Kaip bebūtų gaila, šį kartą planas nusigauti iki Marijampolės nepavyko ir žaidimą teko žiūrėti su mažumą trūkinėjančių Sūduvos stadiono internetu. Ne tik Trakų komandai, cituojant Paulių Jakelį, yra sunku pasiekti stadioną, kai rungtynės vyksta savaitgalinių mišių grafiku. Na bet tai yra smulkmenos. Grįžkime į stadioną – kas realiai, o kas – virtualiai.
Pažiūrėjus į startinę Sūduvos sudėtį prieš šias reikšmingas rungtynes, pamatėme tai, ko senokai jau nebuvome matę – šiokį tokį sudėties eksperimentą. Sudėtį po paskutinių Sūduvos rungtynių iš esmės koregavo Isodos ir Ugge sugrįžimas. Aš spėjau, kad centre ir šiandien loš Tsyvilko, tačiau taip nenutiko. Greičiausiai dėl to, kad Dariui Gvildžiui teko spręsti krašto gynėjo klausimą. Snapkauskas buvo paliktas ant suolo, Isoda su Ugge stojo į gynybos centrą, o Bagdanavičius su minėtu Tsyvilko buvo pastatyti į kraštus. Dėl Bagdanavičiaus – viskas aišku ir tvarkinga, o baltarusiui tai tapo dar vienu pozicijos išbandymu.
Sprendimas Tsyvilko statyti į gynybos kraštą ko gero buvo išprovokuotas ryškiausio taktinio Dariaus Gvildžio triuko – krašto gynėju neretai šiemet žaidžiantis Marius Činikas buvo pastumtas į atraminio saugo zoną. O vienas pagrindinių aikštės vidurio veikėjų Arminas Vaskela – paliktas ant suolo.
Toks sprendimas galėtų stebinti – juk Arminas pastaruoju metu buvo garantuotas pagrindinės sudėties žaidėjas ir labai svarbus Sūduvos atakų sraigtas. Tačiau, kaip parodė pirmas kėlinys, šis Gvildžio eksperimentas pasiteisino. Spėju trenerio logika buvo paprasta ir jo paties ne kartą akcentuota – svarbu patiems nepraleist, o įmušt kaip nors įmušim.
Pirmąjį kėlinį Šoblinsko ir Činiko duetas greičiausiai ir garantavo, kad Trakai taip ir nesurengė nė vienos iš tikro pavojingos atakos, nors žaidimas buvo visiškai lygus. Trakai gan skystai atrodė puolimo kraštuose (tam galbūt įtakos turėjo ir Lukšos transformacija į krašto gynėją), o judesius centru Sūduvos gynybinės pajėgos gan neblogai gesino. Pora pavojingesnių Trakų smūgių buvo labiau lemti individualių sugebėjimų, nei rimtesnių kombinacijų rezultatas. Turiu omeny vieną suktą smūgį pro Sūduvos gynėjų kojas (nepamenu, kas ten mušė) ir Labuko smūgį galva šoktelėjus virš Tsyvilko (už tai, be abejo, reikia įrašyt minusą ir mūsų gynėjui).
Aikštės persvaros neturėjo nė viena komanda, tačiau Sūduvos atakos pora procentų buvo pavojingesnės. Svarbiausia yra tai, kad Sūduvos atakos buvo logiškos kombinacijos, kuriomis vienas ar kitas žaidėjas būdavo išvedami į smūgiui patogią padėtį. Dažniausiai tais žaidėjais pirmame kėlinyje buvo Chvedukas ir Grigaravičius (antrame kėlinyje situacija nepakito). Tačiau mūsų komandos atakoms trūko pastaruoju metu klasikinio elemento – situaciją atitinkančio galutinio smūgio. Idealiausią progą turėjęs Chvedukas greičiausiai be reikalo mėgino mušti galva – aplink jį nebuvo nė vieno Trakų gynėjo, tad tą kartą jis galėjo ramiai pastabdyti kamuolį ir kirsti koja ramiai ir tiksliai. Tą patį galima pasakyti ir apie puikią progą antro kėlinio gale, kai po Baranovskio perdavimo Chvedukas galva mėgino kalti ties keliais skriejantį kamuolį. Tuo tarpu Grigaravičius šiandien šaudė labai nevykusiai. Greičiausiai dėl to, kad mėgindavo mušti kuo stipriau, o ne kuo tiksliau.
Pirmas kėlinys buvo atkaklus, tačiau atsargus ir ramus. Tuo tarpu antras prasidėjo visiškai kitokiu stiliumi. Futbolas tapo keliskart atviresnis ir keliskart greitesnis. Štai ką reiškia, kai oro temperatūra nėra virš 30 laipsnių. Tuomet galime pasižiūrėti padoraus, įdomaus, intensyvaus futbolo. Šį kartą sinoptikų dievas Federacijos klerkų pasigailėjo – Sūduvos Sakalams baseino neprireikė.
Antrame kėlinyje jėgų santykis nepasikeitė. Abiejų komandų pavojingų situacijų procentas išaugo. Tačiau bent jau kėlinio pradžioje atrodė, kad tai naudingiau buvo Trakams. Mat jų atakos pagaliau tapo konkretesnės, aštresnės ir vis dažniau tekdavo į žaidimą šokti Džiugui Bartkui.
Sūduvos atakos taip pat tapo pavojingesnės – per pirmas 10 antro kėlinio minučių Sūduva turėjo dvi šimtaprcentes progas, kurias iš esmės išvaistė Karolis Chvedukas. Pirmu atveju neatidavęs perdavimo Grigaravičiui, antru atveju – labai jau ilgai sukiojęsis su kamuoliu ir nei pats mušęs, nei atmetęs kamuolį artėjančiam link vartų Radzinevičiui. Ta pati istorija – Sūduva kuria geras situacijas, tačiau paskutiniame taške žaidžia labai neišvaizdžiai.
Panašiai vyko ir likusioji kėlinio dalis. Atakavo abi komandos, įvarčiai galėjo kristi ir į vienus, ir į kitus vartus. Tik į rungtynių pabaigą tapo akivaizdu, kad Trakai pavargo ir su savo vartininko pagalba ėmė švelniai tempti laiką link lygiųjų. Kauneckas labai jau didingai ir neskubėdamas įvedinėjo kamuolį į žaidimą, o kontratakos iš esmės dingo iš Trakų veiksmų arsenalo. Toks vaizdas mus turėtų džiuginti – vis tik smagu matyti, jog Sūduva fiziškai yra geriau pasirengusi nei vienas iš pagrindinių lentelės konkurentų. Gaila, kad tuo šiandien nepavyko pasinaudoti, tačiau sezonui einant į pabaigą šis lyg ir neesminis niuansas gali tapti pakankamai reikšmingas.
