Archive for the 'Rinktinės' Category

Pažiūrėkite, pagalvokite ir nubalsuokite

suduva-dainava-1

Čempionatas šiais metais mums pasibaigė kaip niekad anksti. Tiesa, ir trumpas jis buvo – Sūduvos žaidėjai neturėjo progos paiškylauti Europoje, o mes – pamatyti savo kaime kitų mokyklų futbolo. Aišku, skųstis lyg ir nederėtų. Juk kai kuriems kolegoms iš lygos čempionatas pasibaigė maždaug antro rato viduryje. Lietuvoje – beveik kaip Ispanijoje. Dar neprasidėjus čempionatui yra aišku, kas jį laimės, o kas (tokių dauguma) neturi jokių šansų apskritai ką nors laimėti. Šiems kolegoms belieka lošti futbolą savo malonumui. Tas liko ir Sūduvai. Savo malonumui mūsų komanda gavo dvejas rungtynes su priešininkais, kuriems irgi nėra nei ko laimėti, nei ką pralaimėti.

Bent jau man tokios akimirkos yra didelių susimąstymų metas. Mat imu jaustis panašiai, kaip kadaise mano aprašytos knygos “Pitch Fever” herojus. Jis irgi bandė stebėtis, kaip galima, sulaukus brandaus amžiaus, būti įveiktam negatyvių emocijų, keliamų prasto tavo palaikomos futbolo komandos žaidimo. Jautiesi lyg narkomanas – protas suvokia, kad metus visa tai per petį, gyvenimas taptų žymiai šviesesnis, tačiau mesti viską į šiukšlių dėžę sunku.

Šiemet ne vieną kartą save esu pagavęs štai kokioje padėtyje. Imi rašyti kokią nors mintį ir staiga suvoki, kad per pastaruosius penkerius metus tą mintį jau esi vyniojęs ir užrašęs bent 3-4 kartus. Štai čia ir yra nykumos šaltinis – Lietuviškas futbolas yra tarsi vis labiau ir labiau pelkėjantis ežeras. Čia – nieko naujo. Viskas tik blogyn. Tikėtis išsigelbėjimo nėra jokių argumentų – maldomis ir gerais norais tos pelkės neišsemsi. Savaime suprantama, Lietuvos rinktinė, dar kartą įrodžiusi, kokios galaktikos skiria mūsų futbolą nuo pasaulinių standartų, optimizmo taip pat nepridėjo.

Kroatai protestuoja prieš savo futbolo federaciją. 

Vienintelis skirtumas šį kartą – mažumą pakitęs žiniasklaidos tonas. Anksčiau švelnius mūsų žiniasklaidos pabaksnojimus išprovokuodavo tik federacijos prezidentų nuotykiai su bankininkais ir prokurorais. Šį kartą buvo smūgiuota prieš rinktinės rungtynes ir iškart po bjauraus pralaimėjimo. Vargšai Lietuvos futbolo federacijos ponai – turi kentėti dėl to, kad pastaruoju metu bent jau Europoje tapo labai madinga lieti pamazgas ant dar neseniai atrodžiusių visagaliais pasaulio futbolo vadų. Panašu į tai, kad savo dozę paplavų gaus ir mūsų biurokratai.

Prieš rungtynes Lietuvos rytas paskelbė ilgą ir labai jau dviprasmišką tekstą pavadinimu “Ant karštos rinktinės trenerio kėdės – iš Vilijampolės trikampio. Trys Lietuvos rinktinės treneriai užaugo Kauno kvartale, kurį dar nuo sovietinių laikų lydi kriminalinė šlovė”.

Žurnalistas Giedrius Janonis lyg ir nieko blogo apie mūsų rinktinės šulus nerašo. Tik – žingsnis po žingsnio – nupiešia tokį rinktinės ir LFF bosų pasaulėlį, kuris labai nemaloniai dvokia. Įdomiausia yra tai, kad prie to dvoko labiausiai prisidėjo patys žurnalisto kalbinti futbolo “specialistai”. Tuo gal ir nereikėtų stebėtis – eilinis LFF piaro prakolas. Šiuolaikiškai mąstantis viešas veikėjas interviu duotų tik tuo atveju, jei turėtų teisę įtakoti galutinį tekstą. Mūsų vyrai mąstymo aštrumu nepasižymi. O gal tiesiog neturi kito pasirinkimo.

