Archive for the 'LFF' Category



Laukiam finišo Marijampolėje

2013-217Bangos Evaldas Grigaitis kažkada bėgiojo už Sūduvą. 

Ne, tai nėra paskutinės sezono rungtynės. A lygai dar liko trys turai. Tačiau sekantį Sūduva praleidžia, o čempionatą baigs Vilniuje, į kurį kažin ar važiuosite futbolo pažiūrėti. Tad daugumai Suvalkijos sostinės gyventojų sekmadienio žaidimas su Banga bus paskutinė galimybė šiais metais gyvai pamatyti savo mylimą komandą. Vien dėl to verta į stadioną užsukti. Aišku, naivu būtų tikėtis lankomumo rekordo – žmonės pastaruosius kelis metus vangiai Marijampolėje į futbolą eina ir netgi tarptautinės ar lemiamos rungtynės sunkiai tūkstantėlį galvų sutraukia.

Sekmadienio rungtynių su Banga matematika labai paprasta ir tipiška sezono pabaigai. Vienai komandai šios rungtynės nieko nereiškia – Banga ir vėl užsitikrino savo klasikinę šeštą vietą ir per likusius turus neturi šansų nei kilti, nei leistis. O Sūduvai būtina šias rungtynes laimėti. Mažai kas tiki, kad mūsiškiai dar gali pasiekt trečią vietą, nes tam reikia, kad tragiškai nesisektų Ekranui. Tačiau kol likę bent lašas vilties, bandyti verta. Pasistengti verta vien dėl to, kad tai yra paskutinis žaidimas namuose. Taip pat ir Nerijui Valskiui verta įmušti vieną kitą įvartį, net jei po praeito turo hektriko, kažin ar kas sugebės jį pasivyti. Bilinskis atsilieka šešiais įvarčiais, tačiau pastaruoju metu Žalgiris apskritai sunkiai muša daugiau nei vieną bankę per rungtynes. Valskiui mušti verta vien dėl to, kad dar kartą jo vardas būtų paminėtas rungtynių reportaže, ne šis Nerijus turi šansų pakovoti ne tik dėl rezultatyviausio, bet ir dėl geriausio šio sezono žaidėjo vardo.

Tuo tarpu ryškiausias šios savaitės nutikimas Lietuvos futbole buvo Roberto Vėževičiaus ir Kruojos spektaklis per LFF taurės rungtynes. Apsijuokė ir futbolininkas, ir jo klubas. Aš puikiai suprantu ir visiškai pateisinu žaidėjų norą bet kokiom priemonėm siekti pergalės. Štai, pavyzdžiui, Ekrano Andjelkovičius suveikė puikiai – jo kultūringa provokacija davė gerą rezultatų. Žalgirio futbolininkui bus puiki pamoka visam gyvenimui – provokacijai, kuri iš esmės nepažeidžia taisyklių pasiduoti negalima.

O va Kruojos Vėževičius pasirodė kaip beviltiškas aktorius. Ypač tai puikiai matosi Žalgirio filmuotoje medžiagoje. Jei jau darai tokią nesąmonę – daryt taip, kad Oskarą už tai galėtum gauti. Mes visi puikiai suprantam, kad kiekvienose rungtynėse įvairiausių komandų daugybė žaidėjų simuliuoja pražangas arba bent jau paryškina jų efektus. Tai yra šiuolaikinio futbolo kasdienybė ir visai nesvarbu, kas žaidžia – Lietuvos ar Čempionų lygos klubai. Vaidyba yra tiek ištobulinta, kad labai retai gali būti tikras, jog žaidėjas simuliuoja, o ne iš tikro vartosi nuo skausmo. Tuo tarpu Vėževičiaus pasirodymas buvo kaip reta neprofesionalus. Todėl apsijuokė ir klubas, mėginęs purkštauti ir veblenti apie tai, kad teisėjais pasidavė “Žalgirio žaidėjų ir gerbėjų spaudimui”. Jei teisėjas vis tik nebūtų atšaukęs bausmės Žalgiriui – tai būtų vienas iš nykiausių epizodų per visą lygos sezoną. Tiesa, Žalgirio futbolininkus taip pat verta vizito pas psichologą pasiųst, nes antrose rungtynėse iš eiles pasimauna ant varžovų kabliukų lyg kokie vaikai.

Bet keisčiausiai šioje situacijoje ir vėl pasirodė ne klubai ir jų žaidėjai. Kaip minėjau – suprantu ir pateisinu Vėževičiaus motyvus, tačiau kritikuoju jį dėl nevykusiai atliktos apgaulės. Įdomiausia yra tai, kad niekaip į šį nutikimą nereagavo Lietuvos futbolo federacija. Paskutiniame federacijos pranešime apie paskirtas nuobaudas šis epizodas nėra įtrauktas. Kruojos ir Žalgirio rungtynių nutikimą svarstė Lietuvos futbolo teisėjų asociacija, tačiau, natūralu, jiems labiau rūpi įvertinti saviškių elgesį, nei postringauti apie žaidėjus.

Sunku patikėti, tačiau LFF iš tikro nusprendė savo nuomonės šiuo klausimu nepareikšt. Čia juk yra tik dvi galimos interpretacijos. Arba sakai, kad teisėjas buvo neteisus, atšaukdamas bausmę Žalgiriui arba sakai, kad galutinis teisėjo sprendimas buvo teisingas. Šiuo atveju neišvengiamai turi būti baudžiamas žaidėjas, kurio elgesys buvo įvertintas kaip akivaizdi simuliacija priešininko baudos aikštelėje. Juolab, kad simuliuojama buvo ne žaidybinė pražanga, o veiksmas, už kurį niekuo dėtas priešininkas galėjo susilaukti labai rimtos nuobaudos. Prisiminus tai, kaip kadaise UEFA nubaudė Mikoliūną už pražangos simuliaciją lošiant su škotais (nors ten klausimų, sakyčiau, buvo žymiai daugiau), keista, kad Vėževičiaus elgesys buvo nutylėtas, o federacija taip ir neleido mums išgirsti savo požiūrio į štai tokius futbolo elementus.

Greičiausiai LFF klerkai Žalgirio ir Kruojos rungtynių nutikimą analizuoti tiesiog neturėjo laiko. Mat jie surėmę galvas rašė kitą raštą, kuris į eterį buvo paleistas penktadienį po pietų, prieš pat biurokratinių įstaigų darbo pabaigą. Rašto užvadinimas įspūdingas: “LFF pradėjo tyrimą dėl informacijos apie nesąžiningus veiksmus”, tačiau turinys – visiškai beviltiškas. Tas raštas – totaliai beprasmis biurokratinių sąvokų ir frazeologizmų darinys, skirtas sudaryti įspūdžiai, jog “kažkas” yra daroma.

Pirmąjį absurdą gauname jau pirmoje pastraipoje, kur teigiama, jog tyrimas pradėtas dėl “viešojoje erdvėje paskleistos informacijos”. Kas čia dabar? Čia jie nutarė ištirti tai, ką rašo laikraščiai ar interneto svetainių komentatoriai??? Wow. Lyg to dar būtų mažai, LFF priduria, kad šis “veiksmas” yra tik dar didesnio judesio dalis, turėdama omeny rugpjūtį federacijos prokuratūrai perduotą kažkokią medžiagą apie kažką. Štai kaip tai skamba dabar! Tačiau norėčiau priminti, jog pats federacijos prezidentas apie tą prokuratūrai atiduotą medžiagą viename interviu kalbėjo labai ironiškai. Jis minėjo nesitikįs iš to jokių rezultatų ir daro tai tik dėl to, kad UEFA liepia. Nepraėjo nė pora mėnesių ir štai tas beprasmiškas popierių siuntinėjimas staiga tampa kryžiaus žygiu prieš nesąžiningus futbolo užkulisius. Be abejo, Kvedaras aną kartą buvo teisus – žinant mūsų teisėsaugos situaciją, sunku patikėti, kad kas nors atras laiko ir žmonių tyrinėti žiniasklaidoje pasirodžiusias ir niekuo nepagrįstas paskalas.

