Archive for the 'Eurotaurės' Category

2013 sezonas: cunamiai ir tornadai

2013-269

Manau, jau esame pasirengę suvest sezono galus. Paskutinio turo emocijos aprimo, todėl galima ramiau peržvelgt metus ir pagalvot, ko galima būtų laukti kitais. Pradedu nuo bendros apžvalgos, kurioje mėginsiu Sūduvą įterpt į platesnį lietuviško futbolo kontekstą.

Lietuvos futbolas: A lyga, Europa, rinktinė ir t.t. Lietuvos futbolas mėgsta aštrius įspūdžius – nėra sezono be skandalų, be nesąmonių, be krūvos atleidimų ir atsistatydinimų bei ugningų kalbų apie lietuviškos futbolo atgimimą ir tiek pat dramatiškų tų vilčių laidotuvių. Tarpsezonis buvo klasikinis – ir vėl iki paskutinės akimirkos buvo neaišku, kiek ir kokių komandų loš lygose.

Šiaip jau A lyga buvo visai nebloga. Kokį trečdalį sezono apskritai atrodė, kad reikalai smarkiai pagerėjo. Rodėsi, kad net 5-6 komandos mėgins pasikapoti dėl medalių. Šiame kontekste nykus Sūduvos  startas skambėjo itin dramatiškai. Juk pirmą ratą Sūduva baigė 6-oje vietoje, priekin praleidusi ne tik lyderių trejetą, bet ir Kruoją su Šiauliais. Tuo metu ne vienam, manau, kilo įtarimas, kad Sūduvai net ir ketvirtą vietą bus problematiška gauti, nekalbant apie medalius.

Vėliau viskas sugrįžo į klasikinį formatą – vienas aiškus lyderis, pora aiškių autsaiderių, o visi kiti – košė, kurioje nutikti gali bet kas. Pavyzdžiui, Kruoja gali laimėti prieš Ekraną, tačiau pralošti Taurui. Šiauliai gali pasikapoti su Žalgiriu, o paskui kaip reikiant gauti į skudurus nuo Bangos. Sezonui įsibėgėjus trys komandos vis tik paliko visus kitus gerokai už nugaros.

A lygos sezoną apibendrinant, galima pripažint, kad jis buvo įdomesnis, nei keli paskutiniai. Vien dėl to, kad mažumą persistumdė lygos lyderiai, tarp klasikinių trijų komandų ryžtingai įsiterpus Atlantui. Vien dėl to, kad medalinės intrigos išliko iki pat sezono pabaigos.

Visa kita buvo kaip visada su viena nedidele išimtim, kurios vardas – Vilniaus Žalgiris. Rinktinė ir vėl viską pralošė. Europoje Lietuvos klubai ir vėl pasirodė nykiai. Kaip niekad nykiai. Vienintelis Žalgiris sugebėjo gerokai pakurstyti jausmus. Deja, beviltiška dvikova su austrų Red Bull dar kartą parodė realią lietuviško futbolo situaciją. Juk paaiškėjo, kad net klubas, kuris lietuviškuose stadionuose atrodė itin dailiai, netgi avangardiškai, yra beviltiškai toli nuo šiandieninio futbolo stiliaus. Įtariu, kad situacija dar blogesnė nei FBK karaliavimo laikais – per tuos kelis metus Europos futbolas progresavo, o mūsų – kapanojosi toje pačioje vietoje.

Kitas įdomesnis niuansas – rusiško finansinio vamzdžio praplatėjimas Lietuvoje. Apie tai, kad Ekranui pinigai kapsi iš Rusijos buvo viešiau pakalbėta tik tuomet, kai tas vamzdis gerokai paplonėjo. Tačiau su trenksmu Panevėžio ir Kauno vietą užėmė Klaipėda. Tiek Atlantas, tiek pirmos lygos nugalėtojas Granitas, taip sakant, palaiko “glaudžius santykius” su rusiško futbolo industrija. Sunku pasakyt, kokių argumentuotų interesų rusiškas futbolo verslas turi Lietuvoje. Marijos Žemė pernelyg toli nuo didžiųjų futbolo centrų (tiek geografiškai, tiek konceptualiai), kad galėtum čia pasiekti kokių nors įvaizdžiui ar verslui reikšmingų pergalių. Stabilumo jausmo rusiški pinigai taip pat nekelia. Būtų keista, jei būtų kitaip. Spėju, nemažai klausimų bus atsakyta tarpsezoniu ir kito sezono pradžioje. Ar tikrai iš šiandieninio Atlanto bus pasiųstas lietuviškų legionierių desantas į rusiškus klubus? Ar tikrai šių metų investicija turi kokį nors rimtesnį ateities planą? Ir taip toliau.

2013-266LFF svetainė lapkričio 12. Tiek darbų, kad atnaujinti rinktinės lentelę nebuvo laiko. 

Lietuvos futbolo federacija: permanentinė viešųjų ryšių katastrofa. Nežinau, gal LFF gyvenimas panašia nesąmonių vaga tekėjo ir Varanavičiaus laikais. Tačiau Liutauras Varanavičius, panašu, puikiai išmanė viešosios nuomonės svarbą ir turėjo įgūdžių ją neblogai valdyti. Mat dingus iš futbolo orbitų šiam veikėjui, LFF stačia galva murktelėjo į skandalų liūną ir jame liko. Biurokratinio munduro nepavyko nuplaut net ir klasikinėmis pagyromis apie nuolat ir visoje Lietuvoje klojamas dirbtinės dangos aikštes, kuriomis LFF visada kontratakuoja, kai tik yra apkaltinama dykaduoniavimu.

Dabartinė LFF valdžia savo labui nesugebėjo panaudoti net ir Varanavičiaus palikimo – Europos jaunimo čempionato, kuris viešojoje erdvėje taip ir liko marginaliniu, niekam neįdomiu sporto festivaliu. Neabejoju, kad ant popieriaus viskas ten atrodys gerai – ir transliacijų per teliką buvo, ir žmonių stadionuose. Ko gero net atrastum Lietuvoje vieną kitą žmogų, kuris bus tą debilišką čempionato reklamą matęs. Tik va žadėtos naudos lietuviškam futbolui tas festivalis neatnešė. Medalį už futbolo populiarinimą galima dėti tik Žalgirio vadams, o dėl Lietuvos jaunimo rinktinės narių nepuolė muštis nei Italijos, nei Anglijos klubai.

Federacijos prezidentas šiais metais buvo užimtas. Kur ten rūpinsiesi Lietuvos futbolu, kai reikia nuolat rūpintis LFF reputacija? Gal dėl to nebuvo kam pabarti nei Lietuvos futbolo tvarkaraščių rašytojų, nei lygų ir turnyrų drausmės sergėtojų, kurie ypač pasižymėjo sezono pabaigoje. Tokio laisvo pačių rašytų nuostatų interpretavimo dar seniai neteko matyti. Nevėžio ir Dainavos atvejis LFF taurėje, FBK ir Bekento atvejis II lygoje, painiava perkėlinėjant nuobaudas iš vieno turnyro į kitą – toks jausmas, kad LFF klerkai sprendimus priimdavo remdamiesi asmeninėmis simpatijomis.

Čia dar galim padėt labai keistą LFF poziciją Ekrano konflikte su būriu žaidėjų, teigusių, jog klubas jiems yra skolingas pinigų (LFF atstovas kritikavo žaidėjų sprendimą kreiptis į teismą), beviltiškai patetišką bei apsimestinį žygį prieš nesąžiningus reikalus lietuviškam futbole (kai kovojama pranešimais spaudai) ir nesugebėjimą prisiimti atsakomybės už prastus rinktinės rezultatus (kai staiga ėmė rodytis, jog vengro išrinkimui federacijoje apskritai niekas nepritarė).

2013-267

Sūduvos sezonas I: kraštutinumų metai. Jei apskritai Lietuvos futbolas šiais metais gyveno gan ramiai, tai Sūduva mums kaip reikiant nervus ištampė. Iki šiol formatas būdavo vienodas – ambicingi prezidento žodžiai prieš sezoną, pusėtina pradžia, krizė sezono viduryje ir šiaip ne taip medalius pasiekianti, tačiau žaidimu nedžiuginanti komanda sezono pabaioje. Ne šiaip sau Sūduvą buvome praminę “futbolo sanatorija” – vieta, kur visai neblogi futbolistai gali ramiai gyventi lošdami puse kojos.

Šiemet viskas buvo kitaip – nors pirmų pokyčių kregždžių būta dar pernai. Pirmiausia turiu omeny Liubšio atleidimą ir Gvildžio nusamdymą. Tarpsezonyje komandoje neliko krūvos pagrindo žaidėjų – visa tai rodė mažėjantį komandos biudžetą, nes kokios nors kitos priežastys įvardytos nebuo. Priešsezoninė Prezidento kalba visus nustebino: “konkretūs tikslai komandai nėra keliami. Esminis reikalavimas – maksimaliai kovoti kiekvienose rungtynėse”. Kad ir kaip tai skambėtų linksmai, bent jau Prezidentas sezonu turėtų būti visiškai patenkintas – juk komanda iš tikro išpildė jai keltą tikslą.

