Archyvas pagal 2014 spalio



O-lia-lia: Trakai, Žalgiris, Atlanas, Žalgiris ir t.t.

2014-155

Praeitą Vilniuje lošiant prieš Trakus buvo štai taip. O kaip bus šį kartą?

Štai ir pasibaigė atostogos. Lyg būtų Sūduvai mažai iššūkių šio sezono pabaigoje, futbolo dievai LFF biurokratų rankomis drėbtelėjo dar pora pasilakstymų su Vilniaus Žalgiriu. Taip, tikra tiesa – Sūduvos galimybės sudalyvauti kitais metais Europos lygoje pakibo ant labai plono plauko.

Viena, laimėti medalius šiais metais yra labai sunku, beveik neįmanoma. Antra, kova dėl ketvirtos vietos taip pat bus žvėriškai sunki. Trečia, išlipti į kitą LFF taurės etapą bus galima tik nugalėjus pastaraisiais metais visom prasmėm galingiausią Lietuvos klubą. Brrr – net plaukai ant galvos šiaušiasi!

Bet ar iš tikro taip baisu? O gal niekas ypatingai nepasikeitė nuo tos vietos, kur Sūduva išbarstė taškus žaisdama prieš Dainavą ir Granitą bei praktiškai uždarė sau vartus, vedančius į medalių laimėtojų pakylą?

Pažiūrėkime. Sūduvos likusių rungtynių lygoje planas nė kiek nepasikeitė. Norint išsaugoti viltį laimėti bent bronzos medalius Sūduvai vis viena reikia laimėti visas likusias rungtynes. Iš esmės tas pats imperatyvas galioja ir kovojant su Atlantu (ar dar kuo nors kitu) dėl ketvirtos vietos. Iš likusių Sūduvai komandų būtent Trakai ir Atlantas tėra solidūs varžovai, su kuriais teks pjautis iki paskutinio atodūsio. Kruoja ir vėl apaugo gandais, kuriais tikėti verčia šios komandos pralaimėjimas Dainavai praeitame ture. Taigi, A lygos fronte – nieko naujo.

LFF taurėje žaisti vis viena būtų tekę. Žinant Sūduvos požiūrį į varžovus, galime kone džiaugtis, kad mūsiškiai gavo būtent Žalgirį, o ne kokį Šilą ar Spyrį. Laikantis pastarųjų sezonų Sūduvos tradicijų, žymiai racionaliau yra tikėtis pergalės prieš Žalgirį, nei prieš vieną iš I lygos komandų. Juolab, kad Žalgiris sezono pabaigas jau kelintą sezoną lošia vangiai. Kad ir ką bekalbėtų komandos treneris ir kiti oficialūs pareigūnai, šios komandos žaidėjams nėra lengva sutvarkyti psichologiją purviniems sezono pabaigos žaidimams (“purvą” čia vartoju tiesiogine, o ne perkeltine prasme).

Juk lošti Žalgiriui iš tikro nelabai yra ko. Daugumai šios komandos žaidėjų nėra fundamentalaus skirtumo dėl to, kiek LFF taurių stovės klubo lentynose. Čempionų vardas – kas kita. Tačiau aukso medaliai – jau seniai šildosi Žalgirio žaidėjų kišenėse. Faktas kaip blynas – kitame sezone su Žalgiriu taurėje lošti būtų žymiai sudėtingiau nei šiemet.

Čia galima tik pasvarstyt, dėl LFF pareigūnų iškreipto ir plaukiojančio “sportinio” principo panaudojimo, leidžiančio išmėtyti stipriausius lygos klubus dar iki pusfinalio. Turint omeny Lietuvos futbolo realybę, nematau jokios prasmės akliems burtams. Juk ir UEFA ne šiaip sau visokių “krepšelių” formatą taiko. Tai yra elementari verslo logika – niekam nebus įdomu, jei stipriausi klubai vienas kitą išmes iki finalinių turnyro stadijų. Ir jei LFF taurės finale susitiktų, pavyzdžiui, Prelegentai ir Šilas, tai tik dar labiau diskredituotų ir patį turnyrą, ir visą lietuviško futbolo reikalą, iš kurio ir taip didesnė Lietuvos gyventojų dalis juokiasi.