Neabejotina yra kas kita – LFF šiuo veiksmu vis tik parodė savo poziciją vienu klausimu. LFF rašte minima “informacija dėl galimai nesąžiningų veiksmų” neabejotinai yra nuoroda į Ekrano santykius su būreliu žaidėjų, padavusių klubą į teismą dėl nesumokėtų atlyginimų. Būtent taip Ekranas mėgino kontratakuoti – leisdamas suprasti (nors tiesiogiai to ir nepareikšdamas), kad “žaidėjai buvo suspenduoti dėl galimai nesąžiningų veiksmų”. Federacija taip pat stojo klubo pusėn, nes žaidėjai išnešė purvinas Lietuvos futbolo paklodes į viešumą vietoje to, kad pirmiausia kreiptųsi į federaciją (taip kalbėjo žurnalistų šnekinamas Zdančius). Tad šio rašto kitaip ir negali įvertinti, kaip LFF papildomą spaudimą žaidėjams, mėginantiems su teismo pagalba iš klubo (tai yra, jų darbdavio) atsiimti tai, kas jiems ir priklauso.

Štai tokia rūgšti sezono pabaiga, paliekanti labai nemalonius jausmus. Ekrano žaidėjų sprendimas nedelsti poros metų ir dėl skolų iškart kreiptis į teismą yra naujas ir pozityvus dalykas. Taip ir turi būti. Šis reikalas rodo, kad žaidėjai išmoko ankstesnes kolegų pamokas ir jau moka pakovoti už savo teises. Tuo tarpu futbolo institucijos puolė gintis pagal klasikinius visagalės biurokratijos principus, atvirai demonstruodamas tai, kad jos niekada nestos futbolininko pusėn. Ar greitai Lietuvoje turėsime futbolo žaidėjų profsąjungą? Panašu į tai, kad futbolo institucijos kito kelio žaidėjams nepalieka.

Galim pasidžiaugt tik tuo, kad Sūduvoje tokių nesąmonių kol kas nebuvo. Ir ta proga šiltai apsirengt, maktelėt kokio stipresnio skysčio gurkšnį ir sekmadienio vakarą praleisti stadione. O iki rungtynių turite dar gražaus laiko apsvarstyti koks Sūduvos žaidėjas šiemet buvo geriausias ir savo svarstymus pasiųsti man paštu.

Laukiam: Kruoja – Sūduva

Dar viena pertrauka baigės. Ironiška, bet pastarosios dvi savaitės ko gero bus gražiausiomis šį rudenį. Nieko nepadarysi – tokia ta mūsų Lietuva. Tenka čia lemiamas futbolo čempionato kovas rengti arba balose arba ant plastmasės, kuri tik LFF klerkams labai patinka.

Pertraukos metu savo sezoną baigė Lietuvos rinktinė. Dar vieni metai, kai tiek futbolininkai, tiek futbolo biurokratai daugiau dirbo liežuviais nei stadionuose. Ir vienur, ir kitur gavosi šnipštas – per laikraščius vyrukai galutinai susiriejo, o aikštėje – kaip visada – daugiau praleisdavo nei įmušdavo. Tačiau tai jau užverstas lapas. Gal prie jo ir negrįškime. Pakaks užfiksuoti, kad Sūduva per šias savaites turėjo du debiutus. Nerijus Valskis pagaliau buvo įsileistas į rinktinę. Nieko ypatingo jis ten neparodė, tačiau ir stebėtis tuo nederėtų. Bet kuriam A lygos žaidėjui reikia laiko, kad rinktinėje apsiprastų. Dar svarbesnis debiutas nutiko jaunimo rinktinėje, kuri prieš anglus visas rungtynes sužaidė Povilas Kiselevskis. Taip sakau ne dėl to, kad Kiselevskis būtų geresnis už Valskį, o tik dėl to, kad Nerijaus kitais metais komandoje greičiausiai nebus ir jis taps tik Sūduvos istorijos dalimi, o va Kiselevskio laukia dar daug gražaus laiko. Net jei ir jis po metų kitų persikels į kokį užsienio klubą, jo vis viena taip lengvai nepamiršime.

Pertraukos metu kai kas žaidė draugiškas rungtynes, kai kas lošė atidėtus A lygos turus, o kai kas tenkino LFF įgeidžius – peržaidinėjo taurės  dvikovą. Iš Sūduvos naujienų nebuvo girdėt – matyt Gudelių užeigoje cepelinus valgė.

Užtat visą riebų straipsnį naujienų Ekranas pažėrė. Paaiškėjo, kad paskutinėse rungtynėse prie Sūduvą krūvos pagrindo žaidėjų ne šiaip sau nebuvo. Jų nebuvo dėl to, kad futbolininkai (Tomkevičius, Varnas, Kučys, Kavaliauskas, Kauneckas ir Markevičius) padavė savo klubą į teismą dėl nesumokėtų pinigų (sakau būtent taip, nes toliau lyg ir prasidėjo diskusija apie tai, ko klubas nesumokėjo – atlyginimų ar premijų). Marko Andjelkovičius, neseniai iš Ekrano per teismą atgavęs 90 tūkstančių litų, prie kolegų protesto akcijos neprisidėjo. Laikraštis rašo, kad Ekraną į teismą yra padavę ir Jokšas, Gleveckas bei Zubas. Dedura jau baigia šiam reikalui rengti dokumentus. Velička to lyg ir neplanavo daryt, tačiau kas žino, kaip jis dabar nuspręs. Juk nei šis, nei tas būtų likti kvailio vietoje ir savanoriškai atsisakyti tau priklausančio uždarbio.

Šioje istorijoje įdomiausia yra tai, kad klubą į teismą šį kartą padavė ne legioneriai, net ne lietuviai, užsukę į Ekraną iš kitų klubų, o paties klubo žmonės. Todėl ši žinia ir nuskambėjo žymiai dramatiškiau, nei tą kartą, kai su Ekranu teisėsi Balkanų futbolo atstovai. Galiu tik pasidžiaugti tuo, jog, atrodo, mūsų futbolininkų sąmoningumas auga. Jie nebelaukia metų metus, kol kažkas susimylės jiems mestelėti tai, kas žaidėjams teisėtai priklauso. Viens du – ir reikalas keliauja teisman. Jei kažkada taip pat ryžtingai būtų elgęsi Vėtros žaidėjai, ko gero to klubo agonija nebūtų taip ilgai ir beprasmiškai užsitęsusi.

Tačiau įspūdingiausiai laikraštyje išstojo ne Ekrano prezidentas, o LFF atstovas Ričardas Zdančius, kuris prikalbėjo blaiviu protu sunkiai suvokiamų dalykų. Leiskite jums pacituoti visą pastraipą iš 15min.lt:

Lietuvos futbolo federacijos Drausmės komiteto sekretorius Ričardas Zdančius teigė, kad kol kas jokios oficialios informacijos apie situaciją „Ekrano“ klube neturi: „Žinome tik tiek, kiek rašo žiniasklaida“. R.Zdančiaus teigimu, žaidėjai, prieš kreipdamiesi į teismą, turėtų pirmą kreiptis į LFF. „Žaidėjai į mus nesikreipė, tad situacijos nežinome. Negavome kreipimosi nei iš teismo, nei iš futbolininkų advokatų. Galbūt žaidėjams toks kelias yra priimtinesnis“, – svarstė R.Zdančius.

Kažkokiomis mafijozų vertybėmis padvelkė iš pono Zdančiaus kalbos. Jis tiesiai šviesiai pasakė, kad žaidėjams nedera į teismą kreiptis prieš nepasitarus su LFF. Kitaip tariant – blogai padarė, nes skalbinius viešumoje išdžiaustė. Linksmiausiai man nuskambėjo Zdančiaus stumiamas dūras apie tai, kad LFF nieko apie tai nežino. Tiksliau – o tai yra dar geriau – žino tiek, kiek laikraščiai rašo. Pasakykime tiksliau – žino tiek, kiek žinome mes. Nes mes irgi iš laikraščių apie tokius dalykus sužinome. Jei taip yra – tai nafig tokia federacija reikalinga? Kaip gali federacija būti abejinga tokiai situacijai? Zdančius juk tiesiai pasakė – kadangi neskreipė, tai mūsų tas reikalas nedomina. O va kai gausim kokių oficialių raštų, tai gal šiknas ir pakrutinsim.

Aišku, aš čia juokus krečiu. Be abejo, viską tas Zdančius žino. Visi, kas seka lietuviško futbolo realijas bent kiek ilgiau, puikiai mato, kaip čia viskas vyksta. Čia visi viską žino. Lietuva maža, o lietuviško futbolo bendruomenė – dar mažesnė. Todėl visi visus pažįsta ir toks retas dalykas kaip žaidėjų ieškinys klubui garantuotai yra pagrindinė Lietuvos futbolo bendruomenės šneka šią savaitę.

