Archyvas pagal 2014 lapkričio



Ar Sūduva U-18 yra Sūduvos ateitis?

suduva-u-18-9

O buvo taip. Važiuoju aš sekmadienį per legendinį Marijampolės miestą ir žiūri gi Markas Kardokas su didžiausiu krepšiu ant peties per gatvę eina. Aš sustojau, Marką praleidau ir tuomet susimąsčiau. Ėjo gi Markas į Sūduvos stadiono pusę. Kadangi esu nekvailas vyras, iškart sumečiau. Treniruotės sekmadienio vidurdienį tikrai nebus. Vadinasi, Sūduvos dubleriai lošia! Senokai norėjau tą komandą gyvai pamatyti, bet vis iš galvos išdulkėdavo rungtynių laiką pasitikrinti.

Juolab, kad šiais metais dublerių čempionato tradicija buvo sugriauta ir kažkoks keistas naujas darinys LFF klerkų sudarytas. Anksčiau būdavo aišku – vieną diena lošia Sūduva, kitą dieną – dubleriai. Aš tik nesuprasdavau vieno – kodėl jei vyrų komanda lošia namie, tai dublerių – būtinai svečiuose. Juk vienam gale klubai verkia, kad trūksta pinigų, o kitame gale – deginamas benzinas be jokio reikalo. Atvažiuotų abi komandos vieną dieną ir sužaistų. Dubleriai – ryte, vyrai – vakare.

Ai, tiesa, pamiršau vieną niuansą. Tais gerais laikais dubleriais antrąsias komandas buvo galima pavadinti tik iš bėdos. Kaip taisyklė pusę komandos sudarydavo visokie seniai ir prašalaičiai. Tai kokį prasikaltusį pagrindinės komandos narį treneris už bausmę su jaunimu palakstyt nusiunčia, tai po traumos atsigaunantis veteranas progą futbolą prisimint gauna. Arba netgi koks peržiūron atvykęs kandidatas su svetima maike palaksto. Žmonės šnekėdavo, kad įvarčius mušdavo ir geltonas korteles rinkdavo nebūtinai tie žmonės, kuriuos pareigūnai į protokolą surašydavo. Taip pat pamenu, kad kiekvienas klubas privalomuoju būdu dublerių komandą turėjo.

suduva-u-18-1

O va šiemet buvo sukurta kažkokia U-18 lyga. Elitinė. Ką tas žodis reiškia – matyt tik patys LFF biurokratai supranta. Juk jei esi normalus logiškai mąstantis žmogus, tau turėtų būti aišku – elitiniais dalykai tampa tik tuomet, kai turi su kuo palyginti. Kitaip tariant – elitine U-18 lyga gali būti tik tuomet, jei yra bent pora U-18 neelitinių, eilinių lygų.

Aš, aišku, praleidau visus LFF piarus, kuriais, esu tikras, buvo palydėtas šios elitinės lygos startas. Tai nežinau visų argumentų, kuriais buvo argumentuojamas dublerių čempionato panaikinimas ir naujo darinio sukūrimas. Bet vaizdelis yra štai koks. Elitinėje lygoje yra 8 komandos. A lygoje – 10. Šis tas nesusiveda. Juolab, kad elitinėje U-18 lygoje matosi tik 5 A lygos klubų komandos – Sūduvos, Šiaulių, Žalgirio, Granito ir Bangos. Kaip suprantu, viena dublerių komanda lošia I lygoje – Žalgirio. Pamenu, kažkokia šneka buvo ir apie tai, kad Atlantas į antrą lygą savo dublerius siųs. Tačiau finalinėje II lygos Vakarų zonos lentelėje nė vienos A lygos komandos nepamačiau.

Matematika gaunasi tokia. Po šių metų reformos, dublerių nebeliko 5 A lygos komandose. Jaunimo komandų neturi Kruoja, Atlantas, Trakai, Ekranas ir Dainava. Štai tokia ta lietuviško futbolo perspektyva. Ekranas ir Dainava dublerius leidžia į aikštę A lygoje, nes kitokių žaidėjų neturi. Trakai ir Kruoja yra tokie projektai, kuriems jaunimo katapulta į pagrindinę komandą nerūpi. Komandos dėliojamos žaidėjų turguje. Atgimęs Atlantas iš pradžių deklaravo didelius dėmesio lietuviškam jaunimui tikslus, tačiau, panašu, nusprendė, kad pigiau bus supirkinėti kituose miestuose paaugintą jaunimą. Susidaro įspūdis, kad tik visų keikiamas Žalgiris turi padorią komandų vertikalę. Įdomu tik kada toji vertikalė ims rezultatus duoti.

suduva-u-18-7

Gerai. Griškime namo. Sūduvos dubleriai klausimus kelia jau keletą sezonų. Kadaise į dublerių reikalą mūsiškiai lyg ir rimtai žiūrėjo, o pernai gavosi kažkoks balaganas. Dubleriai kaip ir išnyko. Tapo neaišku, kokį statusą turintys žaidėjai atstovauja komandai oficialiame dublerių čempionate ir kas juos treniruoja. Šiemet viskas lyg ir stojo į savo vietas. Galbūt LFF elementariausiai pripažino sau ir pasauliui, kad Lietuvos A lyga nėra pajėgi rengti jaunimą. Visiems rūpi tik trumpieji tikslai – kaip supirkti kokių nors žaidėjų prieš sezoną, kaip nukeliauti sezono kelią neįkrentant į bankrotų duobes. Toliau nieks nebežiūri. Ateis nauji metai – tada ir spręsim, ką kitą sezoną darysim.

