Archive for the 'A Lyga 10' Category

Istorija kartojasi: Žalgiris – Sūduva

2005 m. Dariaus Maciulevičiaus įvartis Žalgiriui. Žiūrėti geriau be garso. 

Kažkada visa tai jau buvo, ar ne? Laikas bėga, atmintis dyla, tačiau toks jausmas, kad visa tai kai kurie iš mūsų jau esame matę.

Gerai, priminsiu detaliau. 2005 metai, lapkričio 9 diena, paskutinis A lygos turas. Sūduva Vilniuje lošia su Žalgiriu. Žalgiris tais metais jau nieko doro laimėti šansų neturėjo, o va Sūduvai reikėjo sužaisti bent lygiomis, kad po 30 metų vėl iškovotų bronos medalius. Oras buvo panašus kaip dabar – drėgna, žvarbu ir purvina. Tą kartą Sūduva laimėjo, o Dariaus Maciulevičiaus įvartis, įmuštas po Tomo Radzinevičiaus perdavimo ko gero visiems laikams buvo įrašytas į komandos istoriją. Ne tik dėl to, kad jis atnešė bronzos medalius, bet ir todėl, kad buvo reto grožio. Tais laikais Lietuvoje tokių įvarčių nedažnai pamatydavome.

Prisimindamas tuos gražius laikus, buvau tikras, kad iš anų komandų šį šeštadienį pamatysime tik vieną žmogų – Tomą Radzinevičių. Tačiau patikrinęs protokolą, supratau, kad jų bus iš viso trys – ir visi jie šeštadienį galvos apie Sūduvos pergalę. Tą kartą Sūduvoje žaidė ne tik Tomas Radzinevičius, bet ir Darius Gvildys. O štai Žalgirio sudėtyje antrą kėlinį bėgiojo ne kas kitas, o Nerijus Valskis! Dariui Gvildžiui tais laikas buvo 35-eri, Tomui Radzinevičiui – 24-eri, o Nerijui Valskiui – tik aštuoniolika (jei dirbčiau Sūduvos klube, būtinai šiuos tris veikėjus pakalbinčiau ir vieną kitą prisiminimą iš jų ištraukčiau).

Sūduvos treneriai tą kartą be minėtų Gvildžio, Maciulevičiaus ir Radzinevičiaus, aikštėn dar išleido Žutautą, Grigą, Veikutį, Aleksą, abu brolius gruzinus Chigladzes, Afanasenko, Giedrių Slavicką, Butkų, Otavio Bragą ir Adomaitį.

2013-249Audrius Brokas 2008 m. sezono finale.

Važiuojam toliau. Po trejų metų Sūduvai sezonas baigiasi labai panašiai. Paskutinės 2008 metų sezono rungtynės ir vėl vyksta Vilniuje. Ir vėl – su Žalgiriu. Sūduvai ir vėl reikia laimėti, o Žalgiriui – ir vėl rezultatas nėra labai svarbus. Žalgiris tais metais užėmė 5 vietą, surinkęs tiek pat taškų, kaip ir 6 likęs Atlantas. O va Sūduva – gavo ketvirtą vietą, surinkusi tiek pat taškų kaip ir bronzos medalius laimėjusi Vėtra. Šios keturios komandos ir lošė paskutiniame ture. Sūduvai reikėjo ne tik pergalės, bet ir Vėtros lygiųjų ar pralaimėjimo. Sūduva Žalgirį nugalėjo 3:2, paskutinį įvartį mušdama jau per pridėtą laiką ir turėdama aikštėje mažiau žaidėjų (87 min buvo išvarytas Božinovskis). Deja, laimėjo ir Vėtra – todėl Sūduva liko ketvirta, o Žalgiris aplenkė Atlantą. Tas rungtynes labai gerai pamenu – jos buvo išskirtinai purvinos, rudeninio oro ir nepriežiūros nualintoje Žalgirio stadiono aikštėje. Ir jei iš 2005 metų rungtynių internete plauko tik įvarčio vaizdo įrašas, tai 2008 metais šis blogas jau buvo gimęs, todėl aiškiau viską prisiminti norintys skaitytojas gali apžiūrėti ir reportažą apie rungtynes.

