Archive for the 'Lff taurė' Category

LFF TAURĖ: SŪDUVA 2:3 ŽALGIRIS

LFF-Taure-Suduva-2-3-Zalgiris

 Jūsų dėmesiui – Tomas Radzinevičius ir Paulius Jakelis. 

Į šių rungtynių transliacijos pradžią vėlavau ir bijojau, kad būsiu praleidęs Sūduvos įvartį. Kažkokia nuojauto tokia buvo. Įsijungiau – ir lengviau atsidusau. Įvarčių dar nebuvo, aikštėje vyniojosi gan ramus ir tvarkingas futbolas. Žalgiris lyg ir atrodė solidžiau, tačiau nerimauti lyg ir nebuvo ko. O tada, girdžiu, rungtynių komentatorius sako: “kamuolys perduodamas Puzarai…” ir iš nustebimo pakeliu antakius. Susirandu komandų sudėtis ir negaliu patikėti savo akimis: nėra Chveduko, Šoblinsko, Ugge, Baranovskio, Russo, Martinezo, Bagdanavičiaus. Vietoj jų – Puzara, Snapkauskas, Isoda, Kiselevskis, Kovačevičius, Grigaravičius. Kai kurie iš jų pastaruoju metu buvo atsarginiai, kai kurie iš jų apskritai retokai aikštėje pasirodydavo.

Kai visa tai įvertinau – nusiraminau. Tokia Sūduvos sudėtis galėjo reikšti tik vieną. Sūduva nusprendė taurės turnyrą traktuoti kaip antraeilį ir esminius sezono tikslus spręsti šeštadienio rungtynėse su Kruoja. Stebėtis tokiu komandos sprendimu buvo galima – juk iki šiol Audrius Ramonas kalbėjo priešingai. Visą laiką neigdavo bet kokias matematikas ir kalbėdavo tik apie maksimalius tikslus kiekvienose konkrečiose rungtynėse. Šį kartą nutiko kitaip. Nutiko – tai nutiko. Ir jei Sūduva nusprendė pataupyti jėgas, tai ir mes galima pataupyti savo nervus.

Tada įvyko tai, ko nesitikėjo niekas. Nei mes, nei patys Sūduvos žaidėjai. O labiausiai – Žalgiris. Du identiški įvarčiai per pora minučių visus – ir stadione, ir prie kompiuterių ekranų – pasiuntė į visišką nokautą. Tomas Radzinevičius, iš esmės prisidėjęs prie abiejų įvarčių, dar kartą parodė, ką jis gali, kai lošia maksimalia pavara. Tačiau kalbėti verta ir apie Sūduvos emocinę jėgą, kurią matyti norėtųsi gerokai dažniau. Kaip bebūtų – pirmo kėlinio antroji pusė parodė potencialą, kurį turi Sūduva. Netgi lošdama antra sudėtimi prieš geriausią sudėtį turinčius visiškus Lietuvos čempionus.

O va Žalgiris po tų dviejų įvarčių atrodė tiesiog košmariškai. Taip, per pora minučių gauti du įvarčius nuo silpnesnės komandos yra iššūkis, tačiau juk tai – Žalgiris, ne Banga ar Dainava. O va Žalgiris per akimirką virto komanda, panašia į praeito turo Ekraną – spardančia kamuolį bet kur ir klystančia lygiose vietose. Jei Sūduva būtų sugebėjusi žaisti ramiau, racionaliau ko gero būtume pamatę dar pora įvarčių į Žalgirio vartus. Bet nieko nepadarysi – sunku tikėtis kad, komanda varytų ir ant maksimalios emocijos, ir racionaliai vienu metu. Ypač, kai ji žaidžia antra sudėtimi. Taigi, Sūduva toliau varė maksimaliai, išvaistė keletą gerų progų ir užtikrintai baigė pirmą kėlinį.

Antras kėlinys prasidėjo panašiai. Žalgiris lyg ir bandė spustelėti, tačiau ir vėl ėmė palikti skylių gynyboje. Sūduva ir vėl galėjo pora kartų mušti, tačiau nemušė, nes įmušti norėjo pernelyg stipriai. Žaidimas pamažu išsilygino, o tada nutiko kažkoks 11 metrų baudinys. Nelabai matėsi, kas ten įvyko, tačiau situacija nebuvo nei pavojinga, nei aiški. Na bet kaip sakė rungtynių komentatoriai – teisėjas buvo čia pat, todėl matyt kažkokią pražangą įžvelgė.

Po šio įvarčio viskas stojo į racionalias vėžes. Sūduvos įkarščiai baigėsi, o Žalgiris ėmė taikyti “spardom į kojas ir daužom alkunėm į snukius” taktiką gynyboje, dar kartą įrodančią stipriausio Lietuvos klubo psichologinį nebrandumą. Traumuoti silpnesnius kolegas yra paprasčiausiai negarbinga. Todėl nederėtų stebėtis, kad į rungtynių pabaigą ir mūsiškiai kolegas iš Vilniaus mažumą apspardė – kaip šauksi, taip ir atsilieps.

