Archive for the 'A Lyga 11' Category

Istorija kartojasi: Žalgiris – Sūduva

2005 m. Dariaus Maciulevičiaus įvartis Žalgiriui. Žiūrėti geriau be garso. 

Kažkada visa tai jau buvo, ar ne? Laikas bėga, atmintis dyla, tačiau toks jausmas, kad visa tai kai kurie iš mūsų jau esame matę.

Gerai, priminsiu detaliau. 2005 metai, lapkričio 9 diena, paskutinis A lygos turas. Sūduva Vilniuje lošia su Žalgiriu. Žalgiris tais metais jau nieko doro laimėti šansų neturėjo, o va Sūduvai reikėjo sužaisti bent lygiomis, kad po 30 metų vėl iškovotų bronos medalius. Oras buvo panašus kaip dabar – drėgna, žvarbu ir purvina. Tą kartą Sūduva laimėjo, o Dariaus Maciulevičiaus įvartis, įmuštas po Tomo Radzinevičiaus perdavimo ko gero visiems laikams buvo įrašytas į komandos istoriją. Ne tik dėl to, kad jis atnešė bronzos medalius, bet ir todėl, kad buvo reto grožio. Tais laikais Lietuvoje tokių įvarčių nedažnai pamatydavome.

Prisimindamas tuos gražius laikus, buvau tikras, kad iš anų komandų šį šeštadienį pamatysime tik vieną žmogų – Tomą Radzinevičių. Tačiau patikrinęs protokolą, supratau, kad jų bus iš viso trys – ir visi jie šeštadienį galvos apie Sūduvos pergalę. Tą kartą Sūduvoje žaidė ne tik Tomas Radzinevičius, bet ir Darius Gvildys. O štai Žalgirio sudėtyje antrą kėlinį bėgiojo ne kas kitas, o Nerijus Valskis! Dariui Gvildžiui tais laikas buvo 35-eri, Tomui Radzinevičiui – 24-eri, o Nerijui Valskiui – tik aštuoniolika (jei dirbčiau Sūduvos klube, būtinai šiuos tris veikėjus pakalbinčiau ir vieną kitą prisiminimą iš jų ištraukčiau).

Sūduvos treneriai tą kartą be minėtų Gvildžio, Maciulevičiaus ir Radzinevičiaus, aikštėn dar išleido Žutautą, Grigą, Veikutį, Aleksą, abu brolius gruzinus Chigladzes, Afanasenko, Giedrių Slavicką, Butkų, Otavio Bragą ir Adomaitį.

2013-249Audrius Brokas 2008 m. sezono finale.

Važiuojam toliau. Po trejų metų Sūduvai sezonas baigiasi labai panašiai. Paskutinės 2008 metų sezono rungtynės ir vėl vyksta Vilniuje. Ir vėl – su Žalgiriu. Sūduvai ir vėl reikia laimėti, o Žalgiriui – ir vėl rezultatas nėra labai svarbus. Žalgiris tais metais užėmė 5 vietą, surinkęs tiek pat taškų, kaip ir 6 likęs Atlantas. O va Sūduva – gavo ketvirtą vietą, surinkusi tiek pat taškų kaip ir bronzos medalius laimėjusi Vėtra. Šios keturios komandos ir lošė paskutiniame ture. Sūduvai reikėjo ne tik pergalės, bet ir Vėtros lygiųjų ar pralaimėjimo. Sūduva Žalgirį nugalėjo 3:2, paskutinį įvartį mušdama jau per pridėtą laiką ir turėdama aikštėje mažiau žaidėjų (87 min buvo išvarytas Božinovskis). Deja, laimėjo ir Vėtra – todėl Sūduva liko ketvirta, o Žalgiris aplenkė Atlantą. Tas rungtynes labai gerai pamenu – jos buvo išskirtinai purvinos, rudeninio oro ir nepriežiūros nualintoje Žalgirio stadiono aikštėje. Ir jei iš 2005 metų rungtynių internete plauko tik įvarčio vaizdo įrašas, tai 2008 metais šis blogas jau buvo gimęs, todėl aiškiau viską prisiminti norintys skaitytojas gali apžiūrėti ir reportažą apie rungtynes.

