Archive for the 'FifaUefaEtc' Category

Pažiūrėkite, pagalvokite ir nubalsuokite

suduva-dainava-1

Čempionatas šiais metais mums pasibaigė kaip niekad anksti. Tiesa, ir trumpas jis buvo – Sūduvos žaidėjai neturėjo progos paiškylauti Europoje, o mes – pamatyti savo kaime kitų mokyklų futbolo. Aišku, skųstis lyg ir nederėtų. Juk kai kuriems kolegoms iš lygos čempionatas pasibaigė maždaug antro rato viduryje. Lietuvoje – beveik kaip Ispanijoje. Dar neprasidėjus čempionatui yra aišku, kas jį laimės, o kas (tokių dauguma) neturi jokių šansų apskritai ką nors laimėti. Šiems kolegoms belieka lošti futbolą savo malonumui. Tas liko ir Sūduvai. Savo malonumui mūsų komanda gavo dvejas rungtynes su priešininkais, kuriems irgi nėra nei ko laimėti, nei ką pralaimėti.

Bent jau man tokios akimirkos yra didelių susimąstymų metas. Mat imu jaustis panašiai, kaip kadaise mano aprašytos knygos “Pitch Fever” herojus. Jis irgi bandė stebėtis, kaip galima, sulaukus brandaus amžiaus, būti įveiktam negatyvių emocijų, keliamų prasto tavo palaikomos futbolo komandos žaidimo. Jautiesi lyg narkomanas – protas suvokia, kad metus visa tai per petį, gyvenimas taptų žymiai šviesesnis, tačiau mesti viską į šiukšlių dėžę sunku.

Šiemet ne vieną kartą save esu pagavęs štai kokioje padėtyje. Imi rašyti kokią nors mintį ir staiga suvoki, kad per pastaruosius penkerius metus tą mintį jau esi vyniojęs ir užrašęs bent 3-4 kartus. Štai čia ir yra nykumos šaltinis – Lietuviškas futbolas yra tarsi vis labiau ir labiau pelkėjantis ežeras. Čia – nieko naujo. Viskas tik blogyn. Tikėtis išsigelbėjimo nėra jokių argumentų – maldomis ir gerais norais tos pelkės neišsemsi. Savaime suprantama, Lietuvos rinktinė, dar kartą įrodžiusi, kokios galaktikos skiria mūsų futbolą nuo pasaulinių standartų, optimizmo taip pat nepridėjo.

Kroatai protestuoja prieš savo futbolo federaciją. 

Vienintelis skirtumas šį kartą – mažumą pakitęs žiniasklaidos tonas. Anksčiau švelnius mūsų žiniasklaidos pabaksnojimus išprovokuodavo tik federacijos prezidentų nuotykiai su bankininkais ir prokurorais. Šį kartą buvo smūgiuota prieš rinktinės rungtynes ir iškart po bjauraus pralaimėjimo. Vargšai Lietuvos futbolo federacijos ponai – turi kentėti dėl to, kad pastaruoju metu bent jau Europoje tapo labai madinga lieti pamazgas ant dar neseniai atrodžiusių visagaliais pasaulio futbolo vadų. Panašu į tai, kad savo dozę paplavų gaus ir mūsų biurokratai.

Prieš rungtynes Lietuvos rytas paskelbė ilgą ir labai jau dviprasmišką tekstą pavadinimu “Ant karštos rinktinės trenerio kėdės – iš Vilijampolės trikampio. Trys Lietuvos rinktinės treneriai užaugo Kauno kvartale, kurį dar nuo sovietinių laikų lydi kriminalinė šlovė”.

Žurnalistas Giedrius Janonis lyg ir nieko blogo apie mūsų rinktinės šulus nerašo. Tik – žingsnis po žingsnio – nupiešia tokį rinktinės ir LFF bosų pasaulėlį, kuris labai nemaloniai dvokia. Įdomiausia yra tai, kad prie to dvoko labiausiai prisidėjo patys žurnalisto kalbinti futbolo “specialistai”. Tuo gal ir nereikėtų stebėtis – eilinis LFF piaro prakolas. Šiuolaikiškai mąstantis viešas veikėjas interviu duotų tik tuo atveju, jei turėtų teisę įtakoti galutinį tekstą. Mūsų vyrai mąstymo aštrumu nepasižymi. O gal tiesiog neturi kito pasirinkimo.

Aš ne šiaip sau pacitavau visą straipsnio pavadinimą. Tai – esminė ilgos istorijos tema. Nesvarbu pavardės ir skaičiai. Svarbu tai, kad straipsnis labai racionaliai formuoja specifinę Lietuvos futbolo federacijos ir rinktinės aurą. Jos esmė – minėtų įstaigų branduolį sudaro žmonės, kurių vertybes suformavo nelabai švari aplinka. Be abejo, žurnalistas išvengia tiesioginių kaltinimų – jų ir negali būti. Tai – teismo teritorija. Tačiau idėja apie tai, kad LFF ir rinktinę valdo “Vilijampolės trikampio” chebra yra sukrečianti. Čia net nesvarbu – Vilijampolės, Žirmūnų ar Degučių chebra. Svarbu, kad tokia sąvoka kaip “chebra” apskritai yra minima kalbant apie tokio lygio organizacijas. Tiek LFF, tiek futbolo rinktinė yra dariniai, kurių esminė funkcija yra Lietuvos reprezetavimas pasaulyje. Kitaip ir būti negali, kuomet kalba eina futbolą – vieną globaliausių dalykų šiais neramiais laikais.

Jei viešą organizaciją valdo “chebra”, objektyvumo iš tokios organizacijos gali nesitikėt. Vadinasi, joje dirba žmonės, kurie patinka “chebrai”, o ne tie, kurie yra geriausi konkrečiam darbui atlikti. Tokiu atveju taip pat neišeina kalbėti apie kokį nors organizacijos racionalumą, efektyvumą, objektyvią atsakomybę ar pozityvią evoliuciją. Kadangi viską valdo “chebra”, tai organizacija ir atspindi tos “chebros” požiūrį į pasaulį, jos vertybes ir tikslus. Stagnacija – esminė šios organizacijos išgyvenimo taktika ir viltis.

Beje, tai nėra mano išmislas. Visa tai galima rasti kitame, žymiai atviresniame straipsnyje, kuris (būtent dėl to emociško atvirumo) netgi pavadintas ne straipsniu, o “nuomone”. Be abejo, Gediminas Reklaitis daro visiškai teisingas išvadas. Jos teisingos, net jei išmestume iš teksto visus “aurimobudraitiškus” argumentus iš serijos “privačiame pokalbyje sakė”. Minėto straipsnio Lietuvos ryte tokioms išvadoms padaryti visiškai pakanka.

Keisčiausia, kad rimčiausi argumentai yra pasakomi pačių Lietryčio straipsnio herojų – Stasio Baranausko ir Stasio Stankaus – lūpomis. Jiems atrodo totaliai normalu, kad LFF viršūnėse ir už Lietuvos rinktinės vairo kažkaip “netyčia” atsidūrė didokas būrys kiemo draugų. Nors mane asmeniškai dar labiau sukrėtė dvi gal ir pašalinės temos. Viena, Stasio Baranausko mėginimai pateisinti tą kartą, kai Igoris Pankratjevas suspardė A lygos teisėją. Baranausko manymu, Pankratjevas pasielgė visiškai teisingai. “Tai labai žmogiška”, sako Stasys Baranauskas. Panašu, Stasy, kad mes iš tikro kituose kiemuose augome.

O va Stankaus tiradą apie dar neseniai Lietuvos rinktinę treniravusį Csaba Laszlo tiesiog norisi pacituoti: “Prieš tai rinktinėje jau turėjom tą vengrą. Jis mokėjo taip gražiai kalbėti, kad visus metus visi žurnalistai ausis nuleidę net išsižioję klausėsi jo makaronų. Net seilės jums varvėjo, kol pagaliau pradėjote suprasti, kad jis kabina makaronus”.

Skaitydamas šiuos pagieža permerktus žodžius, gali pagalvoti, kad kalba koks užsispyręs žurnalistas, LFF ir rinktinės kritikas, o ne oficialus-ilgametis-aukštas LFF pareigūnas, kuris yra didžia dalimis ir atsakingas už “to” vengro nusamdymą. Juk šie žodžiai reiškia tik tai, kad visa LFF federacija su Kvedaru priešakyje sumalė visišką šūdą pasamdydami trenerį praeitam ciklui. O gal tai tiesiog buvo gudrus ėjimas? Tam, kad galėtum pateisinti savos “chebros” sustatymą Lietuvos rinktinės štabe? Kad visiems šiandien rinktinę treniruojantiems galėtum pasakyt – “tylėkit, nes bus taip, kaip tais laikais, kai rinktinę treniravo “tas” vengras”. Juk iš esmė tai Stankus šį kartą ir pasakė.