Sezono pradžia buvo sunki, klampi ir depresiją varanti. Komanda atrodė liūdnai. Kvailai klystanti gynyboje, nieko doro nenuveikianti puolime bei stokojanti susižaidimo ir lyderių. Tiesa, nemažai potencialių lyderių buvo iškirtę traumos. Turint omeny ribotą sudėties pasirinkimą (ypač kai pasirodė, jog dublerių perkėlimas į pagrindinę komandą nėra toks paprastas dalykas), žaidėjų traumos buvo labai svarbus sezono pradžios faktorius.

Per pirmą ratą Sūduva sužaidė visas savo nykiausias sezono rungtynes ir blykstelėjo tik vieną kartą, kai nesugebėjo išsaugoti pergalės Panevėžyje. Daug nuo mūsų kliuvo visiems – ir žaidėjams, ir treneriams, ir komandos vadams. Gerbėjų susierzinimą nesunku suprasti. Gerbėjai buvo pasimetę – ne dėl prastos sezono pradžios ir menkų rezultatų, o dėl to, kad nesuprato, kur juda komanda.

Iš vienos pusės – nieko tame ypatingo nėra. Neįprasta Lietuvoje ką nors aiškinti klubo gerbėjams. Mažai yra klubų, kurie sugeba ne tik šiokį tokį ateities planą nubrėžt, bet ir kaip nors jį žmonėms papasakot. O kad mes jau senokai buvom įpratę tiek klubo veiksmus, tiek komandos žaidimą narstyti iki smulkmenų, tai šį anatominį darbą dirbome ir šiais metais. Tik va – diskusijos buvo sunkios, nes trūko faktinės medžiagos. Tad ir sukosi mintys nuo optimistinio komandos atnaujinimo iki pesimistinės bankroto galimybės.

Žingsnis po žingsnio Sūduva pasiekė dugną. Bent jau taip atrodė mums, įpratusiems matyti savo komandą solidesnėje pozicijoje. Emocinis dugnas buvo pasiektas Europos lygoje (pralaimėjimas eilinei Europos pakraščio komandėle paskutinėmis minutėmis užsidirbant beviltišką pendelį), pirmose trečio rato rungtynėse su Atlantu (pralaimėta, nors pirmauta dviem įvarčiais) ir paleidžiant iš komandos dar du patyrusius žaidėjus (Ledesmą ir Radžių). Netgi Tomo Radzinevičiaus sugrįžimas į Marijampolę sunkiai kompensavo liūdnos pabaigos nuojautą. Tiesos vardan reikia pripažinti, kad tuo metu komanda jau žaidė žymiai geriau nei sezono pradžioje – ir įvarčių nemažai mušė, ir taškus rinko.

O tada viskas apsivertė aukštyn kojomis. Pralaimėjimas Atlantui birželio 22 d. buvo paskutinis šių metų A lygoje. Nuo to laiko Sūduva sužaidė 15 rungtynių, iš jų 11 laimėjo, o 4 baigė lygiomis. Įmušė 44 įvarčius, o praleido tik 11. Oficialioji Sūduva suskaičiavo komandų pasiekimus atskirai kiekviename rate. Pagal šią matematiką, pirmame rate Sūduva liko šešta, antrame – ketvirta, trečiame – antra, o ketvirtame pasidalino pirmą-antrą vietas su Atlantu. Būtent šie rezultatai puikiai rodo Sūduvos žaidimo pokyčius.

Svarbiausios buvo rungtynės su Ekranu Panevėžyje. Ten pliaupiant lietui Sūduva pirmoji praleido įvartį, o tada suleido į Ekrano vartus tris. To niekas nelaukė, todėl komandai ši pergalė suteikė pasitikėjimo ir ryžto toliau gerinti žaidimą. Nežinia, kaip viskas būtų klostęsi toliau, jei tą kartą Ekrano būtų nepavykę nugalėti.

Komanda taip ir nepasiekė lygio, kuris leistų galvoti apie rimtesnes sezonines pergales, tačiau mes galėjome stebėti visiškai kitą futbolą. Apmaudūs pralaimėjimai Europos lygoje bei LFF taurėje ir iki pergalės neištemptos rungtynės su Tauru, Atlantu bei Ekranu sezono pabaigoje paliko Sūduvą be nieko, tačiau paskutinės sezono rungtynės parodė, kad toliau taip tęsiant rezultatai gali būti žymiai geresni.

Paskutinės sezono rungtynės su Žalgiriu tapo viso sezono emociniu simboliu. Per jas ir vėl galėjome išgyventi kraštutinius jausmus – nuo vaizdo aikštėje, kuris aiškiai rodė, jog Sūduva tą dieną neturi jokių šansų; per tris įvarčius, kuriais buvo sunku net patikėti ir iki pat Vaido Slavicko įvarčio per pridėtą laiką Tauragėje, kuris ir nusinešė jau beveik ranka pasiekiamus bronzos medalius.

2013-261

Sūduvos sezonas II: aplinkybės ir priežastys. Kai pernai komandoje pasirodė Darius Gvildys, jis kalbėjo apie vieną dalyką – komanda turi žaisti agresyviau, visų pirma – gynyboje. Deja, pernai tokių savybių Sūduvos žaidime neatsirado. Nieko nuostabaus – Darius Gvildys yra jaunas treneris, o Sūduvoje vyravo veteranai, kurie lošti jaunatviško futbolo nepageidavo.

Tačiau šiemet treneris gavo visiškai kitokią komandą. Žmonių, menančių ankstesnių metų Sūduvos futbolo stilių liko nedaug, o žalio jaunimo (tiek vietinio, tiek atvykusio) procentas komandoje smarkiai išaugo. Faktas – tokią komandą formuoti pagal naują principą yra paprasčiau.

Pamažu energijos, dinamikos ir to Dariaus Gvildžio minėto agresyvumo komandos veiksmuose iš tikro atsirado. Net ir pirmoje sezono pusėje Sūduva ėmė žaisti su ženkliai didesniu noru, nei tai darydavo pernai ar užpernai. Padidėjo greitis, atsirado varžovo spaudimo aikštės viduryje. Tačiau tuomet komanda susidūrė su kita problema.

Paaiškėjo, kad energijos į komandos veiksmus įlieti galima, tačiau kokybiškam ir efektyviam žaidimui to nepakanka. Kartais būdavo graudu žiūrėti, kaip didelis noras ir maksimalios komandos pastangos eidavo niekais dėl kvailų klaidų, kurios vesdavo prie netikėtų įvarčių ir pralaimėjimų. Komandą kankino traumos, o pernykštis lyderis Rafaelis Ledesma net ir traumas išsigydęs, ypatingo noro lošti nerodė. Taigi, Sūduva ir jos treneris atsidūrė akligatvyje – komandos sudėtis tiesiog neleido kurti padoresnio futbolo. Natūralu, kad ir vėl kilo abejonės Dariaus Gvildžio sugebėjimais. Toks yra Lietuvos trenerių likimas – jų darbe visuomet yra svarbi ne patirtis ar žinios, o visų pirma sugebėjimas išspausti maksimalų rezultatą iš visuomet ribotos sudėties. Pavyzdžiui, šiais metais pamatėme tiek įvairiausių Sūduvos gynybos variantų, kad to keliems metams pakaktų. O juk visais atvejais tai lemdavo traumos, kortelės ir menkas dublerių lygis, kuris trukdė žymiai daugiau jaunimo integruoti į pagrindinę komandą.

Iš esmės komanda laikėsi ant Valskio ir jo talkininkų, pirmiausia Baranovskio ir Broko. Valskio individualūs sugebėjimai, gerokai viršijantys lietuviško futbolininko vidurkį ir tai, kad būrys žaidėjų dirbo būtent Nerijui, leido Sūduvai rinkti taškus vien dėl to, kad komanda, praleisdama pakankamai daug, sugebėdavo įmušti dar daugiau.

O tada aplinkybės dar kartą radikaliai pasikeitė. Ir jos parodė, kad Darius Gvildys vis tik buvo nepėsčias ir šį tą naudingo per du pussezonius nuveikė. Pakitusios aplinkybės buvo štai kokios.

Visų pirma, buvo atleistas Rafaelis Ledesma. Galima ilgai diskutuoti apie tai, kodėl nepavyko panaudoti talentingo žaidėjo, tačiau yra akivaizdu, kad jo žaidimo stilius tiesiog netiko Dariaus Gvildžio žaidimo planui ir futbolo stiliui. Buvo sunku tikėtis, kad Ledesma pradės daug bėgioti, kad ims aktyviai gintis ir apskritai lošti komandos, o ne personalinei statistikai. Pernai Sūduvai jis buvo pats tas, o šiemet tapo stabdžiu. Kuomet aikštėje nebūdavo Ledesmos, jaunimas jausdavosi patogiau – nebeieškodavo kaip kuo greičiau kamuolį iškišti brazilui, o patys drąsiau imdavosi iniciatyvos. Beje, būtent čia ko gero pirmą kartą Darius Gvildys viešai parodė charakterį – pasiųsdamas entuziazmo nerodantį brazilą pasipraktikuoti pas dublerius.