Tai buvo paskutiniosios senojo Žalgirio rungtynės A lygoje. Kitame sezone šios komandos aukščiausioje Lietuvos lygoje nebeliko. Sugrįžo Žalgiris 2010 ir iškart laimėjo bronzos medalius. O kad ši komanda vėl grįžo į lygą, tai nieko kito nebeliko, kaip toliau pratęsti santykių su Marijampolės Sūduva istoriją. Sūduva su Žalgiriu ir vėl baigė sezoną, o rungtynės ir vėl buvo lemiamos. Tą kartą buvo sprendžiamas lengvesnis klausimas – kas gaus sidabrą, o kas – bronzą. 2010 abi komandos lygoje susitiko 3 kartus ir visos rungtynės baigėsi lygiosiomis. Nulinės lygiosios buvo užfiksuotos ir paskutinėje dvikovoje, vykusioje Vilniaus Sportima arenoje. Lygiosios buvo tinkamas rezultatas Sūduvai, tačiau netinkamas Žalgiriui. Po jų abi komandos surinko vienodai taškų, tačiau Sūduva užlipo aukščiau dėl geresnio įvarčių santykių. Tačiau, spėju, pernelyg nenusiminė ir Žalgirio pusė – juk ką tik atgimęs klubas ne tik sugrįžo į A lygą, bet iškart ir medalius gavo. Pačios rungtynės buvo nuobodokos – Sūduva spaudė “ant lygiųjų”, žaidimas nebuvo labai išvaizdus, tačiau antrieji Sūduvos istorijoje sidabro medaliai vis tik įmetė žaidėjus į lengvą euforiją po finalinio švilpuko. Buvo šampano ir visokių kitokių tokiai progai derančių ritualų. Reportažą apie šias rungtynes taip pat galima prisiminti.

2013-251Džiaugsmai po 2010 m. žaidimo su Žalgiriu.

2010 metai buvo savotiška kryžkelė Sūduvos ir Žalgirio gyvenimuose. Nuo 2005 iki pat Žalgirio dingimo į I lygą Sūduva buvo solidesnė komanda. Ir nors Žalgirį nugalėti pavykdavo toli gražu ne visuomet, tačiau pergalės buvo laukiama kiekviename žaidime. Tai buvo liūdni laikai Žalgiriui. O va grįžus atgimusiam Žalgiriui į A lygą, jėgos išsilygino. Sūduva stagnavo, o Žalgiris pamažu stiprėjo ir lipo aukščiu. 2010 Sūduva šiaip ne taip Žalgirį aplenkti dar sugebėjo, nors įveikti nepavyko nė karto. O va 2011 metais Žalgiris jau užtikrintai paliko Sūduvą už nugaros. Sūduva pasiėmė bronzos medalius. Žalgiris mėgino įsitverti Ekranui į skvernus ir pasimušti dėl aukso. Sūduva ir Žalgiris tais metais ir vėl lošė tris kartus – vieną kartą sužaidė lygiosiomis ir pasidalino po pergalę. Tiesa, Sūduvos pergalė prieš pat sezono pabaigą iš esmės ir nubraukė Žalgirio viltis pasivyti Ekraną. Žemiau rasite visai įdomų video – Marijampolės TV pokalbį su Sūduvos prezidentu po 2011 metų sezono. Fone bus matyti paskutinių Sūduvos rungtynių su Žalgiriu fragmentai. O čia rasite blogo ataskaitą.

Marijampolės TV kalbina Vidmantą Murauską.