Štai taip. O aš anais metais galvojau, kad man tik vaidenasi, jog “tas” vengras yra visiškas situacijos įkaitas. Tiksliau, visiškas LFF įkaitas, patekęs į “chebros” voratinklį. Trenerio ir chebros tikslai nesutapo. Vienas mėgino ką nors laužti iš komandos, kitiems visas atrankos ciklas tebuvo dalis didesnio plano, kurio tikslas – užsitikrinti ramų gyvenimą artimiausiems 5 metams. Štai, o jūs sakote, kad LFF nesugeba planuoti ir žvelgti į priekį!

Varšuvos Legia protestuoja prieš UEFA. 

Ir ką mums daryti? Kroatų kelias mums netinkamas. Gerai kroatams mėtyti į aikštę raketas, kai tavo komanda gerai lošia. O kai rinktinės žaidimas pasauliui geriausiu atveju šypsenas kelia, tai ir į tokius viešus protestus niekas rimtai nežiūrės. O iškrėsti tokį pokštą, kokį ne taip seniai atliko Varšuvos Legia tribūnų lankytojai mums tiesiog nepakaktų jėgų. Juk toje tribūnoje buvo tiek žmonių, kiek į visų mūsų lygos klubų rungtynes nesusirenka per kokias penkerias rungtynes.

Beje, Legia atvejis – klasikinė šiuolaikinio futbolo istorija. Ši komanda 6:1 nukalė Celtic, tačiau po techninės klaidos antrose rungtynėse išleido žaidėją, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, dar negalėjo žaisti dėl pernykštės diskvalifikacijos. Celtic buvo įskaityta techninė pergalė rezultatu 3:0. Bendras rezultatas tapo 4:4 ir Celtic “laimėjo” dėl svečiuose “įmuštų” įvarčių. Beje, vėliau Celtic iš Čempionų lygos išmetė slovėnų Maribor. Šioje vietoje galima prisiminti ir anų metų Žalgirio “burtų” istoriją. Taip, futbolas iš tiesų tapo labai keistu reiškiniu.

Akivaizdu, kad pasaulio futbolo valdžia yra gilioje krizėje. Istorijos apie Blatterio ir jo chebros korupciją vis netyla. Jau ima girdėtis valstybinio lygio balsų, kviečiančių boikotuoti Pasaulio čempionatą Rusijoje. O chebra sako: “Viskas gerai, viskas Ok, judam toliau, į nieką dėmesio nekreipiam” ir… svarsto tokius klausimus, kaip siūlymą lemiamose rungtynėse pendelius mušti ne pabaigoje, o… prieš rungtynes! Jeigu įdomūs šios „reformos“ argumentai – skaitykite čia.

Tad gal ir neverta stebėtis tuo, kad ir mūsų chebra mėgina kaip įmanoma fundamentaliau užsėsti visas įmanomas kėdes Lietuvos futbolą ir išpešti naudos prieš tai, kai ir juos visus nušluos globalių reformų pasaulio futbole banga.

suduva-dainava-2

O mums belieka du dalykai.

Pirma, pažiūrėti dvi likusias Sūduvos rungtynes. Iš pradžių bus Dainava Alytoje. Taip, viskas pagal puikią šių metų tradiciją – rungtynės vyksta darbo dieną ir prasideda darbo metu. Šito žaidimo aš 100 proc. pažiūrėti negalėsiu. O tada liks sezono finiškas Marijampolėje su Granitu.

Antras dalykas – galutinai apsispręsti ir nubalsuoti už geriausią Sūduvos žaidėją šiais metais. Kad ir kaip minoriškai baigiasi šis sezonas, savo pareigą atlikti reikia. Tad kas dar nebalsavo – siųskite man savo balsus adresu ponaspop@yahoo.com. Jei reikia pasikartoti balsavimo taisykles – spauskite čia.

Laukiam: Sūduva – Granitas

2014-96Arminas Vaskela ir Tomas Radzinevičius po pergalės prieš Trakus. 

Praeitą savaitę čia kažkaip išsivyniojo diskusija, kurios metu pasirodė įdomi mintis, bent jau man anksčiau nešovusi į galvą. Buvo sakoma, kad “galimai” keistas Lietuvos A lygos tvarkaraštis yra lemtas ne tik orakulo, kuris tuos tvarkaraščius nuo akmens amžiaus laikų sudarinėja, bet ir dėl tam tikrų veikėjų užsienio šalyje poreikių. Iš kalbos lyg ir aiškėjo, kad tie užsienio veikėjai “galimai” turi interesų futbolo lažybų žaidimuose.

Tai va dabar ir galvoju – ar čia jau yra tokio lygio įtarimai, kuriuos LFF bosai galėtų perduoti prokuratūrai ištirti, kaip perduoda ir visos popierius apie įtartinus Lietuvos futbolo klubų vieksmus, kuriuos gauna iš UEFA? Ne tik perduoda, bet dar ir visiems laikraščiams apie tuos perdavimo aktus garsiai paskelbia.

O gal tokius gandus būtų efektyviau perduoti Andrew Jenningsui, Jens Weinreichui ar Declan Hillui – pagarsėjusiems FIFA korupcijos ir sutartų rungtynių žinovams? O gal užtektų informuoti lietuvišką Transparency International skyrių, kuris ne taip seniai irgi rodė dėmesio nelegalių lažybų futbole klausimui? Štai kiek priežasčių galvas palaužyti. Ir paskutinis klausimas – įdomu, ar štai tokios dvi pastraipos eilinio blogerio rašte reiškia, kad jis aktyviai jungiasi prie FIFA iniciatyvos “kartu kovokime prieš sutartas rungtynes”, apie kurią šioji organizacijas praneša reklaminiu klipu per Pasaulio čempionatų rungtynių pertraukas?

Tačiau kadangi aš nesu toks drąsus ir ryžtingas kovotojas kaip Andrew Jenningsas ar Declan Hillas, tai šią pavojingą temą baigsiu. Ir taip yra ką veikt – laužyt galvą dėl to, kaip susidėliot darbus antradienį, kad 17val. galėčiau viską nustumt šalin ir lietuviško futbolo pažiūrėt.

A lygoje reikalai ir vėl susipainiojo. Prieš praeitą turą atrodė, kad komandos pamažus skirstosi į mažesnes grupeles. Žalgiris mažais žingsneliai tolsta nuo visų kitų. Dėl kitų medalių stumdosi kiek didesnė grupė, tačiau I rate stebuklus rodžiusi Banga ir vėl pradeda taikytis ne į antrą ar trečią, o į sau įprastą šeštą vietą. Tuo tarpu Granitas, Ekranas ir Šiauliai lieka pačioje liūdniausioje zonoje – be šanso kristi į patį dugną, tačiau ir be galimybės lipti aukščiau.

Tačiau po 17 turo taip jau nebeatrodo. Žalgirio atstumas ir vėl tapo padorus, nerodantis išskirtinio pranašumo. Pralaimėjimas Žalgirio statistikoje įdomesnę lygą liudija lygiai tiek pat, kaip ir pirmoji pergalę Dainavos krepšyje. Tuo tarpu Ekranas, Granitas ir Banga, nugalėję teoriškai galingesnius varžovus ir paneigę išankstines prognozes, iš esmės ir vėl sugrįžo į tą didžiąją komandų grupę. Sunkesnė tik Šiaulių situacija, tačiau ir ši komanda gali kovoti su bet kuo (net jei ne visuomet tai pavyksta). Jei ir toliau jie sugebės nugalėti tokias komandas kaip Banga ar Atlantas, medalininkų būrelį greitai prisivys. Tad nuspėti, kaip komandos išsidėstys po paskutinio II rato turo – ir vėl sudėtinga. Tiesa, ko gero tik Trakus galima iš anksto pasveikinti po pusės čempionato pakilus į garbingą antrą vietą.

Tuo tarpu Sūduva turi realų šansą baigti II ratą trečioje vietoje. O tai yra dalykas, kuris po I rato mums galėjo atrodyti kaip nepasiekiama svajonė. Tad net jei aplinkybės susiklostys taip, kad Sūduva liks ketvirta ar penkta, galėsime drąsiai sakyti, kad mūsų komandos reikalai iš esmės pasitaisė. Pirmam rate ryžtingai švaisčiusi taškus, antrame Sūduva ir vėl sugrįžo į kovą dėl medalių. Viskas yra prieš akis ir medalius laimės tie, kam antroje sezono dalyje liks daugiausiai jėgų.

Netikėta Granito pergalė prieš Žalgirį kažin ar gali turėti kokios nors išskirtinės įtakos Sūduvos pasirengimo planui antradienio rungtynėms. Panašiai buvo ir pirmame rate – tą kartą Sūduva lošė prieš komandą, praeitame ture netikėtai su Žalgiriu išplėšusi lygiąsias. Tą kartą jautėsi, kad Granitui lygiosios su čempionu kainavo labai daug jėgų. Šį kartą tas jausis dar labiau, nes Granitas ne tik turėjo rimtesnį žaidimą nei Sūduva, bet ir viena diena mažiau poilsio gaus. Lietuvoje tokios aplinkybės kartais būna reikšmingos. Nepamirškime ir poros valandų kelionės, kurią rungtynių dieną teks išgyventi Klaipėdos komandos žaidėjams (nelabai tikiu, kad Granitas į Marijampolę atvažiuotų išvakarėse).

