6 Sūduvos sezono topai ir kitos smulkmenos

fk-suduva-sezonas-1Tragiška sezono pradžia – kosminis pralaimėjimas Žalgiriui. 

Po kiekvieno sezono komanda eina atostogų, o man prasideda galvos skausmas. Kaip įvertinti metus? Ką naujo dar galima apie komanda ir jos žygius pasakyti? Juk kaip taisyklė esminiai sezono punktai pamažu išryškėja paskutinio rato metu. Galima būtų tiesiog sumesti visas idėjas į krūvą. Tik kažin ar tokia teksto idėja dera „geriausiam“ Lietuvoje futbolo blogeriui. Tą nuostabų būdvardį rašau kabutės, nes lengva būti „geriausiu“, kai konkurentų yra vos keletas, o ir tie per metus parašo tiek, kiek aš išvynioju per mėnesį. Taip, mieli kolegos, esu piktas ir nusiminęs, kad jūs savo pareigą šiais metais atlikote taip nepareigingai.

Gerai, velniai nematė. Kadangi viską apie Sūduvos reikalus mokame mintinai, šį kartą sezono nutariau apibendrinti trumpai drūtai.

Sezonas dviem žodžiais: nieko naujo. Būtent. Šis sezonas buvo velniškai panašus į pernykštį. Beviltiška sezono pradžia. Vėliau – kone idealus žaidimas. Tuomet – vėl duobė. Radikalus bangavimas komandą nusviedė į dar žemesnę vietą. Jei pernai paskutiniame ture Sūduva iš paskutiniųjų mušėse dėl bronzos, tai šiemet penktoji vieta tapo aiški likus dar sniegui neiškritus. Komandos vadai iš banguoto pernykščio sezono nepasimokė. Antrą kartą iš eilės buvo užlipta ant to paties grėblio ir grėblys įstatė riebų guzą.

Visa tiesa apie Sūduvos futbolo komandą. Galbūt nepastebėjote vienos smulkios diskusijos po vienu pastarojo metu tekstu. Ponas Varvalas nubrėžė Sūduvos pasirodymų kreivę per pastaruosius penkerius metus ir prognozavo, kad kitais metais mūsų laukia 6 vieta. Tuomet aš suvedžiau papildomą matematiką (Ankstesnių sezono lenteles galite patogiai rasti tam skirtame šio blogo puslapyje). Štai ji:

2010 metai: 2 vieta. Lygoje – 2 pajėgūs varžovai (Ekranas, Žalgiris) ir 1 bankrutavusi – Vėtra.

2011 metai: 3 vieta. Lygoje – 2 pajėgūs varžovai (Ekranas, Žalgiris) ir 2 – beviltiškos (Atlantas, Klaipėda)

2012 metai: 3 vieta. Lygoje – 2 pajėgūs varžovai (Ekranas ir Žalgiris) ir 1 subankrutavusi (REO).

2013 metai: 4 vieta. Lygoje – 3 pajėgūs varžovai (Žalgiris, Atlantas, Ekranas) ir 1 beviltiška (Tauras).

2014 metai: 5 vieta. Lygoje – 4 pajėgūs varžovai (Žalgiris, Kruoja, Atlantas, Trakai) ir 2 beviltiškos (Dainava, Banga).

Šios matematikos išvada paprasta. Sūduva visada žaidžia žemiau savo galimybių. Ji lieka žemiau savo rango varžovų ir aplenkia tik akivaizdžiai silpnesnius klubus. Juk ir šiemet – Ekranas, Šiauliai ar Granitas yra visiškai kitokio kalibro komandos. Tokios, kurioms 5 vieta nelabai ir švietėsi ir kurios tokių tikslų sau net nekėlė.

