Archive for the 'A Lyga 09' Category

Leimonas + Widzew

Leimonas-3

Leimonas-2

Leimonas-1Povilas Leimonas Widzew klube – antrojo įvarčio rungtynės. Foto – iš oficialios Widzew svetainės. 

Apie Povilo Leimono sėkmes šlovingoje Lenkijoje šnekos jau buvo. Džiugu, kad pradžia tokia puiki – du įvarčiai per šešias rungtynes – ko daugiau reikia, kad legionieriaus darbas būtų gerai įvertintas? Aišku, Povilo gyvenimas padoresnėje lygoje dar tik prasideda, tačiau pradžia yra tokia, kad jo vardą sužinojo ne tik Widzewo gerbėjai, bet ir kiti lenkų klubai. Netgi Lietuvos rinktinės trenerių štabas – ir tas išgirdo naujienų iš kaimyninės šalies.

Antrasis Leimono įvartis Widzew klube. 

.

Videokvietimas į Widzew rungtynes, kuriose Povilas Leimonas įmušė savo pirmąjį įvartį. 

.

Atmosfera stadione, apie kurią futbolo.tv duotame interviu ir kalba Povilas. 

Čia yra viena reikalo pusė. Pamėginau suteikti jums dar vieną galimybę pažiūrėti antrąjį Povilo įvartį, taip pat – keletą vaizdų, kuriuos pasiskolinau iš Widzewo oficialios svetainės. Prikabinau ir reklaminį filmuką, kuriame Povilas kartu su kitais komandos futbolininkais lenkiškai kviečia į Widzew stadioną. Jei netyčia nematėte – netgi galite pažiūrėti futbolo.tv interviu su buvusiu Sūduvos žaidėju. Rinktinės rungtynių taip pat reikėtų nepraleisti – gal paskutinio mėnesio banga Povilą ir į rinktinės sudėtį nuneš.

Kita reikalo pusė yra apie praeitį. Taip jau gavosi, kad Povilas Leimonas ko gero yra paskutinis iš tų, kurie pradėjo Sūduvoje lošti su senąją karta. Taip, dabar komandoje turime Tomą Radzinevičių, tačiau šis jau apsuko ratą. Pasivažinėjo mažumą po pasaulį ir grįžo atgal. Tuo tarpu daugiau žmonių, kurie žaidė komandoje tais laikais, kai šį blogą rašyti pradėjau, atrodo, nebeliko.

Kad ir kaip besukčiau, man vis viena yra mažumą nejauku, kad Sūduvos valdžia net ir tokius žmones, kurie komandoje praleidžia po penkerius ir daugiau metų, paleidžia tyliai ir netgi ačiū nepasako. Tas formalus “klubo vadovai linki žaidėjui sėkmės tolesnėje karjeroje“, kuris standartiškai išmetamas tinklapyje nesiskaito. Štai todėl ir pagalvojau, kad verta jei ne dėkot, tai bent paminėt patį faktą – buvo toks žaidėjas, daug komandai davė, dažnai čia buvo minimas, aptarinėjams. Todėl verta prisimint jo metus, atiduotus Sūduvos komandai – štai ir kviečiu tai padaryt pažerdamas saują nuotraukų nuo 2008 iki 2013 metų. Fotografijos mano darytos (išskyrus vieną) – tad daugelis jų tas pačias rungtynes mačiusių bus atpažįstamos ir greičiausiai sukels šiokios tokios nostalgijos. Ir teisingai – taip ir turi būti, kai komandą palieka reikšmingas futbolininkas.

.

2008 metai:

leimonas-2008-1

leimonas-2008-2

leimonas-2008-3

leimonas-2008-4

.

2009 metai:

leimonas-2009-1

leimonas-2009-2

leimonas-2009-3

leimonas-2009-5

leimonas-2009-4

leimonas-2009-7

leimonas-2009-6

.

2010 metai:

leimonas-2010-1

.

2011 metai:

leimonas-2011-2

leimonas-2011-1

.

2012 metai:

leimonas-2012-7

leimonas-2012-6

leimonas-2012-1

leimonas-2012-2

leimonas-2012-3

leimonas-2012-4

leimonas-2012-5

.

2013 metai:

leimonas-2013-1

leimonas-2013-2

leimonas-2013-3

leimonas-2013-4

leimonas-2013-5

leimonas-2013-6

leimonas-2013-7

leimonas-2013-8

Sezono memuarai. II dalis

Va štai šita foto yra mano sezono mėgstamiausias vaizdas. O kad teksto gavosi baigiai daug, tai daugiau iliustracijų nusprendžiau nekišti.

Pirmoje dalyje pasiknaisiojau po bendro pobūdžio sezono reikalus. Antroje – eisiu tiesiai prie labai konkrečių Sūduvos gyvenimo faktų. Kai ką prisiminsiu, kai ką dar kartą įvertinsiu. Trumpai tariant – Sūduvos metai po padidinamuoju stiklu.

>>>

Pasirengimas. Chaotiškas pernykščio sezono pasirengimas buvo viena iš priežasčių, lėmusių prastą vaizdą aikštėje ir lentelėje. Šiam sezonui buvo pasirengta ženkliai geriau. Nors metai prasidėjo žiniomis apie radikaliai mažėjantį biudžetą, atleidžiamus žaidėjus ir ketinimus į pagrindinę komandą perkelti dublerius, vėliau viskas susidėliojo pakankamai standartiškai. Kokia priežastis? Koregavosi ne tik Sūduvos biudžetas, bet ir lietuviško futbolo gyvenimas. Įskaitant ekonominės krizės padarinius ir tose šalyse, į kurias dažniausiai traukia lietuvių legionieriai. Paprastai tariant, sumažėjo biudžetas, tačiau sumažėjo ir žaidėjų rinkos kaina. Šią situaciją puikiai iliustruoja kad ir Tomo Mikuckio istorija. Tomas buvo vienas iš tų, su kuriais komanda sutarties nebepasirašė. Tuomet Tomas beveik pasirašė sutartį su vienu Rusijos aukščiausios lygos klubu. Beveik. Dėl tų pačių ekonominių priežasčių tas klubas legionierių atsisakė ir Tomas Mikuckis grįžo į Lietuvą. Tik ne į Sūduvą, o į Vėtrą.

Tuo tarpu Sūduvoje, greičiausiai dėl to paties, dar kartą pasirodė Mantas Samusiovas. Greičiausiai ir toks žaidėjas kaip Skroblas Sūduvą rinkose, nes klubo užsienyje rasti nepavyko. Komanda dėliojosi pakankamai optimistiškai. Netgi atsiradę jauni žaidėjai atrodė esantys tinkamas pasirinkimas. Jie buvo akivaizdžiai perspektyvūs ir tai įrodinėjo draugiškose rungtynėse. Komanda sudėliota laiku – tai leido rengti sezonui tą komplektą, kuris ir turėjo žaisti.

Šiais metais buvo įrodyta ir maniežo reikšmė. Komandoms nebegalint keliauti po šiltus kraštus, maniežas suteikė Sūduvai išskirtines sąlygas. Praktiškai visa Lietuva čia žaidė draugiškas, todėl Sūduva, niekur nevažiuodama, galėjo gauti kokius tik nori varžovus.

Pirma sezono dalis. Sūduvai sezonas aiškiai skilo į dvi dalis. Dėl aukščiau paminėtų priežasčių komanda sezoną pradėjo optimalios formos. Čia gal ir gali treneriams dėti pliusą, nors situacija sudėtingesnė.

Pirmoje sezono pusėje Sūduva šlavė daugumą varžovų. Taip, komanda buvo geriau pasirengusi už kitas. Ji jau žaidė, kai dauguma ieškojo savo žaidimo. Kol kas nekalbėkim apie tai, kad komandai pritrūko kvapo antroje sezono pusėje. Pirmos pusės taškų „įdirbio“ maksimaliam rezultatui taip pat nepakako. Finalinis rezultatas yra svarbus vertinant visą sezoną, tačiau kol kas kalbam apie pradžią.

Sūduvos sėkmingam žaidimui sezono pradžioje didelės įtakos turėjo išorinės aplinkybės. Jos daug ką paaiškina. Kartu menkina trenerių nuopelnus ir atiminėja argumentus iš tų, kurie teigia, kad pirmoje sezono pusėje Sūduva rodė labai gerą žaidimą.

Niekas nežino, kaip tas geras žaidimas būtų vystęsis, jei lygoje būtų žaidę FBK, Atlantas ir normalaus stiprumo Žalgiris. Sutikite, Sūduva mindė varžovus, kurie net negalvojo apie žaidimą A lygoje. Pergalės prieš Šiaulius ar net Taurą nebuvo tokios paprastos. Jau nekalbant apie tai, kad pagrindinių varžovų – Ekrano ir Vėtros – Sūduva šiemet taip ir nesugebėjo įveikt. Tad nepaisant gerų rezultatų, net ir pirmos pusės Sūduvos žaidimą sunku vertinti vienprasmiškai. Galų gale, net ir smagiausiose rungtynėse būdavo ženklų to, kad padėtis toli gražu nėra tobula.

Antra sezono dalis buvo košmariška. Galima sakyti, kad ji prasidėjo su pralaimėjimu danams, tačiau tikrojo nuopolio pradžią žymėjo pirmasis pralaimėjimas A lygoje, Taurui, kuris, atrodė, taip ir nesugebės šiais metais Sūduvai bent kiek rimčiau pasipriešinti. Ir nors po to sekė įspūdinga pergalė prieš Šiaulius, tačiau antrojo Sūduvos pralaimėjimo A lygoje ilgai laukti nereikėjo.

Tuo tarpu serija su danais labai priminė pernykščio sezono dvigubas rungtynes su FBK. Lygiosios stadiono atidarymo proga ir nepelnytas pralaimėjimas Kaune užmušė komandą psichologiškai. Šiemet nutiko tas pats.

Iki pergalės prieš danus trūko labai nedaug. Namuose, žvėriškom sąlygom Sūduva taip plėšėsi, kad seniai su tokiu entuziazmu ir pykčiu jos žaidžiančios nebuvau matęs. Deja. Tas „truputis“, kurio Sūduvai vis pritrūksta yra jau antro sezono beviltiškas palydovas ir žudikas. Sūduva jau tapo nestabilios psichikos komanda, kuriai iki pergalės vis pritrūksta „labai nedaug“. Tačiau čia kaip loterijoje – „labai nedaug trūksta“ yra tas pats kas „visiškai nieko“. Tuo man ji šiek tiek primena Vėtrą, tik reikia turėt omeny, jog ta komanda kovoja ne tik su savimi, bet ir su išorinėm aplinkybėm, kurios Sūduvai nėra aktualios (keisti šeimininkai ir jų keisti įnoriai, nuolatiniai gandai apie finansines problemas, galų gale – visiškas gerbėjų bazės neturėjimas).

