Archive for the 'Istorija' Category



Rafaeliui Ledesmai pagerbti

rd2

Vieniems Rafaelis Ledesma patiko. Kitiems nepatiko. Netgi pernai kai kas turėjo jam priekaištų, ką jau kalbėti apie šį sezoną. Tačiau kad ir kaip bevartytum, Rafaelis Ledesma buvo vienas ryškesnių personažų lietuviškam futbole per paskutinius dešimt metų. Šiandien visi tik ir šneka apie kitą futbolistą, kuris kažkada lošė už keistą Vilniaus FC komandą, o dabar muša įvarčius į Brazilijos rinktinės priešininkų vartus. Tačiau anais laikais jis buvo tik vienas iš gausaus braziliško legiono Lietuvoje narių. Ir toli gražu ne pats spalvingiausias bei labiausiai savo veiksmais aikštėje žavintis. Net jo buvęs šeimininkas graužia nagus, kad nesugebėjo įžvelgti šlovingos žaidėjo ateities ir nedįso sumokėti už jį pusantro šimto tūkstančių užsienietiškų pinigų. Tuo tarpu Rafaelio Ledesmos karjeros įspūdingiausios akimirkos prabėgo būtent Marijos Žemėje.

Ledesma yra ne tik vienintelis legionierius, rinktas geriausiu Lietuvoje žaidžiančiu futbolininku (2008). Jis yra apskritai vienintelis legionerius, kada nors į geriausiųjų trejetuką patekęs (dar buvo antras 2008 ir 2012). Be to, 2008, Rafaelis Ledesma buvo rezultatyviausias lygos žaidėjas.

Pernykštis Ledesmos sugrįžimas į A lygą po trejų ar ketverių metų pertraukos mūsų komandos gretose taip pat buvo įspūdingas. Geriausio lygos žaidėjo rinkimuose jis buvo antras, antras Rafaelis Ledesma liko ir tarp rezultatyviausių lygos žaidėjų (21 įvartis, daugiau įmušė Artūras Rimkevičius (35), trečias buvo Arsenijus Buinickis su 17 įvarčių). Ledesma buvo rinktas geriausiu liepos-rugpjūčio mėnesių lygos žaidėju ir pateko į simbolinę A lygos rinktinę. Geriausiu Sūduvos žaidėju jį išrinko šio blogo skaitytojai, o įmuštų per sezoną įvarčių skaičiumi per Sūduvos gyvenimą A lygoje Ledesma nusileido tik Tomui Radzinevičiui.

Rafaelis Ledesma pernai buvo ryškiausias Sūduvos žaidėjas. Tokio ryškumo žaidėjo Sūduvoje nebuvo nuo Radzinevičiaus ar Maciulevičiaus laikų. Galbūt dėl to Ledesma susilaukdavo netikėtai daug kritikos iš Sūduvos gerbėjų. Įtarčiau, kad jam tiesiog nenuskilo – būdamas matomiausias komandos personažas ir dar brazilas (su visais šios šalies tipiškam futbolininkui būdingais privalumais bei trūkumais), Rafaelis Ledesma tapo šiokiu tokiu atpirkimo ožiu ir atsiėmė už tas bendras komandos problemas, už kurias reikėjo keikti ne žaidėjus, o klubo vadus. Toks keistas psichologinis efektas – žmonėms tiesiog nusibodo ūdyti komandos funkcionierius ar prezidentą, todėl ir buvo nesąmoningai pasirinktas naujas taikinys. Kartais atrodydavo, jog Ledesma yra atsakingas už visas Sūduvos bėdas ir nesėkmes, kurios kaupėsi daugybę metų. O tai jau dvelkia lengvu absurdu. Todėl ir manau (deja, ne vieną kartą esu tai minėjęs), kad iš tikro visi su Ledesma susiję nesusipratimai yra ne šio žaidėjo, o klubo “sąskaitoje”.

Todėl ir mintys atsisveikinimui su Rafaeliu Ledesma skirtame tekste bus ne tiek apie jį, kiek apie mūsų klubo politiką.

rd6

Tačiau pradėsiu nuo kito galo. Turiu tokią knygą apie Brazilijos futbolą – Futebol: The Brazilian Way of Life. Labai smagi knyga – man tokios labiausia patinka. Tokios, kuriose gauni žinių ne tik apie futbolą, bet ir apie pasaulį, kuriame futbolas žaidžiama. Toji brazilų futbolui skirta knyga prasideda labai netikėtoje vietoje – Farerų salose, pasakojimu apie kelis ten lošusius brazilų futbolininkus. Savaime suprantama, brazilai, kurie tetinka Farerų salų komandoms, nėra labai įspūdingi futbolo genijai. Jie yra tiesiog geresni už futbolo mėgėjus iš tos šaltos šalies. Galbūt ir dažnas Lietuvos futbolininkas būtų geresnis – bėda tik tame, jog lietuvis neturi futbolo auros, kurią po pasaulį vežiojasi kiekvienas brazilas. Net jei tiems Farerų salose lošusiems brazilams laisvalaikiu dar tekdavo prie algos prisidurti kraunant žuvų dėžes uostuose.

Fareruose žaidę brazilai buvo patenkinti savo karjera. Jie buvo kilę iš vargingų šeimų, todėl net ir futbolininko alga Fareruose jiems buvo smarkus žingsnis į priekį. Antra, žaisti Europoje ir būti kad ir Farerų čempionato rezultatyviausiu žaidėju tiems vaikinams buvo didžiulė garbė. Jų pasiekimais didžiavosi Brazilijoje likę šeimos. Ir kalbėjo jie tą patį, ką ne viename interviu yra minėjęs ir Rafaelis Ledesma – brazilui futbolininkui už Brazilijos ribų yra žymiai daugiau šansų ką nors futbole pasiekti, nei pačioje Brazilijoje, kur konkurencija milžiniška, o visi žaidėjai iki vieno turi tą pačią “brazilišką aurą”. Europoje brazilų futbolininku būti yra lengviau nei Brazilijoje.

Tai yra svarbu, norint suprasti, kodėl brazilai taip kabinasi į gyvenimą ir žaidimą Europoje. Dėl tų pačių priežasčių ir lietuviai – tiek varguoliai, tiek ir aukščiausio lygio profai – mėgina kabintis į gyvenimą kokioje nors Amerikoje ar Vokietijoje. Tiesiog ten jie mato daugiau galimybių susikurti normalų gyvenimą.

Nors Rafaelio Ledesmos karjera tikrai dar nesibaigė, tačiau aš manyčiau, jog jis yra vienas iš tų, kuriam mažumą nepasisekė. Vienas iš tų futbolininkų, kurio karjerą supartalino godotinas Romanovas. Kalbos sklido, kad Ledesma domėjosi rimtesni klubai – tais laikais, kai jis dar lošė FBK. Tačiau žlugus šiam Lietuvos superklubui, jo savininkas nusprendė, jog geriau Ledesmą siųsti į taip pat žlugimui pasmerktą savo klubą Baltarusijoje. Ten Ledesma gavo rimtą traumą ir metus praleido be futbolo. Paskui lyg ir visai neblogai lošė Minsko Dinamo, tačiau vis dar priklausė Romanovui. Galų gale, keistasis ponas leido brazilui suprast, kad jis pats turi pasirūpinti savo tolesniu gyvenimu. Štai taip jis ir atsidūrė Sūduvoje. Šiam viražui ko gero turėjo įtakos mūsų klubos prezidento ir Romanovo šilti santykiai – vis tik Sūduvoje per pastaruosius metus prasisuko labai daug žaidėjų, kadaise lošusių Romanovo “futbolo portfelio” komandose.

