Archyvas pagal 2014 lapkričio

36: SŪDUVA 4:1 GRANITAS

suduva-granitas

Nors tai – sezono finalas, nelabai ką apie šias rungtynes pasakyti galiu. Mat nepavyko man iki Suvalkijos sostinės šiandien nukeliaut, tad atėjus šeštai valandai sėdau prie kompiuterio. Tačiau transliacija iš Marijampolės buvo tradicinė – vaizdas dažniau stovėjo, nei judėjo. O kartais – apskritai išsijungdavo. Gėda futbolo.tv – jei jau nesugebi padoraus vaizdo garantuot, tai geriau rengti ne “vaizdo”, o “garso” transliaciją. Tai bent jau savo nervinių ląstelių žmonės nežudytų.

Taigi, desperatiškų mėginimų pažiūrėti tą nuolat trūkinėjančią transliaciją, galiu padaryti tokias išvadas.

Pirmiausia – pralinksmino maniežo aikštės vaizdas. Panašu, kad maniežo dangą marijampoliečiai remontuoja panašiai, kaip lietuviai įpratę remonduoti kelius. O keisčiausia yra tai, kad toji danga pagedusi tokiose vietose, kur paprastai ypatingai daug trypčiojama nebūna. Na, bet čia yra toks neesminis dalykas.

Žaidimas prasidėjo labai panašiai, kaip aną kartą prieš Dainavą. Galingas, nors ir nepernelyg efektyvus Sūduvos spaudimas. Granitas lošė geriau, todėl Sūduvai iki Klaipėdos komandos vartų prasibrauti buvo kiek sudėtingiau. Tačiau prasibraudavo. Mačiau daugybę progų. Įtariu, dar tiek pat – nemačiau. Dažniausiai pro šalį kapojo Tomas Radzinevičius, tačiau ir kiti žaidėjai vis įsigudrindavo stipriai nepataikyti į vartus iš itin patogių padėčių. Tiksliausias buvo Martinezas, kuris kalė nežiūrėdamas į vartus vos ne nuo vidurio linijos. Teoriškai galvojant, jis turėjo labiausiai iš visų nepataikyti, tačiau… pataikė į skersinį! Būtų įmušęs – būtų gavęs prizą už gražiausią sezono lygos įvartį. O kad neįmušė – tai gaus nebent barankos skylę.

Štai taip nepataikydami į vartus, mūsiškiai rimtai prisižaidė. Nemačiau tos situacijos pradžios, bet jos finalas nedaro garbės nei mūsų gynybai apskritai, nei Ugge konkrečiai. Tokiais atvejais paprastai sakoma – „išmaudė kaip vaikus“. Po Granito įmušto pendelio situacija aikštėje pasikeitė tik tiek, kad Granitas vis drąsiau ėmė atakuoti. Vis drąsiau – ir mažumą pavojingiau. O Sūduva – toliau skaldė pro šalį.

Antro kėlinio transliacija buvo dar prastesnė. Tai pasakyti galiu dar mažiau. Po vienos ilgos pertraukos vaizdui atsigavus, pamačiau Ugge stovintį prie 11 m taško. Įvartį pamatyti spėjau ir jau vėliau sužinojau, kad Granitas po šio epizodo liko dešimtyje. Dar pora pertraukų – ir dar vienas dailus įvartis. Jo irgi pamačiau tik finalinę stadiją – Chveduko smūgis ir tinkamai pakišta Šoblinsko koja. Smagu, kad chebra susiėmė ir sutvarkė šių rungtynių reikalus. Juolab, kad tuo metu rezultatas Vilniuje vis dar buvo nulinis.

Toliau reikalai klostėsi ne geriau. Dar spėjau pamatyti Chveduko atliktą baudos smūgį. Iš pradžių nustebau – dar vienas eksperimentas? Juk Karoliui standartus mušti iki šiol nelabai patikėdavo. Tačiau Chvedukas su šia užduotimi susitvarkė puikiai. Jo smūgis buvo keliskart geresnis už viską, ką pastaruoju  metu tokiose situacijose Sūduvoje matydavome. Galima būtų tik pasidomėti, kodėl jam ši privilegija nebūdavo suteikiama dažniau.