Aš ne šiaip sau pacitavau visą straipsnio pavadinimą. Tai – esminė ilgos istorijos tema. Nesvarbu pavardės ir skaičiai. Svarbu tai, kad straipsnis labai racionaliai formuoja specifinę Lietuvos futbolo federacijos ir rinktinės aurą. Jos esmė – minėtų įstaigų branduolį sudaro žmonės, kurių vertybes suformavo nelabai švari aplinka. Be abejo, žurnalistas išvengia tiesioginių kaltinimų – jų ir negali būti. Tai – teismo teritorija. Tačiau idėja apie tai, kad LFF ir rinktinę valdo “Vilijampolės trikampio” chebra yra sukrečianti. Čia net nesvarbu – Vilijampolės, Žirmūnų ar Degučių chebra. Svarbu, kad tokia sąvoka kaip “chebra” apskritai yra minima kalbant apie tokio lygio organizacijas. Tiek LFF, tiek futbolo rinktinė yra dariniai, kurių esminė funkcija yra Lietuvos reprezetavimas pasaulyje. Kitaip ir būti negali, kuomet kalba eina futbolą – vieną globaliausių dalykų šiais neramiais laikais.

Jei viešą organizaciją valdo “chebra”, objektyvumo iš tokios organizacijos gali nesitikėt. Vadinasi, joje dirba žmonės, kurie patinka “chebrai”, o ne tie, kurie yra geriausi konkrečiam darbui atlikti. Tokiu atveju taip pat neišeina kalbėti apie kokį nors organizacijos racionalumą, efektyvumą, objektyvią atsakomybę ar pozityvią evoliuciją. Kadangi viską valdo “chebra”, tai organizacija ir atspindi tos “chebros” požiūrį į pasaulį, jos vertybes ir tikslus. Stagnacija – esminė šios organizacijos išgyvenimo taktika ir viltis.

Beje, tai nėra mano išmislas. Visa tai galima rasti kitame, žymiai atviresniame straipsnyje, kuris (būtent dėl to emociško atvirumo) netgi pavadintas ne straipsniu, o “nuomone”. Be abejo, Gediminas Reklaitis daro visiškai teisingas išvadas. Jos teisingos, net jei išmestume iš teksto visus “aurimobudraitiškus” argumentus iš serijos “privačiame pokalbyje sakė”. Minėto straipsnio Lietuvos ryte tokioms išvadoms padaryti visiškai pakanka.

Keisčiausia, kad rimčiausi argumentai yra pasakomi pačių Lietryčio straipsnio herojų – Stasio Baranausko ir Stasio Stankaus – lūpomis. Jiems atrodo totaliai normalu, kad LFF viršūnėse ir už Lietuvos rinktinės vairo kažkaip “netyčia” atsidūrė didokas būrys kiemo draugų. Nors mane asmeniškai dar labiau sukrėtė dvi gal ir pašalinės temos. Viena, Stasio Baranausko mėginimai pateisinti tą kartą, kai Igoris Pankratjevas suspardė A lygos teisėją. Baranausko manymu, Pankratjevas pasielgė visiškai teisingai. “Tai labai žmogiška”, sako Stasys Baranauskas. Panašu, Stasy, kad mes iš tikro kituose kiemuose augome.

O va Stankaus tiradą apie dar neseniai Lietuvos rinktinę treniravusį Csaba Laszlo tiesiog norisi pacituoti: “Prieš tai rinktinėje jau turėjom tą vengrą. Jis mokėjo taip gražiai kalbėti, kad visus metus visi žurnalistai ausis nuleidę net išsižioję klausėsi jo makaronų. Net seilės jums varvėjo, kol pagaliau pradėjote suprasti, kad jis kabina makaronus”.

Skaitydamas šiuos pagieža permerktus žodžius, gali pagalvoti, kad kalba koks užsispyręs žurnalistas, LFF ir rinktinės kritikas, o ne oficialus-ilgametis-aukštas LFF pareigūnas, kuris yra didžia dalimis ir atsakingas už “to” vengro nusamdymą. Juk šie žodžiai reiškia tik tai, kad visa LFF federacija su Kvedaru priešakyje sumalė visišką šūdą pasamdydami trenerį praeitam ciklui. O gal tai tiesiog buvo gudrus ėjimas? Tam, kad galėtum pateisinti savos “chebros” sustatymą Lietuvos rinktinės štabe? Kad visiems šiandien rinktinę treniruojantiems galėtum pasakyt – “tylėkit, nes bus taip, kaip tais laikais, kai rinktinę treniravo “tas” vengras”. Juk iš esmė tai Stankus šį kartą ir pasakė.