Kodėl Sūduva? Kodėl ne Žalgiris ar Ekranas? Net jei atmestume visas galimus povandenines lietuviško futbolo drumzles, teoriškai brazilas geriausiai Sūduvai iš šių komandų ir tiko. Tiko pagal tam tikrą (nors ir sunkiai užčiuopiamą) futbolo stilių, kurį propaguoja šie klubai. Spėju, nei Ekrane, nei Žalgiryje ne šiaip sau ryškesnių brazilų niekada nebuvo. Nuo Gabrio laikų Sūduva mėgo ir kažkokiu mistiniu būdų tebemėgsta (o kas sako, kad tradicijos neegzistuoja?) minkštesnį, techniškesnį, mažiau fizine jėga paremtą futbolą. Sūduva niekada nelošė kieto lietuviško žaidimo. Gali būti, jog tai ir yra priežastis to, kad Sūduva taip ir nepasiekė aukščiausio lygos laiptelio, bet yra kaip yra. Štai kodėl brazilai Sūduvai taip gerai lipo. Štai kodėl brazilų Sūduvoje buvo pakankamai daug.

rd3

O dabar – dar vienas staigus posūkis į šoną. Kaip komplektuojama padori futbolo komanda? Nesu profas, tačiau spėju, kad viskas vyksta štai taip. Pirmiausia yra nustatoma komandos vizija – kokio stiliaus futbolą komanda turėtų žaisti ir kokių tikslų siekti. Tokią viziją gali nustatyti komandos savininkai, ją gali pasiūlyti ir tų savininkų nusamdytas treneris. Iš esmės šiedu faktoriai ir lemia komandos išvaizdą ir žaidimo filosofiją.

Tuomet, priklausomai nuo finansinių klubo pajėgumų, yra renkami žaidėjai, kurie tą nustatytą viziją gali įgyvendinti. Minėti faktoriai ir vėl veikia unisonu – treneris baksnoja pirštu į jam reikalingo stiliaus žaidėjus, o komandos savininkai sprendžia, ar yra pinigų tokiems žaidėjams įsigyti. Tiesą pasakius, šis reikalas visiškai nesusijęs su finansais, kuriais disponuoja komanda. Mat įvairiausio stiliaus žaidėjų yra tiek tarp brangiausių, tiek ir tarp pigesnių žaidėjų. Šiuo atveju komandos savininkų piniginė lemia ne komandos stilių, o jos pajėgumą.

O dabar pažiūrėkime kaip yra komplektuojama Sūduva ar dauguma Lietuvos klubų, neturinčių ryškesnių personalijų trenerio kėdėje. Komplektacijos procesas yra neprognozuojamas, žaidėjai graibstomi random principu – kai samdomi tie, kurie tuo metu yra laisvi ir kurie, bendru sutarimu, yra sąlygiškai geriausi.

Net sočiausiais Sūduvos laikais tokia komplektacija privesdavo prie absurdų. Pamenu, viename sezone Sūduvoje buvo toks didelis būrys pajėgių saugų, kad iš FBK ir Ekrano orbitų perimti Gardzijauskas su Barevičiumis tegalėjo būti atsarginiais. Puikus tokio stiliaus komplektavimo pavyzdys yra ir pernykštė maklė su vartininkais, kai komanda, šioje grandyje niekada ypatingų problemų neturėjusi, staiga atsidūrė aklavietėje, likusi apskritai be vartininko.

Štai dėl ko Sūduvoje nuvysta lyg ir perspektyvūs naujokai – jie paprasčiausiai neranda komandoje vietos, nes yra netinkami egzistuojančiai žaidimo sistemai. Sūduvos atveju reikėtų sakyti – nuvysta, nes jokios sistemos apskritai jau daug metų nėra. Yra būriai teoriškai neblogų žaidėjų, kurie neturi jokių šansų pavirsti komanda. Tie žaidėjai visai neblogai būna varę savo ankstesnėse komandose, neretai jie visai neblogai pavaro ir persikėlę iš Sūduvos į kitas komandas. Tokiu būdu Sūduva tiesiog mėto pluoštus banknotų į balą – čiumpa brangius žaidėjus, tačiau nekuria komandos, kuri būtų paremta tų žaidėjų geriausiomis savybėmis. Esu tikras, kad, pavyzdžiui, Povilas Lukšys Sūduvai galėjo duoti žymiai daugiau, nei davė. Kaip ir būriai nepritapusių, taip ir nepradėjusių “groti” futbolininkų.

O juk Ledesmos istorija yra lygiai tokia pati. Ledesma Sūduvoje atsirado pačioje pasirengimo sezonui pabaigoje. Atsirado lyg ir netyčia, kaip perkūnas iš giedro dangaus ir iš esmės nelabai pasirengęs lošti net ir A lygos futbolą. Tad jei jau čiumpi tokio lygio žaidėją ir ryžtiesi mokėti jam vieną didesnių lygoje algų, yra tiesiog neracionalu jį palikti likimo valiai. Komanda turi būti formuojama pagal tokius žaidėjus, o ne atvirkščiai – jie derinami prie komandos lygio. Galų gale, tokie žaidėjai negali komandoje atsirasti atstiktinai – vien dėl to, kad jie yra laisvi, o jo savininkas puikiai sutaria su kito klubo prezidentu.

rd4

Štai ką sako pats Ledesma, šio sezono pradžioje Sūduvos svetainei duotame interviu, paprašytas palyginti šių metų ir pernykštes Sūduvos komandas: “Pernai metų komanda buvo vyresnė. Buvo tokių žaidėjų, kaip Povilas Lukšys, kuris labai ilgai žaidė Lietuvos čempionate. Šiais metais turime daug jaunimo. Tai yra labai didelis skirtumas, nes kai turi vyresnių žaidėjų, būna tikrai lengviau. Tiesa, negaliu pasakyti, kad mūsų komanda yra dabar bloga”. Galim pagerbti Ledesmą už parodytą korektiškumą ir nenorą savos komandos kritikuoti, tačiau jis labai aiškiai įvardijo skirtumą. Spėju, tarp eilučių liko dar daugiau.

Ką visa tai reiškia? Ogi tai, kad jei nusamdai aukštesnio lygio žaidėją, privalai surasti jam bent jau panašaus lygio partnerių. Kitu atveju tas žaidėjas vargs, nes futbolas yra komandinis žaidimas ir vienas laukia čia nesi karys. Tas žaidėjas patirs didžiulį diskomfortą ir psichologinį spaudimą, nes visi iš jo, kaip iš žvaigždės, lauks ypatingų stebuklų. Jis greitai praras bet kokią motyvaciją – įsivaizduokite normalų profesionalą mėgėjų komandoje – akivaizdu, kad turėdamas tokius partnerius, tas profesionalas niekada neloš pilna jėga ir nuolat patirs stresą dėl to, kad jo kolegos nesugeba lošti tuo pačiu lygiu.