Tai buvo paskutiniosios senojo Žalgirio rungtynės A lygoje. Kitame sezone šios komandos aukščiausioje Lietuvos lygoje nebeliko. Sugrįžo Žalgiris 2010 ir iškart laimėjo bronzos medalius. O kad ši komanda vėl grįžo į lygą, tai nieko kito nebeliko, kaip toliau pratęsti santykių su Marijampolės Sūduva istoriją. Sūduva su Žalgiriu ir vėl baigė sezoną, o rungtynės ir vėl buvo lemiamos. Tą kartą buvo sprendžiamas lengvesnis klausimas – kas gaus sidabrą, o kas – bronzą. 2010 abi komandos lygoje susitiko 3 kartus ir visos rungtynės baigėsi lygiosiomis. Nulinės lygiosios buvo užfiksuotos ir paskutinėje dvikovoje, vykusioje Vilniaus Sportima arenoje. Lygiosios buvo tinkamas rezultatas Sūduvai, tačiau netinkamas Žalgiriui. Po jų abi komandos surinko vienodai taškų, tačiau Sūduva užlipo aukščiau dėl geresnio įvarčių santykių. Tačiau, spėju, pernelyg nenusiminė ir Žalgirio pusė – juk ką tik atgimęs klubas ne tik sugrįžo į A lygą, bet iškart ir medalius gavo. Pačios rungtynės buvo nuobodokos – Sūduva spaudė “ant lygiųjų”, žaidimas nebuvo labai išvaizdus, tačiau antrieji Sūduvos istorijoje sidabro medaliai vis tik įmetė žaidėjus į lengvą euforiją po finalinio švilpuko. Buvo šampano ir visokių kitokių tokiai progai derančių ritualų. Reportažą apie šias rungtynes taip pat galima prisiminti.

2013-251Džiaugsmai po 2010 m. žaidimo su Žalgiriu.

2010 metai buvo savotiška kryžkelė Sūduvos ir Žalgirio gyvenimuose. Nuo 2005 iki pat Žalgirio dingimo į I lygą Sūduva buvo solidesnė komanda. Ir nors Žalgirį nugalėti pavykdavo toli gražu ne visuomet, tačiau pergalės buvo laukiama kiekviename žaidime. Tai buvo liūdni laikai Žalgiriui. O va grįžus atgimusiam Žalgiriui į A lygą, jėgos išsilygino. Sūduva stagnavo, o Žalgiris pamažu stiprėjo ir lipo aukščiu. 2010 Sūduva šiaip ne taip Žalgirį aplenkti dar sugebėjo, nors įveikti nepavyko nė karto. O va 2011 metais Žalgiris jau užtikrintai paliko Sūduvą už nugaros. Sūduva pasiėmė bronzos medalius. Žalgiris mėgino įsitverti Ekranui į skvernus ir pasimušti dėl aukso. Sūduva ir Žalgiris tais metais ir vėl lošė tris kartus – vieną kartą sužaidė lygiosiomis ir pasidalino po pergalę. Tiesa, Sūduvos pergalė prieš pat sezono pabaigą iš esmės ir nubraukė Žalgirio viltis pasivyti Ekraną. Žemiau rasite visai įdomų video – Marijampolės TV pokalbį su Sūduvos prezidentu po 2011 metų sezono. Fone bus matyti paskutinių Sūduvos rungtynių su Žalgiriu fragmentai. O čia rasite blogo ataskaitą.

Marijampolės TV kalbina Vidmantą Murauską.

Pernykščiame sezone lygių skirtumas tapo dar ryškesnis. Čia Sūduva ne tik gavo stipriai į skūrą liūdno atminimo rungtynėse Vilniuje, bet ir turnyrinėje lentelėje nuo Žalgirio atsiliko jau ne 7 taškais, kaip 2011, o visais 17. Ir vėl – Žalgiris vijosi Ekraną dėl aukso, o Sūduvai teko ir dėl bronzos su Kruoja gerokai pasistumdyti.

O štai šiemet komandos jau iš esmės skiriasi – tiek biudžetu, tiek sudėtimi ar netgi ambicijomis. Sūduva pagaliau metė šalin vizijas laimėti aukso medalius. Šiemet komandos vadai apskritai jokių konkrečių tikslų nekėlė. Žalgiris aukso medalių gi siekė atkakliai ir racionaliai – augindamas biudžetą, dėliodamas sudėtį ir energingai rinkdamas taškus. Sūduvai šiemet Žalgiris “padovanojo” vieną žiauriausių pralaimėjimų per visą Sūduvos istoriją A lygoje. Skaičiuoti tingiu, tačiau esu tikras, kad pirmo rato pralaimėjimas Marijampolėje patektų į didžiausių Sūduvos pralaimėjimų dešimtuką.