Štai taip. O aš anais metais galvojau, kad man tik vaidenasi, jog “tas” vengras yra visiškas situacijos įkaitas. Tiksliau, visiškas LFF įkaitas, patekęs į “chebros” voratinklį. Trenerio ir chebros tikslai nesutapo. Vienas mėgino ką nors laužti iš komandos, kitiems visas atrankos ciklas tebuvo dalis didesnio plano, kurio tikslas – užsitikrinti ramų gyvenimą artimiausiems 5 metams. Štai, o jūs sakote, kad LFF nesugeba planuoti ir žvelgti į priekį!

Varšuvos Legia protestuoja prieš UEFA. 

Ir ką mums daryti? Kroatų kelias mums netinkamas. Gerai kroatams mėtyti į aikštę raketas, kai tavo komanda gerai lošia. O kai rinktinės žaidimas pasauliui geriausiu atveju šypsenas kelia, tai ir į tokius viešus protestus niekas rimtai nežiūrės. O iškrėsti tokį pokštą, kokį ne taip seniai atliko Varšuvos Legia tribūnų lankytojai mums tiesiog nepakaktų jėgų. Juk toje tribūnoje buvo tiek žmonių, kiek į visų mūsų lygos klubų rungtynes nesusirenka per kokias penkerias rungtynes.

Beje, Legia atvejis – klasikinė šiuolaikinio futbolo istorija. Ši komanda 6:1 nukalė Celtic, tačiau po techninės klaidos antrose rungtynėse išleido žaidėją, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, dar negalėjo žaisti dėl pernykštės diskvalifikacijos. Celtic buvo įskaityta techninė pergalė rezultatu 3:0. Bendras rezultatas tapo 4:4 ir Celtic “laimėjo” dėl svečiuose “įmuštų” įvarčių. Beje, vėliau Celtic iš Čempionų lygos išmetė slovėnų Maribor. Šioje vietoje galima prisiminti ir anų metų Žalgirio “burtų” istoriją. Taip, futbolas iš tiesų tapo labai keistu reiškiniu.

Akivaizdu, kad pasaulio futbolo valdžia yra gilioje krizėje. Istorijos apie Blatterio ir jo chebros korupciją vis netyla. Jau ima girdėtis valstybinio lygio balsų, kviečiančių boikotuoti Pasaulio čempionatą Rusijoje. O chebra sako: “Viskas gerai, viskas Ok, judam toliau, į nieką dėmesio nekreipiam” ir… svarsto tokius klausimus, kaip siūlymą lemiamose rungtynėse pendelius mušti ne pabaigoje, o… prieš rungtynes! Jeigu įdomūs šios „reformos“ argumentai – skaitykite čia.

Tad gal ir neverta stebėtis tuo, kad ir mūsų chebra mėgina kaip įmanoma fundamentaliau užsėsti visas įmanomas kėdes Lietuvos futbolą ir išpešti naudos prieš tai, kai ir juos visus nušluos globalių reformų pasaulio futbole banga.

suduva-dainava-2

O mums belieka du dalykai.

Pirma, pažiūrėti dvi likusias Sūduvos rungtynes. Iš pradžių bus Dainava Alytoje. Taip, viskas pagal puikią šių metų tradiciją – rungtynės vyksta darbo dieną ir prasideda darbo metu. Šito žaidimo aš 100 proc. pažiūrėti negalėsiu. O tada liks sezono finiškas Marijampolėje su Granitu.

Antras dalykas – galutinai apsispręsti ir nubalsuoti už geriausią Sūduvos žaidėją šiais metais. Kad ir kaip minoriškai baigiasi šis sezonas, savo pareigą atlikti reikia. Tad kas dar nebalsavo – siųskite man savo balsus adresu ponaspop@yahoo.com. Jei reikia pasikartoti balsavimo taisykles – spauskite čia.

Naujienos ir t.t.

2014-65Karolis Chvedukas rinktinėje / V. Januškos ir LFF nuotrauka. 

Pradėkime nuo to, kad tiesiai iš rungtynių prieš Ekraną į ligoninę patekęs Kovačevičius buvo nesulaužytas. Su tuo serbą ir pasveikinkime – komanda neprarado dar vieno žaidėjo, o žaidėjas – pusės sezono. Apie kitų Sūduvos ligonių sveikatos būklę pranešimų nebuvo.

Tuo tarpu Karolis Chvedukas sėkmingai sužaidė, berods, savo antrąsias rungtynes už rinktinė. Svarbiausia – kortelės negavo!