Sūduvos pirmosios dalies (I-II ratai) ir antrosios dalies (III-IV ratai) statistika daugiau nei iškalbinga. Po pirmų dviejų ratų Sūduva surinko 32 taškus (pirma vieta), laimėdama 9 rungtynės, lygiom sužaisdama 5 ir nė karto nepralaimėdama. Įmušė 31 įvartį, o praleido – tik 6. Įspūdingas rezultatas per 14 rungtynių! Pirmą įvartį Sūduva praleido tik 6-ame ture, lošdama su Ekranu. O jei dar įtrauktume keturias pergales LFF taurėje, statistika apskritai būtų čempioniška.

Deja, antroje sezono dalyje Sūduva surinko tik 21 tašką. Tik 5 kartus laimėjo, net 6 kartus sužaidė lygiom ir triskart pralošė. Įmušė 24 įvarčius, o praleido – net 17 („net“ reiškia palyginimą su tais šešiais praleistais per pirmus du ratus).

Lūžio priežastys. Apie sezono vidurio lūžio priežastis taip pat nemažai kalbėta. Tad tiesiog imkim ir pasikartoki. Kad ateities kartoms būtų lengviau susigaudyti.

Pirma, komandoje neliko Samusiovo, kuris rėmė žaidimą I ir II ratuose.

Antra, sezono viduryje prasidėjo didysis kraustymosi metas. Kai kas išėjo, kai kas atėjo, kai kam ateiti nepavyko. Kai kas atėjęs, greitai iškrito dėl traumos. Kai kas išeidinėjo pakankamai ilgai. Juk tiek Samusiovo, tiek Lukšio išėjimas užtruko bent po mėnesį, kurio metu, kaip galima suprast, vyko visokios derybos. Labai abejoju ar bet koks žaidėjas gali normaliai žaist, kai kažkur sprendžiamas jo tolesnis likimas. Faktas, kad tai išbalansuoja ir visos komandos gyvenimą. Trumpai tariant, atvirų durų dienos Sūduvoje šiais metais turėjo pragaištingos reikšmės.

Trečia, treneriai šiam kraustymosi metui buvo visiškai nepasiruošę. Vidinių resursų pakeisti išėjusius komanda nebuvo, o iš tos medžiagos, kurią turėjo treneriai, nieko doro nulipdyti nepavyko. Tikrų lyderių komandoje neatsirado per visą sezoną. Samusiovas tebuvo išimtis.

Ketvirta, komanda žlugo psichologiškai „vos vos“ nenugalėjusi Europos taurėje danų. Taip ir nebepakilo iki pat sezono pabaigos.

Žaidimo stilius ir elementai. Apie Sūduvos šiandieninį žaidimo stilių jau rašiau pirmoje šių sezono memuarų dalyje. Tiksliau – rašiau apie stiliaus nebuvimą, apie tai, kad komanda yra praradusi veidą, kad žmonės tiesiog eina į aikštę ir žaidžia futbolą – kaip moka ir kaip gaunasi. Gražių momentų ir šiais metais būta. Tačiau tuoj pat paskęsdavo į neviltį varančiame nežinojime ką daryti toliau. Žaidėjus dėl to kaltinti sunku. Kai trūksta galutinį tikslą gerai jaučiančio vado jie žaidžia taip, kaip gaunasi.

Dėl šių priežasčių sezono pradžioje Sūduvos žaidimą apibūdinti buvo nelengva. Kokią aiškesnę viziją įžvelgti buvo sunku. Nors ir sekėsi, tačiau neapleido jausmas, kad aikštėje vyksta savaiminis, nekontroliuojamas futbolas.

Tačiau jau po pirmojo rato štai kaip rašiau: „Žvelgdamas į dabartinį žaidimą, aš matau formuojamą gynybinio stiliaus komandą. Tokią, kurios pirminis ir esminis tikslas yra nepraleisti įvarčio. Tokią, kurioje gynybiniuose veiksmuose dalyvauja kone visi iki paskutinės dūšios. Galų gale, tokią, kuri kitokio puolimo be kontratakos nelabai įsivaizduoja. Tokią Sūduvą matyt yra keista. Nes ši komanda niekada nežaidė gynybinio stiliaus futbolo. Greičiau atvirkščiai – visi taip norėdavo pulti, kad savus vartus dažnokai pamiršdavo“.

Tuomet dar buvo neaišku, ar gynybinio pobūdžio žaidimas yra didesnio trenerių plano dalis. Atrodė, kad taip. Atrodė, kad komandos treneriai pasirinko patį saugiausią kelią link didžiųjų tikslų – ginamės kaip žvėrys ir tik po to galvojam apie tai, kaip įvartį įmušti. Tačiau išėjus Samusiovui to įspūdingo gynybinio stiliaus nebeliko. Sugrįžo chaosas ir savaiminis futbolas. Gal dėl to, kad Samusiovo išėjimo buvo laukiama ausis suglaudus? Gal buvo tikimasi, kad jam taip ir nepavyks rasti didesnio atlygimo, todėl Sūduva galės sezoną užbaigt taip, kaip pradėjo – į priekį stumiama geležinės gynybos.

Sunku pasakyti, kas nulėmė gynybinį futbolą sezoną pradžioje – ar to sąmoningai siekė treneriai, ar vis tik tai buvo natūrali savaiminio futbolo evoliucija turint sudėtyje tokį žmogų kaip Samusiovas. Spėlioti galime iki begalybės, tačiau aš būsiu optimistas ir tarsiu, kad taip nusprendė treneriai.

Tuomet jiems šiokį tokį pliusą dėti galima. Nes Samusiovo vedama gynyba ko gero buvo vienintelis šansas Sūduvai egzistuoti nieko radikaliai nekeičiant kitose grandyse. O juk būtent kitose grandyse ir buvo didžiausių problemų, lemtų tiek šiemetinės komplektacijos pobūdžio, tiek pernykščių atleidimų.

Jau sezono pradžioje buvo aišku, kad gynyba – stipriausia Sūduvos grandis. Stiprūs vartininkai. Stiprus gynybos centras (Samusiovas – Skinderis ir netgi Giedrius Klevinskas ar Gnedojus, kai prireikia). Labai stiprūs ir energingi gynybos kraštai (Skroblas ir Vaidas Slavickas). Gynyboje buvo tik du klaustukai. Viena, iš esmės šie žaidėjai neturėjo padorios pamainos. Iškritus vienam ar kitam, į jų vietą praktiškai tegalėjo stoti tik dubleriai. Giedrius Klevinskas žaidė neblogai, tačiau jis buvo vienintelis toks. Gnedojus ir šiemet nesugebėjo į Sūduvos žaidimą normaliai integruotis, o be šių dviejų žaidėjų tebuvo dublerinis rezervas. Šis niuansas tapo reikšmingas būtent antroje sezono pusėje, kai vis daugiau žaidėjų praleisdavo rungtynės dėl kortelių ar nedidelių traumų.

Antrasis gynybos klaustukas buvo ne mažiau reikšmingas – kur šioje sistemoje kišti Leimoną? Jaunas žaidėjas, kuris pernai padarė didžiulę pažangą, atėjus komandon Skroblui iš esmės liko be darbo.

Puolėjų problema buvo ta pati, kaip ankstesniame sezone. Jų tiesiog buvo žiauriai per mažai. Ten buvo vienintelis Lukšys ir du jo dubleriniai pagalbininkai (Brokas ir Brunas Biskys), kurie kol kas ir tegalėjo būti karts nuo karto aikštėje pasirodančiais atsarginiais. Lukšio klausimas taip pat buvo nelengvas. Pernai jis sužaidė pakankamai vidutinišką sezoną (lyginant su jo ankstiniais metais Ekrane). Ir nors šiemet Lukšys žaidė žymiai geriau ir savo pernykštį įvarčių skaičių pasiekė per pusę sezono, reikia konstatuoti, kad Sūduva jam taip ir netapo komanda, efektyviausiai galinčia atskleisti savus sugebėjimu.

Laimė puolėjams gerai talkino saugai. Sezono pradžioje daug mušė Gardzijauskas (tiesa, jo įvarčiai sezono viduryje ir baigėsi). Daug visą sezoną mušė Radavičius ir Urbšys. Tačiau saugai turėjo kitą bedą, kuri žiauriai atsiliepė ir bendram komandos vaizdui aikštelėje. Komandoje nebeliko nei Kozyuberdos, nei Maciulevičiaus, nei Božinovskio. Pastarieji du pernai dalinosi aikštės centrą ir tai darė pakankamai sėkmingai. Ukrainietis tą būtų galėjęs daryti – ką ir įrodė per trumpą pasirodymą šiemetinėje Sūduvoje. Viskas.

Kas bus komandos variklis? Kas tvarkys perdavimus aikštės viduryje? Kas bus jungiamoji grandis tarp gynybos ir puolėjų?  Šie klausimai buvo keliami dar ikisezoninio pasirengimo metu. Jie buvo keliami ir per visą sezoną – iki pat paskutinių rungtynių. O keliami jie buvo dėl to, kad treneriams iš vidinių resursų taip ir nepavyko rasti šios problemos sprendimo. Žaidėjas, galintis tapti stipriu komandos strategu aikštėje neatsirado. Daug tikėtasi ir Gardzijausko. Buvo galima galvoti apie Urbšį. Aš net Vaidą Slavicką siūliau perkvalifikuoti į centro saugą, nes buvo akivaizdu, kad šis žaidėjas turi tam duomenų.

O treneriai išmėgino vieną vienintelį variantą (neskaitant tų kelių rungtynių nuo Kozuyberdos pasirodymo ir iki jo traumos). Centro saugu nutarė paversi Povilą Leimoną. Drąsus, tačiau tuo pat metu ir žiaurus sprendimas. Jaunam žaidėjui, kuris ką tik pramoko efektyviai griauti priešininkų atakas, tokia misija tiesiog buvo pernelyg sudėtinga. Nes čia reikėjo ne tik persikvalifikuoti, bet ir savyje atverti visiškai kitas savybes. Tas, kurių iki šiol jam nereikėjo. Greičiausiai dėl to, kad šis projektas nepavyko, Leimonas buvo atitrauktas atgal link gynėjų ir užėmė atraminio saugo vietą. Ir ačiū dievui. Nes čia jis apsiprato ir galų gale vėl tapo realiausiu kandidatu į „Didžiausios metų pažangos“ apdovanojimą. Leimono evoliucija galime visi pasidžiaugti, tačiau aikštės centro problemų Leimonas neišsprendė. Pačioje sezono pabaigoje šį darbą iš esmės dirbo Urbšys. Kartais geriau, kartais prasčiau, bet buvo akivaizdu, kad ir jam būti komandos centriniu varikliu baisiai nelengva.

Taigi, turint didžiulę skylę aikštės centre, lyg ir buvo natūralu pereiti prie žaidimo, kuriam būdinga sutelkta ir akcentuota gynyba. O aikštės centras ir puolimas buvo palikti savieigai. Puolam tik kraštais, ataką gali pradėti bet kas (tai yra tie, kurie leisdavo sau drįsti tokios misijos imtis), o toli priekyje esantis vienišas centro puolėjas apskritai buvo paliktas likimo valiai. Tarsi komandos žaidimo schemose jo net nebūtų. Kartais reikia net stebėtis, kaip Lukšys apskritai bent dešimt įvarčių sugebėjo įmušt. Juk į žaidimo schemas jis visiškai nebuvo traukiamas.

