Archyvas pagal 2014 gruodžio

Aleksandaras Veselinovičius – truputį iš arčiau

fksuduva-veselinovic-1

Sūduvos trenerių “strategija”
Apie naują Sūduvos trenerį bus dar daug kalbos. Puikiai žinom Sūduvos kreivoką požiūrį į trenerius, kurie renkami dar labiau “iš lempos”, nei žaidėjai. Tačiau trenerio įtaka bendram komandos rezultatui yra žymiai didesnė nei vieno kito atstitiktinai patekusio žaidėjo. Iš pirmo žvilgsnio naujasis Sūduvos vadas buvo parinktas tuo pačiu principu. Esminė jo šiandieninės biografijos savybė yra tokia pati, kokią turėjo Gvildys, Vencevičius ar Jarmalavičius – darbo rimtame klube patirties trūkumas. Tiesa, Virginijui Liubšiui tokia patirtis menkai padėjo išlikti Sūduvoje, tačiau ano trenerio nusamdymas kėlė mažiau klausimų. O kai komanda atiduodama treneriui, kuris profesionaliame vyrų futbole nelabai gali kuo pasigirt – abejonių kyla daugybė.

Juokingiausia yra tai, kad patys treneriai čia niekuo dėti. Kas iš mūsų atsisakytų darbo pasiūlymo, kuris leidžia tau peršokti net kelis karjeros laiptelius? Neatsisakė šio pasiūlymo ir serbas. Kad ir kaip besusiklostytų jo karjera Lietuvoje – šis įrašas papuoš jo biografiją. O ar jis taps Marijampolės futbolo gelbėtoju – kitas klausimas. Juk Sūduvos reikalas šiandien išrodo būtent taip: komanda kelis sezonus pamažu grimzta į A lygos lentelės vidurį ir reikia fundamentalių pokyčių, kad ir vėl pradėtų kilti.

Opiausias šioje neigiamoje Sūduvos kreivėje yra būtent trenerių klausimas. Juk komandos sudėtis nėra nei ypatingai silpnesnė, nei stipresnė už tas Sūduvos laidas, kurios gan lengvai imdavo medalius. Komandai trūksta stuburo, mąstymo, funkciškumo. Šis trūkumas ir trukdo imti pergales lemiamuose sezono taškuose. Štai ir Audriui Ramonui galime padėkoti už tai, kad atgaivino Sūduvą juodžiausioje praėjusio sezono duobėje. Deja, šiandien jau niekam tai nerūpi, nes komandai pritrūko jėgos, kad tą pakilimą paverstų rezultatais. Penktoji vieta yra blogiausias rezultatas, kokį galėjome prieš sezoną įsivaizduoti.

Kokio trenerio reikia Sūduvai?
Štai tokion komandon ir ateina serbas Aleksandaras Veselinovičius. Neabejotinai jo laukia iššūkiai, kurie palaužė ir Donatą Vencevičių, ir Darių Gvildį. Štai dėl ko mano pirmoji reakcija buvo tokia aštri. Panašu į tai, kad Sūduvos vadai net neketina mokytis iš savo klaidų.

Buvo klausta – koks treneris mano manymų būtų tinkamiausias Sūduvai šiandien? Vertindamas pastarųjų penkerių metų Sūduvos patirtį drįsčiau teigti, kad jaunas, patirties ir pasitikėjimo stokojantis treneris yra pats blogiausias sprendimas. Juk tokie buvo ir Vencevičius, ir Gvildys. Ir juos sutrynė negailestinga Sūduvos požiūrio į šiuolaikinį futbolo klubą mašina.

Štai pažiūrėkite į Valdo Dambrausko situaciją Žalgiryje. Šis Žalgirio sprendimas – kol kas daugiausiai prieštaringų vertinimų sulaukė. Mat ir pats Dambrauskas yra prieštaringai vertinimas. Kodėl? Nes jis yra balta varna Lietuvos trenerių būrelyje. O lietuviai “kitokių” nemėgsta. Tačiau aš Žalgirio sprendimui ploju. Pastarųjų metų Žalgirio gyvenimas rodo, kad šiam klubui neverta švaistyti pinigų brangiems specams iš užsienio. O investuoti į jauną ir perspektyvų lietuvį – apsimoka. Dambrauskas jau perėjo A lygos mėsmalę Ekrane. Jo požiūrį į savo profesiją rodo ir tai, kad mokslo siekia universitete, o ne LFF organizuojamuose kursuose, kurie sudaro kokius 99,9 procentus mūsų trenerių išsilavinimo.

Žalgiris turi struktūrą, leidžiančią treneriui užsiimti savo tiesioginiu darbu ir negalvoti apie milijoną kitų reikalų, kaip yra, pavyzdžiui, Sūduvoje. Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad Dambrauskas šalia turės tokius pagalbininkus kaip Skerla ar Šemberas. Ir tuomet schema atrodo labiau apgalvota, nei atsitiktinė.

Sūduvoje gyvenimas yra kitoks. Viena, pas mus apskritai sunku kalbėti apie kokią nors struktūrą. Pamenu šnekas komentaruose apie tai, kad kai kuriems mūsų treneriams tekdavo ir aprangas į skalbyklą vežiot. Tačiau tai – niekai. Žymiai rimtesnis dalykas – padoraus trenerių štabo nebuvimas ir akivaizdus ryšio su jaunimo komandomis trūkumas.

Tad Sūduvos treneris – barbė devyndarbė, kuri privalo pasirūpinti milijonų šiuolaikinei futbolo komandai būtinų dalykų. Fizinis parengimas, varžovų analizė, sezono ir konkrečių rungtynių taktika, psichologinio fono kūrimas ir taip toliau. Iš esmės vyriausias Sūduvos treneris už visa tai yra atsakingas vienas. Papildomas niuansas – komandos vadų spaudimas (nors tai ir nėra unikalu nei Lietuvos, nei viso pasaulio futbole).

Jaunam treneriui, dar tik ieškančiam savo darbo stiliaus, tai yra didžiulis iššūkis. Kad tai suprastum net nereikia futbolo specialistu būti. Taip yra bet kurioje kitoje srityje. Kuo esi jaunesnis, tuo ilgiau tau trunka elementarių dalykų atlikimas. Tuo daugiau klaidų darai. Iš jų mokaisi, tačiau esminis klausimas – ar tokiam mokslui yra laiko ir erdvės. Kuo esi jaunesnis, tuo sunkiau būti autoritetu tiek žaidėjams, tiek komandos vadams.

O juk treneris iš esmės ir sukasi tarp šių dviejų negailestingų dantračių – iš vienos pusės spaudžia žaidėjai, iš kitos – darbdaviai. Ir jei klysti (o tai yra natūralu, kol esi jaunas), palaikyti savo autoritetą gali būti tiesiog neįmanoma. Štai tada ir prasideda karuselė, kuri baigiasi liūdnai ir treneriui, ir komandai. Juk pamenate, kaip buvo atleistas vienas iš ankstesnių Sūduvos trenerių – prezidentas pasikvietė pora komandos senbuvių, pasikalbėjo ir priėmė sprendimą.

Štai kodėl mano manymu Sūduvai šiandien reikėjo trenerio su gera patirtimi ir ryškia asmenybe. Tai turėjo būti treneris, gebantis atsikirsti prezidentui ir sugebantis kaip reikiant suimti į nagą žaidėjus. Kitas svarbus niuansas – šiuolaikinio futbolo elementoriaus išmanymas dirbant trenerio darbą, o ne tik lošiant futbolą vidutinio lygio klubuose. Lietuvoje tokį trenerį kažin ar atrastum. Štai kodėl tiek daug vilčių kėlė tas vasaros vidurio viražas su mistiniu treneriu iš Portugalijos. Autoritetas svarbus ir dėl to, kad naujasis Sūduvos treneris neišvengiamai privalės laužyti pastaraisiais metais Sūduvoje susiformavusią tradiciją, kurią būtų galima pavadinti “jaunas ir nepatyręs treneris, kurio negerbia nei komandos vadai, nei žaidėjai, nei fanai”.