15-as A lygos turas pasibaigė ko gero daugiausiai šnekų šiais metais sukėlusiomis rungtynėmis. Kaip visuomet, kai gerokai silpnesnė komanda nugali gerokai stipresnę komandą, mūsuose iškart kyla šnekos apie negražus žaidimus stadionų rūsiuose. Geriau jau silpnos komandos stipresnių nenugalėtų – būtų lietuviško futbolo kostiumas švaresnis. O štai aš laikausi savo klasikinės pozicijos – jei byla neiškelta, tai ir kalbėti apie sutartas rungtynes nėra prasmės. O kadangi mūsuose bylos niekada nebuvo keliamos ir greičiausiai dar ilgai nebus keliamos – tad apie tai mums šnekėti apskritai nėra tikslo. Pašnekėti tokiu atveju galėtų LFF klerkai. Pavyzdžiui, galėtų pasiteirtauti UEFA stebėtojų nuomonės ir prasklaidyti dūmus. Arba nubraukti žmonėms kylančius įtarimus arba pagrįsti juos konkrečiais tyrimo veiksmais. Bet LFF į tai giliai ir toli nusispjaut. LFF tam laiko neturėjo – juk pergalę prieš suomius reikia atšvęsti.

Deja, yra ir liūdnesnių naujienų. Panašu, kad gandai apie fundamentaliai blogą Panevėžio Ekrano finansinę situacią tvirtinasi. Klubas apie tai atvirai prašneko ir paskelbė apie penktadienį rengiamą “neeilinę spaudos konferenciją”, kurioje dalyvaus komandos prezidentas, treneris, kapitonas ir dar keletas verslininkų bei politikų. Šnekama bus apie “giliausią finansinę krizę per savo istoriją” ir apie “pavojų skolų slegiamam klubui išnykti iš futbolo žemėlapio”. Nieko kito nelieka, kaip palinkėti Ekranui atrasti būdų išsaugoti savo gyvybę. Penktadienio popietę greičiausiai iš klubo bus konkretesnių žinių apie situaciją ir komandos ateitį.

Pertrauka yra pertrauka, tačiau Marijampolėje savaitgalį bus šventė. Šventė vadinasi “Marijampolės dienos”, kuriose vietos buvo atrasta ir futbolui bei Sūduvos futbolo klubui. Džiugu, kad klubas ne tik poilsiauja, bet ir viešųjų ryšių nepamiršta. Komandos svetainė sako, kad Sūduvos futbolininkų šeštadienį bus galima sutikti prie Marijonų gimnazijos. Ten taip pat bus galima palošti stalo futbolą ir apžiūrėti bei įsigyti visokių komandos suvenyrų. Sūduvos žaidėjų kortelės skamba ypač intriguojančiai. Žodžiu, jei įdomu – žinių ieškokit Sūduvos svetainėje. Ten yra ir konkrečios veiksmų valandos ir telefono numeriai bei el. pašto adresai pasiteiravimui. Sūduvos Sakalai taip pat ten sukiosis, tad jei turite norų prieš jų prisijungti, tai yra puiki proga su tais energingais jaunuoliais susipažinti iš arčiau. Panašu į tai, kad būsiu toje šventėje ir aš – gal netyčia pavyks kokio futbolisto autografą gaut.

Beje, galbūt pastebėjote, jog dešiniame blogo krašte, apačioje atsirado tokia juoda lentelė – užveisiau ir aš Twitter’į. Kol kas lietuviškas Twitter’io gyvenimas labai tylus ir tuščias, kol kas transliuoju praktiškai į tuštumą, tačiau gal kada situacija ir pasikeis. Tačiau jei kam patogiau blogo naujienas gauti šiuo kanalu – prašom.

Pora žodžių apie Istorinį Šansą

2014-5

Mano mylimas britiškas blogas apie futbolą Soccer Issue pagaliau paminėjo Lietuvos vardą! Deja, džiaugtis dėl to neverta. Verta susimąstyti.

Rašyta tą kartą buvo apie ateinančią atranką į Europos čempionatą, kurią blogo autorius įvardijo, kaip vieną nuobodžiausių per visą atrankų istoriją. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad beprasmės ir dėl to nuobodžios rungtynės – mėgstama šio futbolo rašytojo tema. Už tai nuo jo nuolat kliūva ir Čempionų ar Europos lygai, o ypač – įvaraus plauko rinktinių žaidimams.