Tad sekmadienį Sūduvos apranga lošusios komandos statuso aš taip ir likau iki galo nesupratęs. Sūduva šią komandą yra nupaveikslavusi ir įdėjusi į skyrelį “Dubleriai“ (tiesa, surašyti vaikinų vardus ir pavardes jėgų pritrūko). Tačiau Algimanto Gabrio, kuris aikštėje nurodymus vaikinams (lyg ir tiems patiems, iš nuotraukos) šaukė, oficialioje svetainėje esančioje nuotraukoje nematyti. Kiek pamenu, Algimantas Gabrys lyg ir atstovaudavo mistinį darinį, vadinamą Futbolo akademija. Ir iš tikro! Trenerį radau Akademijos skyrelyje, nupaveiksluotą kartu su 1996 m. gimimo berniukų komanda. Iš pažiūros – tai tikrai ta pati komanda, kuri lošė sekmadienį. Tik nuotrauka gerokai pasenusi. Vaikinai akivaizdžiai jaunesni, vilki sena Sūduvos apranga, nors kai kuriuos jų remia įmonė “Sumeda“, o kai kuriuos – įmonė “Vaidgeda“.

suduva-u-18-5

Užtenka detektyvų. Čia net ir Erkiulis Puaro su Šerloku Holmsu nesusidorotų. Liko dar pora pastraipų apie futbolą. O futbolas sekmadienį štai koks nutiko.

Kadangi jokia televizija šio žaidimo nefilmavo, tai jis vyko ne stadione, o treniruočių aikštyne. Gal taip net ir geriau. Žolė čia, matosi, yra tinkama, o vaikinams lengviau į užribį išspirtus kamuolius susirankiot (visiškiems pipirams, matyt, nėra jokio pasididžiavimo tokiose rungtynėse kamuolius padavinėt). Tuo tarpu žiūrovai turi privilegiją futbolą apžiūrėt iš visų kampų.

suduva-u-18-2

Sūduvos aštuoniolikmečiai buvo keliomis galvomis geresni už kolegas iš Gargždų (beje, jei kas šios informacijos neužfiksavote, tai Sūduvos jaunimas Bangos vaikinus rezultatu 5:1 nugalėjo). Tiesą pasakius, teisingesnis rezultatas ko gero būtų buvęs 10:1. Deja, obuoliai nuo obels toli nerieda. Sūduvos jaunuoliai, lyg geri savo vyresniųjų kolegų mokiniai, švaistė progą po progos. Vien per antrą kėlinį bent keturis kartus neįmušė atsidūrę per pora metrų nuo vartų, kur tarp kamuolio ir tinklo stovėdavo tik Bangos vartininkas. Buvo tiesiog sunkiai suvokiama, kaip tokiose situacijose galima neįmušti. Tuo tarpu Banga dar šiek tiek priešinosi pirmo kėlinio pirmoje pusėje. Net įvartį įmušė ir rezultatą buvo išlyginusi. O kėlinio pabaigoje ir visą antrą kėlinį berniokai iš Suvalkijos lygumų bėgo gerokai greičiau nei bendraamžiai iš Gargždų. Viską darė – tik įvarčius mušė labai taupiai.

suduva-u-18-11

Sūduvos U-18 komandą po vienų rungtynių įvertinti sunkoka. Būtų neblogai matyti bendrą lygį. Tačiau jei vertinčiau kaip visiškai neutralus vertintojas, tai mūsų jaunimo perspektyvas pavadinčiau labai jau miglotomis. Geroji žinia yra ta, kad tas miglas prasklaidyti gali patys jaunuoliai. Viskas priklauso tik nuo jų pačių. O va ar atsiras kas nors šiknoms paspardyt ir į protą atvest – šito aš nežinau.

Visų pirma pasakysiu, kokiu kampu šią komandą mėginau įvertinti. Juk galėtum sakyti – “ech, juk jie dar tik vaikai“. Tačiau šiuolaikiniame futbole 18 metų yra pats tas laikas peršokti į pagrindinę komandą ar bent jau ant pagrindinės komandos atsarginių suolo. Todėl ir vertinu kaip vyrus, stovinčius ant profesionalaus futbolininko slenksčio, o ne kaip pienburnius, kurie kamuolį gainioja savo malonumui.

suduva-u-18-6

Esmė štai kokia. Man patiko, kad komanda mėgina lošti kombinacinį, komandinį futbolą. Tuo buvau maloniai nustebintas. Už tai galima padėkoti tik treneriui. Algimantas Gabrys visaip savo jaunuolius barė, nes klaidų šie jaunuoliai iš tikro daugokai atlikdavo. Tačiau kombinacinio futbolo genas jau įsodintas. Kaip ir dera laikantis Sūduvos tradicijų, ir ši komanda žaidžia greitą futbolą, pagrįstą staigiais pasais krašto saugams, kurie savo ruožtu mėgina kirsti arčiau vartų ir atiduoti aštrų pasą. Labiausiai mane džiugino tai, kad ši komanda visiškai neserga vyrų komandos liga – balionų į baudos aikštelę nesimatė, nors Sūduva U-18 ir turi aukšto stoto puolėją Marką Kardoką (jau vien šio fakto pakaktų tuos balionus pateisinti). Tačiau krašto žaidėjai mieliau veržiasi pro priešininkus ir tik priartėję prie baudos aikštelės ar net įkirtę į ją, mėgina atiduoti aštresnius perdavimus.

suduva-u-18-10

Taip pat matėsi, kad komanda kiekvienoje esminėje grandyje turi žaidėją, kuris dažniausiai ir imasi iniciatyvos – Tadą Klimavičių gynybos centre, Imran Mekhrabov centre, Marką Kardoką priekyje ir Edviną Puzarą su Eitvydu Cikanavičiumi atakos kraštuose. Tas irgi nėra blogai, nors reikia gerokai akis įtempti, kad tą “lyderiavimą“ pastebėtum.