O juk mūsų atveju mes kalbame ne šiaip apie europietišką futbolą atstovaujantį žaidėją – mes kalbame apie brazilą! Žmogų iš pietų, galų gale. Kol kas paskutiniame savo interviu, duotame portalui 15min.lt, Ledesma buvo klausiamas apie braziliško ir lietuviško futbolo skirtumus. Rafaelis ir vėl atsakė korektiškai, tačiau aiškiai: “Lietuvoje yra gerų žaidėjų, kiekvienais metais lygis auga. Bet Lietuvoje labai daug fizinio žaidimo, daug jėgos, o mes daugiau su kamuoliu žaidžiame, techniką tobuliname. Pagrindinis skirtumas – braziliška technika prieš fizinę jėga lietuviškame futbole. Mes Brazilijoje sakome, kad kiekvienas futbolininkas turi savo talentą. Jis turi savyje kažką, kas yra unikalu ir padeda jam žaisti. Yra ir tokių, kurie išmoksta žaisti būdami jauni, mokyklose, o kitiems ir viso gyvenimo neužtenka. Bet mes, brazilai, tiesiog turime talentą žaisti futbolą”.

Panašiai Ledesma kalbėjo ir prieš metus – tam pačiam portalui duotame interviu, gavęs tokį pat klausimą: “Keletas žaidėjų Lietuvoje turi savybių, kurios būdingas brazilams, tačiau tik keletas. Europos futbolas kitos – čia jis yra greitesnis, žaidėjai stipresni fiziškai, didesnį dėmesį skiria gynybai. Brazilai mėgsta labiau atakuoti, mušti įvarčius. Tačiau viskas priklauso nuo žaidimo ir nuo varžovo – netgi Sūduvai kai kurias rungtynes pavyksta sužaisti kaip brazilams”.

rd5

Štai taip. Turėjome gerą žaidėją, kuris pagal visus parametrus yra netinkamas tipiškam lietuviškam futbolui. Todėl net ir trenerio reikia su kiaušais, kad tokį žaidėją tinkamai integruotų į jam nelabai tinkančią komandą. Spėju, Virginijus Liubšys buvo pakankamai patyręs treneris, kad sugebėtų iš Rafaelio Ledesmos išspausti maksimumą – ką rodo ir pernykštė brazilo statistika.

O štai šiemet Darius Gvildys, panašu, Ledesmą tiesiog pamiršo. Gavęs komandą, kurią sudaro pusė dublerių ir privertęs ją greitai bėgti, naiviai tikėjosi, kad ir Ledesma ims žaisti taip pat. Juk toks ir daugelio mūsų priekaištas šiais metais Ledesmai buvo. Ogi būtent apie greitą bėgimą. Mes sakydavome: kai tik įeina Ledesma į aikštę, žaidimas iškart sulėtėja. Žaidėjai nuolat pradeda atidavinėti kamuolius brazilui ir patys ima kratytis atsakomybės.

O ar gali tikėtis ko nors kito, jei komandai nebuvo nurodyta, ką daryti, kai aikštėje yra Ledesma? Jei nebuvo sukurtos schemos, kaip sulieti į vieną kumšti skirtingus futbolo pradus? Štai šioje vietoje yra buvo didžiausia nelaimė, nes šįmetinė Sūduva ir pats brazilas nebuvo parengti lošti kartu.

Juk naivu ir netgi kvaila būtų tikėtis, kad Ledesma bėgs kaip Baranovskis ar Bagdanavičius. Naivu tikėtis, kad Ledesma ginsis kaip Leimonas ar Bašičius. Kvaila galvoti, kad toks žaidėjas kaip Ledesma gali sąmoningai save perlaužti ir prisitaikyti prie jaunatviškai skysto Sūduvos dublerių strakaliojimo.

Čia norėčiau jums priminti kitą panašų atvejį Sūduvos istorijoje. Darius Maciulevičius lošė labai panašiai. Menkai gynėsi, nelindo į dvikovas, nevengdavo poilsiauti, o vis tik komandai buvo nepaprastai naudingas. Lygiai taip pat naudingas komandai galėjo būti ir Ledesma.

Mat anų laikų Sūduva buvo parengta lošti su tokio lygio žaidėju kaip Maciulevičius. Taip, tų laikų Sūduvos žaidimas iš esmės sukosi aplink Macolą ir kai šis gaudavo kokią traumą, Sūduvos žaidimas iškart išsiderindavo ir sėsdavo. Momentai, kai Macolos aikštėje nelikdavo, būdavo sunkūs, tačiau tų laikų Sūduvą treniravo išmintingi treneriai, kurie suvokė, jog jie tiesiog neturi teisės organizuoti žaidimo kitaip ir neišnaudoti maksimaliai geriausio komandos (jei ne lygos) žaidėjo privalumų.

Deja, šiandieniniai Sūduvos vadai tokios patirties neturi. Todėl komanda ir atsidūrė idiotiškoje situacijoje – vidury sezono prarado vieną geriausių lygos futbolininkų vien dėl to, kad kažkam pritrūko išminties nerodyti nepagrįstų ambicijų ir pritrūko sugebėjimų panaudoti galingiausią ginklą, kokį komanda turėjo. Gaila, nes misija buvo pakankamai paprasta – sujungti brazilo sugebėjimus valdyti kamuolį, matyti aikštę ir atlikti nestandartiškus perdavimus su jaunimo gebėjimu greitai bėgti ir aplenkti priešininką. Elementaru – protas ir talentas kartus su su jaunatviška jėga ir energija.

Man liūdniausia yra tai, kad šių dviejų pradų jungtis dar nuo Algimanto Gabrio laikų buvo didžioji ir išskirtinė Sūduvos jėga. Buvo tas dalykas, kurį galima vadinti “futbolo stiliumi pagal Sūduvą”. Tuo mūsų komanda buvo kitokia – dėl to ir Algimantas Gabrys ko gero buvo vienintelis treneris ne tik Sūduvoje, bet ir visoje lygoje, kuris mėgdavo pakalbėti ne tik apie futbolo funkcionalumą bei rezultatus, bet ir apie šio žaidimo grožį, kurio komanda kiekvienose rungtynėse privalo duoti žiūrovams tribūnose.

Tad dėkoju Rafaeliui Ledesmai už Sūduvoje praleistą laiką ir suteiktas gražias akimirkas. Gaila, kad šis talentingas brazilas į mūsų komandą pateko per vėlai.

Du filmai

Kažkaip šiandieną netyčia radau Youtbe filmuką, kuriame dailiai suguldyti pernykščiai Ledesmos įvarčiai A lygoje. Radau ir su didžiausiu malonumu visą pažiūrėjau. Viskas krūvoj atrodo išties įspūdingai – vienas įvartis už kitą dailesnis. O tada iš kažkokių atminties užkaborių išsikrapščiau legendinę FBK pergalę Kaune prieš Glasgo Rangers. O juk tame žaidime ir vėl smarkiai matėsi du šiandieninės Sūduvos žaidėjai – Nerijus Radžius, įmušęs sukrečiantį pirmą įvartį ir tas pats Ledesma, po kurio kampinio krito antrasis. Pažiūrėjau ir filmuką. Šito kokybė labai prasta, tačiau jis garsus ne tik dėl FBK pergalės, bet ir dėl to, kaip įvykius aikštėje “apšnekėjo“ tų rungtynių komentatoriai. Tokių emocijų tiesioginiame eteryje Marijos Žemė dar nebuvo regėjusi. Taigi, puikios dešimt minučių popietinio Youtube’o, belaukiant vakarinių rungtynių. O jei dar kas neskaitėt – štai šviežias Ingvaro Butauto interviu su Ledesma.

>

Rafaelio Ledesmos 2012 metų įvarčiai.