Pernykščiame sezone lygių skirtumas tapo dar ryškesnis. Čia Sūduva ne tik gavo stipriai į skūrą liūdno atminimo rungtynėse Vilniuje, bet ir turnyrinėje lentelėje nuo Žalgirio atsiliko jau ne 7 taškais, kaip 2011, o visais 17. Ir vėl – Žalgiris vijosi Ekraną dėl aukso, o Sūduvai teko ir dėl bronzos su Kruoja gerokai pasistumdyti.

O štai šiemet komandos jau iš esmės skiriasi – tiek biudžetu, tiek sudėtimi ar netgi ambicijomis. Sūduva pagaliau metė šalin vizijas laimėti aukso medalius. Šiemet komandos vadai apskritai jokių konkrečių tikslų nekėlė. Žalgiris aukso medalių gi siekė atkakliai ir racionaliai – augindamas biudžetą, dėliodamas sudėtį ir energingai rinkdamas taškus. Sūduvai šiemet Žalgiris “padovanojo” vieną žiauriausių pralaimėjimų per visą Sūduvos istoriją A lygoje. Skaičiuoti tingiu, tačiau esu tikras, kad pirmo rato pralaimėjimas Marijampolėje patektų į didžiausių Sūduvos pralaimėjimų dešimtuką.

Šioje vietoje istorija baigiasi. Ir jei pastarųjų metų chronologija Sūduvai nebuvo tokia pozityvi kaip Žalgiriui, šiandien šios komandos nesiskiria taip smarkiai, kaip galėjo pasirodyti minėtose pirmo rato rungtynėse. Sūduva sustiprėjo – ir sudėtimi, ir žaidimu, ir suvokimu, kad laimėti galima ne tik prieš Taurą ar Dainavą. O va Žalgiris po tipiškai Lietuvos futbolui nutrūkusio žygio per Europą kažkodėl sėdo į labai jau gilią duobę. Visą sezoną puikiai variusios komandos stabtelėjimą po aukščiausio laipsnio metų rungtynių suprasti galima. Tačiau keistoka, kad tas stabtelėjimas taip ilgai užtruko ir buvo iššvaistyta tiek taškų, kad aukso medalių klausimą tenka spręsti paskutiniame ture.

Žalgiriui sveikatos nepridės ir vakarykštės taurės rungtynės su Kruoja, kuriose Žaligirui teko ieškoti išsigelbėjimo nuo pralaimėjimo iki paskutinių minučių. O tą Vilniaus komandai šiais metais tekdavo daryti labai retai. Trumpai tariant, nepaisant geresnės Žalgirio sudėties ir solidesnės turnyrinės pozicijos, Sūduva laimėti turi visus šansus. Tiesą pasakius, ir psichologija Žalgirį spaus labiau. Šiai komandai jau seniai buvo užkabinti aukso medaliai. Kad ir ką bekalbėtų treneris, žaidėjams tokia atmosfera turi įtakos. Todėl pralaimėti Žalgiriui šeštadienį būtų žymiai blogiau nei Sūduvai, kuri apie medalius realiau ėmė galvoti tik pačioje sezono pabaigoje. Sūduvai atsipalaidavimo turėtų suteikti ir tas faktas, kad net ir nugalėjus Žalgirį galima likti su tuščiu krepšiu. Juk reikia, kad nelaimėtų ir Ekranas, o tikėtis, kad Ekranas paluš lošdamas su Tauru gali tik naivuolis. Sezono pabaigoje Tauras pradėjo žaisti futbolą, tačiau labai abejoju ar Tauragės komandos futbolo pakaks tam, kad nepralaimėtų Ekranui. Juk Ekranas – racionalaus ir efektyvaus futbolo fanatiškai Marijos Žemėje.