Kodėl Sūduva – amžinų pralaimėtojų komanda? Fundamentalus klausimas. Kaip čia gaunasi – finansiškai stabiliausias maujųjų laikų Lietuvos futbolo klubas, karts nuo karto parodantis įspūdingą Marijos Žemei žaidimą, nuolat yra aplenkiamas projektų, kurie kažkokiu būdu sugeba susitelkti vienam ar porai sezonų? Kodėl kitų komandų veiksmai duoda geresnį rezultatą? Pasakysiu jums kodėl. Todėl, kad Sūduva vis dar yra mėgėjiškas, neprofesionaliai tvarkomas klubas. Per 10 metų A  lygoje Sūduva taip ir nežengė nė vieno žingsnio link struktūros, kuri būtina šiuolaikinei futbolo įmonei. Sūduvą vis dar tvarko nuoširdūs ir pasipūtę „berniokai iš Suvalkijos lygumų“, kurie yra tokios geros nuomonės apie save, kad vis dar bukai tiki, jog futbole galima pasiekti aukštumų kaimietiškais metodais, labiau derančiais mėgėjų futbolo klubui. Ką kitą gali pasakyt apie komandą, kuri sezonui „parengia“ vieną trenerį, o ir tą sugeba sezono metu atleisti? Atleisti be jokio „plano B“. O juokingiausia yra tai, kad be trenerio likusi komanda pradeda lošti visai neblogą futbolą. Kiemo draugų klubas, ne kitaip.

Kokios kito sezono perspektyvos? Tokios pat, kokios buvo pastaruosius dešimt metų. Sūduvos vieta priklausys nuo to, kiek pajėgių klubų kitais metais bus lygoje. Varvalas prognozavo 6 vietą, tačiau aš nesu toks pesimistas. Nemanau, kad Lietuva gali futbolo čempionatui „parengti“ bent 6 stiprius klubus (įskaitant ir Sūduvą). Taip kad medalius ir vėl galėsime „planuoti“. Taip, kaip jie būdavo planuojami paskutinius 6-7 sezonus.

Ką reikėtų daryti, kad situacija imtų keistis? Paprasta. Pasižiūri į kolegas iš lygos ir darai tą patį. Suformuoji normalią klubo administraciją, kurioje yra visi būtini pareigūnai. Ir ne šiaip seni draugai, o savo srities profesionalai. Bent jau buvę žaidėjai, išėję pensijon – kaip elgiasi dauguma A lygos klubų. Kitas dalykas – suformuoji normalų trenerių kolektyvą. Ne vieną trenerį pagrindinei ir dublerių komandai, bet kolektyvą, kuris normaliai galėtų ir varžovus analizuoti, ir fiziniu parengimu rūpintis, ir taktiką su strategiją nubraižytų. Tokius dalykus padarius, šių metų Sūduvos sudėtis laisvai imtų sidabro medalius. O palankiai susiklosčius aplinkybėms gal net su Žalgiriu pasikapotų. Ar tikiu, kad taip ir nutiks? Nė velnio. Viskas bus taip, kaip iki šiol.

O dabar – šio sezono topai. Kadangi sezonas – prastas, tai nuo prastų dalykų ir pradėsiu.

fk-suduva-sezonas-2Darius Gvildys šiemet mėgino įrodyti, kad ir vienas lauke – karys. 

Metų nusivylimas.

1: Komandos vadovų požiūris į trenerius.

2: Sūduvos dubleriai.

3: Marko Andelkovič.

1: Mūsų komandos požiūris į trenerius – tiesiog sveiku protu nesuvokiamas. Nesuprantu, kaip galima iš kolektyvo tikėtis rezultato, jei nėra direktoriaus? Kai nėra padorių vadovų, rezultato niekada nebus. Jei kas galvoja kitaip – yra naivus lyg pingvinas. Kad ir kokie šaunūs būtų komandos žaidėjai ir masažuotojas, jie nepasieks pergalių prieš komandas, kurios savo gyvenimą tikslingai planuoja (net jei tas planas galioja pusę sezono). Sūduvos valdžia niekada nepasižymėjo profesionaliu požiūriu į trenerio profesiją ir jos reikšmę šiuolaikinėje futbolo komandoje. Tačiau šiais metais šis požiūris pasiekė tokį dugną, kad žemiau leistis nebeįmanoma.