Ir šį kartą jo logika pagrįsta. Kadangi į čempionato finalą tiesiogiai patenka po dvi kiekvienos grupės komandas, stipriosioms Europos rinktinėms ten pakliūti bus juokų darbas. Įdomesnė kova gali vykti tik dėl trečių vietų, kurios loš papildomas rungtynes dėl likusių 5  vietų Europos čempione. Būtent šią stadiją autorius ir įvardijo kaip vienintelę iš tikro įdomią atrankinių žaidimų fazę.

Ir kur gi čia mūsų Lietuvėlė? Štai kur. Autorius paskaičiavo, kad galimybė patekti į finalinį etapą yra lygi 43,4 procento. Ir tuoj pat pasitaiso – procentas turi būti netgi didesnis, nes yra būrys rinktinių, kurios vis viena “neturi jokio šansą bent ką nors nugalėti”. Ir kokios gi tos rinktinės? Štai jų sąrašas: Farerų salos, Lichtenšteinas, Gibraltaras, San Marinas, Andora, Malta, Kipras, Liuksemburgas, Gruzija, Moldova, Lietuva ir vakarykštis mūsų rinktinės varžovas Kazachtanas. Tuo tarpu latviai ir estai blogo autoriaus yra priskirti tai grupei rinktinių, kurios kaposis trečios vietos playofuose dėl paskutinių vietų į Euro 2016.

Aišku, mes galime išpūsti žandus ir pradėti šūkauti apie tai, kad autorius nieko neišmano, kad jis nėra objektyvus, kad mes tikrai stipresni bent jau už latvius ir t.t. Juk dažniausiai taip Lietuvoje ir nutinka – jei kas paniekina mūsų viltis ir vizijas, mes jį iškart paskelbiame tikrovėje nesiorientuojančiu lunatiku.

Aš ir nesirengiu minėto požiūrio ginti. Esmė čia yra ne tame teisus tas britų rašytojas, ar ne. Čia labiau derėtų kalbėti apie mūsų rinktinės reputaciją. Jos įvaizdį normalų futbolą propaguojančios Europos akyse. Ir jei būsime iki galo sąžiningi, tuomet bent jau savo žodyną pakoreguosime. Ir vietoje klasikinio “istorinio šanso” imsime vartoti gerokai tiksliau mūsų rinktinės galimybes nusakantį žodį “stebuklas”.

Yra kaip yra.

Štai ir dar viena Lietuvos futbolo rinktinės sesija užbaigta. Paskutinė šiais metais. Rezultatai, kaip ir pirmuoju atveju, prastoki. Žaidimas – taip pat toli gražu nepritrenkiantis. Kitaip nei kai kurių Lietuvos rinktinės priešininkų. Ir kitaip nei kai kurių Lietuvos futbolo federacijos veikėjų, kurie dėl savo bukumo manė, kad Lietuvai dievas pagaliau suteikė šansą patekti į pasaulio čempionatą. Mat nepasidomėjo, kokį futbolą šiais laikais lošia slovakai ar bosniai.

Klasikiniu būdu ašarų lieti nėra prasmės. Nes nėra prasmės lieti ašarų dėl objektyvių ir nepakeičiamų dalykų. Kaip, pavyzdžiui, tik kvailys gali liūdėti dėl to, kad atėjo ruduo. Lyg būtų to nežinojęs.

Lietuvos rinktinė sužaidė prastai, tačiau su entuziazmu. Futbolininkų negali pulti dėl to, kad nesistengė, nebandė, buvo abejingi. Taip pat ir trenerio negali kaltinti dėl to, kad nemėgino rasti būdų, kaip pasipriešinti komandoms, kurios, kaip paaiškėjo, pora kilometrų Lietuvą paliko už nugaros. Nors ne visuomet taip buvo.

Galvoju, kad yra dvi pagrindinės priežastys, kurios lėmė šiandieninę Lietuvos futbolo rinktinės (o ir lietuviško futbolo apskritai) išvaizdą.

Viena, pas mus tiesiog nebeliko žaidėjų. Po Skerlos, Danilevičiaus, Šembero kartos (nekalbant apie Skarbaliaus ar Žutauto kartą) Lietuvoje tiesiog nebeliko talentingų arba tinkamai šiuolaikiniam futbolui pasirengusių futbolininkų. Spėju, kad jei paimtume Lietuvos rinktinę prieš kokius penkerius metus, retas kuris šiandieninės komandos žaidėjas patektų į startinę sudėtį. Tai nėra akmuo į futbolininkų daržą – tiesiog jie atstovauja tam tikrą lietuviško futbolo etapą ir patys labai mažai ką čia begali pakeisti.

