Archive for the 'Pokalbiai' Category

Metų interviu: Vidmantas Murauskas

Murausko “ataskaitiniai“ interviu yra ko gero vienintelė svetima medžiaga, kurią “perskelbiu“ savo bloge. Istorijos labui, taip sakant. Šiemet tekstas internete pasirodė gerokai anksčiau, nei skaitmeninėje Miesto laikraščio versijoje, tad kol kas pagrindinis šaltinis – oficialioji Sūduvos svetainė. Sūduvos prezidentą šį kartą klausinėjo pats redaktorius Vytautas Žemaitis, o pokalbis – kaip niekad ilgas. Konkrečios informacijos prezidento kalboje taip pat yra – ypač anksti šiais metais sužinojome nemažai pavardžių, kurių kitais metais Sūduvoje nebeliks. Tarp jų – nebebus ir Andriaus Urbšio, tad iš senosios kartos Marijampolės komandoje lieka vienintelis Vaidas Slavickas. O mistiškiausiai, be abejo, skamba prezidento žodžiai apie kažkokią draugystę su Ekranu ir Žalgiriu dar 2011 sezono pabaigoje, kuri, anot prezidento, ir nulėmė nesėkmingą šių metų sezoną. Miesto laikraščio redaktoriui šis reikalas matyt buvo aiškus, nes jokių papildomų prašymų paaiškinti tokį keistą prezidento teiginį nebuvo. Yra kaip yra. Sūduva pirmoji iš A lygos pradėjo skaičiuoti viščiukus. Greitai suskaičiuosim juos ir mes.  

>>>

„Sūduva“, kaip ir pernai, liko trečia, nors lygiai prieš metus interviu „Miesto laikraščiui“ sakėte, kad dabar jau buvęs komandos vyriausiasis treneris Virginijus Liubšys „labiau akcentavo  antruosius savo darbo metus (2012 – red. pastaba), kai sieksime ambicingesnių tikslų“, „tikiuosi, kad pagaliau komanda susikaus dėl Lietuvos čempionės vardo“. Kodėl nepavyko įgyvendinti šių siekių? Kai kalbėjau, kad sieksime aukščiausių tikslų, tikėjau, kad jų su tuometine komanda, treneriu galime pasiekti. Vėliau supratau, kad tai neįmanoma – aš galvoju, kad šių metų čempionatą pralaimėjome 2011 metų sezono pabaigoje. Negalima paskutinį ratą susibičiuliauti su vedančiomis komandomis Vilniaus „Žalgiriu“, Panevėžio „Ekranu“, o po to prieš jas kovoti.

Labai džiaugiuosi, kad šiemet išsaugojome trečiąją vietą. Tai yra vieni sunkiausiai iškovotų bronzos medalių „Sūduvos“ istorijoje, nors šiemet komandos biudžetas buvo didesnis nei praėjusiais metais.

Viena priežasčių ta, kad komanda kartais atsipalaiduodavo, todėl prarado taškų „lygioje vietoje“. Pavyzdžiui, lygiosiomis pasibaigusiose rungtynėse su „Šiauliais“  varžovai įvarčių deficitą likvidavo paskutinėmis minutėmis, nelaimėjome rungtynių su Gargždų „Banga“, kai kurių kitų. Vienu metu komanda „palaidojo“ tinkamą nusiteikimą kovoti. Kitas dalykas – šiemet labai sustiprėjo „Žalgiris“, Pakruojo „Kruoja“. Suprantu, kodėl su pastarąja  komandai sunku žaisti („Sūduva“ pralaimėjo pakruojiečiams trejas rungtynes, o vienerias baigė lygiosiomis – red. pastaba).  Antai paskutinės rungtynės su šia ekipa buvo lyg „Sūduvos“ derbis, nes „Kruojos“ starto sudėtyje buvo šeši žaidėjai, anksčiau atstovavę mūsų komandai – juos savo laiku atleido ar vienas, ar kitas treneris. Aišku, pritariant man, nes sutartis pasirašau arba nepasirašau aš. Šie futbolininkai nori parodyti, ko jie buvo verti, todėl natūralu, kad prieš savo buvusią komandą žaidžia ypač efektyviai.

Apginti titulą visomis išgalėmis siekė „Ekranas“. Gerbiu šią komandą. Nors ji sudėtimi nėra pranašesnė už kai kurias ekipas, tačiau joje susiformavęs nugalėtojų mentalitetas, kuris perduodamas iš kartos į kartą. To nėra „Sūduvoje“. Mano nuomone, šių metų čempionato galutinė lentelė – galvoju, kad čempiono titulą iškovos „Ekranas“ –  „sustatyta“ pagal komandų galimybes.