Tokios tokelės. Rungtynės bus geros, tačiau į jas galim ramiai eiti ir mes, ir komanda. Nors šių rungtynių kaina didelė, tačiau šį kartą kaip niekad sezone reikia galvoti ne apie rezultatą, o tiesiog lošti maksimalaus užsidegimo futbolą, kurį Sūduva šiais metais ne kartą mums rodė. Taip pat reikia nepamiršti, kad pralaimėjimo kaina žymiai didesnė Žalgirio pusėje. Taip, Žalgiriui pakanka lygiųjų, todėl greičiausiai Vilniaus komanda loš nuo gynybos. Kiek supratau iš LFF pranešimų, Žalgiris neturės Lukos Peričiaus, kuris už raudoną kortelę gavo dviejų rungtynių diskvalifikaciją. Apie Vaitkūną šnekos dvejopos – kai kas sako, kad ir jam sezonas jau pasibaigė, nors man atrodo, kad už jo raudoną kortelę paskirta 4 rungtynių diskvalifikacija jau išnaudota. Bet kokiu atveju, net ir be Peričiaus Žalgirio gynyba bus silpnesnė, nei įprasta. Sūduva nėra didelė pozicinio puolimo žinovė, tad svarbiausia bus nelošti tokio bukai ramaus futbolo, kokį mūsų komanda rodė paskutinėse namų rungtynėse su Ekranu.

Pabaigai belieka pasikartoti – kad ir kaip baigsis šeštadienio žaidimas, kad ir kokią vietą po jų užims Sūduva, sezoną bus galima įvertinti teigiamai. Juk jau pora metų kalbėjome apie tai, kad gal geriau likti be medalių, tačiau rodyti liepsnojantį futbolą. Tad beliktų tikėtis, kad šiemet pradėta linija bus tęsiama kitame sezone. Tuomet ir vėl bus medaliai. Tik tuomet jau žinosime, kad medalius Sūduva laimėjo dėl to, kad jų nusipelnė, o ne todėl, kad daugiau niekam kitam jų nereikėjo.

Leimonas + Widzew

Leimonas-3

Leimonas-2

Leimonas-1Povilas Leimonas Widzew klube – antrojo įvarčio rungtynės. Foto – iš oficialios Widzew svetainės. 

Apie Povilo Leimono sėkmes šlovingoje Lenkijoje šnekos jau buvo. Džiugu, kad pradžia tokia puiki – du įvarčiai per šešias rungtynes – ko daugiau reikia, kad legionieriaus darbas būtų gerai įvertintas? Aišku, Povilo gyvenimas padoresnėje lygoje dar tik prasideda, tačiau pradžia yra tokia, kad jo vardą sužinojo ne tik Widzewo gerbėjai, bet ir kiti lenkų klubai. Netgi Lietuvos rinktinės trenerių štabas – ir tas išgirdo naujienų iš kaimyninės šalies.

Antrasis Leimono įvartis Widzew klube. 

.

Videokvietimas į Widzew rungtynes, kuriose Povilas Leimonas įmušė savo pirmąjį įvartį. 

.

Atmosfera stadione, apie kurią futbolo.tv duotame interviu ir kalba Povilas. 

Čia yra viena reikalo pusė. Pamėginau suteikti jums dar vieną galimybę pažiūrėti antrąjį Povilo įvartį, taip pat – keletą vaizdų, kuriuos pasiskolinau iš Widzewo oficialios svetainės. Prikabinau ir reklaminį filmuką, kuriame Povilas kartu su kitais komandos futbolininkais lenkiškai kviečia į Widzew stadioną. Jei netyčia nematėte – netgi galite pažiūrėti futbolo.tv interviu su buvusiu Sūduvos žaidėju. Rinktinės rungtynių taip pat reikėtų nepraleisti – gal paskutinio mėnesio banga Povilą ir į rinktinės sudėtį nuneš.

Kita reikalo pusė yra apie praeitį. Taip jau gavosi, kad Povilas Leimonas ko gero yra paskutinis iš tų, kurie pradėjo Sūduvoje lošti su senąją karta. Taip, dabar komandoje turime Tomą Radzinevičių, tačiau šis jau apsuko ratą. Pasivažinėjo mažumą po pasaulį ir grįžo atgal. Tuo tarpu daugiau žmonių, kurie žaidė komandoje tais laikais, kai šį blogą rašyti pradėjau, atrodo, nebeliko.

