Archive for the 'knygosfilmaietc' Category

Kas skaito ir rašo – duonos neprašo

2014-37

Galvoju, pats laikas būtų paminėti keletą puikių rašytojų, kurie karts nuo karto apie save šio blogo komentaruose praneša. Seniai juos privalėjau įtraukti į nuorodų sąrašą dešinėje blogo pusėje. Deja, nesu nei pareigingas, nei ypatingas darbštuolis. Tačiau geriau vėliau, tai yra – dabar, nei kada nors kitą kartą.

Pirmu numeriu norėčiau paminėti pilietį, čia žinomą Carlos vardu. Atkaklesni skaitytojai spėjo pastebėti, kad šis pilietis jau senokai vis mėgindavo apie savo palaikomą komandą rašyti, tačiau tik šiais metais, atrodo, pradėjo tai daryti reguliariai. Pilietis palaiko Vilniaus Žalgirį, o jo raštus galima rasti vietoje, pavadintoje OFFSIDE.

Carlos raštai yra tokie kokybiški, kad man vis dar keista, jog po straipsniais nesirikiuoja dešimtys komentarų ir akių vienas kitam nedrąsko diskutuotojai. Ypač turint omeny, kiek žmonių šiandien palaiko Žalgirį. Galbūt su laiku padėtis pasikeis – ypač jei ponas Carlos ras savyje jėgų “sužaisti” visą sezoną. Iš savo pusės jam parekomenduočiau perkelti blogą iš lietuviškos platformos į kokią užsieninę. Ten ir reklamos taip raidžių neužstos, ir išvaizdos galimybių daugiau bus.

Antru numeriu noriu pažymėti kitą šio blogo senbuvį Remį, kuris, kaip žinia, remia Gargždų Bangą. Šis raštingas pilietis taip pat yra užveisęs vertą dėmesio BLOGĄ. Tiesa, jis nėra skirtas Bangai. Jis yra skirtas lietuviškam futbolui apskritai ir… knygoms. Chm, įdomus derinys, tačiau kiekvienų namų šeimininkas elgiasi taip, kaip jam patinka.

Jei Carlos džiugina rungtynių analizės kokybe, tai Remis kapstosi skaičiuose, futbolo dokumentuose, komandų sudėtyse ir žaidėjų pasiekimuose bei nesėkmėse. Natūralu, jo tekstai pasirodo rečiau ir dažniausiai būna skirti kokiam nors futbolo sezono svarbiam taškui. Pavyzdžiui, pradžiai. Arba – pabaigai. Skaitytoją visada džiugina ir tai, kad ponulis Remis nuolat atranda kokį įdomesnį, netikėtą kampą ar nuostabą keliantį faktą. Štai, pavyzdžiui, prieš pora dienų rašytame tekste apie LFF taurės žaidimus, Remis atrado, kad LFF įstatymai niekaip neapibrėžia legionerių kiekio taurės varžybose. A lygoje viskas suskaičiuota, o LFF taurėje teoriškai komanda gali aikštėn išleist kad ir 11 užsieniečių.

Tokios tokelės. Skaitykite ir duonos neprašykite. Kitas turas jau rytoj.

Knyga: Globalioji futbolo istorija. 10 balų.

Kol dar sezonas neprasidėjo ir lietuviškam futbole jokios įtampos nėra, nutariau atgaivint seną dalykėlį – knygų apie futbolą apžvalgą. Pats tas lengvam penktadienio pasiskaitymui. Šį kartą pristatau brito sporto sociologo ir žurnalisto David’o Goldblatt’o super veikalą “The Ball is Round. A Global History of Football” (Penguin Books, 2007). Taigi, prašom.

>>>

Žiauriai įspūdinga knyga. Beveik 1000 puslapių ir visi jie – apie futbolą. Europoje, Pietų Amerikoje, Afrikoje ir visuose kituose žemynuose. Puslapiai parašyti smagia, suprantama kalba atradus aukso viduriuką tarp nuobodaus mokslinio-istorinio dėstymo ir žurnalistinių paistalų.

Kad ir kaip būtų keista, tačiau, atrodo, tai yra vienintelė padori viso pasaulio futbolo istoriją apimanti knygą. Keista ar ne? Lygiai taip pat praktiškai nėra atskirų žemynų futbolui skirtų išsamių knygų. Truputį geriau yra su atskirų šalių futbolo istorija (angliškai galima rasti reikaliukų apie ispanų, italų, anglų, vokiečių, olandų futbolo istorijas). Vienintelė sritis, kur žymiai dažniau susiduria futbolas ir istorija yra atskirų klubų istorijos. Nieko nuostabaus – jas padaryti nėra sunku.

Taigi. Kodėl gi pasaulinė futbolo istorija yra toks sudėtingas uždavinys? Šios knygos autorius į klausimą atsako jau pirmomis eilutėmis.

Oficialioji istorija futbolą yra pamiršusi. Futbolą oficialioji istorija traktuoja kaip vieną iš neesminių mūsų pasaulio elementų – tiek nereikšmingą, atsitiktinį ir neturintį įtakos didiesiems istorijos ratams, kad net nevertą minėti. Ar futbolas yra tik viena iš sporto šakų? Jei taip, tai jis iš tikro nevertas būti istorijos vadovėliuose.

Tačiau ponulis Goldblatt‘as mano kitaip. Ir tik tas jo manymas privertė šį žmogų išvargti tą tūkstantį puslapių, alsuojančių futbolu. Savo knygą jis pradeda nuo elementarių teiginių apie šiandieninę futbolo padėtį pasaulyje. Jie stebina savo paprastumu, tačiau stebina ir tiesa, apie kurią dažnai net nesusimąstome.

Futbolas šiandien yra pati globaliausia kultūrinė veikla Žemės planetoje. Jokia religija nevienija tiek daug žmonių. Joks kitas dalykas nėra taip pat suprantamas visame pasaulyje. Futbolas visur žaidžiamas laikantis tų pačių taisyklių. Futbolui pakanka dviejų porų kojų ir kamuolį primenančio apvalaus objekto. 2006 Pasaulio čempionato finalą žiūrėjo maždaug trys milijardai žmonių, o tai yra pusė visų mūsų planetos gyventojų.

Šiandien, kai globalizmas tapo žodžiu, kurį žino net ir kaimietis, o futbolas yra universaliausias kultūrinis fenomenas, yra nuostabu, kad retas kuris sporto žurnalistas ar kultūros istorikas mato futbolą platesniame kontekste. Istorikai futbolo vengia, nes tai yra nelabai aiškus, nevaldomas, tarsi atsitiktinis ir savaime besivystantis reiškinys. Žurnalistai vis dar mėgina išsaugoti „švarų“ sporto veidą ir nori tekalbėti apie pergalės džiaugsmą, šlovės siekį ir kitus didingus dalykus. Iki šiol futbolo istorija buvo pasakojimai apie talentingus futbolininkus, charizmatiškus trenerius, dešimtmečiais puoselėjamas komandines dvasias ir mitologinius klubus. Politika, ekonomika ir kiti purvini mūsų gyvenimo reiškiniai čia vietos randa labai retai.

Davidas Goldblattas savo knygą pradeda būtent čia. Jis teigia, kad šiandieninio kapitalizmo vidinė logika leidžia įkainuoti, pirkti ir parduoti bet ką. Tuo tarpu šiandieninės valdžios logika siekia viską kontroliuoti, stebėti ir reguliuoti. Ar gali būti įkainuota garbė ar sveikata? Kapitalistinė rinka tą laisvai padarys. Futbolas nėra išimtis.

Futbolas, iš chaotiško liaudies ritualo virsdamas globalios pramogų industrijos dalimi, susidūrė su visomis šiuolaikinio pasaulio dilemomis. Štai kodėl futbolas gali būti šiuolaikinio pasaulio metafora apskritai – nes jis gyvena pagal šiuolaikinio pasaulio taisykles ir tuo pat metu yra globaliai pažįstamas ir pripažįstamas.

Štai taip Davidas Goldblattas apibendrina savo knygą: „The Ball is Round“ yra mano mėginimas parašyti istoriją to, kaip žmonija žaidė, stebėjo ir sekė futbolą. Tai yra istorijos apie žaidėjus, trenerius, gerbėjus ir savininkus, klubus ir rinktines. Tačiau ši knyga taip pat yra valstybių ir rinkų, pinigų ir valdžios istorija. O labiausiai tai yra knyga apie tai, kaip visa tai yra tarpusavyje susiję“.