Ar turi pagrindo kalbos, kad klubo politika yra per daug „neišsikišti“, todėl pirmenybėse tenkinamasi antra trečia vietomis? Apie tai net nesu galvojęs. Aš jau apie dešimt metų futbole, šeštą sezoną iškovojome medalius ir visada siekiau, kad komanda nugalėtų. Bet, kaip minėjau, yra tam tikros galimybės. „Išsikišti“ norisi, nes Lietuvos pirmenybių nugalėtojas uždirba tam tikrą sumą pinigų. Kodėl jos nenorėti? Aš tikrai noriu.

Įpusėjus sezonui atleidote V. Liubšį, komandai vadovauti pakvietėte Darių Gvildį… Rengiantis šių metų čempionatui su V. Liubšiu buvome sutarę suformuoti 12–13 žaidėjų ekipą, o prireikus papildymo remtis trimis keturiais Marijampolėje išugdytais „Sūduvos“ dubleriais. Apie tai vyriausiasis treneris net kalbėjo viename interviu, duotame pasibaigus 2011 metų sezonui. Tačiau tikrovė pasirodė kitokia:  vyriausiasis treneris nuolat skundėsi, kad neturi žaidėjų, visiškai ignoravo marijampoliečius. Tai viena pagrindinių priežasčių, paskatinusių nutraukti sutartį su V. Liubšiu.

O Darių Gvildį seniai pažįstu, kadangi jis žaidė „Sūduvoje“, yra suvalkietis iš Vilkaviškio – ten augo, lankė mokyklą. Man tai svarbu. Galima turėti labai gerų žaidėjų, bet šiek tiek turi būti ir patriotizmo. Suprantama, naujasis treneris turi mažai patirties. Bet neturi ir blogos, o geros mokydamasis gali įgyti.

Kodėl klubas pardavė (išleido) į kitas komandas perspektyvius, Marijampolėje ugdytus vartininkus Armantą Vitkauską ir Saulių Klevinską, jaunąjį Tomą Švedkauską? Žaidėjai tam tikrus įsipareigojimus klubui turi iki 23 metų. S. Klevinskas išėjo vėliau, kai baigėsi jo sutartis. Išėjo ieškoti, kur geriau, ir rado. Tuo esu patenkintas, nors kubui iš to naudos nebuvo. Suprantu, kad atstovauti vienam klubui 10 arba daugiau metų yra sunku, apima tam tikra melancholija. Tikiu, kad S. Klevinskas dar saugos „Sūduvos“ vartus, kai, tarkime, sulauks 32 – iejų ar daugiau metų.

A. Vitkauskas pareiškė norą išeiti dar galiojant sutarčiai. Jis buvo nepatenkintas antrojo vartininko statusu. Aš sutikau jį išleisti. Kadangi Armantas, dar nesulaukęs 23 metų, perėjo į „Žalgirį“, šiam klubui pateikėme pretenziją dėl kompensacijos už savo išugdytą žaidėją. Kol kas pinigų negavome, matyt, laukia juridinis ginčas.

T. Švedkausku, žaidusiu šalies septyniolikmečių rinktinėje, susidomėjo Italijos „Fiorentinos“ klubas. Jam jaunąjį vartininką išnuomojome metams nemokamai su teise išpirkti, iš karto aptarę kiek tai kainuos. Jis gerai pasirodė atstovaudamas „Fiorentinos“ dublerių ekipai, tačiau pinigų už išpirką nesulaukėme. Tada T. Švedkauską panoro įsigyti Italijos „Romos“ klubas. Sandėris įvyko, už vartininką gavome tam tikrą pinigų sumą. Dabar Tomas saugo „Romos“ dublerių vartus, yra antras trečias pagrindinės sudėties vartininkas, visą laiką registruojamas rungtynėms. Tai džiugina ir „Sūduvos“ žaidėjus, ir trenerius, ir mane – klubo prezidentą.

Ar jis kartais nurodo vyriausiajam treneriui, kokius žaidėjus leisti į aikštę starto sudėtyje, ką keisti? Ne. Pavyzdžiui, vadovaujant D. Gvildžiui nė karto nesilankiau žaidėjų persirengimo kambaryje,su jais nebendravau per rungtynių pertraukas, po susitikimų. Aišku, aš domiuosi komanda, bet tai vyksta kiek kitaip. Gink, Dieve, nieko nenurodinėju dėl startinės sudėties, keitimų. Treneris, likus dienai kitai iki rungtynių, man papasakoja, ko komanda siekia, kokie žaidėjai serga, kas gali žaisti. Tai normalu, juk aš atlieku darbdavio funkcijas. Po to, kiek suprantu, stebiu, ar trenerio sumanymas pavyksta.

