30: ŠIAULIAI 2:4 SŪDUVA

Įdomiai šios varžybos prasidėjo ir labai įdomiai vyko.

Visų pirma, Sūduvai ir mums optimizmo pridėjo eilinė šios sezono dalies “sensacija” – Kruoja, kuri dar neseniai ėmė visus iš eilės, pralaimėjo tai komandai, kuriai pralaimėti kol kas sugebėjo tik Banga. Nemačiau Kruojos žaidimo prieš Dainavą, tačiau vertinant visas aplinkybes, tik gandai apie finansines problemas Kruojoje tokį rezultatą galėtų paaiškinti. Kad ir kokios bebūtų priežastys – Sūduvai šie trys taškai buvo puiki dovana.

O tada Sūduva sugebėjo praleisti ko gero ankstyviausią įvartį šiame sezone. Sūduvos įvartis – klasikinė klaidos aikštės viduryje pasekmė. Nevykęs perdavimas – ir atkirsta beveik visa į priekį jau judėjusi Sūduvos gynyba. Turint omeny, kad Šiaulių puolime lošia toks žaidėjas kaip Tokičius, panašios situacijos šiai komandai yra tiesiog idealios. Galbūt Sūduvos gynėjai ir nepasirodė iš gerosios pusės, tačiau jie iš esmės buvo besivejančių vaidmenyje. Sūduvai prireikė maždaug trijų minučių, kad rezultatas būtų išlygintas. O tada rungtynės prasidėjo iš naujo.

Deja, maždaug po 15 minučių reikalai ir vėl sugrįžo į tą patį tašką. Tik šį kartą žvėrišką minusą gauna Sūduvos gynėjai, ypač vidurio. Taip, gali priekaištaut ir saugams, kurie leido laisvam Šiaulių žaidėjui atiduoti perdavimą link vartų, tačiau Sūduvos gynėjų prie Tokičiaus tiesiog nebuvo. O toks žaidėjas kaip Tokičius tokias progas paprastai išnaudoja.

Tiesą pasakius, Sūduva iki tol tiesiog žaidė su likimu – taip smarkiai norėjo Šiauliams mušti įvarčius, kad gynybą praktikavo labai atsainiai. Sūduvos žaidėjai nepasimokė iš pirmo praleisto įvarčio situacijos ir aikštės viduryje lošė gan pavojingai – vis mėgindavo pademonstruoti individualios technikos sugebėjimus, kurie karts nuo karto pasibaigdavo panašiomis Šiaulių atakomis į tą, po kurios Tokičius mušė pirmą įvartį.

Sūduvos taktika buvo teisinga. Mūsiškiai stengėsi lošti labai greitai ir siųsdami gausias pajėgas priekin. Panašiu stiliumi Šiauliai buvo paguldyti ant menčių antro rato rungtynėse. Šiandien toks žaidimas buvo prasmingas ir dėl to, kad Šiauliai LFF taurės rungtynes lošė viena diena vėliau nei Sūduva ir tos rungtynės buvo žymiai sunkesnės, nei Sūduvos žaidimas su MRU. Vadinasi, buvo galima tikėtis, kad Šiauliams jėgų truks ir juos bus galima tiesiog apibėgt.

Deja, reikalai mūsų komandai klostėsi ne taip, kaip buvo galima tikėtis. Priežastys buvo trys. Viena, rungtynių pradžioje Šiauliai atrodė pakankamai energingi. Antra, toks futbolas Šiauliams visai tinka – matosi, kad staigus perėjimas į ataką čia yra vienas iš esminių žaidimo elementų. Trečias faktorius – pačios Sūduvos veiksmai puolime. Nors mūsiškiai ir stengėsi lošti labai greitai, tačiau kėlinio viduryje kažodėl atsisakė kombinacinio futbolo ir ėmė link Šiaulių vartų svaidyti balionus. Kaip ir galima buvo tikėtis, ypatingų pavojų prie Šiaulių vartų po balionų nekildavo. Tačiau tokios atakos labai lengvai virsdavo Šiaulių kontratakomis – keli balioną, kažkas kala kamuolį toliau nuo vartų ir jei jis lekia pakankamai toli, nukrenta ten, kur Šiaulių puolėjų ir Sūduvos gynėjų pajėgos būna apylygės. Viskas, ką Sūduva sukūrė įdomesnio buvo sukurta kombinacinių atakų metu. Ir būtų sukurta dar daugiau, nei mūsiškiai būtų visiškai atsisakę balionų stiliaus.

