Archive for the 'Lff taurė' Category



Sezono apibendrinimas: II serija

Nors šis sezonas buvo sunkus (Sūduvos prezidentas tą patvirtino savo baigiamajame interviu) ir atostogų visiems labai norisi, tačiau tam tikrus taškus sudėlioti reikia. Paskutinę pareigą atlikt būtina, taip sakant. Tiesa, pusę darbo jau padariau – tikiuosi, pamenate, kad pirmąjį sezono apibendrinimą jums pateikiau prieš pora mėnesių. Tiesa, tas apibendrinimas buvo labai didingas – pilnas apokaliptinių pranašysčių ir šnekų apie pabaigas bei pradžias. Jį galima laisvai pasikartoti ir šiandien, nes tai, ką Sūduva nuveikė po to rašto, pastarojo niekaip nepaneigė. Tiesa pasakius, Sūduva nieko ir nenuveikė – tik šiaip ne taip nukeliavo iki čempionato pabaigos ir šiaip ne taip pasiėmė klasikinius bronzos medalius.

SEZONO SKAIČIAI IR GROBIS. Vienintelis unikalus dalykas, kurio nebuvo galima aname tekste padaryti, tai sumesti į krūvą labai konkrečius Sūduvos pasiekimus.

A lygoje Sūduva nepasiekė jokių “rekordų” – neįmušė daugiausiai, nepraleido mažiausiai, niekuo labai smarkiai neišsiskyrė ir Sūduvos futbolininkai. Pažymėti galima nebent Rafaelio Ledesmos įmuštus įvarčius (antras pasiekimas lygoje) ir nemenką Sūduvos desantą Lietuvos rinktinėse.

LFF taurėje buvo patirtas ko gero gėdingiausias naujosios eros pralaimėjimas – iš taurės varžybų buvo išlėkta pirmoje stadijoje pralaimėjimus vienam iš lygos autsaiderių.

Tarptautinėje arenoje taip pat pasirodyti kaip visada – šiaip ne taip prašoktas pirmas etapas, o antrame – patirtas beviltiškas pralaimėjimas. Lygiosios su serbais jų aikštėje šiame kontekste pasirodo kaip klasikinė išimtis iš taisyklės.

Yra dar viena matematika, kuri man nedavė ramybės visą sezoną. Kaip Sūduva sulošė su artimiausiais lentelės kaimynais? Su pagrindiniais konkurentais, nuo santykių su kuriais ir priklauso tai, kokią vietą tarp lyderių ima Sūduva. Ir šie skaičiukai šį sezoną yra kaip niekad apverktini.

Taigi, su Ekranu Sūduva iškovojo 4 taškus, o prarado – 8. Su Žalgiriu – laimėjo 2, o prarado – 10 (neskaičiuojant taurės varžybų), o su Kruoja – iškovojo tik 1, o Kruojai atidavė net 11. Štai tokia paprasta matematika, kuri dar kartą įrodo, jog Sūduva tikrai gali džiaugtis šiemet iškovojusi bronzos medalius. Ko gero šie skaičiai taip pat byloja ir apie silpną komandos stuburą – šiemet tai buvo komanda, kuri neturėjo vidinės jėgos susidoroti su jokiu rimtesniu iššūkiu.

SEZONO RUNGTYNĖS. Tragiškų rungtynių prisiminti nebesinori. Todėl čia priminsiu tris žaidimus, kurie mums sukėlė daugiausiai pozityvių emocijų.

Pirmosios – be abejo, čempionato startas, kuriame buvo puikiu stiliumi nugalėtas Panevėžio Ekranas. Antrosios – dramatiška pergalė prieš Daugavą svečiuose. Ir trečiosios – tiek daug vilčių mums suteikusios lygiosios su Vojvodina Serbijoje.

Nedaug džiaugsmo Sūduva mums šiais metais atnešė – bet ačiū ir už tai.

SEZONO NUTIKIMAS. Numeris 1, neabejotinai yra trenerio Virginijaus Liubšio ateidimas, dar kartą parodęs mums, kaip sunkiai Sūduvoje sekasi treneriams, turintiems aštresnę poziciją.

Į antrąją vietą aš mesčiau vartininkų išsivaikščiojimą prieš pat sezoną – Vitkausko į Žalgirį, Valinčiaus – Rumunijon, o Švedkausko – į Italiją. Ir kosminė komandos vadovų ramybė, su kuria visi vartininkai buvo paleisti. Kadangi padorų vartininką pavyko surast tik sezono viduryje, šis nutikimas turėjo didžiulės įtakos Sūduvos išvaizdai pirmoje čempionato pusėje.

Numeris 3 – Rafaelio Ledesmos pasirodymas Sūduvoje. Tai buvo labai netikėta, tačiau lyg ir bylojo apie neblogus derybinius komandos vadų sugebėjimus. O ir visame Lietuvos futbole brazilo sugrįžimas į mūsų lygą buvo sutiktas labai audringai.

Numeris 4 – lygiosios su Vojvodina Serbijoje. Tai buvo rungtynės, kurios akimirkai mus privertė patikėti tuo, jog drąstiškas trenerių pakeitimas sezono viduryje gali duoti nuostabių vaisių. Deja, šios viltis buvo niekingiausiu būdu sunaikintos jau po savaitės.

Numeris 5 – pralaimėjimas LFF taurėje Klaipėdos Atlantui. Tiesiog gryna gėda. Nėra ką nė pridurt.