Iš esmės rungtynių rezultatas nėra blogas, nors lengvų nuoskaudų ir liko. Sūduva nepralaimėjo ir jau ketvirtas rungtynes iš eilės nepraleidžia įvarčio. Turint omeny, kad dvi iš tų rungtynių lošė su vienomis stipriausių lygos komandų – neblogas pasiekimas. Pasukines 15 minučių žiūrėti buvo gan neramu. Nors Trakai ir nebespaudė Sūduvos, nors ir atrodė pavargę, tačiau nuojauta, kad koks netyčinis įvartis į mūsiškių vartus gali išspręsti rungtynių klausimą neapleido. Paskutinėmis sekundėmis iki tokio “netyčiuko” labai mažai trūko ir telieka tik dar kartą pasidžiaugti Džiugo Bartkaus žaidimu bei padėkoti jam, kad šį kartą Trakams nebuvo atiduoti trys taškai.
Tačiau aš ne šiaip sau sakau, kad toji paskutinė Trakų situacija buvo “netyčinė”. Ji buvo klasikinis rungtynių pabaigos momentais – kai visi jau pavargę, kai koncentracija sumenkusi ir kai įvartis gali kristi nelabai link jo vedančioje padėtyje. Tuo tarpu vertinant visas rungtynes reikia pabrėžti, kad Sūduva gynėsi puikiai. Kitaip nei su Šiauliais, šiandien Sūduva iš esmės prie savo vartų nepadarė nė vienos rimtesnės klaidos ir Trakams labai mažai ką leido prie savo vartų nuveikti.
Vidurio gynėjų nesimatė – o tai yra gerai. Nes jie dažniausiai yra matomi, kai savoje baudos aikštelėje nuolat kyla gaisrai. Tiesą pasakius, kamuolys retokai iki mūsų baudos aikštelės nukeliaudavo. Pritariu Pauliui Jakeliui, kad Bagdanavičius sužaidė puikias rungtynes. Tsyvilko taip pat pasirodė gerai. Taip, keletas niuansų jo žaidime nutiko, tačiau reikia turėti omenyje, kad savo krašte jis kone visas rungtynes turėjo vieną rimčiausių oponentų visoje lygoje – Tadą Labuką. Man tik keista, kad Trakų žaidimo stilius šiandien buvo toks, jog Labukui pasireikšti buvo labai mažai progų. Trakai vis mėgindavo lošti lėtą pozicinį žaidimą ir nesėkmingai kapstytis link Sūduvos vartų centru. Tuo tarpu tas pats Labukas buvo priverstas nuolat palikti savo kraštą ir kamuolio ieškoti arčiau aikštės vidurio. O ten vis tik puikiai pasiteisino Dariaus Gvildžio sprendimas įmesti Šoblinsko ir Činiko duetą.
Sūduvos atakos buvo įprastos mūsų komandai. Kitaip nei Trakai, mūsiškiai nė nemėgindavo lošti pozicinio futbolo. Teisingas sprendimas – ypač turint omeny, kad aikštejė didesnę rungtynių dalį nebuvo nei Vaskelos, nei Martinezo, kuris, panašu, taip pat gali pagelbėti su poziciniu futbolu. Tad Sūduva arba kontratakavo, arba pakankamai sėkmingai leisdavo kamuolius nuo savo gynybos linijos į kraštus Grigaravičiui bei Baranovskiui. Gan keista, kad Trakai taip ir neišsprendė tokio Sūduvos puolimo stiliaus. Jų krašto gynėjai pakankamai dažnai nesugebėdavo užsiimti tokių pozicijų, kad perimtų tolimus (o tai reiškia – nuspėjamus) perdavimus mūsų krašto saugams.
Baranovskiui sekėsi ten kiek geriau, nei Grigaravičiui. Tačiau tai nėra Mindaugo žaidimo kritika. Viena, šiuo metu Baranovskis yra pasiekęs savo formos viršūnę ir yra vienas ryškiausių komandos žmonių, antra Mindaugui vis tik teko solidesnis oponentas. Lukša gal ir nėra tobulas krašto gynėjas, tačiau ne vieną dvikovą jis laimėjo (ir kraštuose, ir baudos aikštelėje) vien dėl to, kad sugebėdavo greičiau ir tinkamiau perskaityti besivystančią Sūduvos ataką nei mūsų žaidėjai.
Didžiausia Sūduvos bėda, neleidusi šiandien pasiimti trijų taškų – progų realizacija. Tiesą pasakius, Sūduva turėjo tiek progų, kad laimėti galėjo solidžių rezultatu. Šios rungtynės galėjo būti ne tokios atkaklios – būtų pakakę to, kad Chvedukas išnaudotų bent pusę turėtų galimybių.
Tiesa, progų realizacijos problemos nėra tokios, kurios kankindavo Sūduvą ankstesniais metais. Anais laikais mūsų komandai labai trūkdavo elementariausių smūgių – pamenate, mėgdavome sakyti, kad Sūduva mėgina kamuolį į vartus įsivaryti. Tam baudos aikštelės prieigose ir pačioje baudos aikštelėje būdavo atliekama begalė perdavimų. Dabar už tai Sūduvos žaidėjams priekaištauti negali.
Sūduva šiandien pakankamai daug atakų sėkmingai nuvedė iki jų loginio taško – iki žaidėjo, kuris stovi laisvas prieš vartus, o juose – tik vartininkas. Deja, paskutiniai sprendimai būdavo prasti ir Trakų vartininkui pakankamai lengvai pavykdavo visus pavojus neutralizuoti. O kadangi didžiumą tų smūgių atliko Karolis Chvedukas, tai apie jį pabaigoje ir pakalbėkime.
Karolis yra puikus žaidėjas. Tuo niekas neabejoja. Galime būti tikri, kad Karolis yra vienas geresnių Marijampolėje užaugusių žaidėjų per pastarąjį dešimtmetį. Bent jau į simbolinę visų laikų Sūduvos sostinės rinktinę jis ko gero tikrai patektų.
Tačiau įdomu yra tai, kad antroje sezono pusėje gan rimtai pasikeitė įprasta Karoliui vieta aikštėje. Tai ir lemia, kad jis – vienas matomesnių Sūduvos žaidėjų, apie kurį norisi rimčiau pasvarstyti. Manau, kad taip gavosi ne savaime. Spėju – toks yra Dariaus Gvildžio planas, mėginant sukurti kažką panašaus į pernykštį Nerijaus Valskio ir Tomo Radzinevičiaus duetą.
Jau kelintas rungtynes Karolis Chvedukas iš esmės lošia vidurio puolėjo vietoje. Ir jei žaidžiant su silpnesne komanda (pvz., Šiauliais) Sūduva žaidžia dviem vidurio puolėjais (Tomas ir Karolis), tai prieš Trakus Radzinevičius buvo akivaizdžiai truktelėtas atgal paskutines Sūduvos atakos zonas paliekant Karoliui Chvedukui.
