Trečio rato pabaigtuvės

2014-140

Skaičiai ir vardai. Trečias ratas pasibaigė skubiai, tyliai ir ramiai. LFF tvarkaraščio guru mums neleidžia net atsikvėpti – jie puikiai moka suderinti poros savaičių pauzes su rungtynėmis kas tris dienas. Mums trečias ratas buvo šūdinas kaip reikiant – ypač paskutiniai trys turai, kai buvo pralaimėta vienam iš svarbiausių konkurentų kovoje dėl medalių (dabar jau galima sakyti “buvusių konkurentų”) ir sužaista lygiosiomis su lygos autsaideriais. Pasidžiaugti galima nebent tuo, kad paskutines rungtynes smarkiai pralošė ir Atlantas. Tai Sūduvai leido išsaugoti garbingą ketvirtą vietą.

Ketvirta vieta mūsų komandai būtų iš tikro garbinga jei ne tas antrasis čempionato ratas. Štai kokie skaičiukai. Per ko gero blogiausią per pastaruosius penkerius metus pirmą ratą Sūduva tesugebėjo sugraibyti 11 taškelių. Tuo tarpu antras ratas kaip reikiant atgaivino mūsų viltis – komanda pasiėmė 19 taškų. Tai buvo geriausias rezultatas lygoje – skaičiuojant tik antro rato rezultatus, Sūduva aplenkė net Žalgirį.

O va trečias buvo vos vos rezultatyvesnis nei pirmas. Per trečią ratą Sūduva dukart nugalėjo, šešiskart sužaidė lygiosiomis ir vieną kartą pralošė. Įmušė 8 ir praleido 5 įvarčius. Viso – 12 taškų. Daugiausia įvarčių Sūduvai per trečią ratą įmušė žaidėjas, kurį Darius Gvildys ir vėl buvo pavertęs atsarginiu – Arminas Vaskela pelnė 3 įvarčius. Po vieną įmušė Grigaravičius, Russo, Ugge ir Chvedukas. Vieną Atlantas įsimušė sau. O Tomas Radzinevičius pasižymėjo tik neįmuštu pendeliu į Bangos vartus. Kokią vietą Sūduva užimtų tarp trečio rato komandų tingiu skaičiuoti – optimizmu ta vieta nekvepėtų ir prasmės tą daryti nematau.

Kažkur tarp antro ir trečio rato Sūduva atsisveikino su keliais atsarginiais – dingo Urba, Daukša ir Tumosa. Atėjo pora naujokų – ispanas Martinezas ir baltarusis Tsyvilko. Didžiausias siurprizas – trenerio iš Portugalijos pasirodymas. Kitas solidus siurprizas – jo išnykimas po kelių savaičių. Martinezas, iki šiol lošęs ant pagrindinės sudėties slenksčio, paskutinėse rungynėse net registruotas nebuvo. Ar reikės linkėti “sėkmės asmeniame ir profesionaliame gyvenime” ir legionieriui iš Ispanijos sužinosime artimiausiu metu.

O va išrinkti bent kiek ryškesnį trečio rato Sūduvos žaidėją – būtų labai sunku. Panaši padėtis buvo ir po pirmojo rato. Trečio rato pradžioje labai gerai atrodė Valentinas Baranovskis. Kaip ir viso čempionato metu gerai lošė Džiugas Bartkus. Antroje dalyje plėšėsi Chvedukas. Bėda ta, kad vieno ar kito žaidėjo blykstelėjimas vienose ar kitose rungtynėse nesuteikdavo ryškesnio postūmio komandos rezultatams. Nieko nuostabaus – futbolas ne krepšinis. Čia vienas žaidėjas aikštėje – ne karys. Futbolas – komandinis žaidimas. Todėl reikia, kad žibėtų bent pusė komandos, kad būtų įveikti net tokie varžovai kaip Granitas ar Dainava.

2014-139Mistiškasis Sūduvos treneris iš Portugalijos, kuris nė kojų apšilt nespėjo. 