Numeris 6 – pokyčiai Sūduvos viešųjų ryšių politikoje. Taip, komandoje nebeliko Arūno Reinikio, kuris daugelį metų rūpinosi Sūduvos informaciniais reikalais. Tačiau bent jau pradžioje svarbesnis atrodė ne tiek noras pakeisti žmones, kiek būdas, kaip tai buvo daroma – buvo paskelbtos naujo darbuotojo paieškos, kurios lyg ir liudijo, kad keičiasi komandos vadovų požiūris. Deja, tai buvo iliuzija. Nieko ypatingai naujo šiame fronte nenutiko.

Numeris 7 – posezoninis komandos valymas. Komandos prezidentas iškart po sezono davė suprast, kad kitus metus komanda pasitiks iš esmės pasikeitusi. Valymas kaip valymas – toks natūralus dalykas. Gaila tik dėl to, jog tarp eilučių buvo galima suprast, jog šio valymo tikslas – įvardinti tuos, kuriuos komandos valdžia laiko kaltais dėl vidutiniško sezono. Klasika.

Numeris 8 – paradoksas. Dubleriai – savo čempionato nugalėtojai, o dublerių kiekis pagrindinėje sudėtyje per visą sezoną – koks 1,5 žmogaus.

Numeris 9 – Dariaus Gvildžio paskyrimas vyr. treneriu. Vis tik negali nesistebėti, kai čempionato lyderis treneriu paskiria čempionato autsaiderių dublerius treniruojantį žmogų. Turint omeny, kad kone visos komandos čempionato eigoje keitė trenerius (išskyrus gal tik Ekraną ir Bangą), Sūduvos sprendimas tarp jų buvo vienas prasčiausių.

Numeris 10 – Dariaus Gvildžio sudėties eksperimentas namų rungtynėse su Vojvodina. No comments. Visi viską puikiausiai prisimenam – ypač pasimetusius Sūduvos gerbėjus per rungtynių pertrauką Marijampolės stadione. Žmonės paprasčiausiai visiškai nieko nesuprato.

Specialaus paminėjimo man atrodo vertas dar vienas smulkus, tačiau simbolinis nutikimas. Pirmasis Andriaus Urbšio įvartis – trečiame ture į Šiaulių vartus ir į orą išlėkę žaidėjo marškinėliai kaip šio nutikimo paminėjimas. Kadangi toks veiksmas garantuoja geltoną kortelę, jei žaidėjas tam ryžtasi, vadinasi nori pabrėžti maksimalų savo džiaugsmą. Tą kartą Urbšio džiaugsmas bylojo ir apie žaidėjo nusiteikimą, ir atitarė bendrai komandos bei gerbėjų nuotaikai. Nuostabi puikaus sezono užuomazga! Deja, kuo viskas baigėsi – taip pat puikiai visi žinome. Į čempionato galą Urbšys tapo tokiu atsarginiu, kad net ne visada aikštėje pasirodydavo, o galų gale šio žaidėjo komandoje nebeliko. Tokia štai emocinė sezono kreivė.

KOMANDOS DIAGNOZĖ. Apie tai kalbėta ne kartą, todėl tik išvardinsiu esminius dalykus.

Didysis Sūduvos ligos simptomas yra komandinė psichologija, kuri šiais metais pasiekė netikėtas šlubavimo aukštumas. Jei anksčiau kalbėdavome apie “sanatoriją” – komandą, kurioje ramu gyventi, tačiau kuri nepriverčia kovoti – ir šioji sanatorijas retkarčiai sušlubuodavo pralaimėdama kokiam silpnam varžovui, tai šiemet komanda klupo ne tik lošdama su lygos autsaideriais, bet ir neįveikė praktiškai nė vieno rimtesnio iššūkio. Vienintelis ryškesnis atvejis – pergalė prieš Daugavą svečiuose po to, kai buvo netikėtai pralaimėta namuose.

Iš kitos pusės – turėjome bent trejas rungtynes, kurių Sūduva nesugebėjo laimėti didesnę rungtynių dalį pirmaudama dviejų įvarčių skirtumu. Visų šių rungtynių reikšmė buvo didžiulė. Tiek turnyrine, tiek psichologine prasme. Mat kai atrodydavo, kad komanda gali išlipti iš emocinės duobės, tuoj pat ir vėl nugarmėdavo atgal į tos duobės gelmes.

Komandai trūksta lyderių visose aikštės pozicijose.

Lyderių ir komandinės dvasios stoka privedė prie to, kad net ir legendinis Sūduvos stabilumas neveikia – paskutinius dvejus sezonus turėjome komandą, kurioje buvo palyginus nedaug sudėties pokyčių, tačiau teorinis “susižaidimas” nedavė jokių praktiškų rezultatų.

Kita bėda – treneriai. Kad ir kokie jie bebūtų (patyrę ir visai be patirties), tos mistinės marijampolietiškos dvasios jiems nepavyksta išsklaidyti ir priversti komandą siekti ne įsivaizduojamų, o realiai iškeltų tikslų.

Žodžiu, kol kas turime tikrą molotovo kokteilį – savimi nepasitikinčią komandą ir trenerį, kurį komandos Prezidentas sutinka pasilikti su sąlyga, kad anas “toliau mokysis”. Kai paklausai, tai atrodo, kad šneka eina ne apie pagrindinę, o apie dublerių komandą.

Na ir santykiai su gerbėjais bei žiūrovais stadione. Viskas, ką šiais metais šioje srityje nuveikė komandos administracija buvo su minuso ženklu. Nuo nenuvalomų stadiono kėdžių, neveikiančių abonementų, bilietų, parduodamų į tas pačias vietas iki normalių stadiono žiūrovų sarkazmą kėlusių “VIP tribūnų”, kuriose, cituojant vieną kolegą iš stadioną, “renkasi būtent tie, kurie neišgali už bilietą 8 litų susimokėti”. Litai lieka litais, tačiau nejauku, kad bilietų pirkėjai buriasi tribūnos pakraščiuose, o per centrą boluoja toji išskirtinė, bet tuščia tribūna. Gal tie VIP’ai net ir nemokamai Sūduvos žiūrėti nebenori?