Paties Chveduko įvartį mačiau kokiais trimis fragmentais. Radzinevičius eina kraštu, Chvedukas neria į baudos aikštelę. Radzinevičius kelią koją pasui ir… Stop. Vaizdas sustoja. Pastovi kokią minutę ir Tomas pagaliau tą perdavimą atlieka. Kamuolys pasiekia Karolį ir… Stop. Vaizdas vėl sustoja minutei. Ir tada jau įsijungia parodydamas pačią atakos pabaigą. O va ketvirto įvarčio futbolo.tv man jau neleido pamatyti. Vaizdas stovėjo, girdėjosi tik komentatoriaus balsas: „ketvirtas įvartis – tai jau sutriuškinimas“. Nieko, galvojau, pažiūrėsiu tuos įvarčius vėliau, kai santrauką paskelbs.

Maždaug čia rungtynės man pasibaigė. Spėju, transliacijų užsakovai iš užsienio irgi buvo tokiu vaizdeliu nepatenkinti. Na nieko tokio, bus dar to futbolo. Po pirmo kėlinio apskritai atrodė, kad šio minorinio čempionato finalas taip pat bus labai jau minorinis.

Štai ir baigėm dar vienus metus. Taip sakant, atostogos – ant nosies. Viena komanda šiandien džiaugiasi, kitos dvi – spėju, jau pasidžiaugė anksčiau. O visa kita lyga – ramiai, tyliai keliauja ilsėtis ir švęsti kalėdų. O mes dar susitiksime kitą savaitę. Sezonas baigėsi – kaip visada bus suskaičiuoti visi iki vieno viščiukai.

Reklama

Paskutinis sezono žingsnis

fk-suduva-muziejus-6
Ką gi, bičiuliai, mums beliko paskutinis kartas šiais metais. Nieko ypatingo tas kartas jau nebereiškia. Tikėtis, kad Trakai praloš Dainavai, kai ant stalo stovi medaliai, būtų naivu. Tad belieka dar vienas žaidimas savo malonumui ir įvarčių statistikos pasigerinimui.

O kad pramogų būtų šiek tiek daugiau – dar kartą primenu, kad prieš rungtynes galima aplanktyti taip vadinamą Sūduvos muziejų. Muziejus – geras daiktas. Šį Sūduvos klubo veiksmą reikia sveikinti, tačiau tik kaip faktą. Nes muziejus labiau primena aktų salės papuošimą. “Lankantis“ muziejuje sunkoka suprasti, ką turėjo omeny komandos atstovai, kalbėdami apie ilgą bei sunkų darbą ir apie investicijas kurių reikėjo. Suprantu, spintos taurėms sudėt kainuoja ir nuotraukų niekas nemokamai nerėmina. Tačiau buvo galima bent jau susimąstyti apie tai, kad pro spintos stiklus nelabai tuos trofėjus įžiūrėti įmanoma. Bet, kaip sako lietuvių liaudis, kas nedirba – tas ir neklysta.

Tad kas turi valios ir noro – užsukite. Ir į muziejų, ir į rungtynes. Šios, beje, vyks po stogu. Tačiau apie tai labai kukliai užsimena oficialioji FK Sūduvos svetainė, o A lyga vis dar rašo, kad rungtynės vyks stadione. Kai kurie dalykai yra amžini, todėl matyt niekada nepasikeis.

fk-suduva-muziejus-2

fk-suduva-muziejus-1

fk-suduva-muziejus-4

fk-suduva-muziejus-5

fk-suduva-muziejus-3

Geriausieji 2014

dziugas-bartkusDžiugas Bartkus – šio sezono geriausias Sūduvos žaidėjas. 

Sezono liko vieni trupiniai, todėl atėjo pats laikas paskelbti Geriausią FK Sūduvos žaidėją, išrinktą šio blogo skaitytojų. Tikiuosi, jau visi seniai supratote, kad šie rinkimai – visiškai neoficialūs ir labiau panašesni į žaidimą, nei į VRK kontroliuojmą renginį. Juk balsuoti gali bet kas ir… kiek nori kartų! Na jei iš vieno adreso ateitų krūvą balsų, jų nepraleisčiau, tačiau, iš kitos pusės, žmonės juk ne viena elektroninio pašto adresą turi. Žodžiu, yra kaip yra. Žmonės balsavo, aš skaičiavai ir štai jums visa šio sezono matematika.