Sūduvos futbolas. Visą trečią ratą mes mėginome suprasti, kas darosi su mūsų komanda. Kur dingo tas įspūdingas žaidimas, kurį komanda rodė antrame rate? Pamenate – mes vis pakritikuodavome, o kitų komandų mylėtojai stebėdavosi, sakydami, kad “vis viena Sūduva lošia maloniausią akiai futbolą visoje lygoje”.

Eilinę Sūduvos duobę paaiškinančių argumentų yra ir jie iš esmės yra visiškai klasikiniai. Gali būti, kad Sūduvos treneriai neturi idėjų. Gali būti, kad žaidėjai nesugeba išlaikyti geros formos visą sezoną. Gali būti, kad santykiai tarp trenerių ir žaidėjų yra tokie blogi, kad žaidėjai sąmoningai nevykdo trenerių nurodymų. Kas iš šių teiginių tinka Sūduvai – mes nesužinosime. Kaip visada – mūsų komanda nėra linkusi atvirauti. Galbūt kažkokių užuominų rasime tradicinėje Prezidento kalboje, tačiau jos teks dar pora mėnesių palaukti.

Yra dar vienas požiūris. Fundamentalesnis. Labiau “draugaujantis” ne su taktiniais veiksmais konkrečioms rungtynėms, o su didingesniu dalyku – ilgalaike klubo strategija.

Ilgalaikė klubo strategija yra dalykas, kurio Sūduvoje niekada nebuvo. Įtariu, kad Sūduvos vadai net nelabai supranta, kas tas dalykas yra ir su kuo jis valgomas. Komanda galvoja tik apie vieną sezoną – pagal turimas lėšas susiplanuoja žaidėjus ir žaidžia. Bėda ta, kad Sūduva yra ko gero vienintelė komanda lygoje, kuri gali lengvai tokio požiūrio atsisakyti. Nes – pasikartosiu kokį šimtąjį kartą – Sūduva yra garantuotai finansiškai stabiliausias klubas Lietuvoje jau daugiau nei dešimt metų. Galima tik pasvajoti, ko mūsų komanda galėjo per šiuos metus pasiekti, jei tolimesni tikslai būtų nubrėžti prieš kokį dešimtmetį ir tų tikslų racionaliai būtų kas sezoną siekiama.

Pakartosiu dar vieną visiems girdėtą dalyką. Dalykas nėra strateginis. Greičiau sezoninės taktikos pamatas. Algimantas Gabrys kažkada sakė, jog ruošia komandą tai, kad sėkmingai sužaistų esmines sezono rungtynes. Elementari ilgų distancijų sporto sporto išmintis, kurios, atrodo, neperprato nė vienas Sūduvos treneris, dirbęs komandoje po Gabrio. Sūduvos didžioji bėda pastaruosius penkerius metus buvo netgi ypatingai banguojantis žaidimas kiekvieno sezono metu. Sūduvos nesėkmių priežastis metai iš metų yra tai, kad komanda kasmet pralošia 2-3 esmines rungtynes. Tas, kurios suteiktų komandai rimtą postūmį judėti priekin arba tas, nuo kurių priklauso labai konkretūs, apčiuopiami rezultatai. Sezono eigoje Sūduva dažnai juda taip, kaip sau tipiškose prastose varžybose –komanda staiga pabunda ir puola padoriai lošti tuomet, kai iki rungtynių pabaigos būna likę penkios ar dešimt minučių.

Šis nesugebėjimas tinkamai atlikti darbą tuomet, kai to labiausiai reikia yra ryškiausias ženklas to, kad komandai trūksta solidaus stuburo. Komandą sudaro mūsų kraštui visai neblogi žaidėjai, kurie per sezoną sugeba pasiekti keletą įspūdingų pergalių. Komanda, kuri bent dalį sezono varo taip, lyg galvotų tik apie aukso medalius. Tačiau visa tai – tik fragmentai, kurių niekas Sūduvoje iki šiol taip ir nesugebėjo paversti stabilesniu žaidimo stiliumi.