Juk 3-4 pastarųjų Sūduvos trenerių atleidimus lydėjo gandai, kurie akivaizdžiai rodė, jog treneris “griuvo” neatlaikęs jungtinio žaidėjų ir komandos vadų spaudimo. Štai ir po Dariaus Gvildžio atleidimo sklido kalbos apie tai, kad “žaidėjai per pirmą Ramono treniruotę išmoko daugiau, nei Gvildys išmokė per pusę metų”. Nesvarbu – tiesa tai ar ne. Tokios šnekos rodo, jog žaidėjai trenerio negerbė ir nemylėjo.

Sveikas atvykęs į karą!
Šie apmąstymai nebūtinai reiškia, kad Aleksandarui Veselinovičiui Sūduvoje nepasiseks. Tai reiškia tik tiek, kad aplinkybės jam yra labai nepalankios. O tam, kad pasisektų reikės labai daug. Ir kai naujasis Sūduvos treneris klubo svetainei sako, kad (cituoju) “Kiekvieną rytą pabudęs aš būsiu susikoncentravęs į savo darbą ir kasdien atiduosiu visas jėgas, kad komandos rezultatai būtų kuo geresni”, supranti, kad kalba jaunas, nepatyręs ir mažumą savo jėgomis nepasitikintis žmogus.

Juk niekam nesvarbu, kiek valandų per parą tu dirbsi. Rūsti realybė yra tokia, kad futbole svarbu yra ne pastangos, o rezultatas sezono pabaigoje. Pastangos džiugina kasdienėse rungtynėse, tačiau jas visi pamiršta, jei po sezono komanda atsiduria tokioje padėtyje, kokioje šį sezoną baigė Sūduva. Patyręs ir savimi pasitikintis treneris net ir šioje situacijoje būtų pasakęs vieną kitą konkretų, apčiuopiamą tikslą. Pavyzdžiui, grąžinti komandą į medalininkų trejetuką ir į Europą.

fksuduva-veselinovic-2Sūduvos treneris su savo mokiniais stovyklauja Graikijoje. Foto – iš rusų akademijos svetainės

Aleksandaro Veselinovičiaus portretas
Gerai, nesikabinėsiu prie žodžių. Angliškai apie Aleksandarą Veselinovičių informacijos rasti sudėtinga, tačiau rusiškai – šiek tiek yra. Nieko nuostabaus – Rusijoje šis serbas gyveno ir dirbo jau beveik dešimt metų. Čia jau buvo minėta, kad jo darbas su vaikais Rostove prie Dono buvo įvertintas gerai, kad dukart jis buvo renkamas geriausiu Rostovo apskrities treneriu (lyg ir vaikų kategorijoje). Skamba gražiai, tačiau mums tai visiškai neįdomu. Jei jau esminis argumentas renkant trenerį Sūduvai buvo pasiekimai treniruojant vaikus, esu tikras buvo galima surasti žmonių ir su didesniais “titulais”. Tad pamirškime vaikus ir daugiau jų neminėkime nei šiemet, nei kitais metais.

Žymiai įdomesni yra keli pokalbiai su treneriu (juos galite paskaityti čia ir čia). Iš jų galime padaryti kelias įdomias ir optimizmą skatinančias išvadas:

  • Pirma, šis treneris pabrėžia priklausąs serbiško futbolo mokyklai ir tuo didžiuojasi. Tačiau serbų mokyklą jis pristato kiek netikėtai – kaip mokslinio požiūrio į futbolą propaguotojus. Treneris pasakoja apie futbolo taktikos, technikos ir fizinio parengimo profesorius bei mini Belgrado Partizano jaunimo mokyklą, kurią prieš penkerius metus UEFA pripažino antrąją geriausia vaikų futbolo mokykla Europoje (va čia tai pasiekimas, kuris galėtų tapti ir mūsų LFF biurokratų “strateginiu tikslu”).
  • Antra, treneris nuolat cituoja įvairius pasaulinio futbolo galiūnus tuo parodydamas, jog mato gerokai toliau savo nosies.
  • Trečia, akivaizdu, jog treneris savo darbe mėgina taikyti naujausius šiuolaikinio futbolo metodus ir seka tai, kas pasauliniame futbole vyksta. Man smagu, kai žmogus savo požiūrį iliustruoja geriausiais pasauliniais pavyzdžiais (šiuo atveju – Barselonos žaidimo stiliumi, nes interviu imtas prieš ketverius metus).

Taigi, panašu, jog Sūduva rado mąstantį, iš tikro besimokantį (o ne tik apie tai pašnekėti mokantį) ir būtinybę neatsilikti nuo pasaulinių tendencijų suvkoiantį trenerį. Optimistiškai nuteikia ir Aleksandaro Veselinovičiaus propaguojamo futbolo stilius. Jį taip pat galime suvesti į kelis esminius principus (nepamiršdami to, kad visa tai paimti iš kelerių metų senumo pokalbių). Jam patinka:

  • Mąstantis, kūrybiškas futbolas – kai žaidėjai sugeba patys priimti teisingus, situaciją atitinkančius sprenimus, net jei tie sprendimai nebūna numatyti treniruotėse.
  • Futbolas, pagrįstas žaidėjų individualiais sugebėjimais – kas yra vienas iš kertinių šiuolaikinio futbolo elementų.
  • Greitas, atakuojantis futbolas – tai buvo paimėtas ir FK Sūduvos straipsniuke.

Kai sudedi šias trenerio savybes ir Sūduvos pastarųjų kelių sezonų išvaizdą, gaunasi visai neblogas komplektas. Lyg ir logiškas tęsinys to komandos vaizdo, kurį pusantro sezono mėgino sukurti Darius Gvildys. Tik štai Darius, panašu, turėjo gerų idėjų, tačiau pritrūko technikos toms idėjos idiegti į žaidėjų galvas ir žengti toliau, nei geras fizinis parengimas ir abstraktus “maksimalistinės kovos” principas kiekvienose rungtynėse. Tad didžiausias klausimas ir bus apie tai, ar serbas turės pakankamai parako, kad Dariaus Gvildžio kūdikiui suteiktų aiškesnę ir efektyvesnę formą.

Ar šviesi ateitis Sūduvos laukia?
Į šį klausimą net ir kiečiausias burtininkas neatsakytų. Trumpas ir labai skysta informacija pagrįstas tyrimėlis lyg ir turėtų mus įtikinti, kad Aleksandaras Veselinovičius buvo sąmoningas ir kryptingas Sūduvos vadų pasirinkimas. Bent jau žodžiais dėstomi trenerio požiūriai į futbolą atitinka kelis metus šiaip ne taip lipdytos komandos savybes. Pasaulis nėra tobulas – o ypač jis netobulas Lietuvos futbole. Tad junginiai “požiūriai atitinka”, “lipdyta komanda” ir kiti panašūs yra neišvengiami mažumą baltais siūlais siūti. Tačiau bent šioks toks ryšys tarp abiejų pusių yra.

Tačiau tikėtis galime tik stebuklo. Kad ir kaip dailiai treneris bekalbėtų, iki šiol su profesionalia vyrų komanda jis buvo susidūręs tik futbolą žaisdamas prieš 20 metų. O ar jo nusiteikimo surizikuoti nežinomoje šalyje ir nepažįstamoje komandoje pakaks medaliams išlošti nežinau. Ir niekas nežino. Šis klausimas – labiau lažybų kontorų, o ne racionaliu protu mėginančių pasiremti futbolo mėgėjų klausimas.