Trumpai tariant – žiauriai gera, žiauriai įdomi, žiauriai rekomenduotina knyga. O taip trumpai aš ją pristačiau dėl vienos paprastos priežasties. Galvoju, pamėginsiu tamstoms trumpai, skyrius po skyriaus, tą knygą sukonspektuoti. Nes nemanau, kad Lietuvoje yra daug žmonių, kurie pasaulinę futbolo istoriją gerai išmano. Todėl manau, kad trumpos istorinės apžvalgėlės bus įdomios. Aišku, daug įdomybių liks „už borto“. Todėl mano pastangos tos knygos santrauką čia pateikti toli gražu nereikš, kad knygos jau nebeverta įsigyti ir paskaityti. Kaip sykis atvirkščiai. Aš jau ir pats patyriau – ją galima skaityti ir skaityti. Perskaityti, palikti pusmečiui pagulėti ir vėl skaityti. Galima skaityti nuo vidurio arba tik atskirus skyrius. Čia yra tiek visko sukišta, kad vienu ypu perskaityt beveik neįmanoma.

>>>

Futbolo istorija. Pirma dalis. Iki futbolo.

Savo istoriją ponulis Goldblattas pradeda pasišaipydamas iš FIFA boso Seppo Blatterio (kažkuo panašios jų pavardės, ane?), kuris iš paskutiniųjų besistengdamas būti politkorektiškas pareiškė, jog už futbolą turėtume dėkoti Kinijos liaudžiai. Būtų gal ir keistas šis pareiškimas, bet kad Blatteris jį paleido būdamas Pekine, kur vyko pasaulinis futbolo industrijos suvažiavimas, tai jo politinės priežastys visiškai suprantamos ir Kinijos biurokratai už tokį pareiškimą jam karštai paplojo.

Tačiau Davidas Goldblattas yra griežtas. Jis atsisako futbolu vadinti bet ką, kas nėra futbolas šiandienine šio žodžio prasme. Trumpai tariant, atsitiktinis kopūsto paspardymas močiutės darže dar nėra futbolas. Futbolas, Goldblatto manymu, yra moderniųjų laikų žaidimas, atsiradęs susiklojus tam tikroms socialinėms sąlygoms, todėl atsitiktinį apvalaus daikto paspardymą (žaidimas savo malonumui) nuo futbolo (organizuotas sportas) skiria šviesmečiai. Apie tai dar bus progos pakalbėti ir šiuos teiginius patikslinti. O dabar vis tik grįžkime į Kiniją, nes, pasijuokęs iš FIFA šefo, knygos autorius vis tik perbėga per senuosius žaidimus, kuriuose kamuolio valdymas koja buvo vyraujantis.

Taigi, Kinijoje, maždaug tuo metu kai gimė Jėzus Kristus, didikai mėgo žaisti žaidimą, kuris vadintas cuju (kas išvertus į anglų, o paskui į lietuvių kalbas reiškia tiesiog kamuolio spardymą). Žaidė tą žaidimą kinai su kailių, plunksnų ar kanapių prikimštu kamuoliu. Žaidė dvi komandos apibrėžtoje aikštėje ir kiekvienoje aikštės pusėje buvo vartai. Nors kamuolį liesti rankomis buvo galima, tačiau spardymas buvo esminis jo varymo būdas. Vėliau, jau mūsų eroje (7-13 amžiai) pradėtas naudoti lengvesnis pripūstas kamuolys, o pats žaidimas išsiskyrė į dvi kryptis. Vieną, grubesnį ir fiziškesnį žaidė vargšai, o elegantiškesnį, stilizuotą variantą žaidė didikai. Manoma, kad liaudiškas variantas buvo artimesnis originaliam žaidimui. Iš dviejų vartų beliko vieneri, kurie skyrė komandas ir vartus sudarė tinklas su skyle. Viena komanda spardydavo kamuolį, kol jis patekdavo tam tikram žaidėjui, kuris tik ir galėjo spirti į vartus. Kamuolys buvo prarandamas tuomet, jei komanda jį nuleisdavo ant žemės. Tačiau vieną Kinijos valdovų dinastiją pakeitė visiškai kita, o kartu su senąja išnyko ir cuju. Tai nutiko maždaug 14 amžiaus viduryje. Štai tokia liūdna kiniško futbolo istorija.

Maždaug tuo metu Japonijoje buvo žaidžiamas kemari. Ar jis į Japoniją atkeliavo iš Kinijos, ar buvo sugalvotas vietoje nėra labai aišku – bet juk mums dėl to nei šilta, anei šalta, tiesa? Šitas žaidimas buvo žaidžiamas nedidelėje aikštėje, kurios kiekviename kampe stovėjo po medį. Medžiai galėjo būti bet kokie, tačiau labiausiai patiko japonams lošti tarp pušų. Žaisdavo odiniu pripūstu kamuoliu 8 žaidėjai, sustoję poromis tarp medžių. Jų tikslas buvo paprastas – kiek įmanoma ilgiau išlaikyti kamuolį ore, nenuleidžiant jo ant žemės. Šį žaidimą labiausiai žaisti mėgo imperatoriai ir didikai. Dėl tos pačios priežasties, nepaisant to, kad japonų futbolas išgyveno ilgiau nei kinų, jis taip pat iškeliavo į dausas tuomet, kai Japonija susidūrė su industrializacija.

Ir nors šie kinų bei japonų žaidimai labiausiai mėgo kamuolį spirti koja, tačiau jie nebuvo vieninteliai tokie visoje planetoje. Australijos aborigenai žaidė Marn Grook, Polinezijos salų gyventojai spardė kamuolį, suvyniotą iš lapų, o Šiaurės Amerikos indėnai taip pat žaidė komandinį žaidimą, kuriame kamuolys buvo mieliau spiriamas koja ar mušama lazda, nei liečiamas ranka. Tačiau knygos autorius yra griežtas. Anot jo, nė vienas iš šių žaidimų negali vadintis futbolo protėviu. Nes futbolo tėvais tapo ne tie, kurie pirmieji pradėjo spardyti kamuolį, o tie, kurie tebežaidė tokį žaidimą modernizmo gimimo metu. Niekur nedingsi – teiginys teisingas. Juk jei Kinija ar Japonija būtų industrializuota tuo pat metu kaip ir Europa, galbūt tas regionas žaistų šiandien kitokį futbolą. Tačiau nutiko kitaip.

Tačiau prieš grįždamas Europon, Davidas Goldblattas dar nusprendė užsukti į Centrinę Ameriką, kur keletą tūkstančių metų (iki Actekų karalijos pralaimėjimo ispanų užkariautojams 16 amžiuje) žaidimas kamuoliu buvo pati svarbiausia pramoga ir sporto šaka. Galbūt jų „stadionai“ savo architektūra neprilygsta Romos Koliziejui, tačiau archeologai atkapstė daugiau nei 1500 tokių stadionų liekanų (reikia turėti omeny, kad nemažai jų galėjo tiesiog užželti džiunglėmis). Svarbu ir tai, kad čia buvo naudojami smagūs guminiai kamuoliai (tingiu gilintis į senąsias technologijas, kurios leido sukurti rudimentinę gumą, nes ir taip Davidu Goldblattu tikiu). Beje, manoma, jog tai yra pirmas kartas žmonijos istorijoje, kai buvo pagamintas guminis daiktas. Legenda byloja, jog ten atkeliavusius ispanų užkariautojus tas kamuolys taip nustebino, kad jie jame įžvelgė šėtoniškų galių (o kaip kitaip jei ne šėtonui padedant tas apvalus daiktas galėjo šokinėti?).

Taigi. Actekai savo futbolą žaidė kvadratinėje arba stačiakampėje aikštėje, apjuostoje aukštomis sienomis. Didesniuose kompleksuose virš jų kilo laiptai, ant kurių žaidimo stebėti rinkdavosi publika. Komandos stovėdavo kiekviena savo aikštės pusėje, o žaidimas primindavo šiuolaikinių futbolo, tinklinio ir krepšinio junginį – kamuolys būdavo laikomas ore savo pusėje ir jį galima buvo liesti tik kojomis (įtariama, kad žaidėjai taip pat turėjo lazdas kamuoliui mušinėti). Prie vienos aikštės sienos buvo pritvirtintas kiauras apskritimas – pro jį kamuolį ir reikėdavo „pramušti“, tačiau, kad žaidimas būtų dar sudėtingesnis, įskaitomi buvo tik tie įvarčiai, kurie pralėkdavo pro apskritimą prieš tai atsitrenkę į sieną.