Šioje vietoje istorija baigiasi. Ir jei pastarųjų metų chronologija Sūduvai nebuvo tokia pozityvi kaip Žalgiriui, šiandien šios komandos nesiskiria taip smarkiai, kaip galėjo pasirodyti minėtose pirmo rato rungtynėse. Sūduva sustiprėjo – ir sudėtimi, ir žaidimu, ir suvokimu, kad laimėti galima ne tik prieš Taurą ar Dainavą. O va Žalgiris po tipiškai Lietuvos futbolui nutrūkusio žygio per Europą kažkodėl sėdo į labai jau gilią duobę. Visą sezoną puikiai variusios komandos stabtelėjimą po aukščiausio laipsnio metų rungtynių suprasti galima. Tačiau keistoka, kad tas stabtelėjimas taip ilgai užtruko ir buvo iššvaistyta tiek taškų, kad aukso medalių klausimą tenka spręsti paskutiniame ture.

Žalgiriui sveikatos nepridės ir vakarykštės taurės rungtynės su Kruoja, kuriose Žaligirui teko ieškoti išsigelbėjimo nuo pralaimėjimo iki paskutinių minučių. O tą Vilniaus komandai šiais metais tekdavo daryti labai retai. Trumpai tariant, nepaisant geresnės Žalgirio sudėties ir solidesnės turnyrinės pozicijos, Sūduva laimėti turi visus šansus. Tiesą pasakius, ir psichologija Žalgirį spaus labiau. Šiai komandai jau seniai buvo užkabinti aukso medaliai. Kad ir ką bekalbėtų treneris, žaidėjams tokia atmosfera turi įtakos. Todėl pralaimėti Žalgiriui šeštadienį būtų žymiai blogiau nei Sūduvai, kuri apie medalius realiau ėmė galvoti tik pačioje sezono pabaigoje. Sūduvai atsipalaidavimo turėtų suteikti ir tas faktas, kad net ir nugalėjus Žalgirį galima likti su tuščiu krepšiu. Juk reikia, kad nelaimėtų ir Ekranas, o tikėtis, kad Ekranas paluš lošdamas su Tauru gali tik naivuolis. Sezono pabaigoje Tauras pradėjo žaisti futbolą, tačiau labai abejoju ar Tauragės komandos futbolo pakaks tam, kad nepralaimėtų Ekranui. Juk Ekranas – racionalaus ir efektyvaus futbolo fanatiškai Marijos Žemėje.

Tokios tokelės. Rungtynės bus geros, tačiau į jas galim ramiai eiti ir mes, ir komanda. Nors šių rungtynių kaina didelė, tačiau šį kartą kaip niekad sezone reikia galvoti ne apie rezultatą, o tiesiog lošti maksimalaus užsidegimo futbolą, kurį Sūduva šiais metais ne kartą mums rodė. Taip pat reikia nepamiršti, kad pralaimėjimo kaina žymiai didesnė Žalgirio pusėje. Taip, Žalgiriui pakanka lygiųjų, todėl greičiausiai Vilniaus komanda loš nuo gynybos. Kiek supratau iš LFF pranešimų, Žalgiris neturės Lukos Peričiaus, kuris už raudoną kortelę gavo dviejų rungtynių diskvalifikaciją. Apie Vaitkūną šnekos dvejopos – kai kas sako, kad ir jam sezonas jau pasibaigė, nors man atrodo, kad už jo raudoną kortelę paskirta 4 rungtynių diskvalifikacija jau išnaudota. Bet kokiu atveju, net ir be Peričiaus Žalgirio gynyba bus silpnesnė, nei įprasta. Sūduva nėra didelė pozicinio puolimo žinovė, tad svarbiausia bus nelošti tokio bukai ramaus futbolo, kokį mūsų komanda rodė paskutinėse namų rungtynėse su Ekranu.

Pabaigai belieka pasikartoti – kad ir kaip baigsis šeštadienio žaidimas, kad ir kokią vietą po jų užims Sūduva, sezoną bus galima įvertinti teigiamai. Juk jau pora metų kalbėjome apie tai, kad gal geriau likti be medalių, tačiau rodyti liepsnojantį futbolą. Tad beliktų tikėtis, kad šiemet pradėta linija bus tęsiama kitame sezone. Tuomet ir vėl bus medaliai. Tik tuomet jau žinosime, kad medalius Sūduva laimėjo dėl to, kad jų nusipelnė, o ne todėl, kad daugiau niekam kitam jų nereikėjo.

