Archive for the 'Baltijos Lyga' Category

BL: SŪDUVA 3:2 FLORA

Cha. Atrodo šiemet Sūduva pralaimės viską, kas tik yra įmanoma. Ir jau sunku pasakyti, kuris iš tų pralaimėjimų yra skaudžiausias. Ar viską A lygoje nušlavę minusai su Kruoja, Tauru ir Šiauliais, ar šitas prieš estus. Rungtynių nemačiau, tad nieko doro pasakyti negaliu. Tačiau pirmauti visą žaidimą trijų įvarčių skirtumu, o per paskutines aštuonias minutes praleisti du – jau yra pakankamai stipru. Juolab, kad nežaidė antra sudėtis, kaip dažnai šiame turnyre nutinka. Baltijos lygos negaila. Net jei šio sezono finalas su Ventspilsu buvo vienos gražiausių visų laikų Sūduvos rungtynių. Gaila pralaimėjimo prieš estus. Yra kaip yra. Belieka su nerimu laukti kitos savaitės Šiauliuose.

Reklama

BL: FLORA 2:1 SŪDUVA

Štai ir pralaimėjom estams pirmą kartą (berods). Tik jaudulio ar gailesčio ypatingo nėra. Niekam tai nerūpi. Penalty.lt apgaulingai rašo, kad Sūduva žaidė ne stipriausios sudėties, tačiau pačios lygos tinklapyje išdėstytoje sudėtyje nėra nieko keisto ar netikėto. Vitkauskas vietoj Valinčiaus nestebina, o vienintelis garantuotas atsarginis sudėtyje yra Brokas. Nei per tą lievą televiziją, nei internetu rungtynių nežiūrėjau, todėl vienintelis stebinantis dalykas yra tai, kaip Lukšys per tris minutes sugebėjo gaut dvi geltonas korteles. Kas dar? Temperatūra Taline šiandien buvo plius dvylika, lijo lietus ir šių tarptautinių rungtynių pažiūrėti atėjo 150 žiūrovų. Chm, daugiau nei nei žiūrėjo paskutines rungtynes su Atletu, bet švytinčiame Talino stadione tie pusantro žmonių turėjo atrodyti labai keistai. Ką gi, velniop tą lygą, laukiam sekmadienio rungtynių su Banga namuose.

BL: Flora – Sūduva

Atrodo, Floros tinklapis - tik estų kalbą. Vis šiokia tokia naujiena, nes pastaraisiais metais Sūduva dažniau žaisdavo su tokiomis latvių ir estų komandomis, kurių tinklapių pagrindinė kalba būdavo - rusų.

Informacijos kaip visada – ne pyragai, tačiau kažkokia šešta nuojauta pakuždėjo man, kad jau lyg ir laikas būtų Baltijos lygą Sūduvai pradėt. Ir – akurat. Posmelį pasiknaisiojęs beviltiškame Baltijos lygos tinklapyje, šiaip ne taip radau šių metų rungtynių tvarkaraštį. O jame – juodu ant balto parašyta, jog Sūduva loš jau šį antradienį, rugsėjo 21 dieną, 19.00 valandą Estijoje. Dar tiksliau – žais Taline su Flora. LFF tinklapis taipogi informuoja, kad būtent šias rungtynes tiesiogiai transliuos Viasat (iš LFF tinklapio linkas veda į Viasat Sport Baltic tinklapyje, kuriame vis dar tebevyksta pasaulio kašio čempionato “kovos“).