Yra dar toks įdomus faktelis apie šitą žaidimą. Mokslininkai, tyrinėję visokius šalia stadionų esančius akmens reljefus lyg ir išsiaiškino, kad po žaidimo vienos komandos kapitonui būdavo kertama galva – tokia auka dievams. O įdomiausia, kad mokslininkai nelabai sutaria, kurios komandos kapitonas keliaudavo į dausas – laimėjusios ar pralaimėjusios. Iš mūsų perspektyvos žvelgiant – sakytum – aišku, kad laimėtojas kerta pralaimėtoją. Tačiau, panašu, actekai ir majai galvojo kitaip. Būti paaukotam dievui – didžiulė garbė. O be to – jei jau tai yra auka dievui, tai logiška, jog dievams labiau patinka laimėtojai, nei nevykėliai. Galų gale, nesvarbu kaip ten buvo – esmė yra tame, kad tas galvos nukirsdinimas bet kokiu atveju šią futbolo rūšį paversdavo labai jau įtempta sporto šaka.

Šis meksikoniškas futbolas buvo tiek paplitęs, kad garsusis ispanų užkariautojas Fernando Kortesas taip žaidimu susidomėjo, kad grupelę žaidėjų ir pora kamuolių nugabeno į Ispaniją, kur indėnai žaidimą pademonstravo pačiam karaliui.

Tuo futbolo istorija Centrinėje Amerikoje ir pasibaigė – indėnai mirė nuo ispanų užneštų europietiškų ligų, likę gyvi buvo paversti vergais ir nebeliko ne tik jų indėniško futbolo, bet ir pačių indėnų. Sakoma, kad tolimose šiandieninės Meksikos provincijose kaimiečiai vis dar žaidžia kažką panašaus į senovės Actekų žaidimą, tačiau visi kiti šiandien domisi futbolu.

Pagaliau keliaujam į Europą ir trumpam apsistojam Senovės Romoje. Mat senovės graikai labiau mėgo bėgioti, eiti imtynių ar lenktyniauti vežimais, o ne žaisti kamuoliu. Romėnai kamuolio žaidimus labiau mėgo ir, pavyzdžiui, žaidė harpastrum, žaidimą, primenantį regbį su futbolo elementais. Tačiau ir pas romėnus žaidimai kamuoliu neprilygo populiarumu visokiems gladiatorių čempionatams. Roma čia svarbi kitu aspektu. Romėnai pirmieji sportą (kad ir kokį kruviną ir žmogžudišką jie jį mėgo) pavertė didžiuliu, masiniu renginiu. Romėnai pastatė Koliziejų, kuriame tilpo apie 50 000 žiūrovų ir kuris savo užmojais ir dydžiu buvo pralenktas tik XX-ame amžiuje. Šia prasme Roma buvo artimesnė mūsų laikams už daugelį kitų kultūrų – viena yra surinkti būrelį didikų, kurie stebėtų kaip Kinijos imperatorius spardo kamuolį, kita – sutraukti į vieną erdvę dešimtis tūkstančių žmonių, priklausančių įvairiausiems visuomenės sluoksniams. Tad ir Romos sporto spektaklių intensyvumo lygis buvo pasiektas tik mūsų laikais, kai pasaulyje atsirado Romos masteliui prilygstančių didmiesčių.

Vėlesniųjų laikų Europoje komandiniai žaidimai kamuoliu buvo praktikuojami tik keliuose taškuose. Visų pirma ten, kur dabar yra Didžioji Britanija ir jai giminingos šalys, o viduramžiais gyveno anglai, saksai ir normanai. Antras netikėtas taškas – Italija, Florecijos miestas. Tiesa, šį bei tą spardė ir šiaurės prancūzai, bet juos galima palikt prie britų įtakos.

Florencijoje viduramžiais buvo žaidžiamas žaidimas, pavadinimu Calcio Fiorentino (dabar jau žinosim, iš kur kilo itališkas futbolo vardas). Tas žaidimas buvo žaidžiamas didesnėse miesto aikštėse iki pat XVIII a. vidurio, kai jis greičiausiai buvo uždraustas. Jį atgaivino italų fašistų valdžia prieš Antrąjį pasaulinį karą. Teatralizuoti gatvinio calcio žaidimai (šiandien jis vadinamas Calcio Storico) turistų labui rengiami Florencijoje ir mūsų laikais – tradiciškai trečią birželio savaitę sužaidžiamos trejos rungtynės. Tačiau Florencijoje futbolas buvo tik aristokratiška miestiečių pramoga. Už miesto sienų jo niekas nežaidė.

O va britai futbolą mėgo masiškai. Jau tais laikais Anglijos valdžia visokiais būdais mėgino futbolą kontroliuoti ir drausti, nes tuometinis žaidimas padarydavo nemažos žalos ir aplinkai, ir patiems žaidėjams. Pirmieji dokumentai, kuriuose grąsinama bausmėmis už futbolą yra iš bene XIV amžiaus.

O pavojus viešajai tvarkai kildavo todėl, kad šį žaidimą žaisdavo ne šiaip komandos – jame dalyvaudavo keli kaimyniniai miesteliai ar kaimai. Žaidėjų kiekis ribojamas nebuvo ir dvi komandos susidurdavo lyg kariuomenės mūšio lauke. Nebuvo ir kokių nors griežtesnių taisyklių. Žaidimo tikslas – nugabenti kokį nors apvalų dalyką, pavyzdžiui, pripūstą gyvulio pūslę į iš anksto sutartą vietą, pavyzdžiui, į bažnyčia priešininkų miestelyje.

Beje, britai mūsų laikais irgi keliose vietose rengia simbolines šio masinio žaidimo rungtynes. Žymiausios ko gero yra Karališkosios Užgavėnių futbolo rungtynės, kurios žaidžiamos (savaime suprantama, užgavėnių dieną) Ašburno miestelyje Derbišyro grafystėje. Kaip ir senais laikais, žaidėjų kiekis neribojamas, o taisyklės – labai paprastos, tiesiog turinčios užtikrinti, kad niekas per šią pramogą nežūtų, o vietos bažnyčios liktų nenusiaubtos. Žaidžia viena miestelio dalis prieš kitą, o vienus vartus nuo kitų skiria trijų mylių atstumas.

>>>

Tokia futbolo priešistorė. XVIII a. ir link XIX a. pradžios, kartu su Europos visuomenių industrine evoliucija, sportas pamažu iš chaotiškų liaudies žaidimų ir aristokratiškų pakrutėjimų ėmė virsti konkrečiomis sporto šakomis su savomis taisyklėmis ir tradicijomis. Futbolui nutiko tas pats. Bet apie tai – jau kitą kartą. O jei dar norėtumėte paskaityti šios knygos autoriaus straipsnių apie futbolą – jų galite rasti čia.

Knyga: Futbolas Sūduvos krašte

Knyga pagaliau buvo išleista. Ir nors negalėčiau sakyti, kad tą Knygą atidžiai perskaičiau (klausimas – ar iš viso įmanoma ją „atidžiai perskaityt“), vis tik nusprendžiau pasidalinti pirmaisiais įspūdžiais. Juolab, kad, remiantis oficialios Sūduvos pareiškimu, maždaug pusė Knygos tiražo jau išsivaikščiojo po žmones, tad patartina nesnausti ir Knygą įsigyti, kol ji dar netapo tokia bibliografine retenybe, kokia yra prieš 11 metų išleista Jono Rudžiansko knyga. Taigi, štai jums mano įspūdžiai.

Įžanga. Nežinau kaip jums, bet man pats Knygos išleidimo faktas sukėlė visišką euforiją. Taip, kai pradedi gilintis, kritinių pastabų gali atrast nemažai. Tačiau turint omeny apverktiną info bazę apie lietuvišką futbolą, kiekvienas veikalas bent keliais žingsniais tą bazę praplečia. Nes kai rašai tokią knygą – negali rašyt vien tik apie konkretaus miesto futbolą. Nori nenori, tenka užkabinti ir visos Lietuvos reikalus. Apibendrinant galima drąsiai sakyti, kad nepaisant visų galimų kritikos strėlių, tokios Knygos pasirodymas yra didelė šventė mūsų kieme. Tiems, kam bent kiek Marijampolės futbolas yra įdomus, šią Knygą būtina įsigyti.