Tik štai – jei būčiau treneris ir kas nors man pasiūlytų “imk bet kurį žaidėją į savo komandą“, tai aš neimčiau nė vieno. Na galbūt dėl Klimavičiaus ir Puzaros kiek pasvarstyčiau. Didžiausia bėda – labai prastas futbolo elementoriaus įvaldymas: kamuolio stabdymo įgūdžiai, perdavimo tikslumas, galų gale – smūgis. O ir noro kapotis iš paskutiniųjų šiose futbolo rungtynėse matėsi mažokai. Kartais toks jausmas apimdavo, kad šie jaunuoliai jaučiasi kone futbolo žvaigždėmis. Arba, mažų mažiausiai, vėtytais ir mėtytais futbolo profesionalais. Tiesą pasakius, Valentinas Baranovskis, Karolis Chvedukas ar net senukas Tomas Radzinevičius energija ir besąlygišku kovingumu keliskart lenkia šiuos jaunuolius. Ir kokia komanda tokio “pagyvenusio“ jaunimo norės?

Tik nepulkite manęs kaltinti “žiaurumu“ ir sakyti “juk jie dar tik vaikai“. Kai kurie iš jų jau iš tikro sėdi ant pagrindinės komandos suolo. Kiti – netgi laiko A lygoje jau yra gavę. Netgi reikšmingose rungtynėse. Todėl nesuprantu, kodėl turėčiau jų gailėti labiau nei kokio Bagdanavičiaus ar Vaskelos? Kuo jie geresni?

suduva-u-18-8

Ir jei neatsiranda nieko, kas pasakytų tiesą į akis, padarysiu tai aš. Futbolininkai, kurie palyginus geroje A lygos komandoje jau yra gavę laiko, sekmadienio rungtynėse privalėjo tiesiog švytėte švytėti. Jie turėjo lošti taip, kad po rungtynių kuo grečiau lįsčiau į internetą ir ieškočiau tų būsimų futbolo žvaigždžių pavardžių.

Reikia, kad aštuoniolikmečiai loštų tik šiek tiek prasčiau už pagrindinę komandą – ypač jei tie aštuoniolikmečiai planuoja į pagrindinę komandą persikelti. O dabar gi matėme labai vidutiniškas rungtynes, kur vidutinišką futbolą lošusi komanda buvo ženkliai stipresnė už kitą, dar prastesnį futbolą žaidusią. Su tokiu požiūriu toli nenukeliausi. Tai gal iš tiesų Sūduvos treneriai būdavo teisūs, kai tik visiškai bėdos prispausti vietinį jaunimą į aikštę leisdavo pastaruosius dešimt metų?

Štai ir gaunasi nesąmonė. Juk tai, kad tavo mažame mieste yra visai nebloga profesionali futbolo komanda yra nuostabi galimybė be ypatingos konkurencijos pradėti futbolininko karjerą. Tačiau futbolo elementorių reikia išmokti. Be elementoriaus – tiesus kelias į Kazlų Rūdą. O dabar gi susidaro įspūdis, kad jaunoji Sūduvos pamaina mano, kad išskirtiniais futbolistais jie jau tapo ir kad kelias į pagrindinę Sūduvos sudėtį – rožėmis klotas. Tai gal imkit ir paskaičiuokit, kiek tokių kaip jūs per pastaruosius dešimt metų iš dublerių į pagrindą persikėlė. Ir dar suskaičiuokit, kiek iš jų sugebėjo prasimušti bent kiek aukščiau nei A lyga.

suduva-u-18-4

Štai tuomet statistika tampa labai aštri. Sūduvos U-18 komandos nariams reikėtų apie tai pamąstyti. Jei remsimės statistika, iš šios komandos šansą ką nors įdomesnio futbole turi tik koks 1 ar 2 žmonės. Daugiau gerų žaidėjų Marijampolės futbolas pagaminti nėra pajėgus.

Tad jei iš tikro nori tapti tuo vienu ar dviem prasimušėliais, treniruotis derėtų ne tik treniruotėse. O žaisti net ir su bendraamžiais derėtų maksimaliai jėga ir maksimaliu kovingumu. Kitu atveju, laukia labai liūdnas likimas – drebančios kojos ir nežinojimas ką daryti, kai bus suteiktas šansas lošti ne prieš bendraamžius, o prieš A lygos chebrą. Kiek progų pasirodyti A lygoje šiemet gavo Kardokas ir Puzara? Ir ar tikrai tas progas išnaudojo taip, kad treneriui neliktų nieko kito, kaip leisti žaidėją aikštėn ir kitose rungtynėse? Ar sužaidė taip, kad tribūnos iš trenerio reikalautų juos leisti aikštėn, kaip aną šeštadienį prašė leisti į kovą Mindaugą Grigaravičių? Jei jau atvirai, kai prieš Kruoją Ramonas išleido Edviną Puzarą, tribūnos apskritai nesuprato tokio keisto trenerio sprendimo.

suduva-u-18-3

Štai toks mano moralas. Sūduva U-18 mėgina lošti protingą, dailų futbolą. Matosi, kad komanda trenerį turi. Taip pat matosi, kad kai kurie žaidėjai turi šiokį tokį talentą ir šiokių tokių sugebėjimų. Tačiau jų nepakanka. Viską būtina dauginti mažiausiai kvadratu. Tik tuomet apsimokės galvoti apie profesionalaus futbolininko karjera. Kitu atveju – geriau galvoti apie padorią profesiją ir kabinti bucus ant vinies, kol dar nepavirto peraugusiais ir “amžinai perspektyviais“ dubleriais su perspektyva sužibėti kokioje nors I lygos komandoje.