Kad ir kaip besuktum, už tai atsakingos yra dvi grandys. Viena – komandos administracija, kuri turėtų suvokti stabilumo reikšmę komandiniame sporte ir privalėtų numatyti aiškias priemones žaidybiniam stabilumui pasiekti. Antra – trenerių štabas. Treneriai yra tie žmonės, kurie yra tiesiogiai atsakingi už kietą komandos stuburą. Už tai jie yra atsakingi net ir tuomet, kai komandoje lošia vien mėgėjai.

2014-143

Gabrys, Lavezzini, Pankratjevas, Jarmalavičius, Vencevičius, Liubšys, Gvildys… kas sekantis? Štai ir pasiekėme karščiausią šio pasakojimo tašką. Kai tekstą pradėjau rašyti, kalbų apie Dariaus Gvildžio pasitraukimą dar nebuvo. Todėl jis ir nepateko į pirmąją dalį, kurioje buvo vardijami išėję ir atėję žmonės. Vėliau klaidos taisyti nenorėjau – juk vyriausias komandos treneris yra pernelyg svarbus, kad jį minėtume šalia komandą palikusių suolo trynikų ir kelių atsitiktinių legionerių.

Pataisykit, jei klystu, tačiau iš ką tik išvardintų Sūduvos trenerių tik Gabrys ir Liubšys komandą pradėjo treniruoti nuo sezono pradžios. Ir tik Vencevičius yra treneris, kuris komandą paliko sezonui pasibaigus. Tiesa, tarp Gabrio ir Lavezzini dar buvo Žilinsko fragmentas, tačiau jo greičiausiai nelabai norime prisiminti nei mes, nei pats Žilinskas.

Dauguma A lygoje Sūduvą treniravusių žmonių gaudavo tik pusantro sezono. Algimantas Gabrys – praktiškai vienintelė išimtis. Tad nosies nukabinti Dariui Gvildžiui nėra prasmės – toks jau tas Sūduvos klubo vadų stilius. Jis ir taip komandą treniravo “šiek tiek” daugiau nei pusantro sezono. Taigi, Sūduvos laukia klasikinis darbas – trenerio paieškos.

Ar bus sunku rasti naują trenerį? Aišku, kad ne. Rasti trenerį Lietuvoje yra juokų darbas. Štai mes svarstome, kad gal neblogai būtų nučiupti kokį Valdą Dambrauską iš Ekrano. Bet, sakome, argi protingas žmogus eitų į Sūduvą, matydamas, kas čia vyksta. Aišku, kad eitų. Nes Lietuvoje treneriams nelabai yra iš ko rinktis. Kad ir kokios būtų pašalinės aplinkybės, yra geriau dirbti finansiškai stabilioje komandoje, nei tokioje, kur “kiekvieną rytą atsikeli ir žiūri, kas bus”. Trenerį rasti nesunku. Sunku yra kas kita – suprasti, kokio trenerio iš tikro komandai reikia. Ir jei neturi aiškesnio strateginio plano, atsakyti į šį klausimą yra neįmanoma. Tad ne nuo ginčų apie Dambrauską, Urboną ar Valdą Garastą darbas turėtų prasidėti, o nuo suvokimą, ką klubas planuoja nuveikti per artimiausius kelis metus.

Apie tai dar galėsime pasvarstyti, o dabar dar grįškime prie Dariaus Gvildžio. Ir akimirkai pamirškime visas nuoskaudas, kurių trečiame rate mums sočiai atseikėjo Sūduvos komanda. Geležinė tiesa – už komandos rezultatus visų pirma yra atsakingas treneris. Tačiau yra ne tik šiandienos rezultatai. O aš esu pagarsėjęs savo istoriniu požiūriu – net ir liūdną akimirką mėgstu priminti gerus praeities momentus. Pamenate – ir Ledesmą gyriau tuomet, kai komandoje jis buvo visiškas nulis. O gyriau dėl to, kad prieš tapdamas nuliu Ledesma spėjo tapti Sūduvos medalių kalviu.