Turinys. Puslapių daug. Ir nuotraukų žiauriai daug. Įdomiausios, aišku, tos, kurios siekia senuosius laikus, nes nuo tų metų, kai Sūduva vėl grįžo į A lygą vaizdų matėme žymiai daugiau. O ir jų rasti plaukiojančių internete nėra taip sunku. Bet kai kalba eina apie Marijampolės futbolą iki 2000-ųjų ar dar anksčiau – nuotraukas gali ant pirštų suskaičiuot.

Knygos struktūra ir stilius iš esmės primena tai, ką kažkada buvo padaręs Jonas Rudžianskas. Trumpos įžangos, keli baigiamieji tekstai, o visa kita – kelionė per metus. Ramiai keliaujama nuo vienų metų prie kitų, nuo vieno čempionato ar lygos prie kitos. Daugiausiai kalba sukasi aplink Marijampolę, tačiau susidaryti vaizdą apie futbolo reikalus Vilkaviškyje, Kybartuose, Kalvarijoje ar Kazlų Rūdoje taip pat galima.

Knyga iš esmės yra apie statistiką. Čia surinkta maksimaliai faktų apie Suvalkijos futbolo komandų pasirodymus visokiuose čempionatuose. Spėčiau, kad knygos autorius patikrino daugumą viešai prieinamų leidinių, archyvų ir greičiausiai gavo pasirausti po vieną kitą asmeninį archyvėlį. Kad surinkta viskas iki paskutinio trupinio sakyti negali. Tačiau klausimas yra ar tai padaryti apskritai įmanoma. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių knygos motyvų yra maždaug toks sakinys: „kadangi protokolai buvo pildomi neatsakingai…“. Arba – „dokumentai buvo sunaikinti“. Taigi, informacijos apie sovietinių ir dar ankstesnių laikų lietuvišką futbolą nėra daug ir ji nėra dailiai suklasifikuota bei visuomenei prieinama. Faktas – galima tęsti Kalinausko pradėta darbą ieškant naujų šaltinių tam, kad būtų atstatytas pilnesnis vaizdas. Tačiau tą padaryti ko gero būtų įmanoma tik dirbant nestandartiškai. Spėčiau, kad žinių dabar jau verta ieškoti tik pas žmones. Kurių, kaip žinia, kasmet lieka vis mažiau ir mažiau.

Tad Knygos turinys paprastas, mums gerai pažįstamas iš Rudžiansko veikaliuko – data, to sezono čempionato organizavimo ypatumai trumpai ir vienos ar kitos Suvalkijos komandos pasirodymo tais metais rezultatai su trumpais komentarais. O kadangi metų daug – tai ir Knyga gavosi stora. Knygos gale – keistokas sąrašas Suvalkijos futbolui nusipelniusių žmonių su trumpom biografijom, keletas personalinių istorijų, papasakotų gan keistų giminystės kampu ir keletas lapų kai kurių Suvalkijos futbolui reikšmingų žmonių prisiminimų. Tiesa, pamiršau dar tai, kad knygon yra suvestos čempionatų, kuriuose dalyvavo kai kurios Suvalkijos komandos lentelės – pradedant nuo aukščiausios pakopos ir baigian viena žemesne. Ir jei manot, kad rašoma vien tik apie Sūduvą (ir šios komandos inkarnacijas kitais vardais) – klystate. Kaip minėjau, Knygoje dalyvauja ir aplinkinių miestelių komandos, ir vaikų futbolas, ir veteranai, ir dar šis bei tas.

Vertinimas. Tai – sunkiausia dalis. Sunkiausia dėl to, kad Knygą galima gan smarkiai kritikuoti, tačiau taip nesinori to daryti! Tačiau negaliu nekritikuoti. Tokia šio blogo misija – būti tuo prastos nuotaikos niurgzliu, kuriam visada viskas yra blogai. Iš kitos pusės – mano kritika nieko nekeičia. Negriauna mano džiaugsmo Knygą vartant, o ir pačios Knygos nekaip pakeisti negali.

Viltys ir tikėjimai. Atvirai pasakius, tikėjausi kiek kitokios Knygos. Dabar kai galvoju, tai nelabai galiu suprast, kodėl aš to tikėjausi – tam nebuvo jokių priežasčių. Tikėjausi Knygos-Istorijos, o ne Knygos-Statistikos Sąvado. Tikėjausi, kad Knyga bus panaši į tuos kelis puslapius smagių pasakojimų, kurių šiek tiek yra pradžioje ir šiek tiek – pabaigoje.

Statistika yra puiku, ypač kai jos niekur kitur negali rasti. Tačiau taip norisi žengti bent pora žingsnių nuo statistikos iki jos apibendrinimo. O tada jau visai netoli iki normalios istorinės knygos, o ne tik skaičių rinkinio.

Čia net ne kritika – tiesiog tokia buvo viltis. Galvojau – nutiks stebuklas. Bet kai matai, koks kiekis tos elementariosios statistikos surinkta, supranti, kokį pragarišką darbą nuveikė knygos autorius. Liūdna, nes normalioj padėty tokio darbo apskritai nereikėtų dirbt – būtų padorūs protokolų archyvai ar padorus ir nuolatinis nušvietimas spaudoje, kad surinkti statistiką galėtų ne tik keletą metų kruopščiai dirbęs istorikas, o kokį diplominį rašantis studentas. Tačiau kai viso to nėra, belieka eiti sunkiuoju keliu ir viską rankioti po kruopelytę.

Kritika: stilius, mokslas ir kitos smulkmenos. Čia akmenys ir į autoriaus, ir į leidėjų daržus. Knyga gan sunkiai vartojama, nes ji iš esmės egzistuoja, kaip ilgas teksto srautas. Kad ir kaip bevartytum, visiems labiausiai rūpi tai, kas liečia pagrindinę regiono komandą, tą, kuri šiandien vadinasi Sūduva. Tačiau autorius Sūduvos dalį suplaka į viena su vaikų, jaunių, veteranų ir draugiškų turnyrų istorijomis. Tad kiekviename skyriuje turi įtempti dėmesį, kad nepraleistum vietos, kurioje prasideda kalba apie svarbiausius knygos herojus.

Knygos skyreliai apskritai galėjo būti aiškiau atskirti. Mažų mažiausiai, juos buvo galima suskirstyti epochomis – prieškarinis, sovietinis, Nepriklausomybės laikų ir t.t. Ir ką jau ką, bet turinį derėjo sudėlioti padoriau – dabar jis taip sugrūstas į vieną puslapėlį ir taip giliai užkištas, kad kurį laiką galvojau, jog knyga apskritai turinio neturi.

Kitas, man visiškai nesuprantamas dalykas, yra nuorodų į šaltinius stoka. Suprantu, tai yra papildomas darbas – nėra paprasta prie kiekvienos citatos ar statistinio duomens dėti skaičiuką, vedantį prie leidinio, iš kurio informacija yra imta. Knygos gale pateiktas elementarus leidinių sąrašas šios problemos nesprendžia. Mums tos išnašos gal ir nesvarbios, tačiau tik jos būtų suteikę knygai mokslinės vertės. Juk dabar žmogui, norinčiam tęsti pradėtą darbą, iš esmės teks nueiti tą patį kelią renkant šaltinius, kokį nuėjo knygos autorius, nes kiekvienas padorus ir mokslinių ambicijų turintis rašytojas jaus pareigą patikrinti ir argumentuoti kiekvieną savo teiginį.

O kalbant apie pačius šaltinius mane nustebino tai, jog knygos autorius, atrodo, nelabai žino, kad egzistuoja toks dalykas, kaip internetas. Rašant mūsų laikų komandos istoriją pasitenkinti citatomis iš „Suvalkiečio“ ar „Miesto laikraščio“ yra nykoka. Juk bent kurį laiką internetinė futbolo žiniasklaida laikėsi visai padoriai – čia, o ne laikraščiuose buvo bandoma analizuoti lietuvišką futbolą, čia būdavo pokalbiai su žaidėjais ar treneriais, čia virdavo diskusijos ir apie čempionato formatus ar jame žaidžiančias komandas.