Kaip vertinate besibaigiančias pirmenybes, kas nudžiugino, nuvylė? Nuvylė, kad neįvertinome galint iš pirmenybių pasitraukti Vilniaus REO komandą. Jeigu ji būtų bankrutavusi anksčiau, šalies čempionės titulas atitektų „Žalgirio“ komandai. Džiaugiuosi, kad įpusėjus čempionatui atsigavo Klaipėdos „Atlantas“ – puiku, kad uostamiestis turi savo ekipą aukščiausioje lygoje. Ir labai gaila, kad tokios komandos nėra Kaune. Kuo daugiau stipresnių klubų lygoje, tuo geriau ir mums. Kadangi kyla bendras futbolo lygis, kiekvienas žaidėjas turi atitinkamai pasitempti.

Tačiau Europos masteliu Lietuvos futbolas yra žemo lygio. Galvoju, dėl to, kad labai rimtų klaidų padaryta futbolininkų rengimo sistemoje. Mes galime vieną kartą „iššauti“, pavyzdžiui, „Sūduva“ šių metų Europos lygos turnyro rungtynes Serbijoje baigė lygiosiomis, žaidė garbingai, tačiau namie serbai mus suvyniojo kaip „šiltą vilną“. Vis tik šiokį tokį pagerėjimą įžvelgiu: atsiradus Marijampolės maniežui, dirbtinės dangos aikštėms daugelyje miestų, sezonas tęsiasi gerokai ilgiau, yra kur treniruotis žiemą. Tai jau duoda tam tikrų rezultatų. Antai į Italijos komandų peržiūrą išvyko du 1997 metais gimę „Sūduvos“ futbolininkai.

Kaip įsivaizduojate „Sūduvą“ kitą sezoną? Liks tas pats vyriausiasis treneris su sąlyga, kad mokysis –  jis po dviejų metų turi gauti  tarptautinę trenerio licenciją. Toliau atstovauti „Sūduvai“ atsisakė Andrius Urbšys, sutartys baigiasi su Valdemaru Borovskiu, visais trimis vartininkais, vienam jų  – Pavelui Davidovui pasiūlėme likti. Vasarą baigiasi Ričardo Beniušio, Povilo Lukšio ir Nerijaus Radžiaus sutartys. Tarsimės, ar nereikėtų jų nutraukti, nes sezonas jiems nebuvo sėkmingiausias. Komandoje lieka Marius Šoblinskas, Karolis Chvedukas, nors norėčiau, kad pastarasis išvyktų į aukštesnio lygio komandą, ten daugiau uždirbtų, ir mūsų klubui būtų naudos. Dar dvejus metus galioja Rafaelio Ledesmos sutartis, tačiau brazilu domisi ne viena ekipa, gali būti, kad jis išvyks, jei tai bus naudinga žaidėjui ir „Sūduvai“. Žais prie komandos šią vasarą prisijungęs Nerijus Valskis, Valentinas Baranovskis. Branduolys yra. Visa kita paaiškės vėliau. Siekiame, kad komandą papildytų kuo daugiau dublerių, žinoma, jei jie įrodys to esą verti.

Reklama

Atstovas spaudai: interviu

Arūnas Reinikis ir Saulius Klevinskas 2009 metais po LFF taurės finalo. 

Visi kas vaikšto į Sūduvos rungtynes Marijampolėje žino, kas yra Arūnas Reinikis. Tačiau galbūt ne visi žinote, kad šis žmogus, kurio besišypsantis veidas ilgus metus būdavo tiesiog privalomas rungtynių elementas, jau kuris laikas savo postą Sūduvoje apleido. Kas, kaip ir kodėl – sužinosite žemiau esančiame tekste, kurį maloniai man pasiūlė Juozas Raškauskas iš Miesto laikraščio. Galbūt, kai kurie būsit jį skaitę popierinėje šio laikraščioje versijoje, o jei ne – tuomet galite tai padaryt čia. Atstovai spaudai interviu apie save duoda labai retai. Deja, dažniausiai tokiais atvejais kaip šis. Na o mums nieko kito nebelieka, kaip kuo nuoširdžiausiai padėkoti žmogui, tiek daug laiko ir jėgų atidavusiam mūsų komandai. 

>>>

10 metų „Sūduvoje“ ir krašto futbolo istorija

Juozas Raškauskas / Miesto laikraštis

Verslininkas, knygų leidėjas, kultūros mecenatas Arūnas Reinikis dešimtį metų buvo futbolo klubo „Sūduva“ atstovas spaudai. Neseniai jis pasitraukė iš šių daug laiko sąnaudų reikalaujančių visuomeninių pareigų. Dabar jas, jau už atlyginimą, eina du jauni žmonės, laimėję atitinkamą konkursą.

