sūduvai sugebėjo įmušti 8 įvarčius greičiausiai jau niekas padoriai nepaaiškins. Aišku, dalį Dariaus Gvildžio kaltės privalo prisiimti ir klubo administracija. Sūduvos treneris vis dar yra vadinamas “jaunu”. Toks jis ir yra – tik prieš pora metų pradėjęs dirbti su A lygos klubu. Vienam parengti komandą sezonui greičiausiai iš tikro yra pakankamai sudėtinga misija.

Žvelgdami į žaidėjų indėlį į rezultatą antrame rate, galime gan nesunkiai besti pirštu į ryškiausias trenerio klaidas.

Visų pirma – nepasitikėjimas Arminu Vaskela ir aklas tikėjimas, kad Andelkovičius bus šioje pozicijoje geresnis. O juk turėjo būti akivaizdu, kad tiek žaidimo stiliumi, tiek ir karjeros prioritetų požiūriu Vaskela Sūduva yra žymiai tinkamesnis. Tačiau sezono pradžioje Darius Gvildys Vaskelą aikštėn leido labai nenoriai, taip gerokai užtempdamas šio žaidėjo įvedimą į komandos veiksmus. Kitas žmogus – Mindaugas Grigaravičius. Čia treneris ir vėl nesugebėjo įžvelgti jauno futbolininko potencialo, nors (kartoju tą patį) pagal jo futbolo stilių jis Sūduvos schemoms turėjo būti idealus. Grigaravičius vietą pagrinde išsikovojo pats. Išleistas beviltiškose I rato rungtynėse su Ekranu desperatiškai mėginant pakeisti to žaidimo eigą, įmušė du įvarčius, iš tikro nulėmė teigiamą rungtynių rezultatą, tapo užtikrintu pagrindo žaidėju ir antrą ratą baigė savo sąskaitoje turėdamas 7 įvarčius ir 3 rezultatyvius perdavimus.

Paskutinis punktas – beproški sudėties eksperimentai pirmame rate. Juk visi šie eksperimentai turėjo būti atlikti dar iki sezono pradžios. O kai sudėtis radikaliai keičiasi kiekvienose rungtynėse, tuomet visi pradeda matyti trenerio nepasitikėjimą savo sprendimais ir pradeda jausti mėginimus “šaudyti” aklai. Tas nesuteikia tvirtumo komandai ir kelia nuolatinį gerbėjų nepasitenkinimą. O ką matėme antro rato pabaigoje? Ogi sudėtį, kurią dauguma mūsų būtų nupiešę ir tų maksimalių I rato eksperimentų laikais.

Mindaugas Grigaravičius ką tik įmušė antrą įvartį ir pavijo Ekraną. 

Sūduva – antro rato futbolas. Pakalbėjom apie problemas – dabar galima ir pasidžiaugti. Antrojo rato viduryje nutiko labai malonus dalykas. Po šio blogo raštais pasirodė keletas komentarų, kuriuos, kaip suprantu, rašė ne Sūduvos mylėtojai. Jie bylojo maždaug taip: “nesuprantu, ko jūs tą savo Sūduvą keikiant, nes tai yra gražiausią futbolą lygoje lošianti komanda”. Ir iš tikro – Sūduva ėmė žaisti taip, kaip turėjo lošti nuo pat pirmųjų sezono rungtynių.

Daug burną aušinti aprašinėjant Sūduvos futbolo stilių nėra prasmės, nes apie tai kalbant nuo praeito sezono vidurio. Esminės savybės yra šios. Savanoriška “antrojo numerio” pozicija (nors šiemet yra ir išimčių). Priešininko spaudimas aikštės viduryje ir jo pusėje. Žaibiškas kamuolio pervedimas iš gynybos/saugų linijos į ataką ir maksimalus itin greitų krašto saugų/puolėjų išnaudojimas. Štai ir visa Sūduvos futbolo formulė. Čia nėra nieko ypatingai originalaus ir nematyto. Tiesiog, kai toks futbolas yra gerai sustatytas, jis yra ir efektyvus, ir akiai mielas. Svarbiausia jo ginklas – greitis ir intensyvumas. Toks intensyvumas, kuris dažnam Lietuvos klubui yra tiesiog nepakeliamas. Tuo tarpu pati Sūduva yra sukomplektuota tokiam žaidimui. Už tai Dariui Gvildžiui reikia ranką būtinai paspaust. Komandoje vis tik išlieka tie žmonės, kurie gali ir mėgsta lošti žaibišką futbolą. Gaila, kad kartais “selekcija” užtrunka.

Nepaisant to, kad Sūduva antrame rate surinko daugiausiai taškų lygoje, tikro stabilumo mūsų komanda dar labai trūksta. Keletas žaidimų buvo tobuli. Tačiau kai kurie kiti ir vėl primindavo duslų pirmo rato futbolą. Lygiosios su Atlantu, pralaimėjimas Kruoja – čia buvo prarandami taškai tik dėl to, kad komanda ir vėl netikėtai įkrisdavo į “neformą”.

Apie žaidėjus suręsiu atskirą pasakojimą, tad šioje vietoje pakaks paminėti, kad Sūduvos žaidimas iš esmės priklauso nuo to, kaip lošia atakuojantieji saugai. Kai ėmė žaisti Arminas Vaskela, kai normaliai į žaidimą grįžo Marius Šoblinskas, kai formą susigrąžino Karolis Chvedukas – ėmė groti ir visa komanda. Mindaugas Grigaravičius ir Tomas Radzinevičius buvo esminiai minėto trejeto talkininkai. Galim tik apgailestaut dėl Audriaus Broko traumos. Šis žaidėjas buvo vienas geriausių pirmame rate ir tik galima būtų pasvajot, kaip Sūduva būtų atrodžiusi su Grigaravičiumi viename krašte, o Broku – kitame.