Manau, visi į pertrauką išėjome dviprasiškų jausmų lydimi. Viena, Sūduva akivaizdžiai valdė žaidimą, sukūrė kokias 10 galimybių įvarčiui mušti, tačiau vis viena įmušė mažiau nei praleido. Tai, kad antro įvarčio įmušti per pirmą kėlinį nepavyko, turėjo neišvengiamai atsiliepti Sūduvos veiksmams antrame kėlinyje. Taigi, akivaizdi Sūduvos persvara ypatingos ramybės jausmo nesukūrė. Ir tapo labai įdomu, ką abiejų komandų treneriai sugalvos antro kėlinio pradžiai. Šiaulių žaidėjai kėlinio pabaigoje akivaizdžiai pavargo – vis dažniau ir dažniau mūsiškiai būdavo tiesiog greitesni. Tačiau Sūduvos žaidėjų sugebėjimas nepataikyti į vartus iš puikių padėčių (ypač šiuo klausimu pasižymėjo mūsų ispanas), vertė galvoti apie tai, kad šiandien Sūduva gali ir užbaigti lentynes dėl medalių. Toks jausmas buvo, kad Sūduva primiršo, jog dar neseniai Šiauliai sugebėjo lygiosiomis sužaisti ne su kuo kitu, o su Vilniaus Žalgiriu.

Antro kėlinio pradžia nieko gero mums nežadėjo. Sūduva spaudė, tačiau balioninės taktikos neatsisakė. Tai leido Šiauliams ne tik ramiai gintis, bet netgi neužsidaryti savoje aikštės pusėje. Per pirmas penkias antro kėlinio minutes tai buvo vienintelis viltį keliantis dalykas – Šiaulių energingas noras nežaisti gynybinio futbolo žaidino tikėjimą, kad Šiauliams jėgų vis tik nepakaks ir anksčiau ar vėliau prasidės rimtesnės klaidos.

Dar po penkių minučių Sūduvai tiesiog pasisekė. Po dviejų klasikiniu būdu nesėkmingų balionų (iš abiejų aikštės kraštų), kamuolys buvo atmuštas per metrą už baudos aikštelės visiškai laisvam stovinčiam Mariui Šoblinskui, kuris pagaliau mušė sėkmingai. Marių už tai galima tik pagirt – tai buvo gal trečias Šoblinsko bandymas kalti iš toli ir vis tik jam pavyko kolegoms įrodyti, kad tai yra efektyvesnė taktika už balionines atakas. Taigi, pusė darbo buvo padaryta gana greitai. Greiti įvarčiai antro kėlinio pradžioje neišvengiamai turi įtakos tolesnei rungtynių eigai. Dėl to tos kėlinio pradžios ir yra tokios reikšmingos.

Tačiau po antrojo Sūduvos įvarčio žaidimas pasikeitė mūsiškiams nelabai dėkingu būdu. Galbūt mūsiškiams vertėjo mažumą stabtelėti, persigrupuoti ir racionaliau siekti rezultato. Šiauliai po antro praleisto įvarčio gausiau atsitraukė atgal, o mūsiškiai toliau mėgino Šiaulius laužti greičiu, jėga ir balionų uraganais. Be abejo, toks buvo dėkingesnis Šiauliams. Kuo daugiau aikštėje chaoso, tuo didesnė tikimybė netyčia gauti galimybę kontratakai, po kurios rezultatas galėtų tapti tiesiog nepadorus. Vieną kartą, Šiauliams vis dar pirmaujant, iki tokios situacijos trūko Marytės plaukai. Sunku suvokti, kaip Šiaulių žaidėjais nesugebėjo perspirti kamuolio per vienintelį Sūduvos žaidėją. Juk net tikslumo toje situacijoje nereikėjo – kitame šone bėgo trys Šiaulių žaidėjai ir nė vieno iš mūsų komandos.

Ir vis tik Šiauliams jėgų nepakako. Galų gale Sūduvos spaudimas ėmė duoti savo vaisius. Iš pradžių Russo įmušė praktiškai identišką įvartį tam, kurį pats mušė pirmame kėlinyje. Ar tai buvo balionas? Ne, tai buvo geras, aštrus Radzinevičiaus perdavimas, su mintimi apie tai, kad Russo bėgs greičiau ir kamuolį gaus taip, kad beliks tik kurią nors kūno dalį pakišt. O paskui Šoblinskas su Grigaravičiumi parodė būdą, kuriuo Sūduva turėjo lošti visas šias rungtynes. Elemantari sienelė, atlikta netgi be ypatingo greičio, tačiau išvedanti žaidėją į tokią padėtį, kurios paprastai vadinamos šimtaprocentinėmis progomis. Likusi rungtynių dalis – formalumas, kurį abi komandos tvarkingai atliko.

Taigi, sveikiname Sūduvą su dar viena pergale, net jei buvo ji ne tokia lengva, kaip buvo galima tikėtis. Belieka pasikartoti – šiuo metu nesvarbu niekas, išskyrus pergales. Nesvarbu, kokiu būdu jos pasiekiant, nelabai svarbu žaidimo grožis ir kokybė. Svarbu – trys taškai. Taigi, Sūduva žengė dar vieną teisingą žingsnį. Kitas turas – bus žymiai sudėtingesnis, tačiau jis įvyks beveik po dviejų savaičių. Per tą laiką galėsim pasižiūrėti Lietuvos rinktinės žaidimų.

O jūs nepamirškite atiduoti savo balso geriausio Sūduvos žaidėjų rinkimuose.