Biurokratai žino, bet nieko nedaro. Niekada nedarydavo. Ir niekada nedarys. Nes jiems pofig. Jiems pofig, kad klubas žaidėjams atlyginimo nemoka. Jiems nerūpi, kad į medalius taikosi klubas, kurio finansuose akivaizdžiai galai nesueina. “Tik nepradėkit kalbėti apie licenzijavimo procedūras – čia jos niekuo dėtos”. Taip pasakytų biurokratas. “Ir pridurtų – štai, aš turiu popierius. Jie rodo, kad su visais A lygos klubais viskas yra visiškai tvarkoje. Čia matyt žurnalistai išsigalvojo, kad kažkas kažkur kažkam algų nemoka. Popieriai rodo, kad to neturi būti”.

O gal futbolistai į LFF nesikreipia dėl to, kad prasmės to daryti nėra? Juk LFF nieko ypatingo nenuveikė ir tuomet, kai užsilenkinėjo kiti klubai. Federacija ne tik piršto nejudindavo, bet ir užsimerkusi leisdavo tokiems klubams lošti toliau ir, savaime suprantama, toliau auginti skolas futbolo darbininkams.

Trumpai tariant, mūsų kieme nieko naujo. Kasdienė betvarkė, kai galva nežino, ką daro uodega, o uodega apskritai išgėrė bonkę samagono ir po suolu miega.

Gaila Ekrano ir jo žaidėjų, tačiau gaila ir to, kad Sūduva vis tik nesugebėjo prieš pora savaičių susidariusia situacija pasinaudoti. Tiesą pasakius, greičiausiai tas reikaliukas meškos paslaugą padarė. Esu tikras, kad Sūduvos klubas ir žaidėjai puikiai žinojo, kodėl aikštėje nėra pusės pagrindinių Ekrano žaidėjų. Ir, kaip visada, matyt galvojo, jog Panevėžio jaunimą iš Marijampolės paleis bent su penkiais įvarčiais. Ekrano laukia labai sunki sezono pabaiga. Todėl Sūduvos šansas laimėti medalius buvo dar didesnis, nei atrodė tą kartą prieš pora savaičių. Tiesą pasakius, ir dabar jis dar nėra miręs. Toks mažas, gauruotas, po krosnim palindęs. Tačiau dėl jo verta pakovoti iki galo. Ir sekmadienį tokia kova bus. Liūdniau yra tik tai, kad Sūduvos žaidėjai ko gero jau sudėjo ginklus. Bent taip buvo galima suprasti iš pokalbio su Povilu Kiselevskiu.

LFF taurė: atgal į akmens amžių

2013-187

2013-188Šiame stadione galbūt vyks šios dienos LFF taurės rungtynės tarp Sūduvos ir Trakų. Foto iš Europlan.

Kaip mes viską darom? Kažkokiam kabinete ištraukiam burtus. Niekam neaiškinam, nei kaip tai yra daroma, nei kodėl daroma vienaip ar kitaip. Ar mes manom, kad reikia kam nors paaiškint, kodėl šiais mtais burtai buvo “akli”? Ne, mes taip nemanom. Taip bus ir tiek. Burtai ištraukti – mūsų darbas lyg ir padarytas. Tuomet nugrųsim LFF taurės aštuntfinalio dalyvių, rungtynių laikų bei vietų sąrašą kur nors giliai savo interneto svetainėje. Mūsų darbas padarytas – o jei kam nors kas nors nepatinka, lai rūpinasi patys. Tegul patys klubai praneša apie varžybų detales. O jeigu klubai dėl kokių nors priežasčių to nuspręs nepadaryti – lai tie debilai futbolo mėgėjai ieško inforcmacijos patys. Juk Lietuvoj – pats galingiausias internetas visam pasaulyje. Galų gale – eina jie velniop. Jei kas nepatinka – gali žiūrėti Čempionų lygą. Kaip sykis LFF rungtynių dienomis vyks ir Čempionų lygos turas. Ir apie jį praneša ne tik laikraščiai, bet ir televizorius.

Keista diskusija išsivyniojo paskelbus žinią, kad Sūduva loš su FK Trakais. Kur ir kada vyks rungtynės paaiškėjo likus iki tų rungtynių maždaug dienai. O iki to laiko buvo galima spėlioti, kas meluoja – LFF ar FK Sūduva. Mat abi organizacijos pateikė priešingą informaciją. FK Trakai nusprendė nuo šios problemos nusiplauti ir apie rungtynes nepratarė nė žodžio. Tyli FK Trakai iki šiol.

Tai, sakot, Trakai yra nedidelis miestelis. Galima spėti, kad stadionas jame yra vienas. Taip pat galima įtarti, kad surasti jį neturėtų būti sunku. Juk galima paklausinėti miestelėnų. Ar į vietos policijos nuovadą užsukt. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad FK Trakai apie stadioną savo svetainėje neužsiminė nė žodžio – stadionui skirtas skyrelis svetainėje yra tuščias. Wikipedijoje FK Trakų puslapis duoda mums tik vietų skaičių (2000) ir pavadinimą – Naujasis Trakų stadionas. Tai gal vis tik šiame Lietuvos kunigaikščių mieste yra ne vienas stadionas? Juk jei yra Naujasis – tai turi būti ir Senasis? Ieškom toliau. Lietuvos futbolo enciklopedija sako, kad stadioną galima surasti Birutės gatvėje ir kad jis pastatytas 2011 metais. Deja. Svetainė Europlan (European Football Magazine) pateikia krūvą stadiono nuotraukų, tačiau nesutinka su Lietuvos futbolo enciklopedija dėl stadiono adreso. Šios svetainės nuomone, Trakų stadioną galima surasti Vytauto gatvėje.

Grįžtam į FK Trakai svetainę ir dar triskart spaudžiam ant nuorodos “Stadionas”, galvodami, kad gal interneto naršyklė šūdą mala. Tuomet desperatiškai pradedam spaudyt viską iš eilės. Bingo! Pavyko! Pasirodo, šio bei to apie stadioną galima rasti skyrelyje “Kontaktai”. Taip, panašu, kad šiame informaciniame kare Lietuvos futbolo enciklopedija nugalėjo vokišką svetainę. Trakų stadionas iš tikro yra Birutės gatvėje. Tik… FK Trakai jo nevadina nei Naujuoju, anei Senuoju. FK Trakai jį vadina “Trakų Futbolo Klubo namų stadionu”. O tuomet… Kad jį kur galas! Panašu, kad Trakuose vis tik yra dar vienas futbolui skirtas įrenginys – jis vadinamas Sintetinės dangos aikšte. Ir guli toji aikštėje toje pačioje Birutės gatvėje. Stadionas pažymėtas 19 numeriu, o aikštė – 42.

Ar FK Trakų klubas buvo viso šito vargo vertas? Aišku, kad ne. Eina jis velniop su visa garbinga to miestelio pilimi ir Milano futbolo mokykla vaikams. Taip, man yra pikta dėl to, kad mano mylima komanda lošia už 20 kilometrų ir lošia žvėriškai svarbias rungtynes, o aš negalėsiu jų pamatyti. Nes rungtynės suplanuotos vidury darbo dienos. Dėl to siunčiu velniop ir Trakų futbolo klubą, ir Lietuvos futbolo federaciją ir netgi Sūduvos vadus.

LFF siunčiu velniop dėl to, kad leidžia klubams daryti tokius absurdus – rengti taurės rungtynes vidury darbo dienos. Jeigu aš būčiau LFF rėmėjas, kuriam suteikta garbė vadinti taurę savo vardu, aš iškart rėmimą atšaukčiau, kai tik pamatyčiau tokį rungtynių laiką. Mat toks rungtynių laikas terodo vieną dalyką – tai yra niekam nereikalingos, nereikšmingos, niekam neįdomios rungtynės. Tai yra niekam neįdomus ir nereikalingas turnyras. Vadinasi – jis neturi jokios reklaminės vertės. LFF, nuolat postringaudama apie futbolo populiarinimą Lietuvoje, privalo užtikrinti, kad jos tiesiogiai rengiamas turnyras būtų pasiekiamas normaliems futbolo mėgėjams. Nes jei LFF į tai nesikiša – aš darau išvadą, jog visos šnekos apie futbolo nešimą į mases yra demagogija.

Taip pat siunčiu velniop abu klubus. Žmonės kalba, jog rungtynės vidurdienį rengiamos dėl to, kad Trakų stadionas neturi apšvietimo. Ir nieko čia nepadarysi. Bet jei neturi apšvietimo – tai gal ir nepradėk to futbolo lošti? Arba – lošk toj savo I lygoj ir nosies nekišk ten, kur nedera. Arba pasiek, kad rungtynės vyktų savaitgalį. Arba žaisk jas LFF stadione – juk kai FK Trakai šio sezono pradžioje prašėsi į A lygą, tai namų rungtynes ir žadėjo Vilniuje lošti. Su tokiu laiku galėjo nesutikti ir Sūduva. Juk viskas čia vyksta “bendru” sutarimu. Nes vieni lošia 16 val., o kiti – 18 ar net 20.45 val. Ir juokingiausia šitoj istorijoj yra tai, kad vėliausiai žaidžia žemiausių lygų klubai. Matyt dėl to, kad dauguma jos narių dienomis dirba ir negali sau leisti prabangos rengti rungtynes vidury darbo dienos.