2: Kalba ne apie keistą Sūduvos vadų požiūrį į jaunimo komandas, o pačių jaunuolių požiūrį į savo galimybes. Aišku, šiedu dalykai yra susiję. Jei klubas į jaunimą žiūri pro pirštus, jei jaunimas gyvena be trenerio (bent jau aiškaus trenerio, kuris funkcionuotų komandos viduje ir žinotų komandos poreikius, prioritetus ir tikslus), tai nėra ko tikėtis, kad jie patys susigaudys sudėtinguose savo profesinio gyvenimo vingiuose. Iš vienos pusės, galėtum Sūduvos jaunimui rekomenduot kuo greičiau varyt iš šios komandos ir ieškotis alternatyvų – jei tik jie rimtai galvoja apie futbolininko karjerą. Tačiau man toks jausmas, kad visi jie – jau yra prarastoji karta, kuri savo progą seniai praleido. Juk tie jaunuoliai, kurie pernai buvo tvirti pagrindinės sudėties žaidėjai, šiemet ir vėl sėdo ant suolo ir virto atsarginiais. Jei jau taip nutiko, vadinasi, per metus jie nepadarė jokio progreso. O tas visiškai žalias jaunimas, kuriam šiais metais karts nuo karto būdavo suteikiamas šansas aikšėje pasirodyti, išleisti nerodė nei išskirtinio noro, nei ypatingo žaidimo.

3: Marko Andelkovičius tapo dar vienu gero lygio žaidėju, kurio Sūduvos treneriai nesugebėjo integruoti į komandą ir normaliai išnaudoti. Galime diskutuoti apie tai, kad Marko nebuvo Sūduvos stiliaus žaidėjas. Tačiau visa tai – tuščios kalbos. Kad ir koks būtų komandos stilius (jei iš viso tokios šalies kaip Lietuvos lygoje apie kokį nors stilių galima kalbėti), padoriam futbolininkui vietą visada galima surast (beje, Marko likusią sezono dalį praleido Rumunijos aukščiausios lygos vidutinioke). O jei nusamdai gerą žaidėją (tikėtina ne už patį mažiausią atlyginimą), pusę metų jį laikai komandoje, o tada – atleidi, tai… Taip, paskaitykite dar kartą šio teksto pradžią ir suprasite, ką turiu omeny. Taip, Marko Andelkovičiaus istorija iš tikro yra šio sezono nusivylimas. Tik nesu tikras, ar priekaištauti čia reikia žaidėjui, ar Sūduvos vadams bei treneriams.

fk-suduva-sezonas-3Sakalai dėkoja komandai už pergalę prieš Trakus ir atvirkščiai. 

Metų personažai.

1: Sūduvos Sakalai.

2: Sūduvos viešųjų ryšių kolektyvas.

3: Mistinis treneris iš Portugalijos.

1: Kelis paskutinius metus Sūduvos Sakalai išgyveno rimtą žanro krizę – žmonių tribūnoje mažėjo, buvo visokių konfliktų su komandos valdžia. O va šiemet – viskas apsivertė aukštyn kojom. Sakyčiau, kad Sakalų atgimimo priežastis – sprendimas dirbti komandai už stadiono teritorijos. Krūva įvairiausio plauko užklasinių projektų suartino Sakalus su komanda ir greičiausiai turėjo įtakos galvų pagausėjimui pačioje tribūnoje. Bet kokiu atveju, Sūduvos gyvenime šiais metais Sakalai šmėžavo nuolat. Pasakysiu taip: jei norite maksimaliai operatyviai gauti visas naujienas apie Sūduvą, tuomet patarčiau sekti Sūduvos Sakalų profilius Facebooke ir Twitteryje.