Tuomet aikštėn pagaliau sugrįžo keli žaidėjai, kurie tapo itin svarbiais antroje sezono pusėje. Pirmiausia – Marius Šoblinskas. Karolis Chvedukas galutinai su traumom taip ir nesusidorojo, tačiau kiekvienas jo pasirodymas aikštėje būdavo itin reikšmingas tų rungtynių pasiekimams. Komandoje įsitvirtino Darius Isoda, kuris pamažu tapo vienu iš sezono atradimų.

O tada Sūduvon parvažiavo legenda – Tomas Radzinevičius. Apie šio žaidėjo įtaką šių metų Sūduvos žaidimui jau daug prikalbėta, todėl nesikartosiu. Esmė – Darius Gvildys pagaliau gavo įrankius, su kuriais jau buvo galima nuveikti šį tą prasmingesnio.

2013-268

Sūduvos sezonas III: sudėtis ir futbolo stilius. Kiekvienas treneris, siekiantis komandoje sukurti tam tikrą žaidimo stilių, yra priverstas atitinkamai koreguoti sudėtį. Be abejo, mūsų trenerių galimybės yra ribotos, nes dažniau jiems yra siūloma ne tai, ko jie nori, o tai, kas yra įmanoma. Būtent taip būdavo formuojama Sūduva daugelį metų – tiesiog “šienauti” visi iš eilės stipresni ir laisvi futbolininkai, pernelyg negalvojant nei apie jų propaguojamą futbolą, nei apie jų suderinamumą su kitais komandos nariais. Čia jums ne didžiosios lygos, kur net ir geri futbolininkai gali sėsti ant suolo pasikeitus treneriams.

Tad galima sakyti, jog Dariui Gvildžiui velniškai pasisekė. Kažin, ar būtų buvę įmanoma pasiekti to paties su pernykščia Sūduva. Tad lyg ir biudžeto priežasčių paskatintas komandos “valymas” išėjo tik į naudą. Sunku pasakyti, kiek įtakos treneris turėjo naujų žaidėjų samdymui, tačiau dabar jau galima teigti, kad dauguma tų, kurie Sūduvoje atsirado komandą valdant Gvildžiui, buvo treneriui reikalingo stiliaus futbolininkai. Dar pernai komandoje pasirodė Baranovskij ir Valskis. O štai šiemet atsirado terminatoriško stiliaus Bašič, fiziškai kietas Ugge. Net Daukša, ir tas yra kovingo stiliaus futbolininkas. Prie tokio plano puikiai derėjo Brokas, Kiselevskis, prie jo prilipo net Isoda ir Snapkauskas, kurie ypatinga fizine galia kol kas nepasižymi. Į tokios stiliaus traukinį vėliau buvo paprasta įšokti ir Šoblinskui, ir Chvedukui ir pačiam Maestro Radzinevičiui – ir jie yra kovingo, greito, kietesnio stiliaus žaidėjai. O štai Ledesma šioje kompanijoje atrodė nekaip. Greitai bėgti jis niekada nenorėjo, gynyboje taip pat prakaituoti nemėgo. O kai sugebėjo nepataikyti pendelio į Kruojos vartus, greičiausiai ir kolegų pagarbą prarado.

Taigi, nutiko to, ko net sapnuoti nesapnavome – treneris turėjo planą, o sudėties formulė kažkokiu būdu taip suėjo, kad vieną dieną radosi komanda, norinti ir pajėgi tą planą paversti realybe.

Sėkmingiausiose antrosios sezono pusės rungtynėse Sūduva lošė futbolą, pagrįstą agresyviu priešininko spaudimu nuo pat aikštės vidurio ir greitu perėjimu į kontratakas. Greiti ir fiziškai pajėgūs saugai yra būtinas tokio futbolo elementas, nes būtent šie žmonės tampa būtini tiek organizuojant gynybinius veiksmus, tiek ir perkeliant kamuolį link priešininko vartų. Kitaip tariant, tai yra žmonės, kuriems tenka lakstyti daugiausiai, todėl tokių žaidėjų kaip Brokas, Baranovskij, Bašič, Šoblinskas ar Chvedukas gebėjimas bėgioti nemažinant tempo visas rungtynes buvo itin reikšmingas. Kitas dalykas – priekyje būtina turėti žmonių, kurie galėtų individualiais veiksmais ar nestandartiniais perdavimais greitai užaštrinti atakas. Ir čia Sūduva turėjo ką pasiūlyti. Pirmuoju atveju – Nerijų Valskį, kuris įmušė daugiausiai įvarčių lygoje, antruoju – Tomą Radzinevičių, kuris ne tik mušė iš situacijų, kai priešininkui lyg ir nieko negrėsdavo, bet ir per pusę sezono sugebėjo atlikti Sūduvoje daugiausiai rezultatyvių perdavimų. Radzinevičiaus sugrįžimas neabejotinai Sūduvą pavertė dar pavojingesne komanda bet kokiam priešininkui.

Taigi, turėjome visai neblogą kokteilį. Galbūt jis nėra tipiškas šiuolaikinio futbolo pavyzdys, tačiau puikiai atitinka silpnesnių futbolo regionų žaidimo logiką ir kompensuoja tradicinį Lietuvos futbolo trūkumą. Labiausiai Marijos Žemėje trūksta kuriančių centro žaidėjų – tokių, kurie galėtų kūrybiškai organizuoti komandos veiksmus. Šiandieninis Sūduvos futbolo modelis šią problemą apeina tiesiogine šio žodžio prasme. Kamuolys neužsuka į aikštės centrą – nuo savo aikštės pusės jis iškart keliauja link priekin skuodžiančių saugų bei puolėjų.

Dabartinis futbolas yra apie du dalykus – apie kamuolio valdymą ir apie žaidėjų judėjimą aikštėje be kamuolio. Kuo mažiau kamuolys užsibūna pas priešininkus, tuo mažesnė grėsmė tavo vartams. Kuo efektyviau komanda juda be kamuolio, tuo greičiau sekasi nunešti kamuolį link priešininko vartų. Agresyvus priešininko spaudimas tarp centro ir savo baudos aikštelės yra šioks toks šiuolaikiškas ženklas šiandieniame Sūduvos žaidime. O kontratakuojantis futbolas ko gero yra vienintelis būdas, kuriuo tokių šalių kaip Lietuva klubai gali ką nors įdomesnio pasiekt už savo šalies sienų.

Nors Sūduvos išvaizda antroje sezono pusėje mums visiems labai patiko, tačiau iki tobulybės dar labai toli. Didžiausia bėda šiais metais vis tik buvo itin jauna gynėjų linija. Bendrai vertinant, net ir komandą palikus Radžiui bei Leimonui, Sūduvos gynyba veikė visai neblogai. Tačiau karts nuo karto pozicinės ir taktinės patirties trūkumas jauniems gynėjams pakišdavo koją zonoje aplink vartininko aikštelę. O pralošus poziciją tokioje vietoje, įvartis beveik garantuotas. Nebent turi vartininką, kuris kiekvienose rungtynėse lošia taip, kaip Bartkus sužaidė paskutines su Žalgiriu.

Kitas dalykas – nepakankamas žmonių judėjimas atakuojant ir per lėtai priimami sprendimai. Tiesa, tai yra visų šiuolaikinio futbolo pakraščių problema ir ši liga kankina visus Lietuvos klubus be išimties. Lyginant su praeitais sezonais, Sūduva pažengė didoką žingsnį priekin, tačiau vis dar pasitaiko visokių sunkiai suvokiamų dalykų. Pavyzdžiui, atakos metus žaidėjas atiduoda kamuolį kolegai, o pats ima ir sustoja.

O štai sprendimo greitis – apskritai komplikuotas reikalas. Tačiau juo mūsų futbolas ko gero labiausiai atsilieka nuo to, kuris žaidžiamas kad ir Čempionų lygoje. O juk svarbios yra net ne sekundės, o sekundės dalys. Ir jei pirmosios bėdos remontą įsivaizduoti nesunku, tai šitą reikaliuką pagydyti žymiai sunkiau. O gal net ir neįmanoma. Kol kas Sūduvoje vienintelis Tomas Radzinevičius lošia “vienu lietimu”. Ir jei šis žaidėjas liks Sūduvoje ir kitais metais, tikiu, kad jo nuolat praktiškai demonstruojamas pavyzdys padės ir kolegoms suvokti greito mąstymo reikšmę šiuolaikiniame futbole.