Puolėju Karolis lošia visai neprastai. Galvoju, kad jam iš principo vieta atakos smaigalyje (nesvarbu, centre ar kraštuose) yra tinkamesnė nei aikštės vidurys. Būti atraminiu saugu jam trūksta svorio ir tvirtumo, o būti kuriančiuoju – fantazijos, aikštės matymo ir minties greičio.
Tačiau puolėjo specifika kiek kitokia. Todėl čia Chveduko aikštės matymo ir sugebėjimo tinkamai užsiimti poziciją visiškai pakanka tam, kad jis nuolat atsidurtų idealiose įvarčiui padėtyse. O juk tai yra vienas svarbiausių puolėjo sugebėjimų! Be abejo, tam reikia, kad kolegos savo puolėją maitintų perdavimais, tačiau, panašu, Sūduvą šią dilemą visai neblogai išsprendė. Šiandien matėm ir puikaus pozicinio Chveduko žaidimo, ir seriją tikslių bei tinkamu laiku atliktų perdavimų jam. Neabejotinai tai yra tikslingų treniruočių rezultatas.
Ko Karoliui Chvedukui trūksta – ne mažiau puolėjui reikalingo smūgio instinkto. Čia jis pernelyg dažnai priima neteisingus sprendimus. Jei Karolis smūgiuoja nieko nelaukdamas, tuomet dažnai muša ne taip, kaip konkrečioje situacijoje derėtų, muša pernelyg silpnai ar netiksliai. Iš kitos pusės – jeigu sudelsia, tuomet progą praranda, nes galvoja pernelyg ilgai. Esu tikras, kad jei šiandieninės Karolio progos būtų tekę Tomui Radzinevičiui, būtume turėję 2-3 įvarčius. Tą sakau ne todėl, kad vieną norėčiau pagirti, o kitą – sumenkinti. Tiesiog Tomas puolėjo darbą dirbą praktiškai visą savo karjerą, o va Karoliui tai yra šio sezono naujiena. Vienintelė bėda yra ta, kad kol Karolis mėgina perprasti puolėjo darbo specifiką, kenčia komandos rezultatai. Nėra gerai, kai komanda 2-3 kartus per rungtynes vieną žaidėją išveda tiesiai prieš vartus be jokios gynėjų priežiūros ir jam tereikia įveikti vartininką, o jis vis neįmuša ir neįmuša.
Apie tai galim diskutuoti, tačiau iš esmės Sūduvą verta pagirti ir už šias rungtynes. Jos ir vėl buvo sužaistos maksimaliai jėga ir užsidegimu. Gražu, kad Sūduva sugeba varyti aukščiausia pavara iki paskutinės rungtynių sekundės. Sakyčiau, šiandien Darius Gvildys mažumą nepataikė su keitimais – tai ir galėjo nulemti rungtynių rezultatą. Jei pirminis planas silpninti puolimą stipresnės gynybos sąskaita pasiteisino, tai antro kėlinio keitimai nebuvo optimaliausi.
Arminą Vaskelą į žaidimą įvesti reikėjo žymiai anksčiau. Gavęs 10 minučių Arminas nespėjo net įsibėgėti. Tuo tarpu kiti du keitimai Sūduvai padarė meškos paslaugą. Russo ir Martinezas vietoje Grigaravičiaus ir Baranovskio fundamentaliai sulėtino mūsų komandos žaidimą. Būtent Grigaravičiaus ir Baranovskio sprogimų ir pritrūko per finalines rungtynių minutes. Ispanas yra ramus žaidėjas, labiau galvojantis kaip elegantiškai perduoti kamuolį, o ne apie tai, kaip uraganiniu greičiau kirsti į laisvas zonas. Tuo tarpu Russo, nors energijos ir nestokoja, bent jau šiuo metu yra mažiau pavojingas už Mindaugą ir Valentiną. Italas bėga greitai, tačiau tolygiai, kitaip nei minėti du Sūduvos krašto saugai, kurie pasižymi trumpais, tačiau itin staigiais ir greitais sprintais, padedančiais jiems išsivaduoti nuo gynėjų persekiojimo ir išeiti į patogias pozicijas perdavimui. Russo gi pabėga rečiau, todėl jo pasibėgiojimai aikštės kraštais dažniau baigiaisi perdavimu atgal arba mėginimu skersuoti krentant, skrendant ar dar kaip nors kitaip – tačiau visais atvejais perdavimas atiduodamas nematant kas dedasi baudos aikštelėje.
Tad, viena, Vaskela gavo pernelyg mažai minučių. Antra – jam labai trūko Grigaravičiaus bei Baranovskio kraštuose. Ir vienas, ir kitas būtų sugebėję tinkamai pabaigti rungtynes. Juk abu yra ko gero fiziškai ištvermingiausi Sūduvos žaidėjai. Kitas dalykas – Vaskela ir Martinezas yra labai panašaus stiliaus žaidėjai, todėl jėgos buvo dvigubai sustiprintos ne ten, kur reikėjo – priešais baudos aikštelę. O išėmus Tomą Radzinevičių priekyje jėgos tapo pernelyg mažai.
Šie Dariaus Gvildžio keitimai aplygino komandų jėgas. Trakai jau nebegalėjo greitai bėgti, nes jėgų neliko. O Sūduva sustojo, nes buvo pasodinti ant suolo svarbiausi komandos bėgikai. Ko gero optimaliausias sprendimas būtų buvęs leisti Vaskelą vietoje Chveduko, Radzinevičių stumti prie pat Trakų vartų, o karštuose palikti Grigaravičių su Baranovskiu. Taip Vaskela būtų gavęs tinkamus pagalbininkus aštriems veiksmams kraštuose, o nuo kuriančiųjų bei gynybinių veiksmų atpalaiduotam Radzinevičiui jėgų pasistumdyti baudos aikštėleje tikrai dar būtų pakakę.
Visa tai yra teorija. O praktika yra tokia, kad kol kas Sūduva palieka prizininkų trejetą ir sėda į ketvirtą vietą. Tik ašaras lieti nėra reikalo. Komandas skiria pustaškiai, todėl situacija gali radikaliai keistis po kiekvieno turo. Medalius laimės tie, kas sugebės efektyviausiai finišuoti – išsaugoti optimalų jėgų, sveikų žaidėjų ir kokybiško žaidimo junginį. Kol kas monstriškiausiai tarp pirmo penketo komandų atrodo Kruoja. Tačiau ir Kruojai dar teks šiame rate lošti su Žalgiriu, Atlantu, tais pačiais Trakais ir – galų gale – su Sūduva. Kitame ture Kruoja dar galės pasismaginti su Banga, o tada jiems teks minėta maksimalių išbandymų serija. Tačiau palikime Kruoją Pakruojui ir kazachams (jie berods yra šio klubo “investuotojai”). Sūduvos kitą turą laukia ne mažiau pavojingas nuotykis – kelionė į Klaipėdą ir Atlantas.