Na ir paprasčiausias redaktorius Knygai taip pat būtų pravertęs – tiesiog žmogus, kuris sąžiningai perskaitytų rankraštį. Tuomet nebūtų likę keistų vietų, kur aprašomos Sūduvos rungtynės, paminimi įvarčius mušę žaidėjai, tačiau kas buvo Sūduvos priešininkas taip ir neatskleidžiama. Dėl tokių klaidėlių ant autoriaus pykt negali – taip nutinka, kai stumdai didžiulius informacijos kiekius, tačiau jų knygoje galėjo ir nebūti.

Keletas greitų minčių pabaigai. Nors Knygos autorius labiau rūpinasi statistikos pateikimu, nei kokių nors išvadų darymu, kai kurie dalykai bėgant iš puslapio į puslapį švieste šviečia. Dalykai, padedantys geriau suprasti Lietuvos futbolo istoriją ir nelabai linksmą lietuviško futbolo padėtį šiandien.

Štai man pasirodė, kad mes visi nevalingai linkę kiek per daug pagarbinti tarybinių laikų Lietuvos futbolo sistemą. Mes dažnai sakome, kad sistema veikė gerai, todėl futbolas buvo pakankamai aukšto lygio. Deja, toks suvokimas yra greičiau noras sau įrodyti, kad Lietuvos futbole buvo ir geresnių laikų, nei teiginys, kurį būtų galima pagrįsti argumentais.

Vieną dalyką Gedimino Kalinausko knyga tikrai labai aiškiai parodo. Iš tikro profesionalaus futbolo Lietuvoje niekada nebuvo. Buvo keli padorūs klubai, kurie lošė įvairių pakopų sovietiniuose čempionatuose. Visos kitos komandos buvo labai toli nuo profesionalaus lygio. Kaip ir pati futbolo sistema.

Nebuvo pas mus iš tikro profesionalaus futbolo, broliai, nebuvo. Nuo pat futbolo atsiradimo Lietuvoje, futbolo organizacija buvo chaotiška. Čempionatų formatai buvo kaitaliojami kone kasmet, o futbolo biurokratai bei organizatoriai dažnai nesugebėdavo garantuoti net elementariausių profesionalaus futbolo elementų. Tad pasakykime tiesiai šviesiai – nuo pat atsiradimo Lietuvos futbolas su keletu išimčių buvo viena didelė Sekmadienio lyga. Ir padėtis rimčiau keistis ėmė tik mūsų laikais. Tad nėra ko pykti ant šiandieninės LFF. Palyginus su savo pirmtakais ji dirba tiesiog puikiai.

Knygos autoriaus nuolatinės dejonės dėl blogai pildomų arba apskritai nepildomų rungtynių protokolų yra tik smulkmenos. Į rungtynes neatvykstantys teisėjai, neatvažiuojančios komandos, iš kitų komandų nelegaliai „paskolinti“ žaidėjai – tokia lietuviško futbolo kasdienybė buvo visais laikais. Galų gale, „bankrutuojantys“ (kiek šį žodį galima vartoti kalbant apie sovietinisu laikus) klubai taip pat buvo gan dažnas atsitikimas. Profesionalizmas – dar vienas rimtas klausimas. Knygoje į šį klausimą nėra gilinamasi, tačiau iš vienos kitos citatos ar nuotrupos gali suprasti, kad tikrų profesionalų sovietinių laikų lietuviškam futbole būdavo nebent kokiam Žalgiry ar Atlante. Greičiau atvirkščiai – būdavo leidžiami oficialūs parėdymai, reikalaujantys, kad visi komandų žaidėjai būtų įdarbinti normaliuose darbuose. Ir net jei jie ten menkai ką bedirbo, toks profesionalizmo slėpimas yra klasikinis gemalo stadijoje esančių futbolo sistemų bruožas. Juk kai reprezentacinėje komandoje lošia ją remiančio fabriko direktorius (ne dėl to, kad direktorius, o dėl to, kad gerai futbolą žaidė) yra akivaizdu, kad klubas yra labiau mėgėjiškas, nei profesionalus.

Štai pažiūrėkime, kokia istorija nutiko 1986 metais Sūduvai lošiant Tiesos taurės ketvirtfinalyje. Cituoju: „Ketvirtfinalio rungtynės Kaune su Inkaru pirmojo kėlinio pabaigoje, esant rezultatui 1:1, buvo nutrauktos, nes susižeidė vienas kapsukiečių, o medicinos darbuotojo nebuvo. Pergalė buvo įskaityta „Sūduvai“. Ir toks atvejis buvo ne vienas – o juk laikai neseni, ne koks pokaris. Tad galime būti atlaidesni šiandienos lietuviškam futbolui – jis dar tik eina profesionalėjimo keliu ir iki kelionės tikslo dar liko ne vienas kilometras ir ne vieneri metai. Galų gale, apie padoresnes profesionalizmo apraiškas apskritai galime kalbėti tik žvelgdami į pastaruosius dešimtį metų.

Štai tiek istorijų apie Knygą. O dabar – pirmyn į knygynus šito mums visiems labai svarbaus reikalo pirkti ir guldyti namuose šalia Biblijos. Beje, knygą galima taip pat parsisiųsti paštu – tad ji lengvai gali būti pasiekiama ir tiems, kuriems Marijampolė nėra gimtasis miestas. Paspaudę štai čia rasite nurodymus, ką reikia daryti norint knygą pirkti šiuo būdu.

Komercinis futbolas II

Dar filmų. Šitą, manau, visi esat girdėję – net ir aš originalą kažkada buvau įmetęs. Tiesiog neseniai buvo proga surast ir daugiau serijų – tai ir dalinuos jomis visomis. Reikalo užsakovas – PUMA. Pradžia, kaip suprantu, Anglijoj. Tęsiniai – šen bei ten.

Pirmas, angliškas.

Antras angliškas.

Vokiškas.

Prancūziškas.

Itališkas.

Knyga: Modern Football Is Rubbish

mfr-1

Ech… myli tie anglai futbolą. Mėgsta apie jį pakalbėti ir netgi smagiai parašyti. Ant smūgio pervariau visai naują rašliavą iš ūkanotų salų. Užverčiau paskutinį, 218 puslapį ir supratau – gaila, kad toji knygiūkštė taip greitai pasibaigė. Gaila, nes tema – šiuo metu labai smagi, parašyta lengvai ir su krūvom humoro, o ir pati knygos struktūra – tiesiog tobulai tinkanti šiuolaikiniam žmogui, prie knygos galinčiam prisėsti priešokiais, karts nuo karto.

Labai į temą tokius skaitalus skaityti šiandien, kai lietuviškas futbolas beviltiškai blaškosi, mėgindamas suvokti, kas jis toks yra ir kaip viskas pas mus turėtų atrodyti. O ir diskusijos apie futbolą pas mus vyksta dažnai taip, kad atrodo, jog šis žaidimas buvo išrastas prieš 5 metus. Todėl ir smagu paskaityti mintis žmonių iš šalies, kurioje futbolas – gerokai per šimtmetį persiritęs senukas, matęs ir šilto, ir šalto.

Apie autorius daug žinių nėra. Faktas, kad abu jie – energingi futbolo mylėtojai. Abu studijavo istoriją, tačiau vienas šiandien dirba dizaineriu, o kitas – restorano vadybininku. Nick Davidson jau yra vieną knygą parašęs, bet abejoju ar mes ją skaitysim – nes ji yra skirta jo mylimam Watford klubui. Trumpai apie juos pasiskaityti galima knygai skirtame tinklapyje. Nors ir to skyrelio humorą supras tik tas, kas knygą jau bus skaitęs.

Knygos temą puikiausiai nusako pavadinimas. Iš vienos pusės – tai yra knyga apie tai, kas yra šiuolaikiniame futbole blogo. O tam blogiui nustatyti autoriai naudoja vieną paprastą įrankį – nostalgiją. Šiandien yra taip ir tai yra blogai, nes anksčiau buvo priešingai ir tai buvo akivaizdžiai geriau.

Knygą persmelkusi nostalgija yra šioks toks slenkstis, kurį turi peržengti tokių šalių kaip Lietuva skaitytojas. Nemažai specifinių dalykų, apie kuriuos čia rašoma, mums nėra žinomi. Kai kurie jų būdingesni Vakarų futbolui, kiti – dar siauresniu keliuku veda prie to, kas egzistavo tik Anglijoje. Faktas, kad švelniais jausmais persmelktas skyrelis apie kokį nors aštuntame dešimtmetyje egzistavusį vaikams skirtą futbolo komiksą mums yra totaliai nesuvokiamas.