Kadangi su pirmuoju Žalgirio įvarčiu baigėsi ir mūsiškių įkarštis, į žaidimą grįžo antroji Sūduvos sudėtis. Pasipylė kvailokos klaidos ir netikslumai, kurie žlugdė žaidimo procesus. 3-4 atakas užbaigiantys netikslūs perdavimai komandą išmuša iš ankstesnio ritmo ir jį susigrąžinti tampa labai sunku.

Kas buvo po to – galim pamiršt. Čia ir vėl norisi pacituoti komentatorius: jau buvo nebesvarbu, kiek įvarčių praleis Sūduva. Mūsiškiai praktiškai nustojo gintis – paliko gynyboje dar mažiau žmonių ir ėjo va bank. Tačiau puolimą griovė netikslumai, o minimalus gynėjų skaičius leido Žalgiriui ir vėl pasijusti “čempioniškai”. Kur gi nežaisi čempioniškai, kai jau niekas komandoje nebesigina?

Vienžo, rungtynės buvo puikios. Sūduva, išleidusi antrą sudėtį, iš šių rungtynių išspaudė viską, kas tik buvo įmanoma išspaust. Tik pagirt galima Sūduvos atsarginių suolą už tai, kas prieš galingiausią Lietuvos klubą, žaidusį stipriausios sudėties, kovojo kaip lygūs su lygiais. Tiesą pasakius, rungtynių pradžioje pamačius Sūduvos sudėtį, buvo galima tikėtis pralaimėjimo žymiai solidesniu skirtumu. Be jokių pirmavimų ir įkarščių. Na o Žalgiriui belieka palinkėti pusfinalyje negauti Šilo, nes Gytis Urba juos sudoros!

Dėkoju komandai už suteiktas emocijas. Dėkoju Tomui Radzinevičiui už tai, kad šiandien buvo tikras komandos kapitonas. Turim pora dienų poilsio. O tada – ir mes, ir komanda vėl grįšim į Marijampolės stadioną.

Laukiam: LFF taurės ir Žalgirio

LFF-Taure-Suduva-Zalgiris

Žalgiris trečią kartą atvažiuoja į Marijampolę. 

Štai taip – Sūduvai šiais metais liko ketverios rungtynės – dvi dėl kurių galime būti ramūs ir dvi dėl kurių verta nerimauti. Ramūs galime būti dėl rytojaus rungtynių su Žalgiriu ir dėl savaitgalio kovos su Kruoja. Nerimauti verta dėl paskutinių lygos žaidimų prieš Dainavą ir Granitą.

Taip, jūs viską teisingai supratote. Tai nėra klaida. Šiais metais kaip niekad Sūduva sugeba esminiais momentais sužaisti prieš rimčiausius priešininkus. Du pralaimėjimai Kruojai lyg ir leistų tuo suabejoti, tačiau rimčiausi Sūduvos praradimai ir prasčiausia forma buvo fiksuojama lošiant su lentelės apačios komandomis.

Tuo tarpu paskutinės dvejos rungtynės su Žalgiriu, ketvirto rato futbolas prieš Trakus ar Atlantą buvo vieni geriausių Sūduvos žaidimų per visą sezoną. O va praeitame A lygos ture Sūduva labai prastai atrodė prieš komandą, kurią lyg ir turėjo sutvarkyti ne ką prasčiau nei kiek anksčiau padarė Žalgiris ar Atlantas. Jei tokį futbolą, kokį Sūduva parodė prieš Ekraną, būtume matę rungtynėse su Žalgiriu, Trakais ar Atlantu, kažin ar dabar turėtume galimybės svajoti apie taurės pusfinalį ar dalyvavimą lenktynėse dėl medalių. Todėl ir nerimauju dėl to, kad Sūduva, įveikusi sunkiausias kliūtis, netyčia nepaslystų tuomet, kai teks lošti su nieko jau išlošti nebegalinčiomis komandomis.

Grįžtant prie šio sezono geriausių Sūduvos pasirodymų, Ketvirto rato rungtynės prieš Žalgirį yra labiausiai minėtinos. Tą kartą Žalgiris buvo pirmas rimtas varžovas po Dariaus Gvildžio atleidimo. Nežinau kaip jūs, tačiau aš tą kartą iš Sūduvos nesitikėjau nieko gero. Juk prieš tai buvo serija beviltiškų žaidimų. Rezultatai buvo labai prasti, tačiau nerimauti vertė dar prastesnis mūsų komandos žaidimas. Ir tuomet Sūduva pateikė labai malonų siurprizą – su Žalgiriu sužaidė kaip lygūs su lygiais. Netgi turėjo šiek tiek daugiau galimybių tą kartą laimėti.

Panašiai galėtume įvertinti ir LFF taurės rungtynes. Sūduva buvo geresnė komanda. Tačiau visi žinome, kad vien gero žaidimo nepakanka. Lošiant prieš Žalgirį reikia išskirtinai gero, rezultatyvaus žaidimo. Reikia ir mistikos – kad po rungtynių galėtume pasakyti “ech, mums šį kartą pasisekė”. Taigi, vertinant pirmąją šio dublio pusę, galima tarti taip: “Sūduva žaidė gražiau, geriau, tačiau nepakankamai efektyviai. Sėkmė taip pat nebuvo mūsų komandos pusėje”.