Varykit, chebra, negailėkit savęs ir nešvaistyki laiko niekams ir nesąmonėms. Treniruokitės dvigubai daugiau nei jums liepia Algimantas Gabrys. Treniruokitės ir prieš treniruotę, ir po treniruotės, ir prieš miegą, ir šeštadienio vakarą. Skaitykite knygas apie futbolą – jų pilna ir apie taktiką, ir apie treniruočių principus. Čempionų lygą žiūrėkite ne su alaus buteliu, o su pieštuku ir popieriaus lapu. Mums, civiliams, Čempionų lyga – pramoga, jums – dar viena treniruotė. Jums liko labai nedaug – pusmetis, gal dar metai. Nes jei po metų jūs nebūsite tvirti Sūduvos pagrindinės komandos nariai – tuomet tik kvailys galės svajoti apie didingą futbolininko karjerą.

34: SŪDUVA 1:2 KRUOJA

suduva-kruoja-russoĮvarčio autorius su oficialia palyda. 

Greičiausiai jus nustebinsiu, tačiau po šių rungtynių galiu padaryti tik vieną išvadą. Ši Sūduvos “laida” laisvai galėtų pasiimti A lygos medalius. Galbūt – net dėl aukso su Žalgiriu galėtų pasistumdyt. Reikia vienos vienintelės sąlygos – kad tokią galingą energetiką turinčią komandą prižiūrėtų padorus treneris.

Negaliu priekaištaut nė vienam Sūduvos žaidėjui. Negaliu kaltint Audriaus Ramono, kuris visą gyvenimą buvo vartininkų treneris, o dabar be jokios pagalbos ir paramos turi valdyt medalius laimėti mėginančią komandą. Šias rungtynes ir visą sezoną pralaimėjo Vidmantas Murauskas ir Co. Tik jie gali mums paaiškinti, kodėl į prizinę vietą nutaikyta komanda visą sezoną turėjo tokį trenerių štabą, kuris labiau derėtų ant bankroto ribos balansuojančiam klubui. Osapo Benderio stiliaus Sūduvos savininkų strategija paskandino dar vieną sezoną.

Kruoja – puikus pavyzdys, ką gali padaryti, jei į trenerių klausimą žiūri profesionaliai, o ne benderiškai. Ar Kruojos žaidėjai yra geresni už mūsiškius? Tikrai ne. Ar jie karščiau troško pergalės nei Sūduva? Irgi ne. Mūsiškių kovingumas buvo keliasdešimčia laipsnių aukštesnis.

Deja, rezultatams reikia ne tik (ar net – ne tiek) kovingo, bet ir racionalaus požiūrio bei elementarių šiuolaikinių futbolo elementų išmanymo. Kruoja iš tikro lošė protingesnį futbolą. Jaučiamas ir komandos stilius, ir treniruotėse išmoktos schemos, ir iš anksto apibrėžti bei visiems į galvas įkalti atskirų žaidėjų vaidmenys.

suduva-kruoja-beniusis-tsyvilko-kovacevicPo pirmo kėlinio. 

Sūduva Kruojai visas rungtynes pralošinėjo elementariuose dalykuose. Mūsiškiai nuo savo vartų kamuolį spiria bet kur, o Kruoja kone visą laiką tokiose situacijose kamuolius mėtydavo ten, kur garantuotai būdavo laisvas žaidėjas. Rezultatas? Žymiai mažiau kvailai prarastų kamuolių. Kruojos žaidėjai niekada nesusigrūda į būrį – aplink su kamuoliu esantį žaidėją iškart susiformuoja voratinklis, kuris minėtam žaidėjui siūlo visą seriją perdavimo variantų. Kruoja tobulai yra atitirbusi jungtį su Beniušiu – ko gero dar niekada šio žaidėjo privalumai nebuvo taip kokybiškai išnaudojami, o trūkumai – neutralizuoti. Kiekvienas Kruojos kampinis ar baudos smūgis – garantuotas pavojus vartams. Dėl tos pačios priežasties – standartinių situacijų schemos taip pat treniruotėse ištobulintos, o tie, kas standartus atlieka moka ne tik paprasčiausiai spirti kamuolį.

Tuo tarpu Sūduva uždirbo krūvą kampinių ir pakankamai pavojingų baudos smūgių. Sakytum – valio! Taip ir reikia žaisti. Vadinasi, žaidėjų veiksmai aplink baudos aikštelę yra aštrūs ir pavojingi. Tačiau nė vienas iš šių standartų nesukėlė ne mažiausio pavojaus. Kiek kartų kampiniai nulėkdavo toli už vartininko aikštelės, kur nebūdavo nė gyvos dvasios?

Sūduvos žaidimas, taktika ir strategija yra pagrįsti vieninteliu argumentu – begaliniu noru, užsidegimu ir atsidavimu. Deja, tai reiškia, kad į kiekvieną ataką lekiama lyg akis išdegus – be jokio plano, tvarkos ar minties.

suduva-kruoja-ivartisOptimistinė rungtynių viršukalnė.