Įdomu, kokios taktikos šioms rungtynėms griebsis Donatas Vencevičius ir komandos vadovybė. Turnyro prestižas, švelniai tariant, toks pats kaip ir anksčiau – nulinis. Tad standartiškai lyg ir derėtų jėgas pataupyti vietos čempionatams, kuriuose tiek Sūduva, tiek Flora šiais metais tikrai dar turi ką veikti. Beje, Flora gan patogiai šiuo metu sėdi Estijos čempionato (kuriame paskutinę vietą užimanti komanda turi ne minus vieną, o 17 taškų) pirmoje vietoje. Ir nors nemažai pagrindinių Sūduvos žaidėjų karts nuo karto palošia ir už dublerius, taip vadinamu “ilgu suolu“ mūsų komanda šiais metais pasigirti negali. Estus Sūduva standartiškai nugali, tačiau šių rungtynių rezultatas, be abejo, priklausys nuo to, kaip nuspręs elgtis komandos aukščiausios galvos.

Beje, antrosios rungtynes Marijampolėje vyks ne spalio mėnesį, kaip buvo skelbta anksčiau, o lapkričio 9 dieną.

A. Le Coq Arena, kurioje lošia Estijos rinktinė ir Flora

Šiek tiek informacijos apie patį klubą. Jei kas netingit – galit pasiskaityt trumpą straipsniuką Vikipedijoje.  Nieko ten baisiai įspūdingo, nėra – tiesiog aišku, kad Flora – vienas stipriausių posovietinių laikų Estijos klubų. Įdomiausias man pasirodė paminėjimas apie tai, kad Flora – vienintelis valdžios remiamas futbolo klubas Estijoje. Ir jų emblema man patinka – nelabai prisimenu kodėl, tačiau nuo senų laikų aš joje vis įžvelgiu giltinę su dalgiu, nors ten pavaizduota kokia tai senovės graikų deivė, kažką neaiškaus rankoje laikanti.

Įdomiau yra pasižvalgyti po stadioną, kuriame žaidžia ir Flora, ir Estijos rinktinė. Apie tokį mes tik pasvajot galim. Deja.  Žodžiu, atidarytas jis 2001 metais, talpina virš 10 000 žiūrovų. Pats tas tokiai valstybėlei.

Taurės, bokalai ir kitos naujienos

Taurė, kurią Sūduva prieš pora metų parsivežė namo.

Kol Lietuvos rinktinė rengiasi susitikimui su sijonuotais vyrais Marijampolėje, mes galima prisiminti keletą įvykių, kuriuose Sūduvai teks sudalyvauti be lemiamų A lygos rungtynių. Kaip visada tokiais atvejais nutika (ačiū Dievui, yra dalykų, kurie greičiausiai niekada nepasikeis), informacijos yra labai mažai, ji miglota ir padrika.

Taigi, Sūduvai šiemet dar teks sulošti keletą rungtynių, kurių rezultatai bus svarbūs kitam sezonui. Pirmiausia – Lietuvos taurė. Vieni šias rungtynes vadina VI LFF taurės etapu, kiti – aštuntfinaliu. O kaip yra iš tikro – velnias žino.  Vienintelė aiški informacija yra štai kokia – burtai bus traukiami rytoj, penktadienį, rugsėjo 3 dieną, vėlai vakare Kaune. LFF tinklapis informuoja, kad komandų vadovai turi rinktis 19.30 prie tarnybinio stadiono įėjimo. Va taip – parūkys vyrai ir moterys, o paskui nuspręs kaip viskas bus. Nes kaip ten viskas bus nėra labai aišku.

Įvartis.lt atsipūtęs rašo, kad šiame etape rungtyniaus ir 8 stipriausios praėjusio sezono A lygos komandos. Ok, nepažiūrėjo žmonės, kad šiame LFF taurės turnyre iki dar nėra žaidusios tik keturios – Ekranas, Sūduva, Tauras ir Šiauliai. Penktoji – Vėtra – nežaidė ir nežais. Po paskutinio etapo yra likę 8 komandos – FM Granitas iš Vilniaus, Alytaus Vidzgiris, Kėdainių Nevėžis, FBK, Atletas, Klaipėda, Kruoja ir Banga.  Taigi, viso turime 12 komandų. Ir kaip jos bus sudėliotos tolesniam žaidimui – vienas dievas težino. Logiškiausia lyg ir būtų paskirstyt jas į keturias grupes po tris komandas ir vėliau turėt pusfinaliui kiekvienos grupės nugalėtojus. Matysim, kokią schemą yra LFF numatę.

