Archive for the 'Rinktinės' Category



Apie tai, kodėl reikia neiti į rinktinės rungtynes

Priežačių krūva ir žmonės jau seniai pasakoja apie tai, kodėl „jau šį kartą“ tai tikrai neis žiūrėti kaip Lietuvos futbolo rinktinė pradės eilinį atrankos ciklą.

Tie žmonės sako, kad neis penktadienio vakarą į stadioną, nes bilietai baisiai brangūs. Sako, kad nei Lietuvos, nei Slovakijos rinktinės tokių pinigų nėra vertos. Nors… jeigu jau taip sakoma, vadinasi Lietuvos rinktinė jiems apskritai nerūpi. Juk sekant šia logika išeitų, kad pinigus būtų galima mokėti jei atvažiuotų ispanai ar italai. Lietuvos rinktinė šioje logikoje lieka statistės vietoje.

Dar tie žmonės kalba apie tai, kad lietuviško futbolo lygis žemas – „juk pralošė Liuksemburgui ar Lichtenšteinui, ar kažkam panašiam“. Taip pat šie žmonės labai mėgsta pakalbėti apie tai, kad futbolan neina, nes lietuviškas futbolas korumpuotas ir skandalingas lyg koks trečią parą trunkantis giminių balius. O pastarųjų dienų skandalai tapo paskutinėmis vinimis, kurias jie su pasitenkinimu suvarė į Lietuvos futbolo karstą. „Jau dabar – tai tikrai ne“ – šaukia jie.

Tačiau šiose iš pirmo žvilgsnio teisingose kalbose trūksta vieno esminio elemento. Jose pilna kvedarų, varanavičių, romanovų, sacharukų ir kitų spalvingų personažų. Tačiau jose nėra futbolo. Tai kaip čia dabar išeina? Kur dingo futbolas?

Štai čia ir yra visa esmė. O ji – paprasta kaip trys centai.

Penktadienio vakarą reikia eiti į stadioną, nes tos 90 minučių, kurias Lietuvos rinktinė praleis aikštėje neturi nieko bendro nei su kvedarais, nei su federacijomis ar kokiomis kitomis futbolo biurokratijomis. Neturi nieko bendro su skandalais, nepastatytais stadionais ir pagiežingais laikraščių straipsniais. Net su bilietų kainomis jos neturi nieko bendra. 

Tai yra 90 minučių švaraus futbolo. Nepriklausomai nuo to, kaip rungtynės pasibaigs. Pusantros valandos, kai gali išjungt tikrovę ir išgyvent dramą, kurią rinktinių rungtynės saviems gerbėjams dovanoja nuo pat futbolo atsiradimo laikų. Visame pasaulyje. Lietuvoje – taip pat.

Dar daugiau. Nesvarbu, kiek tokios rungtynės kainuoja, yra verta mokėti pinigus. Rinktinių rungtynės yra ypatingas nutikimas visuomenių gyvenime. Jos suteikia nuostabią progą bent 90 minučių pabūti ne savo komandos, o savo šalies gerbėju ir pasidžiaugti nuoširdžiu patriotizmu, neužterštu partinėmis rietenomis ir pasidalijimu į visokius –izmus išpažįstančias grupeles. Pusantros valandos, kai gali švariai jaustis esąs lietuvis ir nesirūpint dėl to, ką toks jausmas reiškia šiuolaikinių ideologijų voratinklyje.

Aš eisiu į stadioną kaip sykis dėl to, kad man nusibodo federacijos krečiamos nesąmonės. Nusibodo ryte laikraštyje rasti istoriją apie eilinį futbolo biurokratų ir jų pakalikų žygį. Futbolas žaidžiamas ne teismuose, kabinetuose ar laikraščių puslapiuose. Jis lošiamas aikštėje.

Rungtynes pradedantis teisėjo švilpukas išjungia visas nesąmones ir lieka tik futbolas. O ką apie rungtynes prisiminsim, priklauso net ne nuo rinktinės, o nuo mūsų pačių. Štai todėl ir kartoju gražiausią Europos čempionato akimirką, kai airiškos tribūnos pakeitė nieko ypatingo aikštėje neparodžiusią savo rinktinę.

Laukiam: Sūduva – Atlantas

Sezono pradžia: Atlantas - Šiauliai

Septintas turas. A lyga kaip reikiant užsisuko. Nelabai žinau, kokios priežastys lėmė, kad šis turas yra žaidžiamas vidury savaitės, tačiau yra kaip yra. Kartu su taurės rungtynėmis grafikas tapo ypatingai intensyvus. O ir komanda turi šiokių tokių nuostolių – panašu, kad šį kartą teks suktis be Radžiaus, Borovskio ir Chveduko. Tuo tarpu apie padėtį Atlanto stovykloje ką nors aiškesnio pasakyt sudėtinga. Šis klubas ir toliau lieka mažiausiai viešoje erdvėje aktyvi A lygos organizacija. Klubo tinklapis atsigavo, tačiau informacijos ten pateikiama labai skurdžiai ir vėluojant. Beje, šį turą nutiks nemažai rungtynių, kurių rezultatas nebūtinai aiškus iš anksto. Kruoja priims REO, Dainava loš su Tauru, o Šiauliai ir Banga išmėgins savo tvirtumą su Žalgiriu ir Ekranu.

Futbolas Klaipėdoje. Apie liūdną futbolo padėtį Klaipėdoje prišnekėta labai daug. Ir nors gali sakyt, kad futbolo krizė dar gilesnė yra Kaune, sunku pasakyt, kuris dalykas yra blogiau – ar radikalus futbolo išnykimas Kaune, ar vis dar šiaip ne taip tęsiama agonija Klaipėdoje. Atlantas įšoko į A lygą ir kol kas žaidžia. Žaidžia ne taip jau blogai, kaip buvo galima tikėtis, nors ir be ypatingos ugnelės. Komanda kol kas gyvuoja, o kaip bus toliau – niekas nežino. Kol kas nėra jokių žinių apie kokius nors radikalius pokyčius klubo gyvenime, apie aiškesnius planus ir panašius optimistinius dalykus. Ir nors niekas jau nebespėlioja – atvažiuos Atlantas lošti eilinio turo ar ne – ypatingo džiugesio iš pajūrio taip pat nesklinda. Atvirai pasakius, Atlanto egzistencija mane vis viena stebina. Man sunku suvokti, kaip žaidėjai gali dirbti klube, kuris kybo ant siūlo. Juk pastaraisiais metais turėjome tiek pavyzdžių to, kaip krizėn papuolę klubai kurį laiką pagyvalioja, o paskui grimzta dugnan kartu su didžiulėmis skolomis žaidėjams. Ko gero tarp visų krizėn įpuolusių klubų tik Vilniaus Žalgiris iš tikro išsikapstė. Tad man yra stebuklas jau tai, kad Atlante prieš čempionatą apskritai liko žaidėjų.

Futbolas Atlante. Vertinant Atlanto žaidimą didelio optimizmo aš taip pat nematau. Komentaruose po kažkuriuo tekstu Remis minėjo, kad Atlantas – nėra ta beviltiška komanda, kuri pernai šiaip ne taip baiginėjo čempionatą. Gal ir taip – tačiau, kad komanda žaidžia nevilties futbolą – taip pat yra tiesa. Kai žiūrėjau paskutines Atlanto rungtynes su Kruoja, nevalingai galvon ėjo prisiminimai apie tokius klubus kaip Klaipėda, LKKA ar FCV savo istorijos pabaigoje. Tos komandos lošdavo dėl to, kad reikia lošti. Joms nelabai rūpėdavo, kaip baigsis rungtynės, tad ir persistengti reikalo žaidėjai nematydavo. Ir vėl – tarp panašaus likimo klubų kitokį futbolą iki paskutinės akimirkos rodė tik Žalgiris ir Vėtra.

Atvirai pasakius, buvo labai keista žiūrėti Kruojos ir Atlanto rungtynes. Mat esu įpratęs prie šiek tiek kitokio futbolo šį sezoną. Tiek Sūduva, tiek visos komandos, su kuriomis mūsiškiams iki šiol teko lošt, žaidžia arba bent jau mėgina žaist gyvą futbolą, dega dėl rezultato. Trumpai tariant – turi tikslų.