Karts nuo karto net ir tokiu stiliumi lošiant, sužaidžiama tiesiog tobulai. Puikus pavyzdys – šiandieninis Sūduvos įvartis. Tiesiog vadovėlinė ataka! Tokios situacijos iš esmės rodo mūsų komandos potencialą. Deja, dauguma kitų atakų baigiasi kokia nors nesąmone. O tai yra dalykas, kuris labiausiai žlugdo komandos dvasią ir sekina jėgas. Ir jei nutinka taip, kad šie atakų uraganai neatneša rezultato – tuomet reikalai baigiasi taip, kaip pasibaigė šiandien.

Šiandien Sūduva sulošė puikias rungtynes… tipišku šio sezono stiliumi. Esminis galutinio rezultato faktorius – rungtynių reikšmė ir labai riboti komandos narių fizinių jėgų ištekliai.

Pirmas kėlinys buvo geras. Tačiau ir vėl – tipiškas. Sūduva puikiai laikėsi visą kėlinį. Neblogai atakavo, įmušė įvartį ir idealiai gynėsi. Be abejo, tokia gynyba mūsiškiams buvo pavojinga dėl to, kad žaidėjai nebuvo pailsėję. Sūduva gainiojosi didžiuliu tempu Kruojos žaidėjus kone po visą aikštę, neleisdavo laisvai priimti kamuolių ir neprileisdavo prie savo vartų. Iki 30 minutės Kruoja apskritai prie Sūduvos vartų nesugebėjo nieko sukurt. Maždaug tuo metu nutiko puikus Beniušio smūgis. Tačiau jis labiau buvo šio žaidėjo meistriškumo rezultatas, nei grubi gynėjų klaida. O tada krito kvailiausias įvartis po kampinio. Taigi – puikus žaidimas, viena menka klaidelė gynyboje ir viską reikia pradėti iš naujo.

Kaip ir buvo galima tikėtis, antras kėlinys prasidėjo ir vyko chaotiškai. Iš pradžių Sūduva lošė su protu. Maksimaliai spaudė Kruoją, tačiau apie savo vartų gynybą taip pat dar pagalvodavo. Kruoja turėjo kelias puikias situacijas, tačiau iš esmės jai teko atlaikyti didžiulį Sūduvos spaudimą. Kad ir kokia gera bebūtų Kruoja, kad ir kokia chaotiška būtų Sūduva, tačiau mūsiškiai vis viena sugebėjo sukurti begalę puikių situacijų, kurias vieną po kitos siuntė į šiukšlių konteinerius nevykusiais paskutinių stadijų atlikimais. Dažniausiai nepavykdavo pataikyti į vartus, o kai pavykdavo – dažniausiai šoninis teisėjas keldavo nuošalės vėliavą. Sūduva privalėjo mušti 2-3 įvarčius. Tačiau neįmušė.

suduva-kruoja-uggeUgge – vienas iš tų, kurie  bėga net tuomet, kai bėgti nebegali. 

Toks begalinis spaudimas galų gale davė savo rezultatą. Paskutines 15 minučių tapo aišku, kad nieko doro šiandien išpešt nepavyks. Mūsiškiai pavargo ir paprasčiausiai nustojo gintis. Pusė komandos net negrįždavo atgal, o nemaža dalis tų, kurie dar gynėsi – jau sunkiai galėjo pabėgt. Tačiau net ir jie karts nuo karto sugebėdavo stebuklingu būdu perimti kamuolį ir pradėti eilinę kontrataką. Deja, net ir turėdami kiekybinės persvaros (dėl to, kad kai kurie nebegrįždavo gintis), mūsiškiai ir vėl kaip be galvos lėkdavo į priekį, švaistydami progą po progos.

Toks požiūris į gynybą buvo pateisinamas. Juk iš tikro nesvarbu, bus lygiosios, ar bus pralaimėta. Tačiau šis požiūris teisingas tik iš tokios komandos, kaip Sūduva perspektyvos. Kruoja gynyboje aklai neužsidarė. Kruoja irgi norėjo laimėti. Todėl žymiai racionaliau buvo nemažinti atidumo gynyboje, leisti Kruojai ramiai atakuoti ir laukti savo šanso kontratakoje.

suduva-kruoja-bartkus-atakuojaDžiugas Bartkus atakuoja. 

Aišku, kai Bartkus bėga link Kruojos vartų prieš keliant kampinį – visiems tai kraują kaitina. Supranti, kad komanda eina va bank. Tačiau juk tai – greičiau nevilties, o ne ryžto laimėti išraiška. Ypač jei esi protingas žmogus ir žinai, kad Sūduva vis viena nesugeba normaliai kamuolio nuo kampinio gairelės pakelt. Kai taip yra, į Kruojos baudos aikštelę galima suleist ir Murauską, ir Ramoną ir dar pusę kurios nors tribūnos. Naudos daugiau nebus, jei kamuolys vis viena spiriamas taip stipriai, kad išlekia kitoje aikštės pusėje į užribį.