Tad nespėliosiu. Liūdniausia šioje situacijas yra tai, kad ir šį kartą tegalime konstatuoti, kad Sūduva vėl mėgina sėkmę už ūsų patampyti, o ne padoriai kitą sezoną suplanuoti ir bent šiek tiek blaiviu protu paremtą strategiją surašyti. Greičiausiai mūsų ir vėl laukia sezonas, primenantis amerikoniškus kalnelius. Belieka viltis, kad sezoną pavyks užbaigti toje vietoje, kur kalneliai pasiekia aukščiausią tašką.

Naujas Sūduvos treneris – iš Serbijos

aleksandar_veselinovicNaujasis Sūduvos treneris ir kažkoks nepažįstamasis. Foto skolinta iš oficialios svetainės. 

Še tau boba devintinės – laukėm prezidento metinės šnekos, o vietoj jos gavom naują trenerį. Panašu į tai, kad nė vienas iš mūsų šiemet gerai nesielgėme. Rūkėme, gėrėme, bledavojome ir pamokas praleidinėjome (tai yra, į stadioną per mažai vaikščiojome). Dėl to Kalėdų Senelis ant mūsų labai supyko ir nutarė Kalėdų proga mums ne dovanas dovanoti, o kaip reikalas nubausti. Kitaip šios žinios iš mūsų mylimos komandos stovyklos įvertinti nesigauna.

Serbijoje gimęs Aleksandar Veselinovič – naujasis Sūduvos treneris. Ką apie jį rašo pati komanda – galite pasiskaityti patys. Rašo labai mažai ir baisiai miglotai.

Esu tikras, kad kai kurie iš jūsų jau desperatiškai kankino Gūglą, mėgindami iš jo išpurtyti kokios nors informacijos apie šį pilietį, tai geriau parašysiu, ko pritrūkau komandos pranešime. Nes net ir visagalis Gūglas šį kartą mums – menkas patarėjas.

Komandos pranešime galėjo būti “šiek tiek” daugiau faktų. Kiek mūsų naujajam treneriui metų? Kada jis pradėjo trenerio karjerą? Kokie tie Graikijos ir Belgijos klubai, kuriuose jis žaidė? Kas tie jauni “auklėtiniai” šiandien lošiantys Milane ir Parmoje? Kokie vardai tų dešimties futbolininkų, šiandien lošiančių Rusijos aukščiausioje lygoje?

Galų gale – kas tas žmogus, kur stovi šalia jo pirmoje nuotraukoje?

Tačiau labiausiai pritrūkau informacijos apie tai, kaip šį trenerį FK Sūduva atrado ir kokios priežastys lėmė, kad būtent jis buvo pasirinktas. Pastaroji informacija būtų velniškai intriguojanti. Juk, kad ir kaip bevartytum, Sūduva ką tik nusamdė kitam sezonui vaikų trenerį.

Kaip taisyklė, tokie dalykai yra pasakomi. Kartu yra užsimenama apie komandos tikslus kitą sezoną, nes treneris yra vienas iš svarbiausių įrankių tiems tikslams siekti. Gal tas mūsų serbas iš tikro yra koks Rusijos platybėse besislėpęs futbolo genijus? Kuris ims ir nušluostys nosis dambrauskams-sarsanijojms-urbonams? Ko jau ko, bet savo sprendimų pasauliui “parduoti” mūsų komanda taip ir neišmoko. Akmens amžius. Nors galvą į sieną daužyk.

Štai tokios tokelės mūsų kieme. Sūduva toliau varo savo stiliumi. Toliau visam pasauliui demonstruoja, kad trenerių štabas šioje komandoje yra pati nereikšmingiausia sistemos dalis. Šį kartą net neverta pradėti įprastinio “palaukit, duokit žmogui parodyt, ką moka”. Aukščiausios lygos klubas net ir Lietuvoje – tai ne vaikų darželis. Ir ne trenerių kursai. Medalių siekiantis klubas net ir Lietuvoje nėra vieta, kur Gūglui nežinomas treneris iš svetimos šalies futbolo akademijos mėginti daryt karjerą. Visiškas feilas. Dar niekada sezonas kanalizacijon nebuvo nuleistas taip anksti.

4 liūdnos statistikos, aiškinančios prastą Sūduvos sezoną ir 1 optimistinė

suduva-siauliai-3

Kaip ir dera sezono pabaigai, eteryje pasirodė visokių skaičių, statistinių suvestinių ir matematikų. Smagu tuos skaičius apžiūrėti. Gaila tik, kad niekas jokių išvadų nemėgina daryt. Tiesa, galima dar tikėtis ko nors iš šio blogo uolaus skaitytojo Remio, kuris savo pasakojimus apie futbolą ir knygas (!) guldo bloge gargzdas.lt. Statistika su išvadomis – jo mėgstamas rašinių apie futbolą žanras. Pamėginsiu Remį aplenkti.

Be abejo, mane domina tik Sūduva. O šiemet visokiausi skaičiukai kaip niekad veda prie apverktinos mūsų komandos vietos lentelėje paaiškinimų. Ir tai jau bus paskutinis šio sezono taškas. Nebent mūsų Prezidentas susimylės sezoną tradiciškai įvertinti.

Pirmoji pseudostatistinė priežastis – treneriai. Įdomiai šiemet A lygoje stojo ir nugriuvo trenerių klausimas. Štai pažiūrėkite – medalius laimėjo tik užsieniečių treniruojamos komandos. Beje, paskutiniame rate prasidėjusias lenktynes dėl bronzos medalių į vienus vartus laimėjo užsieniečiai treneriai. Kita įdomybė – aukščiausias vietas užėmę lietuvių treniruojami klubai sezono įkarštyje savo lietuvius trenerius atleido. Visą sezoną atgrojo tik du lietuviai – Šiaulių Jarmalavičius ir Granito Poškus. Tiesa, užsieniečiai labiausiai ir pasišiko – čia, aišku, omeny turiu Bangos ir Dainavos vadus. Išvada? Paprasta. Nori laimėti medalius – ieškok trenerio užsienyje. Nors skandalo? Irgi – ieškot trenerio užsienyje. Rizikinga? Be abejo. Tačiau geriau rizikuoti, nei vartytis lentelės viduryje. Atsiprašau, Bangos ir Dainavos žmonių, kurie galbūt su šiuo drąsiu teiginiu ir nesutiktų.

Antroji statistinė priežastis – lygiosios. Sūduvos statistikoje šiemet – mažiau pralaimėjimų, nei jų patyrė aukščiau užlipę Trakai ir Atlantas. Sūduva pralaimėjo lygiai tiek pat kartų, kaip ir antrąją vietą laimėjusi Kruoja. Užtat Sūduvos lygiųjų skaičius (11) neturi sau lygoje lygių! Visa tai reiškia, kad Sūduva už minėtas komandas pasiekė mažiau pergalių. Kaip kažkas čia pastebėjo, medalius mūsuose paprastai laimi tos komandos, kurios laimi daugiau nei pusę sezono rungtynių. Tai nėra šimtaprocentinė tiesa – yra buvę ir kitaip. Tačiau iš esmės ši taisyklė yra teisinga. O dabar pagalvokime, kas būtų nutikę, jei Sūduva būtų pasiekusi pergales prieš akivaizdžiai silpnesnius varžovus – prieš Granitą, Dainavą ir dukart Ekraną. Būtų turėjusi 8 taškais daugiau. 8 taškai būtų antrą vietą garantavę su kaupu.