Bet kokiu atveju. LFF taurės ketvirtfinalio pirmosios rungtynės tarp Žalgirio ir Sūduvos įvyks po savaitės – kitą trečiadienį, Vilniuje – ačiū visiems dievams – 19 valandą vakaro. O va už šio ketvirtadienio Sūduvos rungtynes prieš Trakus dievams dėkoti nėra už ką. Tiesą pasakius, visus dievus ir jų parankinius Lietuvos futbolo federacijoje derėtų nuleisti į klozetą.

Kurį laiką dar atrodė, kad ankstyva rungtynių pradžia (17.30 val.) yra nulemta kažkokių ten lempų remonto. Tačiau, kaip matėme praeitą savaitę – visos lempos jau puikiausiai dega ir rungtynės gali vykti nors ir vidurnaktį. Tai kodėl vis tik jas reikia pradėti dar nepasibaigus normaliai darbo dienai? Kaip visada – aš atsakymo neturiu. Tačiau, esu tikras, LFF pareigūnai tikrai galėtų pateikti kokį nors labai solidų ir argumentuotą šio fakto paaiškinimą. Kai dar buvau jaunas, tokiais atvejais imdavau ir parašydavau klausimų į LFF propagandos skyrių. Tik atsakymų niekada negaudavau. Pamoką išmokau. Todėl šiandien jau žinau, kad prasmingiau būtų klausti burtininkės Palmiros.

O juk rungtynės bus baisiai įdomios. Abiems komandoms jos bus labai reikšmingos. Aišku, Trakai gali ramiai pralaimėti ir antras iš eilės A lygos rungtynes – fundamentaliai jų padėtis lentelėje nuo to nepasikeistų. Tačiau ir taip aišku, kad šį kartą, kaip banaliai sakoma, bus lošiama dėl šešių taškų. O va Sūduvai pasirinkimo nelabai yra. Arba laimi ir kovoji toliau, arba pralaimi – ir jau beveik žiemos atostogas gali skelbt ir dovanų Kalėdoms pradėt ieškot.

Sūduva neturės šeštą kortelę gavusio Mariaus Šoblinsko. Trakai tikrai neturės Tado Labuko (raudona kortelė rungtynėse su Žalgiriu) ir dar būrelio žaidėjų, kurių šios komandos treneris neįvardijo. Tik patvirtino “probleminių” žaidėjų skaičių – 5. Aišku, jei Sūduva suskaičiuotų visus ligonius – irgi panašiai gautųsi. Skirtumas tik tas, kad Sūduva jau seniai yra apsipratusi be jų verstis.

O nerimauti mus labiausiai verčia tai, kad ir taip negausios šiais metais Sūduvos trenerių pajėgos per šią pertrauką tapo lygios nuliui. Visi matėm (kas per teliką, o kas stadione), kad Audriui Ramonui toli gražu ne Sūduvos reikalai rūpėjo. Na nebent jis Sūduvos treniruotėms per Skype’ą vadovavo. Tai jei Trakų antraplaniai treneriai gali teigti, kad komanda “atkakliai rengiasi varžyboms” (kol vyresnysis treneris fotografuojasi žurnalams su nauja šviesiaplauke), tai Sūduvoje nebeliko nė kam bent pora sakinių oficialiai svetainei pasakyti. Tad čia tik Marijampolės jaunimas tegali paliudyti – Sūduvos vyrai per šią pertrauką iš peties prakaitą treniruotėse liejo ar didino Suvalkijos sostinės barų bei naktinių klubų apyvartą.

Treniravosi Sūduva ar ne, rengėsi “teoriškai” ar ne – skirtumo, tiesą sakant, nėra. Belieka tik pasikartoti – čia viskas ant kortos pastatyta. Arba laimi ir keliauji toliau, arba – pralaimi ir tuo sezoną baigi.

30: ŠIAULIAI 2:4 SŪDUVA

2014-154

Įdomiai šios varžybos prasidėjo ir labai įdomiai vyko.

Visų pirma, Sūduvai ir mums optimizmo pridėjo eilinė šios sezono dalies “sensacija” – Kruoja, kuri dar neseniai ėmė visus iš eilės, pralaimėjo tai komandai, kuriai pralaimėti kol kas sugebėjo tik Banga. Nemačiau Kruojos žaidimo prieš Dainavą, tačiau vertinant visas aplinkybes, tik gandai apie finansines problemas Kruojoje tokį rezultatą galėtų paaiškinti. Kad ir kokios bebūtų priežastys – Sūduvai šie trys taškai buvo puiki dovana.