O tada jau nutiko tai, kas ir turėjo nutikt. Jei pradžioje Sūduvos mašina veikė visai neblogai (ypač lošiant su šviežiais A lygos debiutantais), tai vėliau net ir silpniausi varžovai sugebėjo perprasti visą Sūduvos triukų arsenalą. Vėtra ir Ekranas, turėję padoresnius trenerius, tai padarė dar anksčiau. Šiems net ir pirmo rato rungtynėse su Sūduva pakakdavo skirti daugiau dėmesio Sūduvos krašto saugams ir mūsų komandos žaidimas puolime tapdavo bedantis.

Tačiau daugiau lyg ir nieko pasiūlyta nebuvo. Sūduva sezono pabaigoje žaidė lygiai tokį pat žaidimą, kaip ir pradžioje. Tik aplinkybės buvo sudėtingesnės, todėl ir rezultatai – prastesni. Viena, varžovai perprato Sūduvos bėdas ir trūkumus. Antra, nebeliko Samusiovo, o su juo ir geležinės gynybos. Trečia, komandoje taip ir neatsirado Kapitono iš didžiosios raidės, kuris sugebėtų rungtynių metu ir reikalui esant komandą sutelkti konkrečiam tikslui pasiekti.

Štai taip. Pabaigai galime prisiminti Sūduvos žaidimo viražus per dvejus pastaruosius sezonus. Taip bus lengviau pamatyti, kokie kataklizmai dėjosi komandoje. Ir galbūt bus lengviau suprasti, kodėl jau antrą sezoną netenkina nei žaidimas, nei rezultatai.

Pradėkime nuo gražiojo, techniško ir į puolimą linkusio Gabrio Sūduvos stiliaus. Juo pradėjome pernykštį sezoną. Deja, dėl nepaaiškinamų priežasčių (turiu omeny, kad jos normaliai taip ir nebuvo paaiškintos), praeito sezono pradžioje matėme tik šio stiliaus nevykusias liekanas. Chaosas aikštėje, nežinantys kur pasidėti žaidėjai – gal dėl to žaidėjai dažniausiai ir nuspręsdavo lėkti į puolimą? Kas matė, dar ilgai prisimins lemiamas Gabrio rungtynes – su Vėtra Vilniuje, kuriose komanda buvo visiškai pakrikusi. Tuomet pasirodė Pankratjevas ir smūginiu-taraniniu būdu pamėgino komandą paversti totalinio futbolo mašina. O šiemet staiga Sūduva transformavosi į gynybinio futbolo bastioną, kuris priešų atakas atlaikė lygiai pusę sezono.

Tai ar gali pykt, kad šitaip mėtoma ir vėtoma komanda nepajėgia laimėti aukso medalių? Būtų keista ir stebuklinga, jei sugebėtų. Nes kliūčių žiauriai daug, o padorių pagalbininkų – nė vieno.

>>>

Žaidėjai. Kai kurie iš jūsų pamenate, kad pernai kruopščiai, sąžiningai ir smulkmeniškai tiksliai pamėginau įvertinti kiekvieną Sūduvos žaidėją, naudodamas penkiabalę vertinimo skalę. Šiemet taip pat norisi vertinti, tačiau tokio pažymių tikslumo nebesilaikysiu. Gerai. Patenkinamai. Blogai. Tokie šiemet bus pažymiai.

Tų, kas sužaidė GERAI yra ne taip jau ir daug. Juolab, kad šių metų sistemoje „gerai“ yra taip pat ir „labai gerai“

Nieko nuostabaus, taip visada būna. Pirmiausia – Mantas Samusiovas. Bet apie jį čia jau tiek prikalbėta, kad daugiau burnos aušinti neverta. Viskas su juo aišku.

Saulius Klevinskas sužaidė pavyzdinį sezoną. Ramiai, užtikrintai ir be klaidų. Lyg pernai nebūtų visą sezoną prasėdėjęs ant suolo. Sūduva turi gerų vartininkų (Lietuvoje jų apskritai yra nemažai). O Klevinskas šiemet buvo ta grandis, kuri dirbo šimtui procentų.

Naujokas Alfredas Skroblas man labai patiko. Dedu jam riebų pliusą. Energingas, dinamiškas, spėjantis ir gintis, ir puolime sudalyvaut. Patikimas ir galvojantis žaidėjas. Bus džiugu, jei jį pavyks išsaugoti ir kitiems metams.

Ramūnas Radavičius čia taip pat turi savo vietą. Ne šiaip sau jį geriausiu išrinko ir šio blogo skaitytojai, o ir didžiuosiuose rinkimuose jis užėmė neprastą vietą. Tai buvo vienas iš nedaugelio, kurį šiaip ne taip galėtume vadinti lyderiu. Ir nors Radavičius žaidė banguotai, tačiau bendram vaizdui aikštelėje ir rezultatui jis tikrai turėjo nemažos įtakos.

Čia aš matau ir Povilą Leimoną. Šis žaidėjas vertas atskiros šnekos – galbūt kada taip ir padarysiu. Džiugu, kad Leimonas yra progresuojantis žaidėjas, kasmet žaidžiantis vis geriau. Šiemet jam tikrai buvo nelengvas sezonas – juk persikvalifikuoti jaunam žaidėjui tikrai turėtų būti nelengva. Kaip bebūtų, Leimonas sužaidė ir jau garantuotai tapo pagrindinės sudėties žmogumi. Jeigu jis į priekį ir toliau judės tokiais tempais, iki rinktinės jam netoli šaukia.

Į šią gretą aš ramiai traukiu ir Ričardą Beniušį. Iš esmės jis yra antrosios sezono dalies Sūduvos herojus. Buvo matomas, mušė daug ir apskritai pasirodė, kaip puolėjas, žymiai geriau pritampantis prie Sūduvos žaidimo, nei Lukšys. Įdomu tai, kad Beniušis ne tik naudojosi kitų komandos draugų sukurtomis progomis, bet ir pats kūrė. Dažnai mažumėlę atsitraukdavo, palaikydavo kamuolį, kai to reikėdavo (taip, Beniušis yra iš tų, iš kurių kamuolį iškrapštyti labai sunku) ir karts nuo karto padarydavo gerą pasą krašto puolėjams, pavyzdžiui, Giedriui Slavickui.

PATENKINAMAI sužaidusių – didžiausias būrys. Taip būna visada.

Šios grupės priekyje stovi Vaidas Slavickas. Sakysite klystu? Juk ir žaidė patikimai, ir į rinktinę buvo kviečiamas, ir geriausio rinkimuose buvo gerai įvertintas (turiu omeny futbolas.lt rengtus rinkimus). Tačiau jei Leimono progresu galime džiaugtis, Vaido Slavicko evoliucija pasiekė kritinę ribą ir sustojo. Tai yra geras ir stiprus žaidėjas, kuriam lietuviško čempionato rėmai jau yra per siauri. Taigi, tobulėti nebėra kur. Manau, Vaidas Slavickas yra tas, kuriam reikia ūmiai galvoti apie išvažiavimą į padoresnį čempionatą. Dabar pats laikas. A lygos limitai išsemti, o per ilgai užsivėdėti ir tapti amžinu LT čempionatų dalyviu pavojus yra gana didelis. Kad paskui nenutiktų, kaip kokiam Radzinevičui, kuris išvažiavo tuomet, kai jau buvo vėlu. Mažumėlę liūdna galvoti apie tai, kad žaidėjas subrendo palikti Sūduvą. Tačiau svarbu juk ne tik komandos, bet ir jos narių ateitis bei gerovė.

Marius Skinderis. Didžiąją sezono dalį žaidė gerai ir stabiliai, tačiau į pabaigą toks tikslus nebebuvo. Samusiovo išėjimas čia greičiausiai turėjo įtakos, o gal ir mintys apie tai, kad Sūduvoje žaidžia paskutinį sezoną. Čempionato pradžioje dažnokai ant suolo pasėdėdavo, vėliau buvo stabilus pagrindo žaidėjas, o į pabaigą – ir vėl trenerių dažnai ant suolo buvo paliekamas. Skinderį apskritai nelengva vertinti. Kaip ir keistą trenerių nemeilę jam. Kažkuriame taške rašiau apie tai, kad Skinderis yra labai geras pagalbininkas, nudirbantis daug juodo darbo. Tačiau būti gynybos lyderiu jam yra per sunku. Gal ir amžius jau nebeleidžia. Štai kodėl Samusiovo išėjimas greičiausiai buvo svarbus ir Skinderio išvaizdai aikštėje.

Irmantas Zelmikas atėjo sezonui įpusėjus ir turėjo pakeisti Samusiovą. Sužaidė normaliai, esminės įtakos žaidimui kažin ar turėjo – tiesiog atliko darbą ir atsigavo po traumos. Kažin ar galėjai tikėtis maksimalistinio žaidimo iš žmogaus, kuris ką tik pradėjo sportuoti po traumos ir kuris kažin ar turėjo kokių nors ilgalaikių planų, susijusių su Sūduva. Žodžiu, Zelmikas labiau buvo vardas, nei tas Zelmikas, kuris pernai lošė už FBK ir Lietuvos rinktinę. Ir neišvengiamai kyla pasirinkimo klausimas. Kas geriau – Zelmikas pusei sezono ir sąlyginis stabilumas ar rizika į jo vietą statant kokį Urbą. Bronzos medalių laimėjimui Zelmikas didesnės įtakos tikrai neturėjo. O rimtai apšaudyti neblogą dublerį tikrai būtų buvę naudinga galvojant apie ateinantį sezoną. Ir vėl galima prisiminti Leimoną, kuris pernai į pagrindą buvo perkeltas dėl to, kad nebuvo ką statyti į gynybos kraštą. Pradžia buvo žiauriai sunki, užtat pažiūrėkite, kaip Leimonas žaidžia šiandien.

Čia galima įrašyti ir Giedrių Klevinską. Žinomas veidas, kuris taip pat stebuklų neprikretė – tiesiog buvo pakankamai geru ir pakankamai patikimu atsarginiu.

Bendrai imant, Giedrius Slavickas tikrai sužaidė geresnį sezoną, nei buvo pernykštis. Kaip visada, priekaištų jam daug kas turėjo, tačiau reikia pripažinti, kad buvo rungtynių, kai Giedrius iš tikro žibėdavo. Faktas yra vienas – šis žmogus kiekvienose rungtynėse atiduoda maksimumą. Belieka patikslinti perdavimus iš kraštų link vartų ir įgauti daugiau ryžto mušti pačiam situacijose, kai mušti mažų mažiausiai verta. Galbūt Slavickas atsigauna? Būtų smagu. Labai to norėčiau.