Visa tai gal ir nėra svarbu. Kas tas lietuviškas futbolas? Kam jis iš tikro rūpi? Ar tikrai verta šitiek vargti tam, kad dešimt žmonių iš Vilniaus galėtų patogiai tas rungtynes pamatyti? Štai šitas dalykas ir yra graudžiausias. Aišku, galima rasti ir informaciją, ir tuos stadionų adresus. Viską mes galim. Nes mums – rūpi. O va Lietuvos futbolo federacija ir klubai rodo visiškai priešingą požiūrį. Va jiems yra nusispjaut. Į viską. Į futbolą. Į gerbėjus. Ir į pačius save. Pikta dėl to, kad patys svarbiausi lietuviško futbolo herojai, tie, kurie čia visą muziką užsako, nė neslepia, kad jiems futbolas nerūpi. Jie dirba darbą. Atlieka formalumą. Pildo statistinių lentelių eilutes. Reikia surengti varžybas – surengsim. Suplanuosim, ištrauksim burtus. Futbolistai atvažiuos, paspardys kamuolį. Protokolistai viską užprotokoluos. Ir štai – dar vienas lapelis Lietuvos futbolo istorijoje.

Bet palaukit. Gal iš tikro LFF ir Druskininkų Hermio projektas yra beviltiškai beprasmis ir niekam nereikalingas? Nafig toji taurė? Kažkokios desperatiškos ir apsimestinės demokratijos pratybos. Štai – leidžiam sudalyvauti visiems, kas tik nori. Žiūrėkit – mes net aštuntfinalyje darom “aklus” burtus ir leidžiam, kad bent pora realių kandidatų į taurės laimėtojus išlėktų jau dabar. Tipo – suteikiam šansą mėgėjų lygų nariams patekti ne tik į taurės finalą, bet netgi – į Europos futbolo turnyrus. Teoriškai tai yra įmanoma. Teoriškai yra įmanoma, kad visi stipriausi Lietuvos klubai išnyktų iš LFF taurės žaidimų dar iki pusfinalio.

Ir kas tada? Futbolo klubas TAIP važiuos lošti Europos lygos rungtynių? Ir karvei aišku, kad tai –absurdas. Tiesą pasakius, tai būtų pasityčiojimas iš Lietuvos futbolo, kuris ir taip prastoką reputaciją turi. Lietuva – ne Anglija, kur žemesniųjų lygų klubas gali nusikapstyti iki taurių finalų. Tačiau tas klubas, net ir žaisdamas šiandien agliško futbolo dugne, greičiausiai turės bent šimto metų istoriją. Ir netgi lošdamas pusiau mėgėjiškai turės šansą patiesti kokios Lietuvos ar Farerų klubą.

Teorijos lieka teorijomis. Tačiau ar turi, pavyzdžiui, Trakai galimybę laimėti Lietuvos taurę? Aš manau, kad tokios galimybės jie neturi. Nepaisant prasto Lietuvos futbolo lygio, skirtumas tarp A lygos ir viso likusio lietuviško futbolo yra toks didelis, kad šansų tokia komanda kaip FK Trakai turėtų nebent tuo atveju, jei “akli” burtai juos suvestų su dar žemesnių lygų klubais. Ir net jei Trakams pavyktų įveikti Sūduvą, ją vis tiek vėliau iškirstų kokia Banga ar Ekranas. Tiesa, pora išimčių per pastaruosius dešimt metų buvo. Sūduva buvo tokia išimtis – kai nusikapstė iki LFF taurės viršaus per pirmą savo sezoną A lygoje. Tą patį kiek vėliau padarė Tauras.

Tačiau tai buvo kiti laikai. Tais laikais komandos dar patekdavo į A lygą dėl to, kad laimėdavo I lygą. O A lygos komandos dar iškrisdavo į žemesnę lygą. Tokių stebuklų jau seniai nematėm. Tauras šiemet gali viską pralaimėt ir praleist 200 įvarčių. Bet jei tik turės už ką – niekas neprieštaraus dėl šios komandos dalyvavimo kitame A lygos sezone. Lietuvoje jau seniai klubai “nevaikšto” tarp lygų remiantis sportiniu principu. Kurioje lygoje klubas žaidžia lemia tik klubo biudžetas. Taip I lygos laimėtojai atsisako keltis į A lygą, o A lygos pralaimėtojai metų iš metus lieka A lygoje. Pagal šiandieninę tradiciją net ir paskutinė I lygos komanda galėtų kitais metais persikelti į A lygą. Jeigu tik surinktų tam reikalingą biudžetą.

Tad grįžtu prie to paties. Gal iš tikro LFF taurė neturi jokios reikšmės ir prasmės? Gal viskas čia teisinga ir gerai. Gal ir gerai, kad rungtynės vyksta darbo dieną, ketvirtą valandą. Juk tai niekam neįdomu. Ir niekam nereikalinga. Mane stebina, kad apskritai tokios beprasmiškos rungtynės žaidžiamos. Kam deginti benziną, varginti žaidėjus? Negi negalėtų klubų vadai susėsti Trakų kibinininėje, užkąsti, mesti monetą ir taip nuspręsti, kas eina toliau, o kas – “pralaimi”? Juk pats žaidimas – niekam nerūpi. O formalumui atlikti moneta yra pats efektyviausias sprendimas. Demokratiškas sprendimas – nes šiuo atveju visų komandų šansai iš tikro lygūs.

>>>

Artėjant LFF taurės žaidimams galvojau, kad Sūduvai žymiai svarbiau šiandien laimėti prieš FK Trakus, nei savaitgalį prieš Ekraną. Galvojau, kad šansų pagriebti bronzą nėra daug. Nepaisant to, kad rankų sudėti neverta ir kabintis reikia tol, kol šviečia bent mažiausia viltis. Tad pergalė prieš Ekraną šeštadienį gali turėti reikšmės Sūduvos galutinei vietai turnyro lentelėje, o gali ir neturėti. Tuo tarpu pergalė taurės rungtynėse duoda labai konkretų ir apčiuopiamą rezultatą – galimybę ir kitais metais patiems pakovoti dėl vietos Europos lygoje ir dėl labai apčiuopiamos finansinės injekcijos į komandos biudžetą.

Be abejo, Sūduva yra visom prasmėm rimtesnė komanda nei Trakai. Todėl tikėtina, kad pergalė šiandien bus (net jei ja pasidžiaugti galės tik patys futbolistai ir vienas kitas funkcionierius). Tačiau taurės žaidimai yra pavojingi. Tą pati Sūduva pernai įrodė labai nelauktai pralošdama visiškai kiauram Atlantui. Visi pamenam tą apmaudų rezultatą. Taip pat pamenam, kad tuoj pat po pralaimėjimo Atlantui taurės varžybose, Sūduva be problemų ir lengvai sutvarkė tą patį Atlantą eilinėse A lygos rungtynėse.

Ir greičiausiai toks bangavimas neturi nieko bendro su kokia nors mistine taurės varžybų prigimtimi. Standartiškai šnekama apie tai, kad taurės žaidimai visada yra specifiniai, kad silpnesnės komandos visada čia turi šansą. Ypač kai žaidžiamos vienerios rungtynės. Tačiau Lietuvoje, spėju, labiau veikia kitas niuansas.

Tas niuansas yra taurės varžybų skėlimas į dvi dalis. Rudenį dėl taurės lošti pradeda viena komanda, o pavasarį kovas tęsia jau visiškai kita. Tokiu atveju iškyla sudėtinga psichologinė dilema, kuri labiausiai liečia žaidėjus. Štai mes bandome žvelgti iš platesnės perspektyvos, mėginame matyti klubą ne tik šiais metais, bet ir kitais ar dar toliau. Todėl kai kuriems iš mūsų ir gali pasirodyti, jog dabartinėje Sūduvos situacijoje išlikti taurės turnyre yra labai svarbu. Nes tai suteikia komandai papildomą šansą kitais metais.