>

FBK 2:1 Glasgo Rangers

FIFA rinkimai: kai balsas kainuoja milijonus

Trumpa įžanga. Šį tekstą surezgiau dar praeitų metų pabaigoje ir jis turėjo tapti serijos pradžia. O serija turėjo pasikapstyti visokiuose juoduose ir nelabai maloniuose šiuolaikinio futbolo reikaliukuose. Visi šie raštai, paleidžiami vienas po kito, turėjo jus linksminti kol naujasis sezonas dar neprasidėjęs. Deja, įtemptas gyvenimas planus pasukiojo kitaip. Ir štai tik dabar sugebėjau suvesti paskutinius galus. Tad ir metu jums šią detektyvinę istoriją vykstančių atrankinių žaidynių proga. Visko gali būti, kad per tuos tris mėnesius kai kurie čia pasakojami dalykai pasikoregavo, atsirado naujų faktų ir interpretacijų. Tačiau jei dabar mėginčiau atnaujinti pernykščią rašliavą, tai ji ir iki Joninių nepasirodytų.

>>>

2 Sepp Blatter – žmogus, kuris valdo šiandienos futbolą. Ši litanija – apie jį.
Nuotraukos šaltinis – Wikipedia. Autorius – Roosewelt Pinheiro iš naujienų agenūros Agencia Brasil.

Pradėkim nuo paprasto dalyko. Tiksliau – dalykai yra didingi, tiesiog jų aplinkybės – paprastos. Čia nebus kalbos apie kroatų mafijozus, sprendžiančius kaip turi baigtis vokiečių čempionato rungtynės, nebus šnekos apie sutartas rungtynes Italijoje arba keistų medikamentų naudojimą didžiulį krūvį per sezoną patiriantiems futbolininkams atgaivinti.

Pamėginsiu jums papasakoti apie korupcijos klasiką – kyšius ir nupirktus balsus rinkimuose. Prie šios temos dar grįšiu, nes, panašu, ji – amžina FIFA palydovė. Na o ši rašliava skirta prieš pora metų nutikusiems rinkimams. Pirma, 2010 metų pabaigoje vykę rinkimai šalių, kurios rengs 2018 ir 2022 metų Pasaulio futbolo čempionatus. Antra, 2011 metais įvykę FIFA prezidento rinkimai.

Pirmieji rinkimai sukėlė tiek skandalų, kad į antruosius nelabai kas ir kreipė dėmesio. Tačiau ten irgi vyko dalykų, panašių į mūsiškius LFF prezidento rinkimus. Daug paslapčių, paskutinę minutę iš žaidimo pasitraukiantys kandidatai. Tik sumos kitos. Tiesa pasakius, pas mus apie pinigus apskritai nekalbėta. Tačiau būtų keista – jei aukščiausi FIFA bosai nevengia kyšių padalint, kažin ar ko nors kito galėtum tikėtis iš varguolių.

>>>

Taip, esame futbolo provincija. Todėl niekas pernelyg ir nesidomi tokiais dalykais, kaip Pasaulio čempionato šalies šeimininkės rinkimais. Niekas kruopščiai neseka keletą metų trunkančios rinkiminės kampanijos, niekas neima interviu iš rinkimų dalyvių ir niekam neįdomu, kokią keistą “demokratijos” formą propaguoja populiariausios sporto šakos pasaulyje “bažnyčia”.

Bandysiu kaip galima trumpiau. 2009 kovą FIFA sulaukė 11 kandidatų pasiūlymų. Nesigilinsiu į taisykles, kurios lėmė būtent tokį pasiskirstymą, tačiau finalinis dalyvių sąrašas atrodė taip: dėl teisės surengti 2018 metų čempionatą kovojo Belgija/Olandija, Anglija, Rusija ir Portugalija/Ispanija, o dėl 2022 čempionato – Australija, Japonija, Kataras, Pietų Korėja ir JAV. Vienas kadidatas savo prašymą atsiėmė (Meksika), o kitą – atmetė pati FIFA (Indonezija). Neverta šnekėti ir apie tai, ką valstybei ar netgi kelių valstybių junginiui reiškia surengti futbolo Pasaulio čempionatą – tiek ekonomine, tiek įvaizdžio prasme.

Beveik po dvejų metų, 2010 gruodžio pradžioje įvyko rinkimai ir paaiškėjo, kad 2018 metų čempionatas nutiks Rusijoje, o 2022 – Katare. Štai tada ir prasidėjo! Dėl rusų niekas pernelyg nesiparino. Viena, toje grupėje daug rėkė nuskriaustais pasijutę anglai (apie tai dar bus šnekos), o antra – visus pribloškė Kataro pasirinkimas.

3 Kataro peizažas. Šioje šalyje vyks Pasaulio futbolo čempionatas. Nuotrauka iš Wikipedia.

Patikslinsiu – Kataras yra mažytė arabų šalis, kurioje gyvena apie 2 milijonus sielų ir didžiuma jų yra samdomi darbininkai iš neturtingų šalių. Tačiau Kataras turi naftos ir dujų, todėl yra viena turtingiausių šalių papasaulyje. Futbole Kataras niekuo ypatingu nepasižymėjo, sėdi 104 FIFA lentelės vietoje (lenkia Lietuvą, bet be mūsų ir latvių, aplink – vien labai egzotiškos šalys). Ir dar – tuo metu, kai paprastai rengiami Pasaulio čempionatai, Katare tvyro 35-40 laipsnių karštis.

Trumpai tariant, apart storos piniginės, ši šalis nelabai ką pašaliniam stebėtojui galėtų pasiūlyti. Tačiau, kai kalba eina apie FIFA, stora piniginė, panašu yra svarbiausias argumentas. Jai nė motais netgi kai kurių organizacijų pareiškimai, kad Katare rengti tokią šventę negerai vien dėl to, kaip nežmoniškai ten yra elgiamasi su importuota pigia darbo jėga. Juk ir prieš paskutinį Europos čempionatą kai kurių Vakarų valstybių vadovai mėgino grąsinti nedalyvausiantys turnyre, nes Ukrainoje grubiai pažeidžiamos žmogaus teisės. Ir kas iš to buvo? Šnipštas.

Beje, tęsiant šneką apie savotiškas sąlygas ir pinigus, Kataras, be viso kito, pažadėjo nuo nulio pastatyti miestą, kuris būtų čempionato centriukas, įrengti kondicionuojamus stadionus bei sukurti dirbtinius debesis, kurie bent kiek užstotų saulę. Kataro atstovai taip pat pažadėjo sudaryti sąlygas alkoholiui vartoti (šioje šalyje tą galima daryti ne visur), nebausti homoseksualų (homoseksualizmas Katare yra draudžiamas įstatymo) ir netgi, jei prireiks, įsileisti Izraelio komandą (nors Izraelio nepripažįsta kaip valstybės).

Šių rinkimų istoriją pradėkime nuo šiokios tokios priešistorės – nutikimo, kuris, anot stebėtojų, kainavo anglams galimybę surengti čempionatą futbolo gimtinėje. Britų laikraščio “The Sunday Times” žurnalistai prisikapstė prie dviejų FIFA Vykdomojo komiteto narių (Reynald Temarii iš Taičio ir Amos Adamu iš Nigerijos, kuris taip pat yra Vakarų Afrikos futbolo sąjungos prezidentas), apsimetė JAV atstovais ir pasiūlė pinigų už jų balsus. Pavyzdžiui, prezidentas Amos Adamu sutiko savo balsą parduoti už 800 000 dolerių, o vėliau teisinosi, kad už tuos pinigus planavo pastatyti keturis stadionus Nigerijoje.