Leimonas + Widzew

Leimonas-3

Leimonas-2

Leimonas-1Povilas Leimonas Widzew klube – antrojo įvarčio rungtynės. Foto – iš oficialios Widzew svetainės. 

Apie Povilo Leimono sėkmes šlovingoje Lenkijoje šnekos jau buvo. Džiugu, kad pradžia tokia puiki – du įvarčiai per šešias rungtynes – ko daugiau reikia, kad legionieriaus darbas būtų gerai įvertintas? Aišku, Povilo gyvenimas padoresnėje lygoje dar tik prasideda, tačiau pradžia yra tokia, kad jo vardą sužinojo ne tik Widzewo gerbėjai, bet ir kiti lenkų klubai. Netgi Lietuvos rinktinės trenerių štabas – ir tas išgirdo naujienų iš kaimyninės šalies.

Antrasis Leimono įvartis Widzew klube. 

.

Videokvietimas į Widzew rungtynes, kuriose Povilas Leimonas įmušė savo pirmąjį įvartį. 

.

Atmosfera stadione, apie kurią futbolo.tv duotame interviu ir kalba Povilas. 

Čia yra viena reikalo pusė. Pamėginau suteikti jums dar vieną galimybę pažiūrėti antrąjį Povilo įvartį, taip pat – keletą vaizdų, kuriuos pasiskolinau iš Widzewo oficialios svetainės. Prikabinau ir reklaminį filmuką, kuriame Povilas kartu su kitais komandos futbolininkais lenkiškai kviečia į Widzew stadioną. Jei netyčia nematėte – netgi galite pažiūrėti futbolo.tv interviu su buvusiu Sūduvos žaidėju. Rinktinės rungtynių taip pat reikėtų nepraleisti – gal paskutinio mėnesio banga Povilą ir į rinktinės sudėtį nuneš.

Kita reikalo pusė yra apie praeitį. Taip jau gavosi, kad Povilas Leimonas ko gero yra paskutinis iš tų, kurie pradėjo Sūduvoje lošti su senąją karta. Taip, dabar komandoje turime Tomą Radzinevičių, tačiau šis jau apsuko ratą. Pasivažinėjo mažumą po pasaulį ir grįžo atgal. Tuo tarpu daugiau žmonių, kurie žaidė komandoje tais laikais, kai šį blogą rašyti pradėjau, atrodo, nebeliko.

Kad ir kaip besukčiau, man vis viena yra mažumą nejauku, kad Sūduvos valdžia net ir tokius žmones, kurie komandoje praleidžia po penkerius ir daugiau metų, paleidžia tyliai ir netgi ačiū nepasako. Tas formalus “klubo vadovai linki žaidėjui sėkmės tolesnėje karjeroje“, kuris standartiškai išmetamas tinklapyje nesiskaito. Štai todėl ir pagalvojau, kad verta jei ne dėkot, tai bent paminėt patį faktą – buvo toks žaidėjas, daug komandai davė, dažnai čia buvo minimas, aptarinėjams. Todėl verta prisimint jo metus, atiduotus Sūduvos komandai – štai ir kviečiu tai padaryt pažerdamas saują nuotraukų nuo 2008 iki 2013 metų. Fotografijos mano darytos (išskyrus vieną) – tad daugelis jų tas pačias rungtynes mačiusių bus atpažįstamos ir greičiausiai sukels šiokios tokios nostalgijos. Ir teisingai – taip ir turi būti, kai komandą palieka reikšmingas futbolininkas.

.

2008 metai:

leimonas-2008-1

leimonas-2008-2

leimonas-2008-3

leimonas-2008-4

.

2009 metai:

leimonas-2009-1

leimonas-2009-2

leimonas-2009-3

leimonas-2009-5

leimonas-2009-4

leimonas-2009-7

leimonas-2009-6

.

2010 metai:

leimonas-2010-1

.

2011 metai:

leimonas-2011-2

leimonas-2011-1

.

2012 metai:

leimonas-2012-7

leimonas-2012-6

leimonas-2012-1

leimonas-2012-2

leimonas-2012-3

leimonas-2012-4

leimonas-2012-5

.