– Ką veiksite likęs be futbolo „virtuvės“? – pono Arūno klausė „Miesto laikraštis“.

– Noriu nuo jos pailsėti. Daugiau dėmesio galėsiu skirti savo verslui, tačiau nuo futbolo nesitrauksiu ir toliau palaikysiu „Sūduvą“. Vėliau pagalvosiu, kaip prisidėti prie futbolo populiarinimo Marijampolėje. Gal rašysiu į spaudą, o gal organizuosiu turnyrus, kaip kad šią vasarą surengtą Degučių seniūnijos čempionatą. Žinau viena – čia futbolo kraštas ir jis toks turi likti.

– Kaip pradėjote bendrauti su „Sūduvos“ komanda?

– Prieš dešimt metų tuometinis klubo direktorius Petras Ališauskas pakvietė mane tapti komandos rėmėju. Kadangi aš nuo vaikystės žaidžiau futbolą, neatsisakiau, kiek išgalėjau, padėjau.

Vėliau, kai futbolo lygos vadovybė nusprendė, kad kiekviename klube turi būti atstovas spaudai, man pasiūlė juo tapti. Sutikau ir dešimtmetį ėjau šias neatlygintinas pareigas.

Mano misija buvo skleisti informaciją apie komandą, jos laimėjimus, stengtis į stadioną pritraukti kuo daugiau žiūrovų. Tai ir dariau visomis įmanomomis priemonėmis: Marijampolės futbolo gerbėjai dar prisimena rungtynių programėles, plakatus, kalendorius ir t. t. Tačiau, mano nuomone, to buvo per mažai, nes, kaip minėjau, dirbau visuomeniniais pagrindais ir praktiškai vienas, neturėjau atitinkamų išteklių. Tikiuosi, jų turės nauji darbuotojai.  Linkiu jiems sėkmės.

– Galite palyginti ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių futbolo klubų spaudos ar viešinimo tarnybų darbą.

– Lietuvoje jis profesionaliai atliekamas Panevėžio „Ekrano“ ir Vilniaus „Žalgirio“ klubuose, o kitų, išskyrus Gargždų „Bangą“, atitinkamoms tarnyboms dar reikia labai daug dirbti.

Vakarų Europos klubams padeda ilgametis įdirbis bei labai didelis futbolo populiarumas: ten žurnalistai ir sirgaliai gaudo visas žinias apie savo dievinamas komandas ar žaidėjus, nereikia žiniasklaidai siūlyti medžiagos apie ekipą, kaip kad dažnai būna Lietuvoje. Garsiuosiuose klubuose dirba didžiulės tarnybos, kuriose specialistai atsakingi už atitinkamas veiklos sritis: viešinimą, reklamą, rėmėjų pritraukimą ir  panašiai. Tad receptų lietuviai turi užtektinai, juos tik reikia taikyti.

– Ragavote ir futbolo komentatoriaus duonos…

– Kokia ji, sužinojau, kai Marijampolės televizija ėmė transliuoti  „Sūduvos“ rungtynes – iš pradžių įrašus, o po to tiesiogiai. Varžybas su kolega Kostu Kynu komentavome apie dvejus metus. Vėliau prasidėjo krizė ir viskas baigėsi.

Vertinti mano darbą gali Marijampolės televizijos žiūrovai, pats pasakysiu, kad stebėti rungtynes stadione ir palaikyti savo komandą yra viena, o komentuoti – visai kas kita. Prie mikrofono esi šiek tiek įsitempęs, nes reikia galvoti, kaip  taisyklingai kalbėti, panaudoti prieš susitikimą surinktą informaciją apie „Sūduvą“ ir varžovų komandą.

Rungtynes per televiziją stebėjo gerai futbolo „plonybes“ išmananti marijampoliečių publika – neteisingas žodis, komentaras, situacijos suvokimas jiems galėjo sukelti gardaus juoko, o komentatorius rizikavo būti „nurašytas“.

– Leidykla „Piko valanda“, kuriai vadovaujate, paruošė ir išleido Sūduvos krašto futbolo istoriją, kaip kilo ši idėja?

– Bendraujant su didžiausiu Lietuvos futbolo istorijos žinovu Gediminu Kalinausku. Jis jau turėjo didžiąją dalį medžiagos. Reikėjo surinkti kitą ir surizikuoti. Galų gale idėją pavertėme stora knyga, tai lyg ir svarbiausias  darbas bendradarbiaujant su „Sūduva“.  Smagu, kad jį pastebėjo ir futbolo sirgaliai, ir Lietuvos futbolo federacija, padėkojusi už šios sporto šakos  populiarinimą. Knygą taip pat rengiau  visuomeniniais pagrindais, bet sulaukęs padėkos supratau dirbęs ne veltui, padaręs kažką naudingo.