Kad ir kaip besukčiau, man vis viena yra mažumą nejauku, kad Sūduvos valdžia net ir tokius žmones, kurie komandoje praleidžia po penkerius ir daugiau metų, paleidžia tyliai ir netgi ačiū nepasako. Tas formalus “klubo vadovai linki žaidėjui sėkmės tolesnėje karjeroje“, kuris standartiškai išmetamas tinklapyje nesiskaito. Štai todėl ir pagalvojau, kad verta jei ne dėkot, tai bent paminėt patį faktą – buvo toks žaidėjas, daug komandai davė, dažnai čia buvo minimas, aptarinėjams. Todėl verta prisimint jo metus, atiduotus Sūduvos komandai – štai ir kviečiu tai padaryt pažerdamas saują nuotraukų nuo 2008 iki 2013 metų. Fotografijos mano darytos (išskyrus vieną) – tad daugelis jų tas pačias rungtynes mačiusių bus atpažįstamos ir greičiausiai sukels šiokios tokios nostalgijos. Ir teisingai – taip ir turi būti, kai komandą palieka reikšmingas futbolininkas.

.

2008 metai:

leimonas-2008-1

leimonas-2008-2

leimonas-2008-3

leimonas-2008-4

.

2009 metai:

leimonas-2009-1

leimonas-2009-2

leimonas-2009-3

leimonas-2009-5

leimonas-2009-4

leimonas-2009-7

leimonas-2009-6

.

2010 metai:

leimonas-2010-1

.

2011 metai:

leimonas-2011-2

leimonas-2011-1

.

2012 metai:

leimonas-2012-7

leimonas-2012-6

leimonas-2012-1

leimonas-2012-2

leimonas-2012-3

leimonas-2012-4

leimonas-2012-5

.

2013 metai:

leimonas-2013-1

leimonas-2013-2

leimonas-2013-3

leimonas-2013-4

leimonas-2013-5

leimonas-2013-6

leimonas-2013-7

leimonas-2013-8

2010 Geriausieji

Vėluodamas daugiau nei pusę metų – skelbiu praeito sezono geriausius Sūduvos žaidėjus. Visi puikiai žinote, kad čia ne kokia nors oficiali apklausa ar objektyvi statistika – tai yra Sūduvos Geriausieji šio blogo skaitytojų akimis.

Štai galutinė suvestinė:

Balai Paminėtas Pirma vieta
1 V. Slavickas 69 21 9
2 Liu Chao 59 19 6
3 Urbšys 55 17 7
4 Lukšys 25 15
5 Grande 22 8 1
6 Radžius 18 6 2
7 Skroblas 17 6 1
8 Gogberasvili 12 5
9 Chvedukas 11 5 1
10 Beniušis 9 4 1
11 Leimonas 8 4
12 Vitkauskas 4 2

Primenu – balsuoja čia visi kas nori ir jokio asmenybės patikrinimo aš netaikau. Į vardus nežiūriu ir nesakau, kaip per Euroviziją, kad „iš šio numerio galima balsuoti tik penkis kartus“. Pasitikiu balsuojančiųjų sąžiningumu ir neketinu su šiais skaičiais pretenduoti į kokią nors tiesą ar apdovanojimus. Tiesiog graži tradicija ir tiek.

O anų metų balsavimo matematika štai tokia. Balsavo 30 žmonių, įskaitant ir mane patį (aš kaip taisyklė savo balsus atiduotu pats pirmas, kad paskui nekiltų noras kaip nors įtakoti galutinį rezultatą). Iš balsavusiųjų vienas atsisakė pareikšti savo nuomonę (taip būna kasmet), o vieną balsavimą aš pats leidau sau anuliuoti, nes ten pirmos dvi vietos buvo atiduotos žaidėjams, pernai Sūduvoje jau nebežaidusiems.