2: Nemažiau dailių žodžių galima pasakyti ir apie Sūduvos viešuosius ryšius. Visokių smulkmenų pasitaikydavo – karts nuo karto iš įpročio komandą pakeiksnodavome už kokį pavėluotą pranešimą ar tylą apie įvykį, kurį visi jau seniai aptarinėjo. Tačiau užklasinių veiksmų šiais metais Sūduva atliko ko gero daugiau, nei per visą klubo istoriją. Juos minėsiu vėliau, o čia verta pagirti komandą už tai, kad įvaldė daugmaž visus Lietuvoje populiarius socialinius tinklus (Facebook, Twitter, Instagram). Ir net jei veiklą tuose tinkluose dar galima tobulinti, smagus yra pats komandos noras su savo gerbėjais susitikti ne tik stadione. Vienintelis dalykas, kurį derėtų iš esmės pagerinti – klubo svetainėje skelbiamų nuotraukų kokybę. Nuotraukos sporte – vienas esminių komunikacijos priemonių. Todėl nėra gerai, kai nuotraukos yra ryškumo stokojantys atsitiktinių rungtynių fragmentų dokumentai. Netikiu, kad komanda negali surast kelių šimtų litų kiekvienoms rungtynėms, kad nusamdytų profesionalų fotografą, kurių ir Marijampolėje netrūksta. Juk kadaise taip buvo daroma.

3: Treneris iš Portugalijos, kurio jau ir vardą pamiršau, buvo vienas iš įdomesnių šio sezono įvykių. Iš pradžių – visuotinė euforija. Pagaliau Sūduva turės ne vieną trenerį! Dar daugiau – tai bus treneris iš tikros futbolo šalies. Paskui – ilgoka tyla. Ir jokių „futbolo šalies“ ženklų  aikštėje. Tada dar šiek tiek tylos. O tuomet – mistinis portugalas tiesiog dingo iš Marijampolės. Apie tai buvo pranešta šiame bloge. Kaip dabar pamenu, tokiais žodžiais: „portugalo jau seniai nebėra“. Kas ten Sūduvoje nutiko – taip ir liko neaišku. Šnekų buvo visokių, tačiau iš komandos negavome paaiškinimo, nei kodėl buvo portugalas atsivežtas, nei kokie jam keliami tikslai, nei kodėl taip greitai jis buvo išsiųstas namo. Bet kokiu atveju, tai buvo vienas iš „karščiausių“ sezono taškų. Kodėl? Todėl, kad visi jautė didžiulį nepatogumą dėl to, kad Sūduvoje tėra vienas treneris. O portugalo atvykimas iškart sukėlė tikėjimą, kad Sūduvoje kažkas kažką galvoja ne tik apie šios dienos reikalus, bet ir planuoja komandos ateitį.

fk-suduva-sezonas-4Marius Šoblinskas demonstruoja naują Sūduvos aprangą. 

Metų rinkodaros veiksmas.

1: Sūduvos palapinė Miesto dienose.

2: Nauja Sūduvos apranga.

3: Sūduvos žaidėjų kortelės.

1: Galima minėti daug visokių Sūduvos viešųjų ryšių judesių šiais metais, tačiau man didžiausią įspūdį paliko komandos palapinė Marijampolės miesto dienose (čia – mano reportažas iš šventės). Kodėl? Todėl, kad šiame veiksme susijungė visi elementai, reikalingi padoriems komandos santykiams su savo gerbėjais. Tai buvo diena, kai į lauką garantuotai išėjo visas miestas. Sūduvos palapinės projektas buvo įgyvendintas kuo glaudžiausiai bendradarbiaujant komandai ir Sūduvos sakalams. Kiekvienas norintis galėjo iš arti apžiūrėti žaidėjus ir tiesiogiai užduoti visus rūpimus klausimus. Žodžiu, 10 balų.

2: Kadagi apie aprangą nelabai ką yra pasakyti, vadinasi pernykštis sprendimas vietoj lietuvių siuvėjų pasiūtos rengtis ispaniška Joma apranga buvo teisingas. Aš net nekalbu apie tai, kad klasikinio stiliaus ispaniška apranga yra keliskart dailesnė už tai, ką Sūduva vilkėjo pastarąjį dešimtmetį. Žinau, kad marijampoliečiams grožis nėra gyvenimo prioritetų sąrašo viršūnėje. Svarbiausia yra tai, kad šiemet nebepatyrėme tos gėdos, kurią Sūduvai kasmet nešdavo lietuvių siuvėjai. Nebuvo suplėšytų marškinėlių, nebuvo nusilupusių numerių ar nubyrėjusių pavardės raidžių.

