Nežinau, kaip jums, tačiau man šis sezonas gazuoja kaip niekad greitai. Galbūt ritmą gadina nuolatinės pertraukos ir chaotiškas tvarkaraštis. Atrodo dar visai neseniai Sūduva gaudavo į kaulus nuo visų iš eilės ir lenkdavo tik Dainavą, o dabar, štai – jau trečioje vietoje sėdi! Niekur nedingsi – pusė čempionato prabėgo, todėl reikia šiokias tokias išvadas sudėlioti. Juolab, kad ir pačios komandos tą patį daro. Vieni stiprinasi prieš Europos turnyrus, kiti remontuoja sezono pradžioje padarytas klaidas, o treti… Treti bėga į vaistinę valerijono, nes reikalai jų kiemuose taip pašliję, kad be raminamųjų sunku išgyventi.
Lietuvos lyga: kas naujo? Nieko naujo. Lietuvos čempionatas vyniojasi įprastiniu algoritmu. A lyga ir jos oficialūs komentatoriai jau taip seniai kasmet kartoja tuos pačius ritualus, kad visa tai ima panašėti į sektą, kuri dar po kelių metelių taps oficialiai įregistruota religija. O kodėl gi ne? Jei Diego Maradonos bažnyčia pasaulyje turi bent 80 000 tūkstančių sekėjų, kodėl gi nepradėjus dar vienos futbolo religijos Marijos Žemėje?
O viskas vyksta štai taip. Maždaug sausio pradžioje trečdalis mūsų klubų pradeda intensyviai rengtis artėjančiam sezonui. Kitas trečdalis tą daro kukliai ir tyliai. O likęs trečdalis – iki kovo pradžios ne mažiau intensyviai svarsto ką daryti: likti A lygoje, keltis į kurią nors žemesnę ar apskritai užsidaryti. Iki čempionato pradžios likus pora savaičių prasideda vietų dalybos. Pasirodo, kad bent du trečdaliai klubų planuoja laimėti medalius. Žodžio kišenėje neieškants Atlanto treneris, paklaustas apie komandos planus šiais metais juokėsi, kad prizinių vietų jau seniai nebeliko. Jas pasidalino kiti klubai.
Tuomet prasideda čempionatas ir komandos lošia bet kaip. Turiu omeny, kad mūsų komandų rezultatams jokios įtakos neturi pasirengimas sezonui. Tie, kas plušėjo, barsto taškus (pvz., Sūduva), o tie, kas tik per plauką išvengė bankroto – juos renka. Greičiausiai tai byloja apie gilų profesionalumo trūkumą, būdingą visiems be išimties Lietuvos klubams. Kaip sykis dėl to jie yra visiškai neprognozuojami. Kaip neprognozuojamas yra ir pirmasis ratas.
Štai toks chaosas tūliems specialistams tampa įrodymu, kad eilinį kartą “Lietuvos futbolas nepaprastai sustiprėjo”. Nes, matot, į lyderius braunasi tie, kuriems tokia misija tų specialistų buvo nenumatyta, o oficialūs lyderiai turi kapotis iš paskutiniųjų, kad savo lyderių vaidmenį tinkamai atliktų. Aš bandžiau plaukti prieš srovė ir sakyti, kad lyga ne sustiprėjo, o priešingai – nusilpo. Dėl to ir kilo iliuzija, kad vos ne devyni klubai gali pretenduoti į medalius.
Deja, toji iliuzija išsisklaidė kaip niekad anksti. Jei pamirštume apverktiną Dainavos padėtį, lyga garbingą išvaizdą išlaikė tik vieną ratą. Juk net Dainava pirmame rate dar pakovodavo ir neleisdavo vartininkų žaisti puolėjais. O toliau prasidėjo kalbos apie bankrotus, skolas, boikotus ir kitos klasikinės lietuviško futbolo nesąmones. Viso to rezultatas – labai vidutiniškos komandos lentelės viršūnėje po II čempionato rato.