– Bendravote su visais „Sūduvos“ treneriais, pradedant Algimantu Gabriu ir baigiant Virginijumi Liubšiu, kokie jie spaudos atstovo akimis?

– Galiu tik dėkoti likimui, suvedusiam mane su šiais puikiais žmonėmis. Nė vienas jų nieko neslėpė, tik vieni į mano darbą žiūrėjo šiuolaikiškiau, kiti – konservatyviau, bet visi bendradarbiavo, suprato, kas yra kritika ir ko tikisi sirgaliai.

Du šaunuoliai per TV

Vakar vakare netyčiomis užmačiau ilgą pokalbį tarp šaunuolio žurnalisto Jakilaičio bei šaunuolio Lietuvos futbolo vado Kvedaro per lietryčio TV. Pokalbio trukmė ir užmojis lyg ir turėjo sudėti visus taškus šiomis dienomis po žiniasklaidą plaukiojančioms istorijoms bei gandams apie LFF prezidento nesutarimus su teisėsauga.

Ir ką gi mes sužinojome? Ogi nieko. Tai ir yra didysis vakarykštės laidos atradimas. Spaudė Jakilaitis į kampą Kvedarą, uždavinėjo visokius nepatogius klausimus, braukė pirštu per laikraščius skaitydamas visokias siaubingas citatas, o Kvedaras demonstravo aukščiausius demagogijos sugebėjimus (retkarčiais pasiekdamas net Romanovo lygį) ir lyg slidi silkė išsinerdavo iš kiekvienos Jakilaičio paspęstos kilpos. Jei anksčiau iš spaudai duotų interviu Kvedaras atrodė lyg ūkininkas, kuris moka tvarkyti reikalus, tačiau nelabai sugeba suregzti padorų ir prasmingą sakinį, tai šį kartą LFF prezidentą pamatėme visame gražume. Politkorektiškasis Jakilaitis, įpratęs bendrauti su partijų lyderiais ir ministrais pirmininkais liko it musę kandęs.

Aišku, visada yra tikimybė, kad toks ir buvo šio pokalbio tikslas – visus Kvedarui mestus kaltinimus pamerkti į anekdotų ir „likimo pokštų“ liūną. Pavyzdžiui, tokioje šviesoje pasirodė visi žiniasklaidos (cituojančios teisėsaugos šaltinius) nurodyti Kvedaro ir Daktaro susidūrimai – tai jie lošia futbolą kalėjime (paskatinti UEFA), tai jie „netyčia“ susitinka kažkokioje mėsos krautuvėje Utenoje. Kaip jau ir įprasta Lietuvoje, kaltinamasis apie kaltinimus sužino iš spaudos (nors kažkoks raštas mašinoje lyg ir mėtosi). Patiko man ir LFF prezidento noras būti neatsakingam už viską, po kuo nėra jo asmeninio parašo – suprask, atsako tas, kuris pasirašė. O labiausiai prajuokino esminis LFF veiksmų teisėtumo argumentas – atseit, UEFA taip smarkiai prižiūri savo duotų pinigų panaudojimą, kad ką nors neteisėto su tais pinigais nuveikti tiesiog neįmanoma. Juk tūli lietuviai nežino, kad apie tarptautinių futbolo organizacijų korupcinius skandalus knygos yra rašomos. FIFA apskritai yra ko gero labiausiai korumpuota ir mažiausiai kontroliuojama tarptautinė organizacija pasaulyje. Aišku, po Vatikano.

Trumpai tariant, šis pokalbis – visiška klasika. LFF žino, kad jos tarptautiniai šeimininkai netoleruoja jokio valstybės kišimosi į futbolo reikalus. Todėl visus kaltinimus atmeta drąsiu: „aš žinau, kad to nebuvo, todėl to ir nebuvo“. Tokios pozicijos, paremtos nekaltumo prezumpcijos principu pilnai pakanka mundurui nuvalyt.

Net lietrytis pasielgė kaip įprasta – šį rytą galėjome pamatyti puikų minėtos laidos fragmentą. Ne, ne apie futbolą jame buvo kalbama. Kam futbolas rūpi? Tame fragmente Kvedaras karštai įrodinėjo neesąs gėjus. Nors… Gal tai ir buvo vienintelis tikras minėto pokalbio faktas.