Dažniausiai pasitaikantis futbolo modelis Kruojos ir Atlanto rungtynėse buvo 2-3 perdavimų aikštės viduryje ir tada sekančios priešininko pražangos derinys. Kruoja anksti įmušė įvartį iš baudos smūgio ir toliau tempė laiką link finalinio švilpuko dažniau perdavinėdami kamuolį atgal nei į priekį. Faktas – Kruoja turėjo akivaizdžią kamuolio valdymo kontrolės persvarą, tačiau neverta apsigauti – dažniausiai tas kamuolys būdavo voliojamas savoje aikštės pusėje ar viduryje. O puolat pasipildavo klaidos ir brokas. Keista, nes rungtynėse su Žalgiriu Kruoja atrodė pakankamai įdomiai ar agresyviai.

Atlantas gi žaidė žostką gynybinį futbolą. Gynėsi visa komanda. Net puolėjai dažnai atsitraukdavo į savo aikštės pusę. O jei kada ir pamėgindavo pulti, tai darydavo tokiomis mažomis pajėgomis, kad ką nors įdomesnio sukurti kažin ar buvo kokių nors šansų. Atrodė, kad anksti praleistas įvartis jokios įtakos komandos veiksmams neturėjo ir ji toliau labiau rūpinosi, kaip nepraleisti daugiau, nei kaip išlyginti ar persverti rezultatą. Kamuolys į Kruojos pusę apskritai dažniausiai pereidavo po tolimų vartininko balionų į dausas.

Atlantas aikštėje. Taigi, jei ir bandytume įžvelgti kokį nors stilių Atlanto veiksmuose, tektų pripažinti, kad ši komanda lošia radikalų gynybinį futbolą. Ginasi gausiom pajėgom, ginasi visa komanda. Ir ginasi taip, kad atakon juda labai mažas žmonių kiekis. Tad Atlanto pusėje ir prie baudos aikštėlės – didžiulė grūstis.

Šiokių tokių rezultatų toks žaidimas duoda. Atlantas po truputį renka taškus ir po pralaimėjimo Žalgiriui praleidžia labai mažai. Tačiau tai yra komanda, kuri praktiškai neįmuša. Kol kas Atlantas yra įmušęs mažiausiai, o ir tas vienintelis įvartis, pripažintas pirmojo A lygos mėnesio gražiausiuoju, buvo labiau stebuklinga sėkmė, nei tikslingo žaidimo pasiekimas. Tokie įvarčiai mušami retai. Tad jei Atlantas ir toliau loš tokį patį futbolą, antrojo įvarčio gali tekt gerokai palaukt. Beje, jei tą įvartį praleidote – jį vis dar galima apžiūrėti futbolo.tv svetainėje.

Daugiau ką nors apie Atlanto žaidimą aš nelabai galiu pasakyti. Jei galit papildyt – būtų smagu, nes žinių apie šį klubą iš tiesų yra labai mažai.

Įdomu ar bus tokių vaizdų rytoj? FK Sūduva nuotrauka iš žaidimo su Dainava.

Sūduva prieš Atlantą. Manau, galima drąsiai teigt, kad Sūduvai šį kartą teks lošt prieš varžovą, kuris iš paskutiniųjų stengsis apsigint. Jeigu jau su Kruoja Atlantas lošė be puolimo, tai ką kalbėt apie varžybas su vienu iš lyderių. Ypač, kai Žalgiris jau yra davęs Klaipėdos komandai gerą pamoką.

Tad Sūduvai ko gero teks pamiršt savo mėgstamas kontratakas ir greitą kombinacinį futbolą. Ką jau čia prilakstysi, kai didesnė priešininko komandos dalis aikštės vidurio nepereina. Net baudos smūgių atvejais, Atlantas į priekį su Kruoja siųsdavo ne daugiau kaip 4-5 žmones, iš kurių baudos aikštelėje įsikurdavo tik kokie 3. Nori nenori, teks Sūduvai žaist lėtą pozicinį futbolą. Nėra tai mūsų komandai labai paranku, bet niekur nedingsi. Galimybių žaibiškam žaidimui Atlantas kažin ar suteiks.

O tai reiškia, kad Sūduvai teks primiršt ir savo mėgstamus kombinacijų voratinklius, kurių tikslas – įvesti į baudos aikštelę žaidėją taip, kad tas turėtų laisvą koridorių smūgiui. Rytoj Atlanto baudos aikštelėje bus labai tiršta. Todėl ko gero teks imtis ir kitų futbolo atakos elementų.

Turint omeny, kad futbolas nebus greitas, ko gero apsimoka nuo pat pradžios aikštėn leisti Beniušį ir bandyti jį maitint kamuoliais į baudos aikštelę iš kraštų. Beniušis gali gerai lošt galva ir netgi aukštiems bei tvirtiems gynėjams nėra taip lengva tokio stoto puolėją sutvarkyti.

Labai svarbūs bus ir tolimi smūgiai. Liubšio Sūduva iš toli mušti bando žymiai dažniau, nei ankstesniais laikais, tačiau vis dar nepakankamai dažnai. Įvarčius iš toli Sūduva taip pat muša retokai. Šį kartą mušti iš toli bus labai naudinga. Nors žaidėjų sangrūdos baudos aikštelėje dažnai tolimus smūgius gesina vien dėl to, kad kamuoliui prasprųsti pro kojų ir kūnų mišk1 yra sunku, tačiau tokiais atvejais dažnai nutinka ir labai smagių rikošetų. Vartininkui operuoti taip pat nėra lengva, nes kolegos ir priešininkai dažnai užstoja jam vaizdą ir jis nespėja pamatyti paties smūgio.

Kitas labai svarbus elementas, kurį ne kartą jau minėjo ir mūsų treneris – agresyvesnis žaidimas baudos aikštelės prieigose. Toks žaidimas, kuris gali generuoti baudos smūgius. Kai komanda lošia pabrėžtą gynybinį futbolą, baudos smūgiai dažnai tampa efektyviu ginklu. Su tokią gynybą praktikuojančia komanda pasiekti baudos smūgių lengviau, nes kai gynėjų tiršta, didesnė pražangos tikimybė. Sūduva jų pasiekti gali ir dėl to, kad turi bent porą žaidėjų, mėgstančių ir galinčių žaisti individualiai. O jau patys baudos smūgiai naudingi dėl to, kad ir galinčių tokius smūgius mušti Sūduvoje yra. Ir ne tik Ledesma, kuris, sakyčiau, kol kas dar savo smūgio neatrado. Vis tik jo baudos smūgiai kol kas per silpni, per mažai tikslūs ir per žemai lekiantys, kad iš tikro keltų maksimalų pavojų. Tačiau yra ir Slavickas, ir Thomsonas – tie žaidėjai taip pat smagiai kojomis mojuoja.

Tokie štai, mano manymu, yra Sūduvos planai. Tačiau kad ir kokį žaidimą Atlantas Marijampolėje praktikuotų, laimėti yra privaloma.

Žalgirio dūmai

Šalia aikštės. I dalis. Apie nutikimus šalia aikštės praeitame ture turbūt jau visi girdėjote. Išsamios informacijos nebuvo, bet kažin ar jos ir reikia. Viskas ten pakankamai aišku. Tai, kas nutiko Kaune – man nelabai įdomu. Dėmesio vertas tik nutikimas Vilniuje. Ir vėl – nebuvau, nema2iau, todėl net nebandysiu atsukti scenarijaus. Svarbu, manau, tik pati nutikimo LFF stadione esmė.

O ji buvo tokia. Stadiono apsaugos pajėgos šturmavo vienos komandos fanų tribūną, nes anie atliko veiksmus, draudžiamus elgesio stadione taisyklėse. Va tas štrumas ir yra tai, kas mane labiausiai glumina bei liūdina. Mat jei stadiono apsaugos pajėgos iš tikro norėtų užkirsti kelią pirotechnikos naudojimui rungtynių metu, tam yra daugybė civilizuotų ir žymiai efektyvesnių metodų, nei tiesioginis jėgos demonstravimas, po kurio žmonės ir vežami į ligoninę. Atvirai pasakius, tribūnos šturmas apskritai greičiau rodo ne tiek netinkamą fanų elgesį, kiek blogą stadiono apsaugos darbą suleidžiant žmones į rungtynes. Jeigu jau taip – tai kuriam galui tuomet prie vartų kiekvienas žiūrovas apčiupinėjamas ir patikrinami net moterų rankinukai?