ČEMPIONATAS: 2012 LAIDA. Sezonas buvo visai neblogas. Ypač jo pirmoji pusė. Čempionato pradžia žadėjo nemažai dalykų, kurių stokodavame ankstesniai metais – didesnį būrį pajegių komandų, įdomių žaidėjų, augantį žiūrovų skaičių ir didesnę įtampą turnyrinėje lentelėje. Deja, kvapo tokiems džiaugsmams užteko neilgai. Link čempionato vidurio krūva klubų susidūrė su finansiniais sunkumais ir nors tam tikrose lentelės vietose įtempta kova vyko iki pat paskutinio turo, komandų lygio skirtumai ir vėl ėmė priminti ankstesnius laikus, kai didesnė dalis rungtynių buvo nuspėjamos iš anksto. Nuseko ir žiūrovų stadionuose – į čempionato pabaigą tapo totaliai neįsivaizduojamos tos 3000 galvų minios, kurių neretai pasitaikydavo sezono pradžioje.

Galima įtarti, kad susidomėjimo lietuvišku futbolu augimą gerokai pakirto LFF skandalai ir bent trys poros savaičių pertraukos. Ypač toji klasikinė vasaros viduryje. Turint omeny mūsų klimatą, tos pertraukos atrodo pakankamai absurdiškai – netgi tos, kurios vyksta dėl rinktinės rungtynių. Mano manymu, rinktinės rungtynės neturėtų nutraukti lietuviško čempionato. Vis viena rinktinių reikalai rimčiau tepaliečia 2-3 klubus, o pagrindinėje rinktinėje žaidėjus iš A lygos galima ant vienos rankos suskaičiuoti. Tereikia LFF sprendimo ir būtų kaip padoriose futbolo šalyse, kuriose nacionaliniai čempionatai nesustoja dėl to, kad, pavyzdžiui, vyksta Afrikos čempionatas, į kurį išvažiuoja pakankamai didelis normaliuose čempionatuose lošiančių žaidėjų.

Deja, nepavyko išvengti ir įprastinių mums klubų viražų. Be abejo, čia labiausiai pasižymėjo naujokas REO – tiek grąsinimais palikti čempionatą, tiek PR Žalgirio stadiono niokojimo reikalais, tiek finaliniu akordu – bankrotu. Kiti klubai irgi mėgino neatsilikti – keitė trenerius, paleidinėjo žaidėjus, krisdavo į finansines duobes. Posmelį susimąsčius, man atrodo, kad į panašias nesąmones šiais metais nebuvo įsivėlęs tik vienas klubas – Gargždų Banga.

O va kas bus kitais metais – vienas dievas težino. Kaip iš finansinių bėdų kapstysis Ekranas? Ką darys Žalgiris, jei porinkiminėje košėje bus paskandintas Vilniaus meras Zuokas? Kaip biudžetus dėliosis Tauras, Dainava, Atlantas? Kaip A lygoje atrodys naujokai ir kiek jų bus? Atsakymus į šiuos ir panašius klausimus sužinosime tik kitais metais, pavasariop.

Tačiau kol kas nepanašu, kad bus žengtas koks nors rimtesnis žingsnis priekin. Tam nėra jokių priežasčių. LFF liko tokia pati, tik dar uždaresnė. Jos nepakeitė nei prezidentų rokiruotė, nei mafijoziniai skandalai. Lietuviško futbolo daržas vis dar lyg po didžiulės sausros – jame nieko naujo, todėl ir iš rinktinių tikėtis stebuklų nėra jokio argumento. O patys klubai vis dar nepasiekė tokios stadijos, kad bent jau galėtume būti tikri dėl finansinio klubų ir čempionato stabilumo.

SŪDUVA: 2013 PROGNOZĖS.  Čia ypatingų pokyčių tikėtis taip pat kažin ar verta. Niekuo mūsų nenustebino ir komandos Prezidentas savo ataskaitinėje kalboje. Tačiau šį kartą kaip niekad daug pakalbėjo apie konkrečių žaidėjų galimybes likti komandoje ir kitą sezoną.

Prezidentas sako, kad branduolys yra, tačiau suveskime kitus jo paminėtus galus.

Andriaus Urbšio komandoje tikrai nebebus. Sutartys baigiasi su Borovskiu, Beniušiu, Lukšiu, Radžiumi ir visais trimis vartininkais. Chveduką ir Ledesmą, panašu, Prezidentas regi parduotus aukštesnio lygio klubams. Eliošių su Leimonu parduoti buvo ketinama dar čempionatui nesibaigus. Greičiausiai ir vėl bus iš naujo svarstomas Loginovo klausimas (kaip nutiko ir šiemet). Tiesą pasakius, dar iki prezidento interviu sklido kalbos, kad Beniušio bei Lukšio komandoje jau nėra, o toks pats likimas laukia ir Borovskio su Eliošiumi.

Tai kur tas branduolys?