Na ir paskutinis punktas – gal kiek ir netikėtas. Sakyčiau, kad Sūduva vis tik turi progų realizacijos problemą. Nepaisant to, kad per sezoną įmušė beveik tiek, kiek ir lygos čempionas. Daugiau už Atlantą ir Ekraną. Tačiau visi prisimenam, kiek progų iššvaistė Brokas, Baranovskij ar tas pats Valskis. Puikių, tobulų progų. Buvo laikas, kai Sūduva maldavosi aplink baudos aikštelę per rungtynes pasidarydama tik vieną kitą realesnę galimybę įvarčiui. Šiemet reikalai šiuo klausimu buvo ženkliai geresni – progų būdavo per akis. Įvarčių irgi buvo daug, tačiau galėjo būti žymiai daugiau. Nežinau, ar įmanoma tokio amžiaus žaidėjams koreguoti smūgio techniką, tačiau, pavyzdžiui, Brokas ar Baranovskis laisvai galėjo būti bent dukart rezultatyvesni, nei buvo šiais metais.

Tad situacija yra visai nebloga. Ir jei šiais metais atrastas žaidimo stilius bus tobulinamas ir kitame sezone, Sūduvos žaidimą stebėti bus dar įdomiau. Belieka tikėtis, kad tarpesezonyje nenutiks tokių pokyčių, kurie vers trenerį ir vėl dėlioti naują žaidimo planą.

2013-262

Sūduvos sezonas IV: vertinimas. Reikalas sudėtingas ir vieningos nuomonės tikrai nebus. Mat vertinti gali dvejopai. Arba sakai, kad šiemet Sūduva pralaimėjo viską, ką tik buvo galima pralaimėti – Europą, lygą ir taurę. Arba kalbi apie pagaliau atrastą dailų žaidimą bei kovos dvasią ir džiaugtis tuo nepaisant to, kad Sūduva po gerokos pertraukos liko be medalių ir be teisės dalyvauti Europos taurėse.

O kad vertinimas yra toks komplikuotas, reikia panaudoti keletą racionalių argumentų, kurie suteiktų vertinimui tam tikrą stuburą. Juk visada svarbu ne tik tai, kas pasiekta šiais metais, bet ir koks pamatas suręstas kitų metų pasiekimams.

Pirmą argumentą mums pasakė sezono pradžioje komandos Prezidentas, o jo žodžiams antrino komandos sudėtis. Prezidentas kalbėjo apie atjaunintą komandą be įprastinio ankstesniems sezonams būrio potencialių lyderių. Todėl ir uždavinį kėlė abstraktų – kovoti kiekvienose rungtynėse. Aišku, tų abstrakčių uždavinių būna visokių. Juk ir Atlanto ar I lygos nugalėtojo Granito šeimininkai akcentavo, kad buvo keliami “įsitvirtinimo” lygoje, o ne jos nugalėjimo tikslai. Kaip bebūtų, Sūduva šiais metais “ant popieriaus” buvo gerokai nusilpusi. Klausimų kėlė ir Dariaus Gvildžio kompetencija – pradedančiam treneriui nėra lengva gauti komandą, kurios nemažai daliai dar reikia tik mokytis lošti A lygoje.

Antras argumentas galėtų ateiti iš ateities. Jei šie metai buvo parengiamieji, jei tai, kas buvo padaryta šiandien, bus racionaliai ir tikslingai tęsiama ir kitąmet, medalių praradimas iš tikro nebus toks skaudus.

Tad jei remsimės šiomis dvejomis sąlygomis, Sūduvos sezoną galėsime įvertinti kaip puikų. Buvo sulipdyta komanda ir jai pakako dviejų ratų, kad pradėtų duoti labai apčiuopiamus rezultatus. Ir jei tarpusezonyje įgūdžiai bus pagerinti ir naujasis sezonas pradėtas ta pačia nata, galutiniai Sūduvos rezultatai galės būti ženkliai geresni. Vienintelis fundamentalus klausimas lieka apie tai, ką klubo vadai planuoja kitiems metams. Tačiau apie tai kalbėti kol kas dar anksti.

.

Kol kas tiek minčių. Visos kitos – pakeliui.

Reklama

Laukiam pergalės prieš Ekraną

2013-161Tomas Radzinevičius – svarbiausias Sūduvos argumentas sezono pabaigoje.

O ko daugiau gali laukt? Jei dar apskritai kas nors ko nors Marijampolėje laukia. Čia aš apie tuos 500 dvaselių, kuris Sūduvos sostinė tesugebėjo išspausti per rungtynes su Dainava prieš savaitę. Tiesa, jų buvo dar mažiau, nes reikia išbraukti Dzūkų Tankus. Gėdingas skaičius. Toks gėdingas, kad jo neišeina pateisinti nei atostogų sezonu, nei klubo niekiniu požiūriu į komandos gerbėjus. Ką jūs sau galvojat, marijampoliečiai? Dauguma panašaus lygio miestų net tokios galimybės neturi – palaikyti komandą, kuri vis dar turi teorinių galimybių laimėti medalius. Dauguma kitų panašių miestų komandų kapanojasi lentelės dugne jau ne pirmus metus. Prieš savaitę už manęs sėdėjo du garbaus amžiaus suvalkiečiai. Po kokius 60 metų su kapeikom. Ir keiksnojo jie komandą – už tai, kad padoraus žaidimo nerodo. Keiksnojo, bet vis tiek vienas pridūrė: “kad ir kaip čia būtų, vis tiek savo komandą reikia palaikyti”. Paprasta, ar ne? Ir jei pensininkui viskas yra aišku, kodėl nėra aišku visiems kitiems? Ką gali žinot – gal paskutinį sezoną Sūduva lošia? Ir jei taip nutiktų, garantuoju pusė miesto pultų lieti ašaras ir piktintis: kaip čia dabar – Marijampolė, o be futbolo klubo? O kam jis? Šiandien toks įspūdis, kad apskritai niekam be kelių bepročių to klubo Sūduvos sostinėje nereikia.

Nereikia, tai nereikia. Vis viena paskutinį mėnesį lietuvišką futbolą valdo Žalgirio pergalės Europos lygoje. Ir jei toliau Žalgiris Europoje varys panašiai, tai A lygą apskritai pamiršim. Pavyduolių pilnas internetas. “Va, atvažiuos Lechas, tada pamatysim”. “Ai, čia tik fuksas, nuvarys į Poznanę, tai į skudurus sunešios”. O juk tai didžiulis viso Lietuvos futbolo laimėjimas! Žalgiris šiuo metu dirba už visus A lygos klubus ir už pačią Lietuvos futbolo federaciją. Didysis machinatorius Skaisgiris, matyt, naują serialą kuria, nes futbole jo nematyt nuo tos dienos, kai davė interviu tapęs lygos bosu. Federacija visų šios vasaros reikalų proga tesugebėjo išstumt debilišką reklamą, kurioje su futbolu nieko neturintys veikėjai bandė mums papasakoti apie tai, kaip jie futbolą myli. Tai jūs, marijampoliečiai, paklausinėkit tos jaunos daininykės ar ji bent žino, kiek futbolo komandoje žaidėjų žaidžia?

Niekas geriau futbolo nepopuliarina kaip pergalės. Todėl Žalgirio vadams ir žaidėjams prie A lygos čempionų medalių reikėtų pridėt dar po ordiną už nuopelnus keliant futbolo įvaizdį Lietuvos gyventojų akyse. Futbolas ir vėl yra pirmuose laikraščių bei interneto portalų puslapiuose. Ir – pagaliau – to priežastys nėra LFF prezidento vaikystės draugų istorijos ar išvogti stadiono statybos pinigai. Lietuvos futbolas pagaliau sugebėjo patekti į pirmus puslapius dėl išskirtinai pozityvių priežasčių.

Tiesa, geriausias paskatinimas Žalgiriui (be savirealizacijos jausmo, be pergalės euforijų) yra pinigai, kurie už tokią sėkmę kapsi į klubo iždą. Jei Žalgiriui pavyks kitam sezonui išsaugoti visus turimus finansavimo šaltinius, tai papildomos lėšos iš UEFA pavers šią komandą beveik Lietuvos superklubu. Beje, šiuos pinigus nesunku suskaičiuoti, nes niekas jų neslepia. UEFA tinklapyje guli straipsnis, kuriame viskas surašyta juoda ant balto. Už pirmą kvalifikacinį etapą komanda gauna 120 000 Eurų, už antrą – 130 000 Eurų, už trečią – 140 000 Eurų. Jei komanda išlėks iš Europos lygos po playofų (tai yra, ketvirtojo etapo) – gaus dar 150 000 Eurų. Jei čia laimės – negaus nieko, tačiau keliaus į grupių turnyrą. Grupės už kiekvieną pergalę komandai bus mokami 200 000 Eurų, o už lygiąsias – 100 000 Eurų. Grupių laimėtojai gaus po 400 000 Eurų, o antrosios komandos – po  200 000. Toliau nebeskaičiuosiu, nes tai daryti ankstoka. Bet kokiu atveju, Žalgiris Europos lygoje jau uždirbo tiek, kiek daugumos A lygos klubų metinis biudžetas nesiekia.