Tad rengtis šioms rungtynėms reikia tiek pat rimtai, ramiai ir pagal išanksto numatytą planą. Tikuosi, kad būtent taip vyksta Sūduvos pasirengimai artėjantiems turams. Granitas yra lentelės apačioje, tačiau pergalė pirmame rate toli gražu nebuvo lengva. Tą kartą Sūduva buvo šiek tiek geresnė, o ir sekėsi mūsų komandai mažumą labiau, nei Granitui (čia omeny turiu būtent Granito atakas).

Tuo tarpu mūsiškių būklę ir formą kol kas sunkoka įsivaizduot. Prieš Kruoją Sūduva lošė lyg miegodama ir pamiršusi viską, ką buvo atradusi prieš tą poros savaičių pertrauką. Dainavą, be abejo, sutrypė, tačiau Alytaus komandą labiau ėmė jėga, o ne nuostabiu žaidimu. Tad situacija labai panaši į tą, kurioje mūsų komanda buvo I rato pabaigoje – lyg ir pradėjusi atsigaut, tačiau dar neįrodžiusi savo sugebėjimų konkrečiais rezultatais.

Dvi rungtynės po pertraukos parodė šiokias tokias Sūduvos žaidimo problemas. Panašu į tai, kad prieš pertrauką atsigavusi komanda nemažai teigiamų rezultatų pasiekė užsidegimu ir padidintu noru laimėti, kuris šluodavo kai kuriuos lygos priešininkus. Dvi savaitės poilsio tą užsidegimą šiek tiek prigesino. Todėl ir matėsi, kad dar nemažai ką Sūduvos treneriams liko tobulinti. Ir daryti tą reikia kuo greičiau, nes paskui gali smarkiai pritrūkti laiko medaliams laimėti. Juk toks tikslas komandai keltas (kitaip nei pernai), o šiais metais du trečdaliai lygos rungtynių iš esmės vyksta dėl tų simbolinių 6 taškų. Būtent tiek kainavo pralaimėjimas Kruojai.

Sūduvos žaidimo sutrikimai koncentruojasi aikštės viduryje. Gynėjai klysta, tačiau klysta žymiai mažiau, nei sezono pradžioje. Ginantis geresni ir gynėjų santykiai su saugais – sėkmingai pasibaigusiose Sūduvos rungtynėse mūsų komanda neretai taikydavo priešininko spaudimą nuo anų aikštės pusės. Juk jei ne tie du pralaimėjimai Žalgiriui, ir Sūduvos praleistų įvarčių kiekis būtų visai pakenčiamas. Žodžiu, Sūduvos gynyba dirba ne geriau, bet ir ne prasčiau už daugumą lygos komandų.

O va saugai vis dar negroja taip, kaip galėtų groti. Ši grandis Sūduvoje šiais metais ilgiausiai “bręsta” ir vis dar neduoda tų vaisių, kurių iš tokio lygio ir tokio kiekio saugų galėtum tikėtis. Pirmam rate trūko Šoblinsko, trūko solidesnio Chveduko žaidimo ir labai trūko aiškaus žaidimo organizatoriaus. Vaskelai ilgokai užtruko įsiterpti į komandos audinį, o štai serbas Andelkovičius taip ir neįsiterpė. Ir tik tuomet, kai Andelkovičiaus komandoje praktiškai nebeliko (jo neliko anksčiau, nei jis oficialiai paliko Sūduvą), vis daugiau pasitikėjimo įgauti ėmė Vaskela. Pagaliau užgrojo Chvedukas ir – pagaliau – sugrįžo Šoblinskas (jis taip pat iš tikro sugrįžo kiek vėliau, nei formaliai pasirodė aikštėje).

Šie trys žaidėjai ir jų nuolat gerėjantis žaidimas ko gero ir lėmė Sūduvos atgimimą. Tiesa, būtina dar paminėti ir Mindaugą Grigaravičių (“šio sezono atradimas”) ir išskirtinai įspūdingą Audriaus Broko žaidimą. Broko įtaka šių metų Sūduvos žaidimui tokia reikšminga, kad galima netgi įtarti, kad šio žaidėjo trauma yra viena iš priežasčių, dėl kurių mūsų komandos futbolas ir vėl ėmė mažumą strigti.

Nieko, Broko dar sulauksime, o dabar grįžkime prie dalykų, kurie matėse rungtynėse su Kruoja ir Dainava. Akivaizdu, kad Sūduvos žaidimo varikliu šiandien yra Arminas Vaskela. Buvo teisūs visi tie, kurie kantriai laukė, kad šis žaidėjams ims lošti su pernykšte jėga. Žaidimo stiliumi Vaskela man šiek tiek primena legendinį Darių Maciulevičių (minus fenomenalų Dariaus aikštės matymą ir plius Armino žymiai energingesnį dalyvavimą tiek puolimo, tiek gynybos veiksmuose).

Bėda yra tame, kad kol kas vis dar trūksta treniruotėse sudėliotos interakcijos tarp Vaskelos. Šoblinsko, Chveduko ir Radzinevičiaus. Šie žaidėjai yra Sūduvos atakų ašis, būtent aplink juos sukasi atakų varikliai. O kadangi jie kol kas “nesikalba iš pusės žodžio”, labai dažnai užstringa tos atakos, kurios keliais greitais pasais galėtų virsti kontratakomis. Tai buvo didžioji Sūduvos bėda žaidime su Kruoja, atėmusi iš mūsų komandos galimybę atakuoti aštriai ir pavojingai. Tačiau net ir penktadienio rungtynėse prieš Dainavą Sūduvos atakuojantys saugai nuolat perlaikydavo kamuolį. Tiek Vaskela, tiek Chvedukas per ilgai judėdavo su kamuoliu besidairydami, kur jį padėti. Taip ilgai, kad net ir Dainavo jaunikliai sugebėdavo žaidėjus išsirankioti.

Aišku, šių saugų kamuolio perlaikymo bėda nėra izoliuota nuo kitų žaidėjų veiksmų. Trūksta aštrių įkirtimų, dinamiškų pasikeitimų pozicijomis ir greitai įgyvendinamų schemų, kurios painiotų priešininkų gynėjų veiksmus. Kadangi kolegos per mažai juda, tai ir saugams dažnai kamuolio tiesiog nėra kur dėti.

Kad ir kaip kai kas mėgsta pakritikuoti Nerijų Valskį, tačiau būtent šio žaidėjo sugebėjimas efektyviai atlikti tai, apie ką čia ką tik pašnekėjau, pernai buvo vienas galingesnių Sūduvos atakų ginklų. Saugas meta kamuolį Radzinevičiui, o tas – vienu lietimu – išveda į laisvą plotą Valskį. Valskis gi arba muša į vartus, arba meta kamuolį kolegoms, kurie išlaisvėja dėl to, kad priešininkai būriu puola Valskio dengt.

Štai tokių junginių Sūduvos atakoms labai trūksta. Radzinevičių kaip taisyklė prižiūri pora gynėjų, todėl jam retokai pavyksta stoti į smūgiui dėkingą poziciją. O va vienu lietimu numesti kamuolį irgi nelabai yra kam. Visų pirma čia kalbu apie schemą, po kurios buvo įmuštas ketvirtasis įvartis į Trakų vartus. Radzinevičius gauna pasą ir kažkokiu stebuklingu būdu sugeba vienu lietimu kamuolį bakstelėti link vartų judančiam Grigaravičiui taip, kad anam belieka tik į vartus pataikyt.

Štai tokios tokelės. Viskas yra visai neblogai ir tas viskas visiškai priklauso nuo pačių Sūduvos žaidėjų. Kartais jie šiemet jau rodė beveik idealų žaidimą, tačiau kartais to idealizmo drūčiai trūkdavo. Sekmės formulė paprasta – geruosius žaidimo fragmentus ilginti tol, kol jie apims didžiąją rungtynių dalį. Paprasta kaip trys kapeikos.

>>>

P.S. Praeitą savaitę oficialioji Sūduva atidarė savo skyrelį Twitteryje. Kas mėgsta šitą įrankį – jau galit sekti.

World Cup: I serija

ESPN vaizdo klipas, skirtas Pasaulio čempionatui.

Iki Pasaulio čempionato dienos suskaičiuotos. Ir kuo dienų mažiau, tuo labiau pasaulio verslo galiūnai skuba pasinaudoti šia didinga proga ir pamėginti savo vardą pašildyti futbolo šlovės spinduliuose. O kadangi mūsų A lygoje paskelbtos poros savaičių paliaubos, galim ir mes ramiai tų verslo galiūnų darbais pasigrožėti.