Visa tai veda prie elementarios išvados – Sūduvos rezultatai priklauso nuo to, kiek komanda įmuša. Praleidžia Sūduva taip pat daug. Ir tai daro jau ne pirmą sezoną. Tačiau muša dar daugiau. Toks jau tas Sūduvos stilius – menkai gynybinis ir stipriai atakuojantis. Geriausiai tai iliustruoja Trakų trenerio Edgaro Jankausko komentaras po Sūduvos pergalės antrame rate: “ką gali pasakyt, kai įmuši tris įvarčius ir negauni už tai nė taško”. Taip, nes Sūduva tą kartą įmušė keturis.

Kapitonas. 

Kokia ateitis mūsų visų laukia. Lygos ateitis – kaip visada miglota. Kas bus su Ekranu, Banga ir Dainava – niekas nežino. Klubai kol kas tyli – deda į svetaines vaikų futbolo nuotraukas arba šneka apie “intensyvų pasirengimą” Europos turnyrams. Žalgiris užtikrintai pirmauja, tačiau vis dar nežaidžia futbolo, kurio iš šios komandos visi tikėjosi. Atlantas antrame rate kaip reikalas užbuksavo, gandų apie “nepatenkintus investuotojus” taip pat buvo. Granitas su Šiauliais ir toliau kandžiosis, tačiau kažin ar šioms komandoms pakaks jėgų kilti aukščiau lentelės vidurio. O štai Trakai su Kruoja greičiausiai ir bus pagrindiniais Sūduvos konkurentais. Panašu į tai, kad bankrotai šioms komandoms šiais metais negresia ir net jei sudėčių per pertrauką jos nestiprins, ir to, ką turi pakanka dėl medalių kovoti. Greičiausiai prie šių komandų jungsis ir Atlantas. Netikiu, kad Klaipėdos komandos duobė galėtų tapti dar gilesnė. Štai tokia paprasta matematika.

Panašiai kaip rašau apie Kruoją bei Trakus, galėčiau pakalbėti ir apie Sūduvą. Dėl medalių Sūduva galėtų sėkmingai kovoti ir su ta sudėtimi, kuri atlakstė antrąjį ratą. Jei dar į žaidimą sugrįš Brokas, Sūduva galės ramiai kapotis su bet kuria lygos komanda.

Tačiau mes jau senokai žinome, kad Sūduva bus stiprinama. Apie tai jau minėtame interviu kalbėjo ir Vidmantas Murauskas, ir Darius Gvildys. Mieliausią žinią, be abejo, pranešė Prezidentas. Pagaliau Darius Gvildys gaus padėjėją. Ir ne bet kokį – iš padorios futbolo šalies. Tiesa, Prezidentas atskleidė labai nedaug. Tai bus jaunas, 36-erių metų treneris iš Portugalijos, vardu Orlando Machado da Costa. Buvo paminėta ir tai, kad šis treneris ligi šiol dirbo antrosios Portugalijos lygos klube. Nežinau, gal Sūduvos viešųjų ryšių departamentas padarė klaidų rašydamas portugalų trenerio vardą. Žinia, tų kraštų žaidėjai, kaip ir brazilai, dažnai turi ilgus oficialius vardus, tačiau pasauliui žinomi viena trumpa pravarde ar to ilgo vardo fragmentu. Kad ir kaip kankinau Google’ą, jokios informacijos apie šį futbolo specialistą rasti nepavyko. Tačiau vis viena džiugu, kad į Sūduvą ateis kitokios futbolo mokyklos žinios. Tai, kad portugalas tampa Dariaus Gvildžio asistentu, o ne pagrindiniu treneriu – taip pat yra gerai. Juk treneriui iš Vakarų gali būti labai sunku perprasti ir prisitaikyti prie Marijos Žemės futbolo valdymo tradicijų. O kai esi asistentas – tavo misija paprastesnė.

Tuo tarpu Darius Gvildys kalbėjo apie tai, kad komandoje norėtų išvysti papildomą puolėją ir žmogų, galintį lošti atraminiu saugu ir vidurio gynėju. Aišku, viskas čia priklauso nuo to baisaus žodžio – strategija. Jei komanda bus stiprinama su aiškesne vizija ne tik apie šį, bet ir apie kitą sezoną – kodėl gi nepasieškojus papildomų žmonių. Tik kaip ten su ta strategija mūsų komandoje yra – labai sudėtinga pasakyti.

Štai Prezidentas šiuo klausimu paatviravo – “realių kandidatų į trūkstamas žaidėjų pozicijas šiuo metu dar nėra, bet tikimės, kad pavyks minėtų pozicijų futbolininkus rasti”. Chm, jei jau iš tikro buvo ketinta naujų žmonių ieškoti – gal jų vertėjo jau anksčiau pasidairyti? Kad ir pamėgint juos būtų galima? Nes jei tik dabar ieškojimai prasidės, tai ir vėl galim radikalių eksperimentų sulaukt.

Iš kitos pusės, kelia klausimų ir noras ieškoti patyrusių žaidėjų. Tokių galėtum ieškoti, jeigu poreikis iš tikro būtų aštrus. Tuo tarpu dabar visos minėtos pozicijos lyg ir užpildytos ir vieta jose galėtų atsirasti tik traumos ar diskvalifikacijos atveju. Tačiau net ir tokiu atveju Sūduva šiandien į minėtas pozicijas kandidatų turi. Galbūt Šoblinskas atraminiu saugu lošia geriau nei Snapkauskas, Činikas ar Chvedukas su Kiselevskiu, tačiau minėti žaidėjai vienoms kitoms rungtynėms Marių tikrai galėtų pakeist. Tas pats ir su Tomu Radzinevičiumi. Ir jo atveju lyg ir labiau norėtųsi ne patyrusio puolėjo (pvz., Rimkevičiaus iš I lygos), o jauno, pikto ir smarkiai sau vardą susikurti norinčio. Panašaus į Mindaugą Grigaravičių. Tokio, kuris galėtų eiti aikštėn 10-15 min. ne laiko atbūti (kaip vis tik yra su mūsų libaniečiu), o iš tikro vėjo kelti. O jei jau solidų Radzinevičiaus atsarginį Sūduvos vadai suras, ką tuomet su tuo pačiu Kdouh ir Kardoku daryt?