Trumpai tariant, jei komandos strategijoje jokių naujienų nenusimato, tai sudėtis turės būti atnaujinta iš pagrindų. O tai reiškia… Taip, tai reiškia, kad Sūduva suloš neblogai pirmą sezono dalį, o antroje pusės – kaip visada sės. Daug naujokų ir nepatyręs treneris tokį efektą turėtų duoti. Iš pradžių naujokai varys maksimaliai ir tvarkysis nesunkiai bent jau su silpnesnėmis komandomis. Tvarkysis, net jei ir nebus solidžios komandos, už kurią galėtų būti atsakingas treneris. Aišku, jei tik jam nereikėtų mokytis. O paskui naujokai pavargs, adaptuotis ir atsipalaiduos. Ir beliks melstis, kad kokį klubą ir vėl ištiktų finansinis stabas, leisiantis Sūduvai pašokinėt aplink trečią vietą bei bronzos medalius.

Tarp naujokų, spėju, bus daugiau lietuvių. Tendencija, kurią stebime jau keletą metų, keistis neturėtų. Lietuvos futbolas naujų talentų neišspjauna, o senoji karta (sąlygiškai tariant) keliauja link pensijos ir tuo pat metu – į A lygos komandas. Tad rinktis, manau, tikrai bus iš ko. Taip, neretai tai yra žaidėjai su ribotu galiojimu – vienam, dviem sezonams. Juk jie arba baigia karjerą apskritai, arba nuolat dairosi galimybės persikelti į bet kokią kitą bent šiek tiek finansiškai galingesnę lygą. Vaizdelis turėtų būti įdomus – juk Sūduvai žaidėjų reikės praktiškai visose pozicijose. Aišku, visada yra tikimybė, kad Sūduvos vadai prisimins kinietišką kortą. O mums belieka nekantriai laukti kitų metų pradžios, kai komanda grįš po atostogų ir turės pildytis naujais veidais.

Tokios tokelės. Belieka komandai palinkėti linksmų atostogų, o komandos vadams – išsaugoti bent vieną savybę, kuria Sūduva lenkia visus kitus A lygos klubus jau daugelį metų – stabiliais finansiniais reikalais.

DUBLIS: ATLANTAS – SŪDUVA: 1:0 IR 1:5

Prasti popieriai. Labai prasti. O sunkiausia susitaikyti su tuo, kad Sūduvos sugebėjimas šiais metais pralaimėti bet kokio lygio komandoms jau net nebestebina. Pirmųjų rungtynių nemačiau, o antrąsias žiūrėjau pakankamai fragmentiškai, tačiau šiuo atveju pakanka žinoti rezultatus ir bazinius komandų pajėgumus, jų gyvenimišką situaciją ir šio sezono tikslus bei ambicijas. Jokie argumentai nepadės pateisinti pralaimėjimo turnyre, kur paralaimėjimas reiškia turnyro pabaigą. Pralaimėjimo komandai, kuri kybo ant siūlo ir dar niekam nedavė garantijų, kad išliks ir kitame sezone. Komandai, kuri iš esmės buvo surinkta prieš pora mėnesių ir kurios didžiausias šio sezono pasiekimas – išlipimas iš paskutinės lentelės vietos. Sunkiai prisimenu laikus, kai iš taurės turnyro Sūduva buvo išlėkusi taip anksti.

Nereikėtų stebėtis, kad žmonės ima murmėti apie parduotą žaidimą. Tiesiog komandų pajėgumai yra tokie nelygūs, kad netgi taurės turnyro specifika nepateisina šio pralaimėjimo. Į kitą taurės etapą žengė visi Sūduvos kaimynai turnyrinėje lentelėje ir dauguma jų net neleido suabejoti savo pranašumu.

O tada buvo normalios rungtynės. Žaidimas, kurio metu Sūduva ypatingų stebuklų nerodė, tačiau ir neleido suabejoti savo pranašumu. Ir vaikui aišku – būtent taip Sūduva ir turėtų lošti su Atlantu. Mažų mažiausiai taip – nesiplėšydama, be ypatingos magijos, tačiau be mažiausio šanso priešininkui. Turi žaisti taip, kad po rungtynių žmonės kalbėtų tai, ką kalba po antrojo žaidimo: “Aha, laimėjo 5:1, bet galėjo laimėti ir 8:1”.

Gaila, tačiau smagiai prasidėjęs, o vėliau maksimalių emocijų kupinas sezonas baigiasi tokia minorine gaida, kad to pasibaigusio sezono net negaila. Net norisi, kad pagaliau ateitų paskutinis turas ir būtų galima išeiti užtarnautų atostogų.

Visko gali būti, kad mes mažumą sutirštinam spalvas. Kad ir kaip bežiūrėtum – Sūduvos padėtis yra pusė velnio. Netgi visai daili. Jau kelintus metus Marijampolės klubas yra tarp Lietuvos čempionato lyderių – tiek stabilumo, tiek žaidimo požiūriu. Tai yra komanda, kurios gerbėjai bronzos medalius suvokia kaip savaime suprantamą dalyką. Kaip minimalų tikslą, kurį jų komanda pasiekia kiekvienais metais. Tokio miesto kaip Marijampolė futbolo klubui – tai puikus pasiekimas. Juk Vilniuje taip ir neatsirado (bent kol kas) antro padoraus ir rimtesnes perspektyvas turinčio klubo. Kaune aukštesniam lygmenį lošiančių klubų apskritai nėra. Kokioj šiknoj sėdi Klaipėdos futbolas taip pat puikiai žinome. Remiantis bendra logika, Sūduvos padėtis turėtų būti panaši į Dainavos. Abu miestai – panašaus dydžio ir ekonominio pajėgumo, todėl ir futbolą turėtų rodyti panašų. Abiejų miestų klubams turėtų būti didelė garbė išsilaikyti A lygoje daugiau nei sezoną. Taip kad Sūduva yra iššokusi gerokai aukščiau savo bambos.