Bendresnio pobūdžio nostalgija taip nėra lengvai sukramtoma. Mes nelabai kur tos nostalgijos galime ieškoti. Lietuviškas futbolas vis dar keliais dešimtmečiais atsilikęs nuo to, ką knygos autoriai vadina „modern football”, o prisiminti mums nelabai yra ką. Nebent minias, besistumdančias prie Žalgirio stadiono Vilniuje prieš eilines TSRS čempionato rungtynes. Taip, tuomet būdavo gerai. Tie, kam yra tekę buvoti tų laikų Žalgirio stadione žino, ką reiškia žiūrėti futbolą, kai tavo komandos priešininkas yra Priešas visais įmanomais, tiek sportiniais, tiek politiniais ar šiaip visuomeniniais lygmenimis (turiu omeny, pavyzdžiui, Maskvos Spartaką ar Minsko Dinamo). Tik visi mes puikiai suvokiame, jog tie „geri” laikai nebesugrįš ir kažin ar atsirastų bent vienas blaivaus proto žmogus, kuris to norėtų. Kad ir kokie futbolo maniakai būtume, vis tik geros futbolo rungtynės ir valstybės nepriklausomybė yra nesulyginami dalykai. Taip kad atsispirti lyg ir nėra kur. Juolab, kad skaitant komentarus apie šiandienines Žalgirio batalijas, yra akivaizdu, kad to klubo istorija groja toli gražu ne visiems. Kad ir kaip man būtų keista, bet daugumai Žalgiris – eilinis A lygos klubas. Lyg istorija būtų prasidėjusi tik 1990.

Tačiau Nickas ir Šonas rašo taip lengvai ir smagiai, kad visus dalykus, kurių neesame išgyvenę, lengvai prašoki. Jie netrukdo džiaugtis kitais skyriais, kuriuose dėstomos mintys yra suprantamos ir aiškios. Keliaudamas iš puslapio į puslapį, pradeda įsijaust ir į tą britišką požiūrį į futbolą, kuris yra pagrindinis šios knygos siūlas.

Požiūris rimtas, gilus, pakaustytas istorijos, teorijos ir šiandienos reikalų puikaus išmanymo. Ir, tuo pat metu, kiaurai persmelktas humoro. 

O knygos struktūra tiesiog tobula. Kaip jau rodo pavadinimas, čia buvo pasirinktas abėcėlinio temų išdėstymo kelias. Tačiau autoriai šios taisyklės griežtai nesilaiko. Abėcėlei paklūsta skyrelių pavadinimai. Tačiau jie tokie vaizdingi, kad jokiai aiškiai suvokiamai logikai nepasiduoda. Belieka tiesiog keliauti iš skyriaus į skyrių. Tačiau nuo to tik smagiau. Gali knygos pora dienų į rankas nepaimti, tačiau prie jos sugrįžęs nejausi jokio diskomforto dėl to, kad pamiršau siužeto seką. Gali netgi skaityti atsiversdamas bet kurį puslapį – kiekvienas fragmentas yra savarankiškas, su aplinkiniais praktiškai nesusijęs ir prie likusios knygos jungiasi tik bazinės temos – „kaip buvo gerai anksčiau ir kaip yra nelabai gerai šiandien.

>>>

Knyga prasideda ne kuo kitu, o tiesiu spyriu į FIFA klyną. Pradeda nuo žiemą vykstančios Afrikos tautų taurės ir Europos didžiųjų klubų spaudimo kelti šias varžybas į kitą laiką, nes jiems vidury sezono į savo rinktines tenka paleist nemažai žaidėjų. FIFA jau pareiškė norą, kad toji afrikietiška taurė nuo 2016 metų būtų iš žiemos perkelta į birželį, kai dauguma Europos superklubų ilsisi. Afrikai žaisti vasarą būtų absurdas, nes tam tuomet trukdo įvairios klimato problemos. Vyrukai šaiposi ir iš klubų, ir iš FIFA, primindami labai įdomų faktą. Pasirodo, pirmasis Afrikos tautų futbolo čempionatas buvo surengtas 1957 metai – trimis metais anksčiau, nei įvyko pirmasis atitinkamas Europos čempionatas. Tai ar iš tikro turi Afrika taikytis prie Europos superklubų pageidavimų?

Panašiai dėliojasi ir dauguma kitų knygos skyrelių. Nagrinėjama ne tik šiandieninė problema, bet ir jos istorinis kontekstas, kuris ir parodo, jog dabartinio futbolo biurokratai yra linkę dažnai priimti klaidingus sprendimus.

Didžiausias mano džiaugsmui knyga baigiama dviejų „Z” skyreliu, skirtu Zinedinui Zidanui. Kiekvienas, futbolo besidomintis bent penkerius metus iš karto supras, kad čia bus kalbama ne apie šio futbolininko sugebėjimus, o apie vieną vienintelį smūgį (galva), kuriuos jis skambiai užbaigė savo karjerą. Tiesa, knygos autoriai pernelyg nesigilina į šį faktą. Jie tiesiog pasijuokia iš viso po tų rungtynių kilusio šaršalo ir primena, kad šis futbolininkas tikrai nebuvo angeliukas, o toji raudona kortelė, gauta Pasaulio čempionato finale buvo 14 per jo karjerą. Galų gale, juk tas šaršalas iš esmės ir lėmė, kad Zidanas vis dar prisimenamas. Aš būčiau linkęs tą faktą labiau sureikšminti. Aš sakyčiau, kad tai apskritai buvo vienas įspūdingiausių pastarojo dešimtmečio futbolo nutikimų – ypač turint omeny kontekstą. Juk tai buvo didžiausios pasaulio futbolo šventės aukščiausias akcentas, kurį per teliką matė milijonai. Man tai buvo ne tik įvykis, bent truputį atgaivinęs šiaip jau žvėriškai nuobodų čempionatą (kur buvo daugiau kalbos apie tai, kokias premijas savo žaidėjams moka valstybės, nei apie patį futbolą) ir vienas iš smagiausių smūgių į šiuolaikinio futbolo pilvą (o čia jau turiu omeny tą „turtą”, kurį Zidanas ir jo komanda prarado kartu su jam parodyta raudona kortele). Tuo tarpu čia aprašomos knygos autoriai ir šį skyrelį, ir visą knygą pabaigia dar vienu biurokratiniu futbolo anekdotu. Ko gero tik FIFA galėjo paskirti trijų rungtynių diskvalifikaciją žaidėjui, kuris jau buvo paskelbęs apie savo profesionalios karjeros pabaigą!

Štai tokie yra kraštiniai šios knygos taškai. O tarp jų – daugybė įdomybių. Paminėsiu keletą jų, tas, kurios ir mums gali būti įdomios ir kurios turi potencijos plėsti ir lietuvišką futbolo suvokimą.

Taigi, pradedu. Be didelių komentarų. Metu jas jums, o jūs galvokite patys. Kaip ir knygoje, šie fragmentai išdėlioti atsitiktine tvarka. Net abėcėlinio principo nebeliko – juk verčiant iš vienos kalbos į kitą daug kas keičiasi.

>>>

Žvaigždės. Kadaise mylimas futbolistas gyveno taip, kaip ir jį garbinantis komandos gerbėjas, kuris vis dar turėjo galimybę sutikti futbolistą savo rajono parduotuvėje. Faktas akivaizdus, visiems žinomas ir tiesiai šviesiai kalbantis apie abejotinus šiuolaikinio futbolo finansus – nuo žaidėjų algų iki bilietų į rungtynes. Be abejo, kalba čia eina apie Angliją, Italiją, Vokietiją, Ispaniją… Tikrai ne apie Lietuvą. Galime džiaugtis, kad šia prasme gyvename akmens amžiuje. Taip, kai kurie futbolininkai uždirba daugiau nei mes. Bet tas „daugiau” ne toks jau ir didelis (nors  marijampoliečiais stadione ir mėgsta aptarti vieno ar kito komandos lyderio mėnesinę algą). O ir apsauginiai mūsų žaidėjų nesaugo – aš vis dar prisimenu vienas iš šių metų draugiškų rungtynių Marijampolės manieže, kur, turėdamas drąsos bei įžūlumo, galėjai laisvai pasišnekučiuoti ne tik su visomis Sūduvos ar FBK komandomis, bet ir su Lietuvos rinktinės treneriu bei abiejų komandų prezidentais.