Kita linksmybė – Baltijos taurė. Čia, kaip visada, aiškumo irgi nėra per daug. Baltijos lygos tinklapis teskelbia, kas su kuo žais ir preliminarias datas. Spėju, jau visi girdėjote Sūduvos varžovą, bet priminsiu dar kartą. Taigi, Sūduvai teko estų Flora, o rungtynės bus lošiamos rugsėjo 21-22 ir spalio 26-27. Tikslesni laikai kol kas nėra aiškūs – bent aš info neradau. Kaip suprantu iš porų pateikimo Lygos tinklapyje – Sūduva pirmas rungtynes lyg ir loš Estijoje.

Štai taip. Tiek naujienų kol kas.

BL finalas: SŪDUVA 3:3 VENTSPILS

"Good" - pons Beniuši, - "Very Good!!!"

Velniop tuos baudinius. Paskutiniai emocijų elementai buvo išnaudoti kartu su paskutine Sūduvos ataka paskutinę pratęsimo minutę. Finalai retai kada būna tokie įspūdingi kaip šis. Šeši įvarčiai, devyni pendeliai, krūva geltonų kortelių, audringų žiūrovų ir apsaugos boksas… Ir būriai Sūduvos pakeleivių, kuriems net dukart teko sugrįžt į savo vietas nuo stadiono vartų.  Žodžiu, aukščiausias lygis, kokį futbolas tik gali pasiekt. Bent jau man – tai buvo geriausia futbolo patirtis šiais metais (įskaitant ir Pasaulio čempionatą). Sūduva pralošė taurę, kurios kol kas niekam nereikia, tačiau laimėjo kovą prieš save.

Kėlinys po kėlinio. Net nežinau, ar verta pačias rungtynes aprašinėt – kažko atrodo, kad dauguma jas vis viena matę. Bet jei yra tokių, kuriems to padaryti nepavyko – štai santrauka.

Komanda pieš reikalams prasidedant.

Sūduva rungtynes pradėjo gan standartinės sudėties. Rapalis, Radžius, Valaitis, Slavickas, Skroblas, Liu Chao, Grande, Chvedukas, Kozyuberda, Grigaitis ir Lukšys. Ir didžiąją jų dalį atžaidė taip pat standartiškai. Kokias pirmas penkiolika minučių abi komandos lošė energingai ir pakankamai atvirai. Buvo greitesnių atakų, buvo šiokių tokių smūgių. Paskui viskas sustojo.

Vėliau reikalai aikštėje buvo pakankamai nuobodūs. Žaidimas iš esmės vyko viduryje. Ventspilio atakos baigdavosi pusiau-tolimu pasu link baudos aikštelės, kur nė vieno latvių komandos žmogaus nebūdavo. Sūduvos – klasikiniais balionais Lukšiui, kuris, kaip visada, lošė vienas trijų-keturių gynėjų apsuptyje. Kartais vėjo krašte sukeldavo Grigaitis, tačiau ir jam skersą pasą atlikti tiksliai nepavykdavo. Liu Chao keliskart mušė pačioje pradžioje, bet paskui ir jis nutilo. Ventspilsas žaidė šiek tiek gyviau – bent jau mėgindavo Sūduvą paspaust – centre ir truputį Sūduvos pusėje. Kartais jiems tas pavykdavo. Sūduva žaidė tarsi snausdama – iš lėto ir nelabai kūrybingai. Centre kamuolį palaikyti sekdavosi visai neblogai, tačiau pasų atgal kiekis gerokai viršijo pasų į priekį skaičių. Komandoje sunku būtų net ką išskirt. Labiau matėsi Grigaitis, tuo tarpu, pavyzdžiui, Grande, sakyčiau, sužaidė vienas blankesnių rungtynių. Tiesa, dar buvo Ventspilio smūgis iš niekur į virpstą.