3: Sūduva per sezoną paprastai pagamina labai mažai daiktų. Šiemet pamatėme šiokios tokios atributikos, tačiau, kiek suprantu, jos gamyba rūpinosi Sūduvos Sakalai. Todėl komandos išleistos žaidėjų kortelės ir yra išskirtinis gaminys. Šis kortelių komplektas yra iš tų retų objektų, kurie mūsų futbole turi akivaizdžią istorinę reikšmę. Čia jums ne Anglija ir ne Italija – klubai apie save išleidžia labai mažai leidinių, kuriuos būtų galima pasidėti į archyvą ir išsitraukti po dešimties metų tam, kad prisimintum senus gerus laikus. Ir jei tamstos taip ir neprisiruošėte šių kortelių įsigyti – nemažai praradote.

fk-suduva-sezonas-5Sūduvos Sakalai laukia rungtynių ir bendrauja su Lietuvos futbolo federacija. 

Metų įvykis.

1: Sūduvos Sakalų baseinas.

Čia būtų galima minėti nutikimus, kurie čia jau buvo minėti. Pavyzdžiui, Sūduvos dalyvavimą Miesto dienose. Ar, pavyzdžiui, kuklaus komandos muziejaus atidarymą. Tačiau mano manymu viską nuneša Sūduvos Sakalų pokštas vidurvasaryje, kai Lietuvos futbolo federaciją vertė ir žaidėjus, ir žiūrovus kankintis pačiu karščiausiu dienos metu. Šis improvizuotas baseinas, kuriame maudėsi ne tik Sakalai, bet ir visa komanda, tapo ir sėkmingiausiu reklaminiu triuku – nė vienas vaizdas iš Sūduvos rungtynių šiais metais taip smarkiai nepasklido po socialinius tinklus. Bravo! Čia rasi išsamų fotoreportažą apie šį įsimintiną nutikimą.

fk-suduva-sezonas-6Chebra džiaugiasi ketvirtu įvarčiu į Trakų vartus. 

Metų rungtynės.

1: Pralaimėjimas Žalgiriui.

2: Dvi pergalės prieš Trakus.

3: Trys pralaimėjimai Kruojai.

1: Keistas ir sunkiai paaiškinamas Sūduvos pralaimėjimas Žalgiriui antrame ture ko gero buvo pirmas rimtas ženklas, kad komanda šiais metais turės bėdų. Taip smarkiai Sūduva per savo naująją istoriją buvo gavusi tik nuo škotų Celtic‘o. Tačiau tais laikais ir Sūduva buvo paprastesnė komanda, o ir Celtic‘as – ženkliai stipresnis už šiandieninį Žalgirį. Pralaimėti galima. Tačiau gerai sukalta komanda neturėtų pralaimėti tokiu rezultatu ir taip beviltiškai.

2: Pergalės prieš Trakus antrame ir ketvirtame ratuose ko gero buvo aukščiausi mūsų komandos pakilimo taškai per visą sezoną. Aišku, čia būtų galima prisimint ir lygiąsias su Žalgiriu ketvirto rato pradžioje, kai komanda, ką tik praradusi vienintelį trenerį, sužaidė dailiau už čempiono. Tačiau lygiosios – nė pergalė. O va pergalės prieš Trakus parodė komandos potencialą, paslėptas galimybes, kurias į paviršių išvilkti sekėsi retokai. Pirmu atveju (pergalė 4:3) komanda parodė kietą charakterį ir užsispyrimą, antru atveju (pergalė 3:1) – tinkamą požiūrį į rungtynes, kai itin reikšmingose rungtynėse su varžovu susitvarkoma iš esmės per pirmą kėlinį. Deja, tokių akimirkų šių metų sezone buvo velniškai mažai. Dauguma jų, deja, baigdavosi taip, kaip čia minėtos rungtynės prieš Žalgirį – geriausiu atveju lygiosiomis.