Pradėsiu nuo specialiai šiam čempionatui sukurtų kiekvienos komandos plakatų, kuriuos į eterį neseniai paleidų amerikonų sporto televizija ESPN. Tokia štai toji televizija – ją savo namuose mato beveik 98 milijonai amerikonų. Žymios Niujorko reklamos agentūros Wieden + Kennedy patarta, ESPN nusamdė brazilų dailininką Crisvector, kuris ir sukūrė kiekvienai komandai po paveikslą. Čia jų sumečiau keletą, o visus galite apžiūrėti ESPN svetainėje. Beje, ten pat galite rasti ir Pasaulio čempionatui skirtą skyrelį, kuris man pasirodė visai neblogas – ypač komandų pristatymai. O dabar galit paspėliot – kur kokia komanda nupiešta ir kas per žaidėjai buvo parinkti kaip ryškiausios vienos ar kitos šalies žvaigždės.

world-cup-I

world-cup-II

world-cup-III

world-cup-V

world-cup-IV

world-cup-VI

world-cup-VII

world-cup-VIII

Putinas – Čempionų lygos nugalėtojas

2014-56Kadras iš filmo “Maskva ašaromis netiki”

Propaganda būna dviejų rūšių. Tiesmuka ir aukšto lygio. Tiesmukos propagandos “Made in Naša Raša” galėjome į valias prisižiūrėt pastaraisiais mėnesiais. Primityvi propaganda gaunasi tuomet, kai paimi vieną ir tą patį žmogų ir nufilmuoji su juo du reportažus. Viename jis – sužeistas Ukrainos miesto gyventojas, kitame – Ukrainoje sužeistas Vokietijos pilietis. Tuomet abu paleidi per teliką. O štai aukšto lygio propaganda nėra taip lengvai pastebima.

Pradėkime nuo senos istorijos. Buvo toks kultinis sovietinis filmas – “Maskva ašaromis netiki”. Filmas, kurį, anot legendos, Ronaldas Reaganas žiūrėjo 8 kartus prieš susitikimą su Gorbačiovu – “kad geriau pažintų rusišką sielą”. Šūdą jis pažino. Tiesiog gavo trigubą dozę aukščiausio lygio propagandos.

Beje, filmas visai neblogas – sukaltas pagal holivudinės melodramos vadovėlį. Ne šiaip sau jis tapo vienu iš trijų sovietinių filmų, gavusių Oskarą. Ne šiaip sau – tam jis ir buvo skirtas. Filme pasakojama paprastos tarybinės moterelės istorija – nuo studentės iki fabriko direktorės. Jokių marksų, leninų ar stalinų. Nors veiksmas vyksta Sovietų Sąjungoje 1950-1970. Toks buvo šio puikaus filmo tikslas – parodyti pasauliui humaniškąjį sovietinio režimo veidą. Šalį, kurioje gyvena normalūs žmonės, jie myli, susilaukia vaikų ir… lyg niekur nieko tampa fabrikų direktoriais. Graži istorija, skirta apgauti tuos, kurie Sovietų Sąjungą pažino tik iš vakarietiškų žurnalų ir laikraščių. Šis filmas – viena geriausių sovietinės propagandos operacijų. Jos sėkmė įrodo ta pati legenda apie kvailutį Reaganą.

Amerika šiam propagandos šedevrui Oskarą išrašė 1980. Ir štai tuomet viskas tampa aišku. Sovietų propagandistai suveikė puikiai, o amerikonų – pramiegojo klastingą kolegų dūrį. Vyresni piliečiai ko gero ir patys prisimins kontekstą. O jaunesniems priminsiu. 1979 metais prasidėjo Afganistano karas – šių metų pabaigoje sovietų kariai jau buvo Afganistane ir per kitus metus jį okupavo. 1980 metais įvyko ir Maskvos Olimpiada. JAV pareikalavo sovietų išvesti kariuomenę iš Afganistano ir kai tie atsisakė, nutarė Olimpiadoje nedalyvauti. JAV pavyzdžiu pasekė 65 šalys. Sovietai po ketverių metų nevažiavo į Olimpiadą Los Andžele. Jų rėmėjų buvo mažiau – šioje Olimpiadoje nedalyavo 17 šalių. Beje, du gudručiai – Iranas bei Albanija sugebėjo boikotuoti ir Maskvos, ir Los Andželo Olimpines žaidynes.

Štai tokiam kontekste pasirodė minėtas propagandinis filmas. Ačiū dievui, laikai tada buvo geri ir niekam net nekilo minčių taukšti apie tai, kad sportas ir politika – nėra susiję dalykai (tema, kurią šiais laikais taip mėgsta ir politikai, ir tarptautinių sporto federacijų biurokratai). Tais gerais laikais niekas neapsimetinėjo ir pusė pasaulio asmeniniu pavyzdžiu demonstravo, jog sportas yra vienas galingiausių propagandinės kovos ginklų. Net jei tai yra Olimpinės žaidynės – tautų ir valstybių draugystės simbolis.

Istorija sena, tačiau istorija visada padeda suprasti šiandieną. Rusija ir vėl kariauja. Ir kaip visada – keliais frontais. Ir šautuvais, ir propagandistų rankomis. Šiandien jau yra šnekama, jog Rusijos karinių pajėgų atnaujinimas nutiko ne per paskutinį pusmetį ar metus. Sakoma, kad Rusijos kariuomenė buvo rekonstruota po 2008 metų konflikto su Gruzija. Vieną iš galingiausių savo propagandos ginklų Rusija taip pat sukūrė ne šiemet. Dabar Rusija skina vaisiuos nuo medžio, kuris buvo pasodintas prieš dešimtmetį.

Tie, kas žiūri Čempionų lygą, manau, ne kartą matė Gazpromo logotipą ir stadionų reklaminiuose skyduose, ir ant kai kurių komandų marškinėlių. Galim būt tikri – Gazpromo logotipas skaisčiai švies ir Čempionų lygos finale. O kas yra Gazpromas? Dujų ir naftos įmonė priklausanti Rusijos vyriausybei. Šiandien Rusijos vyriausybė Gazpromo rankomis spaudžia Ukrainą grąsindamas užsukti dujų kranelius (balandžio pradžioje dujų kaina Ukrainai išaugo kone dvigubai, dėl to ukrainiečiai ir nenori mokėti), o Grazpromas lygina kostiumus planuodamas šventinę išvyką į Čempionų lygos finalą Lisabonoje. Tačiau Europos futbole ši valstybinė Rusijos įmonė pasirodė ne vakar ir ne pernai.

2014-59

Į futbolą Gazpromas koją rimčiau įkėlė dar 1999 metais, tapęs Sankt Peterburgo Zenito rėmėju. Kitais metais Rusijos prezidentu buvo išrinktas Putinas ir Gazpromas greitai sužydėjo. Putinas pakeitė įmonės vadovus naujas (vienas iš jų buvo šiandieninis Rusijos ministras pirmininkas Dimitrijus Medvedevas), o valstybinių įmonių verslo aplinką sutvarkė taip, kad Gazpromas greitai tapo viena galingiausių korporacijų pasaulyje. 2005 metais ji ir futbolo rimčiau ėmėsi – iš Zenito rėmėjo tapo klubo savininku, o pačiam klubui buvo iškeltas tikslas ne tik valdyti Rusijos čempionatą, bet ir pasirodyti tarptautinėje arenoje. Tai buvo įgyvendinta taip pat greitai – 2008 metaus Zenitas laimėjo UEFA taurę. Zenitas tapo turtingiausiu Rusijos klubu ir nuo to laiko šios šalies čempionatą laimėjo jau tris kartus. Tačiau Gazpromui tai buvo tik kelio į Europos futbolą pradžia. Maždaug tuo metu, kai Gazpromas įsigijo Zenitą Rusijos vyriausybė šią įmonę pavertė dujų eksporto monopolistu Rusijoje.

2007 metais Gazpromas tapo vokiečių FC Schalke 04 pagrindiniu rėmėju. Šnekama, kad šiam klubui rusų korporacija kasmet atriekia po 20 milijonų eurų. Ne paslaptis ir tai, kad FC Schalke 04 rėmėju Gazpromas tapo iškart po to, kai pasirašė 6 milijardų eurų vertės sutartį su keliomis Vokietijos kompanijomis apie dujų vamzdžio tiesimą tarp šių šalių Baltijos jūros dugnu. Ką reiškia rusiški pinigai vokiškame klube buvo parodyta 2011 metais, kai FC Schalke 04 nusprendė palikti vartininkas Manuel Neuer (kraustėsi į Miuncheno Bayerną). Tą bjaurų reikaliuką mėgino išspręsti ne kas kitas, o pats Putinas – vokiečių spauda rašė apie tai, kad Rusijos prezidentas ne tik davė nurodymus Gazpromui suteikti klubui papildomų lėšų žaidėjui išlaikyti, bet netgi pats asmeniškai šiuo klausimu skambino komandos vadovams.

2012 Vokietijoje pasklido šnekos ir apie tai, kad Gazpromas mėgina įsigyti patį Bayerną. Kalbėta, kad Gazpromo pasiūlymas stipriai viršijo sumas, kurias anksčiau klubui sumokėjo kiti du rėmėjai – 2002 metais Adidas (77 milijonai eurų už 9.1 procentus akcijų) ir 2009 metais Audi (90 milijonų eurų už tokį pat akcijų kiekį). Tačiau šį kartą šnekos ir liko šnekomis.