Deja, šioje srityje Marijos Žemėje niekas nesikeičia. Apsaugai ir policijai vis dar labiau rūpi patiems pasimušti, nei „užtikrinti tvarką“. Vis dar yra aiškiai visiems parodoma, jog tiesioginis fizinės jėgos demonstravimas yra pagrindinis jėgos struktūrų metodas dirbant su bent kiek didesniu žmonių kiekiu. Atvirai pasakius, turint omeny, jog šturmuojama kokių 20-30 žmonių tribūna (ne Lenkija gi čia, ir ne Rusija), man toks apsaugos pajėgų elgesys apskritai atrodo nusikalstamas ir baustinas. Ir šiuo atveju visiškai nesvarbu, ką ten tokio nuveikė fanai.

Juk jei kažkam (net nežinau, ką čia įvardinti – LFF, klubą ar apsaugą) iš tikro rūpėtų išbraukti pirotechniką iš lietuviškų stadionų, tuomet tribūnos šturmas yra totaliai neefektyvi priemonė. Tokia, kuri gali atnešti labai pavojingų ir liūdnų padarinių. Nes kai mušasi treniruoti pareigūnai su būriu žmonių – nutikti gali bet kas. Ir net nebūtinai nutikti gali pareigūnams ar tam būriui. Nukentėti gali niekuo dėti žmonės.

O efektyvios priemonės gali būti visiškai taikios. Galima iš tikro pasistengti, kad pirotechnika į stadioną nepatektų. Esu tikras, kad norint – tokį dalyką tikrai galima užtikrinti. Arba už fanų pirotechnikos naudijimą galima bausti klubus piniginėmis baudomis. Ir jei taip būtų – šie tikrai rastų būdų, kaip įtikinti savo gerbėjus tokių palaikymo priemonių atsisakyti. Galų gale, galima ramiai palaukti rungtynių pabaigos kultūringai surašyti baudas patiems fanams – taip, kaip rašomos baudos už eismo taisyklių pažeidimus.

Deja. Pas mus vis dar kai kam atrodo, kad geriausia priemonė – tiesioginės, fizinės grėsmės sukėlimas. Tačiau čia ne tik apsaugos pajėgų klausimas. Apie tai, kaip stadionuose turėtų elgtis apsauga, galėtų pasirūpinti ir patys klubai ar Klubų valdyba. Nes kol kas, panašu, klubai visiškai nusiplauna rankas – pasamdo siaurakakčius apsauginius ir visiškai nesikiška į jų darbo metodus. Suprantu, kad klubams savas apsaugas turėti yra ir pernelyg sudėtinga (nors, berods, Žalgiris vienu metu ir praktikavo tokį dalyką), tačiau panašūs nutikimai kaip šį sekmadienį Vilniuje didžiausios įtakos turi ne tiems, kurie jau šimtą metų į stadioną vaikšto, o naujokams, kurie lietuvišku futbolu susidomėjo tik šiemet ir galbūt tik ketina sau padovanoti pirmąsias A lygos rungtynes.

Vis dar remontuojamas LFF stadionas.

Šalia aikštės. II dalis. Nemyliu aš Budraičio ir jo ruporo vardu futbolas.lt. Tačiau šiomis dienomis ten pasirodė du tekstai, kurie pažadino įdomių minčių. Tai ir jums siūlau šį kartą į tuos tekstukus užmesti akį.

Vienas jų – tiesiog prajuokino. Dėl to, kaip vaikiškai, beviltiškai ir mėgėjiškai mes nemokame priimti padorios kritikos. Kalbu apie šiokią tokią žiežirbą, kuri įsiplieskė, kai mūsų rinktinės treneris vengras pamėgino pakritikuoti Vingilio treniruojamą U-17 rinktinę.

Vengras sako – lietuviams trūksta pasitikėjimo savo jėgomis. O Vingilys atšauna – mes padarėm testus, kurie parodė, kad kai kurie žaidėjai net per daug savimi pasitiki. Lyg popierinis pasitikėjimas yra tas pats, kas pasitikėjimas aikštėje. Tai gal tame ir yra visa esmė – kad žaidėjai gali, tačiau nesugeba to pasitikėjimo išreikšti? Ir ar ne tam treneris ir reikalingas, kad tokius dalykus jaunuose futbolininkuose realizuotų? Vingilys ginasi, bet tas mistinis pasitikėjimo testas tik įrodo jo paties kompetencijos trūkumą.

Bet paskui jis mosteli dar geriau. Sako, kad su tais žaidėjas dirbąs jau ketverius metus ir gali tvirtai pasakyti, jog pusė jų puikiai pasirengę ir techniškai, ir fiziškai, o kita pusė – smarkiai atsilieka. Bet, žmogau, jei jau tiek laiko tuos pačius žaidėjus stebi – tai gal jau laikas ir tą kitą pusę priverst pasitempt? O jeigu jie tokie beviltiški, kad per ketverius metus bent fiziškai padoriai pasirengt nesugeba, tai gal į rinktinę kitus reikia kviest? Jo, čia toks juokelis. Pro ašaras. Nes jei tokie treneriai pas mus su rinktinėmis dirba, tai nieko nuostabaus, kad komandos nieko doro parodyt nesugeba. Tačiau aš ploju vengrui, kuris išdrįso kritikuoti kolegų darbą ir tikiuosi, kad šis kartas nebus paskutinis.

Antras tekstas rimtesnis, išsamesnis, nors ir tęsiantis pono Budraičio taip mėgstama sąmokslo teorijų temą. Tiesa, kai nebeliko LFF Varanavičiaus, Budraitis jau nebeturi to Šėtono, ant kurio galėtų visus galus sukabint. Tai tenka sukaliotis – nors dabar atpirkimo ožių surast yra žymiai sudėtingiau. Bet ne apie tai aš norėjau pakalbėt.

Man pasirodė įdomūs Budraičio pateikiami faktai. Tad norėjau su tamstų pagalba juos pasitikrinti – kiek tai yra realu, o kiek – iš piršto laužta. Čia juk lankosi ir žmonių, kurie neblogai lietuviško futbolo virtuvę išmano, tad galbūt jie susimylės ir padės tuos faktus atmesti arba patvirtinti.

Pats straipsnis buvo apie klubų santykius su dviem šiandien egzistuojančiom Vilniaus futbolo federacijom – vis dar gyvu VAFF ir naujuoju VRFS. Tačiau man įdomiausi pasirodė faktai apie LFF stadiono nuomos kainą ir apie stadionų licenzijavimo reikalus Lietuvos sostinėje. Budraitis veda link to, kad LFF sąmoningai mėgina kreipti klubus link to, kad tie žaistų (ir nuomotųsi) būtent LFF stadioną.

Budraitis teigia, kad iš pradžių LFF norėjo už savo stadiono nuomą iš Žalgirio imti po 9 000 litų už vienas rungtynes. Tačiau Žalgirio atstovams pavyko nusiderėti iki 2 400 litų. Taip pat teigiama, kad Marijampolės stadiono (ne maniežo) nuoma kainuoja 2 000 litų. Ten taip pat kalbama apie tai, kad REO norėtų žaisti Žalgirio stadione, tačiau jo LFF nelicenzijuoja. Licenzijavimo bosas teigia, kad iki licenzijos Žalgirio stadionui trūksta nedaug, tačiau garantuoti, kad šiuos darbus atlikus licenzija bus suteikta, negali. Budraitis rašo, kad Vilniuje apskritai tik LFF stadionas yra licenzijuotas. Licenzijos neturi ir aikštė Naujoje Vilnioje. Šis reikalas, kaip suprantu, liečia dar vieną klubą – toje Vilniaus dalyje lošiantį Granitą. Turint omeny, kad Vilniuje link aukštesnio futbolo lygio juda dar vienas klubas – Polonia – panašu, kad tuoj klubų Lietuvos sostinėje bus tiek, kad vieną stadioną jiems dalintis bus ne taip ir lengva. Beje, savo pirmąsias rungtynes I lygoje Granitas kaip sykis ir lošė LFF stadione – o Budraičio straipsnyje teigiama, kad būtent šis klubas yra mažiausiai linkęs su LFF konfliktuoti.