Andriaus Urbšio žaidimą įvertinti žiauriai sunku. Kažkaip nemažai šiais metais tokių žaidėjų komandoje buvo. Iš esmės Urbšys žaidė po ilgos pertraukos – praeitas sezonas jam buvo visiškai tuščias. Jis darė žiauriai daug klaidų, kartais lemiamų. Tačiau, man rods, Urbšys taip pat sugrįžta į savo žaidimą. Antroje sezono pusėje jis dažnokai darbuodavosi centre – sudėtingiausioje pozicijoje – ir į pabaigą matėsi, kad šioje vietoje žaisti pamažu apsipranta. Kaip niekad daug įmuštų įvarčių šį žaidėją ir leido vertinti teigiamai. Jei kitame sezone centro problema nebus sprendžiama nusamdant tam tinkamą žmogų, Urbšys manau, galėtų čia tvarkytis. Esminis dalykas, kurį jis turėtų pagerinti – sprendimo priėmimo greitį. Šiuo metu akivaizdžiai matėsi, kad jis yra linkęs uždelsti ir pavėluoti su perdavimu. Dėl to ir kilo netikslių perdavimų procentas – tiesiog kai mintis gera, tačiau pavėluota, kamuolys kolegą pasiekia tuomet, kai aikštėje situacija jau būna pasikeitusi.

Pirmasis ispanas A lygoje. Esau, pasirodęs Sūduvoje, keletą rungtynių tiesiog siautėjo aikštėje, keldamas mums ir džiaugsmą, ir susižavėjimą. Netgi būdamas akivaizdžiai fiziškai per silpnas šiaurietiškam futbolui. Tačiau mes jį gyrėme. Dėl kitokio žaidimo suvokimo. Dėl sugebėjimo numatyt kelis žingsnius į priekį ir būtent ten atiduoti kamuolį. Dėl smūgių, kurie dažniau būdavo labiau gudrūs, nei galingi. Matėsi, kad ir pati komanda mažumėlę atsigavo – tiesiog ir Esau kolegoms žaisti tapo šiek tiek įdomiau, kai aikštėje atsirado nelietuviškai mąstantis žaidėjas ir mums dar nematyta futbolo mokykla. Deja, vėliau Esau aprimo. Nežinau tikrųjų priežasčių, tačiau manyčiau, kad didžiausios įtakos tam turėjo būtent fizinių pajėgumų trūkumas ir pasikeitusios žaidimo sąlygos. Lietuviškas ruduo futbolą padaro tokiu, kokio ispanams retai kada tenka žaisti. Paskutinėse sezono rungtynėse Esau atrodė beveik apgailėtinai – pavargęs, miegantis, žiauriai vėluojantis su perdavimais, kvailai klystantis. Tačiau kad ir kokia buvo jo sezono pabaiga, komandai jis tikrai gali duoti naudos. Ypač jei kitam sezonui geriau būtų parengtas fiziškai.

Karolis Chvedukas. Sakyčiau, kad Karolis buvo geriausias iš viso jaunimo, kuris Sūduvoje šiais metais pasirodė. Žaidė jis nedaug. Žymiai mažiau, nei Brokas, Zagurskas ir Krasnovskis. Tačiau tie keli kartai, kai jį mačiau, parodė, jog Chvedukas – akivaizdus pagrindinės sudėties kandidatas. Atsidavimas ir maksimali energija su kuria žaidė Chvedukas yra lyg ir privalomos jauno žaidėjo savybės. Tačiau bent jau man pasirodė, kad Chvedukas yra galvojantis ir visai neblogai taktiškai parengtas jaunas žaidėjas. O taip man atrodė žiūrint, kaip jis pasirenka pozicijas dvikovoms su priešininku. Juk nuo to dažnai priklauso, kas tokią dvikovą laimi. Labiau prityrusiems priešininkams Chvedukas čia ne taip jau smarkiai ir nusileisdavo. Ploju Chvedukui ir su nekantrumu laukiu jo pasirodymų kitame sezone.

O štai dar vienas veikėjas, kurio žaidimą Sūduvoje vertinti baisiai sunku. Povilas Krasnovskis. Tarp visų šio sezono jaunųjų naujokų ir visų į pagrindą pretenduojančių Sūduvos dublerių šis žaidėjas atrodo įspūdingiausiai. Bent jau taip buvo galima nuspręsti žiūrint jo pasirodymus aikštėje sezono pirmoje pusėje. Krasnovskis atrodė mąstantis, inteligentiškas, gerai aikštę matantis, aštrus žaidėjas. Jis netgi sužaidė keletą rungtynių, kai jo mušti įvarčiai nulemdavo baigtį. Tuomet atrodė, kad Krasnovskis aukštai šoks. Kad taps sezono atradimu. Todėl buvo nelabai suprantamas trenerio sprendimas visų likusių rungtynių metu labiau pasitikėti taip ir neišsipildžiusiu Zagursku, o ne Krasnovskiu. Dabar tingiu skaičiuoti, tačiau susidarė įspūdis, kad visų pirma aikštėje pasirodo Zagurskas, o tik po – Krasnovskis. Nieko nuostabaus, kad jam teko ir mažiau laiko, ir mažiau rungtynių. Nežinau to priežasčių. Tai ir vertinti tokio trenerių sprendimo nesiimsiu. Be abejo, jie mato geriau.

Tuo tarpu Povilas Lukšys tikrai sužaidė geresnį sezoną (tiksliau – pusę sezono) nei pernai. Manau, dar pamenate, kad aname sezone, nepaisant to, kad buvo rezultatyviausias, vis viena realiausiai pretendavo į „Neišnaudotų progų karaliaus titulą“. Šiemet Lukšys buvo žymiai efektyvesnis ir tą patį įvarčių kiekį sumušė per pusę sezoną. Jei būtų likęs – galėjo realiai dar kartą tapti rezultatyviausiu sezono žaidėju. Iš kitos pusės – esminės su šiuo žaidėju susijusios problemos išliko. Tik jos priklausė ne nuo jo, o nuo aplinkos. Netinkama tai buvo komanda Lukšiui. Jis yra puolėjas, kuris turi velniškai gerą uoslę – atsidurti ten, kur reikia. Tik progų tiems atsidūrimams jam buvo labai mažai. O vienam kovoti su trimis gynėjais dėl aukštų balionų, siunčiamų iš savo aikštės pusės, Lukšiui paprasčiausiai trūksta fizikos. Todėl Beniušis ir atrodė žymiai stipriau, efektyviau ir patikimiau. Trumpai tariant, noriu Lukšį pagirt, kad apskritai tiek įvarčių sumušė ir dar kartą pabrėžt, kad į Sūduvą jis pateko netinkamu laiku.

Dauguma pašalinių specialistų ir Sūduvos generalinis treneris Audrių Broką įvardijo kaip geriausią jauną Sūduvos futbolininką šiame sezone. Aš toks drąsus nebūčiau. Yra įtarimo, kad dauguma pašalinių specialistų Broko žaidimą vertino pagal jo pasirodymą paskutinėse rungtynėse su Ekranu, kurias per TV rodė. Jose jis iš tikro buvo ryškiausias žaidėjas. Bent jau iki traumos. Tačiau jo pasirodymas šiose rungtynėse daug ką pasako. Sakyčiau, kad Brokas akivaizdžiai progresavo. Štai ką reiškia, kai jaunas žaidėjas gauna pakankamai laiko aikštėje. Juk Brokas patenka tarp tų 9 Sūduvos žaidėjų, kurie šiame sezone spėjo pasirodyti net 31-ose rungtynėse. Ir jei Brokas, pasveikęs po visų traumų, kitais metais pradės lošti nuo to taško, kurį pasiekė žaisdamas su Ekranu, tai apie jo ankstesniuosius šio sezono pasirodymus nereikės nė kalbėti.

Chm. Ogi dabar žiūriu, kad iš tikro BLOGAI sužaidusius ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti.

Pirmiausia čia reikia paminėti Mindaugą Gardzijauską, nes jis čia minimas su išlygom ir stovi ant ribos tarp patenkinamo ir blogo žaidimo. Nesuprantu aš šio žaidėjo ir jo gyvenimo Sūduvoje. Pernai atrodė, kad jis tiesiog neturėjo galimybės atsiskleist, nes komanda turėjo akivaizdų saugų perteklių. Šiemet jis turėjo visas galimybes tapti komandos lyderiu. Bent jau aikštėje. Netapo. Ok, gali būti, kad jam tiesiog neskirta būti vadų. Tam reikia tam tikrų savybių ir nusiteikimo. Nieko baisaus ar blogo, kad ne visi žmonės turi įgimtą lyderio gyslelę. Tačiau jo indelis į šiemetį žaidimą tikrai turėjo būti didesnis. Vien dėl jo patirties ir teorinių sugebėjimų, kurie Sūduvoje taip ir nesužydėjo. Pirmoje sezono pusėje jis žaidė daug ir mušė daug. Buvo tarp rezultatyviausių visą laiką. Antroje sezono pusėje Gardzijausko komandoje praktiškai neliko. Kodėl? Nežinau, nes niekas to taip ir nepaaiškino. Gal kas žinot?

Kazimieras Gnedojus – dar vienas žaidėjas, kuris taip ir neišsipildė. Po jam labai nesėkmingo sezono aš vis dar tikėjau, kad jis sužais šiemet. Deja. Taip neįvyko ir nieko nenustebino komandos vadovų sprendimas su šiuo žaidėju atsisveikint. Jis išvažiavo į Estiją ir, kaip suprantu, sužaidė visai padorų sezono galą.

Broliukai Biskiai – dar viena neišsipildžiusi sezono pradžios viltis. Ypač daug vilčių kėlė Brunas – dėl to, kad per draugiškas gerai atrodė ir dėl to, kad buvo akivaizdus žmonių trūkumas puolimo grandyje. Ir vėl – nelabai žinau kodėl, tačiau kone kiekvienose draugiškose lošę braliukai čempionatui prasidėjus, aikštėje beveik nepasirydavo ir lygiai taip pat iš komandos buvo paleisti.

Čion patenka ir vienintelis žaidėjas, kuris stabiliai aikštėje pasirodydavo visus metus, nors ir retai sužaisdavo ilgiau kėlinį. Eivinas Zagurskas prieš sezoną taip pat pusėtinai atrodė. Ir nors traumą baigęs gydytis Krasnovskis atrodė geriau, tačiau treneriai nuolat pirmenybę teikdavo būtent Zagurskui. Deja. Visi matėme, kad šis jaunas žmogus atrodė beviltiškai. Jam tiesiog trūko pačių elementariausių padoraus žaidimo elementų. O kai treneris per paskutines A lygos rungtynes jį dar mėgino mokyti to, kad kartais galima patogesnėje padėty esančiam kolegai pasą atiduot – atrodė iš tikro apgailėtina.

Kas liko NEĮVERTINTAS? Tie, kuriuos įvertinti yra sunku dėl labai fragmentiško pasirodymo aikštėje.