Tačiau Rusija ir Vokietija nėra vienintelės Gazpromo ir Rusijos Vyriausybės investicijos Europos futbole. 2010 metais Gazpromas nuo bankroto išgelbėjo legendinį Serbijos klubą – Belgrado Crvena Zvezda. Tačiau šis sandėris (klubas iš rusų gauna po 3 milijonus eurų per metus) yra gryna smulkmė, nors sandėrio trukmė – penkeri metai. Tokia maža, nostalgiška investicija, kurią greičiau paskatino klubo vardas, o ne dar didesnio matomumo Europos futbole argumentas.

Žaidžia du Gazpromo klubai. Reklama.

Žymiai rimtesnį paramos sandėrį Gazpromas pasirašė 2012 metų pabaigoje su Londono Chelsea. Nieko nuostabaus – juk šio klubo savininkas yra senas Rusijos valdovų draugas. Sumos, kuria Gazpromas pamalonino Londono klubą aptikti nepavyko, tačiau buvo kalbėta, kad ji gerokai palengvins klubo galimybes kultūringai apeiti UEFA diegiamo “Finansinio Fair Play” taisykles. Vienas iš šios “priemonės” tikslų yra apriboti begalines pinigų čiurkšles, kurias į jiems priklausančias komandas kasmet švirkščia kai kurie pasaulio turtingiausieji vyrai. Šis dokumentas riboja paties savininko investicijas, tačiau užsimerkia dėl tų pinigų, kuriuos klubams duoda rėmėjai. Kai kurie turtuoliai tuo ir naudojasi.  Taip pat kaip ir Vokietijoje ar Serbijoje, ir Anglijoje futbolo rėmimo projektai žengė koja kojon su Gazpromo verslo interesų plėtimų tose šalyse. Tačiau šio giganto ir jo atstovaujamos šalies poreikių augimą dar labiau simbolizuoja 2012 metais nutikusi Gazpromo finansinė draugystė su FIFA ir UEFA.

2012 metų liepą Gazpromas tapo oficialiu UEFA Čempionų lygos partneriu. Tų pačių metų rugsėjį jis tapo ir FIFA partneriu. Ši sutartis “dengia” visus FIFA renginius 2015-2018 metais, įskaitant ir 2018 metais Rusijoje turintį įvykti Pasaulio futbolo čempionatą (galvojant apie Rusijos valdžios investiciją į futbolą, šio projekto taip pat nederėtų – juk Gazpromo ir Rusijos vyriausybės pinigai eina iš tos pačios kišenės). Kalbama, kad šioms futbolo organizacijoms Gazpromas “paaukos” daugiau 150 milijonų eurų.

Ir dar viena skambi “smulkmena”. Šiais metais Gazpromas nusisamdė vokiečių futbolo lengedą Franzą Beckenbauerį, kuris tapo Gazpromo socialinio projekto “Futbolas už draugystę” prezidentu (kad ir kaip tai ironiškai šiandien beskambėtų). Na bet čia juk iš tikro smulkmė – Beckenbauerio honororas ko gero viršys išlaidas, kurių Gazpromas turės organizuodamas futbolo turnyrus vaikams iš Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Rusijos, Serbijos, Bulgarijos, Vengrijos, Slovėnijos ir Graikijos. Tingiu tikrinti, tačiau esu beveik tikras, kad toks keistas ir iš pirmo žvilgsnio nepagrįstas šalių parinkimas yra tiesiogiai susijęs su Gazpromo verslo interesais.

Gazpromas – Čempionų lygos rėmėjas. Reklama. 

Gerai, o dabar pažiūrėkime į kalendorių. Gegužės 25 dieną yra numatyti Ukrainos prezidento rinkimai. Čempionų lygos finalas – gegužės 24 dieną. Gazpromo remiamas vaikų futbolo turnyras finišuos Londone gegužės 24-26 dienomis. Štai taip Ukraina ir Rusija dar kartą susigrums karo ir propagandos lauke. Nežinau, gal ukrainiečiai apsižioplino sukergę Gazpromo remiamą Čempionų lygos finalą su savais rinkimais. O gal… Ligšiol Rusijai “sutapimų menas” sekėsi tiesiog idealiai. Referendumas Rytų Ukrainoje iškart po gegužės 9, pažadinusios tam tikrų žmonių reikalingus jausms. Būtinybė spręsti Krymo klausimą – iškart pasibaigus Sočio Olimpinėms žaidynėms. Nesvarbu, kas čia už ką atsakingas. Aišku tik viena – “europietiškas” Rusijos veidas juo labiau bus akentuojamas, kuo arčiau bus Čempionų lygos finalo diena. Kremlius gali tik graužti nagus dėl to, kad ispanai atėmė galimybę finale turėti rusišką klubą, kuris šių dienų įvykių kontekste galėtų pasirodyti dar rusiškesnis, nei yra iš tikro.

Beliko dar vienas niuansas. Prieš kokį mėnesį apie jį raštą buvau sukurpęs. Kaip ir buvo galima tikėtis Ukrainos futbolo čempionato ir jame lošiančių Krymo klubų klausimas ir toliau kybo ore. Čempionate toliau tvyro chaosas. Tačiau tuo stebėtis nereikėtų – ar gali būti kitaip, kai šalyje vyksta karas?

Ukrainos čempionatas jau beveik pasibaigė – beliko keli turai ir čempionas jau yra aiškus. Juo tapo Donecko Šachtioras. Šią savaitę bus žaidžiamas Ukrainos taurės finalas. Dar gegužės 7 dieną Ukrainos Vidaus reikalų ministerija kreipėsi į Futbolo federaciją, rekomenduodama likusias čempionato rungtynes rengti be žiūrovų. Futbolo federacija tokioms rekomendacijoms pritarė, todėl gyvai futbolo Ukrainoje šiame sezone greičiausiai jau niekas nebepamatys. Draudimas leisti į rungtynes žiūrovus galioja ne tik Premjer lygai, bet ir Pirmos bei Antros lygos rungtynėms. Premjer lygos jaunimo komandų čempionatas nutrauktas (ten, kaip suprantu, šalia pagrindinės komandos dar lošia U-19 ir U-20 komandos). Rungtynes rekomenduojama rengti darbo dienomis ir normalių žmonių darbo valandomis. Be žiūrovų vyks ir Taurės finalas, kuris buvo planuotas Charkove, tačiau vėliau perkeltas į Poltavą. Rungtynės apskritai nėra rengiamos Donecko, Lugansko, Odesos ir Charkovo srityse. Trumpai tariant, siekiama tiesiog formaliai užbaigti pirmenybes.

Tačiau net ir tai padaryti gali būti sudėtinga. Štai šią savaitę rungtynės tarp Kramatorsko Avangard ir Poltavos Vorsklos (Pirma lyga) neįvyko, nes pirmoji komanda nesugebėjo išvažiuoti iš savo miesto pro karinius postus. Tuo tarpu gegužės 7 dieną Sevastopolyje turėjusios vykti rungtynės tarp vietos komandos ir Charkovo Metalisto įvyko Kijeve, nes Rusijos paskirtas Sevastopolio meras oficialiai uždraudė savo mieste rengti Ukrainos pirmenybių rungtynes.

2014-58Futbolas Zaporožėje.

Gegužės pradžioje Ukrainos futbolas apskritai niekam nerūpėjo. Visą dėmesį nuo futbolo žvaigždžių “pagrobė” Ukrainos futbolo ultros, jau senokai rengę prieš rungtynes jungtinius “taikos maršus”. Greičiausiai būtų rengę ir toliau, jei ne Odesos įvykiai, kai toks maršas buvo atakuotas prorusiškų kariūnų ir virto didžiulėmis skerdynėmis. Deja, Maskva ir čia pasiekė savo, nes Ukrainos ultrų judėjimas tuo metu ėmė kelti rimtų nepatogumų. Juk būtent tos bendros kadaise priešiškų grupuočių demonstracijos buvo ko gero vienintelis ligšiol atvejis, kai abi Ukrainos pusės draugiškai žygiavo vienoje gretoje ir su vienu tikslu. Ultros taip ryškiai ir gausiai demonstravo Rytų ir Vakarų Ukrainos susijungimą, kad rusiškoji pusė netgi mėgino paversti futbolo fanus panašiu baubu, kuris buvo nulipdytas iš neypatingai gausaus Pravyj Sektor. Pavyzdžiui, buvo kviečiame nepirkti bilietų į Ukrainos čempionato rungtynes, nes pinigai keliauja ultrų ir Pravyj Sektor “smogikams”.