Štai tokios tokelės. Reiškiu pagarbą visiems iki vieno žaidėjams. Ne jūsų kaltė, kad pralošėte šias rungtynes ir visą sezoną. Jūs padarėte viską, kas tik nuo jūsų priklauso. Kas matė iš arčiau Sūduvos žaidėjų veidus po rungtynių – tas supras. Kad ir kaip bebūtų graudu, tačiau viso sezono simboliu laikyčiau šios dienos Valentino Baranovskio maksimalų sprintą tam, kad numuštų kamuolį nuo mūsų vartų linijos. Ši situacija tobulai parodė abiejų komandų požiūrius. Žaidė racionali komanda, kuri iš to racionalumo net nesugebėjo iki tuščių vartų kamuolio nuspirt (nes mėgino tai padaryt labai tiksliai), ir emocijų valdoma komanda, kuri išsprendė atrodytų beviltišką situaciją. Deja, tai buvo tik viena rungtynių akimirka. O galutinį rezultatą visi žinome.

Valentino Baranovskio „reidas“ link savo vartų susilaukė ne menkesnių aplodismentų, nei Russo įvartis. Tribūnų palaikymas rodė, kad Sūduvos ištikimieji iš tikro turi ryšį su komanda aikštėje. Tai yra didžiulis laimėjimas. Tai yra pagrindinis šios Sūduvos „laidos“ pasiekimas. O kadangi futbolo čempionatai nesibaigia šiemet, į ateitį žvelgiu optimistiškai. Jei Sūduvos vadai pabus iš savo provincialių sapnų ir sugebės šiems žvėrims aikštėje rasti sumanių trenerių kolektyvą – šluosim visus iki vieno ir medalius galėsime patys pasirinkti. Jei tik jie pabus.

suduva-kruoja-ramonas-radzineviciusTreneris ir kapitonas.

suduva-kruoja-radzinevicius

suduva-kruoja-radzinevicius-kyla

suduva-kruoja-tomas-radzinevicius

Ar gali į Sūduvos stadioną susirinkti 5000?

fk-suduva-stadionas
Vieną kartą taip jau yra nutikę. Dar geriau – tą kartą jų buvo gal ir visi 6 000. Vyresnieji pamena tą keistą dieną, kai prieš šešerius metus naujajame Marijampolės stadione įvyko pirmosios rungtynės. Tą kartą miestelėnai į rungtynes susirinko būriais ir toli gražu ne kiekvienas sugebėjo pasakyti, kurios spalvos apranga rungtynes lošia “savi”. Šią nuotrauką jau ne kartą rodžiau. Tačiau galimybės Sūduvos rungtynių metu nupaveiksluoti tokią pačią per tuos šešerius metus taip ir nepasitaikė.

Bet apie viską iš eilės. Čia neseniai komentaruose buvo paminėti Sūduvos “viešieji ryšiai”. Žmogus sakė, kad jie ir vėl nieko gero nenuveikė, aš mėginau prieštarauti sakydamas, kad nuveikė kaip niekad daug. Tai va, galvojau, parodysiu gi prieš šias reikšmingas namų rungtynes vieną iš tokių smagių Sūduvos klubo “nuveikimų” – žaidėjų korteles, kurios buvo išleistos dar vasarą. Jose – daugiau mažiau visa šio sezono komanda. Ir jas, įtariu, vis dar galima įsigyti prieš kiekvienas namų rungtynes. O kad rungtynių namuose beliko dvejos, tai ir pagalvojau, kad verta šį faktą paminėti. Gal dar yra tokių, kurie pamiršo, jog už kelis litus galima nusipirkti dalykėlių, kuriuos po 20 metų galės savo vaikams ar anūkams parodyti.

Korteles fotografuodamas ir skaitinėdamas (o paskaitinėti tikrai yra ką), radau vieną unikalų dalyką. Į stadioną eilinių rungtynių žiūrėti kartais kiek intensyviau pakviečia klubo “viešieji ryšiai”. Sūduvos sakalai nepatingi paminėti. Tačiau, kad žodį tartų pats Sūduvos žaidėjas – to dar nėra buvę!

Tiesa, reikia pripažinti, kad Marius Šoblinskas nekvietė būtent į šias rungtynes. Jis tiesiog atsakė lyg ir į banalų klausimą, kurį jam uždavė minėtų kortelių rengėjai. „Ko paprašytum visus norus išpildančio džino?“. Ir Marius Šoblinskas atsakė. Jis neprašė naujo automobilio ar kontrakto su Manchester United. Jis paprašė „5 000 žiūrovų kiekvienose Sūduvos rungtynėse“. Ir pridurti daugiau nėra ką. O kadangi džinai pas mus tik Seime sėdi, tai šis šeštadienis yra puiki proga atlikti darbą už jį ir pagaliau išpildyti Mariaus Šoblinsko svajonę. Juk neįmanomų dalykų nėra, ar ne?

fk-suduva-kortele-soblinskas

fk-suduva-kortele-soblinskas-2

fk-suduva-korteles

fk-suduva-kortele-radzinevicius

fk-suduva-kortele-antra-puse

fk-suduva-kortele-brokas

fk-suduva-kortele-bartkus

fk-suduva-kortele-chvedukas

LFF TAURĖ: SŪDUVA 2:3 ŽALGIRIS

LFF-Taure-Suduva-2-3-Zalgiris

 Jūsų dėmesiui – Tomas Radzinevičius ir Paulius Jakelis. 

Į šių rungtynių transliacijos pradžią vėlavau ir bijojau, kad būsiu praleidęs Sūduvos įvartį. Kažkokia nuojauto tokia buvo. Įsijungiau – ir lengviau atsidusau. Įvarčių dar nebuvo, aikštėje vyniojosi gan ramus ir tvarkingas futbolas. Žalgiris lyg ir atrodė solidžiau, tačiau nerimauti lyg ir nebuvo ko. O tada, girdžiu, rungtynių komentatorius sako: “kamuolys perduodamas Puzarai…” ir iš nustebimo pakeliu antakius. Susirandu komandų sudėtis ir negaliu patikėti savo akimis: nėra Chveduko, Šoblinsko, Ugge, Baranovskio, Russo, Martinezo, Bagdanavičiaus. Vietoj jų – Puzara, Snapkauskas, Isoda, Kiselevskis, Kovačevičius, Grigaravičius. Kai kurie iš jų pastaruoju metu buvo atsarginiai, kai kurie iš jų apskritai retokai aikštėje pasirodydavo.