O kaip atrodo žaidėjams? Jiems atrodo kiek kitaip. Jiems greičiausiai atrodo, kad bronzos medaliai šiemet – net jeigu reikia labai daug, kad šiemet tuos medalius Sūduva paimtų – yra žymiai geriau, nei šansas laimėti taurę kitais metais. Mat ko gero nė vienas komandos žaidėjas negali būti šimtu procentų tikras, jog kitais metais jie kartu su šia komanda dėl taurės galės kovoti. Lietuviškas futbolas nestabilus, todėl jokių garantijų čia būti negali. Sezonas eina į pabaigą – galbūt netgi yra žaidėjų, kurie jau turi planų kitais metais persikelti į šiandieninio taurės varžovo gretas? Tai galbūt racionaliau padėti šiandieniniam priešininkui, nei plėšytis dėl komandos, kurioje kitais metais tavęs nebus? Taip, Sūduvos atveju tai negalioja, tačiau taurėje lošia ne tik Sūduva.

Esmė paprasta. Žaidėjams iš tikro nėra lengva tinkamai nusiteikti rungtynėms, kurių “vaisius” galbūt galės raškyti tik kitais metais. Dėl to ir nutinka tokie dalykai, koks pernai nutiko Sūduvai. Štai kodėl mūsuose taurės rungtynės kelia daugiau pavojų stipresnei komandai, nei silpnesnei, kuri yra savaime labiau motyvuota pakovoti su galingesniu varžovu.

Tikėkimės, kad Sūduva ant to paties grėblio antrą kartą nelips. O daugumai iš mūsų ko gero beliks sekti žodinę rungtynių transliaciją. Jei tik Sūduva susimylės ir tokį archaišką technologiją atgaivins.

LFF: Все будет хорошо!

Labai naivus reklaminis filmukas, skirtas U-19 Europos Čempionatui.

Kažkaip žiūriu, iš eterio dingus godotinam Aurimui Budraičiui, nebėra kas paloja apie Lietuvos futbolo federacijos. Labai ramus tų ponų gyvenimas tapo. Nagi, galvoju – imsiu ir palosiu aš. Juolab, kad priežasčių per akis – čia ir nuostabus Federacijos Prezidento interviu, iš kurio galėjome sužinoti, kaip puikiai gyvuoja Lietuvos futbolas, ir UEFA prezidento Mišelio Platini artėjantis vizitas į Lietuvą ir, galų gale, U-19 Europos čempionatas, kuris Marijos Žemėje nutiks antroje vasaros pusėje.

Kai pasižiūri į tokį įvykių ir nutikimų sąrašiuką, peršasi viena mintis. Jei valstybė kasmet iškelia kokį dydį tikslą (tai Muziejų metai, tai Skaitymo metai, tai dar kokia nors nesąmonė, padedanti išvaistyti vieną kitą milijoną), Lietuvos futbolo federacija taip pat nenori atsilikti. Akivaizdu, kad 2013-uosius mūsų federacija paskelbė “Mundurų Valymo Metais”.

Valyti iš tikro yra ką. Daug purvino vandens nutekėjo pernai. Ir keistoki LFF prezidento rinkimai, ir jau išrinkto Prezidento flirtas su teisėsaugos institucijomis, ir kažkokios nerišlios opozicijos partinei LFF linijai fragmentiškas pasirodymas. Pamenu, pernai LFF tiek nesąmonių prikrėtė, kad vienu metu net A lygos kovos prieš jas nublanko.

2013-98Lietuvos futbolo rinktinė 1924 m. Olimpinėse žaidynėse. Įdomu, kada tokią nuotrauką bus galima pakartot? Nuotraukos autorius – Vilensija.

Pono Kvedaro kalba. Tiesą pasakius, analizuoti tos kalbos nematau jokios prasmės. Ją paskaičiusiam žmogui gali susidaryti įspūdis, kad Lietuvos futbole yra tik dvi bėdos – rasistai stadionų tribūnose ir rinktinės žaidėjų traumos. Visi, kas yra bent kartą girdėję Prezidentą kalbant su žurnalistais gyvai puikiai supranta, jog minėtas interviu tokiu būdu negalėjo būti sukurtas. Tačiau neapsigaukime. Šis tekstas yra skirtas ne mums. Jei Prezidentas būtų norėjęs pasiekti tuos, kurie nuolat seka Lietuvos futbolo gyvenimą, jam būtų pakakę savo mintis išdėstyti LFF tinklapyje. Tuo tarpu jo šneka pasirodė leidinyje, kuris sportu apskritai nelabai domisi.

Vadinasi, šis tekstas yra skirtas plačiajai publikai. Ir, spėju, toji plačioji publika, nelabai ką apie lietuviško futbolo kasdienybę žinanti, greičiausiai tik pritariamai palinksės galva: “štai, ne taip jau ir blogai tas mūsų futbolas gyvena”.

2013-97Prezidentinių vizitų klasika – Platini lankosi Vroclave 2009 metais. Nuotraukos autorius – Klearchos Kapoutsis.

Pono Platini vizitas. UEFA bosas, ketvirtą kartą į Lietuvą atvykęs, žiūrės LFF finalo rungtynes ir lankysis LFF ataskaitinėje konferencijoje bei domėsis per metus nuveiktais darbais. Jaučiu, kaip naivūs Kvedaro priešai trina rankas: “va dabar tai mes viską išdėsime ponuliui iš centriuko”. Rankas jie trinti gali. Tik niekas jų sapalionių ir klausytis neketina.

Nei FIFA, nei UEFA tokio rango pareigūnai nevažiuoja klausytis kritikos. Iš esmės toks vizitas reiškia vieną – visišką UEFA palaikymą to, kaip yra tvarkomas Lietuvos futbolas. Jau dabar galima sudėlioti tą trumpą kalbą, kurią Platini, atvykęs į Lietuvą, pasakys žurnalistams. “Mes matome, kad LFF ir visas Lietuvos futbolas eina teisinga linkme. Mes džiaugiamės jūsų pasiekimais. Teisė surengti U-19 čempionatą yra gero LFF darbo įvertinimas. Mes visiškai palaikome Federaciją ir demokratiškai išrinktą jos Prezidentą”. Minėti to , kad už Europos jaunuolių čempionatą dėkoti reikėtų dar Liutaurui Varanavičiui (sprendimas dėl čempionato šalies buvo priimtas prieš pora metų) ko gero neverta. Galų gale, juk ir sūnūs palaidūnai pamažu grįžta namo – girdėjau, visai neseniai Kvedaro kritikui ir apgautam kandidatui į Prezidentus Arminui Narbekovui buvo duota treniuoti kažkurią iš jaunimo rinktinių. Tai apie kokį konfliktą čia galima kalbėti?

2013-100Du draugužiai – Michel Platini ir Sepp Blatter (nuotraukos šaltinis).

Migloti pono Platini reikaliukai. Mes dažnai toliau savo nosies nematome. Tačiau į Mišelio Platini vizitą Lietuvon nori nenori tenka žiūrėti ir iš aukštesnio bokšto. Taip sakant, pamatyti tą vizitą platesniame pasaulinio futbolo kontekste.

Ir kas gi ten dedasi? Ogi įdomūs reikaliukai. Maždaug prieš pusmetį FIFA Prezidentas Seppas Blatteris, aukščiausias futbolo bosas pasaulyje, prasitarė, kad jis ketina apleisti savo postą 2015 metais ir nebedalyvauti tuomet vyksiančiuose FIFA Prezidento rinkimuose. Jis taip pat pasakė manąs, kad Mišelis Platini yra tinkamiausias kandidatas, kurį jis, Seppas Blatteris po poros metų būtinai tuose rinkimuose palaikys.

Tačiau taika ir draugystė truko neilgai. Po poros mėnesių Blatterio tonas radikaliai pasikeitė. Jis garsiai ir viešai sudirbo Mišelį už tai, kad tas nusprendė 2020 metų Europos čempionatą rengti ne vienoje ar dvejose šalyse, o net 13 miestų visoje Europoje. Kadangi ir futbolo žurnalistus toks sprendimas stebino bei piktino, šis futbolo bosų konfliktas buvo gerai pagarsintas. Futbolo žurnalistai Platini nelabai mėgsta (apie kaltinimuose korupcija skęstantį Blatterį net kalbėt nėra reikalo). Nemėgsta už tai, kad palaikė Kataro norą surengti toje keistoje šalyje Pasaulio čempionatą ir pritarė nuomonei, jog nieko baisaus nenutiktų, jeigu jis įvyktų žiemą (mat Katare vasarą baisiai karšta).