Gerai, pakaks apie vėjus. Grįžkim prie Sūduvos ir Ekrano.

Sūduvai šios rungtynės lemiamos. Kitaip nepasakysi. Praloši ar lygiom sužaisti – ir vilčių laimėti ką nors daugiau nei ketvirtą vietą liks mizeriškai mažai. Laimėsi – šansų vis dar bus mažai, tačiau – šiek tiek daugiau, nei yra šiandien. Deja, lemiamos šios rungtynės yra ir Ekranui. Tik kiek kita prasme. Pavyti Žalgirį Ekranui kažin ar realu. O va lenktynėse dėl antrosios vietos viską lems tai, kaip Ekranas ir Atlantas sužais tarpusavyje bei su Žalgiriu ir Sūduva. Galbūt dar – su Kruoja. Nes visą kitą šios abi komandos laimės be didelių vargų.

Tik va – ar bus kam į tą lemiamą mūšį Sūduvos pusėje eiti? Basičius sėdės tribūnose, nes yra geltonų kortelių karalius lygoje. Chveduko klausimas turi didelį ir riebų klaustuką. Valskio – jaučiu, taip pat. Po praeitos savaitės rungtynių paaiškėjo, jog Valskis prastokai lošė dėl to, kad aikštėn ėjo karščio krečiamas ir su temperatūra. Pasikartosiu – jei taip iš tikro buvo – tai vienas debiliškiausių Sūduvos klubo sprendimų šiame sezone. Vietoje to, kad leistų geriausiam šio sezono žaidėjui pasveikti ir padoriai pasiruošti žaidimui su Ekranu, klubas nusprendė Valskį pakankinti rungtynėse, kurias komanda ir be Valskio tiesiog privalėjo laimėti. Tai ar Valskis spėjo per savaitę su ligomis susitvarkyti – niekas nežino (nežino, nes tai pamatysime tik šeštadienį). Beje, Urba iš komandos nedingo – sėkmingai lošė už dublerių komandą prieš Dainavos jaunimą. Kaip bebūtų, Darius Gvildys, panašu, ir vėl turės visokias sudėties skyles kamšyti.

Tad vienintelė Sūduvos viltis – Tomas Radzinevičius. Tai sakau ne dėl to, kad šį žaidėją kaip nors ypatingai garbinčiau ir tikėčiau jo antgamtinėmis galiomis. Tiesiog daugiau argumentų Sūduva neturi. Visa kita – visiems puikiai žinoma. Sūduvos planų rungtynėmis trūkumus akivaizdžiai demonstruoja komandos, kurios turi padoresnius trenerius. Ir tie padoresni treneriai paprastai puikiai sudėsto savo komandų žaidimą, kad Sūduvos paprastutės taktikos būtų efektyviai neutralizuotos.

Kaip jau ne kartą priešininkų treneriai kalbėjo – “svarbu neutralizuoti Valskį ir Baranovskį”. Tiesa, neseniai šioje trijulėje dar buvo Ledesma. O va Radzinevičius kol kas – kietesnis riešutėlis. Manau, Ekrano treneriai puikiai supranta, kad Tomas šiandien yra vienas solidžiausių, pavojingiausių lygos puolėjų. Ir jo atsiradimas komandoje iš esmės koreguoja priešininkų požiūrį į Sūduvą. Juk dar neseniai priešininkų gynėjai rungtynių metu galėdavo ramiai sau varnas skaičiuoti – visi Sūduvos puolėjai jokio rimtesnio pavojaus nekėlė. O tai reiškia, kad gynyboje galima palikti mažiau žmonių ir daugiau jų siųsti į puolimą. Su Radzinevičiumi taip nepavyks. Nes šis žaidėjas gali ir dėl kamuolio pakovoti, ir pabėgti, ir galva moka žaist ir – turėdamas geresnį už daugelio A lygos žaidėjų taktinį pasirengimą bei techniką – gali pats kurti pavojingus momentus tiek savarankiškai, tiek netikėtai ir kūrybiškai perduodamas kamuolį atsidengiantiems kolegoms.

Ekrano gynyba šiais metais nežiba. Todėl neabejotinai Radzinevičiui dėmesys bus padidintas. Tačiau nepamirškime – dengti juk taip pat reikia ir Valskį (jei tik šis loš) su Baranovskiu. Vadinasi, vien Radzinevičiaus buvimas aikštėje silpnina priešininko puolamąsias pajėgas. O kadangi ir Sūduvos gynyba šiandien yra silpniausia nuo tų laikų, kai komanda į A lygą sugrįžo, viską lems tai, kas įmuš daugiau įvarčių. Todėl ir sakau, kad vienintelė Sūduvos viltis šeštadienio rungtynėse – Tomas Radzinevičius. O kaip ten iš tikro bus – pamatysim.

Tiek minčių – gal ir nelabai protingų bei piktokų. Nepamirškit, kad buvo pakeistas rungtynių laikas. Jos vyks ne 14 valandą, o 20. Ir – būkit žmonės – ateikit palaikyt komandos kitose namų rungtynėse.

Apie Nerijų Radžių ir Sūduvos ateitį

2013-145Nerijus Radžius – vienas geriausių Sūduvoje per pastaruosius trejus metus.

Įdomiai ir netikėtai susivartė Sūduvos reikalai per paskutines savaites. Kai komandoj pasirodė visuotines viltis sukėlęs Tomas Radzinevičius, kai po traumų aikštėn grįžo Šoblinskas su Chveduku, ėmė rodytis, kad dar ne viskas šiais metais prarasta. Optimistai Sūduvos gerbėjų tarpe garantuotai ėmė ruoštis rungtynėms su Hajduku ir intriguojančiai kovai dėl trečios vietos antroje A lygos pusėje.

Deja, viskas apsivertė aukštyn kojomis per vieną dieną. Dabar net ir didžiausias Sūduvos optimistas negalėtų įžvelgti šiame sezone savo komandai jokios perspektyvos. Iš Europos lygos buvo išlėkta kvailokai ir beprasmiškai, sulošus dar vienas bestubures rungtynes. Galim verst kaltę ant vieno žaidėjo, kuris po įmušto įvarčio nusivilko marškinėlius ar ant kito, kuris uždirbo pendelį paskutinę rungtynių minutę, tačiau futbole pralaimi ne atskiri žaidėjai, o komanda. Kai klysta vienas, kiti taiso jo klaidą. Deja, šio sezono Sūduvos žaidimo stilius šio parametro neturi – bet kokia rimtesnė vieno žaidėjo klaida dažniausiai baigiasi visos komandos (įskaitant ir trenerį su prezidentu) fiasko.

Iškart po pralaimėjimo makedonams, ėmė sklisti kalbos apie kai kurių Sūduvos žaidėjų ketinimus palikti komandą. Nerijaus Radžiaus pasitraukimas buvo oficialiai patvirtintas kone kitą dieną. Oficiali versija – Nerijus Radžius baigia profesionalo karjerą. Ta proga Nerijus davė interviu, kurį aš pavadinčiau išmintingiausia vieša šneka per visą Sūduvos istoriją. Nerijus pasakė keletą dalykų, kurie tik patvirtino visokiausius internete sklandančius gandus ir kai kuriuos kai kurių žmonių išsakytus Sūduvos įvertinimus. Esu tikras, kad visi šį pokalbį skaitėte, tačiau siūlau tai padaryti dar kartą – juolab, kad ir aš norėčiau jį išssaugoti šiame bloge istorijos labui (deja, Sūduvos svetaine pasitikėti negalima, nes kiekvienas dizaino atnaujinimas į nebūtį nuneša visus tekstus, kurie svetainėje kybodavo anksčiau). Pokalbį pateikiu mažumą sutrumpintą, palikdamą tik pačias įdomiausias vietas:

Nerijau, rungtynės su „Turnovo“ buvo paskutinės tavo profesionalo karjeroje. Turbūt taip susiklostęs mačas yra ne pati maloniausia karjeros pabaiga?

Na, iš tiesų niekam nelinkėčiau tokiomis rungtynėmis pabaigti karjerą. Profesionalo karjerą baigiau, bet gyvenimas nestovi vietoje, viskas eina sava vaga – išgyvensime.

Kas nutiko, kad rungtynės baigėsi tokiu skaudžiu pralaimėjimu?

Mūsų žaidimą pakoregavo T.Radzinevičiaus pašalinimas iš aikštės, o esminė mūsų klaida buvo paskutiniame momente, kai teisėjas „pastatė“ 11 metrų baudinį. Žaidėjas tame epizode sužaidė labai vaikiškai ir kaip viskas susiklostė, žinome visi.  „Turnovo“ komanda nebuvo už mus pajėgesnė, nes tiek žaidžiant namuose, tiek išvykoje mes nenusipelnėme su jais sužaisti lygiosiomis. Nežinau, kodėl bet šiais metais „Sūduvai“ dažnai „sekasi“ taip sužaisti rungtynių pabaigas.