Balsavimo rezultatus matote patys. Vaido Slavicko pergalė atrodo daugiau nei užtikrinta. Jis geriausiųjų ketvertuke paminėjo 21 balsuotojas iš 28 (jei neskaičiuotume tų, kurie matematikoje nesudalyvavo). O ir pirmą vietą jam skyrė aiškiai daugiausia rinkėjų. Tačiau turiu pasakyti, kad tas dešimties balų skirtumas atsirado tik su paskutiniais mano gautais balsais – ties 26-uoju balsuotoju Slavickas lenkė Liu Chao tik dviem taškais.

Aštuoni iš dvylikos paminėtų žmonių bent kartą buvo užrašyti pirmu numeriu. Tarp kitų labiausiai išsiskyrė Povilas Lukšys – nė karto neminėtas pirmuoju, tačiau pats paminėjimų skaičius gerokai lenkia žemiau lentelėje esančius. Ketvirta vieta Lukšiui ir šiaip yra susimąstyti verčiantis atvejis – nes Lukšys yra vienas labiausiai keiksnojamų Sūduvos žaidėjų nuo pat pirmojo sezono Marijampolės komandoje. Štai taip ir gaunasi – stadione keiksnojam, o parėję namo ir pagalvoję – vis tik rašom jam pliusą. Įdomu ir tai, kad tarp paminėtųjų komandoje šiais metais neliko tik trijų žmonių (neskaitant liūdno Skroblo atvejo) ir visi tie žmonės – užsienio legionieriai.

Štai toks pavėluotas skolos grąžinimas. Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie nepatingėjo ir šiame žaidime sudalyvavo! Dabar dar galit prisimint ankstesnių sezonų geriausius (čia bus 2008 Geriausieji, o čia – 2009 Geriausieji) ir pamažu pradėt galvot apie šių metų balsavimą. Ateis ruduo ir jį skelbsiu.

Liubšys??? Liubšys!!!

Liubšys Sūduvoje? Pasirodo, tai yra įmanoma. Apie šį trenerį jau seniai pakalbėdavome – nuo to laiko, kai jis paliko savo gimtąjį Ekraną ir persikėlė į Vėtrą, o Vėtra kasmet vis labiau bangavo ir bangavo. Kol galų gale nuskendo. Sprendimas pakankamai logiškas – susitiko vienas geriausių Lietuvos trenerių su vienu geriausių Lietuvos klubų. Galbūt galėjo susitikti ir anksčiau – tačiau – bet kokiu atveju – už šį sprendimą smarkiai plojam. Galima vėl pradėti dejuoti apie tai, kad “niekas nepasikeis jei niekas nepasikeis”, tačiau turint omeny, ką Liubšys nuveikė su atlyginimo negaunančiais Vėtros žaidėjais, galima visai logiškai teigti, kad bent vieną punktą Sūduva kitam sezonui. Apibendrinant – galim pasidžiaugt, kad Sūduva viena pirmųjų pradėjo pasirengimą kitam sezonui ir pradėjo pakankamai skambiai. Interviu su Liubšiu apie šį nutikimą duoda penalty.lt

FINIŠAS: ŽALGIRIS 0:0 SŪDUVA

 

Neabejotinai geriausia šio sezono nuotrauka - visi herojai vienoje vietoje.

 

Žmonių susirinko daug, Pietų IV būgnais mušė garsiai, žaidimas buvo pusė velnio. Padori sezono pabaiga gavosi. Žiūrovų skaičius labiausiai nustebino – 2200 anot statistikos – kaip gerais laikais Marijampolėje. Pasiturintys ponai ir ponios turėjo stebėtis šį vakarą atvažiavę į netoliese esančią teniso areną ir radę jos aikštelę prigrūstą automobilių. Viskas sklandu – nors ir didelė, eilė prie bilietų tirpo greitai, apsauginiai net nepaprašė atidaryti krepšio su fotoaparatu – turint omeny būrius aplink areną, vaizdą su futbolu pasiekiau ypač greitai.