Balsavo 40 sielų. Tarp jų – 31 vyriškos giminės ir net 9 moteriškos giminės asabos. Šis skaičius – rekordinis. Paprastai balsuotojų susirinkdavo apie 30. Akivaizdu – Sūduvos gerbėjų gretos auga. Nesmarkiai, pamažu, bet didėja. Po dešimt metų, spėju, jau bus ir visas šimtas susipratusių ir sąmoningų Sūduvos mylėtojų, kurie suvokia, kas yra pareiga mylimai komandai.

Gerai, štai visi rezultatai:

1: Džiugas Bartkus: 121

2: Tomas Radzinevičius: 56

3: Karolis Chvedukas: 50

4: Valentin Baranovskij: 45

5: Marius Šoblinskas: 40

6: Maximiliano Ugge: 42

7: Arminas Vaskela: 33

8: Mindaugas Grigaravičius: 25

9: Vilmantas Bagdanavičius: 12

10: Audrius Brokas: 4

11: Marius Činikas: 5

12-13: Giorgio Russo, Miloš Kovačevič: 1

O čia visi duomenys smulkiau – kas ir kiek kartų paminėtas ir kiek kartų kam buvo paskirta pirma vieta.

 Žaidėjas  Minėtas  1 vieta  Taškai
 Bartkus  31  17  121
 Radzinevičius  21  5  57
 Chvedukas  17  4  50
 Baranovskij  21  2  45
 Ugge  19  1  42
 Šoblinskas  12  5  40
 Vaskela  10  5  33
 Grigaravičius  12  1  25
 Bagdanavičius  6  12
 Činikas  3  5
 Brokas  3  4
 Russo  1  1
 Kovačevič  1  1

Kaip ir dažniausiai nutinka – šių metų rinkimų nugalėtoją daugelis iš jūsų galėjote nujausti. Kuo daugiau sezono turų buvo praeita, tuo dažniau visi (ir mes, ir rungtynių komentatoriai) minėdavome Džiugą Bartkų kaip vieną ryškiausių Sūduvos žaidėjų. Džiugas Bartkus šiuos rinkimus laimėjo daugiau nei užtikrintai, ryškiai pirmaudamas nuo pat balsavimo pradžios. Geriausio Sūduvos žaidėjo vardas dažniausiai tapdavo aiškus į sezono pabaigą, tačiau Džiugo Bartkaus atvejis vis tik yra išskirtinis.

tomas-radzineviciusKapitonas Tomas Radzinevičius – Nr. 2

Mes visi puikiai prisimename, kaip prasidėjo Džiugo karjera Sūduvoje. O prasidėjo ji labai prastai. Tais metais Sūduva prarado visus vartininkus (Valinčių ir Vitkauską) bei greitosiomis susižvejojo pamainą – Džiugą iš mirštančio FBK ir šiemet sidabrą su Kruoja laimėjusį Martyną Matuzą (berods, iš bankruvatusių Mažeikių). Abu vartininkai lošė tragiškai. Vartininkų klausimas aprimo tik tuomet, kai komandoje pasirodė latvis Pavels Davidovs. Trumpai tariant, ir Bartkus, ir Matuzas buvo šimtą kartų nurašyti. O dabar – pažiūrėkit kas nutiko. Nepraėjo nė pora metų ir Matuzas jau kabinasi medalius, o Bartkus laisvai gali būti tituluojamas ne tik geriausiu Sūduvos žaidėju, bet ir vienu patikimiausių lygos vartininkų.

Atrodo yra tiesa ir tai, kad Džiugas – daugiausiai minučių aikštėje šiemet praleidęs A lygos futbolininkas. Nieko nuostabaus – jis sužaidė visas iki vienos rungtynes nuo pradžios iki pabaigos (ups, būsiu mažumą įsijautęs – juk dar vienas turas liko). Tačiau tai nėra esminis faktorius. Esmė yra tame, kad Džiugas Bartkus per tuos pora metų padarė kosminę pažangą. Faktas – Sūduvos jaunimas turi iš ko mokytis ir pavyzdį imti. Štai taip reikia žiūrėti į savo profesija – nuo žaidėjo, dėl kurio atleidimo meldėsi visi Sūduvos gerbėjai, iki žaidėjo, kuris tapo ryškiausia komandos figūra.