Diskutuoti galima. Tačiau nepaneigsi akivaizdaus dalyko – šie komandos vadų planai yra tik pozityvūs, rodantys, kad galvojame ne tik apie tai kaip sezoną užbaigti, bet ir visų pirma apie tai, kaip tą padaryti sėkmingai.

Pasidžiaugti norėčiau ir dar pora smulkių, tačiau mane labai džiuginančių dalykėlių iš Sūduvos viešųjų ryšių bei marketingo kiemo. Pirma, minėčiau aktyvumą apskritai. Ryškiausi to aktyvumo pavyzdžiai – rungtynių lankymą skatinantys judesiai bei Sūduvos palapinė Miesto dienose. Kitas, bent jau mane labai maloniai nudžiuginęs dalykas – pagaliau mobiliesiems įrenginiams pritaikyta Sūduvos svetainė, kuri dabar išmaniojo ekrane atrodo geriau, nei kompiuterio. Paminėti derėtų ir Twitter’io paskyrą, kurį oficialioji Sūduva taip pat įsigijo.

Šiam kartui tiek. Kitoje dalyje tradiciškai rašysiu pažymius futbolistams.

19: SŪDUVA 2:0 BANGA

Ačiū jums ir ačiū mums.

Banga vis tik į Marijampolę atvažiavo. Kreiva, šleiva – tačiau atvyko. O va legendiniai Bangos fanai Sūduvos stadione taip ir nepasirodė. Jų trūkumas ir yra geriausias įrodymas, kad Gargždų komandoje dedasi negeri dalykai.

O štai tokias rungtynes įvertinti labai paprasta. Tą galima padaryti tik dviem būdais.

Pirmas būdas. Visos išorinės aplinkybės yra nesvarbios. Svarbus tik vienas dalykas. Sūduvai reikėjo trijų taškų ir Sūduva tuos tris taškus pasiėmė. Sūduva iš esmės sulošė labai prastas rungtynes, tačiau žaidėjai savo darbą atliko efektyviai – įmušė tiek įvarčių, kiek reikėjo pergalei. Ir nė vieno nepraleido. Gavo kelias geltonas korteles – tačiau su tokia bėda gyventi galima.

Pirmos rungtynių minutės rodė, kad galutinis rezultatas gali priminti žaidimus su Dainava. Banga stovėjo, Sūduva bėgo ir nuo pirmų sekundžių lipo ant priešininko vartų. Tačiau nežaidė pakankamai aštriai, todėl įvarčio neįmušė. O tada viskas taip sustojo, kad į kėlinio pabaigą ėmė rodytis, jog šiandien nė viena komanda bankės taip ir neįkals. Sūduvos mėginimai buvo pakankamai vagūs, o Banga net nemėgino. Įtampa atpalaidavo tolimas Vaskelos smūgis ir įvartis, kurį gali į savo sąskaitą įsirašyti Bangos vartų “sargas”. Atvirai pasakius, tokio ilgo ir taip lėtai slenkančio kėlinio net nepamenu.

Bus pendelis? Ne, vis tik nebus. 

Antras kėlinys vyko panašiai. Sūduva kartais užgazuodavo, 2-3 greitais perdavimais išvesdavo pora saviškių į kontrataką ir žaidimas tapdavo panašus į futbolą. Po vienos iš tokių schemų ir buvo įmuštas antras įvartis. Po jo ir Banga ėmė mažumą judėt. Vietom net neramu tapdavo – juk praleidus vieną “netyčiuką”, visada galima sulaukti ir antro. Stojęs prieš 11 m smūgio taško Radzinevičius nerimo nesumažino – šį kartą Bangos vartininkas suveikė idealiai.

Tačiau Bangoje šiandien lošė tik vienas futbolininkas – Grigaitis. Jis vienintelis personalinėmis pastangomis sukurdavo šiokių tokių pavojų prie Sūduvos vartų. Kaskart, kai kamuolys atsidurdavo prie jo kojų, šių vangių rungtynių įtampa keliais laipsniais pakildavo. Tad, kai Grigaitis galų gale buvo pakeistas, tapo aišku, kad Sūduva tikrai laimės, o Banga – tikrai pralaimės. Prieš Grigaitį tik galvą gali nulenkt. Kaip sykis dėl to sūduvietiškos tribūnos ir plojo, kai šis Bangos žaidėjas ėjo iš aikštės. Štai tokia “gili” rungtynių analizė.

Vieno įvarčio istorija.

O dabar – antras vertinimo būdas. Taip, mes neturime tikrų žinių apie tai, kas dedasi Bangos klube. Tačiau, kad ši komanda serga rimta “gripo” forma – akivaizdu. Gal ir galėtum užmerkt akis į tai, kad kai kurie pirmos sezono dalies lyderiai aikštėje pasirodė tik antro kėlinio viduryje. Gal ir gali nekreipt dėmesio į tai, kad Bangos futbolininkai griūdavo, slysdavo lygioje vietoje be jokios priešininko pagalbos dešimtis kartų. Lyg būtų pamiršę, kaip futbolas žaidžiamas.

Tačiau matyti, kaip iš tikro gera komanda stumdo aikštėje pornografinį futbolą – ir skaudu, ir pikta. Akivaizdžiai matėsi, kad Banga moka žaisti futbolą. Retkarčiais blykstelėdavo dailios kombinacijos, įdomūs pasai, kartais vienas ar kitas žaidėjas iš tikro eidavo į padorią futbolo kovą. Tačiau didžiąją rungtynių dalį Banga tiesiog atliko formalumą – bandė vaidinti, kad lošia futbolą. Todėl ir drįsčiau spėti, kad tiesiog tragiškas Bangos pasirodymas antrame rate yra būtent šio “gripo” padarinys. Trumpas suolas, nuovargis ar kiti padorūs futbolo argumentai čia tikrai ne prie ko.