Kadangi šį kartą įrodymų pakako (buvo pateikti vaizdo įrašai), FIFA greitai sureagavo ir abu kvailučius iš Vykdomojo komiteto pašalino. Vietoje 24 narių liko 22. Tačiau anglų reikalas buvo pasmerktas – ir apie tai kalbėjo ne kas kitas, o tuometinis Vykdomojo komiteto narys Francas Bekenbaueris. “Jūs supraskit”, sakė jis – “juk komiteto nariai irgi yra žmonės. Todėl jie gal nenorės balsuoti už šalį, kurios žurnalistai juos kaltina korupcija”. Rusai taip pat neslėpė pasipiktinimo tuo, kaip britai “suteršė” gerą Vykdomojo komiteto vardą (komiteto, kuris yra lyg “šeima”) apgaulės būdų įvilioję du tos “šeimos” narius į klastingai paspęstus spąstus.

Reikia turėt omeny, kad šios šeimos nariai “dirba” ne tik dėl garbės ar šlovės. Jiems mokami sodrūs “honorarai”, jie ir jų ponios gauna prašmatnius dienpinigius ir visur, kur jie keliauja, yra sutinkami lyg kokie pusdieviai, kurie gyvena geriausiuose viešbučiuose, vežiojami prabangiausiais limuzinais ir gauna vertingų dovanų. Tad iš tikro suprantama nuoskauda, kai tokią mielą draugiją tenka palikti. Ir dėl ko? Dėl mėginimo gaut niekingą milijoną dolerių. Beje, būtent šie žmonės sprendžia artimiausių metų futbolo evoliuciją.

>>>

Kataro ir Rusijos reklaminis prisistatymo filmai.

Tačiau grįškime prie Kataro klausimo. Linksma yra tai, kad tiek rusai, tiek Kataro atstovai apie pergalę sužinojo dar iki slapto balsavimo ir iškilmingo nugalėtojų paskelbimo. Tiesa, niekas pernelyg nekreipė dėmesio į tai, kad televizija Al Jazeera apie Kataro pergalę pranešė likus pusvalandžiui iki minėto renginio. Visi galvojo – “blefuoja”. Tačiau greitai paaiškėjo, kad jokio blefo nebuvo. Beje, vėliau pasirodė ir žmonių, kurie teigė, jog rusai savo ruožtu “slaptų” rinkimų rezultatą žinojo savaitę prieš tiems “slaptiems” rinkimams įvykstant.

Taigi, Kataras laimėjo. Oficialiai kiekvienos iš šiose beprotiškose lenktynėse dalyvavusių šalių kaštai buvo kosminiai. Pavyzdžiui, sakoma, kad britams ši kampanija kainavo apie 19 milijonų svarų. Australams – 46 milijonus australietiškų dolerių. Tačiau atidūs stebėtojai nesunkiai numezgė tinklą, kuriais turtingasis Kataras klojo kelią link Pasaulio čempionato. Priežastis –paprasta. Ši šalis jau senokai išnaudoja tiek futbolą, tiek sportą apskritai tam, kad apie ją sužinotų ne tik Kataro naftos bei dujų pirkėjai, bet ir eiliniai pasaulio piliečiai. Kitaip tariant – futbolas šiai šaliai – didžiulis ir svarbus viešųjų ryšių projektas, suteiksiantis galimybę garbingai atsistoti šalia pasaulio galingųjų.

Taigi, toks štai voratinkliukas.

Pirmiausia amerikonų “The Wall Street Journal” gavo dokumentų, pasakojančių apie 78 milijonų dolerių Kataro “pagalbą” Argentinos futbolo federacijai (jos atstovas Julio Grondona yra Vykdomajame komitete).

Tuomet buvo Kataro avialinijų (priklausančių valstybei) subsidijuoti skrydžiai į tą pačią Argentiną bei Braziliją.

2010 rugpjūtį Kataro Emiras keliavo į Paragvajų (Vykdomojo komiteto narys Nicolas Leoz), dėti parašų ant vieno iš didžiausių prekybos sandėrių tos šalies istorijoje.

Kataro sostinėje įsikūręs mokslo institutas atidarė savo skyrius Gvatemaloje (VK narys Rafaeil Salguero) ir Tailande (VK narys Worawi Makudi). Be to, Kataras žadėjo Pasaulio čempionatui statyti modulinius stadionus, kurie po čempionato galėtų būti perkelti į trečiojo pasaulio šalis. Kas nori naujo stadiono – tas balsuoja už Katarą! O trečiojo pasaulio šalys FIFA Vykdomajame komitete atstovaujamos visai neblogai – Kamerūnas, Papua Naujoji Gvinėja, Dramblio kaulo krantas, Egiptas, Alžyas, Kaimanų salos, ta pati Gvatemala ir Paragvajus. Pridėkime dar ir Taitį su Nigerija, kurios atstovai savo vietas prarado aukščiau minėtame kyšininkavimo skandale ar Trinidadą su Tobagu, kurio atstovas iš Vykdomojo komiteto buvo išspirtas vėliau.

Smagiausia, kad į šitą tinklą pateko netgi legendinis Mišelis Platini, kurio balsuoti už Katarą primygtinai prašė ne kas kitas, o tuometinis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, kurio senas draugas yra Šeichas Hamad bin Khalifa Al Thani, Kataro valdovas. Šis veikėjas buvo pirmasis užsienio šalies vadas, kuris aplankė poną Sarkozy 2007 metais, kai tas tapo prezidentu. Kataras labai greitai ir solidžiai papildė Prancūzijos biudžetą už 208 milijonų svarų įsigydamas karinės technikos bei nupirkdamas 60 Airbus 350s lėktuvų. Maždaug tuo pat metu, kai vyko kova dėl Pasaulio futbolo čempionato, Kataro valdovas ir vėl lankėsi Paryžiuje – tik šį kartą ketino pirkti įmonę, kuri valdo Prancūzijos atominę pramonę (nuo urano kasyklų iki elektrinių). Šis sandėris nenutiko tik dėl prancūzų spaudos sukelto triukšmo. Ką čia beminėti dar vieną faktelį – kad Platini sūnus dirba ne kur kitur, o vienos turtingos korporacijos europinėje atstovybėje ir tos korporacijos pavadinimas yra “Qatar Sports Investments”.

Taupumo sumetimais čia paminėjau tik keletą punktu, nes, pavyzdžiui, puikus anglų futbolo žurnalas “The Blizzard” šiai temai paskyrė cielus 45 vieno numerio puslapius. O ir internete pasakojimo galima daugybę prisigaudyt. Taupau jūsų laiką, nes dar liko šį bei tą papasakot.

Beje, britai ir po rinkimų bandė teršti FIFA vardą, teigdami turi žinių, kad bent du Vykdomojo komiteto nariai – Jacques Anouma (Dramblio Kaulo Kranto futbolo federacijos prezidentas)  ir Issa Hayatou (kamerūnietis, Afrikos futbolo konfederacijos vadas ir FIFA viceprezidentas) – už savo balsą iš Kataro gavo po 1.5 milijono dolerių. Deja, šį kartą padorių įrodymų trūko, todėl FIFA tik formaliai šį reikalą apsvarstė ir nustatė kad “nieko panašaus nebuvo”. Dėl netinkamo elgesio buvo kaltinimų dar 4 Vykdomojo komiteto nariams, tačiau ir ten FIFA nieko blogo nerado.