Šį kartą kliuvo Valaičiui.

Labiausiai atrodė, kad Sūduvai trūko kažkokio nervo. Tarsi komanda nė nemėgintų pasinaudoti tuo faktu, kad likimas lėmė žaisti namuose, prieš savus žiūrovus, kuriuos didžiąją rungtynių dalį atgaivindavo tik daugybė pražangų, po kurių į aikštę būdavo kviečiami tai vienos, tai kitos komandos gydytojai. Tokių nutikimų kiekis šį kartą tikrai buvo įspūdingas – įskaitant ir kuriozus, tokius, kaip du Ventspils žaidėjai, susibedę galvomis. Todėl viena pridėta minutė po pirmo kėlinio ir trys po antro stebino, nes laiko visokiems niekams sugaišta buvo žymiai daugiau.

Sūduva atsigavo po keitimų. Ir Beniušis, ir Esau, ir Urbšys žaidimą labai atgaivino. Ypač Beniušis. Bet apie jį bus galima pakalbėt atskiru punktu.

Taigi, žaidimas ramiai riedėjo iki kokios 80 minutės, kai Sūduva paliko tuščią dešinį kraštą (Skroblo kraštą) ir Ventspilsas pakankamai nesunkiai įkalė bankę. Nosis visiems iškart nuliko ir nemažai „žiūrovų“ ėmė pamažu skirstytis. Kaip iki tol atrodė, kad pratęsimas neišvengiamas, taip po latvių įvarčių buvo beveik akivaizdu, kad išlyginti nepavyks. Ir būtų nepavykę, jei Sūduva būtų žaidusi taip pat.

"Oi, kokia graži nugara - gal po rungtynių susitinkam duše?" - pirmą įvartį įmušęs Ventspils žaidėjas ir Vyras Juodais Drabužiais.

Va tada ir atsirado tas nervas, kurio taip trūko visas rungtynes. Įsijungė kokie trys papildomi varikliai ir paskutinė ataka baigėsi įvarčiu. Prisipažinsiu, tiek šis įvartis, tiek viskas, kas dėjosi po to, taip užkūrė emocijas, kad šią akimirką net nepamenu, kaip tas išlyginamasis įvartis buvo įmuštas. Težinau, kad įmušė Beniušis ir įmušė galva. Pagrindinis rungtynių laikas šiuo įvarčiu ir baigėsi, o stadionas ėjo iš proto. Baisiai smalsu, kaip tribūnų keliamas triukšmas skambėjo iš kitos pusės, bet tribūnose buvo žiauriai linksma.

Tai yra pats tobuliausias, emociškai aukščiausias taškas, koks tik gali būti futbole – kai paskutinės atakos metu, kai niekas nieko nebesitiki, tavo komanda vis tik įmuša lemtingą įvartį ir išneša sveiką kailį. Bent kol kas. Tačiau niekam tą akimirką nerūpi, kas bus vėliau. Visiška ekstazė.

O šias rungtynes išskirtinėmis daro tai, kad tokią akimirka šiandien pasikartojo dukart. Visiška beprotybė.

Taigi, komandos rengiasi pratęsimui. Sūduvos plote atidesnis žiūrovas galėjo įžiūrėti bėdą, kuri labai greitai virto tragedija. Antro kėlinio pabaigoje Radžius įtartinai stipriai šlubčiojo. Ir tai, kokius įvarus jam taisė gydytojai prieš pratęsimą, rodė, kad šis žaidėjas aikštėje lieka tik dėl to, kad visi keitimai jau išnaudoti.

Radžiaus gaivinimo darbai prieš pratęsimą.