Juk klasikinė mūsų lygos schema daugelį metų būdavo štai kokia. Dvi kietos komandos. Tada – Sūduva. Smagi komandėlė, kuri turėdavo daug noro anoms dviems komandoms įkąsti, tačiau tam visada kiaušų kietumo pritrūkdavo. Daug noro, tačiau per mažai rimtesnės komplektacijos ir per daug iš to plaukiančio nestabilumo. Dėl to – klasikinė trečia vieta.
Žemiau rikiuodavosi visi likusieji. Jų sudėtis kiekvieną sezoną būdavo šiek tiek kitoks. Kai kurios iš jų atskirais čempionato fragmentais dar turėdavo vilties ir šansų išstumti Sūduvą iš jos trečiosios vietos, tačiau galų gale pritrūkdavo kvapo. Štai tokios komandos kol kas yra Trakai ir Kruoja, į kurių tarpą Sūduva šiais metais įsiterpė tik iš paskutiniųjų sukandusi dantis. Jokiais būdais nenoriu kaip nors paniekinti Trakų bei Kruojos vadovų ir žaidėjų. Tačiau kol kas tai yra greitosiomis prieš sezoną sulipdyti būriai, kurie dar ir patys iki galo nesuvokia savo egzistavimo misijos. Komanda be istorijos ir neturinti bendruomenės – labai rizikingas projektas. Iš esmės Vilniaus komanda tapę Trakai labai skaudžiai primena Vėtros istoriją. Iš pradžių – optimistinę, viduryje keliaujančią iš kaimo į sostinę, o pabaigoje – labai liūdną. Kasmet nežinia kokiomis priemonėmis iš pelenų kylanti Kruoja taip pat yra projektas, kurio paskirtis vis dar nėra itin aiški.
Taigi, galim apsiramint. Viskas Lietuvoje po senovei. Vis dar tvakaraščius sudarinėja tas pats keistuolis, kurį visi keiksnoja, tačiau nuo to jam – nei šilta, nei šalta. Vis dar taurės varžybos vyksta du sezonus, dėl ko kai kurie žaidėjai spėja iš šio turnyro iškristi po du kartus su skirtingomis komandomis. Klubų licenzijavimo procedūros ir toliau lieka beprasmės – jos neužtikrina nei klubų finansinio stabilumo, nei kai kurių aikščių kokybės, nei klubų tinkamo požiūrio į jaunimo futbolą. Belieka lažintis dėl to, kiek ir kurie klubai po šio sezono pratęs pasakojimą tema “kol kas nežinome, kurioje lygoje žaisime”.
Sūduvos komplektams pirmoms šio sezono rungtynėms.
Sūduva: rezultatai. Pagaliau pasiekėme teritoriją, kur viskas yra žymiai aiškiau. Sūduvos dviejų ratų pasirodymą įvertinti labai paprasta. Išskirtinai šūdina pradžia – ko gero šūdiniausia nuo tų laikų, kai komanda antroje lentelės pusėje kapstėsi. Ir žymiai ankstensnis nei pernai pabudimas. Rezultatą galite apžiūrėti žemiau pateiktoje II rato lentelėje:
1 | Sūduva | 9 | 6-1-2 | 25-10 | 19 |
2 | Žalgiris | 9 | 5-3-1 | 17-4 | 18 |
3 | Trakai | 9 | 5-3-1 | 17-7 | 18 |
4 | Kruoja | 9 | 5-2-2 | 14-5 | 17 |
5 | Šiauliai | 9 | 4-1-4 | 14-12 | 13 |
6 | Granitas | 9 | 3-3-3 | 11-13 | 12 |
7 | Atlantas | 9 | 3-1-5 | 15-12 | 10 |
8 | Ekranas | 9 | 3-1-5 | 11-11 | 10 |
9 | Banga | 9 | 1-3-5 | 4-10 | 6 |
10 | Dainava | 9 | 1-0-8 | 3-47 | 3 |
Taigi, Sūduva laimėjo antrą ratą, taškais, pergalių ir įmuštų įvarčių kiekiu pralenkdama net Žalgirį. Jei mūsų komanda panašiu ritmu ištemptų visą sezoną, laisvai galėtų ir dėl aukso pakovoti. Tačiau Sūduva nėra taip tvirtai sukaltas klubas, kad galėtų didesnę sezono dalį varyti be duobių ir beprasmių klupinėjimų, kurie ir lemia, kad daugiau trečios vietos mūsiškiai negauna (nebent susiklosto išskirtinės aplinkybės).