Kaip įvertintum tuos trejus su puse metų, kuriuos praleidai Marijampolės „Sūduvoje“?

Norėčiau padėkoti „Sūduvos“ vadovybei, kad man suteikė galimybę atstovauti šiai komandai, pasitikėjo manimi. Stengiausi kiek galėjau ir žaidžiau pagal galimybes, nors galėjo būti ir geriau. Klubui norėčiau palinkėti būti ambicingesniems, siekti aukštesnių tikslų, nebijoti rizikos. Manau, kad „Sūduvos“ klubo svajonė yra tapti Lietuvos čempionais, nes to dar nėra pavykę nuveikti. Taip pat linkėčiau, kad Marijampolės klubas vystytųsi ir taptų profesionalesnis negu yra dabar. Žinoma, klubo infrastruktūra yra puiki ir už tai jam galima uždėti didelį pliusą. Kiek teko matyti, ne visi Lenkijos klubai gali pasigirti tokiomis sąlygomis. Vis dėlto yra sričių, kur klubas gali tobulėti.

2013 metų sezonas tau asmeniškai buvo sėkmingas. Ar nemanai, kad praėjus, pavyzdžiui, mėnesiui laiko, nenustygsi vietoje kaip norėsis sugrįžti į aikštę?

Aš manau, kad taip ir bus, bet į aikštę grįšiu kaip mėgėjas. Šiam žingsniui aš ruošiausi nuo pat naujų metų, nes žinojau, kad mano sutartis galioja iki birželio pabaigos. Po to dar sutarėme su prezidentu, kad padėsiu komandai UEFA Europos lygoje. Žodžiu, neabejoju, kad po mėnesio vėl norėsis paspardyti kamuolį.

Turbūt būtų galima drąsiai sakyti, kad buvai tikro profesionalo pavyzdys jauniesiems „Sūduvos“ futbolininkas. Ko norėtum palinkėti jiems?

Nežinau, koks aš pavyzdys – didelis ar ne, bet visuomet stengiausi juo būti, elgesiu aikštėje ir už jos ribų rodžiau pavyzdį atsidavimu treniruotėse. Jaunimas turi patys stengtis tobulėti, žiūrėti į vyresnius žaidėjus, kalbėti, klausinėti kaip kas. Jaunimui, ypač „Sūduvos“, norėčiau palinkėti, visų pirma, kad jie patys užduotų sau klausimą, kuo jie nori tapti gyvenime – ar futbolininkais ar futbolas jų gyvenime yra tik, kaip sakoma, „for fun“. Profesionalus futbolas nėra lengvas. Jis susideda iš daug smulkmenų – režimas, mityba, miegas, poilsis, sunkus darbas treniruotėse. Kiekvienoje treniruotėje turi siekti gero rezultato.

2013-144

Apie karjeros pabaigą Nerijus Radžius jau senokai kalbėjo. Mes to laukėm kone po kiekvieno Sūduvoje jo praleisto sezono. Nerijus taip pat kalbėjo, kad norėtų karjerą baigti Sūduvoje. Tačiau futbolininkai retokai baigia karjeras vidury sezono. Nebent tai lemia gauta sunkesnė trauma. Todėl aš apie šį nutikimą pasakyčiau kitaip. Baigėsi Sūduvos ir Nerijaus Radžiaus sutartis. Ir Sūduva nusprendė, kad toliau jos pratęsti neverta. Tai buvo padaryta dėl to, kad Sūduva neturi ką Nerijui Radžiui pasiūlyti. Nerijus kalboje nėra įprastinių tokiais atvejais pareiškimų apie psichologinį nuovargį lošti futbolą, ligas ar norą veikti ką nors kitą. Priešingai, Nerijus kalba apie tai, kad mažumą pailsėjęs jis toliau tęs sezoną mėgėjų komandoje (viliuosi, kad tie “mėgėjų” klubai netikėtai nepavirs kita A lygos komanda).

Spėju, kad iš padorumo Nerijus sutiko su Murausko prašymu pažaist su makedonais, tuo tarpu Murauskas parodyti panašaus padorumo nemato reikalo. Kaip ir visais kitais panašiais atvejais. Kodėl taip sakau? Ogi todėl, kad paskutinius trejus metus Nerijus Radžius buvo vienas svarbiausių Sūduvos žaidėjų. Mes visi puikiai suprantame, kad fizinės galimybės ne visada Radžiui leido lošti maksimaliom apsukom, tačiau ko gero nebuvo nė vieno atvejo, kai šį žaidėją galėjome apkaltinti tinginyste, abejingumu ar atsidavimo komandos reikalams stoka. Sūduvos gyvenimas per šiuos metus buvo nelengvas ir banguotas, tačiau Nerijus Radžius nė karto neleido suabejoti jo, kaip profesionalo, požiūriu į žaidimą (nepaisant to, kad dėjosi už aikštės ribų).

Todėl ir sakau, kad Murauskui padorumo pritrūko. Nes su tokiais žaidėjais nėra išsiskiriama po rungtynių kažkokioj Makedonijoj. Su tokiu žaidėju dera išsiskirti namų stadione, prieš rungtynes padėkojant jam per mikrofoną ir suteikiant galimybę komandos gerbėjams padėkoti žaidėjui bent jau plojimais atsistojus. Deja, tokios elementarų padorumą demonstruojančios tradicijos Sūduvoje nėra.

Gerai. Palikim Nerijų ramybėje. Tikiuosi, jis žino, jog mes esame dėkingi už praleistus Sūduvoje metus, nors klubas ir nesuteikė mums galimybės tos padėkos pareikšti. Tiesą pasakius, mane nustebino tai, kad apie Radžiaus sprendimą palikti komandą (arba, tiksliau, komandos sprendimą atsisveikinti su Radžiumi) nebuvo ištarta nė žodžio iki rungtynių Makedonijoje pabaigos. Turiu įtarimo, kad būtent tas pralaimėjimas ir buvo galutinį sprendimą nulėmusi sąlyga. Galbūt dėl tos sumos, kurią Sūduva prarado iškritusi iš Europos lygos po pirmosios dvikovos.

Nerijaus Radžiaus paleidimas labai reikšmingas. Jokio kito žaidėjo paslaugų atsisakymas taip akivaizdžiai nebūtų parodęs apverktinos klubo būklės. Visų bėdų šaltinis – neabejotinai finansinis. Galim būti tikri, kad Sūduvos padėtis šiuo klausimu yra prasta ir neturi jokios galimybės pasitaisyti artimiausioje ateityje. Žinodami komandos prezidento pagirtiną norą gyventi “pagal realias galimybes” ir neprisidaryti skolų, mes ir galime pagrįstai įtarti, kad išsiskyrimas su Radžiumi signalizuoja fundamentalų “realių galimybių” sumažėjimą.

Kodėl? Todėl, kad Nerijus Radžius yra vienas svarbiausių žaidėjų šių metų Sūduvoje. Atsiprašau – buvo. Nepaisant to, kad komandoje trūksta kūrybiškų vidurio saugų ir iki Radzinevičiaus pasirodymo nebuvo nė vieno rimtesnio puolėjo, komanda įvarčius muša ir muša jų pakankamai daug. Deja, visi esminiai Sūduvos pralaimėjimai (įskaitant ir kai kurias lygiąsias) nutiko dėl apmaudžių klaidų gynyboje. Kaip taisyklė, tas klaidas atlikdavo Sūduvos gynybos jaunimas, todėl Nerijus Radžius šįmetinėje Sūduvoje buvo vienintelis faktorius, suteikęs komandos gynybos veiksmams bent šiokio tokio stabilumo ir patikimumo. Pernykštis sezonas Nerijui nebuvo pats geriausias, tačiau šiemet jis sulošė puikiai.

Tad nebelikus Nerijaus Radžiaus, mes galime būti tikri, kad ir taip sunkios gynybos bėdos taps dar rimtesnės. Gynybos veiksmams ir iki šiol trūko darnumo, o jaunų žaidėjų pozicinės klaidos leido priešininkams mušti įvarčius net ir tuomet, kai per rungtynes jie sugebėdavo tik pora progų sukurti. Už chaosą gynyboje, be abejo, atsakingas yra treneris. Tačiau dabar net sunku įsivaizduoti, kaip apverktinai atrodys Sūduvos jaunieji gynėjai, netekę vienintelio patyrusio kolegos.