Karolis, kuris išvestas vienas prieš vartininką, mėgino plėšyti kamuoliu ne vartų, o užvartinį tinklą. 

Iš pradžių dar mėginusi lošti futbolą, greitai Sūduva taip pat užsikrėtė panašia dizenterija. Buvo fragmentų, kai Bangos žaidėjai tiesiog stovėdavo. Išsirikiuoja visa komanda savoje aikštės pusėje ir laukia, kas bus. Tais momentais Banga lošdavo taip, kad to net gynybiniu autobusu nepavadinsi. Nes iš tikro apsiginti nelabai ir stengdavosi.

O Sūduva, vietoje to, kad žaistų sau įprastą lengvą ir greitą futbolą, ėmė iš lėto stumdyti kamuolį, vis mėgindama tolimais perdavimai iš aikštės gilumos atgaivinti krašto saugus. Turint omeny itin vangią Bangos gynybą, techninio broko kiekis mūsiškių veiksmuose buvo tiesiog milžiniškas. Daugybė kreivų pasų, keisti “nesusikalbėjimai”, kurių jau senokai nebebuvo ir žaidimas “pėsčiomis”. Pirmame kėlinyje Darius Gvildys mėgino Činiką atakuojančio saugo pozicijoje, tačiau šios rungtynės negalėjo parodyti – gera ši schema ar ne. Antram kėliny buvo grįžta prie labiau įprasto išsidėstymo. Tačiau ir vėl – nei geriau, nei blogiau nuo to netapo.

Aišku, kritikuoti komandą čia nėra nei reikalo, nei būtinybės. Kažin ar galima tikėtis padoresnio žaidimo, kai priešininkas tiesiog atlieka formalumą. Nežinau, gal Sūduvos žmonės nusprendė solidarizuotis su Banga ir negniuždyti žaidėjų, kurių ateitis lygoje yra miglota. Gulinčio juk nemuša ar ne? Atvirai pasakius, mano akimis žvelgiant šį kartą Banga “gulėjo” žymiai stipriau, nei Dainava.

Mohamad Kdouh mokosi skaičiuoti. 

Tad tenka grįžti prie pirmojo interpretacijos būdo ir pasidžiaugti tuo, jog prieš didžiąją pertrauką komanda pasiėmė dar tris taškus. Galbūt ateis laikas, kai šis tritaškis labai pravers. O dabar mūsų laukia gilus vasaros miegas – net sunku prisimint, kada paskutinį kartą Sūduva buvo be Europos turnyrų. Futbolo per šį mėnesį bus per akis, tačiau Sūduvos žaidėjai, kaip ir mes, tegalės pabūti žiūrovais. O mums beliks apibendrinti pirmąją sezono pusę, ką artimiausiu metu ir ketinu padaryti.

Laukiam Bangos: atvažiuos ar ne?

Chm, tokios situacijos mūsų komanda ko gero dar niekada nebuvo. Laikrodis tiksi, o už poros dienų vyksiančių rungtynių klausimas kybo ore. Internetas šiuo klausimu tyli ir šnekos kol kas vyksta tik šiame bloge. Jau anksčiau buvo kalbų apie tai, kad Bangoje trūksta pinigų. Buvo žinių ir apie kažkokius jungtinius UEFA ir LFF patikrinimus, vykdomus šiame klube dėl kelių įtartinų rungtynių. Įdomu, kad apie tai rašė didžioji žiniasklaida, kuri klausinėjo LFF pareigūnų. Tačiau LFF svetainėje pranešimų apie šį įdomų atveju matyti neteko. Nei apie patį patikrinimą, nei apie jo rezultatus ar išvadas.

Dabar gi šnekama apie tai, kad Bangos žaidėjai protestuoja, nebesitreniruoja ir būtent dėl to gali nebevažiuoti į Marijampolę per Jonines. Tuo tarpu Bangos svetainė pasakoja apie savo vaikų treniruotės, o Bangos feisbukas – apie artėjančius UEFA varžybų burtus, kurie nutiks jau rytoj. Beje, Bangos feisbukas cituoja vieno mūsų bičiulio pasvarstymus, tad ir mes juos galima pasiskaityti.

Greičiausiai šiandien nieko tikro nesužinosime. Oficialių pranešimų bus gauta nebent rytoj. Jei oficialūs kanalai tylės ir rytoj, tai ko gero reikš, kad Banga į Marijampolę atvažiuos. Klausimas bus tik kokia Banga. Ar ta, kuri per pirmą ratą užėmė antrą vietą lygoje, ar panašesnė į paskutinius Dainavos atvejus. O minčių kyla įvairių. Ir apie LFF požiūrį į licenzijavimo klausimus, kurie vienu metu lyg ir buvo griežtoki, tačiau pastaraisiais metais akivaizdžiai atsipalaidavo. Aišku, tiesa ir ta, kad šį faktą greičiau įrodo Dainavos, o ne Bangos atvejis. Bangos atvejis – akivaizdžiai sudėtingesnis.

Juk komanda puikiai gyveno kokius 4-5 mėnesius. Optimistiškai ir džiugiai. Atrodė, kad pagaliau bus įveiktas amžinas šio klubo prakeiksmas ir užlipta gerokai aukščiau nei įprastinė šeštoji vieta. Tiesa, bėdos prasidėjo jau antrame rate. Jei pažiūrėtume antro rato rezultatus, tai Banga jį sulošė tiesiog tragiškai. Blogiau už Bangą antrame rate pasirodė tik Dainava – Alytaus komanda surinko tris taškus, o Banga – šešis. Kadangi oficialių žinių apie padėtį Bangoje kol kas nėra, tai ir nepradėsiu svarstyt, kad ten galėjo nutikti. Iš šalies žvelgiant, atrodo, kad Gargždų klubas pateko į naujų investuotojų spąstus, kurie, panašu, pasirodė ne tokie patikimi, kaip buvo manoma iš pradžių. Štai čia yra liūdniausias dalykas. Juk Banga iki šiol buvo vienas stabilesnių klubų – niekada neturėjo didelių biudžetų, nerodė išskirtinių rezultatų, tačiau ir tokių duobių, kokios ištikdavo kitus panašios situacijos klubus (Tauras, Dainava, Šiauliai) Gargžduose nebūdavo. Toks dalykas, kaip žaidėjų inicijuotas treniruočių ar rungtynių boikotas Bangoje buvo neįsivaizduojamas.