Prieš antrasias rungtynes rezultatas yra minusinis, tačiau jis nėra toks, kurio nebūtų galima paversti pliusiniu. Taupyti jėgų šeštadienio futbolui su Kruoja tikrai neverta – esu tikras, kad ir tas rungtynes Sūduva sužais puikiai. Ar jas sužais efektyviai, ar Sūduvą palaikys futbolo dievai – garantuoti negaliu, tačiau esu tikras, jog ir šeštadienį mūsų laukia vienos geresnių šio sezono rungtynių.

Tuo tarpu ką nors apčiuopiamo pasakyti apie Žalgirį nėra įmanoma. Visokių diskusijų jau buvo prieš pirmąsias rungtynes. Buvo daug šnekų apie tai, kad Žalgiris į taurės rungtynes žiūri kitaip, nei į nieko nelemiančius A lygos žaidimus. Tas pats galioja ir šį kartą. Tačiau aš ir vėl leisiu sau suabejoti tinkamu šios komandos nusiteikimu. Atostogos yra atostogos – kai suvoki, kad esminis darbas yra padarytas, priversti savo toliau varyti maksimalia jėga yra žvėriškai sunku. Tai galioja ne tik futbolui. Bet kokioje gyvenimo srityje žmogaus psichologija veikia panašiai.

Trumpai tariant, viskas yra mūsų komandos rankose. Esu tikras, kad ir mūsiškiai taip puikiai supranta. Belieka smulkmena – sutvarkyti reikalus futbolo aikštėje.

LFF TAURĖ ¼: ŽALGIRIS 1:0 SŪDUVA

lff-taure-zalgiris-suduva

Kadangi jūsų metraštininką šiandien ištiko lengvas gripo priepuolis (ar bent jau šiokia nuojauta pakvipo, kad reikalai gali link gripo pakrypt), jis po ilgų svarstymų vis tik nusprendė nerizikuoti savo gyvybe ir vietoj Liepkalnio gatvės po darbo pasuko namo. Taigi, mano matytas vaizdas buvo toks pats kaip ir daugumos jūsų – susidarė įspūdis, kad žiūrovų stadione šį kartą buvo dar mažiau, nei aną kartą Sūduvai lošiant prieš Trakus.

Sūduva šias rungtynes pradėjo panašia sudėtimi, kaip ir paskutinėse sėkmingose rungtynėse prieš Žalgirį Marijampolėje. Visų pirma, omeny turiu senokai matyto Milošo Kovačevičiaus pasirodymą startinėje sudėtyje. Kitas pokytis natūralus – Bagdanavičius ant suolo, o vietoje jo – Chvedukas, kuris praeitą kartą negalėjo žaisti dėl diskvalifikacijos. Tuo tarpu Žalgiris ant suolo paliko būrelį pagrindinės sudėties žaidėjų. Aišku, Žalgirio atsarginiai yra tokie, kad sunkoka kalbėti apie tai, jog Šembero, Freidgeimo, Švirljugos ir Nyuiadzi trūkumas fundamentaliai susilpnino šios komandos jėgas. Visi tie, kurie aikštėje pasirodė vietoje minėtų žaidėjų bet kurioje A lygos komandoje būtų garantuoti pagrindinės sudėties muzikantai.

Kitas dalykas – greičiausiai ir nesustiprino. Bent jau toks vaizdas susidarė pažiūrėjus du trečdalius pirmo kėlinio. Žaidimas vyko vangokai. Žalgiris pernelyg didelio noro energingam futolui nerodė, masyvaus spaudimo demonstruoti nemėgino. Sūduvai toks Žalgirio požiūris, be abejo, buvo naudingas. Mat su ramiai žaidžiančiu Žalgiriu ir Sūduva lošti gali visai neblogai.

Štai ir galime spėlioti, kas ir vėl lėmė nelabai išvaizdų Žalgirio žaidimą. Pagrindinės sudėties praretinimas? Ar vis tik motyvacijos stoka, kurios, anot Žalgirio žmonių ir gerbėjų, šiose rungtynėse tikrai neturėjo trūkti? Negaliu sakyti, kad Žalgiris lošė blogai. Tiesiog nesijautė masyvumo, svorio, greičio ir individualaus pranašumo, kuriuo galėdavome pasigrožėti sezono pradžioje.

O štai Sūduva intensyviai gynėsi. Intensyviai ir protingai. Mat paspausdavo Žalgirio žaidėjus net ir jų pusėje, pasivaikydavo netoli centro ir labai atidžiai prižiūrėjo Wilką, ko gero pavojingiausią žmogų šiandieninėje Žalgirio sudėtyje. Žalgirio puolimas nebuvo labai išradingas. Žalgiris arba mėgindavo kelti balionus (apie juos mes viską žinome), arba ieškodavo žemais perdavimais Andreou. Bet kadangi Andreou kamuolio dažniausiai laukdavo lietuvišku stiliumi – stovėdamas, tai to kamuolio dažnausiai ir negaudavo. Vienintelę iš tikro pavojingą ataką Žalgiriui sukūrė pati Sūduva, kai Tomas Radzinevičius labai nesėkmingai atmetė kamuolį atgal nuo vidurio linijos atkirsdamas pusę savo gynybos.