Jei rinkimų nugalėtojas buvo akivaizdus, tai likusios 6-7 vietos tarpusavyje nuolat keitėsi. Iš vienos pusės, tai gali byloti apie tikrų lyderių stoką šių metų Sūduvoje. Iš kitos – apie nemažą būrį pakankamai stiprių futbolininkų ir komandos potencialą, kuris ir vėl nebuvo tinkamai išnaudotas. Tai, kad nė vienas iš jų netapo rimtu konkurentu Džiugui Bartkui lėmė tik vienas dalykas – stabiliai visą sezoną sulošė tik Džiugas (neskaitant kelių klaidų sezono pabaigoje). Visų kitų Sūduvos žmonių žaidimas smarkiai bangavo. Vienose žybtelėdavo vienas, kitose – kitas.

Net Tomas Radzinevičius turėjo ilgokų juodų duobių. Nepaisant jų – Tomas vis tik buvo tikras komandos kapitonas, kurio žaidimas turėjo didžiulės įtakos rezultatams net ir tuomet, kai įvarčių jis nemušdavo. Jei formos stabilumo Tomui šiemet ir trūko, tai jo lygis ir žaidimo kokybė vis viena pavertė jį viena svarbesnių figūrų šių metų Sūduvoje. Tuo tarpu Karolis Chvedukas šiemet provokavo visokiausias kalbas. Nepaisant jų, jis taip pat buvo ryški persona aikštėje (kai tik būdavo netraumuotas arba nediskvalifikuotas). Natūralu, kad jis liko trečias, nors pora už nugaros išsirikiavusių futbolininkų nuo jo nedaug atsiliko.

karolis-chvedukasKarolis Chvedukas – trečiasis tarp geriausių.

Štai tiek čia tų vertinimų. Daugiau jų bus po sezono. O dabar – dar kartą pasveikinkime nugalėtojus. Mat daugiau ypatingų progų ir priežasčių džiaugtis ir vieni kitus sveikinti šiemet nelabai beturime.

35: Dainava 0:6 Sūduva


Smagi pergalė, dailūs įvarčiai (tiesa, puse akies mačiau tik pirmą kėlinį, tačiau, panašu ir antras buvo toks pats). Gaila, kad po tokio rezultato tegalime galvoti apie tai, kad jis mažumą šįmetinę Sūduvos statistiką ateities archyvams pataisė. Šiuo metu tik stebuklas gali iškrapštyti Sūduvą iš penktos vietos. Kaip ten bebūtų – smagu, kad Sūduvos vyriokai nerodė tos depresijos, kuri sklido iš mano paskutinio rašto. Sūduva lošė gerai, spaudė ir tik kėlė klausimus, kaip ši komanda nesugebėjo nugalėti Dainavos trečio rato pabaigoje. Taip, žmonės šneka, kad Dainava nebesitreniruoja, kad važiavo į rungtynes savomis mašinomis ir taip toliau. Tačiau ir trečiam rate ši Dainavos laida nebuvo labai daug pasitreniravusi. Ech, nėra ko čia tos praeities prisiminti. Nuo to juk niekas nepasikeis.

Geriau pažiūrėkite Sūduvos bankes. Šios kaip reta dailios buvo. Isoda, berods, pirmą įvartį už Sūduvą lošdamas įmušė. O Kardokui ir vėl nepasisekė. Užkeikta jam ta Dainavos komanda. Belieka tikėtis, kad paskutinėse sezono rungtynėse namuose prieš Granitą Sūduva įmuš dvigubai tiek įvarčių ir bent jau taip užbaigs sezoną smagesne gaida.

Ir nepamirškit balsuoti! Šį savaitė – paskutinė. Kitą savaitę jau skelbsiu rezultatus ir siųsiu linkėjimus rinkimų nugalėtojams.