1 Du veikėjai svečiuose pas Prezidentą. Viduryje Sepp’as, o šalia jo – kitas šiuolaikinio futbolo galiūnas, Karibų futbolo federacijų karalius, Jack Warner iš Trinidado ir Tobago.
Nuotraukos šaltinis – Wikipedia. Autorius – Pete Souza iš Baltųjų rūmų.

O štai tada prasidėjo antra įdomių įvykių serija, kuri buvo ne mažiau kvapą gniaužianti. Pasaulio čempionato šeimininkės buvo išrinktos 2010 gruodžio pradžioje, o 2011 turėjo įvykti FIFA prezidento rinkimai. Kas ketino kandidatuoti? Atspėjot? Bingo! Kandidatas pagal planą turėjo būti vienas – tas pats Sepp Blatter. Tačiau po svaiginančios Kataro pergalės, nosį ėmė riesti šios šalies atstovas Vykdomajame komitete – tūlas Mohamed Bim Hammam.

Praėjus maždaug mėnesiui ponas Bim Hammam buvo perrinktas Azijos futbolo konfederacijos prezidentu (beje, ten jis irgi buvo vienintelis kandidatas). O tada ėmė sklisti kalbos, kad šis Kataro pilietis ketina mesti pirštinę pačiam Seppui Blatteriui ir pabandyti jį nurungti FIFA prezidento rinkimuose. Savo šį norą jis patvirtino dar po kelių mėnesių, 2011 kovą.

Seppui šis reikaliukas nelabai patiko ir jis smogė atgal. Aišku, niekas to nepatvirtins, tačiau faktas lieka faktu – su katariečiu, užsisvajojusiu apie futbolo karaliaus sostą buvo labai greitai susidorota ir, be abejo, tai naudinga buvo tik Seppui Blatteriui.

Koks kaltinimas? Dar vienas bingo! Bim Hammamas ir dar vienas Vykdomojo komiteto narys Jack Warner iš Trinidado ir Tobago buvo apkaltinti kyšio siūlymų Karibų futbolo sąjungos nariams mainais už Bim Hammamą palaikančius balsus prezidento rinkimuose. Teigta, kad berods dviems tos sąjungos veikėjams buvo sumokėta po 40 000 dolerių. Kas apie šį reikaliuką painformavo FIFA vadus? Ogi dar vienas Vykdomojo komiteto narys – JAV atstovas, CONCACAF generalinis sekretorius Chuck Blazer.

Tuoj pat buvo sušauktas Etikos komiteto posėdis. Ir nors Bim Hammamas dar bandė atsišaudyt teigdamas, jog apie tuos kyšius puikiai žinojo ir pats Seppas Blatters, tačiau greitai suprato savo pastangų beprasmiškumą ir, likus 12 valandų iki posėdžio pradžios atšaukė savo kandidatūrą. Tad Seppas Blatteris ir vėl liko vienintelis kandidatas bei rinkimų vargus, kaip visi žinome, sėkmingai įveikė.

Čia jau būtų galima dėti tašką. Tačiau – ne! Pasirodo istorija čia dar nesibaigė. Ir kas dar nutiko? Ogi įkliuvo tas pats Chuck Blazer, kuris įskundė dėl kyšininkavimo Bim Hammamą. Ir kas jam, vargšeliui, nutiko? Tiesa, prieš jį dar įkliuvo ir jo tiesioginis bosas, jau minėtas CONCACAF prezidentas Jack Warner (kartu tai federacijai jie vadovavo virš 20 metų). Paaiškėjo, kad 22 milijonus dolerių kainavęs “Joao Havelange treniruočių centras” Trinidade, statytas naudojant ir FIFA pinigus ir iš pirmo žvilgsnio priklausantis CONCACAF, iš tikro yra valdomas to paties Jack Warner per dvi jam priklausančias įmones.

Tuo tarpu Chuck Blazer apkaltintas finansiniu aplaidumu. Tačiau jis pats nutarė paduoti savo federaciją (CONCACAF) į teismą dėl milijonų, kuriuos federacija esą yra jam skolinga. Paaiškėjo, jog pagal kontraktą jam priklauso 10 procentų visų federacijos iš rėmėjų bei TV sandėrių gaunamų pinigų. Sudėjus viską į krūvą, šio barzdočiaus metinis atlyginimas svyravo tarp 4-5 milijonų dolerių, kuriuos, anot jo, jis sąžiningai uždirbo kurdamas federaciją ir garantuodamas jai nuolatines pajamas. Beje, tyrimas taip pat atskleidė, kad visi tie milijonai pagal sutartį turėdavo būti pervedami į jam pačiam priklausančią įmonę, registruotą Kaimanų salose.

Štai čia jau ir baigsiu. Paskutinėmis žiniomis naujų bėdų nutiko tam pačiam Amos Adamu, kuris buvo minėtas teksto pradžioje. Kalbu apie nigerietį, kurio FIFA karjerą sumaitojo britų žurnalistai apsimetėliai, pasiūlę pinigų už balsą. Panašu, kad pinigų jis vis tik gavo. Tik ne iš britų žurnalistų, o iš Kataro delegacijos. Visą milijoną dolerių. Tik juos priėmė ne jis pats, o sūnus. Vienžo, kaip sakoma toje TV laidoje: “Toliau vyksta tyrimas”.

O jei yra noro sužinoti daugiau ir palandžioti giliau, rekomenduoju pora BBC laidų, kurias kurė vienas energingiausių FIFA korupcijos demaskuotojų, britas Andrew Jennings.

>>>

BBC Panorama: FIFA’s Dirty Secrets, pirma ir antra dalis.

>>>

BBC Panorama: FIFA – Football’s Shame

Lietuviško futbolo mistika

2013-20

Viskas lietuviškame futbole yra aišku kaip trys kapeikos. Išskyrus vieną subtilų klausimą. Toks klausimiukas apie pinigus, už kuriuos lietuviškas futbolas duoną valgo ir ant jos kartais sviesto užsitepa. Taip buvo visada, tačiau šiemet tas klausimas mane kažko labai kankina. Štai ir nutariau nerimu su tamstomis pasidalinti, kad ant širdies lengviau būtų.

Šiandien apie pinigus atvirai ir be įprastinio prakaitavimo Lietuvoje kalba tik vienas klubas. Ir kas čia tokie drąsūs? Bingo! Be abejo, tai yra šiuolaikiškiausiai tarp Marijos Žemės komandų šiandien išrodantis Vilniaus Žalgiris. Paklauskit to klubo pareigūnų apie metinį klubo biudžetą ir gausit tiesų atsakymą su skaičiais. Kone visi kiti klubai savo pinigų klausimą palieka sąmokslų teorijų matematikams. Štai ir skaičiuoja žmonės, kiek klubas gauna iš savivaldybės ar iš UEFA. Tačiau čia visa matematika baigiasi, nes nuspėti, ką komandai duoda rėmėjai ar savininkai yra žymiai sudėtingiau.

Šių metų lygoje pasirodė kitas fenomenas. Nėra jis naujas, tačiau taip gausiai jis nešvytėjo nuo pat Romanovo karaliavimo Lietuvos futbole laikų, kai pašaliniam stebėtojui iki galo taip niekada ir nebuvo aišku, kiek tas žymus pilietis tiesiogiai ir netiesiogiai Lietuvos futbolo klubų kontroliavo.