Rungtynės buvo neblogos. Duočiau joms kokius 7 balus iš 10. Vieną balą nuimčiau už tai, kad įvarčių taip ir nebuvo įmušta. Du – už tai, kad kova dėl mirties ar gyvybės iš tikro vyko tik paskutines dešimt minučių. Visų rungtynių metu abiejų komandų žaidėjai iš esmės elgėsi korektiškai, geltonas korteles sūduviniai gavo už niekus, ypatingai pavojingų progų nebuvo, o abi komandos geriau gynėsi nei puolė.

Kozyuberda - retas svečias aikštėje šiais metais

 

Sūduva šį kartą sulošė labai racionaliai ir, kaip nebūtų keista, tokia taktika pasiteisino. Tik kažin ar kitaip sulošti buvo įmanoma. Juk negali per paskutinę savaitę nutikti stebuklas ir komanda radikaliai pasikeisti. Juolab, kad dėl nežinomų priežasčių (bent jau aš įspėjimų apie tai niekur nemačiau) Sūduvoje šiandien  nežaidė du svarbūs pagrindinės sudėties žaidėjai, nuo kurių energijos priklauso nemažai Sūduvos pasiekimų puolant – Chvedukas ir Liu Chao. Juos pakeitę Kozyuberda ir Lado šiuo metu turi pernelyg daug smulkių minusų, kad komandai duotų tokios pat naudos. Abu yra truputį per lėti, truputį per mažai techniški, truputį per silpni fiziškai, truputį per mažai jaučia komandos draugus. Visa tai lemia, kad jų veiksmai priekyje pernelyg retai baigiasi kuo nors naudingu, o ir kvapo jiems iki rungtynių galo nepakanka. Grigaičio šiandien nelabai matėsi, Grande su Urbšiu irgi kažkur slėpėsi. O Lukšys – kaip Lukšys. Vienas lauke ne karys. Nors pirmam kėliny ir buvo vieną kolegą puikiu pasu į gerą poziciąją išvedęs, tačiau anam nieko doro išspaust nepavyko.

Lietuviško futbolo vaizdelis. Grande kelia kampinį.

Taigi, matėme komandą tokią, kokia ji yra visą sezoną, o ypač – jo pabaigoje. Neblogai besiginančią ir labai prastai puolančią. Kaip ir rungtynėse su Ekranu, antrą kėlinį Sūduva iš esmės atsimušinėjo – kartais labai aklai ir įtraukdama į šiuos veiksmus visus iki vieno, įskaitant ir puolėjus. Daug emocijų gerbėjui toks žaidimas nesuteikia, tačiau kai rezultatas pasiekiamas – vidutiniškos emocijos pasimiršta. Bent jau noro laimėti komandai pakako, o vaikiškas džiaugsmas po finalinio švilpuko nuteikia optimistiškai.

Trumpai tariant – liūdnas sezonas su akcentuotai smagia pabaiga. Tad kol kas galim pamiršt interpretacijas, analizes ir mintis apie tai, kas buvo ne taip ir kaip reikėtų daryti ateityje. Kol kas galim pasidžiaugti finaliniu pasiekimu, o sąskaitas suvesime kitą savaitę.

O čia kaip yra? Futbolas lietuviškas, o vėliavos lenkiškos, rusiškos, baltarusiškos ir latviškos? Smulkmena, bet tokia ta Marijos Žemė - pilna keistų ir nesuprantamų smulkmenų.

Šokiai po švilpuko.

Klasika - pirmiausia šampanas saviems...

...tada - svetimiems...

...o tuomet - Sakalams. Kuo tai baigėsi galite pamatyti pirmoje šio skelbimo nuotraukoje.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,183,735 hits