Trečioji statistinė priežastis – gerai pradėjome, bet gerai užbaigti nesugebėjome. Į šią grafą patenka dvi matematikos. Kadangi jau buvau apšauktas sovietinių prisiminimų žadintoju, tai priminsiu dar vieną atlieką iš praeities. Sovietiniais laikais futbolo čempionate buvo toks garbingas prizas pavadinimu „Už ryžtą nugalėti“. Šiuo prizu būdavo apdovanojamos komandos, kurios pasiekdavo pergales, nors pirmosios praleisdavo įvartį. Sūduva šiemet tokio žanro rungtynių turėjo kaip niekad daug – ne jei kai kurios iš jų ir neatitinka tų sovietinių reikalavimų. Dauguma jų buvo prieš silpnus varžovus. Sūduva taip laimėjo prieš Šiaulius (4:2, du kartus atsilikdama) ir Granitą (4:1). Sužaidė lygiom su Ekranu (2:2, Ekranas pirmavo 2:0). Nugalėjo Trakus (4:3, Trakai pirmavo du kartus). Ir dar buvo dvejos rungtynės, kuriose silpni varžovai sugebėdavo prieš pralaimėdami išlyginti rezultatą: Granitas (pergalė 5:1) ir Ekranas (pergalė 2:1).

Tačiau šis skyrelis iš tikro yra apie kitus skaičius. Sūduva net 7 kartus neišsaugojo pergalės, nors pirmoji įmušė įvartį. Taip ji dukart pralaimėjo Žalgiriui (legendinis 1:8 ir taurės rungtynes 2:3, pirmavo 2:0) ir kartą Kruojai (1:2 paskutiniame rate). Taip pat 4 kartus sužaidė lygiom – su Kruoja (1:1), Granitu (1:1) ir dukart su Atlantu (2:2 ir 1:1). Taigi, istorija ta pati. Užtenka suskaičiuoti taškus, kurie buvo prarasti tuomet, kai tereikėjo vienintelio dalyko – efektyviai išsaugoti rungtynių metu pasiektą rezultatą.

suduva-siauliai-2

Išvada apie trečią priežastį (nors ji galioja ir antram punktui bei išplaukia iš pirmojo). Atsainus požiūris į trenerių klausimą reiškia atsainų požiūrį į sezono strategiją, kiekvienų rungtynių taktiką ir komandos psichologinį pasirengimą. Aišku, ir šie dalykai yra tarpusavyje tampriai susikabinę. Kai komanda nežino, kaip spręsti konkrečių rungtynių klausimą – ji subyra psichologiškai. O kai komanda nėra tvirta psichologiškai – ji nesugeba įgyvendinti uždavinių, kuriems reikia ypatingų pastangų. Žodžiu, Sūduvos bėda yra ta, kad ji labai lengvai sulūžta, kai yra grubokai paspaudžiama. Taip pat Sūduva daugybę rungtynių pradėdavo tinkamai nenusiteikusi ir dėl to turėdavo rimtų problemų. Arba, atlikusi pusę darbo, pernelyg atsipalaiduodavo ir viskas eidavo šuniui ant uodegos. Čia net nėra prasmės kalbėti apie banguotą sezoną ir apie visokias ten duobes. Duobių turėjo net ir medalius laimėję klubai. Tačiau jų duobės ir buvo duobės – prastai suloštos sezonos atkarpos. Tuo tarpu mūsiškiai banguodavo kone kiekvienose rungtynėse.

Ketvirtoji statistika – Sūduvos puolimas nesugebėjo nugalėti Sūduvos gynybos. Sūduva prastokai ginasi jau ne pirmus metus. Tačiau anksčiau mūsiškiai šiek tiek daugiau mušdavo. Ir šiek tiek mažiau praleisdavo. To dažniausiai pakakdavo medaliams. Šiemet gi įmušta šiek tiek mažiau, o praleista – šiek tiek daugiau. Kitas dalykas – smarkiai nusilpęs Sūduvos puolimo potencialas. Ankstesniais sezonas mūsų komandoje arba būdavo vienas ryškus įvarčių gamintojas (tokiu atveju, jis pasiekdavo pačią lygos snaiperių viršūnę), arba būdavo 2-3 žaidėjai, mušę daugiau nei po 10 įvarčių. 2013 m. Valskis – 30 įvarčių (rezultatyviausias lygoje), 2012 m. Ledesma – 24 įvarčiai (berods, antras rezultatas lygoje) ir Lukšys – 11, 2011 m. Lukšys ir Eliošius po 15 įvarčių, Beniušis – 12 įvarčių, 2010 m. Lukšys – 19 įvarčių, Urbšys – 12 įvarčių. O štai šiemet stabilų ir kokybišką pavojų priešininkų vartams tekėlė Tomas Radzinevičius. Ir jei Sūduvos visais laikais turėdavome daug įvarčių mušančių saugų (minėti Valskis, Ledesma, Eliošius, Urbšys ir dar nepaminėti Maciulevičius, Willer, Radavičius), tai šiemet tokių veikėjų Sūduvoje nelabai atsirado. Pradžioje gerai varė Brokas, bet trauma neleido sužinoti, ko šis saugas galėjo šiemet pasiekti. Fragmentais žybtelėdavo Grigaravičius, Vaskela ar Chvedukas. Tačiau fragmentų – mažoka. Sūduvos puolimo „mašina“ šiemet atrodė štai taip. Tomas Radzinevičius sužaidė kiekvienose A lygos rungtynėse. Aikštėje Tomas praleido 3056 minutes, įmušė 13 įvarčių ir atliko 12 rezultatyvių perdavimų. Tuo tarpu kitų dviejų puolėjų statistokos atskirai net minėti neverta. Bendromis pastangomis Kardokas ir Kdough praleido aikštėje 539 minutes, įmušė 4 įvarčius (Kdouh) ir atliko vieną rezultatyvų perdavimą (Kardokas). Tik 13 rungtynių sužaisti spėjęs Brokas ir tas kone dvigubai už abu puolėjus kartu sudėjus laiko aikštėje praleido. Broko įvarčių ir rezultatyvių perdavimų statistika taip pat prilygsta abiejų puolėjų pasiekimams.

suduva-siauliai-1

Paskutinė statistika – ačiū jums, ponai už optimizmą ir tikėjimą Sūduvą. Pabaigsiu linksma gaida – kad jau visai liūdna netaptų. Bent jau vienas Sūduvos pasiekimas šiais metais buvo su riebiu pliusu. Marijampolėje šiemet į stadioną susirinko ženkliai daugiau žmonių, nei Sūduvos rungtynes matė svečiuose. Aišku, tam įtakos neabejotinai turėjo nesąmonės Alytuje ir Gargžduose. Iš kitos pusės, netgi paskutinio turo lemiamas rungtynes Klaipėdoje (Atlantas – Kruoja) žiūrėjo 500 žmonių, o Vilniuje tarp Trakų ir Dainavos – tik 100. Neskaičiavau, ką lankokumo srityje pasiekė kiti klubai. Taip pat patingėjau ieškoti informacijos apie ankstesnių metų Sūduvos stadiono pasiekimus. Pastarąjį penkmetį Marijampolės stadiono lankomumas tik mažėjo. O šiemet, spėju, žmonių judesyje į stadioną galima įžvelgti šiokią tokią pagerėjimo tendenciją. Marijampolės stadione Sūduvos rungtynes šiemet pamatė 14 860 žiūrovų. Tuo tarpu svečiuose – 10 123. Net 4 kartus Sūduvos stadione žiūrovų skaičius pasiekė tūkstantį – po 1500 pirmose rungtynėse prieš Bangą ir antro rato žaidime su Žalgiriu, 1300 lošiant su Kruoja ir 1000 su Atlantu. Mažiausiai žmonių atėjo pasižiūrėti nieko nelemenčių paskutinių rungtynių su Granitu. Išvykose didžiausias žmonių kiekis buvo I rato rungtynėse Klaipėdoje su Atlantu – 1100. 1050 žiūrėjo vienas Sūduvos rungtynes prieš Ekraną ir po 1000 atėjo į rungtynes su Žalgiriu bei Banga II rate.