Reikaliukai dar paūmėjo būtent šiomis dienomis. Pačioje gegužės pradžioje vyko Azijos futbolo federacijų suvažiavimas, kuriame buvo renkamas naujas to regiono Prezidentas. Juo tapo Bahreino šeichas Salman bin Ebrahim Al Khalifa. Suvažiame dalyvavo ir Seppas Blatteris. Ne tik dalyvavo, bet ir prišnekėjo dalykų, kurie net Azijos prezidento rinkimus užgožė.

Visų pirma, Blatteris primėtė užuominų apie tai, kad iš posto trauktis neketina ir planuoja dalyvauti 2015 metų rinkimuose. Čia visi sukluso. O kai Blatteris ėmė šnekėti apie tai, kad reikia Europos ir Pietų Amerikos sąskaita padidinti Azijos vietų pasaulio čempionatuose skaičių, rinkiminiu paraku pakvipo kaip reikiant.

Matematika čia paprasta. Azija – sparčiai auganti futbolo rinka, iš kurios FIFA srebia gerą gabalą savo pajamų. Nors futbolo centras vis dar tebėra Europoje, tačiau Prezidento rinkimuose jėgų pasiskirstymas kiek kitoks. FIFA turi 209 narius, tarp kurių visos Europos ir Pietų Amerikos federacijos sudaro tik 63 kėdes (arba – balsavimo biuletenius). Pasaulio čempionate iš 32 garantuotų vietų net 13 turi Europa ir dar 6 – Pietų Amerika. Tuo tarpu vien Azijoje yra 46 FIFA narės, nekalbant apie Afrikos šalis, kurios taip pat nėra patenkintos vietų skaičiumi Pasaulio čempionate.

Tad jei Blatterį artėjančiuose rinkimuose parems Azija, Afrika ir dar kokie nors Karibai – Mišelis Platini neturės tame renginyje nė mažiausių šansų laimėti. Juolab, kad naujasis Azijos futbolo federacijos prezidentas Blatteriui paramą jau pažadėjo. Schema sena ir daug kartų išmėginta. Modernusis futbolas nuo to ir prasidėjo – brazilas Joao Havelange’as 1974 metais FIFA prezidentu tapo būtent taip – pažadėjęs visokių gėrybių FIFA narėms iš egzotiškų žemynų (naujas vietų paskirstymas žemynams Pasaulio čempionate ir tą kartą buvo vienas esminių leitmotyvų).

2013-99Čempionato svetainės fasadas. Durys vidun vis dar uždarytos.

Ar Mišelis Platini myli Lietuvą? Štai tokios tokelės. Ir jei Seppas Blatteris jau pradėjo savo rinkimų kampaniją, panašu, kad ir Platini vizitas Lietuvon bus nuspalvintas panašių tikslų atspalviais. Galų gale, juk ir U-19 čempionatą rengti Lietuvos federacijai yra leista ne už gražias akis ir ne už nuopelnus futbolo evoliucijai. Jei didžiųjų čempionatų (Pasaulio ir Europos) šalis šeimininkes nulemia grynai finansinės naudos argumentai ir kyšiai FIFA Vykdomojo komiteto nariams, tai jaunimo čempionatus rengti šalims duodama “už nuopelnus”. Tai iš tikro yra tvirtos draugystės tarp UEFA ar FIFA ir nacionalinės federacijos, kuri tokią dovaną gauna, simbolis.

O gal jūs žinote, kokių nors racionalių argumentų, kurie leistų pagrįsti šio futbolo renginio atsiradimą Lietuvoje? Ar mes esame futbolo šalis? Ar mūsų stadionai nauji ir modernūs bei lūžta nuo futbolo mylėtojų? Ko gali tikėtis šalyje, kurios nacionalinio čempionato vidutinis lankomumas nesiekia nė 1000 sielų, o dauguma aukščiausios lygos klubų net nesugeba iš pirmo karto gauti licenzijos, leidžiančios lošti Europoje? Lygiai taip pat negali tikėtis, kad šis čempionatas kaip nors ypatingai paskatins futbolo evoliuciją Lietuvoje ir išaugins liaudies susidomėjimą šia sporto šaka. Galų gale, ką parodė Europos krepšinio čempionatas, mūsų šalyje tokiems renginiams net tinkamos infrastruktūros nėra.

Štai taip. UEFA myli Lietuvą ir duoda Lietuvai visokiausių dovanų. O jau lietuviai tai tikrai mokės atsidėkoti savo geradariams. Juolab, kad padėkos ir paramos ponui Mišeliui Platini po poros metų labai reikės. Tuo tarpu Marijos Žemėje viskas po senovei. U-19 čempionato rengėjai tikisi sulaukti apie 50 000  stadionų lankytojų. Tai vidutiniškai yra daugiau nei 3000 žmonių kiekvienose rungtynėse. Nesiginčysiu, ar tokia matematika turi ką nors bendro su realybe. Čempionatas prasideda liepos 20 dieną. Už poros mėnesių. Lyg ir laikas būtų bilietus pradėt pardavinėt. Deja, kol kas nematome ne tik čempionato reklaminės kampanijos (be vieno kito piarinio skelbimo laikraščiuose), bet netgi čempionatui skirtas tinklapis byloja klasikinį “Daugiau informacijos – jau greitai”. Bet argi tai svarbu? Futbolo mylėtojų interesai Lietuvos futbolo federacijai niekada nerūpėjo.

FIFA rinkimai: kai balsas kainuoja milijonus

Trumpa įžanga. Šį tekstą surezgiau dar praeitų metų pabaigoje ir jis turėjo tapti serijos pradžia. O serija turėjo pasikapstyti visokiuose juoduose ir nelabai maloniuose šiuolaikinio futbolo reikaliukuose. Visi šie raštai, paleidžiami vienas po kito, turėjo jus linksminti kol naujasis sezonas dar neprasidėjęs. Deja, įtemptas gyvenimas planus pasukiojo kitaip. Ir štai tik dabar sugebėjau suvesti paskutinius galus. Tad ir metu jums šią detektyvinę istoriją vykstančių atrankinių žaidynių proga. Visko gali būti, kad per tuos tris mėnesius kai kurie čia pasakojami dalykai pasikoregavo, atsirado naujų faktų ir interpretacijų. Tačiau jei dabar mėginčiau atnaujinti pernykščią rašliavą, tai ji ir iki Joninių nepasirodytų.

>>>

2 Sepp Blatter – žmogus, kuris valdo šiandienos futbolą. Ši litanija – apie jį.
Nuotraukos šaltinis – Wikipedia. Autorius – Roosewelt Pinheiro iš naujienų agenūros Agencia Brasil.

Pradėkim nuo paprasto dalyko. Tiksliau – dalykai yra didingi, tiesiog jų aplinkybės – paprastos. Čia nebus kalbos apie kroatų mafijozus, sprendžiančius kaip turi baigtis vokiečių čempionato rungtynės, nebus šnekos apie sutartas rungtynes Italijoje arba keistų medikamentų naudojimą didžiulį krūvį per sezoną patiriantiems futbolininkams atgaivinti.

Pamėginsiu jums papasakoti apie korupcijos klasiką – kyšius ir nupirktus balsus rinkimuose. Prie šios temos dar grįšiu, nes, panašu, ji – amžina FIFA palydovė. Na o ši rašliava skirta prieš pora metų nutikusiems rinkimams. Pirma, 2010 metų pabaigoje vykę rinkimai šalių, kurios rengs 2018 ir 2022 metų Pasaulio futbolo čempionatus. Antra, 2011 metais įvykę FIFA prezidento rinkimai.

Pirmieji rinkimai sukėlė tiek skandalų, kad į antruosius nelabai kas ir kreipė dėmesio. Tačiau ten irgi vyko dalykų, panašių į mūsiškius LFF prezidento rinkimus. Daug paslapčių, paskutinę minutę iš žaidimo pasitraukiantys kandidatai. Tik sumos kitos. Tiesa pasakius, pas mus apie pinigus apskritai nekalbėta. Tačiau būtų keista – jei aukščiausi FIFA bosai nevengia kyšių padalint, kažin ar ko nors kito galėtum tikėtis iš varguolių.

>>>

Taip, esame futbolo provincija. Todėl niekas pernelyg ir nesidomi tokiais dalykais, kaip Pasaulio čempionato šalies šeimininkės rinkimais. Niekas kruopščiai neseka keletą metų trunkančios rinkiminės kampanijos, niekas neima interviu iš rinkimų dalyvių ir niekam neįdomu, kokią keistą “demokratijos” formą propaguoja populiariausios sporto šakos pasaulyje “bažnyčia”.