SDV Archyvas 
Banga yra vienintelė komanda, kuriai Kruoja šiemet pralaimėjo abu kartus. Viena iš šviežesnių sąmokslo teorijų yra grindžiama prielaida, jog visi rytietiški “investuotojai“ Lietuvos futbole yra tarsi voratinklis ir jų tarpusavio rungtynių rezultatai nebūna visiškas atsitiktinumas.
Paauglystėje Chvedukas tik ir lošė puolėju, bet kažkodėl dublerių komandoje kitose pozicijose jį išbandė.
Suduva buvo siek tiek geresne komanda, visose srityse. Pradedant vartinku, baigiant atakuojanciais zaidejais. Pritruko tiesiog sekmes. Islaikant tokia zaidimo kokybe tikrai galima keliauti kur kas auksciau. Trakai prazangu dare isties nemazai, ir manyciau del to kad nespejo lakstyt paskui Suduva. Cempionatas persirito i 2a puse, bet rungtyniu liko dar tikrai daug, tad laukiam ir Traku ir tos pacios Kruojos smigimo. Kruoja tokiu tempu nepavilks viso sezono, ypac kad pas juos suolelis trumpas. Trakai duobes dar irgi neturejo, tad kaip ir POP minejo visi galai prades lyst link sezono galo.
Kaip tik pas Kruoją suolas netrumpas. Praktiškai ant suolo nesėdi tokie, kurie vien dėl skaičiaus. O va Trakų suolas – trumpas. Jie vien per korteles sezono pabaigoje kris mažiausiai į ketvirtą vietą.
Sūduva šiandien neišnaudojo Trakų gruzino karšto būdo. Būtų kiek daugiau paėję per jo kraštą ir būtų gavęs antrą geltoną.
man tai didelė paslaptis kaip komanda su pagr. vartininku Kaunecku gali užimti 2 vietą čempionate.
Siaip butu protingiau savais reikalais dometis ir pasirupinti, kad patys tasku nebarstytume, o kaip kitiems seksis – ne musu valioje.
Sūduvos žaidimu likau labiau nepatenkintas negu pačiu rezultatu. Trakams buvo labai lengva gintis nuo absoliučiai vienodų atakų: greitas praėjimas kraštu ir kamuolio kėlimas link tolimojo virpsto. Beliko tik užsiimti tam tikras gynybines pozicijas ir dirbti. Puikiai žinome, kad Sūduva nemuša įvarčių po aukštų kamuolių ar kampinių. Viduriu veržtis nebuvo kam, iškišinėti kamuolių pažeme nemėginta, du nevykę smūgiai iš toli irgi varžovo neišgąsdino. Juokingiausia, kad tie per greitas atakas skersuoti kamuoliai dažniausiai krisdavo ant Sūduvos mažiukų.
Maniau, kad Gvildys antrajame kėlinyje išleis anksčiau Vaskelą ir pamėgins keisti veržimosi kryptis. Deja, pastarasis nieko per keliolika minučių nespėjo nuveikti. Nors Radzinevičius ne savo vietoje atrodė jau nuo antrojo kėlinio pradžios; ir išvis tai buvo prastos Tomo rungtynės. Jis – ne formoje.
Nesutinku, kad pasikeitimai sudėtyje buvo padaryti dėl padidinto dėmesio gynybai. Nė velnio! Vaskelos ir ispano neleido todėl, kad “ant kauliuko“ žaidžiantys Trakai būtų juos pridusinę ar traumavę. Trakams nusilaksčius, buvo išleisti šie žaidėjai, galintys kurti verždamiesi viduriu. Tik taip reikėjo daryti ne 80 minutę, o kėlinio viduryje.
Nesėkmę (arba lygiąsias) sąlygojo arba blogai pasirinkta nevaisinga “greiti kraštai – balionai – nx“ taktika arba nesugebėjimas kurti žaidimą per vidurį. Jei puolimo arsenalas nepaįvairės, tai apie medalius kalbėti bus verta tik konkurentams žaidžiant dar prasčiau. Laikas tam portugalui prasikrapštyti rožinius akinius, keisti vyr. trenerio ir žaidėjų supratimus apie platesnį atakų spektrą, nes dabar gintis nuo tokios vienodos, nors ir greitai besisukančios Sūduvos plokštelės yra nesudėtinga.
Tai kad Suduva tikrai geriau atrode uz Trakus, ir ta netgi prieisninku treneriai ir zaidejai pripazino. Neisnaudoji 100% progu cia jau tavo bedos, nes dar daznai ir pats liksi nubaustas.
O vat nuo greitai besisukancios Suduvos ploksteles ir yra sudetingiausia apsiginti, jeigu oponentai stengiasi imusti ivarti tai is savo aikstes puses jau nuolatos nespeja sugrizti. O ir aukstai pasitikti priesininku zaidejus ir islaikyti auksta tempa visas varzybas nekiekviena A lygos komanda sugeba.
Varvalai – gal mažumą perspaudei šį kartą? Kad atakoms trūko įvairovės – sutinku, čia ne naujiena.
Tačiau Chvedukas bent dukart gavo kamuolį visiškai laisvas palei 11 m žymę. Kitą kartą panašioj vietoj jam tereikėjo mestelėt kamuolį 5 metrus į šoną ir Grigaravičius apskritai būtų atsidūręs prieš tuščius vartus. Tas pats Grigaravičius turėjo keletą puikių momentų palei baudos aikštelės kampą, tačiau mostelėjo dievui į langus. Pridėjus dar pora pusprogių – gaunasi visai pakenčiamas komplektas lošiant su tokiu varžovu, koks yra Trakai (turiu omeny ir tą “į kauliuką“ stilių).
Bet jei po tiekos galimybių nemuši įvarčio – tai ką čia apie puolimo įvairinimą kalbėt. Ypač nepamirštant, kad lietuviško futbolo techninės ir taktinės galimybės yra tokios ribotos, kad ir treneriai iš portugalijos sunkiai ką pagelbės.
Žodžiu, pirma susikurtas arba priešininko padovanotas progas reikia pradėt išnaudot, o tada jau ir apie tobulesnį žaidimą bus galima galvot. Tačiau tragedijos kol kas nematau – pagrindiniai konkurtentai dėl sidabro ir bronzos taip pat nėra šiuolaikinio futbolo žymūnai.