Antirekordą visi galima lengvai atspėti – paskutinio rato rungtynės prieš Dainavą Kaune vidury darbo dienos. Tą kartą į mokyklos stadioną atėjo 40 žmonių. Turint omeny, kad LFF visada žmonių skaičių padidina, tai šios rungtynės laisvai gali tapti tobula iliustracija to, kaip Lietuvos futbolo federacija supranta futbolo populiarinimą. Beje, suskaičiavus visus Sūduvos rungtynių lankytojus, prajuokino vienas protokolininkų prakolas. Visi žiūrovų skaičiai baigiasi nuliais – o tai rodo, kad protokolininkai skaičiuoja „iš akies“, žmonių kiekį laisvai apvalindami. Tačiau vieną kartą rungtynių stebėtojai dirbo sąžiningai ir suskaičiavo 453 žiūrovus (rungtynės Klaipėdoje prieš Atlantą). Deja, kadangi tai tik vienas atvejis iš 70-ies, jis rodo tik tai, kad futbolo biurokratų pateikiamais žiūrovų skaičiais pasitikėti negalima.

Dabar jau tikrai viskas. Sezonas baigėsi. Laukiam naujo.

2014 m. sezono pažymių knygelė

fk-suduva-komanda

Parašyti pažymius visiems sezono veikėjams jau tapo tradicine mano pareiga. Tad neišsisukinėsiu nuo šio darbo ir šiemet. O kadangi pažymių rašymas – visiškai neobjektyvus užsiėmimas, lauksiu jūsų karštos kritikos. Kaip ir dera – pradėsiu nuo penketukininkų ir baigsiu tais, kuriuos derėtų palikti antriems metams. Kurso kartoti, taip sakant. Rašydamas pažymius, aš visada vertinu ne tik žaidėjo pasirodymą. Man visuomet labai svarbus būna ir konkretaus žmogaus potencialas. Ar jis iš tikro davė komandai maksimumą? Tiesa, šiemet su maksimumais bus sunkoka. Juk jau komandos vieta turnyrinėje lentelėje rodo, kad pasiektas buvo ne maksimumas, o visiškas minimumas. Bet į kiekvieną atskirą žaidėją gali pasižiūrėt individualiai – net jei komandiniai veiksmai nebuvo itin efektyvūs.

Beje, prieš nagrinėdami pažymių knygelę, galite pažiūrėti oficialios komandos sukompiliuotą Sūduvos šio sezono įvarčių filmą. Bus linksmiau.

.

Penketukininkai.

fk-suduva-bartkus

Džiugas Bartkus. O vis tik penketukininkų ir šiemet vienas kitas yra. Visų pirma – vienintelis šio sezono vartininkas. Žmogus, kurio pasirodymas sezono metu leistų jam tikėtis vietos simbolinėje visos lygos komandoje. Apie Džiugą Bartkų daug kalbėti nėra reikalo – juk nemažai jau prikalbėjome. Užteks pasakyti, kad jis ko gero yra vienintelis visoje komandoje, kuriam aukščiausią balą rašau be mažiausių išlygų. Jei Džiugas ir toliau taip varys – Sūduvoje neužsibus. Taps dar vienu nariu sąrašo, kuriame puikuojasi nemažas būrys Audriaus Ramono treniruotų vartininkų, lošiančių geresniuose klubuose nei mūsų Sūduva.

fk-suduva-radzinevicius

Tomas Radzinevičius. Pernai Tomas buvo viena iš pagrindinių priežasčių žaidimo, kurį Sūduva rodė antroje sezono pusėje. Šiemet buvo visko. Buvo mūsų kraštui stebuklingų Tomo „numerių“. Ypač tokioje apverktinoje Marijos Žemėje perdavimų srityje. Buvo svarbių įvarčių. Tačiau buvo ir atkarpų, kai Tomas nemušdavo įvarčių, kuriuos tiesiog turėjo mušti. Tačiau netgi tomis atkarpomis Tomas buvo tikras komandos kapitonas. Kapitoniškiausias visų laikų Sūduvos kapitonas. Tikras lyderis ir futbolo maniakas, iš kurio pavyzdį galėtų imti bet kuris jaunesnis komandos kolega. Visi daugybę kartų matėm, kaip Tomas kapojasi iki paskutinio atodūsio. Netgi tuomet, kai sunkiai kyla po kažkelinto karto, kai priešininkų gynėjų būdavo negailestingai nušienautas. Radzinevičiaus užsidegimo ir įkarščio kiekvienose rungtynėse pakanka, kad parašytum maksimalų pažymį. Nes tik tokių žaidėjų buvimas komandoje garantuoja ir teisingo požiūrio ugdymą jaunesnių žaidėjų galvose. Tačiau negali pamiršti ir kito aspekto. Elementarios statistikos, kuri šiam pažymiui suteikia objektyvumo. Per visus turnyrus Tomas įmušė 14 įvarčių ir atliko 12 perdavimų. Taigi, tiesiogiai prisidėjo maždaug prie trečdalio visų Sūduvos įvarčių. Ar gali norėti daugiau iš puolėjo? Belieka tikėtis, kad Tomas šiais metais neprarado noro toliau lošti futbolą. Belieka viltis, kad ir kitais metais jis padės Sūduvai. Beje, Tomas Radzinevičius yra daugiausia įvarčių įmušės Sūduvos žaidėjas naujaisiais laikais. Jis tų įvarčių įmušė tiek, kad dar ilgai niekas jo nepasivys. Tomo sąskaitoje – virš 150 įvarčių, o antroje vietoje esantis Povilas Lukšys teturi 70. Beje, Tomas, nepaisant to, kad yra vyriausias komandos narys, sugebėjo pasirodyti kiekvienose šio sezono rungtynėse. Daugiau minučių aikštėje šiemet praleido tik Džiugas Bartkus.

.

Ketvertukininkai.

fk-suduva-ugge

Maximiliano Ugge yra vertas minėti pirmu numeriu. Viena, jis yra vienintelis padorus legionierius Sūduvoje. Toks, kurį prarasti būtų labai gaila. Ir jei pernai jis mus kartais labai nemaloniai nustebindavo raudonomis kortelėmis, tai šiemet lošia stabiliai ir pakankamai patikimai. Išskirtinių pažymių gynėjams nesigauna rašyti tik dėl to, kad bendrai imant toji Sūduvos gynyba nėra tokia jau nuostabi. Ir šiemet buvo kvailų įvarčių. Ir šiemet įvarčių buvo praleista gerokai per daug. Tačiau šis italas – buvo vienu iš komandos stuburų. Komandai vis neatrandant žaidimo organizatorių centre, būtent Ugge dažnai tapdavo tašku, nuo kurio prasidėdavo pozicinės Sūduvos atakos. Ugge taip pat yra žaidėjas, kuris pernelyg nesiveržia į priekį. O tarp Sūduvos gynėjų, žinia, tai yra privalumas. Ugge lošia kietai, nesikarščiuodamas ir patikimai. Manau, be jo mūsų komandos žaidime chaoso būtų buvę žymiai daugiau.