Kai visa tai įvertinau – nusiraminau. Tokia Sūduvos sudėtis galėjo reikšti tik vieną. Sūduva nusprendė taurės turnyrą traktuoti kaip antraeilį ir esminius sezono tikslus spręsti šeštadienio rungtynėse su Kruoja. Stebėtis tokiu komandos sprendimu buvo galima – juk iki šiol Audrius Ramonas kalbėjo priešingai. Visą laiką neigdavo bet kokias matematikas ir kalbėdavo tik apie maksimalius tikslus kiekvienose konkrečiose rungtynėse. Šį kartą nutiko kitaip. Nutiko – tai nutiko. Ir jei Sūduva nusprendė pataupyti jėgas, tai ir mes galima pataupyti savo nervus.

Tada įvyko tai, ko nesitikėjo niekas. Nei mes, nei patys Sūduvos žaidėjai. O labiausiai – Žalgiris. Du identiški įvarčiai per pora minučių visus – ir stadione, ir prie kompiuterių ekranų – pasiuntė į visišką nokautą. Tomas Radzinevičius, iš esmės prisidėjęs prie abiejų įvarčių, dar kartą parodė, ką jis gali, kai lošia maksimalia pavara. Tačiau kalbėti verta ir apie Sūduvos emocinę jėgą, kurią matyti norėtųsi gerokai dažniau. Kaip bebūtų – pirmo kėlinio antroji pusė parodė potencialą, kurį turi Sūduva. Netgi lošdama antra sudėtimi prieš geriausią sudėtį turinčius visiškus Lietuvos čempionus.

O va Žalgiris po tų dviejų įvarčių atrodė tiesiog košmariškai. Taip, per pora minučių gauti du įvarčius nuo silpnesnės komandos yra iššūkis, tačiau juk tai – Žalgiris, ne Banga ar Dainava. O va Žalgiris per akimirką virto komanda, panašia į praeito turo Ekraną – spardančia kamuolį bet kur ir klystančia lygiose vietose. Jei Sūduva būtų sugebėjusi žaisti ramiau, racionaliau ko gero būtume pamatę dar pora įvarčių į Žalgirio vartus. Bet nieko nepadarysi – sunku tikėtis kad, komanda varytų ir ant maksimalios emocijos, ir racionaliai vienu metu. Ypač, kai ji žaidžia antra sudėtimi. Taigi, Sūduva toliau varė maksimaliai, išvaistė keletą gerų progų ir užtikrintai baigė pirmą kėlinį.

Antras kėlinys prasidėjo panašiai. Žalgiris lyg ir bandė spustelėti, tačiau ir vėl ėmė palikti skylių gynyboje. Sūduva ir vėl galėjo pora kartų mušti, tačiau nemušė, nes įmušti norėjo pernelyg stipriai. Žaidimas pamažu išsilygino, o tada nutiko kažkoks 11 metrų baudinys. Nelabai matėsi, kas ten įvyko, tačiau situacija nebuvo nei pavojinga, nei aiški. Na bet kaip sakė rungtynių komentatoriai – teisėjas buvo čia pat, todėl matyt kažkokią pražangą įžvelgė.

Po šio įvarčio viskas stojo į racionalias vėžes. Sūduvos įkarščiai baigėsi, o Žalgiris ėmė taikyti “spardom į kojas ir daužom alkunėm į snukius” taktiką gynyboje, dar kartą įrodančią stipriausio Lietuvos klubo psichologinį nebrandumą. Traumuoti silpnesnius kolegas yra paprasčiausiai negarbinga. Todėl nederėtų stebėtis, kad į rungtynių pabaigą ir mūsiškiai kolegas iš Vilniaus mažumą apspardė – kaip šauksi, taip ir atsilieps.

Kadangi su pirmuoju Žalgirio įvarčiu baigėsi ir mūsiškių įkarštis, į žaidimą grįžo antroji Sūduvos sudėtis. Pasipylė kvailokos klaidos ir netikslumai, kurie žlugdė žaidimo procesus. 3-4 atakas užbaigiantys netikslūs perdavimai komandą išmuša iš ankstesnio ritmo ir jį susigrąžinti tampa labai sunku.

Kas buvo po to – galim pamiršt. Čia ir vėl norisi pacituoti komentatorius: jau buvo nebesvarbu, kiek įvarčių praleis Sūduva. Mūsiškiai praktiškai nustojo gintis – paliko gynyboje dar mažiau žmonių ir ėjo va bank. Tačiau puolimą griovė netikslumai, o minimalus gynėjų skaičius leido Žalgiriui ir vėl pasijusti “čempioniškai”. Kur gi nežaisi čempioniškai, kai jau niekas komandoje nebesigina?