2013-146

Atleisdama vidury sezono Nerijų Radžių komanda maksimaliai rizikuoja. Ji ne tik praranda galimybę pakovoti dėl trečios vietos, bet netgi rizikuoja netekti ir šiokius tokius šansus žaisti kitais metais Europoje suteikiančios ketvirtos vietos. Štai todėl ir sakau, kad Sūduvai – šakės. Todėl dabar ir galvoju, kad Tomas Radzinevičius komandoje žais nemokamai arba už simbolinį atlyginimą ir liks čia geriausiu atveju iki kitų metų vidurvasario. Nors greičiausiai yra dar blogiau. Greičiausiai Tomas apskritai jokios sutarties su klubu neturi ir loš Marijampolėje tik tam, kad neprarastų formos ir galėtų su šeima namie paatostogauti. O jei tik pasitaikys proga nerti į padoresnį klubą – jo komandoje iškart neliks. Ir pykti dėl to nėra nei reikalo, nei prasmės – jei komanda neturi ateities perspektyvos, tai ir negali tikėtis, kad čia liktų žaidėjai, kurie savo futbolininkų karjerose kokią nors perspektyvą dar mato.

Ir kas toliau? Ogi, velnias žino. Vienas mano labai gerbiamas Sūduvos mylėtojas ir šio blogo komentatorius, neseniai štai tokius žodžius parašė: “Nusileiskim ant žemės, Sūduva nesiruošia būti globaliu klubu ir po 20 metų stoti į vieną gretą su Barsa ar Bayernu. Sūduva yra Suvalkijos (provincijos) futbolo klubukas ir Murauskas stengiasi užtikrinti klubo tęstinumą, o esminis veiksnys tęstinumui yra skolų neprisidarymas ir gyvenimas pagal išgales. Nebus pinigų, bus komandos pagrindas kartais išsipagiriojantys, po darbo statybose pažaidžiantys vietiniai breivės, urbos ar bagdanavičiai. Bus pinigų – bus parankiota geresnių žaidėjų Lietuvos mąstu”.

Žiaurūs, labai žiaurūs žodžiai. Žiaurūs, bet ko gero teisingi. Ypač dėl to, kad iš esmės jiems pritaria ir Radžius, savo interviu tiesiai šviesiai rėždamas: Jaunimui, ypač „Sūduvos“, norėčiau palinkėti, visų pirma, kad jie patys užduotų sau klausimą, kuo jie nori tapti gyvenime – ar futbolininkais ar futbolas jų gyvenime yra tik, kaip sakoma, „for fun“. O juk šie žodžiai patvirtina visas tas fantastines istorijas, kurias raportavo šiame bloge jo skaitytojai marijampoliečiai, ne vieną kartą regėję Sūduvos jaunimą nelabai profesionaliems sportininkams derančiose situacijose.

Ir jei tai yra tiesa – tuomet man nieko kito nelieka, kaip dėti tašką ir uždaryti šitą blogą. Nes rašyti apie pagiriotų statybininkų savaitgalio futbolą yra pernelyg ekstravagantiška (juokai juokais, tačiau prie tokio sprendimo neišvengiamai artėju. Bet apie tai – kitą kartą).

Bėda ta, kad ir tokiu atveju visi galai man nesusiveda. Jeigu tai yra tiesa – nafig reikėjo statyti stadioną su maniežu ir treniruočių aikštynu? Įkaušę statybininkai ir sename stadione puikiai galėjo lošti. Nebent Marijampolės stadiono statybą traktuotume kaip kokį tipinį Zuoko stiliaus projektą, kai kas nors yra pastatoma vien dėl to, kad kai kas ta proga į kišenę įsimeta vieną kitą milijoną kokių nors pinigų. Nerijus Radžius savame interviu ir apie tai užsimena – giria klubą už tobulą infrastruktūrą ir linki profesionalesnio požiūrio į komandos valdymą. Profesionalesnio požiūrio “nei yra dabar”.

Beje, Nerijus Radžius taip pat linki didesnių ambicijų ir nebijoti rizikos. Ir vėl – labai protingi žodžiai. Juk kai žengi vieną žingsnį, reikia žengti ir antrą bei trečią. Kelio atgal nebėra. Čia aš apie tą patį – jei jau pirmas Lietuvoje nuo pamatų statai naują stadioną, tuomet išdrįsk su tuo pačiu užmoju ir komandą statyti.

Galimybių yra įvairiausių ir visai nebūtina baksnoti pirštais į didžiuosius ispanų, vokiečių ar anglų klubus, nes jų taikomi modeliai toli gražu nėra vieninteliai pasaulyje. Juk niekas ir nesitiki, kad Marijampolėje bus sukurta nauja Barselona, tačiau turėti pusėtino lygio komandą yra įmanoma. Deja, mūsuose visi futbolo klubo formavimo modeliai vis dar susiveda į vienintelį, kuris vadinasi “Lietuvos mastu turtingas dėdė su Lietuvos mastu neblogu maišu pinigų”. Visus kitus variantus nubraukia ne tik klubų valdytojai bei šeimininkai, bet ir mes patys. Visi mes kalbam apie tai, kad vietinio jaunimo ugdymas yra pernelyg brangus ir daug laiko reikalaujantis reikalas, todėl jo net pradėti neapsimoka (nors jei prieš dešimt metų kas nors šia kryptimi būtų padaryta, tai dabar gal ir kokių vaisių būtų. Bet kadangi pas mus viskas tik šnekom pasibaigia, tai ir po dešimt metų padėtis bus tokia pati). Visi šnekam, kad Lietuvos verslas pernelyg skurdus, todėl net neapsimoka ieškoti būdų, kaip išlaikyti klubą rėmėjų pinigais. Štai ir belieka vienintelis Murauskas, kuriam turim žemai lenktis ir dėkoti už tai, kad Sūduva apskritai egzistuoja.

Taip, Sūduvos finansuotojai per paskutinius 10-12 metų iš tikro užtikrino klubo vardo tęstinumą (ir, beje, čia ne tik Murauskui medalį kabint reikia). Ne tik užtikrino – komanda pasiekė tokių aukštumų, kokiose Sūduvos futbolas niekada dar nėra buvęs. Dar niekada į klubo sandelį nebuvo sukrauta tiek medalių ir taurių. Dar niekada Marijampolės miestuke nežaidė tokio lygio klubai, kokius Sūduva priėmė Europos taurėje.

Tačiau kyla jausmas, kad užtikrindami vardo tęstinumą, Sūduvos vadai sugriovė ką kita – suvokimą, kad vietos vaikinukams yra didžiulė garbė bei privilegija kovoti už savo miesto komandą. Dėl to ir šnekam apie profesionalumo trūkumą jaunų žaidėjų požiūryje į savo pasirinktą profesiją. Dėl to ir skauda širdį, kai matai, jog vietiniai ir užsienio legionieriai aikštėje labiau drąskosi nei Suvalkijos sūnus. Aišku, tiesa yra ta, kad tai nėra viena Marijampolės bėda. Tai – visos Lietuvos bėda, kurioje bėgant metams regioninio patriotizmo yra vis mažiau ir mažiau. Ir jei dar rinktinių nariai sugeba išstenėti šnekų apie tai, kad jiems yra “garbė lošti už Lietuvą”, tai jau seniai neteko girdėti, kad kokio nors klubo gimtojo miesto žaidėjai kalbėtų apie privilegiją prakaituoti savo miesto stadione ir nešti pergales savo miesto gerbėjams.

Nuo išvadų susilaikysiu. Mat labai jau beviltiškos jos gaunasi. Belieka laukti ir žiūrėti kas čia bus. Ir pasiruošti pačiam blogiausiam. Nes gali būti ir dar blogiau.

EL: FK TURNOVO 2:2 (5:4) SŪDUVA

Išvada paprasta – tai yra pats nesėkmingiausias Sūduvos pasirodymas Europoje ir pats niekingiausias pralaimėjimas. Ženklų, kad judama šia kryptimi buvo jau pernai, o šiemet kaip reikiant buvo gauta per veidą. Iš kitos pusės – Sūduva ir vėl ko gero sulošė tipiškas šio sezono rungtynes. Kai viskas vyniojasi lyg ir neblogai, tačiau staiga pasipila visokio plauko nesąmonės ir lyg ir neblogai išrodę rungtynių planai eina šuniui ant uodegos. Kažkaip kvailai viskas gaunasi. Matai, kad komanda plėšosi, stengiasi, tačiau vieno ar kelių žmonių klaidos anuliuoja visas pastangas. Jei šios rungtynės būtų pirmas toks kartas – galėtum sakyti: nepasisekė. Tačiau kadangi toks jis yra jau koks ketvirtas ar penktas – tenka konstatuoti rimtą komandos ligą. Jei viskas klostysis ir toliau šiais metais tokia nata, tai kitais metais nuo Europos galėsim ir pailsėti. Ir greičiausiai jau nieko nenustebintų, jei tas poilsis užtruktų ne vienerius metus. Nieko, užtat dabar galėsim sulošt su Tauru ir aplenkt A lygoje Kruoją.