Pratęsimui prasidėjus, pasirodo pakankamai radikalūs sprendimai, šios bėdos išprovokuoti. Radžius iš esmės lošia puolėju. Aišku, šlubčiojantis žmogus priekyje mažiausiai žalos ir gali padaryti. Apie ypatingesnę naudą nė kalbėt nereikia. Slavickas juda centran, į Radžiaus vietą, o jo vieton stoja Liu. Taigi, pratęsimą Sūduva iš esmės lošė dešimtyje ir dar be pagrindinio centro gynėjo.

Tad nereikėtų stebėtis, kad per pirmas penkiolika minučių gavo dvi bankes. Ypač pirmąją. Iš mano taško nelabai matėsi, kas ten baudos aikštelėje nutiko, tačiau buvo akivaizdu, kad Slavickas tiesiog pralaimėjo poziciją Ventspils žaidėjui ir atsidūrė jam už nugaros. Taigi, Ventspils ypatinga energija ar originalumu nepasižymėjo, tačiau du įvarčius pakankamai lengvai įmušė. Nieko nuostabaus. Todėl „žiūrovai“ ir vėl pradėjo kilti iš savo vietų bei sliūkinti link išėjimo. „Žiūrovai“. Kas liko – neapsiriko.

Tad nereikėtų stebėtis ir pergyventi dėl to, kad Sūduva praleido dvi bankes. Stebėtis reikia tuo, kad tiek pat sugebėjo įmušt. Dar kartą Beniušis. Ir Urbšys – užsitęsusioje paskutinėje atakoje, kai ir vėl atrodė, kad nieko gero čia nebebus. Buvo sunku patikėti, kad vartininkas beviltiškai krito, o kamuolys – nepraėjo pro štangą – kaip turėjo padaryti pagal visas įprastines logikos taisykles – o įsivėlę į vartų tinklą. Totalus bardakas. Visiškas chaosas. Taip siautėjančių žmonių lietuviškame stadione man dar neteko matyti. Suprantu, kad čia ne lietuvių pergalė prieš austrus ir ne FBK – prieš Reindžerius. Tačiau, kai prieš tavo akis dukart įvyksta visiškas stebuklas, negali likti blaivus. Nors tarp Sakalų nebuvau, tačiau balso šiuo metu praktiškai nebeturiu. Ir taip, garantuoju, yra ne man vienam.

Paskui buvo peneliai. Tačiau jautėsi, kad minia buvo emociškai išgręžta iki paskutinio siūlo. Šį kartą komanda už save, už žiūrovus ir už jų miestą atidirbo dviem šimtais procentų, todėl pendelių baigtis nebeturėjo jokios reikšmės. Dar mažesnės reikšmės turėjo apdovanojimų ceremonija. Mes gavome tai, ko norėjome. Velniop tą taurę.

Beniušis bėga mušti įvarčių.

Beniušis. Padėkokim futbolo dievams už Ričardą Beniušį. Ir net ne dėl to, kad jis šiandien įmušė du įvarčius. Tokio žaidėjo Sūduvai žiauriai trūko. Kodėl pasikeitė Sūduvos žaidimas, aikštėje pasirodžius Beniušiui? Todėl, kad puolimas iškart tapo pavojingas ir agresyvus. Todėl, kad aukštas kamuolys nebeatšokdavo bet kur, kaip anksčiau. Todėl, kad jis būdavo numetamas tiksliai šalia esantiems žmonėms. Todėl, kad Beniušis iškart sutraukė prie savęs keletą gynėjų – na ir kas, jis vis tiek už juos aukštesnis, tvirtesnis ir kamuolius rinkdavosi. Todėl, kad laisvės iškart atsirado ir kraštuose, ir tam pačiam Lukšiui, kuris pagaliau gavo progą nuveikti ką nors naudingo.