3: O štai trys pralaimėjimai Kruojai rodo ne kažkokias giliai paslėptas galimybes ir potencialą, o tai, ką komanda realiai šiemet nuveikė. Žaisdama su trimis prizininkais Sūduva iškovojo tik 6 taškelius (1 lygiosios su Kruoja, 2 – su Žalgiriu ir 3 su Atlantu). Kažin ar gali tikėtis medalių, kai pagrindiniams varžovams taip dalini taškus? Be abejo, tai yra žymiai svarbiau nei tie nelemti taškai, kuriuos Sūduva prarado trečiame rate Dainavai ir Granitui. Tokių nesąmonių pasitaiko kiekvienos komandos sezone. Net Žalgiris tokių nesąmonių šiemet pridirbo. O va rungtynės su pagrindiniais konkurentais – esminės. Paskaičiuokit patys, kurioje vietoje būtų Sūduva, jei būtų sugebėjusi bent po kartą šių metų medalininkus nugalėti.

fk-suduva-sezonas-7Maximiliano Ugge Sūduvos palapinėje miesto dienose. 

Sūduvos metų žmonės.

1: Lyderis: Tomas Radzinevičius.

2: Atradimas: Audrius Brokas.

3: Legionierius: Maximiliano Ugge.

4: Treneris: Audrius Ramonas.

1: Nepaisant banguoto sezono, svarbiausiu komandos žmogumi laikau Tomą Radzinevičių. Ir net ne dėl to, kad jo sugebėjimams aikštėje niekas iš komandos neprilygsta. Tomas šiandieninėje Sūduvoje yra „istorijos profesorius“. Tai – pakankamai unikalus nutikimas. Komandoje šiandien turime žaidėją, kuris čia buvo tuomet, kai Sūduva eilinį kartą pakilo iš pelenų. Paprastai tariant – pakilo iki A lygos ir čia ilgam užsibuvo. Žaidėją, kuris prisimena tuos laikus, kai komandą priekin varė pareiga savam miestui ir jo futbolo bendruomenei ir tikėjimas, kad nugalėti gali įkvėpimas ir atsidavimas. Mat to tikrojo profesionalumo, kuriuo galbūt pasižymi šiandieninės Sūduvos žaidėjai anais laikais labai daug nebuvo. Tomas yra bekompromisinio futbolo simbolis šių dienų Sūduvoje. Kai Tomas Radzinevičius pasirodo Marijampolės stadione, iš jo laikysenos iškart supranti, kad būtent jis yra šios aikštės vienintelis šeimininkas.

2: Sūduvoje buvo nemažai žaidėjų, kurių futbolą galima pliusu. Mindaugas Grigaravičius tapo maloniu atradimu. Valentin Baranovskij nemažą sezono dalį lošė ant maksimalių savo galimybių slenksčio. Už stabiliai teigiamą indėlį galima girti Šoblinską ir Činiką. Galų gale, visi sutarėme, kad Džiugas Bartkus per pora metų padarė didžiulę pažangą. Tačiau šioje vietoje aš norėčiau pažymėti marijampolietį, kurį jau kokį šimtą kartų buvome nurašę. Panašu į tai, kad sezonas Lenkijoje Audriui Brokui išėjo į naudą. Šiemet jis lošė taip, kaip niekas iš jo nesitikėjo – piktai, agresyviai, kokybiškai ir naudingai. Sunkioje ir klampioje sezono pradžioje Brokas buvo vienas iš nedaugelio, tempusių Sūduvą į priekį. Kažin ar  būtų prieš sezoną atsiradęs bent vienas žmogus, kuris būtų tikėjęs, jog Audrius taps vienu iš komandos lyderių. Dėl to taip gaila, kad net padoriai neįsibėgėjus, Audrių Broką sustabdė kvaila trauma treniruotės metu, o paskui – nesėkmingas jos gydymas.