Sūduva labai pavojingų atakų taip pat nesukūrė, tačiau mūsų komandos smūgiai buvo aštresni. Mat situacijos buvo pavojingesnės. Geriausia – 15 minutę, kai daili Sūduvos ataka baigėsi Baranovskio įkirtimu į baudos aikštelę ir smūgiu iš labai dėkingos padėties. Tik į vartus mūsiškiui pataikyti nepavyko. Kaip ir visais kitais 3-4 atvejais, kai Žalgiriui kildavo šiokia tokia grėsmė.

Kėlinio žaidėju neabejodamas rinkčiau Karolį Chveduką – šiandien šis vaikinas atrodė puikiai, ypač individualiose dvikovose su vienu ar keliais Žalgirio žaidėjais. Nors kėlinys nepasižymėjo gausiomis pražangomis, tačiau Chveduką Žalgirio žaidėjai griovė kokius 4-5 kartus. Bet kokiu atveju, pirmas kėlinys ir vyko, ir pasibaigė Sūduvai priimtinu būdus.

O va antrasis prasidėjo padidintu Žalgirio spaudimu. Matyt, per pertrauką treneris subarė savo snūduriavusius auklėtinius. Iš kitos pusės, tas tris labai nemalonias situacijas prie Sūduvos vartų per pirmas 5 antro kėlinio minutes iš esmės sukūrė Žalgirio prancūzas, aikštėje pasirodęs pirmo kėlinio pabaigoje. Sūduvai lyg ir derėjo ta proga rimčiau pagalvoti apie gynybą. Tačiau apsukų nemažino ir mūsiškiai. Dar pora minučių ir Sūduva sukūrė ligi tol puikiausią progą – skaičiuojat ir Sūduvos, ir Žalgirio kūrinius. Tolimas perdavimas iš gynybos gilumos ir kažkokiu būdu Tomas Radzinevičius sugebėjo išbėgti vienas prieš Vitkauską. Deja, Tomui šiais metais įvarčius mušti sekasi sunkiai. Vis tik norėtųsi, kad tokio lygio žaidėjas štai tokiose rungtynėse išnaudotų progas, kokių žaisdamas prieš Žalgiri negali tikėtis daug sukurti.

Maždaug tuo metu žaidimas ir vėl išsilygino – Žalgirio įkarštis nebuvo toks karštas. Įdomiausia čia man yra tai, kad Sūduva tą įkarštį apmalšino ne tiek masine gynyba, kiek visai neblogu atakuojančiu futbolu ir naujomis progomis, kurios Žalgiriui ir neleido galvoti tik apie puolimą.

Futbolas vyko panašiu stiliumi ir toliau. Žalgiris lyg ir spaudė, Sūduva gerai gynėsi ir karts nuo karto surengdavo gerą ataką, kuri pasibaigdavo visai neblogu smūgiu ir galimybe rungtynių komentatoriui pagirti puikiai žaidusį Vitkauską.

Deja, Sūduva vis tik persistengė – pernelyg įsijautė į atakuojančios komandos vaidmenį ir pamiršo, kad lošia ne prieš Šiaulius ar Bangą. Štai taip – akimirkos atsipalaidavimo pakako, kad visų rungtynių darbas nueitų šuniui ant uodegos. Įvartis buvo muštas situacijoje, kurios eigoje buvo beveik aišku, kad įvartis kris. Juk net keli Žalgirio žaidėjai buvo visiškai laisvi Sūduvos baudos aikštelėje – mūsiškių trūko, o tie, kurie buvo netoliese matyt skaičiavo varnas ar žiūrovus tribūnose, nes į laisvus Žalgirio žaidėjus dėmesio nekreipė.

Tai yra tos smulkmenos, kurios ir skiria gerą komandą nuo išskirtinės. Be abejo, tai – atsainaus Sūduvos vadovų požiūrio į trenerio vaidmenį komandos gyvenime rezultatas. Kuo griežčiausias drausmės laikymasis yra vienas iš esminių efektyvaus žaidimo garantijų lošiant su tokiu varžovu kaip Žalgiris. Už tai yra atsakingi tik treneriai. O kad trenerių suolelis Sūduvoje šiais metais yra trumpiausias iš visų komandos grandžių, tai ir negali tikėtis, kad visi žaidimo punktai būtų kokybiškai numatyti, suplanuoti ir išspręsti. Patikslinu – kritikuoju ne trenerius, o treneriais nesirūpinančius komandos vadus.

Išvada? Tokia, kokią jau buvau padaręs prieš rungtynes. Sūduva sulošė puikias rungtynes, nes lošė maksimalistiškai. Žalgiris sulošė labai vidutiniškas, nepersistengdamas ir netgi pataupydamas kai kuriuos žaidėjus. Sūduva galėjo laimėti. Tačiau padarė pora klaidų, kurios baigėsi lengvu Žalgirio įvarčiu. Taigi, puse kojos lošęs Žalgiris rezultatą pasiekė, o puikiai variusi Sūduva – liko be nieko.