Dariaus Gvildžio karjera Sūduvoje panaši. Šiandien ant jo galvos liejame kibirus kaltinimų ir kritikos. Tačiau tik Algimantas Gabrys yra Sūduvos gerbėjams atnešęs daugiau džiaugsmo nei Darius Gvildys. Pernykščio sezono antra pusė buvo visiškai beprotiška – nepaisant to, kad medalių iškovoti nepavyko. Tokio kiekio pozityvių emocijų ir entuziazmo Sūduva savo gerbėjams ko gero niekada nebuvo suteikusi. Pusė sezono Sūduva žaidė ko gero geriausią futbolą per visą komandos istoriją. Vien to pakanka, kad Darius Gvildys į komandos metraščius būtų įrašytas auksinėmis raidėmis.

Tačiau būtent šis auksinis pussezonis tapo didžiausių mūsų galvos skausmu šiame sezone. Mes jokiais būdais negalėjome suvokti, kas nutiko komandai, kuri pernai lėkė ant sparnų. Iš pradžių negalėjome suprasti – juk atrodė, kad tereikia toliau eiti pernai pradėtu keliu. Paskui ėmėme džiūgauti, kad komanda vis tik sugebėjo grįžti į pergalių ir dailaus futbolo kelią. O tada – trūkt už vadžių ir iš pradžių. Po vidurio sezono pertraukas komanda ir vėl įkrito į komą. Ir vėl – laužome galvas ir nieko nesuprantam. Kadangi reikalai nesitaisė, buvo pasiektas visiškas dugnas – nesugebėta įmušti totaliam lygos autsaideriui. Trenerio pašalinimas buvo natūralus ir tikėtinas, nors ir beprasmiškas. Beprasmiškas, nes emocijomis pagrįstas – veiksmas atliktas neturint jokio plano “B”. Vartininkų trenerio pasodinimas į pagrindinio komandos stratego vietą kažin ar gali būti pavadintas planu “B”.

Tai kokios vis tik yra tokio banguojančio Sūduvos žaidimo priežastys? Pamėginkime ramiai atlikti sąžiningą skrodimą.

Kai Darius Gvildys tapo komandos treneriu, visi puikiai supratome, kad jo galimybės ribotos. Gvildys praktiškai neturėjo patirties – dar neseniai buvo baigęs futbolininko karjerą ir teatlikęs antraplanius trenerio vaidmenis. Tačiau būkime sąžiningi. Kai Darius Gvildys atėjo į Sūduvą, mūsų komandai labiausiai reikėjo ne trenerio su didžiule patirtimi ir rimtomis taktinėmis idėjomis, o vado su bizūnu. Šią misiją Darius Gvildys puikiai atliko. Jau pamiršome, kad Gvildys gavo komandą, kurią mes buvome įpratę vadinti “sanatorija”. Tai buvo finansiškai sotus ir ramus klubas, kuriame žaidėjai, lošdami puse kojos kasmet pasiimdavo kokius nors medalius. Problemos ėmė kilti tuomet, kai lygoje ėmė rasti daugiau nei du konkurentai į medalius. O ir klasikinė bronza pradėjo nebedžiuginti.

Su “sanatorijos sindromu” Darius Gvildys susitvarkė labai greitai. Jo pirmojo interviu esminė tema buvo “agresyvumas aikštėje” – komponentas, kurio mūsų komandai žvėriškai trūko. Per gan trumpą laiką Gvildus suformavo agresyvios prigimties komandą. Ko gero pirmą kartą Sūduvos komplektavime buvo galima įžvelgti tam tikrą sąmoningą motyvą – bent dalis naujokų buvo aiškūs tam tikro stiliaus žaidėjai. Tokio stiliaus, kuris leistų žaisti greitą, agresyvų, lengvą futbolą. Darius Gvildys užtikrintai atsisakydavo žmonių, kurie, nepaisant jų futbolo lygio ir reputacijos, agresyviam žaidimui nelabai tiko. Geriausi to pavyzdžiai yra Ledesma ir Andelkovičius. Darių Gvildį galima pagirti ir už tai, kad atrado ir vidinių resursų – Bagdanavičius, Brokas, Kiselevskis ir Isoda būtent vadovaujant Dariui Gvildžiui sužaidė kol kas geriausius savo karjeros fragmentus.