Pažiūrėkite, pagalvokite ir nubalsuokite

suduva-dainava-1

Čempionatas šiais metais mums pasibaigė kaip niekad anksti. Tiesa, ir trumpas jis buvo – Sūduvos žaidėjai neturėjo progos paiškylauti Europoje, o mes – pamatyti savo kaime kitų mokyklų futbolo. Aišku, skųstis lyg ir nederėtų. Juk kai kuriems kolegoms iš lygos čempionatas pasibaigė maždaug antro rato viduryje. Lietuvoje – beveik kaip Ispanijoje. Dar neprasidėjus čempionatui yra aišku, kas jį laimės, o kas (tokių dauguma) neturi jokių šansų apskritai ką nors laimėti. Šiems kolegoms belieka lošti futbolą savo malonumui. Tas liko ir Sūduvai. Savo malonumui mūsų komanda gavo dvejas rungtynes su priešininkais, kuriems irgi nėra nei ko laimėti, nei ką pralaimėti.

Bent jau man tokios akimirkos yra didelių susimąstymų metas. Mat imu jaustis panašiai, kaip kadaise mano aprašytos knygos “Pitch Fever” herojus. Jis irgi bandė stebėtis, kaip galima, sulaukus brandaus amžiaus, būti įveiktam negatyvių emocijų, keliamų prasto tavo palaikomos futbolo komandos žaidimo. Jautiesi lyg narkomanas – protas suvokia, kad metus visa tai per petį, gyvenimas taptų žymiai šviesesnis, tačiau mesti viską į šiukšlių dėžę sunku.

Šiemet ne vieną kartą save esu pagavęs štai kokioje padėtyje. Imi rašyti kokią nors mintį ir staiga suvoki, kad per pastaruosius penkerius metus tą mintį jau esi vyniojęs ir užrašęs bent 3-4 kartus. Štai čia ir yra nykumos šaltinis – Lietuviškas futbolas yra tarsi vis labiau ir labiau pelkėjantis ežeras. Čia – nieko naujo. Viskas tik blogyn. Tikėtis išsigelbėjimo nėra jokių argumentų – maldomis ir gerais norais tos pelkės neišsemsi. Savaime suprantama, Lietuvos rinktinė, dar kartą įrodžiusi, kokios galaktikos skiria mūsų futbolą nuo pasaulinių standartų, optimizmo taip pat nepridėjo.

Kroatai protestuoja prieš savo futbolo federaciją. 

Vienintelis skirtumas šį kartą – mažumą pakitęs žiniasklaidos tonas. Anksčiau švelnius mūsų žiniasklaidos pabaksnojimus išprovokuodavo tik federacijos prezidentų nuotykiai su bankininkais ir prokurorais. Šį kartą buvo smūgiuota prieš rinktinės rungtynes ir iškart po bjauraus pralaimėjimo. Vargšai Lietuvos futbolo federacijos ponai – turi kentėti dėl to, kad pastaruoju metu bent jau Europoje tapo labai madinga lieti pamazgas ant dar neseniai atrodžiusių visagaliais pasaulio futbolo vadų. Panašu į tai, kad savo dozę paplavų gaus ir mūsų biurokratai.

Prieš rungtynes Lietuvos rytas paskelbė ilgą ir labai jau dviprasmišką tekstą pavadinimu “Ant karštos rinktinės trenerio kėdės – iš Vilijampolės trikampio. Trys Lietuvos rinktinės treneriai užaugo Kauno kvartale, kurį dar nuo sovietinių laikų lydi kriminalinė šlovė”.

Žurnalistas Giedrius Janonis lyg ir nieko blogo apie mūsų rinktinės šulus nerašo. Tik – žingsnis po žingsnio – nupiešia tokį rinktinės ir LFF bosų pasaulėlį, kuris labai nemaloniai dvokia. Įdomiausia yra tai, kad prie to dvoko labiausiai prisidėjo patys žurnalisto kalbinti futbolo “specialistai”. Tuo gal ir nereikėtų stebėtis – eilinis LFF piaro prakolas. Šiuolaikiškai mąstantis viešas veikėjas interviu duotų tik tuo atveju, jei turėtų teisę įtakoti galutinį tekstą. Mūsų vyrai mąstymo aštrumu nepasižymi. O gal tiesiog neturi kito pasirinkimo.