2013 metai:

leimonas-2013-1

leimonas-2013-2

leimonas-2013-3

leimonas-2013-4

leimonas-2013-5

leimonas-2013-6

leimonas-2013-7

leimonas-2013-8

Kalba Vidmantas Murauskas

Štai – kaip visada po čempionato, jau tradiciniu tapęs Juozo Raškausko pokalbis su Sūduvos prezidentu Vidmantu Murausku. Kaip visada – Miesto laikraštyje. Ir jau ne pirmą kartą permetu jį pas save, nes šiuos prezidento posezoninius pasvarstymos norisi palikti istorijai. Tad jei dar nespėjote paskaityti Miesto laikraštyje ar Sūduvos tinklapyje – prašom tai padaryti čia. Verta užmesti akį ir į posezoninį Valdo Kasparavičiaus pašnekesį su Virginijum Liubšiu, kuris guli oficialiame Sūduvos tinklapyje. Kol kas tiek žinių. Aš pats suvesti sezono galus niekaip nespėju – darbai, ligos ir kitos nesąmonės vis neleidžia sudėti taškų keliuose jau senokai pradėtuose tekstuose. Nieko baisaus – laiko  iki kito sezono dar yra. 

>>>>

– Nors prieš šių metų  A lygos čempionatą pabrėžėte, kad atėjus į komandą treneriui Virginijui Liubšiui,  rezultatas bus matyti pasibaigus dvejų metų jo darbo ciklui, sirgaliai, kai kurie futbolininkai tikėjosi, kad „Sūduvos“ komanda iškovos  Lietuvos čempionės titulą. Ar nenuvylė trečioji vieta? – „Miesto laikraštis“ klausė futbolo klubo „Sūduva“ prezidento Vidmanto MURAUSKO.

– Kėlėme  uždavinį  užimti ne žemesnę kaip trečiąją vietą. Komandos žaidėjai buvo įsitikinę, kad gali kovoti ir dėl antros ar pirmos. V.  Liubšys visgi labiau akcentavo  antruosius savo darbo metus, kai sieksime  ambicingesnių tikslų. Kaip žinia, ne viskas priklauso nuo trenerio, sėkmingas pasirodymas priklauso ir nuo žaidėjų,  komandos biudžeto, net sportinės laimės.

Manau, „Sūduva“ galėjo iškovoti kitos spalvos medalius, bet trūko sėkmės, padaryta klaidų formuojant komandą. Taip yra jau ne  pirmi metai, todėl siekti čempionų titulo visa jėga nepavyksta.

Nenoriu kritikuoti teisėjų, bet po kelerių rungtynių, kuriose žaidė „Sūduva“, jie buvo nušalinti dėl klaidų. Jos „Sūduvai“  kainavo nei daug nei mažai –  aštuonis taškus. Jeigu jie būtų mūsų sąskaitoje, galutinė A lygos turnyro lentelė atrodytų kitaip.

Tai ne pasiteisinimas, bet viena iš priežasčių,  kodėl užimta trečioji vieta. Teisėjai klysta ne tik Lietuvoje, aš gerbiu jų darbą, bet yra kaip yra.

Komandos rezultatu esu patenkintas, mes lenkiame tokius miestus kaip Kaunas, Šiauliai ar Klaipėda, kurie tikrai turi didesnį potencialą.  „Sūduva“ šešti metai laimi prizines vietas čempionate ar laimi Lietuvos futbolo federacijos taurę, žaidžiame Europos lygos turnyre. Tikiuosi, kad pagaliau  komanda susikaus dėl Lietuvos čempionės vardo.

Gaila, kad nelaimėjome  Europos lygos rungtynių  su švedų „Elsborg“ komanda Marijampolėje. Aišku, ji geresnė už mūsų, tačiau  tokioms ekipoms turėtume sudaryti rimtesnę konkurenciją. 

– Pakeitimai komandoje jau ne pirmi metai vyksta kaip tik prieš Europos lygos taurės turnyrą…

– Nori geriau, o  pavyksta, kaip visada. Šiais metais sudėtis koreguota minimaliai. 

– Kodėl „Sūduvą“ sezono viduryje ištinka krizė?