Štai – truputį paburbėjau ir gana. Jei galėtum komandos gyvenime ir veiksmuose atrasti kokių nors naujų, ypatingų veiksnių, lemiančių būtent tokį žaidimą ir rezultatus, gal ir galėtum paburbėt daugiau. Tačiau dabar nervintis tiesiog nėra prasmės. Visas Sūduvos silpnybes mes seniai žinome – tiesiog jų efektas gal kiek netikėtai didokas. Tad ir nesinori badyti pirštais į žaidėjus, kurių veiksmai šiandien lėmė neigiamą rezultatą. Galų gale, dauguma mūsų rungtynes matė tik teksto eilutėse UEFA svetainėje (ot laikai atėjo, reikia angliškai komentarus apie Sūduvos rungtynes skaityt!). Tačiau ko gero yra simboliška, kad esminiai statistiniai minusai, esminės vietos, kuriose trūkinėjo komandos veiksmų grandinė ir atsiverdavo pažeidžiamos vietos buvo atliktos Marijampolės futbolo mokyklos atstovų.

O dabar štai turėsime lauki pailsėti, atsipūsti ir pamiršti šiandienos batalijas. Šiaip jau gan įspūdinga buvo matyti, kokias audras gali kelti sausa ir neutrali internetinė transliacija. Kaip virpa telefonas rankoje, belaukiant naujo pranešimo apie tai, kas prasižengė ar kam paskirtas kampinis. Tiesą pasakius, pusę rungtynių galvojau, kad viskas čia kabo ant plonyčio plauko. Ir nuo to plauko priklauso tai, kaip jausimės ir ką kalbėsime. Dabar galim keikt Tomą už nusivilktus marškinėlius, kitu atveju – būtume galėję sakyti, kad tokie veiksmai visada užkuria komandos draugus. Vienu atveju, būtume gyrę Gvildį už racionalų gynybos stiprinimą, dabar gi – belieka kraipyti galvas dėl to, kad pratęsimo sulaukė komanda su vienu vieninteliu atakuojančio stiliaus žaidėju. Būtų Isoda įmušęs po kampinio pratęsimo pabaigoje – ir visam sezonui būtų tapęs didvyriu. Juo taip pat galėjo tapti Davidovsas. Tiesą pasakius, jis buvo labai arti to. Ir taip toliau. Ir panašiai. Kaip visada tokiais atvejais – euforiją nuo tragedijos skiria pora milimetrų.

Tad nepykim ir nesipykim. Ir palaukim geresnių laikų. Jie ateis. Jei ne šiemet, tai po kokių 20 metų. Pagalvokime apie tuos, kuriems teko dešimtmečius laukti pirmosios Sūduvos kelionės į Europą. Kuo mes prastesni?

 

Laukiam: FK Turnovo – Sūduva

2013-143

Pažiūrėsim kaip čia viskas baigsis. Lietuviška žiniasklaida kaip visada tokiais atvejais tryško ir tebetrykšta pesimizmu. Kadangi nė vienai iš trijų Europos lygoj lošusių komandų laimėt nepavyko, tai buvo puiki proga dar kartą tas pačias komandas nurašyt. Ačiū dievui, šį kartą daugiausiai teko Žalgiriui – žurnaliūgos tiesiog su pasimėgavimu tyčiojosi iš komandos, kuriai Lietuvoje lygių nėra. Visi pezėjo apie tai, kad “niekas dar neprarasta”, tačiau tie žodžiai skambėjo taip lyg juos sakytų žmogus, stovintis ant Baltijos jūros kranto Lietuvoje ir bandantis aplinkinius įtikinti, kad gerai pasistengus, galima rankomis iki Švedijos nuplaukt. Tegul loja. Toks jausmas, jog Marijos Žemės žurnaliūgos gyvena kažkokioj kitoj planetoj ir dėl to nesupranta, kad “Lietuvos futbolo čempionato lyderio” titulas Europoje nieko nereiškia. Visada taip buvo ir kol kas reikalai nesikeičia.

Stebėtis tokiu žiniasklaidos požiūriu neverta. Mes neesame lūzerių tauta, tačiau kai kam labai maga tokį požiūrį puoselėti. Todėl kiekviena nesėkmė ir naudojama kaip dar vienas argumentas. Galų gale, žurnaliūgoms tai apsimoka, nes nesėkmės visuomet išsamiau aptarinėjamos, nei laimėjimas. O kuo daugiau triukšmo – tuo daugiau laikraščių parduota, tuo daugiau apsilankymų portaluose, tuo daugiau pinigo. Linksma buvo stebėti, kaip staiga pridygo būriai specų, nusprendusių, kad dabar pats laikas pamokyti Lietuvos futbolą išminties. Žalgirio lygiosios su airiais iš gilaus žiemos miego pažadino net godotiną Aurimą Budraitį.

O juk tie, kurie su lietuvišku futbolu praleido bent dešimt metų, žino, jog nieko ypatingo praeitą savaitę nenutiko. Triuškinančių pergalių Lietuvos klubai jau seniai nebuvo pasiekę. Pirmo etapo varžovus dažniausiai lietuviai įveikia minimaliais skirtumais. Tad Vilniaus ir Marijampolės rezultatai yra standartiniai, o apie Kruojos sėkmę galėjo svajoti tik visiškai apie Lietuvos futbolą nenutuokiantis žmogus. Juk, pavyzdžiui, pernai Sūduva namie pralošė latvių klubui, kurio vardas buvo netgi ne Skonto ir ne Ventspils. Tad parintis, kelti baltas vėliavas ir keikti “nevykėlius” Lietuvos klubus nebuvo jokio ypatingo pagrindo. Kitaip nei dauguma žurnaliūgų mes puikiai žinome, kodėl yra tokie rezultatai ir mokame laukti. Nes nieko kito nebelieka.

Lietuvių futbolistai į svečias šalis išvyko spinduliuodami optimizmu, tačiau žurnalistams tai nerūpi. Jie sėdi, tyli ir laukia pralaimėjimų. Juk tik jie sudarys sąlygas dar vienai serijai sarkastiškų ir pagiežingų pranešimų.

Sūduva Makedonijon nusitrenkė ko gero būdama geriausios sudėties šiais metais. Pasveiko ligonys, o priekyje pagaliau atsirado žmogus, kokio Sūduvos puolime jau seniai nebuvo. Ir nors šįmetinė Sūduva idealiai moka mus netikėtai bei nemaloniai nustebinti, tikėtina, kad Hajduką Marijampolėje mes vis tik šiemet išvysime.

Esu tikras, kad Sūduva Makedonijos sostinėje įmuš. Esminis ir visa ką lemiantis klausimas yra apie tai, ar sugebės nepraleisti, o jei praleis – kokį įvarčių skaičių. Gynyba – didžiausias galvos skausmas. Tai puikiai iliustravo ir žaidimas Marijampolėje, kai makedonams pakako kelių Sūduvos klaidų ginantis, kad galėtų džiaugtis ne tik rezultatu, bet ir dviem svečiuose įmuštais įvarčiais.

Tad mano manymu, svarbiausi Sūduva yra keli dalykai.

Ar sugebės komandos gynėjai ir saugai susitelkti taip, kad nepražiospsotų greitaeigių FK Turnovo puolėjų, kaip kad nutiko pirmose rungtynėse? Esu tikras, kad makedonai loš identiškai. Jiems nereikia mušti – kad keliautų į kitą etapą, jiems pakanka nepraleisti. Todėl FK Turnovo garantuotai nerizikuos ir nešoks į puolimą gausiomis pajėgomis. Pirmos rungtynės parodė, kad mūsų bronzos medalininkas vis tik yra mažumą stipresnis už Makedonijos bronzininką. Tad Sūduva laukia tanki gynyba ir kotratakos pavojai.

Kitas klausimas – ar pavyks Sūduvai kiek įdomiau ir plačiau sužaisti puolime bei išnaudoti žymiai efektyviau nei pirmose rungtynės naują puikų ginklą – Tomą Radzinevičių. Marijampolėje matėme, kad Radzinevičius yra visa galva profesionalesnis ne tik už kolegas iš savo komandos, bet ir už priešininkų gynėjus. Matėm, kaip Sūduvos legenda moka kabintis net ir už beviltiškų kamuolių, nes poziciškai lošia išmintingiau. Matėm, kad gali staiga pavojingai mušti iš padėčių, kurios, atrodo, makedonų vartams niekuo negrąsina. Rašiau po pirmųjų rungtynių ir tegaliu pakartoti čia – Sūduvai verkiant reikia bent kas trečią ataką smeigti link Radzinevičiaus per aikštės centrą, o ne per kraštus. Keista, kad Sūduva visiškai atsisakė perdavimų nuo vartininko link vidurio puolėjo – juk kai aikštėje yra Radzinevičius net ir šis elementarus fintas gali duoti naudos. Juolab, kad jis yra vienas iš tobuliausių būdų po priešininko atakos palikti daugumą jų žmonių saviems puolėjams už nugaros.

Štai tiek minčių. Jeigu kas kur atkapstėt internetinę šio vakaro rungtynių transliaciją – pasidalinkit. O jei ne – lauksim Sakalų įspūdžių, nes keletas jų bus Skopjės stadione.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,184,594 hits