Ką gi. Belieka laukti naujų žinių. Jei jų turite – pasidalinkit.

18: SŪDUVA 5:1 GRANITAS

Taip, įdomų pirmą kėlinį apturėjom – seniai tokio intensyvaus rungtynių gabalo matyt neteko. Užtat dar labiau pikta buvo ant mistinių tvarkaraščio sudarinėtojų ir jų įtakingų draugų, nes žiūrėti tokias rungtynes darbo metu – gryna kančia. Tiesą pasakius, gyvai nesugebėjau pamatyt nė vieno pirmo kėlinio įvarčio. Įsivaizduokite. Ausinės sako, kad Chvedukas muša bankę. Kol atsikapstai interneto langą, paslėptą po darbais, jau ir pakartojimai pasibaigia. Tuomet į kabinetą užeina susirūpinęs kolega ir tu dar akies krašteliu spėji pamatyt, kaip kamuolys lekia į Sūduvos vartus. Tada šiaip ne taip mėgini susikaupti ir išklausyti susirūpinusį kolegą, o ant stalo numestos ausinės staiga ima kaukti, pranešdamos apie antrąjį Sūduvos įvartį. Kol kolega kabinetą apleidžia, įvarčio pakartojimai taip pat jau seniai pasibaigę. Beje, trečio įvarčio taip pat gyvai nemačiau – tik dėl to jau reikia padėkot nekokybiškam Sūduvos stadiono interneto kabeliui.

Nors pirmą kėlinį mačiau fragmentais, tačiau ir jų pakako tam, kad dabar galėčiau atsiimt tuos priekaištus, kuriuos dėsčiau prieš šias rungtynes. Pirmose dvejose rungtynėse po pertraukos Sūduvai žiauriai trūko greičio, judesio be kamuolio. Dėl to Sūduvos puolimas buvo vienodas, be improvizacijos grūdo ir nelabai efektyvus. Šiandien viso to nebeliko. Sūduva ir vėl tapo velniškai greita, judri ir ypatingai agresyviai nukreipta į priekį. Labai greitai vaikščiojantis kamuolys tarp žaidėjų ir intensyvus priešininko spaudimas po visą aikštę lėmė, kad Granitas šiandien prieš Sūduvą atrodė dar prasčiau nei Dainava.

Aišku, galima Granitą teisinti įvairiais argumentais apie poilsio trūkumą, natūralią vėją vietoje dirbtinės, tačiau tokią beviltišką komandos išvaizdą kažin ar galima kuo nors racionaliai paaiškinti. Kažin ar gali pasiteisinti kuo nors dėl to, kad Sūduva šiandien šimtaprocentinių progų turėjo gerokai daugiau, nei lošdama Alytuje. Ir pirmame, ir antrame kėlinyje buvo galima tik stebėtis, kaip Sūduva vieną po kitos švaistė progą po progos. Jų buvo tiek, kad pusei rato laisvai pakaktų. Tačiau esmė yra tame, kad Sūduvos judesys aikštėje ir greitis sukūrė tokias rungtynes, kuriose atrodė, kad viena komanda turi aikštėje normalų skaičių žmonių, o kita – kokia 15-16. Šiandien Sūduvoje įmušė trys žaidėjai, tačiau įmušti galėjo daugiau nei pusė komandos. O kai kurie iš jų – net ir ne po vieną kartą (pvz., Grigaravičius). Aišku, nepulsi priekaištau penkis įvarčius įkalusiai komandai dėl to, kad neįkalė dar penkių.

Sūduva šį kartą pati sau įrodė, kad žaidžiant greitai galima rodyti net ir padorų pozicinį žaidimą. Šiandien Granitas be nedidelių išimčių antrame kėlinyje gyveno savo aikštės pusėje. Tie keli malonesni akiai Klaipėdos žaidimo fragmentai nutiko tik po ketvirto įvarčio, kai rungtynių baigtis jau buvo aiški ir Sūduva mažumą atsipalaidavo. Tačiau Sūduva šiandien maksimaliai pavojinga buvo net ir tuomet, kai Granitas visa komanda gynėsi. O juk tai – ne Alytaus Dainava, o komanda, kuri ką tik sugebėjo nugalėti Žalgirį.

Greitis yra didysis Sūduvos ginklas. Ir jei mūsų komanda toliau jį naudos panašius stiliumi – daug pasieks. Abejoju, ar šiam sezonui Sūduva buvo geriau parengta fiziškai nei ankstesniais metais. Juk apie fizinio rengimo trenerį Marijampolėje neteko girdėti. Tiesiog žaidėjų komplektas yra surinktas toks, kuris gali aukštu tempu tempti visas rungtynes. Už tokią komandos sandarą ko gero dėkoti reikėtų Dariui Gvildžiui – net jei žinant Lietuvos komandų komplektavimo ypatybes, būtų sunku pasakyti, kiek čia yra atsitiktinumo, o kiek – sąmoningo tam tikro sudėties stiliaus siekimo. Kaip bebūtų, didžiumą šiandieninės Sūduvos žmonių yra tokie, kurie mėgsta greitai bėgti. Nelikus komandoje Andelkovičiaus, jų procentas dar labiau išaugo.