Antra, lietuviška futbolo koncepcija totaliai nusuko į šoną nuo tos krypties, kurie evoliucionuoja šiuolaikinis futbolas. Žinovai gali mane pataisyti (nes visažinis nesu), tačiau mano manymu šiandieniniame futbole esminiai yra du elementai – greitis ir taktika. Na ir kamuolio kontrolė (possession), kaip pasakytų Ispanijos rinktinės gerbėjai. Tačiau toji kontrolė iš esmės plaukia iš pirmųjų dviejų elementų – greičio ir taktikos.

Labai svarbu, kad žaidėjai būtų greiti – tiek kojomis, tiek smegenimis. Taip pat labai svarbu, kad jie būtų išėję aukščiausio lygio taktinio parengimo universitetą. Turiu omeny ne kažkokias ypatingas teorijos pamokas, o teorijos ir praktikos junginį. O tai šiandien, deja, įmanoma tik didžiosios futbolo lygose. Ne Lietuvoje, Škotijoje ar Lenkijoje. Štai kodėl neapleidžia keistas jausmas, kad šiuolaikinės rinktinės pajėgumas tiesiogiai priklauso nuo to, kiek joje yra žaidėjų, dirbančių didžiųjų lygų klubuose.

Ir kas mums belieka? Nesinervinti, palaikyti mūsų klubus bei rinktinę ir kantriai laukti. Nes Lietuvos futbolas ir vėl turi viską pradėti nuo nulio. Šiandien Lietuvos rinktinė ko gero atsidūrė priešpaskutinėje Europos komandų grupėje. Už mūsų teliko liuksemburgai, lichtenšteinai ir maltos. Kitaip tariant – kone mėgėjų komandos. Kurias vis viena dar reikia pasistengt nugalėt.

Tuo tarpu didžiųjų futbolo šalių futbolo specai piktinasi, kad jų milijonierių prikimštoms superkomandoms tenka lošti su mokytojais ir žvejais. Jie sako, kad visos šios komandėlės turėtų praeiti papildomą atranką, kad patektų į tikrąją atranką. Futbolo biurokratai kažin ar tokiam požiūriui pritars – turint omeny, kad jie rimtu veidu svarsto Gibraltaro priėmimą į UEFA.

Gal ir gerai. Nes kantriai laukti savo dienos lošiant su maltomis ir andoromis būtų nykoka. O laukti teks kokius 3-5 metus, kol užaugs tie nepilnamečiai, kurie šiandien turi sutartis su rimtais Italijos, Anglijos ar Vokietijos klubais. Štai tuomet padorus futbolas gal sugrįš ir į lietuviškus stadionus.

Apie tai, kaip lietuviai vieni kitus stebino

Pirmas punktas – šio vakaro reikšmė. Stebuklas nutiko. Mažai kas jo tikėjosi, tačiau šį kartą lietuviai nustebino vieni kitus. Žmonės užpildė stadioną, o rinktinė sulošė taip, kaip senokai nėra lošusi. Jau pamiršę buvome tokį rinktinės žaidimą. Vakaras buvo puikus nuo pradžios iki pabaigos, o visi optimistai, kurie stebuklo tikėjosi ir bilietus į rungtynes nusipirko, namo grįžo pasitreniravę visu balsu šaukti „Lietuva, Lietuva!!!” Net ultrų tribūna buvo sausakimša – o juk iki rungtynių pradžios likus kokioms 20 minučių net nebuvo aišku, kurioje tribūnoje aktyviausias rinktinės palaikytojų flangas rinksis. Panašu, kad Pietų IV radijo laidoje spėdamas šios tribūnos apimtį, buvau arčiau tiesos, nei kolegos iš Žalgirio smogiamojo dalinio.