fk-suduva-cinikas

Marius Činikas. Svarčiau, kurį žaidėją ketvertukininkų sąraše įrašyti pirmu numeriu – Ugge ar Činiką. Marius nebuvo itin ryškus komandos narys. Turiu omeny, kad jo žaidime nėra jokių triukų, kurie keltų tribūnų susižavėjimą ar pasipiktinimą. Ir vis tik Činikas šiais metais buvo vienas iš nedaugelio Sūduvoje, kurie visą sezoną sulošė vienodai kokybišku lygiu. Ir jei Ugge jau antrą sezoną turi konkrečią poziciją, tai Mariui Činikui teko paklajoti po aikštę. Jis lošė ir krašto gynėju, ir krašto ar atraminiu saugu. Ir visur vaizdo negadino. Trumpai tariant, tai yra žaidėjas, su kuriuo galima siekti žymiai rimtesnių tikslų, nei buvo pasiekta šiais metais.

fk-suduva-brokas

Audrius Brokas. Visų pagirtas sezono pradžioje, tačiau pamirštas antroje sezono pusėje. Nieko nuostabaus – Audrių iš komandos išmetė trauma ir nesėkmingas jos gydymas. Labai gaila, nes, panašu, Audrius lošė geriausią sezoną per savo karjerą. Pirmoje čempionato pusėje, kai komandai judėti į priekį sekėsi labai sunkiai, būtent Brokas buvo vienas iš tų, kurie savo užsidegimu, pykčiu bei kokybišku žaidimu tempė visus priekin. Viliuosi, kad pamenate pirmuosius ir vienintelius šiame sezone Audriaus įvarčius – į Kruojos, Dainavos, Granito ir ypač į Šiaulių vartus. Brokas užtikrintai ir efektyviai užbaigdavo situacijas, kokiose dėl pasitikėjimo stokos viso sezono metu dažnai klysdavo komandos kolegos. Pusę sezonos Audrius buvo kiečiausias Sūduvos karšto saugas, Belieka viltis, kad kitais metais Audriaus požiūris į žaidimą bus toks pats.

fk-suduva-soblinskas

Marius Šoblinskas. Apie Marių jau tiek prikalbėta, kad sunką ką ir bepasakyti naujo. Tiesą pasakius, šiandieninę Sūduva be Šoblinsko sunku ir įsivaizduoti. Jis iš tikro yra vienas tų kertinių žmonių, aplink kuriuos dėliojasi komandos veiksmų voratinklis. Jau nekalbant apie karts nuo karto pasirodančius jo viešus pareiškimus, iš kurių yra aišku, jog Marius yra didesnis Sūduvos fanas už nemažą dalį tribūnų lankytojų. O kalbant apie futbolą, man pasirodė, kad Marius šiemet lošė priekyje labiau, nei jam įprasta. Bet galbūt tai tebuvo rezultatas to, kad aiškesni žaidimo planai šiais metais dėliojosi labai sunkiai. Kodėl Mariui rašau ne penketą? Gal tiesiog dėl to, kad jis yra toks pats geras, kaip ir ankstesniais metais. Jei kiekvieną sezoną taptų bent 30 proc. geresnis – gautų maksimalų pažymį. Vienžo, ketvertas su riebiu pliusu.

fk-suduva-baranovskij

Valentin Baranovskij. Valentinui būtų galima parašyt ir penketą. Jis garantuotai padarė pažangą ir lošė tikrai geriau nei pernai. Jo indėlis į komandos pasiekimus buvo didesnis. Tačiau trūkumas dėl kurio priekaištavome Valentinui pernai, nors ir sumažėjo, bet išliko. Baranovskij viską daro beveik tobulai iki paskutinės stadijos. O štai smūgiuodamas ar atiduodamas paskutinį pasą dažnokai sugrybauja. Ir tik pats Valentinas yra kaltas, kad mes tai pastebim. Juk jis kiekvienose rungtynėse atiduoda viską, iš kiekvienos situacijos laužia maksimumą. Todėl ir skaudu tampa, kai žmogus, nubėgęs per pusę aikštės ir apsivaręs pora priešininkų nesugeba iš 10 metrų į vartus pataikyt. Kad ir kaip bebūtų, Baranovskij energija ir atsidavimas yra išskirtiniai. O už tą sprintą paskutinėse rungtynėse su Kruoja gelbstint vartus nuo nieko nelemčio trečio įvarčio ir prie šio ketverto dedu riebų pliusą.

fk-suduva-grigaravicius

Mindaugas Grigaravičius visiškai įgyvendino dalykus, kurių iš jo buvo tikėtasi. Jis komandoje atsirado kaip jaunas, greitas ir piktas krašto puolėjas. Tik va – mūsų treneriai ilgokai jį laikė ant suolo. O kai pagaliau išleido – jis per 10 min. įkalė dvi bankes ir tapo tvirtu pagrindinės sudėties žaidėju. Tačiau išsilaikyti toje sudėtyje buvo nelengva ir į  sezono pabaigą Mindaugas praktiškai dingo iš komandos. Treneris mieliau jo vieton leisdavo dar jaunesnį jaunimą. Gal ir jam yra planuojama karjera kur nors kitur? Bet kokiu atveju, tiek Mindaugui, tiek ką tik minėtam Valentinui labiausiai ir trūko to, ką turėjo sezono pradžioje Audrius Brokas – pasitikėjimo ir ryžto finalinėse atakos stadijose. Dėl to ir Grigaravičius išvaistė tikrai ne mažiau tobulų progų nei išnaudojo. Tiesa, reikia pripažinti ir tai, kad jis šiemet buvo „auksiniu“ atsarginiu – nemažai reikšmingų įvarčių mušė būtent pakilęs nuo atsarginių suolo.

fk-suduva-tsyvilko

Ilya Tsyvilko. Baltarusis tapo vieninteliu iš šio sezono naujųjų legionierių, kuris tuoj pat ir labai lengvai įsiliejo į žaidimą ir davė akivaizdžios naudos. Be Ugge tai yra vienintelis legionerius, kurį būtų naudinga turėti ir kitais metais. Bėdą galima įžvelgti nebent tame, kad jis griežtuoju būdu užėmė Dariaus Isodos vietą. Be abejo, Ilya yra geresnis – universalesnis, mobilesnis, tvirtesnis, įsisavinęs geresnį futbolo pradžiamokslį. Kita svarbi Tsyvilko savybė – kovotojo būdas. Tai galbūt jam ir leido taip sklandžiai sezono viduryje įsiterpti į komandą. Štai taip. Kai žaidėjas geras ir gauna pakankamai laiko – ypatingų problemų įšokti į žaidimo traukinį nekyla.

.

Trejetukininkai.

fk-suduva-chvedukas

Karolis Chvedukas. Trejetas Chvedukui – akivaizdi provokacija, ar ne? Taip, Karolis iš tikro yra vienas pastebimiausių aištėje. Taip pat Karolis yra ryškiausias Marijampolės futbolininkas, šioje mūsų planetos dalyje pasirodęs per pastaruosius penkerius metus. Šiemet jis taip pat įsipaišė į Lietuvos rinktinės pagrindą, o žmonės vis dažniau ima kalbėt ir apie, kad Karolio koja vis intensyviau dairosi darbdavio iš užsienio. Tiek nuopelnų – garantuotas penketas, pasakysite jūs. Galų gale, 7 įvarčiai ir 6 rezultatyvūs perdavimai. Deja, tame pačiame komplekte – 7 geltonos ir 1 raudona kortelė. Štai čia ir gaunasi dilema. Jei kiekvieną ankstesnį sezoną Karolis darydavo akivaizdžią pažangą ir vis daugiau naudos komandai nešdavo, tai šiemet susidarė įspūdis, kad ši pažanga mažumą sustojo. O pats Karolis pasiklydo visai nereikalingų emocijų liūne. Juk su amžiumi turėtų augti stabilumas ir patikimumas, tuo tarpu Chvedukas šiemet buvo mažiausiai prognozuojamas Sūduvos žaidėjas. Kartais jis varydavo kaip tankas. Kartais padusdavo antro kėlinio viduryje neapskaičiavęs jėgų. Nuolat veldavosi į bereikalingas diskusijas su teisėjais. Kartais gadindavo komandinį reikalą dėl to, kad iš sportinio pykčio nuspręsdavo visus reikalus spręsti vienas pats. O va aš manau, kad įmanoma būti ir maksimaliu žvėrimi aikštėje, ir emociškai stabilia asmenybe, sugebančia adekvačiai vertinti nuolat kintančia situaciją futbolo rungtynių metu. Aišku, yra ir kita medalio pusė. Tokio temperamento žaidėjus kaip Karolis Chvedukas tinkamai išnaudoja tik treneriai, kurie patys yra stiprios asmenybės. O kai treneriai neturi aiškaus rungtynių plano, patys žaidėjai žaidimą ne visuomet sugeba suvaldyti.