Sargey Kozyuberda. Ukrainietis, ačiū dievui, į Sūduvą sugrįžo antroje sezono pusėje. Deja, sužaisti jis spėjo šešias rungtynes. Penkias iki traumos ir dar vienas tuomet, kai trauma atrodė išsigydyta. Matyt, išsigydyta nebuvo. Kozyuberdos sugrįžimas buvo žiauriai optimistinis – jis buvo tas žmogus, kurio komandai reikėjo nuo pat draugiškų ikisezoninių. O turint omeny energiją ir atsidavimą, nuolatiniais jo žaidimo palydovais, galima drąsiai daryti prielaidą, kad su Kozyuberda Sūduvos rezultatai galėjo būti kiti. Deja.

Armantas Vitkauskas. Viso už pagrindinę komandą sužaidė keturias rungtynes, praleido vieną įvartį. Kiek jį teko matyti – žaidė puikiai. Patikimai ir ramiai. Žodžiu, viskas tvarkoj su Sūduvos vartininkais. Labai tvarkoj. Taip tvarkoj, kad vis dar kirba mintis apie tai, kad vienas jų tikrai galėtų išvažiuoti į kokį padoresnį klubą. Ne dėl to, kad nereikalingas, o dėl to, kad gaila žiūrėti, kaip ant suolo sėdi talentingas žaidėjas. Nesvarbu, kuris iš jų sėdi – Vitkauskas ar Klevinskas.

Gynėjas Gytis Urba sužaidė vienas pilnas rungtynes. Patirties stoka jautėsi, jautėsi ir fizinės jėgos trūkumas. Tačiau sužaidė jis tas rungtynes tikrai neblogai. Gaila, kad daugiau progų jam taip ir nepasitaikė.

Likusieji dubleriai. Kliučinykas. Bagdonavičius. Lasevičius. Plikaitis. Doreika. Žaidė ne daugiau kėlinio. Todėl tiesiog nėra ką apie juos pasakyti. Lauksim kito sezono.

Na ir paskutinis sąraše – latvis Kazura. Žaidė vieną kartą, jei neklystu Gargžduose su Banga ir išvažiavo namo. Daugiau ką pridurti neturiu. Treneris tuomet aiškiai pasakė – šis žaidėjas gali būti kada nors naudingas, tačiau reikia, kad efektas būtų tuoj pat. Dėl to komandoje atsirado Zelmikas.

Štai ir visa šių metų Sūduva. Viso – 31 žmogus. Tačiau daugiau nei 10 rungtynių spėjo sužaist tik 18 jų. O turint omeny, kad net penki žaidė tik pusė sezono, pagrindinių vežikų lieka ne tiek jau ir daug.

Tiek žinių. Dabar sezoną jau iš tikro skelbiu užbaigtą.

Interviu su treneriu

Buvau dienai dingęs iš internetinės erdvės, o sugrįžęs skubu papildomai paskelbti Miesto laikraščio pokalbį ir su komandos treneriu. Dėkui tam, kas pastebėjo ir mums apie tai pranešė. Nors šis pokalbis nebuvo toks išsamus ir tiek daug minčių keliantis, kaip interviu su prezidentu, tačiau istorijos vardan ir jį verta atskiru paskelbimu paskelbti.

>>>

Juozas Raškauskas: Būna, kad norai neatitinka galimybių

Pokalbis su „Sūduvos“ futbolo komandos vyriausiuoju treneriu  Gedeminu Jarmalavičiumi.

– Kaip vertinate pasibaigusį sezoną?

– Gerai. Laimėti A lygos čempionato bronzos medaliai, iškovota Lietuvos futbolo federacijos taurė, įveikę praėjusių metų čempionę – Panevėžio „Ekrano“ komandą –  laimėjome Supertaurę. Du „Sūduvos“ žaidėjai buvo kviečiami į Lietuvos nacionalinę rinktinę, keturi – į jaunimo iki 21 – erių metų. Mano kolegos Donatas Vencevičius ir Audrius  Ramonas buvo Lietuvos nacionalinės rinktinės trenerių štabe. Tad  pasidžiaugti yra kuo, o komandos kapitono Sauliaus Klevinsko žodžiai: „Treneri, tokio gero sezono „Sūduva“ dar nežaidė“ manau  daug ką pasako.

Aišku, buvo ir nesėkmių. Po Europos lygos rungtynių su Danijos komanda prasidėjo tam tikra krizė. Ar ją įveikėme, dėl to  būtų galima diskutuoti, bet viskam buvo ir objektyvių, ir subjektyvių priežasčių. Daug praradome, kai komandą paliko Mantas. Samusiovas. Šis patyręs žaidėjas  buvo lyderis aikštėje ir už jos ribų, vienijo kolektyvą. Kita objektyvi priežastis – trumpas futbolininkų suolelis (pinigų buvo tiek kiek buvo), praktiškai turėjome 12-13 vyrų. Kaip žinia, tokia situacija neskatina vidinės konkurencijos. Kita vertus, mes, treneriai,  buvome su žaidėjais praktiškai kiekvieną dieną, žinojome jų galimybes. Jie padarė labai daug.

– „Sūduvos“ futbolo  klubo prezidentas Vidmantas Murauskas komandai priekaištavo, kad ji nežaidžia gražaus futbolo.

– Ką reiškia žaisti gražų futbolą? Mes stengėmės tai daryti, bet ne visada pavykdavo. Sunku būtų rasti komandą, kuri sugebėtų visą sezoną demonstruoti gražų žaidimą. Prisiminkim Europos grandus „Barseloną” ar Madrido „Real”, o ir „Ekranas“ bei Vilniaus  „Vėtra“ sužaidė ne vienas blogas rungtynes –  kalbu ne apie rezultatą, bet  žaidimo kokybę. Tiesiog būna, kad norai ir pastangos neatitinka  komandos galimybių.

– Ar dažnai „Sūduvos“ komandoje žaisdavo pagiringi futbolininkai?

– Neetiškas  klausimas. Mes, komandos treneriai, žinome vieną tokį atvejį, bet tų dviejų futbolininkų komandoje nebėra. Kiekvieną treniruotę futbolininkus tikrina  komandos gydytojai.

– Ar domitės Vilkaviškyje sumušto Audriaus Broko sveikata?

– Be abejo. Tai darome kiekvieną dieną. Audriui praeitą ketvirtadienį sėkmingai atlikta operacija,  jis bus išleistas iš ligoninės tolimesniam gydymui ir reabilitacijai

– Kaip įvertintumėte jaunuosius „Sūduvos” futbolininkus?

– Geriausiai aikštėje atrodė jaunieji A. Brokas ir Karolis Chvedukas. Gaila A. Brokas patyrė traumą paskutinėse rungtynėse su Panevėžio „Ekranu”, o po to dar tas įvykis…

– Europos lygos turnyro antrojo etapo rungtynėse „Sūduva“ namie nusileido Danijos „Randers“ vienuolikei. Ar pralaimėjimą lėmė itin bloga aikštė?

– Visi mini aikštę. Ji buvo  vienoda abejoms komandoms. Pripažįstame, kad danai prie sąlygų   prisitaikė greičiau. Kitas dalykas, Danijoje mes privalėjome laimėti, bet teisėjo sprendimai, švelniai tariant,  buvo keisti, todėl rungtynės baigėsi lygiosiomis. O galimybė patekti į trečiąjį etapą buvo reali.

– Internete sirgalius rašo: „Baigėsi sezonas – baigėsi pykčiai: treneriui reikia ranką paspausti už visą darbą. Komandai paploti.” Ar buvo koks nors žaidėjų, trenerių vadovų suėjimas, sezono įvertinimas?

– Ačiū sirgaliui, tikrai ačiū. Dėkoju visiems Marijampolės futbolo mylėtojams, o ypatingai „Sūduvos sakalams”. Šaunuoliai, lai tokie būna ir kitais metais,  ir dar kitais. O įvertinimo nebuvo. Važiuojame į Kauną, į apdovanojimų ceremoniją, tai gal ir bus sezono uždarymas

– „Sūduvos“ „fanai”  išrinko šių metų geriausių „Sūduvos“ žaidėjų trejetą, tai Ramūnas Radavičius, S.Klevinskas ir Vaidas  Slavickas. Koks būtų jūsų trejetas?

– Nenorėčiau išskirti žaidėjų.

Aš sutinku su sirgaliais, galbūt sukeisčiau futbolininkus vietomis.

 – Ar kepurėlė, kurią dėvite per rungtynes, yra talismanas?

– Taip.

Sezono memuarai: I dalis.

fin1

Pagirios – įžanga.

Keistas buvo sezonas. Neeilinis. Išskirtinis. Tie, kas buvo su mumis šiais metais, ilgai dar jį prisimins. Nors Lietuvos futbolas be pašalinių faktorių sunkiai kol kas egzistuoja, tačiau šiemet jie buvo ypatingi. Neketinu čia pateikti išsamios analizės, tačiau keletą dalykų paminėti norisi.

Kas vis dar galvoja, kad futbolas yra tik sportas – tegul meta į mane akmenį. Dabartinės krizės liūdniausias padarinys yra ne tiesioginis pinigų nykimas kiekvieno Lietuvos piliečio piniginėje. Liūdniausia, kad krito įvairiausių dalykų kokybė. Televizijos rodo prastesnius filmus, laikraščiai perpus suplonėjo, o Lietuvos futbolo čempionatas leido mums pasidžiaugti tik tuo, kad jis apskritai įvyko.

Pirmiausia krito visų komandų biudžetai, kas lėmė energingą aukštesnio lygio žaidėjų nykimą iš Lietuvos – tiek vietinių, tiek užsieniečių. Keli mažiau reikšmingi klubai apskritai užsidarė, o legendinis Žalgiris, savanoriškai nugarmėjo į žemesnę lygą. Ir nors Žalgirio skrido žemyn dėl kiek kitokio plano problemų, tačiau tai, kad jis tebėra toje pačioje nulinėje zonoje ir šiandien greičiausiai lėmė bendras ekonomikos smukimas.

fin2

Jau nepamenu, kur ši nuotrauka buvo skelbta ir kas jos autorius. Jei neklystu – ji dokumentuoja sezono pradžios taurės rungtynes, kuriose dalyvavo FBK. Belieka pridurti, kad blogo autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su ta, kuri vaizduojama bloge skelbiamose nuotraukose.

Antra, įvyko maištas dvare, kurio padarinius teko likviduoti desperatiškomis priemonėmis. Mane nuliūdino ne tai, kad dvi svarbios Lietuvos futbolui komandos nugarmėjo į trečią lygą, o jas pakeitė tokiai misijai nesirengę naujokai. Žymiai liūdnesnis yra įtarimas, kad šį bardaką nulėmė – iš šalies žvelgiant netikėtas – dviejų asmenybių asmeninis konfliktas, kurio tikrąsias priežastis kol kas istorija nutyli. Turint omeny Varanavičiaus ir Romanovo senus ryšius bei pastarojo visapusišką dalyvavimą kone visuose Lietuvos futbolo lygiuose, nori nenori peršasi išvada, kad pykosi tikrai ne „federacija“ ir „keli privatūs klubai“.