O tada Sūduva sugebėjo praleisti ko gero ankstyviausią įvartį šiame sezone. Sūduvos įvartis – klasikinė klaidos aikštės viduryje pasekmė. Nevykęs perdavimas – ir atkirsta beveik visa į priekį jau judėjusi Sūduvos gynyba. Turint omeny, kad Šiaulių puolime lošia toks žaidėjas kaip Tokičius, panašios situacijos šiai komandai yra tiesiog idealios. Galbūt Sūduvos gynėjai ir nepasirodė iš gerosios pusės, tačiau jie iš esmės buvo besivejančių vaidmenyje. Sūduvai prireikė maždaug trijų minučių, kad rezultatas būtų išlygintas. O tada rungtynės prasidėjo iš naujo.

Deja, maždaug po 15 minučių reikalai ir vėl sugrįžo į tą patį tašką. Tik šį kartą žvėrišką minusą gauna Sūduvos gynėjai, ypač vidurio. Taip, gali priekaištaut ir saugams, kurie leido laisvam Šiaulių žaidėjui atiduoti perdavimą link vartų, tačiau Sūduvos gynėjų prie Tokičiaus tiesiog nebuvo. O toks žaidėjas kaip Tokičius tokias progas paprastai išnaudoja.

Tiesą pasakius, Sūduva iki tol tiesiog žaidė su likimu – taip smarkiai norėjo Šiauliams mušti įvarčius, kad gynybą praktikavo labai atsainiai. Sūduvos žaidėjai nepasimokė iš pirmo praleisto įvarčio situacijos ir aikštės viduryje lošė gan pavojingai – vis mėgindavo pademonstruoti individualios technikos sugebėjimus, kurie karts nuo karto pasibaigdavo panašiomis Šiaulių atakomis į tą, po kurios Tokičius mušė pirmą įvartį.

Sūduvos taktika buvo teisinga. Mūsiškiai stengėsi lošti labai greitai ir siųsdami gausias pajėgas priekin. Panašiu stiliumi Šiauliai buvo paguldyti ant menčių antro rato rungtynėse. Šiandien toks žaidimas buvo prasmingas ir dėl to, kad Šiauliai LFF taurės rungtynes lošė viena diena vėliau nei Sūduva ir tos rungtynės buvo žymiai sunkesnės, nei Sūduvos žaidimas su MRU. Vadinasi, buvo galima tikėtis, kad Šiauliams jėgų truks ir juos bus galima tiesiog apibėgt.

Deja, reikalai mūsų komandai klostėsi ne taip, kaip buvo galima tikėtis. Priežastys buvo trys. Viena, rungtynių pradžioje Šiauliai atrodė pakankamai energingi. Antra, toks futbolas Šiauliams visai tinka – matosi, kad staigus perėjimas į ataką čia yra vienas iš esminių žaidimo elementų. Trečias faktorius – pačios Sūduvos veiksmai puolime. Nors mūsiškiai ir stengėsi lošti labai greitai, tačiau kėlinio viduryje kažodėl atsisakė kombinacinio futbolo ir ėmė link Šiaulių vartų svaidyti balionus. Kaip ir galima buvo tikėtis, ypatingų pavojų prie Šiaulių vartų po balionų nekildavo. Tačiau tokios atakos labai lengvai virsdavo Šiaulių kontratakomis – keli balioną, kažkas kala kamuolį toliau nuo vartų ir jei jis lekia pakankamai toli, nukrenta ten, kur Šiaulių puolėjų ir Sūduvos gynėjų pajėgos būna apylygės. Viskas, ką Sūduva sukūrė įdomesnio buvo sukurta kombinacinių atakų metu. Ir būtų sukurta dar daugiau, nei mūsiškiai būtų visiškai atsisakę balionų stiliaus.