Aš ne šiaip sau pacitavau visą straipsnio pavadinimą. Tai – esminė ilgos istorijos tema. Nesvarbu pavardės ir skaičiai. Svarbu tai, kad straipsnis labai racionaliai formuoja specifinę Lietuvos futbolo federacijos ir rinktinės aurą. Jos esmė – minėtų įstaigų branduolį sudaro žmonės, kurių vertybes suformavo nelabai švari aplinka. Be abejo, žurnalistas išvengia tiesioginių kaltinimų – jų ir negali būti. Tai – teismo teritorija. Tačiau idėja apie tai, kad LFF ir rinktinę valdo “Vilijampolės trikampio” chebra yra sukrečianti. Čia net nesvarbu – Vilijampolės, Žirmūnų ar Degučių chebra. Svarbu, kad tokia sąvoka kaip “chebra” apskritai yra minima kalbant apie tokio lygio organizacijas. Tiek LFF, tiek futbolo rinktinė yra dariniai, kurių esminė funkcija yra Lietuvos reprezetavimas pasaulyje. Kitaip ir būti negali, kuomet kalba eina futbolą – vieną globaliausių dalykų šiais neramiais laikais.

Jei viešą organizaciją valdo “chebra”, objektyvumo iš tokios organizacijos gali nesitikėt. Vadinasi, joje dirba žmonės, kurie patinka “chebrai”, o ne tie, kurie yra geriausi konkrečiam darbui atlikti. Tokiu atveju taip pat neišeina kalbėti apie kokį nors organizacijos racionalumą, efektyvumą, objektyvią atsakomybę ar pozityvią evoliuciją. Kadangi viską valdo “chebra”, tai organizacija ir atspindi tos “chebros” požiūrį į pasaulį, jos vertybes ir tikslus. Stagnacija – esminė šios organizacijos išgyvenimo taktika ir viltis.

Beje, tai nėra mano išmislas. Visa tai galima rasti kitame, žymiai atviresniame straipsnyje, kuris (būtent dėl to emociško atvirumo) netgi pavadintas ne straipsniu, o “nuomone”. Be abejo, Gediminas Reklaitis daro visiškai teisingas išvadas. Jos teisingos, net jei išmestume iš teksto visus “aurimobudraitiškus” argumentus iš serijos “privačiame pokalbyje sakė”. Minėto straipsnio Lietuvos ryte tokioms išvadoms padaryti visiškai pakanka.

Keisčiausia, kad rimčiausi argumentai yra pasakomi pačių Lietryčio straipsnio herojų – Stasio Baranausko ir Stasio Stankaus – lūpomis. Jiems atrodo totaliai normalu, kad LFF viršūnėse ir už Lietuvos rinktinės vairo kažkaip “netyčia” atsidūrė didokas būrys kiemo draugų. Nors mane asmeniškai dar labiau sukrėtė dvi gal ir pašalinės temos. Viena, Stasio Baranausko mėginimai pateisinti tą kartą, kai Igoris Pankratjevas suspardė A lygos teisėją. Baranausko manymu, Pankratjevas pasielgė visiškai teisingai. “Tai labai žmogiška”, sako Stasys Baranauskas. Panašu, Stasy, kad mes iš tikro kituose kiemuose augome.

O va Stankaus tiradą apie dar neseniai Lietuvos rinktinę treniravusį Csaba Laszlo tiesiog norisi pacituoti: “Prieš tai rinktinėje jau turėjom tą vengrą. Jis mokėjo taip gražiai kalbėti, kad visus metus visi žurnalistai ausis nuleidę net išsižioję klausėsi jo makaronų. Net seilės jums varvėjo, kol pagaliau pradėjote suprasti, kad jis kabina makaronus”.

Skaitydamas šiuos pagieža permerktus žodžius, gali pagalvoti, kad kalba koks užsispyręs žurnalistas, LFF ir rinktinės kritikas, o ne oficialus-ilgametis-aukštas LFF pareigūnas, kuris yra didžia dalimis ir atsakingas už “to” vengro nusamdymą. Juk šie žodžiai reiškia tik tai, kad visa LFF federacija su Kvedaru priešakyje sumalė visišką šūdą pasamdydami trenerį praeitam ciklui. O gal tai tiesiog buvo gudrus ėjimas? Tam, kad galėtum pateisinti savos “chebros” sustatymą Lietuvos rinktinės štabe? Kad visiems šiandien rinktinę treniruojantiems galėtum pasakyt – “tylėkit, nes bus taip, kaip tais laikais, kai rinktinę treniravo “tas” vengras”. Juk iš esmė tai Stankus šį kartą ir pasakė.