Peršasi paprasta išvada. Darius Gvildys, neturėdamas daug patirties ir teorinio bagažo, sugebėjo dirbti pakankamai kryptingai ir – kas svarbiausia – pasiekti radikalaus kokybės augimo. Jau minėjau ne kartą – Sūduvos žaidimo kreivė pernai kilo kaip ant mielių. Jei toks augimas būtų verslo įmonėje, šiandien jau visi įmonės savininkai būtų milijonieriai. Taigi, šis treneris puikiai užmaskavo savo trūkumus ir išnaudojo privalumus.

Tačiau šiame pliuse glūdi ir didžiausias minusas, išprovokavęs šio sezono “trumpą sujungimą”. Drįsčiau teigti, kad pernykštės sėkmės pagrindas buvo dviejų išskirtinių žaidėjų išskirtinis žaidimas. Visų pirma – geriausio ir rezultatyviausio pernykštės lygos žaidėjo Nerijaus Valskio stebuklai. Žinau, kad Valskio gyvenimas Sūduvoje baigėsi rimtu konfliktu, tačiau mums tai nėra įdomu. Mums įdomu tik tai, kas dedasi aikštėje. O aikštėje Nerijus Valskis iš esmės tempė komandą pirmąją sezono pusę. Antroje sezono dalyje Valskis gavo idealų kompanioną – puikią sportinę formą rodžiusį Tomą Radzinevičių. Taip gan primityvią taktinę schemą (ginamės ir kuo greičiau pereiname į kontrataką) keli puikūs žaidėjai pavertė žudymo mašina, kuri buvo sunkiai įkandama visiems lygos klubams.

Kad ta paprastutė taktinė idėja užgrotų, pakako dviejų dalykų. Radzinevičius ir Valskis buvo žaidėjai, kurie galėjo atiduoti kokybišką perdavimą vienu lietimu. Jie taip pat buvo žaidėjai, kurių techniniai sugebėjimai gerokai viršijo A lygos vidurkį. Taip perėjimai iš gynybos į ataką iš tikro tapo ne tik greiti, bet ir kokybiški. Kitas dalykas – šie žaidėjai vienu judesiu galėjo užaštrinti situaciją bet kurioje aikštės vietoje. Tai vertė priešininkus skirti papildomus žmones dviems Sūduvos žaidėjams saugoti, kas jų kolegoms suteikdavo daugiau erdvės ir laisvės. Tiesą pasakius, likusiems Sūduvos žaidėjams beliko mažumą pasitempti ir negadinti vaizdo, kurį aikštėje kūrė Valskis su Radzinevičiumi.

Po sezono komandoje nelikus Valskio buvo aišku, kad treneriui teks gerokai palaužyti galvą, kuo šį žmogų pakeisti, kad sustatyta sistema ir toliau duotų rezultatus. Ir negali sakyti, kad Darius Gvildys to nemėgino daryti. Vaskelos ir Grigaravičiaus pakvietimas iš esmės ir buvo skirtas Valskio “skylei” užkimšti. Teoriškai, buvo galima pasiekti tą patį efektą. Tačiau taip nenutiko.

Viena, Sūduva vis tik neišlaikė ir pasielgė sau įprastu būdu – šalia žaidėjų, idealiai tinkamų komandos žaidimo stiliui, pačiupo ir tokių, kurie, nepaisant jų lygio, buvo iš kitos operos. Aišku, visų pirma kalba eina apie Andelkovičių. Pirmoji šio sezono pusė buvo paskirta desperatiškiems bandymams integruoti serbą į Sūduvos žaidimą, ko pasekoje treneris “pamiršo” savo išankstinį planą ir paliko ant suolo Vaskelą. Gal ir simboliška, kad žaidimas sugrįžo maždaug tuo metu, kai būtent Arminas Vaskela pagaliau gavo pakankamai laiko, kad apsiprastų aikštėje. Simboliška ir tai, kad iki to laiko Tomas Radzinevičius buvo praktiškai “išjungtas” iš žaidimo pačių Sūduvos kolegų – komandoje taip ir negimė suvokimas, kad geras vidurio puolėjas yra tam, kad nuolat būtų maitinamas perdavimas.