Puikiai žinau, kad Budraitis mėgsta spalvas sutirštinti, kai ką nutylėti, kai ką paryškinti – kad tik visa istorija patvirtintų esminius jo teiginius. Tačiau šį kartą kalba eina ne apie kokias nors ten vizijas ar mistinius dalykus, o apie labai elementarius, konkrečią finansinę išraišką turinčius reikalus. Teoriškai galvojant, LFF iš tikro apsimoka turėti Vilniuje tik vieną licenzijuotą stadioną – jei už rungtynes ims kad ir po 2 000 litų, nėra taip jau sunku suskaičiuoti, kiek tų tūkstančių gali pribyrėti per sezoną iš kelių Vilniuje lošiančių klubų. Tada gal net ir vokiečių statybininkų paramos nereikės.

Štai tokie dalykėliai ant Lietuvos dedasi. Turit savo nuomonę ar žinių patvirtinančių/paneigiančių šiuos teiginius – labai kviečiu savo išmintimi pasidalinti.

O mes nekantriai lauksim septintojo turo kovų.

Kaip blogas piaras lietuvišką futbolą smaugė

Nors turėčiau atlikti savo misiją ir rašyti tik tai, kas tiesiogiai liečia Marijampolės Sūduvą, paskaitęs eilinę naujieną apie Lietuvos futbolo federacijos spalvingą veiklą nesusilaikiau ir vėl bandau įkišt savo trigrašį į vis dar putojančią diskusiją apie Lietuvos futbolo krizę. O kadangi visada siekiu vadovautis ne tiek emocijomis, kiek maksimaliai šaltu protu, mėginsiu dabartinę situaciją perrėžti chirurgo skalpeliu ir kiek įmanoma objektyviau panagrinėt šiais metais mūsų futbole kilusią įtampą.

Faktai. Kaip ir dera padoriam analizuotojui, pradėsiu nuo plikų faktų suregistravimo. Atrodo, visi juos žinome, tačiau sumesti dar kartą viską į vieną krūvą tokiais atvejais yra naudinga. Taigi, ką turime? Visų pirma, reikia pažymėti, kad įtampą šį kartą sukėlė ne nacionalinių čempionatų linksmybės bei nesąmonės (taip dažniausiai nutikdavo anksčiau), o reikalai, kurie tiesiogiai plaukia iš LFF veiklos.

Pirmas punktas. Viskas prasidėjo nuo beviltiško Lietuvos rinktinės atrankinio pasirodymo. Nedrįsčiau teigti, jog šis pasirodymas buvo pats blogiausias per visą Nepriklausomos Lietuvos istoriją (tingiu tikrint, bet spėju, kad buvo ir liūdnesnių), tačiau vienas taškas per dvejas rungtynes su Lichtenšteinu įžeidė kiekvieną, kuriam bent kiek rūpi lietuviškas futbolas.

Antras punktas. Lietuvos futbolo rinktinės trenerio reikalai (be abejo, įskaičiuojant ir paties trenerio elgesį). Ko gero niekada jie nebuvo sprendžiami taip neprofesionaliai ir beviltiškai.

Trečias punktas. Lietuvos futbolo rinktinės (tiesa, rezervinės) išvyka į Čečėniją.

Ketvirtas punktas. Visokių prielipų pasirodymas – eteryje matėme kaip niekad daug su futbolu šiaip jau nieko bendra neturinčių asmenų, kurie iš paskutiniųjų mėgino pasinaudoti situacija savo reitingų labui.

Štai tas komplektas, kuris per pora mėnesių LFF ir su jos veikla susijusius asmenis išmetė į pirmuosius dienraščių puslapius ir dienos aktualijas. Dėl to stebėtis nereikia – 95 proc. lietuviškos „žurnalistikos“ minta tik skandalais ir istorijomis su minuso ženklu. Be viso kito, šis atvejis dar kartą parodė tragišką žurnalistikos padėtį – viso daugiagalvio skandalo metu buvo nepaprastai sunku rasti bent kiek gilesnę situacijos analizę, nes vienintelis dalykas, kuris domino žurnalistus (tiek sporto, tiek visus kitus apie tai rašiusius) buvo gaudyti LFF veikėjų pareiškimus ir skelbti juos „netaisant kalbos“.

Gerai. Varom toliau. Link analizės.

Totaliai lievas LFF piaras. Taigi. Situacija kaip situacija. Tačiau mane labiausiai sukrėtė tai, kaip šią situaciją valdė LFF ir jos atstovai. Tiksliau tariant, valdymo kaip ir nebuvo. Buvo kažkoks chaosas, nekoordinuoti pareiškimai, ne tiek eilinį gaisrą užgesindavę, kiek dar daugiau deguto į ugnį įpildavę.

Manau, kad nevykęs LFF viešas gyvenimas buvo viena iš priežasčių, dėl ko šita situacija nuolat įgaudavo absurdiškų spalvų ir naujo kvėpavimo. Jei blaiviai pažiūrėtume – įvykiai nebuvo tokie tragiški. Nenusisekė atranka. O kada ji nusisekė? Kada Lietuvos rinktinė sužaidė padorų ciklą? Taip, smagių momentų buvo. Buvo gražių rungtynių. Tačiau viso ciklo rinktinė niekada neištempdavo. Ar Žutautas beviltiškas treneris? Taip, tikrai ne pats geriausias. Bet ar kada nors Lietuvos rinktinė turėjo iš tikro gerą trenerį?

Nieko nuostabaus ir tame, kad žmonės pyko ir keikėsi. Visada taip būdavo. Bet kai eteryje ėmė rodytis labai keisti LFF atstovų pareiškimai, padėtis tapo nebevaldoma. Vienas už kitą gražesni. Ir akivaizdžiai nesuderinti. Padorios, ramios, padėtį oficialiai įvertinančios LFF pozicijos eteryje taip ir nepasirodė. Todėl situacija ir paliko tokius dviprasmiškus jausmus.

Esminis klausimas – labai paprastas. Kodėl taip nutiko? Kodėl buvo pridaryti tiek daug elementarios komunikacijos klaidų? Juk LFF įvaizdis ne toks jau ir blogas. LFF turi šiokį tokį šiuolaikiškos organizacijos įvaizdį. Tai iš kur tos nevaldomos nesąmonės?

Man šovė štai kokia mintis. Apie tai, kad esminis šiuolaikiško LFF įvaizdžio kūrėjas ir atstovas yra pats Liutauras Varanavičius. Aš neabejoju, kad Liutauras yra šiuolaikiškas tarptautinio lygio vadovas ir vadybininkas, puikiai išmanantys dalykus, dėl kurių čia priekaištauju LFF. Neabejoju ir tuo, kad be jo LFF išrodytų visiškai kitaip. Juk ne šiaip sau yra renkamas į visokius UEFA komitetus. Galime būti tikri – ten bet kokio kaimo jurgio neims. Futbolas tik Lietuvoje – trečio brolio vietoje. Visame padoriame pasaulyje futbolas – respektabilus ir pelningas verslas, kuriame sukasi respektabilūs veikėjai. Ir jei Liutauras Varanavičius nekalbėtų tų respektabilių žmonių kalba (kalbą čia suvokiu plačiausia prasme), niekas jo už stalo nesodintų.

Nepavyzdžiu aš Liutaurui Varanavičiui. Sunku būti šiuolaikinį verslą išmanančiam žmogui ir stovėti beviltiškos organizacijos priešaky. Čia ir yra tas niuansas dėl kurio taip visi pykstam: štai Varanavičius toks šaunus, toks gražus, toks iškalbingas, toks vakarietiškas. O aplink jį – netašyti kaimo stuobriai, kurie nė sakinio normalaus bendrine kalba suregzti negali. Žiaurus neatitikimas tarp įvaizdžio, kurį formuoja ir propaguoja Varanavičius ir tos papuvusios mašinos, kuri burzgia už jo.