Štai taip Ukrainos futbolas atrodo gegužį. Tačiau ir čia istorija dar nesibaigia. Ponai ir ponios, klaupkitės ant kelių – scenon žengia ponai iš FIFA ir UEFA. Krymo futbolo klubų likimas vis dar neaiškus. Simferopolio Tavrijos ir FC Sevastopol  jau senokai pareiškė norą lošti Rusijoje, tačiau kol kas situacija yra tame pačiame mirties taške (dar vienas Krymo klubas lošia Ukrainos Pirmoje lygoje). Minėtų klubų legioneriai kraipo galvas, laukdami kokiame čempionate jie žais kitais metais (Al Jazeera pokalbis su trimis Tavrijos legioneriais), o ukrainiečiai greičiausiai svarsto, ką daryti su pasais. Juk jei jie liks Ukrainos piliečiais, o jų klubai kitais metais kelsis į Rusijos lygas, šie žaidėjai taip pat pavirs legioneriais (legionerių limitas egzistuoja ir Rusijoje).

Komentatoriai nekantriai laukė UEFA kasmetinio kongreso, kuris nutiko kovo 27 dieną Kazachstane. Mat tikėta, jog būtent jame ir bus sprendžiamas Krymo klubų likimas. Tačiau UEFA nusprendė šventę švęsti ir šiuo klausimu, panašu, nieko taip ir nenusprendė. Bent jau pranešimų apie tai nepasirodė jokių. Man pavyko rasti tik Rusijos sporto ministro Vitalijaus Mutko paslaptingą citatą, kurioje jis lyg ir sakė turįs žinių, jog UEFA biurokratai išsprendė reikalą Rusijos naudai. “Rusijoje jau yra du nauji klubai” – sakė ponulis Mutko (to trečio, iš Pirmos lygos, matyt, niekam nereikia). Aišku, žinant rusų valdžios atstovų sugebėjimą drūčiai nusišnekėti pastaruoju metu, šių ministro kalbų gal ir nevertėtų priimti už gryną pinigą. Juolab, kad, dieną prieš kongresą UEFA Generalinis sekretorius Gianni Infantino teigė, kad šio klausimo jo organizacija dar nesvarstė, nes kol kas negavo jokio oficialaus prašymo svarstyti Krymo klubų klausimą. Tai, kas čia meluoja, o kas tiesą sako? Juk abu kalbantieji – ne kokie vaikėzai, o rimti vyrai, rimtų organizacijų vadovai.

2014-57Seppas Blatteris ir jo partneris iš Rusijos. Daily Mail nuotrauka. 

Grįžkime prie tų 150 milijonų eurų, kuriuos Gazpormas, Rusijos vyriausybinė įmonė, atriekė UEFA ir FIFA. Ir pagalvokime dar kartą apie tai, kurią pusę futbolo organizacijos palaikys šiame painiame reikale. Beje, dar iki to kongreso, kovo 21 dieną, vienam britų parlamento nariui pasiūlius dar kartą apsvarstyti 2018 metų Pasaulio čempionato klausimą, FIFA bosas Seppas Blatteris griežtai atkirto: “Rusija buvo išrinkta Pasaulio čempionato šeimininke ir mes toliau tęsiame pradėtus organizacinius darbus”. Štai taip. Šis pareiškimas yra žymiai konkretesnis, nei Blatterio pasiglebeščiavimas su Putinu Sočio Olimpiadoje.

Tad ir Krymo klubų atveju bus taip, kaip panorės Rusija. Tik šį kartą Seppui Blatteriui bus kiek sunkiau išnešt švarų mundurą. Mat situacija labai dviprasmiška. Teisinę šio klausimo pusę labai išsamiai pakomentavo du sporto juristai iš Ukrainos ir Rusijos, paprašyti ukrainiečių leidinio tribuna.com. Šį reikalą analizavo ir keli anglakalbiai.

Aiškių nurodymų, ką daryti tokiu atveju FIFA popieriuose nėra. Yra aprašyta situacija, kai klubas nori palikti vienos šalies federaciją ir persikelti į kitą. Tuomet reikia abiejų federacijų sutikimo. Štai Ukrainos futbolo federacija jau pareiškė, kad sutikimo paleisti Tavriją ir FC Sevastopol neduos. Tačiau FIFA ir UEFA turi teisę “išimties” atveju apeiti šį reikalavimą ir išspręsti klausimą taip, kaip reikia joms.

Ši nuostata buvo parašyta tam, kad būtų užkirstas kelias įvairių tarpvalstybinių čempionatų atsiradimams. Ką reikia daryti, kad gabalas vienos šalies atitenka kitai, neparašyta. Rusijos požiūriu šį kartą būtent taip ir nutiko – Krymas tapo Rusijos dalimi, tad ir Krymo klubai automatiškai tapo Rusijos klubais. Yra tik viena bėda. Jei FIFA sutiks su tokia reikalo interpretacija (Krymas – Rusijos dalis, todėl Krymo klubai – rusų klubai), ji ko gero taps pirma iš tikro tarptautine organizacija, pripažinusia Krymo okupaciją. Štai ir teks Seppui Blatteriui spręsti, kas svarbiau – reputacija (kuri ir taip nėra labai švari), ar Gazpromo milijonai. Juk Jei FIFA neleis Krymo klubų perkelti į Rusiją, tai Gazpromas garantuotai užsuks eurų kranelį taip, kaip dabar grąsina Ukrainai užsukti dujų kraną. Galų gale, nė neketindamas kelti 2018 metų Pasaulio čempionato klausimo (nors anksčiau užuominų apie šio klausimo persvarstymą lyg ir buvo), Seppas Blatteris iš esmės ir parodė, kad mūsų dienų pasaulyje milijonai yra vienintelis reikšmingas dalykas.

Klausimų daug, o atsakymų vis dar nėra. Galėtum sakyt – “ką tu čia dėl futbolo pergyveni – juk karas vyksta”. Deja, panašu į tai, kad futbolas yra integrali šio karo dalis. Vien dėl to, kad futbolas – vienas svarbiausių socialinių reiškinių Europoje. Nenoriu pusantros valandos spoksoti į Gazpromo logotipą, todėl Čempionų lygos finalo nežiūrėsiu. O jus elkitės taip, kaip jums atrodo teisinga.

+

Papildomi skaitiniai – išsamios analizės, kuriomis daugiausiai naudojausi rašydamas savo santrauką ir kurias verta studijuoti: Tribuna (Ukrainos ir Rusijos sporto teisininkų komentaras apie Krymo klubus), Roadsangindoms (panaši analizė anglų kalba), Futbolgrad (Kaip Krymo klubai braižo naują Europos futbolo žemėlapį), Inside World Football (Krymo klubai), The Guardian (Krymo klubų fanai), Futbolgrad (Gazpromas ir futbolas – išsamiai), Business of Soccer (kiek ankstesnė, taip pat išsami Gazpromo ir futbolo istorija), Soccer Issue (trumpai ir drūtai apie Gazpromo futbolą), Futbolgrad (Ukrainos Premjer lygos ateitis), Futbolgrad (Ukrainos ultros ir revoliucija – Kijevo Maidano laikų tekstas), Futbolgrad (Simferopolio Tavrijos ultros), The Guardian (Ukrainos ultrų vienybė).

Kaip rusai Ukrainos futbolą tvarkė

2014-20Sekmadienio rungtynėse Pietų IV dėkoja prisidėjusiems prie jų organizuotos paramos  Kijevui. 

Tekstą, kurį rastite žemiau lipdžiau chaotiškai ir skubotai. Pradėjau jį, berods, penktadienio naktį ar šeštadienį, netyčia aptikęs ukrainietišką straipsnį apie atnaujinamą šios šalies futbolo čempionatą.

Kaip visada, pradėjus klaidžioti interneto platybėse, pasirodė krūvos faktų, straipsnių ir šiaip visokios informacijos. Be to ir įvykiai keitė vienas kitą realiu teksto rašymo metu. Sėdęs prie jo šiandien, supratau, kad pusę surašytų dalykų turėčiau taisyti, nes per naktį ir dieną pasikeitė ir nemažai aplinkybių ir mano paties turimos informacijos kiekis. Akimirkai susimąstęs, nusprendžiau nieko netaisyti, nepildyti ir neperrašinėti. Mat supratau, kad jei imsiu tai daryti, niekada šito straipsniuko nepabaigsiu. Todėl jį tiesiog pratęsiau nuo tos vietos, kurioje buvau sustojęs vakar.

Tad iš anksto atsiprašau už bardakišką stilių ir vinguriuojančią minčių eigą, už faktines klaidas, už teiginius, kuriems pagrįsti nespėjau rasti faktinių argumentų. Jei kažką supainiojau – drąsiai pataisykite komentaruose. Atiduotu jums tekstą tokį, koks jis yra – su visais trūkumais – nes ryt-poryt jį reikėtų jau fundamentaliai perrašyti iš naujo.