Tenka sutikti su Varvalu. Nors pastaruoju metu zaidziame padoriai ir pasiekiame neblogus rezultatus, vis delto judejimo i prieki kol kas matosi nedaug. Puolimas jau nuo pat sezono pradzios (o gal nuo kokiu 2008 metu?) yra neidomus ir lengvai nuspejamas. Toks primityvus praejusio amziaus vidurio futbolas “bek krastu ir skersuok“ (nors tada bent buvo iprasta koki dvimetrini puoleja pastatyt, tokiam stiliui tinkama). Deja, panasu, kad cia yra absoliuciai viso lietuvisko futbolo problema. Nemokame mes nei pozicinio futbolo zaisti, nei kamuolio nugabenti i paskutini aikstes trecdali kaip nors kitaip, nei gyneju balionais i krastus, praleidziant vidurio saugus, kurie tuo metu ne atsidengineja ir laukia trumpo perdavimo, po kurio galetu izaidineti, o malasi kazkur prieki ir laukia baliono. Aisku, zaidziant pries A lygos vidutiniokus (kaip ir siandien), uztenka tik aktyviai, masyviai spausti ir neleisti varzovui zaisti, dar netycia iridenti koki ivarti ir isivaizduoti, kad a la cia viska puikiai atliekame. Bet ateina laikas pries rimtesni varzova suzaisti – ir pasimato musu bedos. Tad kol neismoksime zaisti pozicinio futbolo trumpais greitais perdavimais mazame plote NEPERLAIKYDAMI KAMUOLIO, tol is dabartinio lygio nekilsime. Todel belieka imt mokytis futbola zaist.
Bet cia daugiau pamastymai i ateiti. Dabar belieka dziaugtis, kad apskritai islipome is pirmojo rato duobes ir sugebame bent jau siek tiek geriau suzaisti uz musu konkurentus. Manau, medaliai ir su tokiu zaidimu yra visiskai imanomi.
Ka jus cia plepat? Parodykit man A lygos komanda kuri smagiau lekia ir graziau losia? gal tai bus Kruoja? Atlantas? Trakai ar net pats Zalgiris?
Suduva zaidzia isties malonu futbola, tokiu lygiu kaip kad Lietuvai ir pridera, nes daugiau ispest cia ir nesugebesi, kol nenusipirksi zaideju kur sezona atsieina po netoli milijona litu…
Greitai bega, agresyviai spaudzia varzovus, ir zino savo braiza. Tebunie tai perdavimai i tuscius erdves plotus krastuose, ir skersas perdavimas ibeganciam komandos draugui… Bet kai atsiras tokia komanda apie kuria tu cia pasakoji, tai ji tikrai nebus kilusi is Lietuvos, veikiau is kokios Ispanijos…
tai jo, visi čia mes teisūs.
yra tiesos tame, kad lietuviškas futbolas smarkiai nuo pasaulio atsilieka. priežastys aiškios – futbolo mokyklos išnykimas, dėl ko profesionalų futbolą pasiekia žmonės, šiuolaikiniam futbolui nepritaikyti. o va ateitis – miglota, nes mokyklos klausimas nulinis. lietuvos futbolo lygis aiškiai matomas tiek lošiant rinktinei, tiek ir kokiam Žalgiriui, kuris šiandien vis viena padoriausiai tvarkosi, susidūris su bent kiek rimtesniu varžovu iš Europos.
deja, panašiai yra kone visose gyvenimo srityse. lietuviai – apsileidėlių ir verksnių tauta, kuri gyvena kaime ir nelabai domisi, kas už sienos dedasi. ir ką? pilna pasaulyje tokių tautų. ne visiems lemta būti japonams arba estams.
todėl savo futbolą vis viena mylėti reikia – kad ir koks jis bebūtų. kas palaiko lietuviškas komandas lietuviškame čempionate puikiai žino, kad tikroms futbolo emocijoms nereikia išskirtinai gražaus futbolo ir bekhemų su neimarais. o net jei staiga visi klubai po 50 milijonų eurų gautų – ar tikrai labai džiaugtumėmės aikštėje nė vienos vietinio futbolininko nematydami? ar tikrai samdytų europiečių ir brazilų Lietuvos stadionuose lošiamas futbolas būtų smagesnis už šiandieninį? Kreivą, šleivą, pilną keistų personažų – bet vis viena savą?
Niekas nekalba apie palaikyma – palaikytume ir 2 lygoj zaidziancia Suduva. Ir nereikia mums super grazaus futbolo – tereikia zaisti protingai, apgalvotai, o ne “kaip gausis“. Tam net nereikia ypatingo lygio zaideju, tereikia, kad vienas kitas rimtesnis treneris mokytu ne “greiciau mestelt kamuoli i krasta ar puolejui“, o ramiai ir protingai izaidineti, palaikant kamuoli ir zaidejams aktyviai atsidenginejant (galbut cia pagelbetu ir naujas portugalu treneris, kuris visgi yra padoraus futbolo nemazai mates). O tas trenerio vis akcentuojamas greitas perejimas i puolima, zinoma, yra naudingas, kai atkovoji kamuoli aikstes viduri ir priesininkai nespeje i gynyba sugrizti, bet kai bandoma greita ataka regzti, kai visi varzovai ginasi, tuomet ir belieka tik numesti kamuoli krasto saugui ir tiketis, kad tas koki stebukla sukurs, nes daugiau nera kur kamuolio padeti. Beje, vieno anglu specialisto is Stoke City stovyklos zodziai: “Stebėjau jūsų pagrindinės komandos rungtynes. Mano nuomone, pagrindinė problema yra komandų paruošimas žaisti protingą futbolą. Lietuviai futbolą žaidžia krepšinio stiliumi – gavę kamuolį nori nubėgti tiesiai ir pelnyti taškus. Futbolą reikia žaisti sumaniau, protingai laikant kamuolį ir varginant varžovą, o tada smogiant.“
Ir visa tai ne tam, kad sumenkinti komanda. Tiesiog norisi, kad matytusi tam tikras progresas ne tik rezultatuose, bet ir paciame zaidime bei zaidimo stiliuje. O pasakyti, kad mes nieko negalime padaryti, nes atseit neturim tinkamu resursu – lengviausia.
trukt už vadžių ir vėl iš pradžių:) kalbi teisingai, tačiau šiandieninėje Sūduvoje tokius dalykus įgyvendint nėra jokių šansų. kaip ir bet kuriame kitame lietuviškame klube. kad bent kiek priartėtum prie to, kaip lošiamas futbolas šiandien reikia normalaus plano ir strategijos bent dešimčiai metų į priekį. tuomet atitinkamai galėtum formuot komandą – pradedant nuo trenerio ir baigiant pagalbiniu personalu, kuris šiuolaikiniame klube yra privalomas. ir nebūtinai tai yra susiję su finansais.
ankstesniais metais Sūduva žaidė “kažkokį“ futbolą. Gabrio laikais jis buvo panašus į tą, kurį matom šiandien. visi kiti treneriai, išskyrus gal tik Pankratjevą, jokių ypatingų vizijų mums nedemonstravo. o Sūduvos rezultatai kaip taisyklė būdavo lemti dviejų faktorių – kitų klubų tragiškos padėties ir vieno kito žaidėjo, kurie būdavo visa galva aukštesni už mūsų čempionato lygį (Maciulevičius, Ledesma, Valskis). Sūduva niekada neturėjo trenerio, kuris a) būtų ėjęs kokius padoresnius mokslus arba b) pats būtų žaidęs aukščiausio lygio klubuose (ne prieš 20 metų).