Ko gero didesnė bėda šioje knebeknėje kas kita. Sūduvos gerbėjai jau seniai susitaikė su tuo, kad komanda pasiekia žymiai mažiau, nei galėtų. Nei galėtų pasiekti, jeigu ne… Užbaigti šį sakinį sudėtinga. Kad komandą jau kelintus metus kankina kažkoks mistinis sindromas – faktas. Tačiau kur glūdi esminės šios situacijos priežastys įvardinti sunkiau. Bent jau man kažkaip sunku susitaikyti su mintimi, kad atsakingas yra vienas žmogus (kaip kai kurie iš mūsų dažnai pasakome).

Taip, mums pikta, kad komanda neišnaudoja to potencialo, kurį sugeba sukaupti prieš sezoną ir jo metu. “Ant popieriaus” Sūduva visada atrodė pakankamai solidžiai. Galbūt Sūduvos treneriai negali sau leisti tiek, kiek leidžia, pavyzdžiui, Žalgirio treneriai, tačiau Lietuvos masteliu matuojant Sūduvos sudėtis yra visai gera. Blogai yra tai, kad komandoje taip ir neatsiranda žmogaus (bet kurioje jos administracijos grandyje), kuris sugebėtų tą potencialą pažadinti ir efektyviai išnaudoti.

Nesileisiu į super ilgas šnekas. Nes tai yra šnekos, kurias varinėjam visą sezoną. Ir kažin ar galėtume šiuo metu pasakyti ką nors naujo. Belieka sulaukti paskutiniųjų rungtynių, kurios viską ir nulems. Sustatys viską į šiokias tokias vietas. Kad ir kaip bebūtų keista ir nesąžininga, tačiau būtent ateinančio turo rungtynės ir nulems tai, kaip įvertinsime sezoną. Kaip visada – “patenkinamai”, ar “labai blogai”, kas jau būtų šiokia tokia naujiena. Taigi, laukiam sezono finišo.

Laukiam LFF taurės

Šią savaitę – dvi sesijos su mistiškiausia A lygos komanda – Klaipėdos Atlantu. Ypatingų šnekų apie šias rungtynes vedžioti nelabai išeina – reikia tiesiog laimėti ir vieną, ir kitą kartą. Faktas, kad šiandienos rungtynės gali būti atkaklesnės – vis tik Atlantui yra žymiai daugiau prasmės pasmušti dėl taurės, nei dėl taškų A lygoje. O kad Atlantas, sezono vidury pasipildęs “užsieniečių autobusu“ yra mistiška komanda – irgi faktas. Kažkaip net nekyla ranka gaišti laiko ir tais žaidėjais kaip nors giliau pasidomėti. Juk nėra nė mažiausios garantijos, kad toks keistas Atlanto sprendimas liks galioti ir kitam sezonui. Kadangi komandos komplektavimas nėra ypatingai tradicinis, tai ir komandos žaidimas banguoja lyg Baltijos jūra. Vienas rungtynes Atlantas kapojasi kaip reikiant, o kitas – beviltiškai pralaimi. Tiesa, tų kartkartėmis nutinkančių pergalių pakako, kad ši komanda aplenktų ne tik a.a. REO, bet ir visai prastai sezono pabaigoje atrodantį Taurą. Remiantis Atlanto bangavimo principais būtent taip ir turėtų nutinkt – šio vakaro rungtynės turėtų būti rimtos ir atkaklios, o savaitgalinį A lygos žaidimą Sūduva turėtų laimėti triuškinančiu rezultatu.

Tiesą pasakius, rašyti introdukcijos šioms rungtynėms nė neketinau. Nes rašyti tiesiog nėra apie ką. Tačiau susiradau Atlanto svetainę, kuri buvo atgaivinta ir šiaip ne taip gyvalioja ir radau ten tokią linksmą naujieną. Naujiena kaip naujiena, tačiau tekstą rašančiojo tonas ir stilius šypseną išspaudė. Žodžiu, esmė tame, kad šį vakarą pirmą kartą nuo Nepriklausomybės paskelbimo laikų Klaipėdoje bus žaidžiamas “prožektorių futbolas“. Taigi, Klaipėdoje šį vakarą bus šventė. O mums belieka viltis, kad šventę Sūduva mažumą pagadins ir sėkmingai lips į taurės ketvirtfinalį.

32: DAINAVA 0:3 SŪDUVA

Ledesma – ir vėl sugrojo! (vaizdelis iš paskutinių rungtynių su Žalgiriu)

Kalnai darbų + peršalimas + vaikų ligos yra garantuotas būdas savaitei išbraukti futbolą iš gyvenimo net ir tuomet, kai iki čempionato pabaigos teliko keli turai. Taigi, Lietuvos futbolo padangėje nutiko keletas dalykų, kuriuos mažumą pražiopsojau. Nelieka nieko kito, kaip juos tiesiog suregistruoti.