Bandysiu kaip galima trumpiau. 2009 kovą FIFA sulaukė 11 kandidatų pasiūlymų. Nesigilinsiu į taisykles, kurios lėmė būtent tokį pasiskirstymą, tačiau finalinis dalyvių sąrašas atrodė taip: dėl teisės surengti 2018 metų čempionatą kovojo Belgija/Olandija, Anglija, Rusija ir Portugalija/Ispanija, o dėl 2022 čempionato – Australija, Japonija, Kataras, Pietų Korėja ir JAV. Vienas kadidatas savo prašymą atsiėmė (Meksika), o kitą – atmetė pati FIFA (Indonezija). Neverta šnekėti ir apie tai, ką valstybei ar netgi kelių valstybių junginiui reiškia surengti futbolo Pasaulio čempionatą – tiek ekonomine, tiek įvaizdžio prasme.

Beveik po dvejų metų, 2010 gruodžio pradžioje įvyko rinkimai ir paaiškėjo, kad 2018 metų čempionatas nutiks Rusijoje, o 2022 – Katare. Štai tada ir prasidėjo! Dėl rusų niekas pernelyg nesiparino. Viena, toje grupėje daug rėkė nuskriaustais pasijutę anglai (apie tai dar bus šnekos), o antra – visus pribloškė Kataro pasirinkimas.

3 Kataro peizažas. Šioje šalyje vyks Pasaulio futbolo čempionatas. Nuotrauka iš Wikipedia.

Patikslinsiu – Kataras yra mažytė arabų šalis, kurioje gyvena apie 2 milijonus sielų ir didžiuma jų yra samdomi darbininkai iš neturtingų šalių. Tačiau Kataras turi naftos ir dujų, todėl yra viena turtingiausių šalių papasaulyje. Futbole Kataras niekuo ypatingu nepasižymėjo, sėdi 104 FIFA lentelės vietoje (lenkia Lietuvą, bet be mūsų ir latvių, aplink – vien labai egzotiškos šalys). Ir dar – tuo metu, kai paprastai rengiami Pasaulio čempionatai, Katare tvyro 35-40 laipsnių karštis.

Trumpai tariant, apart storos piniginės, ši šalis nelabai ką pašaliniam stebėtojui galėtų pasiūlyti. Tačiau, kai kalba eina apie FIFA, stora piniginė, panašu yra svarbiausias argumentas. Jai nė motais netgi kai kurių organizacijų pareiškimai, kad Katare rengti tokią šventę negerai vien dėl to, kaip nežmoniškai ten yra elgiamasi su importuota pigia darbo jėga. Juk ir prieš paskutinį Europos čempionatą kai kurių Vakarų valstybių vadovai mėgino grąsinti nedalyvausiantys turnyre, nes Ukrainoje grubiai pažeidžiamos žmogaus teisės. Ir kas iš to buvo? Šnipštas.

Beje, tęsiant šneką apie savotiškas sąlygas ir pinigus, Kataras, be viso kito, pažadėjo nuo nulio pastatyti miestą, kuris būtų čempionato centriukas, įrengti kondicionuojamus stadionus bei sukurti dirbtinius debesis, kurie bent kiek užstotų saulę. Kataro atstovai taip pat pažadėjo sudaryti sąlygas alkoholiui vartoti (šioje šalyje tą galima daryti ne visur), nebausti homoseksualų (homoseksualizmas Katare yra draudžiamas įstatymo) ir netgi, jei prireiks, įsileisti Izraelio komandą (nors Izraelio nepripažįsta kaip valstybės).

Šių rinkimų istoriją pradėkime nuo šiokios tokios priešistorės – nutikimo, kuris, anot stebėtojų, kainavo anglams galimybę surengti čempionatą futbolo gimtinėje. Britų laikraščio “The Sunday Times” žurnalistai prisikapstė prie dviejų FIFA Vykdomojo komiteto narių (Reynald Temarii iš Taičio ir Amos Adamu iš Nigerijos, kuris taip pat yra Vakarų Afrikos futbolo sąjungos prezidentas), apsimetė JAV atstovais ir pasiūlė pinigų už jų balsus. Pavyzdžiui, prezidentas Amos Adamu sutiko savo balsą parduoti už 800 000 dolerių, o vėliau teisinosi, kad už tuos pinigus planavo pastatyti keturis stadionus Nigerijoje.

Kadangi šį kartą įrodymų pakako (buvo pateikti vaizdo įrašai), FIFA greitai sureagavo ir abu kvailučius iš Vykdomojo komiteto pašalino. Vietoje 24 narių liko 22. Tačiau anglų reikalas buvo pasmerktas – ir apie tai kalbėjo ne kas kitas, o tuometinis Vykdomojo komiteto narys Francas Bekenbaueris. “Jūs supraskit”, sakė jis – “juk komiteto nariai irgi yra žmonės. Todėl jie gal nenorės balsuoti už šalį, kurios žurnalistai juos kaltina korupcija”. Rusai taip pat neslėpė pasipiktinimo tuo, kaip britai “suteršė” gerą Vykdomojo komiteto vardą (komiteto, kuris yra lyg “šeima”) apgaulės būdų įvilioję du tos “šeimos” narius į klastingai paspęstus spąstus.

Reikia turėt omeny, kad šios šeimos nariai “dirba” ne tik dėl garbės ar šlovės. Jiems mokami sodrūs “honorarai”, jie ir jų ponios gauna prašmatnius dienpinigius ir visur, kur jie keliauja, yra sutinkami lyg kokie pusdieviai, kurie gyvena geriausiuose viešbučiuose, vežiojami prabangiausiais limuzinais ir gauna vertingų dovanų. Tad iš tikro suprantama nuoskauda, kai tokią mielą draugiją tenka palikti. Ir dėl ko? Dėl mėginimo gaut niekingą milijoną dolerių. Beje, būtent šie žmonės sprendžia artimiausių metų futbolo evoliuciją.

>>>

Kataro ir Rusijos reklaminis prisistatymo filmai.

Tačiau grįškime prie Kataro klausimo. Linksma yra tai, kad tiek rusai, tiek Kataro atstovai apie pergalę sužinojo dar iki slapto balsavimo ir iškilmingo nugalėtojų paskelbimo. Tiesa, niekas pernelyg nekreipė dėmesio į tai, kad televizija Al Jazeera apie Kataro pergalę pranešė likus pusvalandžiui iki minėto renginio. Visi galvojo – “blefuoja”. Tačiau greitai paaiškėjo, kad jokio blefo nebuvo. Beje, vėliau pasirodė ir žmonių, kurie teigė, jog rusai savo ruožtu “slaptų” rinkimų rezultatą žinojo savaitę prieš tiems “slaptiems” rinkimams įvykstant.

Taigi, Kataras laimėjo. Oficialiai kiekvienos iš šiose beprotiškose lenktynėse dalyvavusių šalių kaštai buvo kosminiai. Pavyzdžiui, sakoma, kad britams ši kampanija kainavo apie 19 milijonų svarų. Australams – 46 milijonus australietiškų dolerių. Tačiau atidūs stebėtojai nesunkiai numezgė tinklą, kuriais turtingasis Kataras klojo kelią link Pasaulio čempionato. Priežastis –paprasta. Ši šalis jau senokai išnaudoja tiek futbolą, tiek sportą apskritai tam, kad apie ją sužinotų ne tik Kataro naftos bei dujų pirkėjai, bet ir eiliniai pasaulio piliečiai. Kitaip tariant – futbolas šiai šaliai – didžiulis ir svarbus viešųjų ryšių projektas, suteiksiantis galimybę garbingai atsistoti šalia pasaulio galingųjų.

Taigi, toks štai voratinkliukas.

Pirmiausia amerikonų “The Wall Street Journal” gavo dokumentų, pasakojančių apie 78 milijonų dolerių Kataro “pagalbą” Argentinos futbolo federacijai (jos atstovas Julio Grondona yra Vykdomajame komitete).

Tuomet buvo Kataro avialinijų (priklausančių valstybei) subsidijuoti skrydžiai į tą pačią Argentiną bei Braziliją.

2010 rugpjūtį Kataro Emiras keliavo į Paragvajų (Vykdomojo komiteto narys Nicolas Leoz), dėti parašų ant vieno iš didžiausių prekybos sandėrių tos šalies istorijoje.