Darius Gvildys taip pat nėra toks treneris. Jis tikrai neišras naujos futbolo taktikos ir niekada netaps Čempionų lygos nugalėtoju. Tačiau iš visų Sūduvos trenerių Darius Gvildys ko gero vienintelis turi aiškų ir praktišką (kas yra labai svarbu) žaidimo planą.
Tas planas labai paprastas. Gynyba, priešininko spaudimas po visą aikštę + kontratakos. Tai yra futbolas, kurį net ir lietuvių futbolistai yra pajėgūs atlikt. Reikia žmonių, kurie būtų fiziškai tvirti ir galėtų greitai bėgti. Taip pat reikia poros žaidėjų, kurie sugebėtų aštresnius pasus į priekį paduot. Žaidžiant tokį futbolą atakoms galima naudoti minimalų žmonių kiekį taip dar labiau sustiprinant gynybą. Kitas niuansas – būtent toks futbolas idealiai tinka lietuviškoms sąlygoms, kur vis dar pilna kupstuotų aikščių ir kur pusė sezono vyksta ant sniego arba lietui merkiant.
Aš pabrėžiau žodį “praktiškas“ – viso to esmė yra tame, kad tokio futbolo yra per akis, kad nuneštum daugumą lygos konkurentų. jau vien dėl to, kad dauguma tų konkurentų nesugeba žaisti Sūduvos siūlomu tempu ir dažnai jau po pirmo kėlinio būna padusę.
Be abejo, tai nėra vienintelis futbolo žaidimo būdas Lietuvoje. Gali, pvz., lošti kaip Trakai – štai jie antrame kėlinyje iš tikro mėgino žaisti normalesnį pozinį futbolą, kaip visada jį derindami su pražangomis “ant geltonos kortelės“ ribos. Gal dėl to Trakai ir mėgina žaisti tavo aprašytą futbolą, kad juos treniruoja žmogus šiuolaikinį futbolą matęs ne per teliką, o gyvai futbolo aikštėje?
Deja, pavyzdžiui, Žalgirio mėginimai lošti šiuolaikiškai gerai atrodo tik A lygoje. Net prieš Zagrebo Dinamo Žalgiris atrodė liūdnai. o Žalgirio šnekos apie tai, kad “reikia daugiau atakuoti“ buvo mažų mažiausiai juokingos. taip pat būtų, jei Grybauskaitė pasakytų: “jei norime, kad kitos pasaulio valstybės mus gerbtų, turime paleisti į Marsą kosminį laivą“. O va jei Žalgirio Zubas būtų labai praktiškas treneris jis būtų prieš Dinamo pastatęs prie savo vartų autobusą ir šansai Žalgiriui išeiti į kitą etapą būtų buvę keliskart didesni. Bet ne – jie irgi nori žaisti “šiuolaikinį futbolą“.
Apibendrinsiu. Dariaus Gvildžio Sūduva lošia ribotų galimybių futbolą, tačiau tokį, su kuriuo lietuviškus medalius pasiekti galima greičiausiai paprasčiausiai ir su minimaliomis investicijomis. Dėl to man Darius Gvildys ir patinka – jis realistiškai vertina klubo galimybes ir formuoja tokią komandą bei žaidimą, kuri tuoj pat duotų rezultatą.
Savaime suprantama – net jei Sūduvos futbolas labai paprastas, nereiškia, kad jį lošti lengva. Sutiksi, kad pernykščio sezono antroje pusėje Sūduva atakavo puikiai. Šiemet – iš pradžių solidžiai buksavo. Greičiausiai dėl to, kad neliko Valskio, kad Radzinevičius nebuvo toks “šviežias“ kaip pernai ir kad naujokų integracija užtruko (maklės su Andelkovičiumi ir Vaskela). Vėliau Sūduva grįžo į gerą formą, nors ji – toli gražu dar nepasiekė pernykščio lygio. Tačiau ir laiko tam dar yra per akis. O jei komanda optimalią formą pasieks paskutiniame čempionato trečdalyje – bus tobula.
Kitas dalykas – Sūduva nesigynė gerai nei pernai, nei šiemet. Pernai labai daug mušė, todėl apie gynybą buvo galima pamiršti. Šiemet Sūduva muša kiek mažiau – todėl Gvildys nuolat ir akcentuoja “nepraleisto įvarčio“ svarbą. Kaip bebūtų – kitiap nei su ankstesniais Sūduvos treneriais, Gvildžio atveju bent jau yra aišku, ką treneris iš komandos nori padaryt.
Nemanau, kad zaisti pozicini futbola yra kazkokia utopija. Turime pakankamai padoriu zaideju, galinciu tai daryti. Ir nereikia cia jokiu Barcos tiki-taku ar dar velnias zino ko. Paprasciausiai mes turbut net nesam bande zaisti protingo futbolo, kadangi esam iprate prie seno lietuvisko spirdalo, tad mums kitoks futbolas ir atrodo nepasiekiamas. O pries A lygos vidutiniokus tai visiskai imanoma.
O kalbant apie praktiskuma, visiskai palaikau toki zaidimo stiliu, koki propaguoja Suduva, kuomet yra zaidziama su Zalgiriu – tuomet isties reikia dideles pajegas laikyti gynyboje ir, vos gavus sansa, sauti i prieki dar Zalgiriui nespejus sugrizti. Ir butent taip Zalgiris turejo zaisti pries Dinamo, kuris poziciniu futbolu musu cempiona visiskai sudorojo. Bet kai zaidi pirmu numeriu, niekaip nepazaisi kontraatakom, nors tu ka. Tad cia yra paprasciausias savo zaidimo derinimas prie varzovo. Nereikia isikibti i kazkoki viena plana ir ji naudoti tiek zaidziant pries Zalgiri, tiek pries kokia Kretingos Minija. Turi buti tam tikras lankstumas. Netgi rungtyniu metu komandos planas gali (ir daznai privalo) keistis. Mateme rungtynes su Kruoja, kuomet jiems uzteko netyciuka imusti, atsitraukti ir visas rungtynes pries musu “praktiska“ futbola be dideliu problemu atsilaikyti. O mes vis desperatiskai bandeme krastais praeiti, bet taip nieko padoraus ir nenuveikeme.
Bet kuriuo atveju, medalius imti su tokiu zaidimu tikrai imanoma, nes, kaip minejai, vien maksimaliomis pastangomis ir aukstu tempu gana sekmingai sugebame rinkti taskus pries ne taip gerai fiziskai pasiruosusias komandas. Tikiu, kad komanda gali pakilti auksciau dabartinio lygio, todel sitas rasliavas ir surasiau. Tad laukiam rungtyniu su Atlantu.