Nežinau, kaip treneriai toliau įsivaizduoja Sūduvos puolimą. Tačiau šiandien buvo akivaizdu, kad abu puolėjai vienu metu yra galinga jėga. O juk žaidžiama buvo prieš stiprų varžovą. Taip, Beniušis dažnai žaidė atsitraukęs, net iki gynybos kartais nupėdindavo. Tačiau, prisipažinsiu, džiaugiausi matydamas, kad Beniušis keičia ne Lukšį. Jo. FBK ir Ekrano puolimo mokykla Sūduvoje vienu metu. Ir kas galėjo pagalvoti?

"Tai imsi tą kamuolį, ar ne?" - Donato Vencevičiaus vis dar laukia žymiai rimtesni darbai, nei kamuolius padavinėt. Baudinių Dievas nusinešė jau antrą taurę.

Šiandien ir ateitis. Tai štai būtent tas dalykas labiausiai ir džiugina. Šiandien komanda sugebėjo pabusti iš miego ir per akimirką iš esmės pasikeisti. Pradėjo žaisti taip, kaip svajoja kiekvienas futbolo gerbėjas. Todėl Didžiojo Šio Sezono Misija yra kaip sykis dabar. Kaip šią bangą išlaikyti ir toliau? Kaip tokį užsidegimą ir nervą paversti nuolatine komandos būsena rungtynių metu? Kaip iš tikro žaisti nuo pirmų minučių, o ne tik tuomet, kai dievai ir priešininkas paguldo ant menčių.

Įdomus dabar yra laikas. Besikartojantis. Tai, ką šiandien mačiau aikštėje, priminė man kelių pastarųjų Sūduvos sezonų karčią patirtį. Nepriklausomai nuo to, kaip komanda pradėdavo sezoną, maždaug viduryje ji pasiekdavo emocinę viršūnę. Ir sužaisdavo vienas kitas rungtynes aukščiausiam balui. Čia kalbu ne apie patį žaidimą – šiandien Sūduva neatrodė nei taktiškai įdomesnė, nei techniškai ypatingai gera. Kaip sykis priešingai – atrodė, kad dauguma šio sezono ligų dar nėra išgydytos. Tačiau emociškai komanda įgavo tokios jėgos, tokius sparnus, kokių reikia pergalei kad ir prieš patį galingiausią priešininką. Kai varoma taip, kaip šiandien po praleisto įvarčio – rezultatas gaunamas nepriklausomai nuo individualių sugebėjimų ir komandinės taktikos brandos. Čia jau veikia kažkoks avino efektas – jei priešininkas neleis įmušti, įstumsime kamuolį į vartus kartu su visa priešininkų komanda.

Tačiau, sakysite jūs, galutinio rezultato vis tik komanda šiandien nepasiekė. Taip, tas yra tiesa. Ir tai labiausiai neramina. Nes ir pastaruosius kelis sezonus nutikdavo panašiai. Kai komanda pasiekdavo aukščiausią emocinės jėgos tašką, jai pritrūkdavo tik šiek tiek, visai nedaug, kad neįtikėtinas rezultatas įvyktų. O kai to rezultato nebūdavo gaunama, paskui komanda natūraliai imdavo riedėti žemyn. Pamenate stadiono atidarymo sezoną? Dvejos rungtynės su FBK ir su Zalcburgu. Pernai kažkas panašaus buvo lošiant su danais.

Dar vienas simbolinis šių rungtynių vaizdas. Įsiaudrinęs žiūrovas derasi su apsauga, mėgindamas atgauti ką tik į aikštę nuspirtą savo batą.

Tokios tokelės. Atrodo, komanda tapo jėga pačiu laiku. Sekantis kartas bus su galingiausiu šios sezono varžovu. Teoriškai Sūduva prieš Rapidą neturi jokių šansų. Tačiau jei loš taip, kaip šiandien – nebūčiau toks tikras pasitikėdamas teorijomis. Tačiau – esu tikras – nuo rungtynių po pusantros savaitės priklausys Sūduvos sezono rezultatas.

Kas bus tas bus. O šiandien tesinori padėkoti komandai už įvykį, kurį jo liudininkai dar ilgai prisimins.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,184,580 hits