Kitas dalykas, už kurį verta pagirti Darių Gvildį – teisinga šios dienos taktika. Sūduva dažnai rungtynes pradeda aukštu tempu, tačiau šiandien jis buvo išskirtinis. Labai greitai pasirodė, kad Granito žaidėjams gyventi tokiu greičiu yra sudėtinga. Granitas ėmė byrėti nuo pirmų minučių, o pirmo kėlinio pabaigoje kai kurie Klaipėdos komandos žaidėjai atrodė lyg po atkakliausių gyvenime rungtynių su dviem pratęsimais.

Vienintelis dalykas, dėl kurio verta po šiandienos rungtynių krapštyti galvą – progų realizacija. Ypač rungtynių pradžioje, nes visus neįmuštus antro kėlinio įvarčius galima nurašyti atsipalaidavimui. Analizuoti juos galima nebent dėl to, kad dėl panašių priežasčių progos buvo švaistomos visų rungtynių metu. Tačiau visi žinome kaip pavojinga nemušti per 20 minučių tokio spaudimo, kokį šiandien Sūduva pritaikė Granitui. Visko nutinka tokiais atvejais. Netgi tragiškų dalykų. Tokią persvarą, kokią šiandien turėjo Sūduva privalu versti įvarčiais kuo greičiau.

Kokiai dvidešimčiai nuostabiausių progų, kurių šiandien neišnaudojo Sūduva yra būdingas vienas bruožas. Žaidėjai varo dideliu tempu, todėl ir įvarčius mėgina mušti su tokiu pačiu įkarščiu. Tačiau viena yra lėkti taip, kad aplenktum kelis priešininkus, o visai kas kita – iš dešimties metrų atstumo pataikyti į tuščius vartus. Pirmuoju atveju, reikia maksimalios jėgos, antruoju atveju – jėga nelabai reikalinga. Reikia ramybės ir tikslumo.

Be abejo, koks Realas ar Liverpulis būtų išnaudoję du trečdalius Sūduvos sukurtų progų. Vien dėl to, kad ten lošia techniškai geriau parengti žaidėjai. Tuo tarpu mūsiškiams technikos trūksta – ir nieko čia nepadarysi. Tik dėl to ir nesugebama iš dešimties metrų į vartus pataikyti. Natūraliu būdu mūsiškiai sugeba tinkamai smūgiuoti kokį kartą iš penkių. Galėčiau pradėt giedot giesmelę apie tai, kad smūgio tikslumą galima nugludinti treniruotėse. Ir netikėsiu tais, kurie sako, kad toks dalykas turėjo būti atliktas dar vaikystėje. Netikiu, nes smūgis – techninis parametras. Įgūdis. Kaip ir visi įgūdžiai, jis gali būti patobulintas. Jei tik ilgai ir nuosekliai tobulinsi. Tačiau, kiek suprantu, Lietuvoje toks požiūris į elementarių futbolo elementų įvaldymą nėra madingas ir paplitęs. Ką turi atsinešę “iš vidurinės”, tą žaidėjai ir naudoja. Nuo to kenčia ir mūsų lyga, ir mūsų klubai Europoje ir rinktinė.

Tačiau bent minimaliai situaciją pataisyti tikrai galima. Daugeliu atvejų šiandien Sūduvos žaidėjams visiškai nebuvo reikalo skubėti. Buvo galima laisvai sugaišti sekundę ar pora ir smūgį atlikti kokybiškiau. Daugeliu atveju nereikėdavo super galingo smūgio – būtų laisvai pakakę kad ir nelabai stipraus, tačiau tikslaus. Kai muši į vartus iš dešimties metrų būdamas visiškai laisvas (nekalbant apie tai, kad vartininkas jau kažkur kitur voliojasi), turi begalę pasirinkimų. Todėl smogti lyg iš patrankos nėra jokios prasmės.

Žiūrėsim, kuo čia viskas baigsis. Sūduva, pagaliau sutvarkiusi savo įvarčių santykį, turi realių galimybių pirmą sezono dalį baigti ne tik trečia, bet ir antra (skaičiuoju ir pirmąsias III rato rungtynes, nes tik po jų stos mėnesio pertrauka). Pusė darbo bus atlikta visai neblogai, nors pradžia toli gražu nebuvo gera.

Laukiam: Sūduva – Granitas

Arminas Vaskela ir Tomas Radzinevičius po pergalės prieš Trakus. 

Praeitą savaitę čia kažkaip išsivyniojo diskusija, kurios metu pasirodė įdomi mintis, bent jau man anksčiau nešovusi į galvą. Buvo sakoma, kad “galimai” keistas Lietuvos A lygos tvarkaraštis yra lemtas ne tik orakulo, kuris tuos tvarkaraščius nuo akmens amžiaus laikų sudarinėja, bet ir dėl tam tikrų veikėjų užsienio šalyje poreikių. Iš kalbos lyg ir aiškėjo, kad tie užsienio veikėjai “galimai” turi interesų futbolo lažybų žaidimuose.

Tai va dabar ir galvoju – ar čia jau yra tokio lygio įtarimai, kuriuos LFF bosai galėtų perduoti prokuratūrai ištirti, kaip perduoda ir visos popierius apie įtartinus Lietuvos futbolo klubų vieksmus, kuriuos gauna iš UEFA? Ne tik perduoda, bet dar ir visiems laikraščiams apie tuos perdavimo aktus garsiai paskelbia.

O gal tokius gandus būtų efektyviau perduoti Andrew Jenningsui, Jens Weinreichui ar Declan Hillui – pagarsėjusiems FIFA korupcijos ir sutartų rungtynių žinovams? O gal užtektų informuoti lietuvišką Transparency International skyrių, kuris ne taip seniai irgi rodė dėmesio nelegalių lažybų futbole klausimui? Štai kiek priežasčių galvas palaužyti. Ir paskutinis klausimas – įdomu, ar štai tokios dvi pastraipos eilinio blogerio rašte reiškia, kad jis aktyviai jungiasi prie FIFA iniciatyvos “kartu kovokime prieš sutartas rungtynes”, apie kurią šioji organizacijas praneša reklaminiu klipu per Pasaulio čempionatų rungtynių pertraukas?