>>>

Pralinksmino mane skyrelis apie futbolininkų autobiografijas. Taip, tai ir vėl yra dalykas, kuris Marijos Žemėje neegzistuoja. Buvo laikai, sako autoriai, kai žaidėjas kantriai sulaukdavo savo karjeros pabaigos ir tik tada pradėdavo galvoti apie knygą. Dabar gi, piktinasi jie, vidutinis autobiografiją leidžiančio futbolininko amžius yra 24-eri metai (ir tuoj pat linksmai prisipažįsta, kad spėjo „iš akies”). O pralinksmino mane dešimt taisyklių, kurios, anot autorių, gali būti pastebimos visose vidutinio lygio dvidešimtmečių „autobiografijose”. 1. Žaidžiau futbolą gatvėje (daug). 2. Patekau į mokyklą. Mokyklos nemėgau. Buvau mokyklos komandos kapitonas. Įmušiau 376 įvarčius per vieną sezoną. 3. Iš mokyklos mane išmetė. 4. Patekau į vietos komandos dublerius. 5. Prasimušiau į pagrindą. 6. Prasimušiau į Anglijos rinktinę. 7. Susiradau visuomenėje garsią merginą.  8. Nuėjau „į kairę” ir buvau pagautas.   9. Neįmušiau 11 m budinio ar gavau raudoną kortelę Pasaulio čempionato finale. 10. Pasirašiau šešių nulių vertės kontraktą su leidykla.

Beje, į tą patį puodą autoriai sumeta ir pastarąjį dešimtmetį madingas ir gausiai leidžiamas knygas apie futbolo finansinius reikalus. Knygos greičiausiai yra puikios, sako jie. Tik mes nė vienos jų neskaitėme, priduria. Nes nereikia būti ekonomikos profesorium, kad pasakytum, kas yra blogo su šiuolaikiniu futbolu. Pinigams jame suteiktas pernelyg reikšmingas vaidmuo.

Komandinės maudynės. Čia maudosi Ipswich Townas 1938 metais. Foto iš David Goldblatt knygos "The Ball is Round. A Global History of Football"

Komandinės maudynės. Čia maudosi Ipswich Townas 1938 metais. Foto iš David Goldblatt knygos "The Ball is Round. A Global History of Football"

Prajuokino mane ir dar vienas nostalgiškas knygos autorių prisiminimas, mums ko gero apskritai nesuvokiamas. Bendros futbolistų maudynės po rungtynių. Šiais laikais niekas kartu nesimaudo, tačiau, kaip su šypsena rašo knygos autoriai, kadaise vaikai futbolininkais svajojo būti ir dėl to, kad kartą per savaitę su komandos draugais galėtų įlįsti į didžiulę vonią. Niko ir Šono teigimu – didžiulė bendra vonia buvo tas dalykas, apie kurį kadaise vaikai ilgai kalbėdavo, grįžę iš ekskursijos po Vemblio stadioną.

Toliau. Štai mes skundžiamės, kad aikštės mūsų stadionuose prastos. Arimais jas vadinam. Raudonuotam iš gėdos, kai į svečius atvažiavę prancūzai ar italai rauko savo nupudruotas nosytes lietuviškus grumstus stadionuose spardydami. O va štai Nikas ir Šonas su meile ir nostalgija prisimena tuos laikus, kai žalios ir gražios žolės Anglijos stadionuose būdavo tik pora pirmųjų čempionato turų (primenu, čempionatas ten vis dar prasideda rudeniop ir trunka visą žiemą). O paskui prasidėdavo žaidėjų bei komandų išbandymai purvu. Purvas dažnai sulygindavo komandų pajėgumus, tačiau, kaip tikina Nikas bei Šonas, tikrieji futbolo genijai mokėdavo savo talentą parodyti ne tik ant išpuoselėtos žolytės, bet ir giliame purve. Futbolas be žolės, jie sako, atskirdavo tikrus vyrus nuo berniukų. Neplėtosiu šios temos, nors ji ir yra įdomi. Idealiai žalia žolytė (ir niekam jau neberūpi – dirbtinė ji ar tikra) yra ko gero vienas iš ryškiausių bruožų, skiriantis kapitalistinį, modernųjį futbolą nuo to, kuris vis dar lošiamas tokios valstybėse kaip mūsų. Tai gal neverta ašarų lieti dėl tų prastų aikščių? Juk visi tylomis džiaugiamės, kai burtai lemia stipriausiems mūsų rinktinės priešininkams į Lietuvą atvykti lapkritį ar kovą. Gal dar pasidžiaukime kurį laiką futbolu ant tokių aikščių, kokios buvo daugiau nei šimtmetį naudojamos. O tada jau persikelkime ant šiuolaikiško žolės parketo.   

Tokio futbolo ilgisi knygos autoriai. Nieko kito nebeliko, kaip parodyti knygos viršelį iš arčiau.

Tokio futbolo ilgisi knygos autoriai. Beliko, kaip parodyti knygos viršelį iš arčiau.

Nors dažniausiai šie vaikinai gręžia galvas atgal ir žvalgosi, kaip buvo gerai prieš 20 metų, kartais jie mesteli žvilgsnį ir į ateitį. Pavyzdžiui, štai kokią FIFA  reformą jie siūlo. Reformos esmė – sugrąžinti futbolą į FIFA. Jei futbolo reikalus sprendžia beveidžiai biurokratai, kodėl gi neatidavus šio darbo į žmonių, kurie iš tikro yra žaidę futbolą rankas? Blogiau vis viena nebus. O kad taip atsitiktų, knygos autoriai siūlo įvesti privalomą uniformą visiems FIFA tarnautojams. Be abejo, toji uniforma – futbolininko apranga, kuri turėtų rodyti kokiame klube vienas ar kitas FIFA tarnautojas pasiekė futbolo aukštumų (tai gali būti mokyklos komanda, arba kokios nors legendinės rinktinės uniforma, kaip nutiktų Mišelio Platini atveju). Futbolas, knygos autorių manymų, turėtų būti ir esminis sprendimų priėmimo įrankis. Kyla klausimas? Tuoj pat besiginčijančios pusės pasidalina į dvi komandas ir futbolo aikštėje išsiaiškina, kas yra teisus. Beprotybė? Gal ir taip. Tačiau šiandieniniai futbolo valdininkai taip pat labai dažnai elgiasi kaip žmonės, kuriems rūpi viskas, tik ne futbolas.  

>>>

O tada Nikas ir Šonas paleidžia pora jumoristinių strėlių link Nicko Hornbio, kurio knygą Fever Pitch turėjau garbės ir aš šiame bloge aprašyti. Abu vaikinukai pripažįsta, kad 1992 metais išleista knyga – viena geriausių apie futbolą. O Nicką kaltina stipriai prisidėjus griaunant darbininkiškas futbolo tradicijas ir prigimtį. Po šios knygos, anot Niko ir Šono, futbolu susidomėjo viduriniosios klasės atstovai ir visokio plauko inteligentai. Staiga tapo nebegėda ne tik eiti į futbolą, bet ir viešai kalbėti apie meilę jam. Ši viduriniosios klasės meilė futbolui, taip netikėtai tapusi vieša, žengė koja kojon su bendra futbolo komercializacija. Vidurinioji klasė buvo ta, kuri turėjo pakeisti tradicinius futbolo lankytojus darbininkus tuomet, kai pastariesiems tapo nebeįkandamos bilietų kainos. Gal ir taip, gal ir ne. Sunku pasakyti, kiek Nikas su Šaunu čia kalba rimtai, kiek juokauja. Greičiausiai – per vidurį, kaip ir visur kitur šioje knygoje. Faktas yra vienas. Istoriją studijavusius ir visai padorius darbus turinčius šios knygos autorius kažin ar pavadinsi darbininkų klasės atstovais…

>>>

Antroje knygos pusėje pagaliau ateina Čempionų lygos eilė. Sunku būtų patikėti, kad šis euroturnyras galėtų būti neužkabintas tokioje knygoje. Kaip visada – pradžiai truputį istorijos. Gal kai kam ji žinomą, o man buvo nauja ir naudinga (nes anksčiau net į galvą neatėjo imti ir domėtis, kaip atsirado šiame pasaulyje Čempionų lyga). Taigi, nuo 1955 iki maždaug 1991 buvo žaidžiama Europos taurė, kuriame dalyvavo šalių čempionai. Naudotas paprastas principas „laimi – eini toliau”. Vėliau prasidėjo eksperimentai, atsirado grupiniai turnyrai (o kaip kitaip surinksi daugiau pinigų stadionuose ir iš televizijos?), turnyras oficialiai buvo pavadintas Čempionų lyga (1992-93) ir galų gale 1997-98 įvyko didysis lūžis – kai kurioms šalims buvo leista į turnyrą siųsto po dvi komandas. Čempioniško principo nebeliko. O komandų pasirodymą ankstyvosiose turnyro stadijose ėmė lemti ne tuometiniai pasiekimai, o UEFA įvesta koeficientų sistema (žinome ją, kiekvienas metais mėginam suprast, kaip ten viskas skaičiuojama). Sportinis principas iš esmės buvo nužudytas. Ir kadangi knygos autoriai nesitiki jokių pokyčių (Platini siūlymas sumažinti kai kurių šalių Lygoje dalyvaujančių komandų skaičių iki trijų sukėlė didžiulį pasipiktinimą), siūlo siųsti galinguosius Europos klubus velniop ir įkurti jiems kokią nors Europos Super Lygą. Tegul žaidžia ten ir nekliudo normalioms komandoms grįžti prie padoraus sportinio principo. Svajoja gi tie vyrukai ir vėl savo tėvynėje pamatyti kokią Crevena Zvezdą ar Steaua.    