fk-suduva-vaskela

Arminas Vaskela yra dar vienas sudėtingas atvejis. Nežinau kaip jūs, bet aš šį žaidėją esu pastebėjęs prieš šimtą metų, dar tais laikais, kai senasis Vilniaus Žalgiris lošdavo Žalgirio stadione. Ir jis man visada patiko. Todėl labai džiaugiausi, kai jis į mūsų komandą pateko. Juolab, kad pernai sulošė puikų sezoną Šiauliuose. O va Sūduvoje Arminas iki galo neatsiskleidė. Tuo galime būti tikri. Pusė kaltės dėl to laisvai galėtum nurašyti Sūduvos trenerių kolektyvui, kuris labai keistai sezono pradžioje elgėsi tiek su Vaskela, tiek ir su Andelkovičiumi. Teoriškai, šie žaidėjai nuo pat pirmų rungtynių turėjo būti adaptuoti žaidimo organizavimui. Juk niekas kitas to geriau daryti Sūduvoje negali. Tačiau treneriai buvo sugalvoję kažką kita. Ir jei Andelkovičius greitai reikalą perprato ir išsikraustė į Rumuniją, tai Vaskela prasikankino visą sezoną. Šios Sūduvai labai būdingos situacijos mane iš proto varo – toks požiūris kenkia ir pačiam žaidėjui, ir komandos rezultatams. Vaskela buvo stumdomas per visą saugų liniją, nors kaskart būdavo akivaizdu, jog daugiausiai naudos komandai jis duoda priekyje. Nustumtas į atraminio saugo poziciją, Arminas pridarydavo klaidų, kurios niekam pasitikėjimo nepridėtų. Mane taip pat stebino, kad standartines padėtis Sūduvoje atlieka visi kas tik nori, bet ne Vaskela, kuris, kaip ne kartą matėme, turi vieną geresnių smūgių komandoje. Trumpai tariant, Armino Vaskelos sezoną Sūduvoje lydėjo visokiausios nesąmonės. Tad gero pažymio rašyti negaliu, nors ir suprantu bent dalį priežasčių, lėmusių tai, kad geras žaidėjas išnaudojo kokį 40 proc. savo potencialo.

fk-suduva-bagdanavicius

fk-suduva-isoda

fk-suduva-kiselevskis

Vilmantas Bagdanavičius, Darius Isoda ir Povilas Kiselevskis. Dar vienas drąstiškas mano poelgis (kirskite man galvą už tai, bet pirma išklausykite). Visą „perspektyvųjį“ Sūduvos jaunimą sumesti į vieną krūvą ir parašyti prastą pažymį – labai nekultūringas poelgis. Tačiau ar galiu elgtis kitaip? Šie trys jaunuoliai pernai buvo tvirti pagrindinės sudėties žaidėjai. O štai šiemet tik Vilmantas gavo daugiau laiko. Tiesa, reikia nepamiršti ir to, kad Povilas kurį laiką buvo traumuotas. Kaip bebūtų, išvadas galima padaryti tik dvi. Viena, visi trys žaidėjai dar pernai įrodė, kad yra visiškai tinkami A lygos kovoms. Antra, šiemet jie, matyt, degradavo, nes iš esmės buvo pakeisti kartais labai abejotinos kokybės legionieriais. Ir kas dėl to kaltas – niekas nežino. Treneriai, nepasitikintys perspektyviu jaunimu ar patys jaunuoliai, kažkokiu būdu užsitraukę trenerių nemalonę? Nors gal ir nereikėtų nieko geresnio tikėtis iš komandos, kuri neturi jokios ateities strategijos ar profesionalios klubo valdymo struktūros. Juk marinti ant suolo gerą jaunimą – kvailiausias sprendimas. Tokio lygio klubui kaip Sūduva kvailiau ir nepraktiškiau elgtis tiesiog neįmanoma. Laikai komandoje savo paties užaugintus ir parengtus gerus futbolininkus, tačiau neleidi jų aikštėn. Vietoje to švaistai pinigus legioneriams. O dar po poros metų tą „perspektyvų“ jaunimą perleidi Kazlų Rūdos Šilui ar Utenos Uteniui. Juk iš esmės tiek laiko, kiek šiemet aikštėje gavo Darius ir Povilas turėtų būti suteikta U-18 komandos nariams.

fk-suduva-aibar

Martinez Aibar. Antrajam per Sūduvos istoriją ispanui galima būtų laisvai rašyti tris su pliusu ar netgi keturis. Pačioje sezono pabaigoje jis varė visai padoriai. Tik va – labai jau ilgai reikėjo laukti, kol Aibaras Sūduvoje apsiprato. O kai pagaliau apsiprato – jo techninius sugebėjimus tapo taikyti gana sudėtinga. Juk šlapioje ir klampioje aikštėje ypatingų fokusų nepademonstruosi. Čia reikia toli spirti, greitai bėgti ir nenugriūti susidūrus su kokiu Beniušiu ar Jokšu. Šiaip jau man ispano žaidimas visai patiko. Turis jis Lietuvai nebūdingų elementų – staigų šuolį į priekį, sugebėjimą kažkokiu stebuklingu būdu persimesti kamuolį tarp kelių varžovų ir sugebėjimą kalbėtis futbolo kalba su tokiais mūsiškiais kaip Tomas Radzinevičius. Tik jei paklaustumėte ar verta jį ir kitam sezonui pasilikti – kraipyčiau galvą ir vartyčiau akis. Bėda ta, kad Aibaras geriausiai lošia toje aikštės zonoje, kurioje ir taip Sūduva turiu daugiausiai žmonių. Todėl sprendimą dėl šio ispano likimo Sūduvoje derėtų priimti priklausomai nuo to, kas yra numatyta kitiems atakuojantiems Sūduvos žmonėms.

fk-suduva-ruso

fk-suduva-kovacevic

Giorgio Russo ir Miloš Kovačevič. Be abejo, šiedu žaidėjai yra labai skirtingi. Nevienodas buvo ir jų indėlis į komandos pasiekimus. Giorgio – didesnis, Milošo – kiek mažesnis. Abu nusipelno padėkos. Russo už Baranovskij prilygstančią energiją, Kovačevičiui už lietuviams taip nebūdinga norą nuolat „kalbėtis“ su tribūnomis parodant joms, kada komandai reikia gerbėjų palaikymo ir paramos. Russo fragmentiškai netgi buvo gan ryškus komandos žmogus. Jis gerai matėsi sezono pradžioje. Tik tuo metu Giorgio matėsi greičiausiai dėl to, kad visi kiti komandos žmonės atrodė labai nykiai. Į sezono pabaigą italas pradėjo mušti įvarčius ir natūraliai vėl tapo matomu ir gaunančiu nemažai laiko. Tad jei žvelgtume iš viso sezono perspektyvos bei priekabiai lygintume su kitais komandos nariais, Giorgio gal ir vertėtų suraityti ketvertą. Deja, abu šie žaidėjai nebuvo tokie, kokius norėtume matyti legionerius – visa galva geresnius už vietos futbolininkus. Todėl nejučiom ir pradedi galvot – va jei ne Russo, Puzara ar Kiselevskis daugiau laiko būtų gavęs. Jei ne Kovačevičius – vėl kokį jaunuolį būtų buvę galima prie A lygos futbolo pripratinti. Štai tokios negailestingos profesionalaus futbolo taisyklės.