Tačiau kadangi aš nesu toks drąsus ir ryžtingas kovotojas kaip Andrew Jenningsas ar Declan Hillas, tai šią pavojingą temą baigsiu. Ir taip yra ką veikt – laužyt galvą dėl to, kaip susidėliot darbus antradienį, kad 17val. galėčiau viską nustumt šalin ir lietuviško futbolo pažiūrėt.

A lygoje reikalai ir vėl susipainiojo. Prieš praeitą turą atrodė, kad komandos pamažus skirstosi į mažesnes grupeles. Žalgiris mažais žingsneliai tolsta nuo visų kitų. Dėl kitų medalių stumdosi kiek didesnė grupė, tačiau I rate stebuklus rodžiusi Banga ir vėl pradeda taikytis ne į antrą ar trečią, o į sau įprastą šeštą vietą. Tuo tarpu Granitas, Ekranas ir Šiauliai lieka pačioje liūdniausioje zonoje – be šanso kristi į patį dugną, tačiau ir be galimybės lipti aukščiau.

Tačiau po 17 turo taip jau nebeatrodo. Žalgirio atstumas ir vėl tapo padorus, nerodantis išskirtinio pranašumo. Pralaimėjimas Žalgirio statistikoje įdomesnę lygą liudija lygiai tiek pat, kaip ir pirmoji pergalę Dainavos krepšyje. Tuo tarpu Ekranas, Granitas ir Banga, nugalėję teoriškai galingesnius varžovus ir paneigę išankstines prognozes, iš esmės ir vėl sugrįžo į tą didžiąją komandų grupę. Sunkesnė tik Šiaulių situacija, tačiau ir ši komanda gali kovoti su bet kuo (net jei ne visuomet tai pavyksta). Jei ir toliau jie sugebės nugalėti tokias komandas kaip Banga ar Atlantas, medalininkų būrelį greitai prisivys. Tad nuspėti, kaip komandos išsidėstys po paskutinio II rato turo – ir vėl sudėtinga. Tiesa, ko gero tik Trakus galima iš anksto pasveikinti po pusės čempionato pakilus į garbingą antrą vietą.

Tuo tarpu Sūduva turi realų šansą baigti II ratą trečioje vietoje. O tai yra dalykas, kuris po I rato mums galėjo atrodyti kaip nepasiekiama svajonė. Tad net jei aplinkybės susiklostys taip, kad Sūduva liks ketvirta ar penkta, galėsime drąsiai sakyti, kad mūsų komandos reikalai iš esmės pasitaisė. Pirmam rate ryžtingai švaisčiusi taškus, antrame Sūduva ir vėl sugrįžo į kovą dėl medalių. Viskas yra prieš akis ir medalius laimės tie, kam antroje sezono dalyje liks daugiausiai jėgų.

Netikėta Granito pergalė prieš Žalgirį kažin ar gali turėti kokios nors išskirtinės įtakos Sūduvos pasirengimo planui antradienio rungtynėms. Panašiai buvo ir pirmame rate – tą kartą Sūduva lošė prieš komandą, praeitame ture netikėtai su Žalgiriu išplėšusi lygiąsias. Tą kartą jautėsi, kad Granitui lygiosios su čempionu kainavo labai daug jėgų. Šį kartą tas jausis dar labiau, nes Granitas ne tik turėjo rimtesnį žaidimą nei Sūduva, bet ir viena diena mažiau poilsio gaus. Lietuvoje tokios aplinkybės kartais būna reikšmingos. Nepamirškime ir poros valandų kelionės, kurią rungtynių dieną teks išgyventi Klaipėdos komandos žaidėjams (nelabai tikiu, kad Granitas į Marijampolę atvažiuotų išvakarėse).

Tad rengtis šioms rungtynėms reikia tiek pat rimtai, ramiai ir pagal išanksto numatytą planą. Tikuosi, kad būtent taip vyksta Sūduvos pasirengimai artėjantiems turams. Granitas yra lentelės apačioje, tačiau pergalė pirmame rate toli gražu nebuvo lengva. Tą kartą Sūduva buvo šiek tiek geresnė, o ir sekėsi mūsų komandai mažumą labiau, nei Granitui (čia omeny turiu būtent Granito atakas).

Tuo tarpu mūsiškių būklę ir formą kol kas sunkoka įsivaizduot. Prieš Kruoją Sūduva lošė lyg miegodama ir pamiršusi viską, ką buvo atradusi prieš tą poros savaičių pertrauką. Dainavą, be abejo, sutrypė, tačiau Alytaus komandą labiau ėmė jėga, o ne nuostabiu žaidimu. Tad situacija labai panaši į tą, kurioje mūsų komanda buvo I rato pabaigoje – lyg ir pradėjusi atsigaut, tačiau dar neįrodžiusi savo sugebėjimų konkrečiais rezultatais.

Dvi rungtynės po pertraukos parodė šiokias tokias Sūduvos žaidimo problemas. Panašu į tai, kad prieš pertrauką atsigavusi komanda nemažai teigiamų rezultatų pasiekė užsidegimu ir padidintu noru laimėti, kuris šluodavo kai kuriuos lygos priešininkus. Dvi savaitės poilsio tą užsidegimą šiek tiek prigesino. Todėl ir matėsi, kad dar nemažai ką Sūduvos treneriams liko tobulinti. Ir daryti tą reikia kuo greičiau, nes paskui gali smarkiai pritrūkti laiko medaliams laimėti. Juk toks tikslas komandai keltas (kitaip nei pernai), o šiais metais du trečdaliai lygos rungtynių iš esmės vyksta dėl tų simbolinių 6 taškų. Būtent tiek kainavo pralaimėjimas Kruojai.