Savaime suprantama – pergalė euforiją būtų užkėlusi į Himalajų viršukalnes, tačiau nebūtina visko norėti iš karto. Svarbiausia – rinktinė lupo aikštėje taip, kad nė akimirkos neteko jaustis futbolo provincijos gyventoju. Normalus, įteptas, gražus, emocijų kupinas futbolas ir rinktinės žaidėjai, besiplėšantys net ir dėl beviltiškų kamuolių – prieš metus apie tokį vaizdą galėjome tik pasvajot. Plojimai futbolininkui (deja, neprisimenu, kuris ten buvo), kai tas mėgina ištraukti kamuolį iš užribio iš paskutinių jėgų, tačiau vis tik keliom sekundės dalimis nespėja – viską pasako apie tai, ką lietuviai tribūnose manė apie lietuvius futbolo aikštėje. Ir jei dar pridėsime viso stadiono vieningą padėką komandai po finalinio švilpuko – gausime vaizdelį, teikiantį labai daug vilčių. Galim tik paliūdėti, kad šiais metais Lietuvos rinktinės Vilniuje jau nebematysim – su Graikija, Lichtenšteinu bei Bosnija ir Hercegovina Lietuva loš svečiuose.

Antras punktas – rinktinės žaidimas. Iki šiol rašiau tik apie emocijas ir euforijas. Tačiau Lietuvos rinktinės išvaizdą šį vakarą teikia ir tam tikrų racionalių vilčių. Visų pirma – seniai buvom begirdėję, kad po rungtynių su akivaizdžiai galingesniu varžovu ir treneris, ir žaidėjai pyktų dėl to, kad nepavyko laimėt. Juk toks požiūris ir turi būti – nesvarbu, koks varžovas, jei buvo konkrečiose rungtynėse susidariusi galimybė laimėt, tą ir reikėjo padaryt.

Nemažai centrinės tribūnos gerbėjų (spėju, kad prieš telikus – taip pat) jau dabar niurzga ir cypčioja dėl to, kad pašalinus iš aikštės slovaką, lietuviai nepuolė galvas pametę į puolimą. Spėju, jie yra menki lietuviško futbolo žinovai. Užtenka pažiūrėt į klubus, kuriuose lošia Slovakijos rinktinės žmonės, kad suprastum, jog net ir likę dešimtyje jie yra ne mažiau pavojingi. Lietuviai elgėsi teisingai – neturėdami normalių centro saugų, nemėgino imituot pozicinio žaidimo, o tiesiog nutasė slovakus tam, kad per paskutines dešimt minučių galėtų pamėgint įrident dar vieną kamuolį į slovakų vartus. Taip ir buvo – buvo šturmas per paskutines dešimt minučių, kai slovakai išrodė apgailėtinai. Įvarčio pasiekt nepavyko, tačiau lietuvių žaidimo planas buvo labai aiškus ir jie jo griežtai laikėsi.

Žinot, kas mane labiausiai nudžiugino rinktinės išvaizdoje? Ogi tai, kad vengras pagaliau padarė iš mūsiškių komandą, kuri atitinka mūsų žaidėjų galimybes ir jas maksimaliai išnaudoja. Mes jau šimtą metų neturime kuriančių saugų. Todėl aikštės viduryje Lietuvos rinktinė gali priešininkui pasiūlyt nebent spaudimą ginantis, nes yra naivu tikėtis, kad ši komanda pradėtų lošti aukšto lygio pozicinį, kombinacinį futbolą.

Tai, kad lietuviai sugeba gintis mes irgi puikiai žinom. Geros gynybos pavyzdžių pastaraisiais metais buvo pilna (gal tik Žutauto laikai tuo nepasižymėjo). Tačiau labiausiai džiaugiuosi tuo, kad vengras kietą gynybą pagaliau sujungė su iš tikro agresyviu kontratakuojančiu futbolu. Seniai nebuvau matęs taip tikslingai ir planuotai kontratakuojančios mūsų rinktinės. Šį lūžį Lietuvos rinktinės žaidime puikiai patvirtina statistika – smūgių į vartų plotą lietuviai atliko 4 (slovakai – 5), smūgių link vartų – 9 (slovakai – 4), kampinių kėlė – 5 (slovakai – 6). Mūsiškiai taip pat užsidirbo pakankamai daug baudos smūgių aplink slovakų vartus.

Tad ploju mūsų vengrui už tai, kad nebandė iš lietuvių padaryti ispanų, o privertė juos lošti tokį futbolą, kuris mūsų futbolo stiliui ir lygiui yra parankiausias. Viliuosi, kad tai nebuvo vienerių rungtynių atsitiktinė sėkmė.