Kataro sostinėje įsikūręs mokslo institutas atidarė savo skyrius Gvatemaloje (VK narys Rafaeil Salguero) ir Tailande (VK narys Worawi Makudi). Be to, Kataras žadėjo Pasaulio čempionatui statyti modulinius stadionus, kurie po čempionato galėtų būti perkelti į trečiojo pasaulio šalis. Kas nori naujo stadiono – tas balsuoja už Katarą! O trečiojo pasaulio šalys FIFA Vykdomajame komitete atstovaujamos visai neblogai – Kamerūnas, Papua Naujoji Gvinėja, Dramblio kaulo krantas, Egiptas, Alžyas, Kaimanų salos, ta pati Gvatemala ir Paragvajus. Pridėkime dar ir Taitį su Nigerija, kurios atstovai savo vietas prarado aukščiau minėtame kyšininkavimo skandale ar Trinidadą su Tobagu, kurio atstovas iš Vykdomojo komiteto buvo išspirtas vėliau.

Smagiausia, kad į šitą tinklą pateko netgi legendinis Mišelis Platini, kurio balsuoti už Katarą primygtinai prašė ne kas kitas, o tuometinis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, kurio senas draugas yra Šeichas Hamad bin Khalifa Al Thani, Kataro valdovas. Šis veikėjas buvo pirmasis užsienio šalies vadas, kuris aplankė poną Sarkozy 2007 metais, kai tas tapo prezidentu. Kataras labai greitai ir solidžiai papildė Prancūzijos biudžetą už 208 milijonų svarų įsigydamas karinės technikos bei nupirkdamas 60 Airbus 350s lėktuvų. Maždaug tuo pat metu, kai vyko kova dėl Pasaulio futbolo čempionato, Kataro valdovas ir vėl lankėsi Paryžiuje – tik šį kartą ketino pirkti įmonę, kuri valdo Prancūzijos atominę pramonę (nuo urano kasyklų iki elektrinių). Šis sandėris nenutiko tik dėl prancūzų spaudos sukelto triukšmo. Ką čia beminėti dar vieną faktelį – kad Platini sūnus dirba ne kur kitur, o vienos turtingos korporacijos europinėje atstovybėje ir tos korporacijos pavadinimas yra “Qatar Sports Investments”.

Taupumo sumetimais čia paminėjau tik keletą punktu, nes, pavyzdžiui, puikus anglų futbolo žurnalas “The Blizzard” šiai temai paskyrė cielus 45 vieno numerio puslapius. O ir internete pasakojimo galima daugybę prisigaudyt. Taupau jūsų laiką, nes dar liko šį bei tą papasakot.

Beje, britai ir po rinkimų bandė teršti FIFA vardą, teigdami turi žinių, kad bent du Vykdomojo komiteto nariai – Jacques Anouma (Dramblio Kaulo Kranto futbolo federacijos prezidentas)  ir Issa Hayatou (kamerūnietis, Afrikos futbolo konfederacijos vadas ir FIFA viceprezidentas) – už savo balsą iš Kataro gavo po 1.5 milijono dolerių. Deja, šį kartą padorių įrodymų trūko, todėl FIFA tik formaliai šį reikalą apsvarstė ir nustatė kad “nieko panašaus nebuvo”. Dėl netinkamo elgesio buvo kaltinimų dar 4 Vykdomojo komiteto nariams, tačiau ir ten FIFA nieko blogo nerado.

1 Du veikėjai svečiuose pas Prezidentą. Viduryje Sepp’as, o šalia jo – kitas šiuolaikinio futbolo galiūnas, Karibų futbolo federacijų karalius, Jack Warner iš Trinidado ir Tobago.
Nuotraukos šaltinis – Wikipedia. Autorius – Pete Souza iš Baltųjų rūmų.

O štai tada prasidėjo antra įdomių įvykių serija, kuri buvo ne mažiau kvapą gniaužianti. Pasaulio čempionato šeimininkės buvo išrinktos 2010 gruodžio pradžioje, o 2011 turėjo įvykti FIFA prezidento rinkimai. Kas ketino kandidatuoti? Atspėjot? Bingo! Kandidatas pagal planą turėjo būti vienas – tas pats Sepp Blatter. Tačiau po svaiginančios Kataro pergalės, nosį ėmė riesti šios šalies atstovas Vykdomajame komitete – tūlas Mohamed Bim Hammam.

Praėjus maždaug mėnesiui ponas Bim Hammam buvo perrinktas Azijos futbolo konfederacijos prezidentu (beje, ten jis irgi buvo vienintelis kandidatas). O tada ėmė sklisti kalbos, kad šis Kataro pilietis ketina mesti pirštinę pačiam Seppui Blatteriui ir pabandyti jį nurungti FIFA prezidento rinkimuose. Savo šį norą jis patvirtino dar po kelių mėnesių, 2011 kovą.

Seppui šis reikaliukas nelabai patiko ir jis smogė atgal. Aišku, niekas to nepatvirtins, tačiau faktas lieka faktu – su katariečiu, užsisvajojusiu apie futbolo karaliaus sostą buvo labai greitai susidorota ir, be abejo, tai naudinga buvo tik Seppui Blatteriui.

Koks kaltinimas? Dar vienas bingo! Bim Hammamas ir dar vienas Vykdomojo komiteto narys Jack Warner iš Trinidado ir Tobago buvo apkaltinti kyšio siūlymų Karibų futbolo sąjungos nariams mainais už Bim Hammamą palaikančius balsus prezidento rinkimuose. Teigta, kad berods dviems tos sąjungos veikėjams buvo sumokėta po 40 000 dolerių. Kas apie šį reikaliuką painformavo FIFA vadus? Ogi dar vienas Vykdomojo komiteto narys – JAV atstovas, CONCACAF generalinis sekretorius Chuck Blazer.

Tuoj pat buvo sušauktas Etikos komiteto posėdis. Ir nors Bim Hammamas dar bandė atsišaudyt teigdamas, jog apie tuos kyšius puikiai žinojo ir pats Seppas Blatters, tačiau greitai suprato savo pastangų beprasmiškumą ir, likus 12 valandų iki posėdžio pradžios atšaukė savo kandidatūrą. Tad Seppas Blatteris ir vėl liko vienintelis kandidatas bei rinkimų vargus, kaip visi žinome, sėkmingai įveikė.

Čia jau būtų galima dėti tašką. Tačiau – ne! Pasirodo istorija čia dar nesibaigė. Ir kas dar nutiko? Ogi įkliuvo tas pats Chuck Blazer, kuris įskundė dėl kyšininkavimo Bim Hammamą. Ir kas jam, vargšeliui, nutiko? Tiesa, prieš jį dar įkliuvo ir jo tiesioginis bosas, jau minėtas CONCACAF prezidentas Jack Warner (kartu tai federacijai jie vadovavo virš 20 metų). Paaiškėjo, kad 22 milijonus dolerių kainavęs “Joao Havelange treniruočių centras” Trinidade, statytas naudojant ir FIFA pinigus ir iš pirmo žvilgsnio priklausantis CONCACAF, iš tikro yra valdomas to paties Jack Warner per dvi jam priklausančias įmones.

Tuo tarpu Chuck Blazer apkaltintas finansiniu aplaidumu. Tačiau jis pats nutarė paduoti savo federaciją (CONCACAF) į teismą dėl milijonų, kuriuos federacija esą yra jam skolinga. Paaiškėjo, jog pagal kontraktą jam priklauso 10 procentų visų federacijos iš rėmėjų bei TV sandėrių gaunamų pinigų. Sudėjus viską į krūvą, šio barzdočiaus metinis atlyginimas svyravo tarp 4-5 milijonų dolerių, kuriuos, anot jo, jis sąžiningai uždirbo kurdamas federaciją ir garantuodamas jai nuolatines pajamas. Beje, tyrimas taip pat atskleidė, kad visi tie milijonai pagal sutartį turėdavo būti pervedami į jam pačiam priklausančią įmonę, registruotą Kaimanų salose.

Štai čia jau ir baigsiu. Paskutinėmis žiniomis naujų bėdų nutiko tam pačiam Amos Adamu, kuris buvo minėtas teksto pradžioje. Kalbu apie nigerietį, kurio FIFA karjerą sumaitojo britų žurnalistai apsimetėliai, pasiūlę pinigų už balsą. Panašu, kad pinigų jis vis tik gavo. Tik ne iš britų žurnalistų, o iš Kataro delegacijos. Visą milijoną dolerių. Tik juos priėmė ne jis pats, o sūnus. Vienžo, kaip sakoma toje TV laidoje: “Toliau vyksta tyrimas”.

O jei yra noro sužinoti daugiau ir palandžioti giliau, rekomenduoju pora BBC laidų, kurias kurė vienas energingiausių FIFA korupcijos demaskuotojų, britas Andrew Jennings.

>>>

BBC Panorama: FIFA’s Dirty Secrets, pirma ir antra dalis.

>>>

BBC Panorama: FIFA – Football’s Shame

Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 159 hits