Šioje M ir P.O.P. diskusijoje visiškai pritariu M pozicijai – Sūduvos puolimas mokančiam skaityti yra perskaitomas. Su „pažįstančiais raides“ (Dainava, Banga, Šiauliai) pakanka ir tokio žaidimo pergalei pasiekti. Blogiausia, kad nematau jokių nuoseklių, o ne proginių ar atsitiktinių, mėginimų, įvairinti puolimo arsenalą. Nesvarbu, kad per tas pačias rungtynes dvidešimt kartų krašto puolėjai verčiami lipti į medį, kuriame jau gal jokių vaisių nėra. Jokių kitokių mėginimų pasiieškoti „vaisių“ ant žemės nebūna. Tiesa, kartais mūsų kraštai, suklaidina varžovo gynėjus, nešturmuodami kampinės vėliavėlės, o apeidami gynėją iš kitos pusės (t.y. verždamiesi link vidurio zonos). Kaip bebūtų, bet 90% atakų daro tik krašto saugai. Į kitus 8 aikštės žaidėjus priešininkai gali kurį laiką daug dėmesio neskreipti. Juos prisiminti tenka tik keliant skersus kamuolius.
Dar galima būtų kentėti tuos skersus kamuolius, jei būtų kam kamuoliui nenusileidus ant žemės juos siųsti į vartus. Deja, tokių žaidėjų nėra. Vienintelis Radzinevičius yra kiek aukštesnis, nes aukštaūgiai gynėjai negali dalyvauti greitose kontraatakose. Iš 42 įvarčių gal tik 1 ar 2 buvo įmušti po skersuotų kamuolių, nenusileidusių ant žemės. Tų dar 2-3 „skersų“, kurie baudos aikštelėje ar netoli jos buvo liečiami du-tris kartus ir galų gale atsidūrė vartų tinkle, prie šio žanro įvarčių nepriskiriu.
Net jei kamuolys suranda sūduviečio galvą (ir retkarčiais, kai galva kamuolį), geriausiu atveju sukuriama tik proga, bet ne įvartis. Vadinasi, norint taip įmušti įvartį, reikėtų kokių pakeltų 200 kamuolių. Apie 40 įvarčių Sūduva sumušė kitais būdais, kai kamuolys buvo ridenamas žeme ar vos pakeltas virš vejos. Kam tada atkakliai 90 minučių užsiiminėti tuo, kas nėra efektingas ginklas? Kodėl kokią 55 minutę nepasakyti žaidėjams, kad pradėtų atakuoti ir kitaip: smūgiai iš toli, veržimasis viduriu, sienelės, trikampiai ir kt.? Sakote, kad nėra tokio žanro atlikėjų? Netikiu. Viduriu gali veržtis Vaskela, Chvedukas, Kiselevskis. Nemėginus – neįsitikinsi. Žinau, kad šis puolimo žanras Sūduvai irgi nėra sėkmingas, bet to nedarius niekada ir neišmoksi. Tai nejau geriau 90 minučių leisti „balionus“ ir žinoti, kad po jų tikrai nebus įvarčio (tą statistika įrodo). Kai atsiras smūgiuojančių iš toliau, norinčių su kamuoliu įeiti į baudos aikštelę (o ne ten jį gauti po baliono), tuomet ir tie balionai gali tapti ne tik efektingais, bet ir efektyviais. Priešininko gynėjai jau bus priversti ne tik neutralizuoti skersuotą kamuolį, bet ir saugotis kitokių galinčių kilti grėsmių. Deja, nepanašu, kad apie tai galvotų treneris. Vienus pavargusius krašto saugus, keičia kitais , bet nekeičia atakavimo būdų.
Rungtynėse su Trakais Sūduvos sudėtyje net realiai nebuvo žaidėjų, kurie būtų galėję veržtis viduriu. Vaskela sėdėjo ant suoliuko, o Chvedukas kažkodėl buvo nustumtas į atakos smaigalį. Taigi, jau startinė sudėtis sakė, kad Sūduvos puolimas yra prognozuojamas ir perskaitomas. Vis tik manau, kad sudėtis, atsižvelgiant į kietą Trakų žaidimą, buvo pasirinkta atletiškai atspari, tik tereikėjo Chveduką atitraukti atgal. Činikas net nemėgino atsidengti ir pasisiūlyti gautą kamuolį. Ne ką „atviresnis“ buvo ir Radzinevičius. Chvedukas lyg ir atsidenginėjo ant nuošalės ribos. Šablinskas iš toli gal kartą spyrė. Esant tokiai situacijai Baranovskis ir Grigaravičius buvo verčiami daryti tą patį ir tą patį. O antrajame kėlinyje Vaskelą ir ispaną reikėjo leisti anksčiau. Deja, jiems reikšmingo vaidmens neatsirado…
nesiginčysiu. tik nusistebėsiu tuo, kad daug dalykų apie kuriuos kalbat pernykčio sezono pabaigos Sūduva turėjo. Kur juos pametė – didysis šio sezono klausimas.
sutinku ir dėl vakarykščių rungtynių – didžiąją laiko dalį Sūduva iš esmės lošė be atakuojančių vidurio saugų.
tik pasikartosiu – net ir tokį nuspėjamą futbolą lošdama Sūduva sugebėjo sukurti daugiau progų nei Trakai. Tiesiog reikia padoriai pramušti arba bent jau į vartus pataikyti. O va Trakai – nieko doro neparodė. Todėl štai dar viena paslaptis – kokiu būdu Trakai sugeba būti lentelės viršūnėje? Įtariu, atsakymas glūdi kiauroje Sūduvos gynyboje, lėmusioje galybę praleistų kvailų įvarčių ir lygioj vietoj iššvaistytus taškus.
Na, Sūduvos žaidimas visada buvo su avantiūrizmo prieskoniu.Galima sakyti – “romantiškas“ futbolas ant Lietuvos. Buvo trenerių, kurie bandė išmušti šį stilių, bet, tiesą sakant, nelabai gavosi. Gvildžiui pavyksta įgyvendinti tokį galbūt dėl to, kad turi su Sūduva bambagyslę – pats čionai žaidė.
Iš dalies pritariu Ponas Pop mintims ir nepritariu etatinių pisimistų pasisakymams. Kadangi dabartinis Sūduvos lygis ir demonstruojamas futbolas yra realus rezultatas, kurį galima išspausti iš turimų resursų. Taip, svaičiojimai apie racionalų futbolą yra teisingi, bet, tikėtina, jog Lietuvoje nelabai įgyvendinami (nors išimčių būna, bet tai tik išimtys, išties Kruoja taktiškai suėdė mūsiškius). Juk stebuklų nebūna, niekas iš nieko nepradės žaisti racionalaus futbolo, tam reikia futbolo pagrindų, žaidimo įgūdžių formavimo, pokyčių vaikų treniravimo sistemoje, aiškios strategijos ir dar daugelio dedamųjų, kurių, Lietuvoje kaip ir nėra. Belieka laukti ir tikėtis, kad emigrantų vaikai arba užsienio jaunimo akademijose besitrinantys jaunuoliai parveš į Lietuvą kitokį futbolo supratimą, galbūt į užribį pasitraukus dabartiniams seniems suskretusiems pirdyloms , po daugelio metų Lietuvoje ir bus žaidžiamas kitoks futbolas.