Vienžo, rungtynės buvo puikios. Sūduva, išleidusi antrą sudėtį, iš šių rungtynių išspaudė viską, kas tik buvo įmanoma išspaust. Tik pagirt galima Sūduvos atsarginių suolą už tai, kas prieš galingiausią Lietuvos klubą, žaidusį stipriausios sudėties, kovojo kaip lygūs su lygiais. Tiesą pasakius, rungtynių pradžioje pamačius Sūduvos sudėtį, buvo galima tikėtis pralaimėjimo žymiai solidesniu skirtumu. Be jokių pirmavimų ir įkarščių. Na o Žalgiriui belieka palinkėti pusfinalyje negauti Šilo, nes Gytis Urba juos sudoros!

Dėkoju komandai už suteiktas emocijas. Dėkoju Tomui Radzinevičiui už tai, kad šiandien buvo tikras komandos kapitonas. Turim pora dienų poilsio. O tada – ir mes, ir komanda vėl grįšim į Marijampolės stadioną.

Laukiam: LFF taurės ir Žalgirio

LFF-Taure-Suduva-Zalgiris

Žalgiris trečią kartą atvažiuoja į Marijampolę. 

Štai taip – Sūduvai šiais metais liko ketverios rungtynės – dvi dėl kurių galime būti ramūs ir dvi dėl kurių verta nerimauti. Ramūs galime būti dėl rytojaus rungtynių su Žalgiriu ir dėl savaitgalio kovos su Kruoja. Nerimauti verta dėl paskutinių lygos žaidimų prieš Dainavą ir Granitą.

Taip, jūs viską teisingai supratote. Tai nėra klaida. Šiais metais kaip niekad Sūduva sugeba esminiais momentais sužaisti prieš rimčiausius priešininkus. Du pralaimėjimai Kruojai lyg ir leistų tuo suabejoti, tačiau rimčiausi Sūduvos praradimai ir prasčiausia forma buvo fiksuojama lošiant su lentelės apačios komandomis.

Tuo tarpu paskutinės dvejos rungtynės su Žalgiriu, ketvirto rato futbolas prieš Trakus ar Atlantą buvo vieni geriausių Sūduvos žaidimų per visą sezoną. O va praeitame A lygos ture Sūduva labai prastai atrodė prieš komandą, kurią lyg ir turėjo sutvarkyti ne ką prasčiau nei kiek anksčiau padarė Žalgiris ar Atlantas. Jei tokį futbolą, kokį Sūduva parodė prieš Ekraną, būtume matę rungtynėse su Žalgiriu, Trakais ar Atlantu, kažin ar dabar turėtume galimybės svajoti apie taurės pusfinalį ar dalyvavimą lenktynėse dėl medalių. Todėl ir nerimauju dėl to, kad Sūduva, įveikusi sunkiausias kliūtis, netyčia nepaslystų tuomet, kai teks lošti su nieko jau išlošti nebegalinčiomis komandomis.

Grįžtant prie šio sezono geriausių Sūduvos pasirodymų, Ketvirto rato rungtynės prieš Žalgirį yra labiausiai minėtinos. Tą kartą Žalgiris buvo pirmas rimtas varžovas po Dariaus Gvildžio atleidimo. Nežinau kaip jūs, tačiau aš tą kartą iš Sūduvos nesitikėjau nieko gero. Juk prieš tai buvo serija beviltiškų žaidimų. Rezultatai buvo labai prasti, tačiau nerimauti vertė dar prastesnis mūsų komandos žaidimas. Ir tuomet Sūduva pateikė labai malonų siurprizą – su Žalgiriu sužaidė kaip lygūs su lygiais. Netgi turėjo šiek tiek daugiau galimybių tą kartą laimėti.

Panašiai galėtume įvertinti ir LFF taurės rungtynes. Sūduva buvo geresnė komanda. Tačiau visi žinome, kad vien gero žaidimo nepakanka. Lošiant prieš Žalgirį reikia išskirtinai gero, rezultatyvaus žaidimo. Reikia ir mistikos – kad po rungtynių galėtume pasakyti “ech, mums šį kartą pasisekė”. Taigi, vertinant pirmąją šio dublio pusę, galima tarti taip: “Sūduva žaidė gražiau, geriau, tačiau nepakankamai efektyviai. Sėkmė taip pat nebuvo mūsų komandos pusėje”.

Prieš antrasias rungtynes rezultatas yra minusinis, tačiau jis nėra toks, kurio nebūtų galima paversti pliusiniu. Taupyti jėgų šeštadienio futbolui su Kruoja tikrai neverta – esu tikras, kad ir tas rungtynes Sūduva sužais puikiai. Ar jas sužais efektyviai, ar Sūduvą palaikys futbolo dievai – garantuoti negaliu, tačiau esu tikras, jog ir šeštadienį mūsų laukia vienos geresnių šio sezono rungtynių.

Tuo tarpu ką nors apčiuopiamo pasakyti apie Žalgirį nėra įmanoma. Visokių diskusijų jau buvo prieš pirmąsias rungtynes. Buvo daug šnekų apie tai, kad Žalgiris į taurės rungtynes žiūri kitaip, nei į nieko nelemiančius A lygos žaidimus. Tas pats galioja ir šį kartą. Tačiau aš ir vėl leisiu sau suabejoti tinkamu šios komandos nusiteikimu. Atostogos yra atostogos – kai suvoki, kad esminis darbas yra padarytas, priversti savo toliau varyti maksimalia jėga yra žvėriškai sunku. Tai galioja ne tik futbolui. Bet kokioje gyvenimo srityje žmogaus psichologija veikia panašiai.

Trumpai tariant, viskas yra mūsų komandos rankose. Esu tikras, kad ir mūsiškiai taip puikiai supranta. Belieka smulkmena – sutvarkyti reikalus futbolo aikštėje.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 167 hits