– Reikėtų klausti futbolo specialistų, aš  galiu tik pasvarstyti. Gal per anksti įgyjama gera sportinė forma, kurios visą sezoną neįmanoma išlaikyti. Gal esant „duobei“  reikėtų leisti į aikštę jaunus žaidėjus, bet tai trenerių reikalas.  Šiemet itin vertinga trečioji vieta, kurią užėmė dublerių komanda, nes jai neatstovavo pagrindinės sudėties žaidėjų, kaip kad būdavo laimėjus „auksą“. 

– Komandą toliau treniruos Virginijus Liubšys?

– Net keista girdėti tokį klausimą, jo sutartis galioja ir kitais metais.  Jau, pavyzdžiui, kalbėjomės apie komandos sudėtį kitą sezoną. Iš tų, kurių sutartys pasibaigė, „Sūduvoje“ lieka Vaidas Slavickas, Nerijus Radžius, Povilas Lukšys, Ričardas Beniušis, iš Suvalkų „Vigry“ vienuolikės grįžta Audrius  Brokas. Nepasiūlėme pratęsti sutarčių Sergejui  Koziuberdai, Evaldui Grigaičiui. Sergejus  Loginovas priklauso Kijevo „Dinamo“ komandai, o Sergejus  Žigalovas – „Mažeikiams“, tad ar jie žais Marijampolėje,  priklauso ne tik nuo futbolininkų, bet nuo  komandų savininkų. Keista, bet sutartį paprašė nutraukti vartininkas Armantas Vitkauskas. Tai padarėme. Kol kas neapsisprendė kitas komandos vartininkas Povilas Valinčius, tad reikės ieškoti naujų vartininkų. 

– Kas nustebino šių metų A lygos čempionate?

– Iš blogos pusės – Klaipėdos komandos, kiek daugiau tikėjausi iš „Mažeikių“. Baigdamas noriu padėkoti futbolininkams, treneriams už šį sezoną,  „Sūduvos sakalų“ sirgaliams  –  už komandos palaikymą. Ačiū ir komandos kritikams, kurie kritikavo nuoširdžiai.

2011 Sūduvos geriausieji

Istorinis momentas: Valinčius spaudžia ranką Lekevičiui

Štai ir atėjo metas pamažu suvesti sezono sąskaitas. Pradėsiu nuo lengviausio darbo – šio blogo skaitytojų išrinktų Geriausių šio sezono žaidėjų trejetuko. Prieš apibendrindamas dar kartą pasikartosiu – šis balsavimas ir jo rezultatai neturi jokios oficialios vertės. Jie nieko smarkiai nereiškia – tai yra žaidimas, kuriuo smagu kasmet užbaigti sezoną.

Tad ilgai negaišdamas, skelbiu lentelę. Pirmasis skaičius reiškia žaidėjo surinktus taškus, antrasis – kiek kartų tas žaidėjas gerbėjų balsavimuose buvo paminėtas, o trečiasis skaičius – kiek kartu tuose balsavimuose jis buvo pirmas.

T Kart 1
1 Slavickas 108 25 18
2 Chvedukas 44 16 3
3 Valinčius 22 9 2
4 Radžius 18 8 2
5 Lukšys 18 7
6 Leimonas 16 9
7 Beniušis 14 7
8 Eliošius 12 6
9 Borovskis 11 7
10 Urbšys 8 3
11 Žigalov 3 2

Šį kartą balsavimų lyderis paaiškėjo kaip niekad anksti ir laikui bėgant jo pozicija nė per nago juodymą nepasikeitė. Šiais metais be jokios konkurencijos nugalėjo Vaidas Slavickas. Jis buvo paminėtas visose 25 balsavusių žmonių lentelėse ir net 18 kartų buvo įrašytas pirmu numeriu. Tokios smarkaus skirtumo nebuvo nė viename ligšiol mūsų rengtame balsavime. Tad Vaidas Slavickas antrus metus iš eilės yra šio blogo skaitytojų renkamas geriausių komandos žaidėju. Su tuo mes Vaidą kuo nuoširdžiausiai ir sveikiname!

Vaidas Slavickas

Komandos lyderiu klasikine prasme Vaido Slavicko nepavadinsi, tačiau daugiausiai balsų jis susilaukė greičiausiai dėl stabiliai gero žaidimo viso sezono metu. Akivaizdu, kad Vaidas Slavickas jau yra pasiekęs tokį lygį, kuris viršija A lygos poreikius. Keista, kad jis vis dar lošia už Sūduvą – į kokį rimtesnį klubą galėjo vykti jau prieš pora metų.