Taigi, Darius Gvildys pasiekė gerų rezultatų turėdamas puikius atlikėjus aikštėje ir pateko į gilią duobę tuomet, kai tokių atlikėjų komandoje nebeliko. Čia svarbu pabrėžti – tam reikia ne gerų, o išskirtinių žaidėjų. Kalbėti apie prastą Tomo Radzinevičiaus formą nėra prasmės – tiesiog šįmetinėje komandoje sunkiai atsirandašiam žaidėjui pastovus ir kokybiškas partneris.

Ir vėl – negali sakyti, kad Darius Gvildys nejautė artėjančios bėdos ir nemėgino ieškoti sprendimų. Viena, atėjus laikui pildyti komandą naujokais, jis pabrėžė, kad komandai reikia gero puolėjo. Deja, puolėjo Gvildys negavo. Gavo gynėją ir dar vieną ir taip gausaus saugų būrio papildymą. Tuomet, suprasdamas, kad puolimo suremontuoti nepavyks, treneris mėgino maksimaliai suremontuoti kitos grandies žaidimą – vis dažniau prieš rungtynes ir po jų Gvildys kaip svarbiausią tikslą ėmė minėti būtinybę nepraleisti įvarčio.

Deja, tai ir buvo tiesus kelias į pragarą. Sūduvos pastarųjų metų sėkmė buvo grįsta mušamais įvarčiais. Mūsų komanda praleisdavo nemažai, tačiau mušdavo dar daugiau. O kai komanda nustojo mušti – net ir padori gynyba nepadėjo. Na ir kas kad Sūduva trečiame rate praleido mažiau nei Trakai (6) ar Kruoja (9). Esmė ta, kad net šešerias trečio rato rungtynes baigė lygiosiomis.

Liūdniausia, kad nuo sėkmės iki nesėkmės yra žvėriškai mažai. Sūduvai būtų pakakę papildomų šešių taškų, kad šiandien ramiai lauktume ketvirto rato. Tai yra dvi niekingos pergalės. Galų gale, ramiai ketvirto rato lauktume netgi ir tuo atveju, jei Sūduva būtų įveikusi Dainavą su Granitu. Tad ir Dariui Gvildžiui iki visiškos sėkmės pritrūko visai nedaug.

Todėl ir noriu kuo nuoširdžiausiai šiam treneriui padėkoti už suteiktas išskirtines akimirkas. Jų Dariui Gvildžiui treniruojant Sūduvą buvo kaip niekad daug. Gaila, kad pritrūko to “kažko” – šis sezonas galėjo būti žymiai geresnis. Tad linkiu buvusiam Sūduvos treneriui sėkmės, o mums belieka apžiūrinėti ir įvertinti suskilusią geldą, kuri beliko iš didingų Sūduvos planų.

2014-142

Sezono finišas ir Sūduvos galimybės. Visi puikiai suprantame, kad nebėra jokių racionalių argumentų tikėtis sėkmingos sezono pabaigos. Vienintelis dalykas, kurį Sūduva dar gali pasiekti – likti LFF taurės kovose kitam sezonui. Tačiau ir čia nebus lengva. Kad ir kokį varžovą Sūduva gautų, psichologiškai jis bus nusiteikęs laimėti. Juk pati Sūduva ir pernai, ir šiemet visam pasauliui įrodinėja, kad mūsų komandai gali pasipriešinti bet kas.

Iš kitos pusės, mūsų komandos krizė yra labiau psichologinė, nei fizinė, kokia ištiko tokias komandas kaip Dainava ar Banga, kai elementariausiai nėra ką į aikštę leisti. Mes turime gerų žaidėjų – ir aikštei, ir keitimams. Tad bent jau teoriškai galime tikėtis stebuklo – panašūs sukrėtimai neretai žmones sutelkia ir tuomet jie gali pasiekti tai, ko niekas iš jų nesitiki.