Kitas liūdnas dalykas, kurį ši istorija atvėrė – lietuviškos sporto žiniasklaidos bedantizmas. Nei konflikto metu, nei po jo nė vienas sporto žurnalistas neatliko nesuinteresuoto, iš šalies žvelgiančio ir visuomenės interesą atstovaujančio tyrimo. Televizinio kriminalinio žurnalizmo atstovams Lietuvos futbolo krizė įdomi nepasirodė, o futbolą aptarnaujantys žurnalistai ko gero yra tiek asmeniškai pažįstantys abi konfliktavusias puses, kad bet koks „objektyvus“ tyrimas apskritai neįmanomas. Žurnalistai apsiribojo oficialios abiejų pusių pozicijos atpasakojimu ir asmeninės nuomonės pareiškimu. Niekas nė nemėgino lįsti giliau, todėl bent jau kol kas mes galėjome stebėti tik aisbergo viršūnę.

Ir nors Federacija ištraukė Lietuvos čempionatą iš aklavietės, jos performansą vertinu neigiamai. Iš šalies žvelgiant atrodė, kad ieškoti kompromiso net nebuvo bandoma – iškart buvo pereita prie jėgos demonstravimo. Ir net jei su žmogumi, kuris mano, jog Baltarusijos prezidentas yra geras vyras, susitarti labai sunku, Federacija privalėjo atviro konflikto išvengti. Nes jis visiems šaukte šaukė apie tai, kad Lietuvos futbolui nesvetima korupcija plačiausia prasme ir asmeninių interesų viršenybė prieš visuomeninį reikalą. Kažin ar lietuvišką futbolą buvo įmanoma labiau diskredituoti. Prieš tai nublanksta net pralaimėjimas Farerams.

Kitas, gan netikėtas šio čempionato palydovas (netikėtas, nes jame nebeliko FBK, Atlanto ir Žalgirio) buvo nuolatiniai stadionus saugančių tarnybų ir organizuotų gerbėjų konfliktai. Jie pasiekė tokį lygį, kad net pati Federacija pajuto būtinybę tarti savo Svarų Žodį. O juk čia veikė tas pats mentalitetas, kaip ir ankstesnėje epopėjoje. Iškart buvo pereita prie razborkių – kas kaltas – neramūs gerbėjai ar kietakakčiai apsauginiai. O niekas taip ir nepasakė tos elementarios tiesos, kad stadionus saugančių struktūrų pirminė ir fundamentaliausia misija yra ne kylančių konfliktų malšinimas, o užtikrinimas, kad tokie konfliktai apskritai nekiltų. Spėju, normaliame pasaulyje jau senokai suvokta, kad pigiau atsieina profilaktika, o ne chirurginis problemos sprendimas. Tačiau mes vis dar gyvename primityviame sovietinio stiliaus juoda-balta pasaulyje ir mūsų surusėjęs mentalitetas niekaip negali susitaikyti su tuo faktu, kad būna ir lygiosios, ne tik pergalės ir pralaimėjimai. Netgi tuomet, kai susiduria organizuoti futbolo gerbėjai ir jėgos struktūros.

fin3

Aukščiausias sezono taškas. Gailėtis galima tik dėl to, kad šis taškas buvo pasiektas sezonui vos prasidėjus.

Titanikas – apie tai, kaip Sūduva aisbergo mėgino išvengti. Kaip bebūtų, čempionatas įvyko ir Sūduva sužaidė identišką sezoną pernykščiam. Ir medalius laimėjo tik dėl to, kad čempionate nebeliko FBK. Aišku, nereikia pamiršti, kad Sūduva laimėjo ir šį tą daugiau – Taurę bei Supertaurę. Deja, mūsuose LFF Taurės reikšmė ir prestižas vis dar smarkiai atsilieka nuo čempionato, todėl, spėju, Sūduva lengva ranka tas taures išmainytų kad ir į sidabro medalių komplektą.

Štai trys didžiausi šio sezono Sūduvos gyvenimo pasiekimai. Pirmas – finansinis komandos stabilumas, išlaikytas viso sezono metu. Antra – Sūduvos trenerių komandiruotės į Lietuvos rinktinės stovyklas. Trečia – trumpas Samusiovo sugrįžimas.

O štai trys didžiosios neviltys. Pirma – vyriausiojo trenerio kompetencijos stoka. Antra – naujojo stadiono melioracijos problemos. Trečia – tolesnis komandinės Klubo dvasios ir filosofijos nykimas.

Šeši punktai yra mano subjektyviai parinkti. Nesutinkate – siūlykite savuosius. O dabar apie viską iš eilės.

Pinigai, pinigai, pinigai. Biudžetą prieš sezoną mažino kone visos komandos. Tačiau Sūduva buvo viena iš nedaugelio, kuri tą sumažintą lygį sugebėjo išlaikyti viso sezono metu. Bent jau taip buvo galima suprasti stebint viską iš šalies. Praktiškai visą sezoną nebuvo jokių gandų apie tai, kad Sūduvoje gali šlubuoti finansai. Vėlgi iš šalies žvelgiant – tai yra gero finansų planavimo rezultatas – juk geriau iš karto apimtis susimažinti ir pagal tai aiškiai planuoti gyvenimą, nei daug užsimoti, bet paskui skaudžiai kristi (kaip nutiko, pavyzdžiui, Taurui).

Faktas, kad buvo teisingiau iš karto pasakyti, kad žais vieni dubleriai, o jau vėliau, sąlygoms leidžiant, sukomplektuoti visai neblogą komandą. Trūkumų kaip visada komplektacijoje atrasti galima, tačiau džiugina jau vien tai, kad šiais metais nebuvo pusė komandos nusamdyta paskutinę akimirką. Tai leido tinkamai sezonui pasirengti ir netgi pusę sezono labai sėkmingai riedėti.

Kol kas galim tik spėlioti, kokia situacija vyniosis prieš kitą sezoną. Lietuviškas verslas gyvena šia diena ir retas kuris gali šimtu procentų garantuoti, kad po poros mėnesių neužsilenks. Tikėkimės, kad Marijampolės statybininkams ir langų gamintojams taip nenutiks. O jei nenutiks – tai ir komandą savo turėsime.

fin4

Povilas Lukšys – vienas iš nedaugelio į rinktinę patekusių Sūduvos narių. Žaidė trumpai, tačiau reikšmingose rungtynėse ir pasirodė tikrai geriau, nei buvo galima tikėtis.

Sūduva ir Lietuvos rinktinės. Kadangi Sūduva jau keletą metų kybo lietuviško futbolo viršūnėje, ko gero yra natūralu, kad tai yra vienas iš retų lietuviškų klubų, turinčių savo atstovus Lietuvos rinktinėse. Šiemet už jaunimo rinktinę lošė Chvedukas, Brokas, Krasnovskis ir Zagurskas. Į normalių vyrų rinktinę buvo kviečiami Lukšys, Vaidas Slavickas bei abu vartininkai. O dar įdomiau yra tai, kad portugalas į rinktinę pakvietė ir du Sūduvos trenerius – Vencevičių bei Ramoną. Iš esmės tai yra didesnis įvertinimas, nei vieno ar kito žaidėjo kvietimas. Jis neišvengiamai rodo, kad Sūduva turi nemažai parako. Keista, kad to parako kvapo ne visuomet jautėsi pačios Sūduvos žaidime. Sunku pasakyti, ką apie Sūduvos trenerių štabą mąsto komandos vadovai ir koks planas-chuliganas yra sudėliotas kitam sezonui. Du pastarieji sezonai turėjo kiekvienam parodyti, kad stipraus ir ilgalaikę perspektyvą galinčio dėlioti trenerio trūkumas tiesiogiai atsiliepia komandos rezultatams.

fin6

Geroji šio sezono žinia

Samusiovas. Futbolas yra komandinis žaidimas ir vienas žaidėjas labai retai gali turėti lemiamos įtakos komandos žaidimo kokybei. Kai taip nutinka, vadinasi arba komanda silpnoka, arba žaidėjas itin stiprus. Nežinau, kuris variantas yra teisingesnis galvojant apie Manto Samusiovo pusmetį Marijampolės Sūduvoje. Samusiovą į Sūduvą atvedė krizė. Deja, lygiai taip pat ji šį žaidėją ir išvedė. Tačiau net ir pusę sezono tokį žaidėją turėti yra naudinga ir Samusiovo atsiradimas yra didelis komplektuotojų nuopelnas.

Aišku, į komandos vidų neįlysi ir tikrosios Samusiovo įtakos Sūduvos žaidimo kokybei taip lengvai nenustatysi. Tačiau akivaizdūs buvo keli dalykai. Su Samusiovu žaidė viena komanda, be Samusiovo – kita. Su Samusiovu ji realiai taikėsi į pirmą vietą, be Samusiovo smigo žemyn. Be abejo, visko ant Samusiovo pečių nesuversi – buvo ir daugybė kitų faktorių, nulėmusių labai prastą Sūduvos žaidimą antroje sezono pusėje. Tačiau tam tikri Sūduvos žaidimo privalumai iškart virto trūkumais, kai tik komandoje neliko šio centro gynėjo.

Sūduva ko gero niekada nepasižymėjo ypatingai tvirta ir drausminga gynyba. Tačiau šiemet būtent tokia gynyba buvo pirmoje sezono pusėje. Net lošiant su pajėgiomis komandomis, pavojų prie Sūduvos vartų kildavo kaip niekad mažai. Ypatingai ilgai teko laukti ir pirmo praleisto įvarčio.

Samusiovas – lyderio tipo žaidėjas, kuris ne tik savo darbą gerai atlieka (bent jau lietuviško futbolo lygiui), bet ir organizacinių veiksmų nevengia imtis. Ir nors Sūduvos centras ir priekis nuo pat sezono pradžios didelių stebuklų nerodė, tačiau nieko nuostabaus, kad garantuota gynyba suteikdavo visiems papildomo pasitikėjimo. Kažkuriuo metu komanda netgi rodė mėginimų spausti priešininką po visą aikštę, kas iš esmės yra įmanoma tik tuomet, kai toliau nuo savo vartų lošiantys žmonės gali būti ramūs, kad už jų nugarų – tvirta gynybos linija.

Samusiovui Sūduvą palikus viskas grįžo į savo vėžes. Gynėjai ir vėl pradėjo makaluotis, be priežasties ir galvos lakstyti į puolimą ir greitai sulaukėme ne tik pirmų įvarčių į Sūduvos vartus, bet ir pirmų pralaimėjimų. Netvarkinga gynyba paprasčiausiai siunčia į klozetą viską, ko pavyksta pasiekti kitoms komandos grandims. Paskutinės rungtynės su Ekranu – puikus tam įrodymas. Nors Sūduva pirmavo, tačiau galų gale patyrė skaudžiausią pralaimėjimą per visą sezoną.