Šiemet turime bent tris klubus (Atlantas, Dainava, Kruoja), kurių finansavimo planus žurnalistai įvardija vienodai “paslaptingi rėmėjai iš…”. Klubų svetainės apie tai neužsimena nė puse lūpų – jų rėmėjų sąrašuose jokios mistinės bendruomenės nefigūruoja. Aišku, į tokius klausimus padėtų atsakinėti žinios, apie tai, kam vienas ar kitas klubas priklauso. Bet šiuo klausimu ko gero vienintelė Banga yra viską išrašiusi viešai iki paskutinio kablelio. Reikalų į vatą nevynioja ir Žalgiris, nors kalba kiek aptakiau.

Atlantas, Dainava, Kruoja. Šnekos eina apie mistinius rėmėjus iš Rusijos, Vilniaus, Šveicarijos ir Italijos. Bent jau į Atlanto ir Kruojos sudėtis pažiūrėjus yra akivaizdu, kad tie paslaptingi geradariai atseikėjo neblogus pinigus. Už juos per pora mėnesių buvo sulipdytos komandos, Marijos Žemėje galinčios pasikapoti mažų mažiausiai dėl bronzos medalių.

Aš nesuprantu, kaip čia su tais rėmėjais yra. Nesuprantu, kaip galima mestelėti kažkokiam futbolo klubui iš pasaulio pakraščio pora milijonų litų ir išlikti “paslaptingam”. Paprastai tariant – nematomam. Nejaugi pasaulyje yra tokių žmonių, kurie be jokios naudos sau gali švaistytis milijonais į kairę ir į dešinę? Taip, aš suprantu, kad už pinigus, kuriuos Eltonas Džonas per metus išleidžia savo šuniukams, galėtum vidutinį lietuvišką futbolo klubą išlaikyt. Tačiau – nors jūs ką man padarykit – nesuprasčiau, jei tas pats Eltonas Džonas staiga sugalvotų paremti kad ir puse milijono, pavyzdžiui, Kruoją ir dar visa tai laikytų griežtoje paslaptyje. Įtakingasis Atlanto treneris iš motulės Rusijos puse lūpų lyg ir užsimena apie prekybos Lietuvos futbolininkais perspektyvą, tačiau ir jis žymiai garsiau šneka apie Atlanto iššūkius Europos klubams, nei apie tiesioginę finansinę naudą, kurią kažkas galėtų iš to klubo gauti.

Lyg ir galėtų būti įdomu, ką LFF mano apie tokias klubų finansines paslaptis, tačiau kur ten domėsies, jei pats federacijos prezidentas nuolat svaičioja apie visokius draugus vokiečius, kurie taip pat labai nori lietuvišką futbolą remti. Galima suprasti, kad tai būtų daroma “draugystės” vardan. Čia net visais kitais aspektais tobulai sudėliotas Ekrano namas ima braškėti. Šis klubas lyg ir neslepia, kad pagrindinis finansų šaltinis yra rusiškos kilmės energetikos kontora Inter Rao. Tačiau pačios kontoros svetainėje apie Ekraną nėra užsiminta nė žodžiu, o Ekranas savo puslapyje yra sugebėjęs net klaidą įvelti nuorodoje, kuri turėtų vesti į Inter Rao svetainę (spausti įmonės logotipą). Ta pati giesmė – remti tai remia, tačiau toks jausmas, kad pats rėmimo faktas niekam nerūpi.

Mūsų futbolas yra toks varganas, kad bet kokie ir bet kokios kilmės pinigai yra sveikinami lyg kokia Sovietų Sąjungos kariuomenė išvaduotoja. Kam rūpi, kokios kilmės Atlanto pinigai? Svarbu, kad komanda atsigavo ir nustojo būti patrankų mėsa, kurios vaidmenį atliko jau kelis sezonus. Atlanto fanai už tas pirmąsias dvi savo komandos pergales šiame sezone viską gali atleisti. Manau, mes elgtumėmės lygiai taip pat. Neuždavinėtume nepatogių klausimų, o tiesiog džiūgautume dėl pergalių ir staiga pražydusio atgimimo vilties.

Vienintelis klausimas yra kiek šie mistiniai projektai truks. Vieną, du sezonus, ar neištemps nė pusės? Ir dar vienas klausimas yra opus. Kaip šiais mistikos laikais gyventi tokiems klubams kaip Sūduva, Banga, Šiauliai ar Tauras? Tiems, kurie bando suktis savais resursais. Ir čia net nesvarbios priežastys, kodėl kai kurie klubai neranda mistinių rėmėjų už Lietuvos sienų – ar dėl to, kad nenori, ar dėl to, kad nesugeba. Jokio skirtumo. Esmė yra ta, kad šie klubai mėgina į futbolą traukti lietuviškus pinigus. Ir nieko nuostabaus, kad jų gyvenimas nėra rožėmis klotas. Nors lietuviškam futbolui didelių pinigų nereikia (pora milijonų litų pasaulinio futbolo kontekste yra visiškos kapeikos), tačiau Tauragėje ar Gargžduose, panašu, ir tokius surasti beviltiškai sunku. Tačiau tie klubai kažkaip gyvalioja, nemiršta ir vis svajoja užimti aukštesnę vietą nei įprastinė šešta (Bangos atvejis). O juos vis aplenkia tie mistinių rėmėjų palaikomi projektai iš kaimyninių miestelių. Bėda ta, kad kokia Kruoja šiais metais gali čiupti bronzos medalius. Tačiau nieks negali garantuoti, kad ši komanda loš ir kitame sezone. Tuo tarpu Banga išliks. Net jei ir toliau jos didysis tikslas bus užimti penktą vietą.

Mūsų Sūduva irgi panašiai tabaluoja. Tik šiek tiek sėkmingiau. Bent jau iki šiol taip buvo. O kaip bus šiais metais – vienas dievas težino. Apie kitus metus – net galvoti nesinori. Sūduva vis dar rieda po to įsibėgėjimo, kuris nutiko statybų verslo klestėjimo laikais, kai Sūduvos biudžetas ko gero tik FBK ir nusileisdavo. Deja, klestėjimo laikai baigėsi ir mūsų komanda kiekvienais metais gyvena vis kukliau ir kukliau. Kol kas dar galim užmerkt akis ir kalbėt apie tai, kad “vietos dubleriai vietoje užsienio legionierių” yra visai gražus planas. Tačiau ar nelaukia Sūduvos toks pats Tauro, Bangos ar Dainavos likimas – aš nežinau. Į šią gretą galima sustatyti ir visus tuos I lygos klubus, kurie metai iš metų atsisako galimybės peršokt į A lygą. Atsisako, nes atsakingai mato, kad su turimomis lėšomis A lygoje jiems nėra ką veikti.

Sūduva akivaizdžiai verda savo sūduvietiškose sultyse. Sūduvos rėmėjų sąrašas – jau daug metų nesikeičia ir jame tik regiono įmonės. Tiesa, prieš pora metų į šį sąrašą įkrito viena didesnių Lietuvos korporacijų – Arvi, tačiau tai ko gero ir bus vienintelis didesnis klubo finansų politikos laimėjimas.

Didysis klausimas yra apie tai, ar Sūduvai iš tikro reikia šiuolaikiškų vadybininkų departamento, ar pakanka tų kuklių pajėgų, kurios išrašytos klubo svetainėje? Vadybininkų kuopa būtų reikalinga, jei klubas puoselėtų planus išsiveržti iš regioninio verslo rato ir šokti į aukštesnį lygį bei platesnius vandenis. Tačiau gal niekas tokių vizijų net nepiešia? Gal pakanka kuklaus provincijos klubo, kuris, aplinkybėms gerai susiklosčius, net medalius pasikabina, tačiau vis viena išlieka vos ne šeimyninio ar artimų draugų ratelio lygmens projektu? Tiesą pasakius, jeigu kas nors dabar prieitų ir rimtu veidu pasakytų “žinok, po penkerių metų tavo Sūduva loš I lygoje ir bus maždaug lentelės viduryje” pernelyg ir nenustebčiau. Kažkokia nelabai gera nuojauta kužda, kad ką tik mes baigėme žiūrėti patį geriausią penkmetį visoje Sūduvos istorijoje ir pamažu grįžtame ten, kur tokio miestelio klubams ir vieta – į tarpinę stotelę tarp mėgėjiško ir profesionalaus klubo.