Labiausiai įkvepia pernykštis sezono finišas. Sūduvos pergalė prieš Žalgirį Vilniuje buvo reikšminga dviem aspektais. Viena, ir Žalgiriui tos rungtynės buvo lemiamos. Žalgiris privalėjo nepralaimėti. O juk Žalgiris buvo visa galva galingesnis už mūsiškius. Antra, Sūduva tą pergalę pasiekė be pagrindinės savo pergalių mašinos – Nerijaus Valskio. Taigi, visas pasaulis buvo prieš Sūduvą – o pergalė vis viena buvo pasiekta. Simboliška ir tai, kad visus įvarčius sukalė jauni marijampoliečiai – Kiselevskis, Brokas ir Chvedukas.

Sūduvoje yra vidinės jėgos, reikalingos tam, kad būtų padaryta tai, kas atrodo neįmanoma. Pavyzdžiui, šiandien Sūduvai yra neįmanoma laimėti medalius. Na ir kas? Įmanoma yra viskas. O ar patys žaidėjai ir šiemet tos jėgos sugebės rasti dar devynerioms rungtynėms laimėti – jau greitai pamatysime.

Advertisements

25 Responses to “Trečio rato pabaigtuvės”


  1. 1 Marijus 2014-09-19 17:08

    Penalty skelbia, kad Dambrauskas pasitraukė iš Ekrano

  2. 4 p.o.p 2014-09-19 17:17

    linksmybės tęsiasi.

  3. 5 p.o.p 2014-09-19 17:18

    beje, chveduko “įkarštis” baigėsi tuo, kad jo nebus nei prieš Bangą, nei prieš Žalgirį.

  4. 7 Anonimas 2014-09-19 17:36

    Tai ateina i Suduva? Ar cia ne prie ko ?
    Beje kad ir kokiu talentingu zaideju laikysite Chveduka, man labiau susidaro ispudis kad jis labiau isbalansuoja komanda…Taip jis atidirba savo, na bet nereikia kiekviena momenta rekt ant komandos draugu, kad neimuse, neperdave kamuolio teisingai, juolab kad ir pacio lyderystes siame klube truksta.

  5. 8 p.o.p 2014-09-19 17:41

    rėkia ar nerėkia, tačiau prieš Žalgirį jo truks. o atskirų žaidėjų veiksmai pastarųjų turų rungtynėse – tėra situacijos klube išraiška.

  6. 9 Anonimas 2014-09-19 17:44

    As ir nesakau kad jo netruks,tiesiog jeigu komanda tarpsusavy pykstasi, tai apie joki komandini zaidima kalbu ir nera

  7. 10 jlk 2014-09-19 20:37

    Viskas yra zymiai paprasciau nei cia isdeste pop.. Dar pasikeis desimt treneriu ir Suduva liks toj pacioj vietoj arba risis i apacia..

  8. 11 Vilmis 2014-09-19 21:00

    Žmonės kalba, kad Chvedukas apsireiškė LNK realybės dokumentikoje “Pagalbos skambutis”. Ir ne pačiam geriausiam stovy. Kas nors matė, žino?

  9. 12 axsel 2014-09-19 21:46

    jo yra musu zvaigzdunas katik maciau neiko ten tokio truputy pabalevojas lnk svetainej yra medziaga galit paziuret

  10. 13 Antonimas 2014-09-19 22:45

    Chvedukas turi minusą, būdingą visiems Sūduvos “mokyklos” “mokiniams”:
    Jis labai dažnai pabaliavoja. Ir tai yra normalu šio krašto “pacanams”

  11. 14 ko jūs čia 2014-09-19 23:08

    prie to Chveduko kimbat, žmogus sakyčiau vos ne vienintelis visą dūšią aikštėj atiduoda, beveik nekalba. raudoną ant emocijų gavo. visi smerkti gudrūs