Taigi, Sūduvos pusę sezono galime vertinti tik teigiamai. Galutinis dviejų ratų rezultatas – pakankamai pozityvus (nepaisant to, kad virš galvos matant Trakus, ateina minčių apie tai, jog tos išskirtinės aplinkybės šiuo metu kaip sykis ir klostosi). Komanda pradėjo žaisti, futbolininkai atsigavo, komandiniai veiksmai pakeitė chaotišką lakstymą po aikštę. Tačiau klausti, kodėl Sūduva jau antrą sezoną iš eilės pradeda beviltiškai reikia.
Arminas Vaskela ir jo žalias šešėlis.
Sūduvos komplektavimas: ar ne laikas keistis? Mes žinome, kad Sūduvos klubo sudėtis smarkiai nusileidžia daugumos kitų komandų profesionalų komplektams. Tačiau Sūduva turi tai, kuo negali pasigirti nė vienas klubas Lietuvoje – finansiškai stabilų daugiau nei dešimties metų trukmės ruožą. Būtent šis finansinis stabilumas leido klubui išsilaikyti Lietuvos elite per tuos metus, kai vienas po kito krito mūsų klubinio futbolo galiūnai ir nykštukai.
Tai gal vis tik laikas keistis? Gal jau atėjo laikas žengti natūralų žingsnį ir bent kai kuriuos darbus klube patikėti profesionalams? Juk gaila vėjais leidžiamų pinigų – efektyviau tvarkoma Sūduva jau seniai galėjo tapti stabilesne, kietesnį stuburą turinčia komanda, kuri galėtų kelti tikslą ne patekti į prizininkų trejetą, o tapti Lietuvos čempione. Tad lenkiant galvą prieš žmones, kurie užtikrina Sūduvos sotų gyvenimą jau daugelį metų, norėtųsi paklausti: ar ne laikas judėti priekin ir atsikratyti provincijos komandos požiūrio į reikalų tvarkymą?
Sūduva turi vienas geriausių sąlygų rengtis sezonui Lietuvoje. Ir tai netgi nepriklauso nuo komandos biudžeto konkrečiam sezonui. Sūduvos žaidėjai gali ištisus metus lakstyti su kamuoliu. Jiems nereikia gaišti laiko krepšinio salėse ar ant sniego. Tačiau jau antrą sezoną pasirengti normaliai čempionatui nesugebama. Kai komanda įsibėgėja tik 8-9-ose rungtynėse, likusioje sezono dalyje nebelieka galimybės klysti. Juk galima drąsiai sakyti, kad pernykštės netikėtos ir nepateisinamos lygiosios su Tauru ketvirtame rate iš esmės nunešė bronzos medalius.
Komentuodamas komandos padėtį po antro rato Sūduvos Prezidentas džiaugėsi tuo, kad komanda atsigavo anksčiau nei pernai ir kelis kartus akcentavo, kad “reikia įdėti dar daugiau pastangų”, kad medaliai ir vėl būtų laimėti. Tačiau jau antrą sezoną Sūduvos žaidėjams negali priekaištauti dėl to, kad yra nesistengiama. Komanda lupa iš paskutiniųjų kone kiekvienose rungtynėse. Tad pastangų trūkumas kažin ar gali paaiškinti ir vėl prastą sezono pradžią.