Žinau, ką jūs pasakysit. „Vyk juos visus velniop! Keisk viską iš pagrindų!” O aš galvoju – ar įmanoma ten ką nors pakeisti? Ar įmanoma pakeisti tą mamutą, užpildytą dar nuo sovietinių laikų „postuose“ sėdinčių futbolo funkcionierių? Ar jūs žinojote, kad kiekvienas rajoninis LFF skyrius turi prezidentą? Vau! Aš apie tai sužinojau neseniai, kai prieš Sūduvos varžybas vietos prezidentas įteikė apdovanojimus vaikų ar mėgėjų komandai. Įsivaizduokit – beveik dešimt metų vaikštau į Sūduvos varžybas ir nežinau, kad Marijampolėje esama vietinio LFF prezidento? Tai gal aš to nežinau dėl to, kad tas prezidentas nieko neveikia? Prezidentauja ir tiek. Į viešumą nelenda ir politikos nedaro. Tokias per amžių amžius gyvuojančias parazitines sistemas įveikti žiauriai sudėtinga – ypač kai jos turi savarankiškumo, o visuomeninių kontrolės mechanizmų nėra jokių.

Gerai, jūs sakysit. Tai pakeisk, Varanavičiau, bent viršūnėles – bent tuos, kurie kaimyniniuose kabinetuose sėdi ir savo viešais pareiškimais gėdą daro? O aš paklausiu jūsų: kuo juos pakeisti? Kur tie smart futbolo vadybininkai, baigę prašmatnias vakarietiškas mokyklas? Kur tie entuziastai, nešantys į Lietuvą šiuolaikinio futbolo vėjus? Nėra jų. Nėra, nes lietuviškas futbolas yra mizeriškas ir be perspektyvas. Koks jaunas žmogus, svajojantis apie padorią karjerą čia lįs?

Gal galit man išvardinti žmones, kurie kad ir per paskutinius penkerius metus Lietuvos futbole buvo padoraus vakarietiško požiūrio į šią sporto šaką atstovai? Na, bent jau aš prisimenu tik vieną tokį – jauną trenerį Valdą Dambrauską, pasisukiojusį Anglijoje, parašiusį pluoštą padorių futbolo analizės tekstų ir dabar sėdintį Ekrano trenerių štabe.

Turim tik du futbolo klubus, kurie savo išvaizda reprezentuoja globalaus futbolo ambiciją: Ekraną, kuris, sakyčiau, atstovauja labiau konservatyvų, klasikinį sparną ir naująjį Žalgirį, kuris yra dinamiškesnės, modernesnės futbolo vadybos pavyzdys. Ir turėkite omeny, kad vienintelis Ekranas yra sisteminis, pamažu išaugęs atvejis, nes Žalgirį iš tikro „išgelbėjo“ jo bankrotas ir tai, kad viską pradėjo nuo nulio žmonės, kurie su lietuviška futbolo biurokratijos tradicija ko gero turėjo mažai ką bendra.

Ir kai šviesulių yra tik tiek, jūs norit, kad LFF būtų šiuolaikiška organizacija? Esu tikras, jei ne Varanavičius, reikaliukai LFF būtų dar liūdnesni.

Futbolas politikos pančiuose. Dar vienas LFF piaro pravalas buvo rezervinės rinktinės išvyka į Čečėniją. Tačiau ir šiuo klausimu mums nebūtina laikytis pozicijos, kuri buvo suformuota žiniasklaidoje ir politinėje erdvėje. Jei atvirai – tai skandalu ši išvyka virto tik dėl susiklosčiusių aplinkybių – jei dirva skandalais nebūtų ką tik išpurenta, niekas į tai nebūtų atkreipęs jokio dėmesio.

Ir kaip čia dabar sąžiningai tą kelionę įvertinti? Man asmeniškai ji nelabai patinka (dėl tam tikrų politinių įsitikinimų), tačiau smerkti LFF ir rinktinę aš nematau jokių priežasčių. Ar bent jau paversti atpirkimo ožiu už visas Lietuvos užsienio politikos nuodėmes.

Esminis teiginys čia buvo vienas – LFF sudalyvavo politiniame spektaklyje, kurį okupuotoje šalyje surengė Rusijos valdžia. Taip, iš vienos pusės žiūrint, LFF pasielgė netoliaregiškai. Ši išvyka negalėjo išvengti blogo kvapo.

Tačiau mane labiausiai papiktino ir LFF pusėje bent jau mintyse stoti paskatino politikų sukelta isterija. Atrodytų, LFF ir futbolo rinktinė tapo vienintelėmis organizacijomis Lietuvoje pateisinusiomis Rusijos politiką Čečėnijoje. Nepykit, bet aš kažkaip negirdėjau, jog Lietuva kaip valstybė turėtų kokią nors padoriai griežtą nuostatą šiuo klausimu. Kiek suprantu, į užsienio politikos klausimus pernelyg nesigilindamas, santykiai su Rusija yra visai padorūs. Ir kur jie nebus padorūs, kai iš jų perkam dujas ir naftą!

Tokia yra globalios politikos realybė. Pasaulis užmerkia akis į tai, ką Rusija išdarinėja Kaukaze, nes Rusija yra jėga, su kuria reikia skaitytis. Pasaulis nekreipia dėmesio į tai, ką Kinija daro Tibete, nes Kinija yra jėga, su kuria reikia skaitytis. O Kinija Tibete daro tą patį, ką Rusija Čečėnijoje. Tačiau juk dar visai neseniai Lietuvos Respublikos policija areštavo kovotojus už Tibeto laisvę, kurie drįso pasirodyti kažkokiame Lietuvos ir Kinijos draugystės renginyje. Apie Grybauskaitės bičiulystes su Lukašenka net tingu užsiminti. Matyt, Baltarusija taip pat yra jėga, su kuria Lietuvai reikia skaitytis.

Ir jei yra taip, tai kodėl tuomet Lietuvos futbolo rinktinės išvyka į Čečėniją lošti futbolo rungtynių sukelia tokią isteriją? Nes šiandien Lietuvoje futbolas yra „karšta“ tema, todėl ant jo galima visus velnius karti. Na gal ir nėra taip blogai – taip apie futbolą sužino žmonės, kurie iki šiol net nebuvo girdėję, kad tokia Lietuvos futbolo rinktinė apskritai egzistuoja. O kaip byloja kapitalistinė verslo logika – blogos reklamos nėra.

Futbolo rinktinės trenerio melodrama. Na ir paskutinis punktas, kuris prieš keletą dienų ir vėl sukėlė pasipiktinimo bangą. Rinktinė sulošė blogai, treneris atsistatydino, LFF paskelbė konkursą. Konkursas nepasisekė, o LFF užkalbėjo taip, kad Žutautas ir vėl atsidūrė kandidatų sąraše. Ką gi – dar vienas prisvilęs piarinis blynas.

Dabartinis įvykių posūkis buvo tiesiog neįsivaizduojamas – dėl to, kad skamba totaliai idiotiškai. Tad nieko nuostabaus, kad žurnalistai ir vėl jį pasigavo ir netgi šį kartą nepatingėjo paskambinėt drąsesniems rinktinėms nariams ir įtraukt juos į šitą marazmą. Atvirai pasakius, rinktinės žaidėjams taip pat neploju – būdami toli nuo Lietuvos, jie ko gero nelabai suvokia į kokią košę lenda. Nelabai ko gero suvokia ir to, kad jų telefonu atsitiktinai suveblenti žodžiai virs antraštėmis, bus voliojami, keičiami ir tarnaus įvairiausiems piktiems tikslams (tai sakau, turėdamas omeny, kad kai kurie tuos žodžius naudojantys, panašu, rūpinasi ne tiek Lietuvos futbolo likimu, kiek paranojišku asmeninių sąskaitų suvedinėjimu).