Sūduvos žaidimo sutrikimai koncentruojasi aikštės viduryje. Gynėjai klysta, tačiau klysta žymiai mažiau, nei sezono pradžioje. Ginantis geresni ir gynėjų santykiai su saugais – sėkmingai pasibaigusiose Sūduvos rungtynėse mūsų komanda neretai taikydavo priešininko spaudimą nuo anų aikštės pusės. Juk jei ne tie du pralaimėjimai Žalgiriui, ir Sūduvos praleistų įvarčių kiekis būtų visai pakenčiamas. Žodžiu, Sūduvos gynyba dirba ne geriau, bet ir ne prasčiau už daugumą lygos komandų.

O va saugai vis dar negroja taip, kaip galėtų groti. Ši grandis Sūduvoje šiais metais ilgiausiai “bręsta” ir vis dar neduoda tų vaisių, kurių iš tokio lygio ir tokio kiekio saugų galėtum tikėtis. Pirmam rate trūko Šoblinsko, trūko solidesnio Chveduko žaidimo ir labai trūko aiškaus žaidimo organizatoriaus. Vaskelai ilgokai užtruko įsiterpti į komandos audinį, o štai serbas Andelkovičius taip ir neįsiterpė. Ir tik tuomet, kai Andelkovičiaus komandoje praktiškai nebeliko (jo neliko anksčiau, nei jis oficialiai paliko Sūduvą), vis daugiau pasitikėjimo įgauti ėmė Vaskela. Pagaliau užgrojo Chvedukas ir – pagaliau – sugrįžo Šoblinskas (jis taip pat iš tikro sugrįžo kiek vėliau, nei formaliai pasirodė aikštėje).

Šie trys žaidėjai ir jų nuolat gerėjantis žaidimas ko gero ir lėmė Sūduvos atgimimą. Tiesa, būtina dar paminėti ir Mindaugą Grigaravičių (“šio sezono atradimas”) ir išskirtinai įspūdingą Audriaus Broko žaidimą. Broko įtaka šių metų Sūduvos žaidimui tokia reikšminga, kad galima netgi įtarti, kad šio žaidėjo trauma yra viena iš priežasčių, dėl kurių mūsų komandos futbolas ir vėl ėmė mažumą strigti.

Nieko, Broko dar sulauksime, o dabar grįžkime prie dalykų, kurie matėse rungtynėse su Kruoja ir Dainava. Akivaizdu, kad Sūduvos žaidimo varikliu šiandien yra Arminas Vaskela. Buvo teisūs visi tie, kurie kantriai laukė, kad šis žaidėjams ims lošti su pernykšte jėga. Žaidimo stiliumi Vaskela man šiek tiek primena legendinį Darių Maciulevičių (minus fenomenalų Dariaus aikštės matymą ir plius Armino žymiai energingesnį dalyvavimą tiek puolimo, tiek gynybos veiksmuose).

Bėda yra tame, kad kol kas vis dar trūksta treniruotėse sudėliotos interakcijos tarp Vaskelos. Šoblinsko, Chveduko ir Radzinevičiaus. Šie žaidėjai yra Sūduvos atakų ašis, būtent aplink juos sukasi atakų varikliai. O kadangi jie kol kas “nesikalba iš pusės žodžio”, labai dažnai užstringa tos atakos, kurios keliais greitais pasais galėtų virsti kontratakomis. Tai buvo didžioji Sūduvos bėda žaidime su Kruoja, atėmusi iš mūsų komandos galimybę atakuoti aštriai ir pavojingai. Tačiau net ir penktadienio rungtynėse prieš Dainavą Sūduvos atakuojantys saugai nuolat perlaikydavo kamuolį. Tiek Vaskela, tiek Chvedukas per ilgai judėdavo su kamuoliu besidairydami, kur jį padėti. Taip ilgai, kad net ir Dainavo jaunikliai sugebėdavo žaidėjus išsirankioti.

Aišku, šių saugų kamuolio perlaikymo bėda nėra izoliuota nuo kitų žaidėjų veiksmų. Trūksta aštrių įkirtimų, dinamiškų pasikeitimų pozicijomis ir greitai įgyvendinamų schemų, kurios painiotų priešininkų gynėjų veiksmus. Kadangi kolegos per mažai juda, tai ir saugams dažnai kamuolio tiesiog nėra kur dėti.

Kad ir kaip kai kas mėgsta pakritikuoti Nerijų Valskį, tačiau būtent šio žaidėjo sugebėjimas efektyviai atlikti tai, apie ką čia ką tik pašnekėjau, pernai buvo vienas galingesnių Sūduvos atakų ginklų. Saugas meta kamuolį Radzinevičiui, o tas – vienu lietimu – išveda į laisvą plotą Valskį. Valskis gi arba muša į vartus, arba meta kamuolį kolegoms, kurie išlaisvėja dėl to, kad priešininkai būriu puola Valskio dengt.

Štai tokių junginių Sūduvos atakoms labai trūksta. Radzinevičių kaip taisyklė prižiūri pora gynėjų, todėl jam retokai pavyksta stoti į smūgiui dėkingą poziciją. O va vienu lietimu numesti kamuolį irgi nelabai yra kam. Visų pirma čia kalbu apie schemą, po kurios buvo įmuštas ketvirtasis įvartis į Trakų vartus. Radzinevičius gauna pasą ir kažkokiu stebuklingu būdu sugeba vienu lietimu kamuolį bakstelėti link vartų judančiam Grigaravičiui taip, kad anam belieka tik į vartus pataikyt.

Štai tokios tokelės. Viskas yra visai neblogai ir tas viskas visiškai priklauso nuo pačių Sūduvos žaidėjų. Kartais jie šiemet jau rodė beveik idealų žaidimą, tačiau kartais to idealizmo drūčiai trūkdavo. Sekmės formulė paprasta – geruosius žaidimo fragmentus ilginti tol, kol jie apims didžiąją rungtynių dalį. Paprasta kaip trys kapeikos.

>>>

P.S. Praeitą savaitę oficialioji Sūduva atidarė savo skyrelį Twitteryje. Kas mėgsta šitą įrankį – jau galit sekti.