fk-suduva-snapkauskas

Tomas Snapkauskas. Chm, šis žaidėjas – dar keblesnis reikalas. Tomas žaidė labai mažai. Nelabai daug žaisti jis gaudavo ir pernai. Ir pernai Tomas lošė neblogai, ir šiemet – visai gerai. Gal net mažumą geriau. Tiesa, buvo toji apmaudi raudona kortelė II rato rungtynėse su Žalgiriu, palaidojusi Sūduvos viltis, ką nors padoraus tą kartą nuveikti. Tiesą pasakius, ši kortelė ir tapo įsimintiniausiu Tomu žygiu šiais metais. Visi prisimenam, kokiom aplinkybėm Tomas į Sūduvą pateko. Tačiau ir pernai, ir šiemet manęs neapleidžia jausmas, kad Snapkauskas – nėra itin Sūduvos žaidimo schemoms tinkamas žmogus. Vidurio gynėjų vietos užimtos, o lošti viduryje jis yra mažumą per lėtas. Štai ir nežinau, ar apsimoka jam toliau Sūduvoje ant suolo kirmyti. Juolab, kad sugebėjimų žaisti futbolą Tomas tikrai turi.

.

Dvejetukininkai.

fk-suduva-kdouh

Mohamad Kdouh. Jei pernai libanietis dar gaudavo padoriai laiko, ypač pirmoje sezono pusėje, tai šiemet aikštėje jis prabuvo tik šiek tiek ilgiau nei Puzara ir Kardokas. Štai tokia ta realybė – jaunas puolėjas sėdi ant suolo, o vyriausias komandos žaidėjas Tomas Radzinevičius turėjo varyti visas be išimties Sūduvos žaistas rungtynes. Mohamadas įmušė 4 įvarčius. Tačiau 3 iš jų – Dainavai, o 1 – gangrenuojančiai Bangai. Iš tikro galima būtų laisvai pasakyt, kad šio žaidėjo Sūduvoje šiemet nebuvo.

fk-suduva-puzara

fk-suduva-kardokas

Edvinas Puzara ir Markas Kardokas. Gal ir žiauroka dvejetus rašyt kol kas dar futbolo moksleiviams. Tačiau kitos išeities neturiu. Visa bėda yra tame, kad tais retais atvejais, kai treneriai nuspręsdavo Sūduvos U-18 narius aikštėn leisti – jie nė karto nepadarė nieko, ką būtų verta prisiminti. Jie nemirė aikštėje taip, kaip kadaise progą gavęs mirdavo Karolis Chvedukas. Štai Karoliui nuo pirmų pasirodymų niekas niekada tokio žanro priekaištų neturėdavo – jis klysdavo, griuvinėdavo ir vartydavosi stambesnių priešininkų stumdomas. Tačiau lošdavo kaip žvėris. Lošdavo taip, lyg tai būtų mirties ir gyvybės klausimas. Tokios beprotybės ir pritrūko Edvino bei Marko žaidime. Ypač pikta dėl Kardoko. Juk jis turėjo idealią galimybę – puolėjų komandoje be Radzinevičiaus praktiškai nebuvo. Todėl Markas Kardokas galėjo pasiekti bent jau tiek, kad treneriai leistų jam aikštėje palakstyti bent po 10 minučių kiekvienose rungtynėse. Deja, Markas žaidė taip, kad treneriai jį leisdavo tik prieš visokias Dainavas. Tad rašau dvejetą pedagoginiais tikslais. Už gražias akis niekas jūsų aikštėn neleis, bičiuliai. Patys matot, kokia yra konkurencija – viens du ir tavo vietą aikštėje užims legionerius arba kolega iš kito klubo. Paprastai tariant – jei nesistengsi pats, niekas kitas už tave nepasistengs.

fk-suduva-andelkovic

Žmogus su dideliu klaustuku: Marko Andelkovič. Apie šį serbą jau kitur nemažai pakalbėjau, tai iš naujo tos pačios litanijos nekartosiu. Tiesiog gaila, kad geras žaidėjas Sūduvoje sau vietos nerado ir naudos mūsų komandai neatnešė.

Nulininkai: Gytis Urba, Paulius Daukša, Dovydas Tumosa. Trys žaidėjai, kurie šiais metais Sūduvai tapo nereikalingi. Gytis Urba šlovingai pratęsė sezoną Kazlų Rūdos Šile įmušęs pora europinio lygio įvarčių, Paulius Daukša tapo Ekrano pagrindinės sudėties žaidėju, o va apie Dovydą Tumosą nieko girdėti neteko. Tad ir pažymių šiems žaidėjams už laiką Sūduvoje parašyti neišeina. O ką jie gero davė savo naujiesiems klubams – lai vertina tų klubų mylėtojai.

Tie, kas nežaidė, tačiau turi būti paminėti, nes komandos sąraše buvo ir ant atsarginių suolo garbės pasėdėti gavo: vartininkai Justinas Popiera ir Dovydas Lastauskas, gynėjas Tadas Klimavičius ir šešiolikmetis puolėjas Edgaras Dubickas.

>

Tiek naujienų. Tikiuosi, nieko nepraleidau. O štai apie komandos trenerių reikalus šiais metais patylėsiu. Galvoju, gal Vidmantas Murauskas ką papasakos savo tradiciniame posezoniniame interviu.

Hau.

10 Sūduvos sezono vaizdų

O štai dabar jūsų dėmesiui – 10 jūsų tarno atlikto nuotraukų, kurios geriausiai atspindi sezono batalijas. Deja, šiemet kaip niekad mažai Sūduvos rungtynių mačiau gyvai, tai ir nuotraukų archyvas skurdokas. Tačiau ir jų pakanka, kad glaustai būtų papasakota metų istoriją su visomis juos lydėjusiomis emocijomis.Jau antrą sezoną pabaigiame minorine gaida – toks mažumą liūdnas ir šis vaizdų komplektas. Nieko nepadarysi – tai yra futbolas. Jeigu kam nepatinka – vaikščiokit į kiną. Ten pabaiga visada laiminga.

fk-suduva-sezonas-1Tomas Radzinevičius pirmose sezono rungtynėse prieš Gargždų Bangą.

fk-suduva-sezonas-2Pirmas Sūduvos įvartis liūdnai pasibaigusiose rungtynėse prie Žalgirį.

fk-suduva-sezonas-3Mindaugo Grigaravičiaus tikrasis debiutas – 2 įvarčiai į Ekrano vartus.

fk-suduva-sezonas-4Sūduvos Sakalų baseinas vidurvasario rungtynėse prieš Šiaulius.

fk-suduva-sezonas-5Džiaugsmas Vilniuje – pergalingas įvartis į Trakų vartus

fk-suduva-sezonas-6Sezono palydovai – skausmas, nuovargis ir neviltis. Maximilano Ugge.

fk-suduva-sezonas-8Valentin Baranovskij – energijos, maksimalizmo ir kovingumo simbolis.

fk-suduva-sezonas-7Du naujokai – mistinis treneris iš Portugalijos ir geras gynėjas Ilya Tsyvilko.

fk-suduva-sezonas-9Lemiamos rungtynės su Kruoja: įvartis, džiaugsmas ir viltys laimėti medalius.

fk-suduva-sezonas-10Lemiamos rungtynės su Kruoja: sezono pabaiga.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,183,735 hits