Štai taip. O aš anais metais galvojau, kad man tik vaidenasi, jog “tas” vengras yra visiškas situacijos įkaitas. Tiksliau, visiškas LFF įkaitas, patekęs į “chebros” voratinklį. Trenerio ir chebros tikslai nesutapo. Vienas mėgino ką nors laužti iš komandos, kitiems visas atrankos ciklas tebuvo dalis didesnio plano, kurio tikslas – užsitikrinti ramų gyvenimą artimiausiems 5 metams. Štai, o jūs sakote, kad LFF nesugeba planuoti ir žvelgti į priekį!

Varšuvos Legia protestuoja prieš UEFA. 

Ir ką mums daryti? Kroatų kelias mums netinkamas. Gerai kroatams mėtyti į aikštę raketas, kai tavo komanda gerai lošia. O kai rinktinės žaidimas pasauliui geriausiu atveju šypsenas kelia, tai ir į tokius viešus protestus niekas rimtai nežiūrės. O iškrėsti tokį pokštą, kokį ne taip seniai atliko Varšuvos Legia tribūnų lankytojai mums tiesiog nepakaktų jėgų. Juk toje tribūnoje buvo tiek žmonių, kiek į visų mūsų lygos klubų rungtynes nesusirenka per kokias penkerias rungtynes.

Beje, Legia atvejis – klasikinė šiuolaikinio futbolo istorija. Ši komanda 6:1 nukalė Celtic, tačiau po techninės klaidos antrose rungtynėse išleido žaidėją, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, dar negalėjo žaisti dėl pernykštės diskvalifikacijos. Celtic buvo įskaityta techninė pergalė rezultatu 3:0. Bendras rezultatas tapo 4:4 ir Celtic “laimėjo” dėl svečiuose “įmuštų” įvarčių. Beje, vėliau Celtic iš Čempionų lygos išmetė slovėnų Maribor. Šioje vietoje galima prisiminti ir anų metų Žalgirio “burtų” istoriją. Taip, futbolas iš tiesų tapo labai keistu reiškiniu.

Akivaizdu, kad pasaulio futbolo valdžia yra gilioje krizėje. Istorijos apie Blatterio ir jo chebros korupciją vis netyla. Jau ima girdėtis valstybinio lygio balsų, kviečiančių boikotuoti Pasaulio čempionatą Rusijoje. O chebra sako: “Viskas gerai, viskas Ok, judam toliau, į nieką dėmesio nekreipiam” ir… svarsto tokius klausimus, kaip siūlymą lemiamose rungtynėse pendelius mušti ne pabaigoje, o… prieš rungtynes! Jeigu įdomūs šios „reformos“ argumentai – skaitykite čia.

Tad gal ir neverta stebėtis tuo, kad ir mūsų chebra mėgina kaip įmanoma fundamentaliau užsėsti visas įmanomas kėdes Lietuvos futbolą ir išpešti naudos prieš tai, kai ir juos visus nušluos globalių reformų pasaulio futbole banga.

suduva-dainava-2

O mums belieka du dalykai.

Pirma, pažiūrėti dvi likusias Sūduvos rungtynes. Iš pradžių bus Dainava Alytoje. Taip, viskas pagal puikią šių metų tradiciją – rungtynės vyksta darbo dieną ir prasideda darbo metu. Šito žaidimo aš 100 proc. pažiūrėti negalėsiu. O tada liks sezono finiškas Marijampolėje su Granitu.

Antras dalykas – galutinai apsispręsti ir nubalsuoti už geriausią Sūduvos žaidėją šiais metais. Kad ir kaip minoriškai baigiasi šis sezonas, savo pareigą atlikti reikia. Tad kas dar nebalsavo – siųskite man savo balsus adresu ponaspop@yahoo.com. Jei reikia pasikartoti balsavimo taisykles – spauskite čia.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,184,164 hits