Aišku, niekas dar šioje dvikovoje neprarasta. Tačiau į antrą dublio dalį Sūduva važiuoja su minusu. Jėgų ne mažiau svarbiai kovai šeštadienį su Atlantu ši kelionė į Vilnių tikrai nepridėjo. Jėgos aikštėje lošiant prieš Atlantą nepridės ir šiandien gauta Šoblinsko geltona kortelė – berods, šeštoji. Vadinasi – Marius pentadienį jau gali eiti į naktinį klubą, nes žaisti šeštadienį nereikės.

Tad viskas yra gerai. Sūduvos žaidimo kreivė kol kas vis dar kyla. Tačiau šis pralaimėjimas parodė, kad kartais net ir maksimalistinio komandos nusiteikimo gali nepakakti teigiamam rezultatui pasiekti tuomet, kai klysti nėra jokių galimybių. Tik ar gali būti kitaip, kai žaidi tik po du kokybiškus ratus per sezoną.

LFF taurė: laukiam Žalgirio Vilniuje

suduva-zalgiris-2013-1

Tokiais atvejais, visada yra du požiūriai. Vienas, praktiškasis, sako, kad žymiai geriau taurės varžybose būtų gauti kokią silpną komandą ir būti garantuotam, kad žengsi toliau mažesnėmis pastangomis. Kitas, maksimalistinis požiūris, visada džiūgauja gavęs galingą važovą. Tokie žaidimai grūdina komandą ir suteikia jos gerbėjams išskirtinių akimirkų, net jei teigiamo rezultato tikėtis yra žymiai sunkiau. Juk komandiniame sporte įtampos visada būna daugiau, kai rungtynių laimėtoją sunku nuspėti.

Visiems žinoma tiesa, kad Žalgiris jau keletą sezonų yra sunkiai pavejamas Lietuvos lygos lyderis. Kartais Žalgiris klupteli. Sulošia lygiom ar netgi pralošia. Nuo 2012 metų iki šios dienos Žalgiris A lygoje pralaimėjo lygiai 8 kartus. Sūduva per tą laiką lygoje patyrė 21 pralaimėjimą. Pernai ir šiemet Sūduva prieš Žalgirį lošė 8 kartus. 1 kartą laimėjo, 3 kartus sužaidė lygiom ir 4 kartus pralošė. Įvarčių santykis – košmariškas: 6-21.

suduva-zalgiris-2008-1

suduva-zalgiris-2008-2

Sūduva ir Žalgiris: 2008 metai. 

Tiesa, statistikoje mums yra ir gerų žinių. Skaudžiausius pralaimėjimus Žalgiriui Sūduva patirdavo sezonų pradžioje. Kuo toliau – tuo žaisti sekdavosi geriau. Vienintelę pergalę Sūduva pelnė paskutiniame praeito sezono ture. Ją visi pamename, todėl dar kartą tos istorijos nekartosiu. Šiemet paskutinis Sūduvos ir Žalgirio žaidimas taip pat mums buvo palankiausias. Gan netikėtai (nes ką tik buvo praradusi trenerį, o iki tol gero žaidimo nerodė) Sūduva prieš Žalgirį sulošė ko gero puikiausias sezono rungtynes.

Tačiau šį statistinė tendencija daugiau pasako apie Žalgirio, o ne Sūduvos žaidimo kreivę sezono metu. Sezonus galingasis Žalgiris pradeda itin energingai. Kartais rodo puikų žaidimą, kartais – ne tokį gražų, tačiau semia vieną po kitos pergales tol, kol maždaug sezono viduryje tampa aišku, jog tik stebuklas gali atimti iš Žalgirio aukso medalius. Tuomet Žalgiris sėda. Nieko nepadarysi – komanda nėra jauna, pilna žaidėjų, kuriems reikia nemažai stengtis, kad A lygos auksą paverstų kraują kaitinančiu iššūkiu. Tuomet su Žalgiriu žaisti tampa įmanoma netgi komandoms, kurios tiek sudėtimi, tiek ir biudžetu nuo Vilniaus komandos gerokai atsilieka.

Žalgirio požiūrį į sezono pabaigas ko gero geriausiai atskleidžia kažkur skaityta ar girdėta Deivido Šembero citata apie dabartinę komandos situaciją: “taškus, reikalingus laimėti auksui sugebėtų surinkti net ir I lygoje lošiantis Žalgirietis”. Štai kodėl pats Žalgiris atrodo aikštėje nykokai – siekti šiai komandai jau nebėra ko, o dauguma komandos narių jau yra pernelyg brandaus amžiaus, kad juos viliotų perspektyva “žaisti savo malonumui”.