Gaila, kad visos šios nesąmonės dedasi kaip sykis prieš pirmąsias Lietuvos rinktinės atrankos rungtynes. Neabejoju, kad LFF pozicija jai mestų kaltinimu klausimu atbaidys dar daugiau žmonių nuo stadiono penktadienio vakarą. Tokių žmonių, kurie futbolui nėra abejingi, tačiau kurie nežino tiek, jog sugebėtų atsieti LFF skandalus nuo Lietuvos rinktinės idėjos. Netikiu, kad ši istorija turės kokią nors pabaigą. Ji pasivartys žurnalistų lūpose ir nusės į archyvus. Kaip ir visi kiti neišspręsti LFF skandalai. O tai reiškia, kad žurnalistai turės dar daugiau medžiagos, kai eilinį kartą norės Lietuvos futbolą paniekinti.

p.s.

jei norite daugiau, štai keletas nuorodų: vakarykščio pokalbio išguldymas raštu, pirmasis pranešimas apie Kvedaro bėdas, tolesnė eiga ir Varanavičiaus komentaras bei  pačios LFF oficialus pareiškimas. Papildymas: Liutauro Varanavičiaus atviras laiškas ir interviu šia tema su Valdu Ivanausku.

Radijo naujienos

Naujienos paprastos – jūsų godotintas metraštininkas susilaukė garbės būti pakviestas į Pietų IV tiesioginę radijo laidą per radiją Sart FM. Kalba bus klasikinė – apie lietuviško futbolo šiandienos godas, nelabai pilnus stadionus ir miglotą ateitį. Taip kad kviečiu įsijungti radijo imtuvus – laida prasidės šiandien (antradienį) 19 valandą. Daugiau info – Start FM svetainėje.

Tas interviu

Aha, čia jau buvo užsiminta apie pokalbį su jūsų nuolankiu tarnu, kuris buvo ištransliuotas šios savaitės pradžioje “Miesto laikraštyje“. Kadangi tas leidinys jau ir man į rankas pateko, o į laikraščio svetainę šis tekstas dar nepapuolė, galvoju, paskelbsiu jį čia. Vis viena iki rytojaus rungtynių veikt nelabai yra ką, o tame pokalbyje yra keletas idėjinių punktų, kurie gal bus įdomūs ne tik tiems, kurie turi galimybę popierinę “Miesto laikraščio“ versiją paskaityt. Dedu čia kiek kitą pokalbio variantą. Laikraštyje, kaip ir dera, jis buvo mažumą patrumpintas ir kalbos redaktorių pavirškintas. Kadangi  jau dešimt metų kovoju su kalbos redaktoriaus už teisę gatvės šneką perkelti į spausdintus puslapius, tai ir čia skelbiu tai, ką pats užrašiau – su visais norminės kalbos įstatymų pažeidimais.

>>>>

Pats esi vilnietis, bet sergi uz Sūduva, kodėl?

Taip, esu visiškas vilnietis, tačiau iš Marijampolės yra kilusi mano žmona. Sovietiniais laikais myniau į Žalgirio stadioną, į kurį tais laikais lošti su Žalgiriu atvažiuodavo geriausios Sovietų Sąjungos komandos. Paskui mano santykiuose su futbolu buvo ilga pertrauka. O prieš 10 metų, kartu su žmona lankydamas jos tėvus Marijampolėje, nusprendžiau „ant durniaus“ nueiti į Sūduvos rungtynes. Tą kartą Sūduva lošė su FBK, senasis Marijampolės stadionas buvo pilnutėlis. Seni gaudžiančio stadiono prisiminimai atgijo ir užsikabinau.

Kiek metų savanoriškai vedi blogą, kuris dažnai būna įdomesnis, nei oficiali FK Sūduvos svetainė?

Blogą rašyt pradėjau 2008 balandį – vadinasi, eina penktieji metai. Tais laikais oficialioje Sūduvos svetainėje vyko aktyvios diskusijos apie komandos žaidimą. Tačiau pati svetainė buvo prasta, o ir diskutuoti būdavo galima tik po straipsniais, kurie dažnai vėluodavo. Kadangi buvau vienas iš daugiausiai komentuojančių, vieną dieną tiesiog pagalvojau, jog paprasčiau būtų savo mintis sudėti kur nors kitur. Pradžioje tikėjausi, kad blogą skaitys tik tie keli aktyviausi minėtų diskusijų dalyviai, tačiau greitai blogo vartotojų ratas išsiplėtė.

Gal vaikystėje žaidei futbolą, o gal tautinę religiją krepšinį?