  12. 15 Anonimas 2014-09-19 23:46

    Nieko naujo sitam fronte cia nera. Senai visi zino musu sportininku “sveika” gyvenimo buda. Tik Karolis turbut darbsciausias, ir popamokine veikla jam solidziai zaist kol kas netrukdo:) Be to kita sezona jo Suduvoje nebebus. Tad komanda jau galima dabar pradet formuot :D ir reikia pradet nuo trenerio :)

  13. 16 turbūt 2014-09-20 09:48

    protingiausias visų laikų sprendimas būtų jei sugebėtų Sūduva pasikviesti Dambrauską

  14. 17 DZHIT 2014-09-20 11:38

    Jeigu Dambrauską prisivilios, tai būtų super. Tada komandoje esantys “seniai” out pirmu taikiniu. Grįš Daukša ir dar pasijungs keletas iš Ekrano perspektyvaus jaunimo. Nereikia užbėgti įvykiams už akių, nes oficialiai Dambrauskas dar Ekrano treneris.

  15. 18 Anonimas 2014-09-20 13:14

    Kurie cia Suduvos “seniai” zaidima maiso? O ir butu idomu paziuret ka is padoresnes sudeties galetu padaryti tas treneris. O as uzuodziu kad butu panasus efektas kaip su Gvildziu, kol jauna komanda ir jokio spaudimo del priziniu vietu nera, tol gali atsipalaidaves zaist ir eksperimentuot, o kai ateitu lemiamos kovos, gautusi tas pats snipstas, vien del tos pacios patirties stokos.

  16. 19 eik tu patirties stoka 2014-09-20 14:27

    nusišneki konkrečiai.

  17. 20 Marijus 2014-09-20 15:50

    Dambrauskas praeitais metais padėjo Ekranui iškovoti bronzą ir vietą eurotaurių atrankose

  18. 21 Anonimas 2014-09-20 16:22

    o as sakyciau kad suduvietis V. Slavickas padejo bronza iskovoti.
    Bet kuriuo atveju cia jau buvo simtai diskusiju koks Dambrauskas geras ar blogas. Kol kas sis treneris su jaunimu suzaide keleta neblogu varzybu, tuom ir apsiribokime.

  19. 22 keletą neblogų rungtynių? 2014-09-20 16:40

    Komanda visą sezoną žaidžia vieną geriausių, moderniausių futbolų A lygoje, nors neturi net elementarių, pragyvenimui minimaliam reikalingų pinigų, neturi elementarių dalykų kaip gydytojai, masažai ir t.t. Aš nežinau kas gali būti geresnis trenerio meistriškumo įrodymas nei sugebėjimas tiek išspausti iš komandos, kuri neturi absoliučiai nieko.

  20. 23 Marijus 2014-09-20 16:46

    Anonimai, tu aiškinai kad Dambrauskas yra nepatyręs jokio spaudimo ir nieko nesugeba atėjus lemiamoms kovoms :) aš tiesiog daviau kontraargumentą, kad Dambrauskas praeito sezono pabaigoj sugėbėjo suvadovauti komandai atėjus lemiamoms kovoms ir pasiekti rezultatą. tai yra faktas, kaip bevartytum

  21. 24 Anonimas 2014-09-20 17:04

    Ok cia geriausias treneris koks begali but Lietuvoje, butu gaves treniruoti Vilniaus Zalgiri, tai garantuotai zaistu Cempionu lygoje.
    Kai kurios komandos sugeba isdarinet stebuklus, prie tam tikru salygu, kai atrodo nei viena kita komanda nesugebetu zaist. Tokias salygas gavo ir Dambrauskas, valdyti jauna, kraujo istroskusia komanda, + puikiu legionieriu.
    I varzybas atvaziuoja, reiskia ant kuro patiems susimesti nereikia, slubi nelaksto, reiskias ir gydytoju prieziura gauna. Maziau klausyt verkslenimu, komanda yra, zaidzia ir suzaidzia, tik nereikia kelt i aukstumas, nes toji komanda nieko nepasieke.

  22. 25 Ramūnas 2014-09-20 19:28

    Turbūt net vaikas pasakytų, kad Banga fixina šiandien.. Lietuvos futbolo grožybės….


Comments are currently closed.



Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,183,335 hits