suduva-zalgiris-2010-1

suduva-zalgiris-2010-2

Sūduva ir Žalgiris: 2010 metai

Nesiekiu kritikuoti Vilniaus komandos. Tiesiog bandau suprasti šios komandos lygiui ir sudėčiai nepriimtiną ir nebūdingai prastą futbolą, kurį Žalgiris rodė, pavyzdžiui, paskutinėse rungtynėse su Atlantu. Atlantas išskirtiniu futbolu taip pat negalėjo pasigirti. Taip, Klaipėdos komanda buvo užsivedusi – ypač po antrojo įvarčio. Tačiau pakako intensyvesnės gynybos, kad Žalgiris pereitų prie mums taip pažįstamų balioninių atakų, kurios ir šios komandos atlikime buvo ne mažiau beviltiškos nei Sūduvos. Jei lygoje būtų bent 2-3 komandos, kurios su Žalgiriu kaip lygios su lygiu galėtų lošti ne tik sezono pabaigoje, bet ir jo pradžioje – kitokį ir patį Žalgirį matytume čempionato gale.

Ar tai reiškia, kad Sūduvai bus lengviau? Aišku, kad ne. Tačiau bus žymiai lengviau, nei žaisti su Žalgiriu pirmoje sezono pusėje. Esu tikras, kad Žalgirio atstovai kalbės apie tai, kad taurės varžybos – tai ne ilgas čempionatas, kad komandos nusiteikimas bus visiškai kitoks, kad komandai – labai svarbu laimėti taurę.

Tik palaukit – kelinta tai būtų iš eilės Lietuvos taurė? Ogi ketvirta. Žalgiris Lietuvos taurę laimėjo tris pastaruosius sezonus. O ką dauguma Lietuvos futbolo mylėtojų galvoja apie dabartinį taurės turnyrą? Ogi tą patį – kad taurę ir vėl laimės Žalgiris. Taip galvoja ir Žalgirio gerbėjai, ir žaidėjai, ir visi vadovai. Mat taip galvoti yra logiška ir racionalu. Kai turi keliom galvom geresnę komandą, tokias pergales planuoti yra labai lengva. Beje, Žalgiris yra daugiausiai kartų Lietuvos taurę laimėjusi komanda per visą Lietuvos futbolo istoriją. Taurė Žalgirio žaidėjų rankose jau yra buvusi 8 kartus. Apibendrinant, galime būti tikri, kad ir šį kartą Žalgiris nebus kaip nors išskirtinai nusiteikęs ir užsivedęs. Žalgiriui ir vėl bus eilinės sezono rungtynėse, kuriose eilinį kartą iš komandos bus tikimasi vien tik pergalės.

suduva-zalgiris-2012-1

suduva-zalgiris-2012-3

suduva-zalgiris-2012-4

Sūduva ir Žalgiris: 2012 metai

Galėtum sakyti, kad Sūduvai tokia reikalų padėtis yra išskirtinai dėkinga. Galėtum manyti, kad Sūduva turi kaip niekad gerą šansą pozityviai baigti šį dublį, o tada – jau ramiai tikėtis imti ir taurę. Juk galingiausias varžovas jau būtų pašalintas.

Tačiau aš nemanau, kad Sūduvai šis taurės ketvirtfinalis bus bent kiek lengvesnis vien dėl to, kad Žalgiriui trūksta motyvacijos. Žalgiris yra pakankamai mūsų kraštui gera komanda, kad ir be išskirtinio nusiteikimo sugebėtų sužaisti dvi rungtynes taip, kad pasiektų sau reikalingą rezultatą. Jei būtų lošiamos vienos rungtynės – optimizmo turėčiau žymiai daugiau. O dabar Sūduvai matau tik vieną įmanomą taktiką. Tik ji galėtų leisti tikėtis perlipti Žalgirio slenkstį.

Autobusas prie savo vartų. O gal net ir visas traukinys. Maksimali gynyba siekiant vieno tikslo – nepraleisti įvarčio. Neįmuši pats? Na ir kas. Jei nepraleisi – vis viena viskas baigsis pendeliais, kuriuose galėsi tikėtis, kad kaunietis Bartkus (jei neklystu) bus geresnis už marijampolietį Vitkauską.

Terminą “autobusas” vartojo labai nekritiškai. Juk ir patys Žalgirio žmonės autobusų vairuotojais vadina visas be išimties lygos komandas. Mat visos be išimties lygos komandos su Žalgiriu lošia gynybinio stiliaus futbolą ir viliasi Vilniaus komandą pagauti retomis kontratakomis. Atlantas paskutinę pergalę prieš Žalgirį pasiekė būtent tokiu stiliumi. Čia “autobusas” nereiškia 11 Sūduvos žaidėjų, susibūrusių savo baudos aikštelėje. Tokia gynyba Sūduvai netgi nėra labai tinkama. Mat mūsų žaidėjai mėgsta pražiopsoti tolimus priešininkų smūgius. Siekiant kiek įmanoma uždaryti kelius į savo baudos aikštelę – tokių smūgių būtų praleista dar daugiau. Panašiai Sūduva mėgino žaisti rungtynių pabaigą prieš Trakus. Ir gavo tolimą įvartį.