O ką galvoji tu?

Atstovas spaudai: interviu

Arūnas Reinikis ir Saulius Klevinskas 2009 metais po LFF taurės finalo. 

Visi kas vaikšto į Sūduvos rungtynes Marijampolėje žino, kas yra Arūnas Reinikis. Tačiau galbūt ne visi žinote, kad šis žmogus, kurio besišypsantis veidas ilgus metus būdavo tiesiog privalomas rungtynių elementas, jau kuris laikas savo postą Sūduvoje apleido. Kas, kaip ir kodėl – sužinosite žemiau esančiame tekste, kurį maloniai man pasiūlė Juozas Raškauskas iš Miesto laikraščio. Galbūt, kai kurie būsit jį skaitę popierinėje šio laikraščioje versijoje, o jei ne – tuomet galite tai padaryt čia. Atstovai spaudai interviu apie save duoda labai retai. Deja, dažniausiai tokiais atvejais kaip šis. Na o mums nieko kito nebelieka, kaip kuo nuoširdžiausiai padėkoti žmogui, tiek daug laiko ir jėgų atidavusiam mūsų komandai. 

>>>

10 metų „Sūduvoje“ ir krašto futbolo istorija

Juozas Raškauskas / Miesto laikraštis

Verslininkas, knygų leidėjas, kultūros mecenatas Arūnas Reinikis dešimtį metų buvo futbolo klubo „Sūduva“ atstovas spaudai. Neseniai jis pasitraukė iš šių daug laiko sąnaudų reikalaujančių visuomeninių pareigų. Dabar jas, jau už atlyginimą, eina du jauni žmonės, laimėję atitinkamą konkursą.

– Ką veiksite likęs be futbolo „virtuvės“? – pono Arūno klausė „Miesto laikraštis“.

– Noriu nuo jos pailsėti. Daugiau dėmesio galėsiu skirti savo verslui, tačiau nuo futbolo nesitrauksiu ir toliau palaikysiu „Sūduvą“. Vėliau pagalvosiu, kaip prisidėti prie futbolo populiarinimo Marijampolėje. Gal rašysiu į spaudą, o gal organizuosiu turnyrus, kaip kad šią vasarą surengtą Degučių seniūnijos čempionatą. Žinau viena – čia futbolo kraštas ir jis toks turi likti.

– Kaip pradėjote bendrauti su „Sūduvos“ komanda?

– Prieš dešimt metų tuometinis klubo direktorius Petras Ališauskas pakvietė mane tapti komandos rėmėju. Kadangi aš nuo vaikystės žaidžiau futbolą, neatsisakiau, kiek išgalėjau, padėjau.

Vėliau, kai futbolo lygos vadovybė nusprendė, kad kiekviename klube turi būti atstovas spaudai, man pasiūlė juo tapti. Sutikau ir dešimtmetį ėjau šias neatlygintinas pareigas.

Mano misija buvo skleisti informaciją apie komandą, jos laimėjimus, stengtis į stadioną pritraukti kuo daugiau žiūrovų. Tai ir dariau visomis įmanomomis priemonėmis: Marijampolės futbolo gerbėjai dar prisimena rungtynių programėles, plakatus, kalendorius ir t. t. Tačiau, mano nuomone, to buvo per mažai, nes, kaip minėjau, dirbau visuomeniniais pagrindais ir praktiškai vienas, neturėjau atitinkamų išteklių. Tikiuosi, jų turės nauji darbuotojai.  Linkiu jiems sėkmės.

– Galite palyginti ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių futbolo klubų spaudos ar viešinimo tarnybų darbą.

– Lietuvoje jis profesionaliai atliekamas Panevėžio „Ekrano“ ir Vilniaus „Žalgirio“ klubuose, o kitų, išskyrus Gargždų „Bangą“, atitinkamoms tarnyboms dar reikia labai daug dirbti.

Vakarų Europos klubams padeda ilgametis įdirbis bei labai didelis futbolo populiarumas: ten žurnalistai ir sirgaliai gaudo visas žinias apie savo dievinamas komandas ar žaidėjus, nereikia žiniasklaidai siūlyti medžiagos apie ekipą, kaip kad dažnai būna Lietuvoje. Garsiuosiuose klubuose dirba didžiulės tarnybos, kuriose specialistai atsakingi už atitinkamas veiklos sritis: viešinimą, reklamą, rėmėjų pritraukimą ir  panašiai. Tad receptų lietuviai turi užtektinai, juos tik reikia taikyti.

– Ragavote ir futbolo komentatoriaus duonos…

– Kokia ji, sužinojau, kai Marijampolės televizija ėmė transliuoti  „Sūduvos“ rungtynes – iš pradžių įrašus, o po to tiesiogiai. Varžybas su kolega Kostu Kynu komentavome apie dvejus metus. Vėliau prasidėjo krizė ir viskas baigėsi.

Vertinti mano darbą gali Marijampolės televizijos žiūrovai, pats pasakysiu, kad stebėti rungtynes stadione ir palaikyti savo komandą yra viena, o komentuoti – visai kas kita. Prie mikrofono esi šiek tiek įsitempęs, nes reikia galvoti, kaip  taisyklingai kalbėti, panaudoti prieš susitikimą surinktą informaciją apie „Sūduvą“ ir varžovų komandą.

Rungtynes per televiziją stebėjo gerai futbolo „plonybes“ išmananti marijampoliečių publika – neteisingas žodis, komentaras, situacijos suvokimas jiems galėjo sukelti gardaus juoko, o komentatorius rizikavo būti „nurašytas“.

– Leidykla „Piko valanda“, kuriai vadovaujate, paruošė ir išleido Sūduvos krašto futbolo istoriją, kaip kilo ši idėja?

– Bendraujant su didžiausiu Lietuvos futbolo istorijos žinovu Gediminu Kalinausku. Jis jau turėjo didžiąją dalį medžiagos. Reikėjo surinkti kitą ir surizikuoti. Galų gale idėją pavertėme stora knyga, tai lyg ir svarbiausias  darbas bendradarbiaujant su „Sūduva“.  Smagu, kad jį pastebėjo ir futbolo sirgaliai, ir Lietuvos futbolo federacija, padėkojusi už šios sporto šakos  populiarinimą. Knygą taip pat rengiau  visuomeniniais pagrindais, bet sulaukęs padėkos supratau dirbęs ne veltui, padaręs kažką naudingo.

– Bendravote su visais „Sūduvos“ treneriais, pradedant Algimantu Gabriu ir baigiant Virginijumi Liubšiu, kokie jie spaudos atstovo akimis?

– Galiu tik dėkoti likimui, suvedusiam mane su šiais puikiais žmonėmis. Nė vienas jų nieko neslėpė, tik vieni į mano darbą žiūrėjo šiuolaikiškiau, kiti – konservatyviau, bet visi bendradarbiavo, suprato, kas yra kritika ir ko tikisi sirgaliai.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 187 565 hits