Sūduva Alytuje padarė tai, ką privalėjo – pasiėmė tris taškus, o Ledesma šoktelėjo į antrą rezultatyviausiųjų sezono žaidėjų sąrašo poziciją. Prieš čempionatą daug ko iš brazilo tikėjomės, tačiau tikrai ne to, kad jis taptų vienų rezultatyviausių naujosios Sūduvos žaidėjų. Priminsiu dar kartą. Šiuo metu Ledesmos sąskaitoje per visus turnyrus – 20įvarčių. Nuo to laiko, kai Sūduva išėjo į aukščiausiąją lygą, daugiau per sezoną pavyko įmušti tik vienam žaidėjui – Tomui Radzinevičiui (21 įvartis 2002 m. ir 29 įvarčiai 2005 m.). O jei pažiūrėtumėte visus nuo 1990 m.iki šio dienos Sūduvos įmuštus įvarčius, Ledesma būtų jau 11 vietoje. Sakyčiau, įspūdingas pasiekimas. Tarp šiandieną Sūduvoje lošiančių futbolininkų, daugiau įmušę yra trys žaidėjai: Beniušis (38 įvarčiai – 6vieta), Urbšys (54 įvarčiai – 3vieta) ir Lukšys (69 įvarčiai – 2 vieta). Rezultatyviausias naujųjų laikų Sūduvos žaidėjas, be abejo, yra Tomas Radzinevčius – 139įvarčiai ir, panašu, jo rezultatą perspjauti dar negreit kam nors pavyks.

Sūduvos pergalė buvo privaloma, o va dėl ko galima paliūdėti – tai dėl to, kad Bangai nepavyko atimt taškų iš Kruojos. Kruoja laimėjo ir išsaugojo 2 taškų skirtumą. Taigi, trauktis nelabai yra kur. Sūduvai liko Banga, Atlantas, ta pati Kruoja ir REO. Kruojai gi liko Atlantas, Sūduva, REO ir Ekranas. Vienintelis dalykas, kuris mus gali paguost (ir už tai galim nuoširdžiai padėkoti Žalgiriui) – tai paskutinės Kruojos rungtynės su Ekranu. Ekranui ir Žalgiriui liko labai panašaus pajėgumo varžovai, todėl tikėtina, kad paskutinis turas gali nulemti visų spalvų medalių pasiskirstymą. Ir Ekranui, ir Kruojai tos rungtynės lems medalių spalvą, o Sūduvai jos galbūt reikš, kad net ir pralaimėję ketvirtas rungtynes Pakruojo komandai galės išsaugot trečią vietą.

Puikiai suprantu, kad matematika futbole – keblus dalykas. Juolab, kad ir skaičiuodamas šitą matematiką nuvertinu likusius Sūduvos varžovus – o juk ir Banga, ir Atlantas nėra lengvi varžovai. Tačiau faktas yra vienas. Likimas eina Sūduvai į pagalbą, todėl viskas – pačios komandos rankose ir kojose. Teisingai sužaidus čempionato pabaigą galima be vargo gauti tradicinę trečią vietą. Iš kitos pusės… Be abejo – sezono pradžioje net ir didžiausi pesimistai kažin ar būtų sutikę su teiginiu, jog Sūduvai teks iš paskutiniųjų muštis dėl bronzos medalių ir ne su bet kuo, o su Kruoja.

O dabar čempionate vėl pertrauka rinktinės žaidimo proga. Iškerta tos pertraukos iš ritmo, tačiau nieko nepadarysi. Beje, Sūduva, kaip ir kiti klubai, nusprendė ilsėtis, o LFF taurės rungtynes sužaisti tarp dviejų turų. Kaip visi žinote, Sūduva gavo Atlantą, su kuriuo teks lošti Klaipėdoje. Rungtynės vyks spalio 24 dieną, 20 valandą. O jau po trijų dienų Sūduva ir vėl riedės Klaipėdon su tuo pačiu Atlantu lošti A lygos rungtynių. Ir nors Atlantas nėra Ekranas ar Žalgiris, nėra netgi Šiauliai ar Kruoja, tačiau pastaruoju metu lošia taip, kad tiėktis pozityvaus rezultato bent vienose iš dublio rungtynių – gali. Aišku, teisę lošti kitais metais Europoje Sūduva jau turi, tačiau būtų tiek pat gėdinga aštuntfinalyje išlėkti iš taurės turnyro, kaip ir paskutinę akimirką paleisti iš rankų bronzos medalius.

Kol kas – tiek žinių. Lauksim rinktinės rungtynių, o paskui – priešpaskutiniųjų namuose. O kol laukiam – dar kartą primenu ir kviečiu atiduoti savo balsus už jūsų manymu geriausius Sūduvos žaidėjus, kurių trejetuką šis blogas renka jau penktą kartą. Visą informaciją apie tai, rasite štai čia.

LFF taurė: SŪDUVA 2:1 ŽALGIRIS

Mušiu štai ten - sako Ledesma ir muša pirmą įvartį.

Pergalė verta pralaimėjimo. Visiems aišku, ką tai reiškia. Pagaliau trečias kartas nemelavo ir Sūduva Žalgirį vis tik įveikė. Tačiau pasitenkinimas labiau idėjinis, nes galutinis rezultatas – Žalgirio naudai. Dvejos rungtynės, kurių metu Žalgiris buvo per plauką geresnis. Gerokai mažiau geresnis, nei didesnis yra Žalgirio biudžetas, tačiau pakankamai, kad galėtų ruoštis taurės finalui. Dvi rungtynės, per kurias Sūduva puolė, o Žalgiris beveik visą laiką gynėsi. Ir du kvailoki Žalgirio įvarčiai, kurie lėmė minusinį rezultatą. Tačiau Sūduva per šias dvejas rungtynes įrodė, kad gali siekti šiame sezone aukščiausių tikslų. Tik jei tokių tikslų planuoja siekti, jai reikia bent trečdaliu padidinti apsukas tokiose rungtynėse, kokiomis buvo šis dublis. Ir tų apsukų didinimas – įkvėpimo, nusiteikimo ir ryžto klausimas. Nes visi racionalūs parametrai yra tokių klubų kaip Žalgiris ar Ekranas pusėje. Kad futbole tokie dalykai yra įmanoma – taip pat visi žinome. Tačiau pasiekiami jie tik tiems, kas turi stipriausią dvasią, geležinę valią ir geriausiai įsisąmonintą pergalės viziją. Sūduva turi tam pamatą. O ar iššoks aukčiau bambos – tai jau yra pačios komandos rankose. Ir jos gerbėjų, be abejo. Kurie mažų mažiausiai ko neturėtų daryti, tai išeiti iš stadiono likus penkioms minutėms, kai rungtynės yra pasiekusios emocinį epogėjų.