Karolis Chvedukas

O va Chveduko užtikrinta antra vieta ypatingai džiugina, nors didelės nuostabos nekelia. Šis jaunas žaidėjas pagarbos susilaukė dėl stabiliai energingo žaidimo viso sezono metu. Jis buvo tas, kuriam plojimų už kovos dvasią būdavo skiriama net ir liūdniausiomis šio sezono akimirkomis.

Povilas Valinčius

O štai trečia vieta buvo sunkiau nuspėjama. Ilgą laiką čia sėdėjo Lukšys, vėliau jį pralenkė Radžius, o galiausiai, kartu su paskutiniais gautas balsais, juos abu aplenkė Valinčius. Vartininkas taip aukštai nebuvo šokęs nuo pat Klevinsko laikų. Ką čia ir bepridursi – geras vartininkas, todėl jo surinkti taškai tikrai buvo pelnyti.

Tokia štai matematika. Dar kartą sveikinu šių rinkimų laimėtojaus ir dėkoju visiems, kurie nepatingėjo savo geriausiųjų komplekto atsiųsti.

p.s. ankstesnių metų balsavimo rezultatus rasite čia: 2008, 2009 ir 2010 

Finišas: EKRANAS 2:2 SŪDUVA

Štai ir pasibaigė dar vienas Lietuvos čempionatas. Dėl įvairiausių reikalų gausos planuotą išvyką į Panevėžį teko nukelti į kitus metus, tad Sūduvos žaidimą ir vėl žiūrėjau per teliką. Nepaisant kitų liūdnų Lietuvos futbolo reikalų, lietuviško futbolo kiekis per TV džiugina.

O patį žaidimą – ir vėl nėra ką analizuoti. Rungtynės nieko nereiškė – ir tai visi žinojo: žaidėjai, žiūrovai ir rungtynių komentatorius, desperatiškai ieškojęs argumentų, kodėl viena ar kita komanda šiandien galėtų norėti pergalės. Ekrano ir Sūduvos rungtynės visada būna čempionato puošmena – jos būna įtemptos, nervingos ir nenuspėjamos. Šį kartą viso to nebuvo. Sūduva trečios vietos klausimą išsprendė jau senokai, o pakeliui ir Ekranui padėjo išspręsti pirmos vietos klausimą. Tad pamiršdami sezono vidurio negandas, vis tik turėtume pasidžiaugti, kad jau kelintą sezoną Sūduva priklauso stabiliausiai žaidžiančių Lietuvos futbolo klubų duetui (kurio antrą dalį sudaro tas pats Ekranas). Šalia esančios komandos vis keičiasi (FBK, Vėtra, Žalgiris), o va Sūduva su Ekranu visada sukiojasi aplink medalius. Gaila tik kad Sūduvai vis pritrūksta kokių penkerių rungtynių (kuriose būna beprasmiškai iššvaistyti taškai), kad apie aukso medalius galėtų kalbėti ne tik sezono pradžioje, bet ir pabaigoje.

Na o už šias nieko nereiškiančias rungtynes Sūduvai galima drąsiai dėti pliusą. Nes čia Sūduva “laimėjo” lygiąsias, o Ekranas – “pralošė” pergalę. Taip sakoma visada, kai komanda užtikrintai pirmauja, tačiau to pirmavimo taip ir neišsaugo. Pirmam kėliny Ekrano pranašumas buvo akivaizdus, o Sūduva gynyboje žaidė taip atsipalaidavusi, kad gali pasidžiaugt, kad praleido tik du, o ne kokius penkis įvarčius. Antras kėlinys buvo kardinaliai priešingas ir jam jau Sūduva rinko progas. Taigi, kartu su Kesminu galim stereotipiškai pasakyt, kad Ekranas po pirmo kėlinio “per anksti patikėjo pergale”, o Sūduva susiėmė, “parodė charakterį” ir Ekranui šventę šiek tiek sugadino. Reikalus šiek tiek pataisė Ekrano ultrų rungtynių pabaigoje užleista dūminė aikštės uždanga – matėsi, kad dūmai patiko ir aikštėje stoviniavusiems žaidėjams, ir stadione susirinkusiems paprastiesiems žiūrovams.

Taigi. Viščiukus skaičiuosim kitą savaitę, o paskui visi lauksim tradicinio posezoninio interviu su Murausku ir eisim atostogų.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,183,735 hits