>>>

O ar prisimenat vimpilus, kuriais kadaise apsikeisdavo komandų kapitonai prieš teisėjui metant monetą? Galvojau ir nelabai prisiminiau ar pas mus dar tos tradicijos laikomasi. Lyg ir pamenu, kad eurotaurėse Sūduvos kapitonas kažką davė priešininkui, bet gali būti, kad ir klystu. Kaip bebūtų, Nikas ir Šaunas, pripažindami, kad vimpilai buvo totaliai beprasmiški, vis viena apgailestauja, kad jie išnyko iš šiuolaikinio futbolo. Beje, vieną tokį iš Sūduvos pusės visai netyčia aptikau ybėjuje. Pardavinėja jį lenkas. Įdomu, iš kur jis gavo?

O jei nereikia vimpilo, gal norėtumėte komandos marškinėlių? Anglai gali piktintis dėl to, kad normalios komandos oficialūs marškinėliai kainuoja apie 40 svarų. Pusantro šimto litų, kitaip tariant. Kodėl? Nes tai yra tokie pat aukščiausios mokslinės kokybės, ypatingu būdu prakaitą sugeriantys marškinėliai, kuriuos futbolininkai vilki aikštėje. Kam vis to reikia? Juk šie marškinėliai skirti vaikams ir alų mėgstantiems apkūniems vyriokams. Tai štai ir klausia knygos autoriai – kam pirkti oficialius, jeigu lygiai taip pat atrodančius už keturiskart mažesnę sumą gali įsigyti tame pačiame ybėjuje. Na ir kas, kad jie pasiūti Tailande. Aišku, anglai gali piktintis kainomis. O mums belieka piktintis, kad komandos marškinėlių apskritai įsigyti neįmanoma. Pernai berods pardavinėjo Sūduvos atributiką vienoje kanceliarinių prekių parduotuvėje (!!!!). Teko joje lankytis šiemet. Nebuvo nieko ir pardavėjos neryžtingas „galima užsakyti” manęs neįtikino. Beje, kitoje vietoje autoriai siūlo panašiu būdu spręsti ir šiandieninių komandų marškinėlius bjaurojančių logotipų problemą. Jiems gerai – jie turi pakankamai firmų, kurios gamina istorinius, senuosius komandų marškinėlius. Jiems gerai… Gal kas žinot, kaip atrodė Sūduvos marškinėliai prieš 20 metų? Aš nežinau, nors sužinoti labai norėčiau. Ir mielai įsigyčiau kopiją marškinėlių, kuriais 1975 metais Sūduva laimėjo bronzos medalius. Jaučiu, net tuos 40 svarų sumokėčiau.

>>>

Nikas bei Šonas pamurma ir ant šiandieninių komandų, kuriose – kelios dešimtys žaidėjų. Ir primena, kad prieš 40 metų Liverpulis tapo Anglijos čempionu, viso turnyro metu turėdamas tik 14 žaidėjų. Taip pat primena vieną tos komandos futbolistą, kuris iš eilės, nė vienų nepraleisdamas, sužaidė 365 rungtynes. Tai yra aštuoni sezonai. Aštuoni sezonai ir nė vienų praleistų rungtynių. Šiandien yra kitaip dėl to, kad mūsų laikų žaidėjai trapūs lyg krištolas, spėja knygos autoriai. Jie visada yra traumuoti. Sunku šiandienos komandose rasti žmonių, kurie atlaikytų visą sezoną be traumų. Ar jie teisūs? Galbūt. Koks skirtumas, galų gale.

>>>

Be abejo, knygos autoriai pasisako ir už stovimas tribūnas. Ar jie yra kokie ultros? Juk to galėtum tikėtis iš panašius pageidavimus reiškiančių žmonių modernaus futbolo laikas. Kas dar norėtų per rungtynes stovėti, kai galima patogiai pasėdėti? Paprastai teigiama, kad stovimos tribūnos išnyko saugumo sumetimais (čia, be abejo, prisimenama Hilsboro tragedija, kai stadione žuvo 96 Liverpulio gerbėjai – atrodo, kad nėra įmanoma parašyti Anglijoje knygą apie futbolą ir nepaminėti to įvykio). Tačiau autoriai iškart primena Bundeslygą, kur stovimos tribūnos egzistuoja iki šiol (nežinau, netikrinau, belieka autoriais pasitikėti). Kitaip tariant, vokiečių čempionate stovėti tam skirtose tribūnose yra legalu. O esmė tame, kad nemažai stadionų turi lengvai montuojamų kėdžių sistemas, kurios leidžia per kelias dienas stovimas tribūnas užpildyti kėdėmis ir taip atitikti UEFA tarptautinius reikalavimus. Kodėl knygos autoriai balsuoja už saugias stovimas tribūnas? Todėl, kad tai tiesiogiai įtakoja atmosferą stadione ir sudaro sąlygas didesniam žmonių kiekiui patekti į rungtynes – tose tribūnose jų telpa daugiau, o bilietai paprastai kainuoja mažiau.  

>>>

Mes keletą metų piktinomės tuo, kad A lygos rungtynės buvo žaidžiamos darbo dienomis. Gerai jei vakare, bet juk žaisdavo ir vidurdienį. O štai Alanas su Šonu piktinasi, kad šiais laikais apskritai neaišku, kad futbolo rungtynių gali tikėtis, nes jų laiką sprendžia televizijos. Amžiną atilsį tiems laikams, kai visas futbolas Anglijos vykdavo arba trečia valandą šeštadieniais, arba 19.30 / 19.45 val. trečiadieniais. Net jei oficialusis tvarkaraštis sudaromas padoriai, vėliau dėl TV užgaidų jis stumdomas bet kaip. Gerai šie du vaikinai sako – „futbolas nėra hobis, tai – religija. Todėl tikintieji turėtų visada kuo tiksliau žinoti, kur ir kada jie gali pagarbinti futbolo dievus.

>>>

Ir nors tokius trumpučius pasakojimus būtų galima tęsti ir tęsti, aš vis tik viską užbaigsiu. Juk reikia kada nors baigti… Baigsiu optimistine gaidele, kurią į knygos pabaigą pagaliau pagavo ir jos autoriai. Jei žiūrėtume, ką kalba žiniasklaida, mintija Nikas ir Šonas, atrodytų, kad Anglijoje tėra viena lyga. Tačiau tai yra juoda netiesa. Anglijos yra apie 80 įvairaus rango lygų (bent taip jau teigia knygos autoriai). Aišku, čia patenka ir visos vietinės lygos, tačiau  – tame ir esmė. Mat knygos autoriai ne tik primena, jog vis daugiau žmonių atsisako šiandieninio „didžiojo” futbolo spektaklio ir ima ieškoti nedidelių, žemose lygos žaidžiančių vietinių klubų. Todėl, kad ten šiandien yra įdomiau. Knygos autoriai primygtinai siūlo „išbandyti” būtent tokį futbolą, garantuodami, kad ten niekas iš žiūrovo 40 svarų už įėjimą tikrai nepaims.

>>>

Štai tokia ta knygutė. Išvadų nebus, nes ir knygos autoriai jų nedaro. Išvadas galima pasidaryti ir pačiam.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,182,591 hits