3: Visi Sūduvos legioneriai yra „faini“. Tą galima suprasti iš žaidėjų santykių aikštėje, su gerbėjais ir jų nuotraukų socialiniuose tinkluose. Visi legioneriai tapo „savi“ Marijampolėje. Tas yra smagu. Tačiau, jei pamirštume visas užklasines grožybes ir meilumus, ir kalbėtume vien tik apie pasiekimus futbolo aikštėje, tuomet liktume tik su Maximiliano Ugge. Šis žmogus – vienintelis iš Sūduvos legionierių, be kurio šių metų komandą būtų sunku įsivaizduoti. Maximiliano valdė Sūduvos gynybą ir, trūkstant saugų aktyvumo, imdavosi atakų organizavimo darbo. Štai taip ir gavosi, kad Maximiliano yra vienintelis legionierius, kurį būtinai norėtųsi matyti Sūduvoje ir kitais metais.

4: Audrius Ramonas Sūduvos trenerių kolektyve – lyg koks Chvedukas ar Činikas aikštėje. Kaip šie žaidėjai per sezoną išbandė didžiumą pozicijų aikštėje, taip ir Ramonas šiais metais buvo „barbė devyndarbė“. Audrius Ramonas ir toliau didina savo parengtų vartininkų sąrašą. Tačiau šiemet jam teko ne tik vartininkais rūpintis, bet ir spaudos konferencijose pakalbėti. Juk kai iš komandos buvo atleistas Darius Gvildys, kalbėti tiesiog nebeliko kam. Nebent pats Prezidentas būtų į spaudos konferencijas pradėjęs vaikščioti. Juokai juokais, tačiau ko gero būtent Audriui Ramonui reikia padėkoti už tai, kad sugebėjo atgaivinti komandą po trečiojo rato duobės. Įtariu, kalbėti čia reikėtų ne apie išskirtinius jo, kaip vyriausiojo komandos trenerio sugebėjimus. Spėju, kad komanda vis viena judėjo ant Dariaus Gvildžio sukurto pagrindo. Tačiau akivaizdu, kad Audrius Ramonas yra keliskart geresnis psichologas nei buvęs Sūduvos vedlys. Tik tuo galėtum paaiškinti netikėtą komandos dvasios pakilimą ketvirto rato pradžioje. Deja, paaiškėjo, kad vien įkvėpimo medaliams laimėti nepakanka. Reikia ir solidesnio komandos pasirengimo. O štai to mūsiškiams ir pritrūko.

>

Štai tiek apie Sūduvos sezoną. Toliau jūsų lauks Sūduvos žaidėjų Pažymių knygelė ir daugiau visokiausių smulkmenų.

Advertisements

8 Responses to “6 Sūduvos sezono topai ir kitos smulkmenos”


  1. 1 Anonimas 2014-12-01 10:16

    Žaidėjų kortelės gamintos FK Sūduva klubo iniciatyva.

  2. 2 p.o.p. 2014-12-01 10:38

    aha, žinau – netyčia tekste dvirprasmybė gavosi, tuoj pataisysiu.

  3. 3 p.o.p. 2014-12-01 11:56

    dar vienas superinis Remio raštas. Stipriai rekomenduoju: http://gargzdas.lt/?p=364

  4. 4 Varvalas 2014-12-01 11:57

    puikus biblinis tekstas!

    Noriu įvardinti dar kelias bėdas, neleidžiančias komandai siekti geresnių rezultatų:

    1.Lyderių nebuvimas. Lyderiais vadinu žaidėjus, kurie ne tik mušamais įvarčiais, bet ir savo autoritetu, psichologinėmis poveikio priemonėmis gali įtakoti žaidimą. Jų turi būti komandoje ne vienas, o 2 – 3. Net tuomet, kai vienas iš jų gaus traumelę, kortelę, ar bus “ne jo diena”, imsis komandą tempti kiti. Pernai tokiais lyderiais buvo Valskis ir Radzinevičius (nuo sezono vidurio), šįmet neižvelgiau nė vieno. Na, gal tik vartininkas pretendavo į šį vaidmenį, bet nelabai įsivaizduoju, kaip jis galėjo paveikti veiksmus kitoje aikštelės pusėje. Juk ir Klevinskas, kai buvo komandos kapitonu, net praktiškai negalėjo atlikti šių oficialių funkcijų.
    Galbūt, lyderiu galėjo tapti ir Andželkovičius, nes vidurio saugų dirigentų taip ir neatsirado. Jei jo žaidimas tenkino normalų Rumunijos klubą, tai akivaizdu, kad ne pats žaidėjas buvo čia kalčiausias.
    Ką galėčiau matyti komandos lyderiu? Atvirai pasakius neįsivaizduoju nė vieno iš dabartinių žaidėjų. Gal Kiselevskis? Kadangi nėra jokios “lyderių rinkos”, tai nežinau, kaip pavyks Sūduvai apsipirkti. O ir kažkurioje komandoje lyderiu “dirbęs” žaidėjas, nebūtinai tokiu bus Sūduvoje (ir tikėtina, kad tikrai juo čia nebus). O juk Sūduva dar neseniai turėjo Maciulevičių, Samusiovą, iš dalies vieną kitą saugą legionierių, kurie galėjo reguliuoti ir žaidėjus, ir žaidimą.

    2.Prastas nusiteikimas rungtynių pradžiai. Na, ir kas, kad kokia Dainava buvo užspausta nuo pirmųjų minučių? Tačiau niekas neturėjo konkrečių planų įveikti priešininko gynybos ir vartininko. Viskas vyko maždaug taip : varom, darom, keliam, šokam, mušam. Nežinau, kas turi tą nusiteikimą sukurti. Psichologas? Treneriai? O kodėl ne patys žaidėjai?

    3.Spalvotų kortelių kolekcionavimas. Neskaičiavau, bet manau. kad 80 % kortelių žaidėjai gavo už futbolo kalbų “mokėjimą”, paryškintą gestų kalbomis. Vien už tokius dalykus Chveduką reikėjo bausti taip, kad susimąstytų per piniginę. Dar labiau už šitą “karnavalą” kaltesni yra treneriai ir klubo vadai.
    Daugiau nerašysiu, nes ir taip netrumpas komentarą sulipdžiau.

  5. 5 p.o.p. 2014-12-01 12:16

    rašyk, nes kalbi apie dalykus, kuriuos beveik sąmoningai praleidau.

    pvz, antras punktas yra labai reikšmingas. kiek kartų Sūduva pralošinėjo akivaizdžiai silpnesnei komandai (net nebūtinai pagal praleistus įvarčius vertinant) ir tik į antrą rungtynių pusę, susiėmusi sutvarkydavo reikalus? Kiek kartų Sūduva paleido žaidimą, kai po neblogos pradžios tereikėdavo išlaikyti sukurtą rezultatą? Tokiais atvejais ko gero labiausiai ir skaudus buvo trenerių štabo skystumas – nes akivaizdu, jog komanda dažniausiai lošdavo be jokio konkretaus konkrečių rungtynių plano.

  6. 6 p.o.p. 2014-12-01 15:43

    nežinau ar matėt, tai transliuoju – visokiausia lygos statistika.
    http://www.15min.lt/naujiena/sportas/futbolas/idomus-2014-metu-a-lygos-sezono-skaiciai-ir-faktai-24-469496

    Sūduva ir jos žmonės minimi ne kartą:

    – daugiausia įmušta įvarčių (3 komanda)
    – įmušti įvarčiai + rezultatyvūs perdavimai (Radzinevičius pirmas)
    – sausų rungtynių serija (Bartkus antras)
    – daugiausia geltonų kortelių (Sūduva trečia)
    – daugiausia raudonų kortelių (Sūduva antra-trečia)
    ir pats svarbiausias:
    – geriausia svečių komanda (Sūduva, surinkusi daugiau taškų net ir už Žalgirį)

  7. 7 Varvalas 2014-12-01 18:37

    Sūduva daugiausia rungtynių sužaidė lygiosiomis – apie tai ana statistika nekalba.

  8. 8 p.o.p. 2014-12-01 19:00

    och tu dieve – ale tikrai!!!! nagi kažkaip visa ta statistika ir matematika tiesiog prašyte prašosi dar vieno analizuojančio straipsnio!!!


Comments are currently closed.



Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,183,331 hits