Bet pamėginkime laiko ratą atsukti atgal. Tai nutiko kažkas totaliai tragiško ar ne? Pralošėm Lichtenšteinui? Ok, būna ir tokių nesąmonių. Tačiau tai ne pasaulio pabaiga. Prastas buvo treneris? Jo, ne pats geriausias. Bet visi puikiai suprantam (tikiuosi, kad suprantam ir prisimenam) priežastis, tą trenerį į rinktinę atvedusias. Atvirai pasakius, jei ne trenerio nusišnekėjimai žurnalistams, netgi nematyčiau didelės tragedijos, jei jis ir toliau rinktinę treniruotų. Nejausčiau ypatingo palengvėjimo ir tada, jei jis būtų tyliai pakeistas kitu kamikadze.

Nepaisant mūsų vilčių ir svajonių, tikiuosi puikiai visi suvokiam, kad padorų, tarptautinio lygio trenerį už Lietuvos rinktinės vairo artimiausią dešimtmetį regėsim kaip savo ausis. Nes padorus treneris kažin ar rizikuos savo reputacija treniruodamas komandą, neturinčią nė trijų bent padoriai vidutiniško tarptautinio lygio žaidėjų. Mes galim tikėtis tik avantiūristų ir pradinukų. Apie tai ir kalbėjo LFF atstovai, vertindami CV, kuriuos gavo paskelbę konkursą į trenerio kėdę.

Gerai. Mes visi juokėmės iš to LFF konkurso ir kalbėjom apie tai, kad joks padorus futbolo specialistas jame nedalyvaus. O dabar įsivaizduokime tokį dalyką. Žinom, kad to niekada nenutiks, tačiau įsivaizduokime, kad tokį konkursą paskelbia kokios Ispanijos ar Anglijos federacijos. Spėju, net ir žymiausiems treneriams nebūtų gėda nusiųsti ten savo CV.

Štai taip. O dabar vietoj įprastinės mums padėties turime nesąmonę, kurioje buvęs treneris ir žaidėjai svaidosi kaltinimais, o LFF abejingai visa tai stebi. Sakykim, žaidėjus, nelabai turinčius viešųjų ryšių patirties, į tą nesąmonę įtraukė žurnalistai. Tačiau trenerio pareiškimai velniškai stebina. Ir kuo daugiau jis kalba, tuo akivaizdžiau tampa, kad tas žmogus nėra tinkamas šiam postui vien dėl to, kad nesuvokia situacijos. Juk ir arkliui aišku, kad Lietuvoje per artimiausius penkerius metus futbolo žvaigždžių kažin ar atsiras. Vadinasi, treneris yra reikalingas toks, kuris galėtų išspausti maksimumą iš nelabai efektyvios medžiagos. Jei treneris nesėkmes teisina prastu žaidėjų pasirodymu – jis nesuvokia padėties. Nes gerų žaidėjų jam niekas niekada nežadėjo.

Kalbėti turėtų ne žaidėjai ir ne treneris, o LFF. Taip norėtųsi, kad LFF pareigūnai racionaliai, ramiai ir nekreipdami dėmesio į žiniasklaidos spygavimus įvertintų situaciją ir iškeltų tikslus, pagrįstus realiomis galimybėmis, o ne viešosios nuomonės primestomis fantazijomis apie lengvas grupes ir eilinę „galimybę“ patekti į pasaulio ar europos čempionatą. Nes ieškoti reikia ne trenerio, o plano (net ne vizijos ar strategijos), kaip maža, menkas futbolo tradicijas turinti šalis, galėtų pasiekti futbole ką nors padoraus. Bent jau tiek, kad prisivytų kaimynus.

LT futbolas: duobės ir akligatviai

Nesu aš didis futbolo žinovas ir specialistas. Bet kirba visokios mintys stebint paskutinius Lietuvos futbolo nuotykius. O kad pas mus nelabai yra kam normaliai juos analizuot, pamėginsiu įterpt ir savo trigrašį.

Budraičio haliucinacijas futbolas.lt portale analize pavadinti būtų labai drąsu – bet kokiu atveju, tos haliucinacijos yra ne apie reikalą, o apie sąskaitų suvedinėjimus, paremtus argumentais „…kaip man sakė telefonu“. Aš niekaip negaliu suprasti, ką bendro gali turėti rinktinės lygiosios su Lichtenšteinu ir pasakos apie tai, kad Eliošius buvo spaudžiamas važiuoti į Kazachstaną, bet… pasirinko Sūduvą!

Kesmino raštas Lietrytyje padoresnis, tačiau ir ten tiesiog emociškai bedama pirštu į kaltuosius – į iš tikro prastą trenerį Žutautą ir visai neblogą vadybininką Varanavičių. Aišku, už praeitą pralaimėjimą ir šias lygiasias jie yra formaliai atsakingi, tačiau esmė tikrai ne čia.

Vienintelis iš tikro įdomus dalykas, parašytas per pastarąsias kelias dienas, buvo penalty.lt pokalbis su Eimantu Poderiu, paskelbtas dar iki rungtynių su Lichtenšteinu. Tačiau prie jo dar grįšime.

Įžanga. Taip, paskutinės LT rinktinės rungtynės pamažu burbuliavusį minčių puodą privertė užvirti. Tačiau jei tikitės čia rasti klasikinį pasisvaidymą purvais rinktinės ar federacijos link – toliau galite net neskaityti. Ar mane sukrėtė lygiosios su Lichtenšteinu? Ne, to buvo galima tikėtis. Ar pykau, spjaudžiausi, keikiausi? Nė velnio. Sėdėjau tylus ir susimąstęs ir bandžiau rasti priežasčių, padoresnių už „lochas treneris“, „lievi žaidėjai“, „šūdina federacija“. Jei jau atvirai, tai nemanau, kad dėl dublio su Lichtenšteinu yra prasmės kaltinti žaidėjus, trenerį ar federaciją. Ir paskutinis klausimas – ar ką tik nutiko lietuviško futbolo krachas ir tai yra tragedija, prilygstanti Trečiajam pasauliniam karui? Nifiga. Futbolo istorijoje dar ne to yra nutikę. Viskas šiame pasaulyje yra reliatyvu. Na bet apie viską iš eilės.

Dėl ko kalta Lietuvos futbolo federacija? Kai LT futbolo ištinka kokia nelaimė, akys visų visada krypsta pirmiausiai į LFF, o paskui į jos simbolį – Liutaurą Varanavičių. Mane asmeniškai totaliai užkniso tas beviltiškas federacijos narstymas, kuris remiasi visišku federacijos prigimties, esmės ir funkcijų nesuvokimu.

Jei suvestume LFF skirtus kaltinimus, galėtume sudėlioti štai kokį sąrašą dalykų, dėl kurių yra „kalta“ LFF. Pirma, ji kalta dėl to, kad Lietuvoje nėra padorių stadionų. Ji kalta dėl to, kad Lietuvoje nėra normalaus klubinio čempionato. Ji kalta dėl to, kad Lietuvoje nėra kvalifikuotų teisėjų. Ji kalta dėl to, kad Lietuvoje šlubuoja vaikų futbolas. Galų gale, ji kalta dėl to, kad Lietuvos futbolo rinktinė vis nepatenka į Europos ar Pasaulio čempionatą. Jo, paprasta – apie Lietuvos futbolą net diskutuot neapsimoka, nes dėl visko vis viena kaltas tas pats vargštas Varanavičius.

Akivaizdu, kad 99 proc. kaltintojų nelabai pagauna, kad LFF nėra valstybinė institucija. Tai nėra ministerija, departamentas ar koks savivaldybės sporto skyrius. Patikslinkit jei klystu, bet LFF ir pinigų iš Lietuvos Valstybės gauna labai mažai. Negaliu garantuot šimtu procentų, tačiau spėju, kad LFF atsiskaito ne kokiam ten Kubiliui ar sporto ministrui, o savo bosams iš tarptautinės futbolo federacijos. Todėl, tiesiai šviesiai tariant, jei jau taip norim išvyti lauk Varanavičių iš Lietuvos futbolo, tai ne komentarus internete rašinėt reikia, o siųst laiškus į UEFA būstinę.