Šiandien krepšinis – religija. Mano sovietinėje vaikystėje krepšinis ir futbolas buvo lygiavertės sporto šakos. Tiesiog krepšinį žaisdavai ir žiūrėdavai žiemą, o futbolą – vasarą. Žaisti žaisdavau, tačiau žaisdavau taip, kaip žaisdavo dauguma bendraamžių – kieme. O kad tais laikais kieme dažniau žaistas futbolas, o ne krepšinis – nėra ko stebėtis. Futbolui reikalinga „įranga“ buvo paprastenė. Pakako poros plytų vartams ir kamuolio.

Aukoji savo laiką, o kokia blogo misija?

Sudėtingas klausimas. Aukoju ne tik laiką. Aukoju pinigus (galit patys paskaičiuot, kokia yra rungtynių kaina, kai iki jų važiuoji iš Vilniaus į Marijampolę ir atgal), miegą ir dar šį bei tą. Tačiau ar tai yra aukos? Taip gali atrodyti tik Lietuvoje, kurioje daugumai futbolo žinios baigiasi ties Europos čempionatu ar Čempionų lyga. Mes neturime futbolo palaikymo tradicijų, todėl ir tenka kalbėti apie „aukas“. Manau, kokioje Anglijoje niekam net minties nekiltų apie tai, kad mylimai komandai skirto blogo rašymas yra „auka“. Ten tokių žmonių yra šimtai, jei ne tūkstančiai ir tai jie daro savo malonumui ir komandos labui.

Blogą rašyti pradėjau be jokių tikslų ar misijų. Pradėjau, nes reikėjo „eterio“. Tikslai ir misijos atsirado vėliau. Visų pirma, susiformavo tam tikras, kad ir nelabai didelis, aktyvesnių Sūduvos gerbėjų ratas. Šiokia tokia bendruomenė, kuriai nepakanka vien karts nuo karto užsukti į stadioną. Šie žmonės nori komanda domėtis labiau, o ir savo nuomonę turi. Jaučiuosi šiai bendruomenei atsakingas – juk dabar blogas yra ne tik mano, bet ir visos bendruomenės „eteris“.

Antra, labai noriu diskusijas apie futbolą Lietuvoje bent truputį kilstelėti į aukštesnį lygį – noriu, kad rastųsi alternatyva mūsuose įprastam futbolo aprašinėjimui, kuris paprastai baigiasi ties vaizdingu pagrindinės rungtynių statistikos atpasakojimu.

Trečia, noriu prisidėti prie kokybiškesnės, rimtesnės futbolo komandos palaikymo tradicijos kūrimo. Noriu gausint būrį gerbėjų, kurie nebūtų ultros, tačiau savo komandą palaikytų ne mažiau aktyviai. Tikiuosi, kad mano blogas bent šiek tiek prisideda prie atsitiktinių stadiono lankytojų vertimo aktyviais komandos gyvenimo sekėjais.

Esi senas Sūduvos fanas, tai ko trūksta mūsų komanda, kad svajonė būti čempionais vis nutolsta?

Galvoju, kad pradėti reikia ne nuo šios svajonės. Medaliai yra svarbu, tačiau dar svarbiau – komandos idėja. Nes kai turi idėją, tuomet žymiai lengviau atlikt konkrečius veiksmus, kurie padėtų iš tos idėjos išplaukiantiems tikslams ir svajonėms pasiekti. Manau, kad šiandien Sūduva yra pametusi komandos idėją – niekas negali tvirtai pasakyti, kodėl ši komanda egzistuoja, kam ji yra skirta ir kokia jos didžioji misija. Iš to išplaukia ir tai, kad komanda neturi nei kokių nors apčiuopiamų tradicijų, nei propaguojamo futbolo stiliaus, prie kurio galėtų jungtis kiekvienas naujas komandos narys – tiek žaidėjas, tiek treneris, tiek vadybininkas. Tiesa, čempionu gali tapti ir be viso to – tereikia įmerkti į komandą triskart daugiau pinigų, nei merkia artimiausi konkurentai. Tačiau toks „čempioniškumas“ yra laikinas, ką puikiai įrodė tokio klubo kaip FBK istorija.

Kuris Sūduvos žaidėjas tau labiausiai patinka, kodėl?

Kaip ir kiekvienam normaliam futbolo mylėtojui, man labiausiai patinka kovotojai. Taip pat visuomet žavi talentai, kurie futbolą kilsteli į aukštesnį lygį savo nestandartiniu požiūriu ir nenuspėjamais veiksmais. Tačiau mes visi suprantame, kad Lietuvoje žaidėjų su tokiu savybių komplektu pasirodo labai retai. Šiandieninėje Sūduvoje ko gero negalėčiau išskirti nė vieno, kuris šoktų gerokai aukščiau lietuviško futbolo vidurkio.