Taigi. Iš pradžių naudinga buvo pamatyti, kaip gali atrodyti nepramušama gynyba Marijampolės Sūduvos komandoje. Ir tai jau nemažai. Tačiau po to beliko klausinėti savęs, kaip vienas žaidėjas gali turėti tokios didelės įtakos komandos veiksmams. Ir stebėtis, kodėl Samusiovos išėjimas ištiko komandą lyg perkūnas iš giedro dangaus… Tam nebuvo pasirengta. Nors toks įvykių posūkis greičiausiai buvo nuspėjamas pačioje sezono pradžioje.

Štai tiek didžiųjų džiaugsmų. Pridurkim prie jų visus Sūduvos laimėjimus, man labai patikusį interviu su Murausku, oficialaus tinklapio atsinaujinimą… Sąrašą kiekvienas galit pratęsti. O dabar šoku prie rimtesnių reikalų.

fin7

Treneriams buvo nelengva. O kam lengva šiais laikais?

Trenerių štabo kompetencija. Iškart pareiškiu, kad vertinti trenerių kompetencijos man pačiam kompetencijos trūksta. Esu tikras, kad tarp jūsų yra tokių, kurie tai padaryti gali žymiai profesionaliau. Tad aš daugiau konstatuosiu, nei vertinsiu.

Trenerių krizė Sūduvoje tęsiasi antrus metus. Nors, kai pažiūri dar toliau, ypatingos ramybės čia nebuvo niekada. Net trenerių treneris Algimantas Gabrys čia buvo mėtomas ir vėtomas. Nuo to laiko, kai Sūduva pateko į A lygą, trenerių pakeitimų vidury sezono buvo tikrai nemažai. Čia kai kuriuos iš mūsų nuolat kai kurie kiti kritikuoja dėl pernelyg priekabaus trenerių vertinimo. Tačiau kai žvelgi į trenerių rotaciją Sūduvoje, tiesiog peršasi mintis, kad komandos vadovai trenerius vertina dar priekabiau. Ir jų, ir mūsų požiūriai į trenerio darbą ir jo vaidmenį komandoje iš esmės sutampa – visi mes manome, kad už komandos rezultatus pirmiausia yra atsakingas trenerių štabas. Mes burbam, o komandos vadovai – atleidžia ir samdo.

Matosi, kad komandos vadovai iš trenerių rezultato reikalauja tuoj pat. Mūsų treneriai didesnės veiksmų laisvės net neturėdavo – kelios duobės ir žmogus lekia iš komandos. Tai nėra nauja futbolo pasaulyje. Ar tai yra efektyvu – čia jau kitas klausimas. Jei imi aukšto lygio trenerį – investuoti ir laukti verta. O jei griebi tą, kuris šią akimirką yra laisvas ir tuomet jau žiūri – išplauks ar neišplausk – tuomet…

Faktas yra vienas. Nors nuo trenerio daug kas priklauso, jo gyvenimas Lietuvoje nėra rožėm klotas. Mūsų treneriai paprastai negali nė pasvajoti apie komandą, kuri idealiai tiktų jo turimai vizijai įgyvendinti. Jiems dažniau tenka galvoti apie tai, ką nuveikus su būriu žmonių, kurių galimybės labai ribotos. Tad galiausiai laimi tas, kuris geriausiai sugeba iš vaško spausti auksą. Jei pavyksta – tuomet įvyksta stebuklas. O kad tų stebuklų Lietuvos klubiniame futbole su žiburiu nerasi, belieka daryti išvadą, kad ir tų aukso spaudėjų pas mus tiesiog nėra. Ir iš tikro. Velniam reikalinga vizija, jei nebus su kuo jos įgyvendint? Taip ir sukamės užburtame rate tarp trenerių, nežinančių savo tikslų ir žaidėjų, nesuvokiančių kurlink turėtų krypti jų profesionalios karjeros.

Tiesa, vienas stebuklas buvo. FBK pergalė prieš Glazgo Reinderžius. Deja, šis stebuklas mano teiginį tik dar labiau patvirtina.

Gedeminas Jarmalavičius Sūduvos treneriu tapo pernai, išspyrus iš komandos Igorį Pankratjevą. Apie ką galvojo komandos vadovai atleisdami Pankratjevą – sunku pasakyti. Komanda buvo sėdusi, tačiau buvo naivu tikėtis, kad niekuo ypatingu nepasižymėjęs dublerių treneris per kelis turus ims ir ištrauks komandą bei išgelbės čempionatą. Nutiko taip, kaip buvo galima laukti.

Ir jei pernai Jarmalavičiaus darbo vertint niekas nesiryžo, tai šiemet jis gavo visą krūvą objektyvių galimybių. Gavo komandą, stipresnę nei buvo planuota. Gavo čempionatą, silpnesnį nei tikėtasi. Trumpai tariant, jis, gal ir nelabai pelnytai, gavo realų šansą tapti pirmuoju treneriu Sūduvos istorijoje, pasikabinusiu aukso medalį. Medalis buvo iškentėtas, tačiau tikrai ne tas, nuo kurio mus apimtų euforija.

Tad kokie priekaištai gali būti nusiųsti į trenerių namuką?

Pirmiausia – dėl to, kad viso sezono metu aikštėje trenerio rankos nebuvo justi. Sūduva taip ir nesukūrė kokio nors savo žaidimo stiliaus. Kartais komanda blykstelėdavo kokia apgalvota kombinacija, tačiau tai būdavo tik akimirkos iliuzija. Greitai ir vėl viskas grįždavo į senas ir sunkiai apčiuopiamas problemas. Kirbėte kirba bjaurus įtarimas, kad už pirmą sezono pusę labiau turime dėkoti Samusiovui, o ne treneriams.

Žaidėjai ir vėl nebuvo sujungti į komandą. Šia prasme simboliškas kapitono raiščio atidavimas Sauliui Klevinskui. Ne dėl to, kad jis to raiščio nebūtų vertas. Tiesiog kapitono komandai reikėjo ne vartuose, o aikštėje. Deja, treneriai tokio žaidėjo nesukūrė.

Fundamentali Sūduvos problema, kuri matėsi jau per pasirengimą sezonui, taip ir nebuvo išspręsta. Aikštės centras kaip buvo tuščias, taip ir liko. Buvo akivaizdu, kad atsakingi veikėjai paskirti nebuvo, o tie, kurie tas tuštumas galėjo užimti, kartais tiesiog vengdavo šios atsakomybės. Lygiai taip pat nebuvo surastas sprendimas žaidimui be Samusiovo.

Mes matėme komandą, kuri atkakliai propagavo vienodą žaidimą kraštais. Vienintelį triuką – krašto saugų sukeitimą po pertraukos – varžovai labai greitai perprato.

Mes matėme komandą, kuri niekaip nesuvokdavo, kad rungtynės trunka 90 minučių. Kuri galėdavo lengvai įmušti tris įvarčius ir tuomet visiškai sustoti. Lygiai taip pat – tai buvo komanda, taip ir nesuvokusi, kad Lietuvos čempionatas trunka keturis ratus.

Mes matėme keitimus, kurie būdavo daromi kone identiškomis minutėmis kiekvienose rungtynėse, tarsi visą laiką būtų žaidžiama su tuo pačiu varžovu ir to paties stiliaus rungtynes.

Mes girdėjome, kad treneris vis „duoda velnių“ – tai per pertrauką, tai po rungtynių. Net paskutinėse sezono rungtynėse su mėgėjais iš Plikių, treneriui teko „velniuotis“.

Komandos prezidento pokalbyje užsimintos alkoholinės problemos apskritai eina už normalios diskusijos ribų. Nors… Iš vienos pusės gali žaidėjus kaltinti elementariu profesionalumo trūkumu. Tačiau jei komanda lošia be aiškiai nustatyto tikslo, greičiausiai labai nesunku visą sezoną suvokti, kaip netikėtai nukritusias, ilgas atostogas. Ir kaip neatsipalaiduosi per atostogas…

Trumpai tariant, aikštėje ir už jos ribų netrūko chaoso. O šis yra geriausias gerų rezultatų priešas. Faktas, kad už tai visų pirma ir yra treneriai atsakingi.

Stadiono danga. Šią nelaimę būtina paminėti, tik pridurti čia nėra ko. O kad prasta aikštė labiausiai ir kenkė pačiai Sūduvai – dėl to ir vėl priekaištauti galime tik treneriams. Abiem atvejais, kuriuos, manau, visi pamenate, atrodė, kad vanduo kelia didesnių problemų šeimininkams, o ne svečiams. Pykti ant melioratorių nėra prasmės – tiesiog nutiko didelė ir riebi nelaimė. Juk ne kasmet po stadioną tie žmonės stato… Optimistiškai nuteikia tik atviras prezidento pripažinimas, kad klaidų padaryta buvo ir jau sklindančios kalbos apie vejos rekonstrukciją, kuri turėtų prasidėti jau šiemet. Gaila, kad pinigai, kurie galėtų eiti geresniems tikslams, bus išleisti vejai tvarkyti.

fin9

Taip jau šiemet gavosi – dauguma gražių akimirkų nutiko pirmoje sezono pusėje. Čia – Sūduvos džiaugsmas, ką tik laimėjus LFF taurę.

Komandinė Sūduvos dvasia – atia atia atia… Ši tema vis išlenda paviršiun. Ypač ji pradėjo lįsti į sezono pabaigą, o jam pasibaigus – tapo akivaizdu, jog kažkur per pora metų pateriota komandos dvasia – vienas iš skaudžiausių pastarojo meto „pasiekimų“. Aišku, kaip visada, tas rūpi ne visiems. Kai kurie žiūri į plikus skaičius ir sako, kad viskas yra gerai. Kai kurie kiti stebisi, kad net ir paskutinėse rungtynėse su II lygos komanda treneris per pertrauką turi komandai aiškinti, kad reikia ne tik po aikštę pasivaikščioti, bet ir žaisti (jau nekalbant apie tai, kas paprastai pavadinama žodžiu „kovoti“). Dar kiti tiesiai šviesiai sako, kad geriau matytų iš dublerių sudarytą komandą, iš paskutinių, tačiau atkakliai besimušančią dėl išlikimo lygoje, nei dabartinę, kuri viena koja laimi bronzos medalius ir yra tuo visiškai patenkinta.

Šiaip jau abi pusės yra teisios. Nes pliki rezultatai – puikūs. Geriausi per visą Sūduvos istoriją. Iš kitos pusės – jau antrą sezoną komanda buksuoja ir pralaimi būtent ten, kur reikia ryžto, vidinės stiprybės ir pasitikėjimo. O taip būna visuomet, kai žmonėms trūksta bendro tikslo suvokimo ir kai jų pačių asmeniniai tikslai yra išsifokusavę.

Aš vis tik palaikyčiau antruosius. Šių metų geri rezultatai yra lemti išorinių aplinkybių. Kai tos aplinkybės buvo kitokios pernai, jokių rezultatų pasiekta nebuvo. Kol atskiri žaidėjai nebus jungiami į vieną kumštį konkretiems tikslams pasiekti, rezultatai bus skysti nepriklausomai nuo to, kokio lygio žaidėjai kasmet bus į komandą surenkami.