Kas buvo gerai. Aprašyti rungtynes, kai nuvažiuota pustrečio šimto kilometrų, o laikrodis jau suka naują parą nėra lengva, todėl pamėginsiu duoti trumpą ir konkretų įvertinimą, be įprastinių pačios rungtynių eigos komentarų.

Pirma. Geras buvo komandos nusiteikimas. Rungtynės pradėtos be užuolankų, be žvalgybų. Įmuštas greitas įvartis – o tai panašios svarbos ir specifikos rungtynėse labai svarbu. Ypač, kai Sūduva į aikštę išėjo praktiškai be tikrų puolėjų. Tiesa, gal ir galėtum sakyt, kad įvartį sukūrė Ledesma – uždirbo pražangą geroj vietoj ir pats ją puikiai realizavo – bet rungtynių pradžią sužaidė visa komanda. Be to, po kvailai praleisto įvarčio iš niekur, komanda atsigavo gan greitai. Jei pirmose rungynėse tam reikėjo viso kėlinio, šį kartą pakako kokių 15 minučių chaoso aikštėje ir Sūduva vėl susigrąžino aikštės bei žaidimo kontrolę. Galų gale, paskutinis punktas – iš esmės spaudimo Sūduvos nesumažino iki pat finalinio švilpuko.

Antra. Šiose rungtynėse buvo labai gražių akimirkų. Tiesiog tobulų situacijų, kai žaidėjai suveikdavo kaip gerai sutepta mašina. Todėl esminis tikslas dabar yra tokių situacijų gausinimas. Beje, šių situacijų esmė labai paprasta – greitas ir tikslus žaidimas vienu lietimu. Tokiam žaidimui priešintis sunku bet kokio lygio komandoms, o Lietuvoje, kur tas lygis nėra toks jau ir aukštas, rezultatai būna tiesiog nuostabūs. Ir šį kartą lošta ne prieš kokį Atlantą ar Taurą, kur galėtum sakyt, kad gražų Sūduvos žaidimą sąlygoja silpnas priešininkas. Kad ir ataka, kurios metu vienas prieš vartininką buvo išvestas Ledesma – buvo tiesiog gražu žiūrėt, kaip per vieną sekundę visa Žalgirio gynyba liko už nugaros.

Trečia. Ar atkreipėt dėmesį į tai, kad šiandien, nepaisant minučių, kai atrodydavo, kad Sūduvos žaidėjai tiesiog nebežino, kaip tęsti ataką, mūsų komandos puolimas buvo kaip niekad  agresyvūs? Nežiūrėjau statistikos, tačiau spėju, kad netoli baudos aikštelės išprovokuotų pražangų ir smūgių į vartus skaičius šiose rungtynėse bus didžiausias per visą sezono pradžią. Ir vėl primenu – žaista ne su bet kuo, o su Žalgiriu. Buvo netgi nemažai tolimų smūgių. Aišku, jų galėjo būti daugiau, tačiau, kaip matėm, įvarčiai šiandien buvo mušti būtent taip – vienas iš baudos smūgio, o antras – iš toli.

Ketvirta. Galim pasidžiaugt ir tuo, kad Marijampolėje šiandien susirinko dvigubai daugiau žiūrovų, nei kitame pusfinalyje Panevėžyje. Netgi buvo per rungtynes nemažai akimirkų, kai komandą triukšmu palaikyti bandė ir centrinė tribūna. Aišku, 1500 žiūrovų tokios reikšmės ir lygio rungtynėse bent jau manęs visiškai netenkina, tačiau akmenų galima pamėtyt ir į tvarkaraščio sudarinėtojų daržą, nes jie yra tiek užrietę nosis, jog bandė iškviesti į dvikovą Čempionų lygos pusfinalį. O kas šioje nelygioje kovoje nugalėjo puikiai ir parodo niekingas žiūrovų kiekis abiejuose stadionuose.

Kas buvo blogai. Tiek buvo gėrio. Tačiau ir minusų buvo ne taip jau mažai. Belieka viltis, kad stiprinant stipriuosius parametrus, automatiškai mažės to, ką vis dar Sūduvos žaidime gali vadinti trūkumais.

Pirma. Na taip, vartininkai mūsuose yra didelė problema šiais metais. Šios rungtynės kaip niekad parodė, kas gali būti, kai turi gerą vartininką ir kas – kai vartininkas lošia prastai. Be abejo, dėl to kvailo Žalgirio įvarčio kaltas tik Matuzas. Sienelė ten ko gero buvo pastatyta labai vidutiniškai, o ir vartininkas nesugebėjo paprasčiausiai numušti šalin smūgio, kuris nebuvo nei pernelyg stiprus, nei sudėtingas. Aišku, taip imti ir kaltinti Matuzo kažin ar gali. Tai yra jaunas vartininkas, kuriam yra per sunku lošti tokio lygio rungtynėse. Kai šaltų nervų ir išminties reikia labiau nei talento. Todėl šiandien turime baksnoti pirštais ne į Matuzą, kuris stengiasi tiek, kiek leidžia jo patirtis ir lygis, o į tuos piliečius, kurie sugebėjo prieš sezoną paleisti iš komandos visus stiprius vartininkus prieš tai nepasirūpinę padoria pamaina. Štai dabar ir turime situaciją, kai klaidos šioje grandyje griauna visos komandos pastangas.