Po praeito sezono Sūduva prarado tik keletą svarbių žaidėjų. Išsaugojo pagrindą ir papildė jį nemažu būreliu naujokų iš Lietuvos ir užsienio. Tačiau jau dabar galima drąsiai sakyti, kad ir vėl buvo gerokai pašaudyta pro šalį. Iš viso būrio naujokų iš esmės tik Vaskela ir Grigaravičius tapo reikšmingais komandos sraigtais. Likusieji iki šiol turi kovoti dėl vietos pagrindinėje sudėtyje. Labai vėlai komandoje atsidūrė Andelkovičius – geras, tačiau Sūduvos stiliau nelabai tinkamas futbolininkas. Komandos vadai sako, kad sprendimas kviestis serbą buvo priimtas tam, kad kompensuotų Šoblinsko traumą. Žinant šių žaidėjų stipriąsias puses ir žaidimo stilių – po tokių žodžių belieka tik galvą pakraipyt. Andelkovičius nelipo nuo pat pirmųjų rungtynių, o mėginimai jį integruoti į komandos veiksmus greičiausiai tik pristabdė komandos atgaivinimą, nes smarkiai užtempė Armino Vaskelos įvedimą į žaidimą.
Didžiausia skylė komplektuojant komandą, be abejo, nutiko trenerių štabe. Komandos prezidentas nepaaiškino, kodėl Sūduvoje neliko pernykščio antrojo trenerio ir kodėl Dariui Gvildžiui nebuvo surastas pagalbininkas. Sūduvos antrojo trenerio išnykimą palydėjo ir dublerių komandos išgaravimas. Dublerių komandos nuotrauka (ne žaidėjų sąrašas) komandos oficialioje svetainėje atsirado ne taip jau seniai. O ar tas stotingas vyras, įsitaisęs šalia Sūduvos vaikų yra ir jų treneris – aš nežinau.
Bet kokiu atveju, galime drąsiai teigti, kad Darius Gvildys su Audriumi Ramonu komandos tinkamai sezonui parengti nesugebėjo. Nesugebėjo integruoti naujokų ir išsaugoti tą futbolą, kurį Sūduva lošė pernykščio čempionato pabaigoje. Paskutinės 2013 m. rungtynės su Žalgiriu buvo puikiai įrodyta, kad Sūduva gali laimėti ir be Nerijaus Valskio. Tad kodėl šių metų pradžioje tas pats Žalgiris dar stipresnei Sūduvai sugebėjo įmušti 8 įvarčius greičiausiai jau niekas padoriai nepaaiškins. Aišku, dalį Dariaus Gvildžio kaltės privalo prisiimti ir klubo administracija. Sūduvos treneris vis dar yra vadinamas “jaunu”. Toks jis ir yra – tik prieš pora metų pradėjęs dirbti su A lygos klubu. Vienam parengti komandą sezonui greičiausiai iš tikro yra pakankamai sudėtinga misija.
Žvelgdami į žaidėjų indėlį į rezultatą antrame rate, galime gan nesunkiai besti pirštu į ryškiausias trenerio klaidas.
Visų pirma – nepasitikėjimas Arminu Vaskela ir aklas tikėjimas, kad Andelkovičius bus šioje pozicijoje geresnis. O juk turėjo būti akivaizdu, kad tiek žaidimo stiliumi, tiek ir karjeros prioritetų požiūriu Vaskela Sūduva yra žymiai tinkamesnis. Tačiau sezono pradžioje Darius Gvildys Vaskelą aikštėn leido labai nenoriai, taip gerokai užtempdamas šio žaidėjo įvedimą į komandos veiksmus. Kitas žmogus – Mindaugas Grigaravičius. Čia treneris ir vėl nesugebėjo įžvelgti jauno futbolininko potencialo, nors (kartoju tą patį) pagal jo futbolo stilių jis Sūduvos schemoms turėjo būti idealus. Grigaravičius vietą pagrinde išsikovojo pats. Išleistas beviltiškose I rato rungtynėse su Ekranu desperatiškai mėginant pakeisti to žaidimo eigą, įmušė du įvarčius, iš tikro nulėmė teigiamą rungtynių rezultatą, tapo užtikrintu pagrindo žaidėju ir antrą ratą baigė savo sąskaitoje turėdamas 7 įvarčius ir 3 rezultatyvius perdavimus.