Džiugu, kad Sūduva žaidžia įdomų ir dinamišką futbolą, kuris patrauklus žiūrovams. Žinoma, kartais ta “romantika“ kainuoja, ypač žaidžiant prieš visokias medkirčių komandas, kurių mūsų šalyje gausu.
Ai, laukiam kitos savaitės ir tikimės, kad pagaliau suvarysim pasipūtėlius iš pajūrio, nes jau pats laikas, o tai antri metai kaip nelaimim :)
na aš nelinkęs perdėti Kruojos ir kitų panašių būrelių “taktinio brandumo“. Mūsuose jis dažniausiai ir baigiasi ties “įmušam ir tada užsidarom gynyboje“. Tiesa, ši “taktika“ Lietuvoje yra žiauriai efektyvi – būtent dėl pesimistų įvardinto visuotinio trūkumo to, kas yra vadinama “poziciniu futbolu“. Kitaip tariant – mūsų komandos žaidžia tiek, kiek priešininkas leidžia.
na, Kruoja irgi patenka į tą medkirčių sąrašą, tik tose varžybose, kai laimėjo prieš mūsiškius, jie sužaidė išties neblogai. Bet ir Sūduva kažkokia nesava tada buvo.
Taip, ši taktika labai efektyvi, net Zubas nuolatos virkauja dėl tokio žaidimo prieš Žalgirį. Nesakau, kad priešnuodžių tam nėra, visada galima tobulėti ir ieškoti sprendimų, bet dabartinėmis sąlygomis tasai tobulėjimas turi ribas. Mūsų žemėje iš karto neatsiras komandos, kuri sugebėtų žaisti Zagrebo “Dinamo“ lygio pozicinį futbolą – mums iki to labai toli. Galima kalbėti tik apie protingas taktines korekcijas, kurių nelabai nesugeba įgyvendinti net geriausi A lygos treneriai.
Viskas čia labai paprasta – žaidžiamas toks futbolas, kokį gali žaisti su turimais ištekliais. Jei nėra techniškų futbolininkų, tai ir belieka klasika: tolimas į kraštą ir po to skersas į baudos aikštelę. Pas mus saugai ir gynėjai nebijo spūstelėti varžovų, nes žino, kad viskas, ką jie padarys – atiduos kamuolį atgal. Jei technika (tiek kamuolio valdymo, tiek perdavimų) būtų nors kiek geresnė, tai tektų trauktis arčiau savo vartų, kur gali ataką stabdyti bendromis pastangomis. Būtent tai ir matom, kai atvažiuoja kokie Zagrebo Dinamo.
Atkreipkit dėmesį, kokie Lietuvos futbolininkai padaro nors minimalią karjerą užsienyje – vartininkai, gynėjai ir labai retas gerai nuaugęs puolėjas (Jankauskas, Poškus, Matulevičius). Ir priežasčių reikia ieškoti mūsų vaikų rengimo sistemoje. Kai akcentas yra į komandinius rezultatus, o ne į individualiai pajėgių futbolininkų rengimą, tai dažnos vaikų komandos sudarytos iš tvirtai sudėtų, varžovą “padusinti“ galinčių futbolininkų.
Paimam paprasciausia varianta Zalgiri, kuriam nuolatos ir tenka losti ta pozicini futbola. Ir kaip jam sekasi? O gi istiesu nelengvai, komandos aplosiamos del individualaus meistriskumo ir tai sunkiiai, arba neaplosiamos. Tai ka jau kalbeti apie kitas komandas, Zalgiris cia A lygoje galiunas, su daug didesniais resursais.
Remis teisingai kalba, todel cia kalbeti apie kazkokias gudrybes, kad ai nereikia nei padoriu zaideju, nei lb rimtu trenereriu sulosti pozicini futbola yra visiski kliedesiai. Kaip sulosi tikslu, kombinacini, trikampiuka sienele ar dar belekoki kita derini, kai dauguma futbolininku nepataiko i vartus is keletos metru. Paimam Suduvos Baranovski, kuris isties atrodo geras zaidejas, nu bet kai jam reikia spirti i vartus, tai jau atsiprasau… Lietuviai tikrai nera techniski zaidejai…jeigu pamenat Gvildzio interviu, kur jis sake, kad atiduot perdavima lengviau nei neperduoti, bet visgi zaidejas neperduoda, ir paskui neimusa….o tokie zaidejai kur sita sugeba atlikti Lietuvoje nezaidzia. Beje per centra verztis yra sunkiausia uzduotis, nes reikia labai tiksliu, trumpu perdavimu, geru smugiuotuju. Kaip visa tai atliksi kai losi pries panasaus pajegumo komanda? Va kai losiama pries kokia Dainava, tai gali verztis per kur tik nori, bet pries tokio pat lygio komanda taip nesuzaisi, vien del technikos, greicio stokos..
Istrauka is interviu su Pankratjevu, paaiskinanti is kur ta totalinio futbolo idealogija:
– Ar trenerio profesija iškart įtraukė?
– Tikrai nebuvo taip, kad gerai jausčiausi. Pratinausi pamažu. Man labai padėjo mano amžinatilsį draugas Valdemaras Martinkėnas (buvęs žinomas “Žalgirio“ vartininkas, nuskendęs 2004-aisiais Slovėnijoje, – aut. past.). Jis jau buvo dirbęs Talino “Flora“ klube su olandų treneriais. Tad man įteikė vertingus konspektus, kurie tapo pradine medžiaga, nes aš, skirtingai nuo kitų žaidėjų, karjeros metais nekaupiau treniruočių užrašų.
Skaitykite daugiau: http://kauno.diena.lt/naujienos/sportas/futbolas/50-meti-svenciantis-i-pankratjevas-ginklu-dar-nesudejau-643247#ixzz3A5Ra0e7M
dėkui, va matai, kaip gaunasi:))) jei italai netyčia būtų pasipainioję, tai Sūduva gal ir čempionatą būtų būtų laimėjusi su “catenaccio“
http://www.sportas.info/naujienos/22679-isvare_nes_paprase_pinigu_maistui.html
Na ir kaip taip gali sektis…Komanda kuri buvo apzaidinejama i vienus vartus kazkaip atgime 64 minute…
Taip ir gali sektis, nes reikia apzaidineti ne 64min, o visas 90min! Cia dar dziaugtis reiketu jog Razulis neimuse is metro i tuscius vartus, i tai butumet ne tasko negave.