Manau, visi į pertrauką išėjome dviprasiškų jausmų lydimi. Viena, Sūduva akivaizdžiai valdė žaidimą, sukūrė kokias 10 galimybių įvarčiui mušti, tačiau vis viena įmušė mažiau nei praleido. Tai, kad antro įvarčio įmušti per pirmą kėlinį nepavyko, turėjo neišvengiamai atsiliepti Sūduvos veiksmams antrame kėlinyje. Taigi, akivaizdi Sūduvos persvara ypatingos ramybės jausmo nesukūrė. Ir tapo labai įdomu, ką abiejų komandų treneriai sugalvos antro kėlinio pradžiai. Šiaulių žaidėjai kėlinio pabaigoje akivaizdžiai pavargo – vis dažniau ir dažniau mūsiškiai būdavo tiesiog greitesni. Tačiau Sūduvos žaidėjų sugebėjimas nepataikyti į vartus iš puikių padėčių (ypač šiuo klausimu pasižymėjo mūsų ispanas), vertė galvoti apie tai, kad šiandien Sūduva gali ir užbaigti lentynes dėl medalių. Toks jausmas buvo, kad Sūduva primiršo, jog dar neseniai Šiauliai sugebėjo lygiosiomis sužaisti ne su kuo kitu, o su Vilniaus Žalgiriu.

Antro kėlinio pradžia nieko gero mums nežadėjo. Sūduva spaudė, tačiau balioninės taktikos neatsisakė. Tai leido Šiauliams ne tik ramiai gintis, bet netgi neužsidaryti savoje aikštės pusėje. Per pirmas penkias antro kėlinio minutes tai buvo vienintelis viltį keliantis dalykas – Šiaulių energingas noras nežaisti gynybinio futbolo žaidino tikėjimą, kad Šiauliams jėgų vis tik nepakaks ir anksčiau ar vėliau prasidės rimtesnės klaidos.

Dar po penkių minučių Sūduvai tiesiog pasisekė. Po dviejų klasikiniu būdu nesėkmingų balionų (iš abiejų aikštės kraštų), kamuolys buvo atmuštas per metrą už baudos aikštelės visiškai laisvam stovinčiam Mariui Šoblinskui, kuris pagaliau mušė sėkmingai. Marių už tai galima tik pagirt – tai buvo gal trečias Šoblinsko bandymas kalti iš toli ir vis tik jam pavyko kolegoms įrodyti, kad tai yra efektyvesnė taktika už balionines atakas. Taigi, pusė darbo buvo padaryta gana greitai. Greiti įvarčiai antro kėlinio pradžioje neišvengiamai turi įtakos tolesnei rungtynių eigai. Dėl to tos kėlinio pradžios ir yra tokios reikšmingos.

Tačiau po antrojo Sūduvos įvarčio žaidimas pasikeitė mūsiškiams nelabai dėkingu būdu. Galbūt mūsiškiams vertėjo mažumą stabtelėti, persigrupuoti ir racionaliau siekti rezultato. Šiauliai po antro praleisto įvarčio gausiau atsitraukė atgal, o mūsiškiai toliau mėgino Šiaulius laužti greičiu, jėga ir balionų uraganais. Be abejo, toks buvo dėkingesnis Šiauliams. Kuo daugiau aikštėje chaoso, tuo didesnė tikimybė netyčia gauti galimybę kontratakai, po kurios rezultatas galėtų tapti tiesiog nepadorus. Vieną kartą, Šiauliams vis dar pirmaujant, iki tokios situacijos trūko Marytės plaukai. Sunku suvokti, kaip Šiaulių žaidėjais nesugebėjo perspirti kamuolio per vienintelį Sūduvos žaidėją. Juk net tikslumo toje situacijoje nereikėjo – kitame šone bėgo trys Šiaulių žaidėjai ir nė vieno iš mūsų komandos.

Ir vis tik Šiauliams jėgų nepakako. Galų gale Sūduvos spaudimas ėmė duoti savo vaisius. Iš pradžių Russo įmušė praktiškai identišką įvartį tam, kurį pats mušė pirmame kėlinyje. Ar tai buvo balionas? Ne, tai buvo geras, aštrus Radzinevičiaus perdavimas, su mintimi apie tai, kad Russo bėgs greičiau ir kamuolį gaus taip, kad beliks tik kurią nors kūno dalį pakišt. O paskui Šoblinskas su Grigaravičiumi parodė būdą, kuriuo Sūduva turėjo lošti visas šias rungtynes. Elemantari sienelė, atlikta netgi be ypatingo greičio, tačiau išvedanti žaidėją į tokią padėtį, kurios paprastai vadinamos šimtaprocentinėmis progomis. Likusi rungtynių dalis – formalumas, kurį abi komandos tvarkingai atliko.