Paskutinis punktas – beproški sudėties eksperimentai pirmame rate. Juk visi šie eksperimentai turėjo būti atlikti dar iki sezono pradžios. O kai sudėtis radikaliai keičiasi kiekvienose rungtynėse, tuomet visi pradeda matyti trenerio nepasitikėjimą savo sprendimais ir pradeda jausti mėginimus “šaudyti” aklai. Tas nesuteikia tvirtumo komandai ir kelia nuolatinį gerbėjų nepasitenkinimą. O ką matėme antro rato pabaigoje? Ogi sudėtį, kurią dauguma mūsų būtų nupiešę ir tų maksimalių I rato eksperimentų laikais.
Mindaugas Grigaravičius ką tik įmušė antrą įvartį ir pavijo Ekraną.
Sūduva – antro rato futbolas. Pakalbėjom apie problemas – dabar galima ir pasidžiaugti. Antrojo rato viduryje nutiko labai malonus dalykas. Po šio blogo raštais pasirodė keletas komentarų, kuriuos, kaip suprantu, rašė ne Sūduvos mylėtojai. Jie bylojo maždaug taip: “nesuprantu, ko jūs tą savo Sūduvą keikiant, nes tai yra gražiausią futbolą lygoje lošianti komanda”. Ir iš tikro – Sūduva ėmė žaisti taip, kaip turėjo lošti nuo pat pirmųjų sezono rungtynių.
Daug burną aušinti aprašinėjant Sūduvos futbolo stilių nėra prasmės, nes apie tai kalbant nuo praeito sezono vidurio. Esminės savybės yra šios. Savanoriška “antrojo numerio” pozicija (nors šiemet yra ir išimčių). Priešininko spaudimas aikštės viduryje ir jo pusėje. Žaibiškas kamuolio pervedimas iš gynybos/saugų linijos į ataką ir maksimalus itin greitų krašto saugų/puolėjų išnaudojimas. Štai ir visa Sūduvos futbolo formulė. Čia nėra nieko ypatingai originalaus ir nematyto. Tiesiog, kai toks futbolas yra gerai sustatytas, jis yra ir efektyvus, ir akiai mielas. Svarbiausia jo ginklas – greitis ir intensyvumas. Toks intensyvumas, kuris dažnam Lietuvos klubui yra tiesiog nepakeliamas. Tuo tarpu pati Sūduva yra sukomplektuota tokiam žaidimui. Už tai Dariui Gvildžiui reikia ranką būtinai paspaust. Komandoje vis tik išlieka tie žmonės, kurie gali ir mėgsta lošti žaibišką futbolą. Gaila, kad kartais “selekcija” užtrunka.
Nepaisant to, kad Sūduva antrame rate surinko daugiausiai taškų lygoje, tikro stabilumo mūsų komanda dar labai trūksta. Keletas žaidimų buvo tobuli. Tačiau kai kurie kiti ir vėl primindavo duslų pirmo rato futbolą. Lygiosios su Atlantu, pralaimėjimas Kruoja – čia buvo prarandami taškai tik dėl to, kad komanda ir vėl netikėtai įkrisdavo į “neformą”.
Apie žaidėjus suręsiu atskirą pasakojimą, tad šioje vietoje pakaks paminėti, kad Sūduvos žaidimas iš esmės priklauso nuo to, kaip lošia atakuojantieji saugai. Kai ėmė žaisti Arminas Vaskela, kai normaliai į žaidimą grįžo Marius Šoblinskas, kai formą susigrąžino Karolis Chvedukas – ėmė groti ir visa komanda. Mindaugas Grigaravičius ir Tomas Radzinevičius buvo esminiai minėto trejeto talkininkai. Galim tik apgailestaut dėl Audriaus Broko traumos. Šis žaidėjas buvo vienas geriausių pirmame rate ir tik galima būtų pasvajot, kaip Sūduva būtų atrodžiusi su Grigaravičiumi viename krašte, o Broku – kitame.