Trečias punktas – nevykėliai. Jau minėjau, tačiau pasikartosiu – negalėjau patikėti savo ausimis, kai išgirdau, kad prieš pat rungtynes nėra aišku, kur dėti lietuvių ultrų. Kaip supratau, buvo sukeisti užvartinių sektorių numeriai, slovakai pasodinti prie pat įėjimo, lietuviai lyg ir nusiųsti į tolimąjį kampą, tačiau juos įleisti atsisakyta, motyvuojant tuo, kad lietuvių ultros negali praeiti pro sektorių, kuriame stovi slovakų ultros. Situacija buvo išspręsta prieš pat rungtynių pradžią slovakus perkėlus į tą tolimąjį kampą. LFF klerkai gali tik padėkot dievuliui, kad šis tautų kraustymasis įvyko taikiai ir be tarptautinių konfliktų.

Žmonių patalpinimo į stadioną planas apskritai buvo košmariškas. Šitą nesąmonę pats mačiau ir praėjau, tai galiu asmeniškai paliūdyti. Žmonėms nebuvo paaiškinta pro kuriuos vartus jiems dera patekt į stadioną. Veiksmas vyko tamsoje (matyt LFF taupo elektrą) ir krūva žmonių tik atstovėję eilę, apčiupinėti apsauginių ir pašvitinę savo bilietą ties stadiono durimis būdavo informuojami, kad jiems teks apsisukt ir tą patį ritualą pakartot kitoje stadiono pusėje.

Bilietų skaitytuvų ir besisukančių durų jungtis buvo tokia, kad tik labai mitrus pilietis galėdavo spėt savo bilietą nuskanavęs pro tuos spyglius vidun patekt. Prieš mano nosį taip nutiko vienam pagyvenusiam ponui – bilietas nuskanuotas, o sunkių spyglių prasukti nespėjo. Tuomet mergikė atiduoda jam bilietą ir siunčia „Ten“ (rodydama ranka kažkur į tamsą). Čia pat kitas pilietis po tokios pat situacijos mėgino įtikinti durų aptarnaujantį personalą, kad nors jo bilietas ir buvo nuskanuotas, tačiau į stadioną jis nemėgina patekti antrą kartą. Beje, prie vartų tvyrojo tikras chaosas, o apsaugos „patikrinimas“ buvo visiškai simbolinis – vidun laisvai galėjai prasinešti kad ir vodkės bonką. O tik pro tas duris prasisukus ir vidun patekus aptikau tokį riebų poną iš federacijos, kuris draugeliui į ausį anekdotus pasakojo. Štai taip – už vartų blaškosi klientai, sumokėję nuo 70 iki 100 litų, o šeimininkas stebi jų kančias ir kikena. Bravo, ponai!

Vienintelis dalykas, už kurį federaciją buvo galima pagirt – tai nemokamai dalijami lietpalčiai. Tačiau šį mielą dalykėlį iškart numarina už 3 litus parduota rungtynių programėlė, į kurią gėdingai nesugebėta įdėti kokybiškos rinktinės nuotraukos. Jei dešinėje pusėje stovinčio Radavičiaus veidą dar galimą įžiūrėti, tai Danilevičius su Karčemarsku kairėje pusėje skendi visiškame rūke. Užtat LFF logotipas toje nuotraukoje matosi ryškiausiai. Puikūs ir po dukart pakartoti (pradžioje ir pabaigoje) LFF prezidento bei generalinio direktoriaus atvaizdai. Ir kodėl tie žmonės nieko iki galo gerai nesugeba padaryt?

O paskutinį spjūvį ant juodo LFF kostiumo paliko komandos kapitonas Šemberas, po rungtynių pareiškęs, kad stadiono veja tinkama lošti mėgėjams bei vaikams, o ne profesionalams. O dabar – citata iš minėtos programėlės: „Tai didelė šventė, nes šis stadionas yra skirtas tik futbolui ir pirmasis šalyje atitinka tarptautinius reikalavimus aukšto ranko varžyboms /…/ Todėl su pasididžiavimu galime pasakyti, kad tai – nauji Lietuvos futbolo namai“. Jūs patys galite pasirinkti, kuo norite tikėti – UEFA taurės laimėtoju ar nušalintu LFF prezidentu.

Yra kaip yra. Galim pasidžiaugt, kad lietuviškos futbolo biurokratijos marazmai neišmušė rinktinės iš vėžių. O gal kaip sykis atvirkščiai? Šį kartą nutiko saldi komandos ir jo gerbėjų vienybė – nepaisant visų nesąmonių, kurias savo ruožtu pastarosiomis dienomis nuveikė LFF. Iš stadiono pranešėjų kalbų matėsi, kad LFF irgi labai norėtų patekti į šią šventę. Tik, bijau, greitai niekas tų nevykėlių į savo tarpą net įsileisti nenorės.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,183,735 hits