Antra. Rašiau, kad Sūduvai reikia užmesti bent trečdaliu daugiau malkų, kad būtų pasiektas rezultatas su tokiomis komandos kaip Žalgiris ar Ekranas. Tačiau kalba čia yra ne tik apie atsidavimą, žaidimo intensyvumą ir norą laimėti. Kalba čia eina ir apie tai, kad Sūduva tiesiog privalo daugelį žaidimo komponentų atlikti greičiau, nei atlieka dabar. Greičiau įvesti kamuolį į žaidimą po to, kai jį perima vartininkas. Mažiau jį beprasmiškai ir pavojingai stumdyti tarp gynėjų ir vartininko. Taip stumdydami kamuolį aplink savo baudos aikštelę Sūduvos žaidėjai šiandien beveik sukūrė Žalgiriui bent keletą progų įmušti. Sūduvos žaidėjai vis dar dažnokai perlaiko kamuolį. Beprasmiškai veda kamuolį link žaidėjo, kuriam ketina jį perduoti. Juk galima tokį perdavimą atlikti iškart, be to įžanginio tursenimo link adrsato. Vis dar labai dažnai suvėluoja permesdami kamuolį į kraštus ar ant nuošalės ribos lošiančiam kolegai. Kiek buvo šiandien situacijų, kai krašte laisvas stovintis žaidėjas beviltiškai mojuoja rankomis prašydamas kamuolio ir jo negauna arba gauna tuomet, kai jį jau apspitę priešininko gynėjai. Pirmieji perdavimai į priekį juk labai svarbūs – kelios sekundės čia lemia ar pavyksta sukurti pavojingą kontrataką, ar kamuolys bus pavėluotai metamas priekin tik tam, kad žaidėjas, jau išėjęs iš patogios padėties, tegalėtų jį atmesti atgal. O apei tai, kad Sūduva gali lošti tokį greitą ir tikslų futbolą, čia jau rašiau (žr. Antrą „Kas buvo gerai“ punktą). Labai norėtųsi, kad tokios atakos būtų norma, o ne tik kelios išimtys per rungtynes.

Trečia. Ši priežastis – iš objektyviųjų sąrašą. Sūduva tiesiog turi per mažai žaidėjų, kad treneris galėtų rimčiau varijuoti sudėtimi. Juk yra visiškai natūralu, kad kartais vienas kitas žaidėjas būna ne formoje ir neretai tai paaiškėja tik rungtynėms prasidėjus. Deja, mūsų treneris nelabai turi iš ko rinktis. Tokiais atvejais tenka aikštėn leisti kitos pozicijos futbolininką ir tikėtis, kad komanda tinkamai prisitaikytų prie naujo žaidimo modelio. Pavyzdžiui, šiandien, sakyčiau vienas prastesnių rungtynių šiais metais sužaidė Leimonas. Deja, Liubšys antro Leimono neturi, todėl tenka vietoje jo leisti aikštėn, pavyzdžiui, Beniušį.

Ketvirta. Jei pirmoji priežastis – objektyvi, prikalausanti nuo tokių sausų dalykų, kaip komandos biudžetas, tai komandos aštrumas pačiame atakos smaigalyje priklauso nuo konkrečių puolėjų veiksmų. O mūsų puolėjai vis tik yra tokie, kurie patys savarankiškai atakoje mažai ką gali nuveikt. Reikia rimto visos komandos asistavimo, kad tokie puolėjai, kaip Beniušis ar Lukšys taptų iš tikro pavojingi. Šiandien, pavyzdžiui, Beniušis gavo bent pusę kėlinio, tačiau nieko rimtesnio sukurti pats jis taip ir nesugebėjo. O kai taip yra, priešininko gynėjai gali skirti daugiau dėmesio kitiems pavojų keliantiems faktoriams – pavyzdžiui, centro saugams ar krašto puolėjams. Antras dalykas, dažnai žudęs Sūduvos atakas buvo mums iki skausmo pažįstamas žioplinėjimas. Žaidėjas atiduoda kamuolį kolegai ir toliau stovi lyg įbestas, vietoje to, kad išlėktų į laisvą plotą ir iš to paties kolegos gautų kamuolį atgal. Beviltiškos situacijos, nes tam kolegai arba reikia beprasmiškai bandyt apeit 2-3 priešininkus arba atmest kamuolį atgal. Abiem atvejais ataka tuo ir užsibaigia.

Išvados: imti, kas yra geriausio ir atsikratyti to, kad trukdo komandos evoliucijai. Išvados paprastos. Čempionatas dar tik prasidėjo ir sutvarkyt žaidimą dar yra įmanoma. Sūduvos žaidime tikrai yra gražių akimirkų, įkvepiančių situacijos sprendimų ir nemažai talentingų futbolininkų. Mažų mažiausiai ko reikia – kad komanda ir su tokiom komandom kaip Kruoja loštų taip, kaip buvo lošiama šiandien. Energingai, agresyviai ir greitai. Tuomet tų gražių situacijų skaičius per rungtynes išaugs dvigubai ar trigubai. Tuomet tos situacijos taps norma, o ne atsitiktine sėkme.

Taurės batalijos mums jau baigėsi. Dabar vėl reikia skubiai grįžti į A lygą ir pergalių siekti ten. Artimiausios rungtynės – jau už poros dienų.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 187 898 hits