Visa tai veda prie elementarios išvados – Sūduvos rezultatai priklauso nuo to, kiek komanda įmuša. Praleidžia Sūduva taip pat daug. Ir tai daro jau ne pirmą sezoną. Tačiau muša dar daugiau. Toks jau tas Sūduvos stilius – menkai gynybinis ir stipriai atakuojantis. Geriausiai tai iliustruoja Trakų trenerio Edgaro Jankausko komentaras po Sūduvos pergalės antrame rate: “ką gali pasakyt, kai įmuši tris įvarčius ir negauni už tai nė taško”. Taip, nes Sūduva tą kartą įmušė keturis.
Kapitonas.
Kokia ateitis mūsų visų laukia. Lygos ateitis – kaip visada miglota. Kas bus su Ekranu, Banga ir Dainava – niekas nežino. Klubai kol kas tyli – deda į svetaines vaikų futbolo nuotraukas arba šneka apie “intensyvų pasirengimą” Europos turnyrams. Žalgiris užtikrintai pirmauja, tačiau vis dar nežaidžia futbolo, kurio iš šios komandos visi tikėjosi. Atlantas antrame rate kaip reikalas užbuksavo, gandų apie “nepatenkintus investuotojus” taip pat buvo. Granitas su Šiauliais ir toliau kandžiosis, tačiau kažin ar šioms komandoms pakaks jėgų kilti aukščiau lentelės vidurio. O štai Trakai su Kruoja greičiausiai ir bus pagrindiniais Sūduvos konkurentais. Panašu į tai, kad bankrotai šioms komandoms šiais metais negresia ir net jei sudėčių per pertrauką jos nestiprins, ir to, ką turi pakanka dėl medalių kovoti. Greičiausiai prie šių komandų jungsis ir Atlantas. Netikiu, kad Klaipėdos komandos duobė galėtų tapti dar gilesnė. Štai tokia paprasta matematika.
Panašiai kaip rašau apie Kruoją bei Trakus, galėčiau pakalbėti ir apie Sūduvą. Dėl medalių Sūduva galėtų sėkmingai kovoti ir su ta sudėtimi, kuri atlakstė antrąjį ratą. Jei dar į žaidimą sugrįš Brokas, Sūduva galės ramiai kapotis su bet kuria lygos komanda.
Tačiau mes jau senokai žinome, kad Sūduva bus stiprinama. Apie tai jau minėtame interviu kalbėjo ir Vidmantas Murauskas, ir Darius Gvildys. Mieliausią žinią, be abejo, pranešė Prezidentas. Pagaliau Darius Gvildys gaus padėjėją. Ir ne bet kokį – iš padorios futbolo šalies. Tiesa, Prezidentas atskleidė labai nedaug. Tai bus jaunas, 36-erių metų treneris iš Portugalijos, vardu Orlando Machado da Costa. Buvo paminėta ir tai, kad šis treneris ligi šiol dirbo antrosios Portugalijos lygos klube. Nežinau, gal Sūduvos viešųjų ryšių departamentas padarė klaidų rašydamas portugalų trenerio vardą. Žinia, tų kraštų žaidėjai, kaip ir brazilai, dažnai turi ilgus oficialius vardus, tačiau pasauliui žinomi viena trumpa pravarde ar to ilgo vardo fragmentu. Kad ir kaip kankinau Google’ą, jokios informacijos apie šį futbolo specialistą rasti nepavyko. Tačiau vis viena džiugu, kad į Sūduvą ateis kitokios futbolo mokyklos žinios. Tai, kad portugalas tampa Dariaus Gvildžio asistentu, o ne pagrindiniu treneriu – taip pat yra gerai. Juk treneriui iš Vakarų gali būti labai sunku perprasti ir prisitaikyti prie Marijos Žemės futbolo valdymo tradicijų. O kai esi asistentas – tavo misija paprastesnė.