Gerai. Pamėginsiu pasižiūrėti nuo pat pradžių. Kai ką mėginsiu nuspėt, nes ne viską žinau. Tie, kas žino ir prisimena geriau – lai mane pataiso.

Visų pirma, reikia konstatuoti, kad šiandien yra neįmanoma pasakyti, kas yra Sūduva (apart to akivaizdaus fakto, kad tai yra futbolo klubas iš Marijampolės). Kokio stiliaus futbolą propaguoja ir žaidžia ši komanda? Kokios yra jos savybės, kurias visi aplinkui žinotų ir iškart pasakytų, išgirdę Sūduvos pavadinimą? Į šiuos klausimus atsakymų nėra.

Tačiau taip buvo ne visuomet. Kadaise Sūduva buvo komanda, kuri per kelis sezonus iš II lygos pasiekė aukščiausią ir iškart visus nustebino dukart nugalėdamas Bergeno Branną. Vėliau Sūduvai sekėsi ne taip gerai. Nors iš A lygos ir neišlėkė (o tokių galimybių buvo), tačiau geriausiu atveju galėjo būti vadinama lygos vidutinioke.

Nepaisant to, komanda žaidė taip, kad kiekvienas iš mūsų galėjo didžiuotis būdami tokios komandos gerbėjais. Net jei darydavo krūvas kvailų klaidų, net jei nežaidė itin efektyvaus futbolo – tokio, kuris lietuviškomis sąlygomis (turiu omeny ir orą, ir aikščių kokybę, ir priešininkų žaidimo stilių) duotų itin gerų rezultatų. Sūduva aiškiai išsiskyrė tarp kitų komandų. Jei dauguma lietuviškų klubų lošė gruboką jėgos futbolą, Sūduva visuomet mėgino žaisti „braziliškai“. Komanda lošė kombinacinį, minkštą, greitą futbolą ir vaizdo grožiu rūpindavosi ne mažiau, nei teigiamu rezultatu.

Nieko nuostabaus, kad iš žemųjų lygų atėjusi ir kurį laiką tik savomis pajėgomis besiremianti komanda įprato lošti futbolą, pagrįstą kontratakomis. Dauguma varžovų buvo tuomet stipresni, todėl taip žaisti vertė pats gyvenimas. Ir nors netrūkdavo skaudžių pralaimėjimų (matyt, niekada gyvenime nepamiršiu pralaimėjimo rezultatu 2:6 namuose Šilutei), tačiau tai buvo komanda, kuri galėdavo išsigelbėti ar laimėti paskutinėmis rungtynių akimirkomis. Tokie nutikimai rodo ne tik kovą iki paskutinio švilpuko, bet ir aiškų tikslo suvokimą – išplėšti pergalę paskutinio kampinio metu gali tik komanda, kuri žino, jog gali tai padaryti.

Tokiai komanda idealiai tiko toks žaidėjas kaip Darius Maciulevičius. Netgi Willeras su savo šukuosenomis ir salto po įvarčio tarp visų lietuviškų komandų geriausiai turėjo jaustis būtent Sūduvoje. Jai tiko Viktaras Afanasenka (tikiuosi dar pamenate jo reidus kraštais). Net Tomas Radzinevičius, kuris paskutinius metus Sūduvoje lošė gan banguotai, buvo maksimalistinės komandos žaidėjas. Net tokie žaidėjai, kaip Urbšys ar Vaidas Slavickas atrodė visiškai kitaip.

Tai buvo komanda, kuriai daug ko trūko. Teoriškai tai buvo komanda, kuri turėtų pralaimėti ir pernykštei, ir šiemetinei Sūduvai. Tačiau ar taip nutiktų iš tikro – nesu toks tikras. Tačiau, kad ji žaistų gražesnį futbolą – čia jau galime būti garantuoti.

Nenoriu ir neketinu idealizuoti anų laikų Sūduvos. Nostalgiškai žvalgytis atgal yra neteisinga. Nostalgija praeičiai iškreipia dabarties suvokimą. Gyvenimas bėga ir keičiasi. Tai, kas buvo įmanoma ar tiko prieš penkerius metus, nebūtinai suveiktų ir šiandien. Iš esmės senąją Sūduvą mėginu prisiminti dėl to, kad dar aiškiau matytųsi šiandieninės Sūduvos individualaus veido trūkumas.

Galbūt galėtum sakyti, kad anos, senosios Sūduvos žaidimo stilius labiausiai priklausė nuo trenerio, Algimanto Gabrio. Iš jo komandą vis atimdavo ir mėgindavo kreipti kažkur kitur, tačiau aplinkybės vis susiklostydavo taip, kad jis sugrįždavo ir kartu sugrąžindavo žaidėjus į senas vėžias.

Tačiau, spėju, tą žaidimo stilių dar labiau nulėmė pasikeitusi komandos savininkų ir vadovų politika. Apsipratę aukščiausiame lietuviško futbolo lygyje, jie nusprendė medalių link eiti lengviausiu keliu. Naujo stadiono projektas taip pat kaitino kraują – kai įsivaizduoji tokį stadioną, galvoji, kad jame turėtų lošti galinga komanda, o ne žmonės, futbolą išmokę žaisti II lygoje. Buvo nuspręsta nebesidairyti žaidėjų Marijampolėje ir aplinkiniuose kaimuose, o tiesiog sezonui kitam nusipirkti vietinių ir užsienio legionierių, kurie ir turėjo duoti norimus rezultatus iškart. Natūralu, kad Sūduvos dubleriai buvo palikti likimo valiai. Dublerio parengimas pagrindinei komandai reikalauja laiko ir pastangų. Kam švaistyti jėgas, jei gali pasisamdyti kokį brazilą. Brazilas ir rezultatą gerą turėtų duoti, ir aikštėje gerai atrodyti, o ir komandos vadovų savimeilę būtinai turėtų glostyti (mano komandoje žaidžia futbolo karaliai brazilai!!!).

Antrus metus iš eilės desperatiškai ir visur ieškoma gerų žaidėjų. Pusei sezono, sezonui – nesvarbu. Svarbus tik greitas rezultatas. O kas bus kitais metais…. Kitais metais ir žiūrėsime.

Sakyčiau, mechaniškas požiūris į komandinį darbą. Manoma, kad užtenka pora detalių kokybiškesnėmis pakeisti, įpilti geresnio kuro ir mašina savaime dirbs efektyviau ir judės greičiau. Manoma, kad net ir treneris nereikalingas – pakanka surinkti kokybiškus „varžtus“. Ir kai baigiasi pinigai, staiga paaiškėja, kad nėra ką leisti į aikštę. Kokybiškieji išsivažinėja kas sau, ten, kur geriau moka (ir kas juo už tai galėtų peikti!!!), o dubleriai pasirodo stokojantys elementarių futbolisto sugebėjimų. O kadangi komandinės dvasios taip pat nėra, tai tų dublerių net nepavyksta priverst lakstyt dukart greičiau ir daugiau, nei laksto nusipelnę veteranai.

Tai ar gali tikėtis stebuklo iš komandos, kuri tiesiog „dirba savo darbą?“ Arba tiesiog profesionaliai ir ramiai siekia sau reikalingo rezultato, kaip mėgsta mūsų treneris vis karts nuo karto pakartot. Ko gali tikėtis iš komandos, kurios lyderiai gali būti tik nuperkami žaidėjų turguje, o kai to padaryti nepavyksta ir lyderių reikia rasti viduje – gaunasi šnipštas? Nieko nuostabaus, kad komanda palūžta ir subyra atsakingiausią akimirką. Sunkumus gali įveikt dirbdamas komandiškai, o jokio žaidėjo individualus meistriškumas komandinio įkvėpimo negali kompensuoti.

Toks buvo pernykštis sezonas, toks buvo ir šiemetinis. Jau dabar matyt, kad nemažai komandos narių buvo pasamdyti pusei ar vienam sezonui. Nedavei efekto iškart – viso gero, tu mums nereikalingas. Ieškosim naujų kandidatų. Gal jie ką nors pasieks.

>>>

Palieku šią dalį nebaigtą. Ji yra sudėtinga bei reikalaujantį rimtų diskusijų. Nesijaučiu esąs toks autoritetas, kuris aiškiai ir užtikrintai galėtų viską į savo vietas sudėlioti. Tikiuosi – kaip visada pagelbėsite. Savo žiniomis ir išmanymu. O aš einu baigti antrosios Sezono Memuarų dalies. Laukite tęsinio.

Futbolas šeštadienį ir rinkimai

Oficialioji Sūduva praneša, kad šį šeštadienį Marijampolėje bus daug keisto futbolo. 11 valandą po stogu žais veteranai iš Vilkaviškio, Marijampolės, Kybartų, Šilutės ir Veisiejų. 14 valandą bus dar keistesnės rungtynės. Tačiau tas keistumas ir garantuoja įdomų reginį. Žais Sūduva su komanda, kuri… Jo, gan sudėtinga tą komandą apibrėžt. Trumpai tariant, joje bus žaidėjai, atitinkantys šiuos du kriterijus: gimę 1972/73 metais ir žaidę už Lietuvos rinktinę. Pavyzdžiui, Darius Maciulevičius ir Donatas Vencevičius. O vakare, 16 valandą žais vaikais

Taip pat jau yra paskelbti futbolas.lt Geriausių futbolo žmonių rinkimų rezultatai. Deja, šiemet jūsų nuolankus tarnas tuose rinkimuose nesudalyvavo. Nors ir kreiptasi į mane buvo, bet aš pats per visus rūpesčius balsavimo laiką pramazinau ir dėl to atsidūriau už borto.

Tarp laimėtojų yra ir Sūduvos žmonių. Jų yra mažiau nei pernai (jei tiksliais prisimenu), tačiau yra ir tuo galime pasidžiaugti. Nes čia juk balsavo ne Sūduvos gerbėjai, o neutralūs veikėjai (Sūduvos atžvilgiu). Bent jau didžioji jų dauguma.

Geriausio Lietuvoje žaidžiančio futbolininko sąraše yra Radavičius (5 vieta), Beniušis (8), Vaidas Slavickas (16), Saulius Klevinskas (22), Lukšys (23), Andrius Urbšys (28), Esau (31), Zelmikas (50), Giedrius Slavickas (52).

Į apskritai geriausio Lietuvos futbolininko rinkimų sąrašą pateko Vaidas Slavickas ir Samusiovas (22 vieta), Radavičius (27) ir Saulius Klevinskas (33).

Tarp jaunų žaidėjų trečias buvo Brokas, penktas – Leimonas. Dar tame sąraše buvo Krasnovskis (12), Chvedukas (18), Zagurskas (22), Vitkauskas (27), Brunas Biskys (42).

 Na o trenerio rinkimuose septintą vietą gavo Gedeminas Jarmalavičius.

Sveikinam į sąrašus patekusius ir linkim kitais metai imti aukštesnes vietas!!!


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,183,331 hits