O jei jau pabandysim pažiūrėt į pasaulinę futbolo istoriją, tai matysime, kad federacijos labai retai kada būdavo „kūrėjomis“. Jos visais laikais tik koordinuodavo natūralius futbolo procesus. Jos nestatė stadionų ir nemokė vaikų žaisti futbolo. Jos apskritai labiau atsakingos už tai, kad futbolas visame pasaulyje yra žaidžiamas pagal tas pačias taisykles ir gyvuoja, pasiremdamas daugiau mažiau tais pačiais principais. Daugiausia, už ką atsakingos būdavo federacijos – tai už pagalbą klubams rengiant turnyrus ir už tarptautinių varžybų organizaciją.

Antras labai svarbus punktas yra tas, kad federacijos labai retai būdavo futbolo minties avangarde. Greičiau atvirkščiai – dažnai jos priešindavosi natūraliai futbolo evoliucijai ir prie jos prisitaikydavo tik tada, kai kito kelio nebuvo. Kodėl britų futbolas smuko tarpukaryje, nors iki pirmo pasaulinio karo buvo nenugalimas visame pasaulyje? Todėl, kad birtų futbolo evoliuciją stabdė jų federacija, iš paskutiniųjų mėgindama kovoti su natūraliu futbolo profesionalėjimu.

Gerai, pakaks apie istorija. Man buvo tiesiog svarbu iš pat pradžių nukirsti pačią svarbiausią, tačiau visiškai nepagrįstą LT futbolo diskusijų šaką, pavadinimu „dėl visko kalta futbolo federacija“. Ir tai darau ne tam, kad apginčiau Varanavičių, o tik dėl to, kad visus šunis kariant ant LFF mes taip ir nepriartėjame nė per žingsnį prie tikrųjų lietuviško futbolo duobės priežasčių.

Tai kur gi glūdi tikrosios lietuviško futbolo degradacijos priežastys? Štai čia ir galime grįžti prie pokalbio su Poderiu. Marijus Rimas jo tiesiai šviesiai klausia: Kodėl anksčiau Lietuvoje atsirasdavo geresnių žaidėjų? Gal buvo kitokie treniruočių metodai? O Poderis tiesiai šviesiai atsako: Rezultatai rodo, kad metodai lyg ir buvo geresni. Tačiau daug neigiamos įtakos turėjo tarp futbolininkų kartų atsiradusi duobė. Štai jums ir priežastys.

Šiandien mes esame liudininkai to, kad iš lietuviško futbolo galutinai pasitraukia karta, kurią sukūrė sovietinė futbolo mokykla. Poderis ko gero yra paskutinis iš tikrosios sovietinės generacijos, o dabartiniai rinktinės veteranai (Danilevičius, Šemberas, Skerla ir pan.) yra paskutiniai, kurie dar užaugo ant tos mokyklos tradicijų.

Taip, Sovietų Sąjunga nebuvo gera valstybė. Tačiau futbole buvo tradicijos, sistema ir futbolininkų rengimo principai. Ir jei paimtume į rankas tokį smagų veikalą „Inverting the Pyramid. The History of Football Tactics“ rastume bent du skyrius, skirtus sovietinio futbolo išradimams. Kaip ten bebūtų, ir Lietuvoje buvo padori sistema, kuri galėdavo sukurti nemažai pakankamai aukšto lygio futbolininkų, kurių užteko dviems sovietiniuose čempionatuose žaidžiančioms komandoms ir šimtams respublikos komandų, sėkmingai gyvavusių ne tik didesniuose Lietuvos miestuose.

Nieko nuostabaus, kad po Sovietų Sąjungos griuvimo, ankstesnioji futbolo sistema tiesiog negalėjo toliau egzistuoti. Nieko nuostabaus ir tame, kad „patirties perdavimas“ neįvyko – jis neįvyko niekur, jokiose visuomeninio gyvenimo srityse. Viskas buvo sustabdyta, nubraukta, o pirmųjų dienų įkarštis sukurti ką nors naujo ir gražaus greitai išblėso susidūrus su pirmaisiais ekonominiais sunkumais. Taip, sistemos nėra sukuriamos per dieną. Jos neatsiranda tuščioje vietoje. Ir joms kurti reikia žmonių su patirtimi. Pas mus gi sąlygos buvo maksimaliai sudėtingos – turėjome tuščią vietą ir jokios vakarietiškų sistemų kūrimo patirties ar tą išmanančių žmonių. Dabar ko gero galėtum sakyt, kad lietuviškas futbolas šiandien būtų kitoje padėtyje, jei prieš dvidešimt metų buvo nuspręsta į Lietuvą atvežt kokią dešimt specialistų iš Vakarų ir jiems patikėta statyt naują lietuviško futbolo namą.

Kadangi to nenutiko – šiandien neturėtume būti tokie pikti. Tai yra mūsų futbolas. Jis yra toks, kokie esame mes. Mes jį kūrėme – turiu omeny, ne tiesiogiai save ar jus, bet žmones, kurių mąstymas rėmėsi ta pačia patirtimi, kaip ir mūsų. Juk Lietuvoje šiandien praktiškai nėra srities, kuri veiktų taip, kaip jų atitikmenys veikia išsivysčiusiame Vakarų pasaulyje. Bet stebėtis tuo nederėtų – tam atsirasti nebuvo jokių sąlygų.

Grįškime prie šiandienos lietuviško futbolo. Poderio, Skarbaliaus, Maciulevičiaus ir kitų kartoje buvo iš tikro gerų, mąstančių ir futbolo elementorių tobulai mokančių futbolininkų. Tokių, kurie galėjo pasistiebę siekti pasaulinį futbolo lygį. Ir kai futbolo organizacija daugiau mažiau susidėliojo į kažką padoresnio, tie futbolininkai davė visai smagių rezultatų. Jie galėdavo padovanoti mums lygiąsias su geriausiomis pasaulio komandomis. Galbūt tai buvo jų galimybių riba, tačiau lygiosiomis su vokiečiais ar ispanais mes didžiuodavomės labiau, nei sumindę kokius Farerus (jo, jo – buvo ir tokie laikai!).

Eimantas Poderis sako, kad tais laikais futbolininkai daugiau improvizuodavo. Čia toks švelnus įvertinimas – bet jame glūdi labai daug. Kad ir kaip bežiūrėtum, būtent improvizacinis futbolas mūsų laikais duoda rezultatus ir traukia į stadionus minias (graikų atvejis lai būna taisyklę patvirtinanti išimtis). Tačiau efektyviai ir iš tikro improvizuoti gali tik tas žaidėjas, kuris tobulai moka futbolo pradžiamokslį. Kad ir kaip juokingai tai neskambėtų, tačiau ko gero sovietinė sistema būtent tai ir garantuodavo – į profesionalų futbolą patekdavo žmonės, kurių futbolo išmanymą būtų galima palyginti su kokiu universiteto magistro laipsniu – suprantantys futbolo taktiką, filosofiją ir galintys be klaidų atlikti bazinius žaidimo elementus.

Dabartinis rinktinės pagrindas (Danilevičius, Stankevičius, Šemberas ir kiti panašaus amžiaus bei statuso žaidėjai) buvo paskutinieji anos tradicijos anūkai. Po jų – iš esmės neliko nieko. Neliko mokyklos, tradicijos, sistemos – nebeliko ir futbolininkų. Mes galima svaičioti visaip. Pavyzdžiui, sakyti, kad futbolo pas mus nėra, nes nėra kur jo žaisti. Arba – dėl to, kad į stadionus nevaikšto žmonės. Tačiau svarbiausia ašis yra futbolininkai. Nėra jų – nėra žaidimo, nėra žiūrovų, nėra poreikio ir stadionus statyt.

Krepšinyje viskas pigiau, tačiau po Sovietų Sąjungos griuvimo krepšinis startavo tame pačiame taške. Ir šiandien mes džiaugiamės ne arenomis ir ne krepšinio mylėtojų miniomis – visų pirma, mes džiaugiamė tuo, kad Lietuvoje aukšto lygio krepšininkų – nors vežimu vežk. O svarbiausia – jų „gaminimo“ linija nenutrūksta – jauni keičia senus, o jauniems ant kulnų lipa visiški pienburniai.