Tuo tarpu Darius Gvildys kalbėjo apie tai, kad komandoje norėtų išvysti papildomą puolėją ir žmogų, galintį lošti atraminiu saugu ir vidurio gynėju. Aišku, viskas čia priklauso nuo to baisaus žodžio – strategija. Jei komanda bus stiprinama su aiškesne vizija ne tik apie šį, bet ir apie kitą sezoną – kodėl gi nepasieškojus papildomų žmonių. Tik kaip ten su ta strategija mūsų komandoje yra – labai sudėtinga pasakyti.
Štai Prezidentas šiuo klausimu paatviravo – “realių kandidatų į trūkstamas žaidėjų pozicijas šiuo metu dar nėra, bet tikimės, kad pavyks minėtų pozicijų futbolininkus rasti”. Chm, jei jau iš tikro buvo ketinta naujų žmonių ieškoti – gal jų vertėjo jau anksčiau pasidairyti? Kad ir pamėgint juos būtų galima? Nes jei tik dabar ieškojimai prasidės, tai ir vėl galim radikalių eksperimentų sulaukt.
Iš kitos pusės, kelia klausimų ir noras ieškoti patyrusių žaidėjų. Tokių galėtum ieškoti, jeigu poreikis iš tikro būtų aštrus. Tuo tarpu dabar visos minėtos pozicijos lyg ir užpildytos ir vieta jose galėtų atsirasti tik traumos ar diskvalifikacijos atveju. Tačiau net ir tokiu atveju Sūduva šiandien į minėtas pozicijas kandidatų turi. Galbūt Šoblinskas atraminiu saugu lošia geriau nei Snapkauskas, Činikas ar Chvedukas su Kiselevskiu, tačiau minėti žaidėjai vienoms kitoms rungtynėms Marių tikrai galėtų pakeist. Tas pats ir su Tomu Radzinevičiumi. Ir jo atveju lyg ir labiau norėtųsi ne patyrusio puolėjo (pvz., Rimkevičiaus iš I lygos), o jauno, pikto ir smarkiai sau vardą susikurti norinčio. Panašaus į Mindaugą Grigaravičių. Tokio, kuris galėtų eiti aikštėn 10-15 min. ne laiko atbūti (kaip vis tik yra su mūsų libaniečiu), o iš tikro vėjo kelti. O jei jau solidų Radzinevičiaus atsarginį Sūduvos vadai suras, ką tuomet su tuo pačiu Kdouh ir Kardoku daryt?
Diskutuoti galima. Tačiau nepaneigsi akivaizdaus dalyko – šie komandos vadų planai yra tik pozityvūs, rodantys, kad galvojame ne tik apie tai kaip sezoną užbaigti, bet ir visų pirma apie tai, kaip tą padaryti sėkmingai.
Pasidžiaugti norėčiau ir dar pora smulkių, tačiau mane labai džiuginančių dalykėlių iš Sūduvos viešųjų ryšių bei marketingo kiemo. Pirma, minėčiau aktyvumą apskritai. Ryškiausi to aktyvumo pavyzdžiai – rungtynių lankymą skatinantys judesiai bei Sūduvos palapinė Miesto dienose. Kitas, bent jau mane labai maloniai nudžiuginęs dalykas – pagaliau mobiliesiems įrenginiams pritaikyta Sūduvos svetainė, kuri dabar išmaniojo ekrane atrodo geriau, nei kompiuterio. Paminėti derėtų ir Twitter’io paskyrą, kurį oficialioji Sūduva taip pat įsigijo.
Šiam kartui tiek. Kitoje dalyje tradiciškai rašysiu pažymius futbolistams.