Ne, Sūduvai reikia gintis panašiai, kaip buvo ginamasi prieš Žalgirį paskutinėse rungtynėse ar prieš Trakus aną savaitę. Žymiai efektyviau Žalgirio puolimą pasitikti tolokai nuo savo vartų maksimaliu spaudimu. Būtina neleisti Žalgirio žaidėjams patogiai gauti kamuolius. Verta mažomis pražangomis aikštės viduryje gesinti žaidimo tempą. Ir vienas kitam padėti gynybos kraštuose. Ir nežiopsoti savo baudos aikštelėje. Ir jei puolimas nebus prioritetas, tuomet šiam gynybiniam futbolui bus galima paaukoti daugiau žmonių. Galbūt net verta pradėti rungtynes be Tomo Radzinevičiaus ir leisti jį aikštėn tik tuomet, kai visi 22 žmonės jau bus gerokai nusilakstę.

suduva-zalgiris-2013-2

suduva-zalgiris-2013-3

suduva-zalgiris-2013-6

Sūduva ir Žalgiris: 2013 metai. 

Kaip bus taip bus. Kad ir kaip bus – dviprasmiška situacija Sūduvai susiklostė. Jei tarsime, kad esminis komandos tikslas yra iškovoti teisę kitais metais pasivažinėti po Europą, šią akimirką labai sudėtinga nuspręsti, kuris turnyras yra efektyvesnis kelias link minėto tikslo. Ir vienu, ir kitu atveju Sūduvai reikės futbolo dievų paramos.

Sakyčiau, racionaliausia būtų trečiadienio rungtynėse nepersistengti. Nesukrauti visų pastangų ant šio vieno žaidimo aukuro. Mat savaitgalio pasibėgiojimas su Atlantu Marijampolėje taip pat bus esminis – galbūt tai bus netgi svarbiausios sezono rungtynės. Todėl labai svarbu prieš jas negauti traumų, neprisirinkti kortelių ir neišnaudoti visų jėgų. Štai todėl ir manau, kad trečiadienį Sūduvai būtų puiku išspausti lygiąsias arba jei pralaimėti – tuomet minimaliai. Visiškai pakaktų po trečiadienio rungtynių išsaugoti galimybę išspręsti dublio reikalus antroje kovoje. Juk kai ji vyks, Sūduvos reikalai lygoje bus žymiai aiškesni. Tuomet bus žymiai lengviau susidėlioti prioritetus.

O-lia-lia: Trakai, Žalgiris, Atlanas, Žalgiris ir t.t.

2014-155

Praeitą Vilniuje lošiant prieš Trakus buvo štai taip. O kaip bus šį kartą?

Štai ir pasibaigė atostogos. Lyg būtų Sūduvai mažai iššūkių šio sezono pabaigoje, futbolo dievai LFF biurokratų rankomis drėbtelėjo dar pora pasilakstymų su Vilniaus Žalgiriu. Taip, tikra tiesa – Sūduvos galimybės sudalyvauti kitais metais Europos lygoje pakibo ant labai plono plauko.

Viena, laimėti medalius šiais metais yra labai sunku, beveik neįmanoma. Antra, kova dėl ketvirtos vietos taip pat bus žvėriškai sunki. Trečia, išlipti į kitą LFF taurės etapą bus galima tik nugalėjus pastaraisiais metais visom prasmėm galingiausią Lietuvos klubą. Brrr – net plaukai ant galvos šiaušiasi!

Bet ar iš tikro taip baisu? O gal niekas ypatingai nepasikeitė nuo tos vietos, kur Sūduva išbarstė taškus žaisdama prieš Dainavą ir Granitą bei praktiškai uždarė sau vartus, vedančius į medalių laimėtojų pakylą?

Pažiūrėkime. Sūduvos likusių rungtynių lygoje planas nė kiek nepasikeitė. Norint išsaugoti viltį laimėti bent bronzos medalius Sūduvai vis viena reikia laimėti visas likusias rungtynes. Iš esmės tas pats imperatyvas galioja ir kovojant su Atlantu (ar dar kuo nors kitu) dėl ketvirtos vietos. Iš likusių Sūduvai komandų būtent Trakai ir Atlantas tėra solidūs varžovai, su kuriais teks pjautis iki paskutinio atodūsio. Kruoja ir vėl apaugo gandais, kuriais tikėti verčia šios komandos pralaimėjimas Dainavai praeitame ture. Taigi, A lygos fronte – nieko naujo.

LFF taurėje žaisti vis viena būtų tekę. Žinant Sūduvos požiūrį į varžovus, galime kone džiaugtis, kad mūsiškiai gavo būtent Žalgirį, o ne kokį Šilą ar Spyrį. Laikantis pastarųjų sezonų Sūduvos tradicijų, žymiai racionaliau yra tikėtis pergalės prieš Žalgirį, nei prieš vieną iš I lygos komandų. Juolab, kad Žalgiris sezono pabaigas jau kelintą sezoną lošia vangiai. Kad ir ką bekalbėtų komandos treneris ir kiti oficialūs pareigūnai, šios komandos žaidėjams nėra lengva sutvarkyti psichologiją purviniems sezono pabaigos žaidimams (“purvą” čia vartoju tiesiogine, o ne perkeltine prasme).