>

Korumpuoti tarptautinių ir vietinių sporto organizacijų vadovai mėgsta giedoti giesmelę apie tai, kad sportas ir politika – nesuderinami dalykai. Deja, nuo to laiko, kai Adidas įkūrėjo sūnus pavertė tarptautinį sportą milijardus uždirbančia verslo mašina, santykių su politika tarptautinis sportas niekaip negali išvengti. Kalba tokiu atveju dažniausiai eina apie Olimpines žaidynes ir futbolą. Tarptautinis sportas tapo didesnę dalį mūsų planetos žmonių dominančiu reikalu (bent jau tų, kurie žino, kas yra televizorius), todėl jis yra puikus masių valdymo įnagis. Šiuolaikiniai politikai nėra tokie kvaili, kad po ranka gulinčiu įrankiu nesinaudotų.

Deja, minėti korumpuotų sporto organizacijų atstovai apie sporto ir politikos nesuderinamumą ima šnekėti tuomet, kai patys įsipainioja į nelabai malonius santykius su dar labiau pagedusiais politikais bei atstovaujamomis šalimis, o blaivesnė pasaulio visuomenių dalis ima tokiais santykiais piktintis ir reikalauja griebtis politinių veiksmų. Šiandienos įvykių kontekste gerokai dvokia Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimas atiduoti Olimpinių žaidynių organizaciją Rusijai. Kaip visada, po rimtosios Olimpiados, ten pat Sočyje vyko ir parolimpinės žaidynės. Nors jos – niekam neįdomios ir informacijos apie tai buvo labai mažai, tačiau jos vyko tuo metu, kai Rusija okupavo dalį Ukrainos. Ir kaip gi draugiškoji olimpinė dvasia dera su tiesmuka karine okupacija? Tarptautinio olimpinio komiteto nuomonė būtų įdomi. Beje, mūsiškiai olimpiniai biurokratai irgi tyli šiknas įtraukę – matyt ir jiems atrodo, kad olimpinės žaidynės gali vykti šalyje, vykdančioje atvirą karinę agresiją. Juk politika ir sportas neturi nieko bendro.

Ukrainiečių parolimpinė rinktinė bandė protestuoti. Žaidynių atidarymo parade važiavo tik vienas Ukrainos rinktinės narys. Tačiau dabar tai jau niekam neberūpėjo. Bausti ukrainiečių nedrįso ir olimpiniai biurokratai, kurie didžiosios olimpiados metu uždraudė ukrainiečiams pasirodyti su juodais raiščiais ant rankų, turėjusiais pagerbti Kijeve žuvusių žmonių atminimą.

2018 metais Pasaulio futbolo čempionatas vyks Rusijoje. Kol kas negirdėti, kad FIFA svarstytų kaip nors šį sprendimą pakeisti. O galėtų. Žinant Rusijos ambicijas, galimybė prarasti Pasaulio futbolo čempionatą ko gero būtų rimtesnis argumentas nei ekonominės sankcijos. Aišku, ir be Rusijos FIFA turi problemų. Mat Kataras, Pasaulio čempionatą organizuosiantis 2022 metais jau pradėjo pasirengimo darbus, kuriems naudoja tūkstančius vergų iš neturtingų Azijos šalių. Tarptautinės organizacijos praneša, kad vien pernai futbolo čempionato statybose žuvo 185 darbininkai iš Nepalo. Šios organizacijos taip pat spėja, kad kol Kataras pabaigs stadionų ir infrastruktūros darbus, tokių vergų-pražuvėlių bus apie 4000. Et, bet ką aš čia. Juk sportas ir šiuolaikinė vergovė – neturi nieko bendra.

>

Praeitą savaitgalį prasidėjo Ukrainos futbolo čempionato pavasarinė dalis. Prieš futbolui grįžtant į stadionus, visus kankino du klausimai. Pirmas – ar nebankrutuos Charkovo Metalistas. Mat šio klubo savininkas Serhiy Kurčenko yra tarp tų, kurių sąskaitas Europos Sąjungos šalys šaldė už pernelyg didelį vaidmenį Janukovičiaus “šeimoje”. Kai įvykiai Kijeve pernelyg įkaito, Kurčenko spruko iš Ukrainos. Antras klausimas – kas bus su dviem komandom iš Krymo, lošiančiom Ukrainos aukščiausioje lygoje? Penkiolikos komandų čempionate PFC Sevastopol užima aštuntą vietą, o Simferopolio Tavrija – penkioliktą.

Kalbėta apie tai, kad bent jau Tavrijos savininkai buvo spaudžiami Ukrainos čempionato nebetęsti. Nerimaudamas dėl žaidėjų saugumo, klubas vis tik nutarė žaisti ir pats pasiūlė namų rungtynes su Kijevo Dinamo perkelti į… Kijevą. Į Kijevą komanda atvažiavo ir pralošė. Sevastopolis pralošė Dnepropetrovske.

O kas bus toliau? Kas bus toliau – pamatysime jau šį savaitgalį, nes jo metu, kaip ir Lietuvoje, Ukrainoje turėtų nutikti eilinis čempionato turas. Sevastopolis turėtų namie priimti Charkovo Metalistą, o Tavrija svečiuose lošti su visus legionerius (dėl politinės situacijos) praradusiu Čiornomoretsu.

Logiškai mąstant, šiems dviems klubams tęsti Ukrainos čempionato neturėtų būti leista (jei jau lėktuvų iš Ukrainos Krymas neįsileidžia). Greičiausiai Putinas ir šį savaitgalį nebūtų to leidęs, tačiau, kaip žinia, ir be futbolo turėjo pakankamai reikalų. O gal nenorėjo žmonių erzinti.

Tačiau šį klausimą mažajam mušeikai vis tik reikės išspręsti. Nepaisant to, kad jo kariuomenė be jokio pasipriešinimo okupavo gabalą kaimyninės šalies, karinio futbolo reikaluose Putinas nuo ukrainiečių kol kas gauna į vienus vartus. O žmogui, iškovojusiam savo šaliai teisę rengti Pasaulio futbolo čempionatą, toks prastas pasirodymas Ukrainos futbolo reikaluose turėtų būti nemalonus.

>

Kad ir kaip galėtų pasirodyti keista pašaliniam stebėtojui, rusams tenka pykti ne ant futbolo klubų ir jų turtingų savininkų, o ant tų klubų aktyviausių gerbėjų. Ultros ypač aktyviai dalyvavo pastarųjų mėnesių įvykiuose. Ir jei mūsiškiams žurnaliūgoms ši tema nepasirodė įdomi (be vienos kitos išimties), tai vakarų žiniasklaida (BBC ir t.t.) ne kartą pažymėjo išskirtinį futbolo ultrų vaidmenį Ukrainos revoliucijoje.

Mes, Marijos Žemės gyventojai, daugiausiai galėjome išgirsti apie Kijevo Dinamo ultras ir už tai reikia padėkoti Pietų IV, su kijeviečiais artimai bendraujantiems ir pora mėnesių finansinę paramą Maidano kovotojams rinkusiems. Teko skaityti, kad šiuo būdu į Ukrainą iškeliavo virš 15 000 litų. Beje, savaitgalį ir lietuviškam Feisbuke galėjome pamatyti nuotrauka, kurioje buvo nupaveiksluota jau kijeviečių padėka lietuviams, parodyta per minėtas sekmadienio rungynes su Tavrija.

Kad Maidaną rėmė Kijevo ir Vakarų Ukrainos ultros – nieko nuostabaus. Keista būtų jei būtų kitaip. Kažin ar Putinas galėjo tikėtis kitokios reakcijos šiame regione. Tačiau Maidano pusėn stojo ir rytinių miestų organizuoti futbolo mylėtojai.

Žymiausias Donetsko Šachtioro atvejis, apie kurį net ir mūsiškėje žiniasklaidoje buvo užsiminta. Kovo 2 dieną pagrindiniame Kijevo stadione įvyko “Vienybės” rungtynės, kuriose susitiko Kijevo Dinamo ir Šachtioro ultros. Rungtynės baigėsi lygiosiomis, o jose apsilankė ir viena kita ukrainietiško futbolo žvaigždė. Čia galite apie tai filmuką pažiūrėt.

Panašų pratimą Šachtioras atliko ir su Charkovo Metalisto ultromis. Nesu didelis ultrų santykių žinovas, tačiau ir elementaraus sveiko proto pakanka, kad suprastum, ką reiškia tokios rungtynės – ultros perlipo per fundamentalias savo bendruomenių vertybes tuomet, kai atsirado tikslų, didesnių už klubo reikalus (pasirodo, būna ir taip).

Tuomet, be abejo, juoką kelia Putino propagandistų mėginimas tokiai sąjungai pasipriešint. Kai Šachtioro klubo vadovybė viešai stojo Kijevo, o ne Maskvos pusėn, Donetske buvo sudeginta klubo vėliavų ir teigta, jog tai atliko savi ultros. Tačiau tik budulis gali patikėt, jog tokioms organizacijoms kaip ultrų bendruomenės priėmus bendrą sprendimą, gali būti alternatyvių nuomonių. Alternatyvią nuomonę palaikantys jau nebėra tos bendruomenės nariai.

Štai čia galima būtų pagalvoti, kiek įtakos klubų pozicijai apie dabartinę Ukrainos situaciją įtakos turi aiškiai ir seniai pareikšta jų ultrų nuomonė. Netgi Simferopolio Tavrijos ultros padarė viešą pareiškimą, kuriame kvietė šio klubo fanus susilaikyti nuo dalyvavimo “tituškų” veikloje.