Taigi, sveikiname Sūduvą su dar viena pergale, net jei buvo ji ne tokia lengva, kaip buvo galima tikėtis. Belieka pasikartoti – šiuo metu nesvarbu niekas, išskyrus pergales. Nesvarbu, kokiu būdu jos pasiekiant, nelabai svarbu žaidimo grožis ir kokybė. Svarbu – trys taškai. Taigi, Sūduva žengė dar vieną teisingą žingsnį. Kitas turas – bus žymiai sudėtingesnis, tačiau jis įvyks beveik po dviejų savaičių. Per tą laiką galėsim pasižiūrėti Lietuvos rinktinės žaidimų.

O jūs nepamirškite atiduoti savo balso geriausio Sūduvos žaidėjų rinkimuose.

Už ką balsuosi rinkimuose?

2014-153Nerijus Valskis – geriausias 2013 sezono Sūduvos ir Lietuvos lygos žaidėjas. 

Chm, suprantu, kad rinkti geriausią šio sezono Sūduvos žaidėją bus velniškai sunku. Kad ir kaip bevartytum, šis Sūduvos sezonas buvo kaip niekad blankus. Ypač, kai imi galvoti apie komandos lyderius ir ryškiausius sezono personažus. Visa komanda lošė pabrėžtinai vidutiniškai – tiek žiūrint į ją bendrai, tiek vertinant kiekvieną žaidėją konkrečiai. Praktiškai visada mūsų komanda turėdavo bent po 2-3 ryškius personažus. O va šiemet – aukščiau bambos neiššoko niekas.

Sutinku, buvo gražių akimirkų. Kai kurie žmonės fragmentais žybtelėdavo. Tačiau tie fragmentai kaip taisyklė tetrukdavo keletą turų. O tada žaidėjas ir vėl pasitraukdavo į antrą planą. Formos stabilumo stoka – vienas ryškiausių šio sezono Sūduvos bruožų. Tai vienas, tai kitas žaidėjas karts nuo karto tapdavo panašesnis į lyderį. Tačiau greitai jį pakeisdavo kuris nors kitas. Teoriškai lyg ir neblogai, kai nemažai žmonių turi lyderio galimybių. Deja, didžioji Sūduvos bėda buvo tame, kad tie “lyderiai” niekaip nesusirinkdavo į komandą vienu metu. Tai nutiko tik keletą kartų antrajame rate, kai imdavo rodytis, jog ir vėl matome pernykštę komandą, kurį pusę sezono ant sparnų pralakstė. Dabar komanda dar kartą pakilo iš pelenų. Ir dar kartą didesnė komandos dalis varo visai neblogai. Tačiau geriausių žaidėjų rinkimų ši nauja komandos reinkarnacija ko gero nepalengvins.

Yra kaip yra, tačiau tradicijos negali žūti. Todėl šiemet, kaip ir kiekvienais metais, prašysiu jūsų atiduoti savo balsus už Sūduvos žaidėjus ir išrinkti geriausiųjų trejetuką. Taisykles dauguma žinote, bet dėl viso pikto pakartosiu.

Balsuoti reikia už keturis žmones, kurie jūsų manymu šiame sezone buvo geriausi. Kodėl už keturis? Todėl, kad tai leidžia pabrėžti tuos, kurie jūsų reitinge užima pirmą vietą. Mat už ją žaidėjui duodu 5 taškus, už antrą – 3, už trečią – 2, už ketvirtą – 1. Tad labai svarbu, kad žaidėjus sureitinguotumėte nuo pirmo iki ketvirto ir siųstumėte būtent keturis, o ne daugiau ar mažiau. Siųsti reikia šiuo adresu: ponaspop@yahoo.com.

Tad balsuokite ir negaiškite. Sezono geriausius kaip visada paskelbiu prieš paskutines čempionato rungtynes, tad laiko liko ne taip jau ir daug. O galvą palaužyti šiemet tikrai teks.

Pabaigai, kaip visada – siūlau prisiminti ankstesniųjų šešių sezonų laureatus. 

 Metai  Pirma vieta  Antra vieta  Trečia vieta
 2013  Nerijus Valskis  Tomas Radzinevičius  Marius Šoblinskas
 2012   Rafael Ledesma  Karolis Chvedukas  Vaidas Slavickas
 2011  Vaidas Slavickas  Karolis Chvedukas  Povilas Valinčius
 2010  Vaidas Slavickas  Liu Chao  Audrius Urbšys
 2009  Ramūnas Radavičius  Saulius Klevinskas  Vaidas Slavickas
 2008  Darius Maciulevičius  Tomas Mikuckis  Ivans Lukjanovs

Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 173 hits