Juk lošti Žalgiriui iš tikro nelabai yra ko. Daugumai šios komandos žaidėjų nėra fundamentalaus skirtumo dėl to, kiek LFF taurių stovės klubo lentynose. Čempionų vardas – kas kita. Tačiau aukso medaliai – jau seniai šildosi Žalgirio žaidėjų kišenėse. Faktas kaip blynas – kitame sezone su Žalgiriu taurėje lošti būtų žymiai sudėtingiau nei šiemet.

Čia galima tik pasvarstyt, dėl LFF pareigūnų iškreipto ir plaukiojančio “sportinio” principo panaudojimo, leidžiančio išmėtyti stipriausius lygos klubus dar iki pusfinalio. Turint omeny Lietuvos futbolo realybę, nematau jokios prasmės akliems burtams. Juk ir UEFA ne šiaip sau visokių “krepšelių” formatą taiko. Tai yra elementari verslo logika – niekam nebus įdomu, jei stipriausi klubai vienas kitą išmes iki finalinių turnyro stadijų. Ir jei LFF taurės finale susitiktų, pavyzdžiui, Prelegentai ir Šilas, tai tik dar labiau diskredituotų ir patį turnyrą, ir visą lietuviško futbolo reikalą, iš kurio ir taip didesnė Lietuvos gyventojų dalis juokiasi.

Bet kokiu atveju. LFF taurės ketvirtfinalio pirmosios rungtynės tarp Žalgirio ir Sūduvos įvyks po savaitės – kitą trečiadienį, Vilniuje – ačiū visiems dievams – 19 valandą vakaro. O va už šio ketvirtadienio Sūduvos rungtynes prieš Trakus dievams dėkoti nėra už ką. Tiesą pasakius, visus dievus ir jų parankinius Lietuvos futbolo federacijoje derėtų nuleisti į klozetą.

Kurį laiką dar atrodė, kad ankstyva rungtynių pradžia (17.30 val.) yra nulemta kažkokių ten lempų remonto. Tačiau, kaip matėme praeitą savaitę – visos lempos jau puikiausiai dega ir rungtynės gali vykti nors ir vidurnaktį. Tai kodėl vis tik jas reikia pradėti dar nepasibaigus normaliai darbo dienai? Kaip visada – aš atsakymo neturiu. Tačiau, esu tikras, LFF pareigūnai tikrai galėtų pateikti kokį nors labai solidų ir argumentuotą šio fakto paaiškinimą. Kai dar buvau jaunas, tokiais atvejais imdavau ir parašydavau klausimų į LFF propagandos skyrių. Tik atsakymų niekada negaudavau. Pamoką išmokau. Todėl šiandien jau žinau, kad prasmingiau būtų klausti burtininkės Palmiros.

O juk rungtynės bus baisiai įdomios. Abiems komandoms jos bus labai reikšmingos. Aišku, Trakai gali ramiai pralaimėti ir antras iš eilės A lygos rungtynes – fundamentaliai jų padėtis lentelėje nuo to nepasikeistų. Tačiau ir taip aišku, kad šį kartą, kaip banaliai sakoma, bus lošiama dėl šešių taškų. O va Sūduvai pasirinkimo nelabai yra. Arba laimi ir kovoji toliau, arba pralaimi – ir jau beveik žiemos atostogas gali skelbt ir dovanų Kalėdoms pradėt ieškot.

Sūduva neturės šeštą kortelę gavusio Mariaus Šoblinsko. Trakai tikrai neturės Tado Labuko (raudona kortelė rungtynėse su Žalgiriu) ir dar būrelio žaidėjų, kurių šios komandos treneris neįvardijo. Tik patvirtino “probleminių” žaidėjų skaičių – 5. Aišku, jei Sūduva suskaičiuotų visus ligonius – irgi panašiai gautųsi. Skirtumas tik tas, kad Sūduva jau seniai yra apsipratusi be jų verstis.

O nerimauti mus labiausiai verčia tai, kad ir taip negausios šiais metais Sūduvos trenerių pajėgos per šią pertrauką tapo lygios nuliui. Visi matėm (kas per teliką, o kas stadione), kad Audriui Ramonui toli gražu ne Sūduvos reikalai rūpėjo. Na nebent jis Sūduvos treniruotėms per Skype’ą vadovavo. Tai jei Trakų antraplaniai treneriai gali teigti, kad komanda “atkakliai rengiasi varžyboms” (kol vyresnysis treneris fotografuojasi žurnalams su nauja šviesiaplauke), tai Sūduvoje nebeliko nė kam bent pora sakinių oficialiai svetainei pasakyti. Tad čia tik Marijampolės jaunimas tegali paliudyti – Sūduvos vyrai per šią pertrauką iš peties prakaitą treniruotėse liejo ar didino Suvalkijos sostinės barų bei naktinių klubų apyvartą.

Treniravosi Sūduva ar ne, rengėsi “teoriškai” ar ne – skirtumo, tiesą sakant, nėra. Belieka tik pasikartoti – čia viskas ant kortos pastatyta. Arba laimi ir keliauji toliau, arba – pralaimi ir tuo sezoną baigi.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,182,577 hits