Tokioje šalyje kaip Ukraina ultros yra pakankamai stipri jėga. Organizuota, vieninga, puikiai išmananti rimtesnius gatvės reikalus ir tradiciškai puoselėjanti nelabai draugiškus santykius su jėgos struktūromis. Ir jų yra ne dešimtys kaip Lietuvoje, o tūkstančiai. Tokiose situacijose, kokioje šiandien yra Ukraina, minėtų organizacijų energija yra sėkmingai nukreipiama ne tik tai bendruomenei, bet ir visuomenei naudingam darbui. Ukrainos ultros, dalyvaujantys kare, nėra pirmi, nebus jie ir paskutiniai. Iki jų buvo Balkanai, net Egipto revoliucijos metu apie ultrų įtaką buvo šnekos (apie tai – čia ir čia). Kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių. Iš šios temos galima laisvai storą straipsnį suraityt, tačiau tai nėra mano tikslas šį kartą, todėl į tą mišką ir neisiu.

>

Tuo tarpu Ukrainos futbole reikalai keičiasi kone kasdien – jie keičiasi man berašant šį varganą straipsniuką. Dar vakar (tai yra, sekmadienį, absurdiškojo referendumo dieną) Simferopolio Tavrija Kijeve žaidė su Dinamo. O jau šiandien (tai yra, pirmadienį) klubo direktorius prakalbo apie norus palikti Ukrainos čempionatą ir jungtis prie rusiškos lygos. Prakalbo ne kam kitam, o legendiniam leidiniui Sovetski Sport. Rusiškam, be abejo. Ponas direktorius, be abejo, norėtų žaisti rusų Premier lygoje ir galvoja, kad jo klubas tokios pagarbos nusipelnė. “Juk Tavrija, – sako jis, – pirmoji Nepriklausomos Ukrainos čempionė”. Kaip šis faktas gali pasitarnauti klubo nuopelnams Rusijoje suprasti gali tik jis pats ir Putinas. Tiesa, Tavrija planuoja užbaigti šį čempionatą Ukrainoje ir tik kitame sezone galvoti apie persikėlimą į Rusiją. Tuo tarpu Sevastopolio klubo atstovai šį klausimą komentuoti atsisakė.

Tavrijos planai skamba visai optimistiškai. Vis tik Tavrija yra kiauras Ukrainos čempionato autsaideris, tad šuolis į galingesnę Rusijos aukščiausiąją lygą būtų riebus pliusas. Lygiai kaip ir visokių Zenitų bei Spartakų kelionės į Krymą lošti čempionato rungtynių. Tokia Tavrija, kokia ji yra dabar, Rusijoje būtų dar didesnė patrankų mėsa. Tačiau – ką gali žinoti – gal bus sugalvota pagaminti dar vieną rusiškos “tautų draugystės” pavyzdį, panašų į Anži klubą iš Dagestano, kito problemiško regiono. Nors šiandien Anži smurgso paskutinėje rusų lygos vietoje, tačiau ne taip seniai švaistėsi milijonais ir gabeno į Dagestaną galingus futbolo vardus.

Klausimų teks išspręsti krūvą. Būsimas Krymo statusas vis dar neaiškus. Formaliai, kiek pamenu, Putinas atmeta tiesmuką Krymo integravimą į Rusijos sudėtį. Tokių pseudonepriklausomų, tik Rusijos pripažintų pusiauvalstybių yra ir daugiau. Savo futbolo čempionatą rengia Abchazija, tačiau kadangi pasaulis jos kaip valstybės nepripažįsta, tai ir klubai tegali lošti tarpusavyje. Pietų Osetija savo čempionato neturi. O štai Padniestrės (ir vėl – vienintelės Rusijos pripažintos ir “saugomos”) klubai ramiausiai sau dalyvauja Moldovos čempionate. Šiuo metu Europos lygos grupiniame turnyrne žaidžiantis Tiraspolio Šerif klubas – daugkartinis Moldovos čempionas.

Žodžiu, braižyti galima visokiausias schemas. Ir jei Simferolpolio klubui tos schemos gal ir patinka, tai kažin ar panašus kelias būtų priimtinas rimtesniems Ukrainos klubams. Pavyzdžiui, Donecko Šachtiorui. Šio klubo savininkas, Ukrainos oligarchas ir buvusio Ukrainos prezidento draugas Rinatas Achmetovas puikiai supranta, kad lošti Rusijoje Šachtiorui neapsimoka, nes UEFA Čempionų lygą pasiekti yra žymiai paprasčiau per Ukrainos čempionatą, kuriame ir šiais metais Donecko klubas lyderiauja. Akivaizdu, kad norint laimėti Rusijos čempionatą, reikėtų rimtesnių investicijų. O ir patys rusai kažin ar tokį akibrokštą leistų. Tad nieko nuostabaus, kad Šachtioro šeimininkai kritikuoja Rusijos veiksmus ir šnekų, panašių į Tavrijos direktoriaus nevarinėja. Achmetovas netgi priėmė Šachtioro stadione Donecke besilankantį Vitalijų Kličko, aptarė reikaliukus ir apie informavo atskiru pranešimu. Jis puikiai suprantu, kad Donetskui atsidūrus Krymo stiliaus padėtyje, gerokai susitrauktų ir jo, ir jo valdomo klubo reikšmė bei įtaka. Taip kad vieną turtingiausių pasaulio žmonių galimybė tapti Rusijos piliečiu kažin ar domina.

Beje, praeitą savaitę su pareiškimu išstojo ir Kijevo Dinamo prezidentas Igoris Surkisas. Tik jo šneka buvo kita. Mat jau senokai buvo sutarta, kad naujo Maskvos Spartako atidarymo rungtynes liepos pabaigoje šis klubas sužais būtent su Kijevo Dinamo. Dinamo gerbėjų nuomone, po pastarųjų savaičių įvykių šiame renginyje klubui nederėtų dalyvauti. Klubo prezidentas iš esmės gerbėjų pozicijai pritaria ir teigia esąs pasirengęs rengti reguliarius susitikimus su jais ir kartu apsvarstyti tiek šį, tiek ir kitus klausimus. Beje, Igoris Surkisas ir sezono atnaujinimui skirtą kalbą pradėjo ir baigė dailiais žodžiais, skirtais klubo aktyviausiems palaikytojams. “Klubas skolingas savo gerbėjams” – sakė jis.

>

Pirmadienį buvo pranešta apie dar du dalykus. Tą pačią dieną kaip ir referendumas Kryme, Sočyje vyko parolimpinių žaidynių uždarymas. Ukrainos rinktinė į šventinę eiseną ir vėl delegavo vieną žmogų, Liudmilą Pavlenko, kuri ir turėjo vežti Ukrainos vėliavą. Ant geltonų jos marškinėlių rusų ir anglų kalbomis buvo užrašytas žodis Taika. Žaidynių organizatoriai mėgino sukliudyti tokiai “provokacijai” ir bandė užrašus nuplėšti. Tuomet Liudmila pareiškė, kad be užrašų Ukrainos atstovo eisenoje apskritai nebus, ją užstojo ir kitų šalių sportininkai. Rusams teko nusileisti.

>

Taip pat pirmadienį britų Telegraph paskelbė gan miglotą straipsnį apie galimas FIFA ir UEFA sankcijas Rusijai. Straipsnyje buvo įvardyti kažkokia lobistų grupė, kuri sieks kelti klausimą apie Rusijos teisę rengti Pasaulio futbolo čempionatą. Grupės tikslas – spausti UEFA ir didžiuosius Vakarų Europos klubus permąstyti savo ekonominius santykius su Rusija.

Grupė iš Europos parlamento spustelėjo vokiečių Schakle 04 savaitgalio rungtynes sužaisti be savo seno rėmėjo vardo ant marškinėlių. Schalke 04 nuo 2007 metų reklamuoja ne ką kitą, o Gazpromą. Aišku, niekas nenustebo, kad vokiečių klubas minėtų lobistų prašymo neišgirdo. Kažin ar tokių šnekų klausys ir kitas solidus Gazpromo partneris – Londono Chelsea. O juo labiau – UFEA, sudariusi su rusų korporacija trejų metų Čempionų lygos rėmimo sutartį. Štai taip pašnekėjęs, britų žurnalistas ir pats abejoja, ar ši lobistinė kampanija pasieks kokių nors apčiuopiamų rezultatų. Juk sportas ir politika neturi nieko bendro, ar ne?

>

Pabaigai siūlau patyrinėti visai neblogą svetainę – Futbograd. Rašo ten britai, tačiau specializuojasi buvusios Sovietų Sąjungos šalių futbole. Aš šią svetainę užtikau tuomet, kai mano tekstas jau buvo baigtas, todėl kalnai joje esančios medžiagos čia, deja, liko neatspindėti. Galit ją, tą medžiagą, atspindėti patys.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,183,311 hits