Vyksta EURO 2012 – kurią komandą palaikai?

Aš palaikau Marijampolės Sūduvą ir Lietuvos rinktinę. Kartais sakau, kad aš apskritai esu net ne futbolo, o Sūduvos gerbėjas. Šiuo klausimu esu griežtas konservatorius ir visada bei visur propaguoju idėją, jog iš tikro palaikyti galima tik komandą, su kuria tave sieja rimtesni santykiai. Europos čempionatą stebiu iš funkcinio intereso – tiesiog įdomu pažiūrėti, kokioje būklėje yra Europos futbolas. Tačiau futbolo rungtynėse, kuriose nežaidžia Sūduva arba Lietuvos rinktinė man nekelia ypatingų emocijų. Net jei tai yra Pasaulio čempionato finalas.

Ko trūksta Lietuvos futbolui, kad kada nors galėtume dalyvauti EURO finaliniame turnyre?

Trūksta Lietuvos futbolo. Mūsų viltys ką nors pasiekti pasauliniame futbole yra nepagrįstos, nes padorios futbolo sistemos Lietuvoje niekada nebuvo ir vis dar nėra. Mes gyvename iliuzijose ir savo teiginius grindžiame mitais, nieko bendro su realybe neturinčiais.

Pavyzdžiui, štai toks mitas: „Sovietiniais laikais lietuviško futbolo lygis buvo aukštas, tačiau jo palikimas buvo iššvaistytas“. Deja, tereikia paskaityti Sūduvos istorijai skirtą knygą, jog suprastum, kad sovietiniais laikais respublikinis futbolas buvo pusiau mėgėjiško lygio. O didieji Lietuvos klubai (tai yra, faktinės Lietuvos rinktinės) praktiškai visuomet lošė žemesnėse lygose. Panašu, kad tie keli gražūs sezonai Vilniaus Žalgirio istorijoje buvo labiau susiję su viena žaidėjų karta, nei su kokiais nors sisteminiais pasiekimais.

Atėjo toji karta, laimėjo vienus Sovietų sąjungos medalius ir iškeliavo į nebūtį. Nė vienas tos kartos Žalgirio žaidėjas netapo iš tikro aukšto lygio tarptautine žvaigžde, nors praktiškai visi po Sovietų Sąjungos griūties išsilakstė po užsienius. Mes vadiname Liubinską ir Zelkevičių „legendiniais treneriais“, tačiau ką jie yra pasiekę be tų kelių laimingų sezonų Vilniaus Žalgiryje? Nieko. Jie netreniravo gerų komandų, neturėjo mokinių ar pasekėjų.

Nepriklausomos Lietuvos futbolas buvo kuriamas tuščioje vietoje. Bet kad visi guodėsi minėtu mitu apie aukštą lietuviško futbolo lygį sovietiniais laikais, tai radikalių pokyčių taip ir nebuvo atlikta. Mes ir toliau likome tame pačiame pusiau mėgėjiškame lygyje.

Šiokia tokia futbolo sistema kuriasi tik šiandien ir mano giliu įsitikinimu ji visiškai priklauso nuo mūsų klubinio futbolo lygio, o ne nuo to, ką veikia Lietuvos futbolo federacija ar valstybės institucijos. Lietuvos futbolo ateitis visiškai priklauso nuo klubinio futbolo evoliucijos. Jei klubinis futbolas kils – kils ir Lietuvos futbolo galimybės. Jei klubinis futbolas stovės vietoje ar degraduos – tas pats bus ir su Lietuvos futbolu apskritai.

Ar tavo nuomone mūsų A lyga švari nuo korupcijos?

Atsakymas kompleksinis. Šiuolaikinis futbolas – didžiulė, sudėtinga verslo sistema. Sportinis principas čia nėra tarp svarbiausių prioritetų. Todėl ir futbole nesąžiningų sandėrių bei įstatymo pažeidimų yra tiek pat, kiek jų yra bet kokioje verslo srityje. O jei jau kalbant griežtai ir nesvaičiojant lietuviškos žiniasklaidos stiliumi, tai tiesiog dera pasakyti – apie korupciją galėsim kalbėti tada, kai kas nors bus pagautas už rankos ir nubaustas. O kol kaltė neįrodyta, belieka laikytis nekaltumo prezumpcijos principo.

Ko linkėtum Sūduvos sirgaliams?

Nepraleisti nė vienų Sūduvos rungtynių, vykstančių Marijampolėje. Jei šitos taisyklės laikysis kiekvienas, kuriam bent kiek Sūduva rūpi, mūsų stadionas kaskart bus pilnas.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,184,164 hits