Tai kokia gi padėtis šiandienos Lietuvos futbole? Poderio kartos nebėra. Danilevičiaus ir Šemberio karta irgi jau juda link saulėlydžio. Jie vis mažiau turi energijos, vis mažiau gali ir, spėju, į rinktinę važinėja tik iš kvailo patriotizmo. Tokio amžiaus ir statuso kaip Šemberas krepšininkai ramiausiai sako rinktinei „atia“, nes „kūnas jau nebe tas, šeima laukia, todėl reikia poilsio ir atostogų“. Pabumbame, tačiau didelės bėdos dėl to nenutinka – juos visada yra kam pakeisti. Šemberio ir Danilevičiaus pakeisti nėra kam.

Išvardinkite kiek jaunų futbolininkų per pastaruosius penkerius metus pateko į normalius futbolo čempionatus? Lenkijos aš neskaičiuoju, kaip prieš penkerius metu neverta buvo skaičiuoti Rusijos. Net jei šių šalių čempionatai ir pakankamai stiprūs, tačiau jie – Europos futbolo pakraščiai. Ir po Rusijoje ar Lenkijoje praleistos karjeros tau niekas nepasiūlys jos užbaigti Amerikoje, kaip nutiko Jankauskui. Esmė ir tame, kad didžioji dalis tų, kurie išvažiavo į Rusiją, Ukrainą ar Lenkiją, niekur toliau bei aukščiau ir nepateko. Net tokių kaip Šemberas daugiau neatsirado.

Čia aš neskaičiuoju ir tų šešiolikmečių kaip marijampolietis Švedkauskas, kurie bando lošti gerų klubų jaunimo komandose. Apie juos kalba geriausiu atveju bus po ketverių-penkerių metų. Galbūt būtent jie ir padės LT futbolui iš duobės išlipti, tačiau tai bus dar negreit.

Tai, kas gi yra tie, kurie lošia šalia jau nuvargusių Danilevičiaus ir Šembero ar Skerlos? Dauguma jų yra žaidėjai, kurie prieš dešimt metų net pasvajoti apie rinktinę nebūtų galėję. Kas būtų kvietęs į rinktinę kad ir mūsiškį Leimoną, kuris net A lygos komandoje nėra tarp geriausių? Bėda, kad rinktis nėra iš ko.

Kiek mūsų rinktinėje lošia tokių, kurie yra lyderiai savo klubuose? Kiek yra tokių, kurie garsėtų kaip nepramušami gynėjai? Kiek yra tokių, kurie gali apeiti penkis varžovus? Kurie turėtų super galingą smūgį ar sugebėtų įmušti bent kas trečią baudą? Arba būtų genialių pasų specialistai? Nėra nė vieno žaidėjo, kuriam būtų galima pritaikyti kokį nors futbolo epitetą. Jei jau atvirai, tai mano akimis žvelgiant, per pastaruosius kelerius metus vienintelis Stankevičius rinktinėje atrodė kaip padorus tarptautinio lygio futbolininkas, visa galva geresnis už visus kitus. Į galvą dar lenda Jankausko pavardė, tačiau tai jau buvo iš tikro labai seniai.

Čia neseniai dejavau, kad Marijampolė nustojo būti gerų jaunų žaidėjų kalve. Tiksliau tariant, gerų jaunų žaidėjų praktiškai neatsiranda apskritai. Na, po kokį vieną per metus ar dvejus. Panašiai yra ir kitur. Nebesiplėsiu, nes apie tai jau buvo kalbėta, tačiau faktas yra tas, kad nebėra sistemos, kuri būtų atsakinga už tų jaunų žaidėjų „gamybą“. Klubai kapstosi samdydami legionierius, o kad bendras čempionato lygis krenta, tai ir legionierių pakanka vis menkesnio lygio. Ženklų, kad kas nors čia keistųsi lyg ir nesimato. Vadinasi, toliau – bus tik blogiau.

Štai tokioje padėtyje yra tie, kas bando iš Lietuvos futbolininkų sukurti padoresnę rinktinę. Kurti nėra iš ko. Štai Kesminas siūlo už milijoną samdyti pasaulinio lygio trenerį, turintį darbo su tokiom rinktinėm patirties. Tik ar jis sugebėtų iš Lietuvos futbolininkų sukurti padorią komandą? Na nebent paimti aštuonis gynėjus, pora saugų ir suręsti gynybinės kovos būrį, kuris su visais iki vieno varžovais suloštų nulinėmis lygiosiomis.

Tai kas bus? Chm. Nežinau. Būčiau linkęs manyti, kad šios lygiosios su Lichtenšteinu toli gražu nėra pabaiga. Greičiau atvirkščiai – mes dar tik pakeliui į tikrąją duobę. Ji atsivers tuomet, kai rinktinėje nustos lošt tie, kas šiandien ją dar tempia žaisdami įvairiose įmanomose pozicijose (ir toli gražu ne visuomet tose, kuriose lošia savo klubuose). Problema galbūt yra tame, kad lietuviai, kaip ir visose kitose visuomeninio gyvenimo srityse, kažkodėl puoselėja nerealias viltis ir tiki dalykais, kurie yra neįmanomi. Nėra šiuo metu Lietuvoje stipraus futbolo. Tad ir stiprios rinktinės negali būti. Nustokim svaigt apie pasaulio ir Europos čempionatus ir džiaukimė tuo, kad rinktinė apskritai egzistuoja.

Akivaizdu, kad Lietuvos futbolas neatsigaus tol, kol nebus šviežio kraujo. O va ką reikia daryti, kad to šviežio kraujo atsirastų – aš nežinau.

Žinau, kad gyvenimas yra ne tik šiandiena. Ir ne tik vakarykštė diena. Istorija vyniojasi dešimtmečiais ir yra labai permaininga. Tie, kas valdo šiandien, galbūt bus paskutiniai po dvidešimt metų. O tie, kas šiandien velkasi gale, galbūt bus čempionai. Ką mes šiandien žinome apie, pavyzdžiui, vengrų futbolą? Tačiau buvo laikai, kai vengrų futbolas buvo tas, į kurį žiūrėjo ir iš kurio mokėsi visa Europa.

Tad esu ramus. Niekas nenutinka per vieną dieną. Nepriklausomos Lietuvos futbolui yra dar tik dvidešimt metų ir jis vis dar išgyvena gimimo skausmus. Ateis laikas ir dalykai susitvarkys, susidėlios ir vėl turėsime padoriai vidutinio lygio europietišką futbolą.

Leimonas rinktinėje

Štai – Povilas Leimonas bus vienas iš A lygos žaidėjų, pakviestų šiam etapui į Lietuvos pagrindinę rinktinę. Su šiuo pasiekimu mes jį ir sveikinam. Draugiškose už rinktinę Leimonas jau žaidė, o ar teko lošti už pagrindinę – nesu tikras, berods ne. Bet kokiu atveju, šį kartą proga bus, nes čia jis pateko dėl to, kad žaisti negali kai kurie pagrindiniai gynėjai.

Užtat jaunimo rinktinėje, kuri kaip sykis šiandien 19 val. Marijampolėje loš su švedais, Sūduvos žaidėjų bus daugau – Chvedukas, Eliošius ir Vilmantas Bagdanavičius (!).

Viršutinę, šviežią nuotrauką iš rinktinės treniruotės Marijampolėje pasiskolinau iš LFF tinklapio, o jos autorius – Valdas Knyzelis. Visą galeriją galite apžiūrėti LFF tinklapyje. O apačioje yra istorija apie tai, kaip Povilas Leimonas gavo geltoną paskutinėse rungtynėse su FBK. O mane, kaip visada, stebina Lietuvos futbolistų šnekos prieš rimtas rungtynes. Tas šnekas galite paveizėti LFF tinklapyje patalpintame video reportaže. Paprastai tokiais atvejais pas mus sakoma: “Na, patys suprantate, papildomai motyvuoti mūsų tikrai nereikia. Mes patys viską suprantame“.  Pamenu, taip kalbėjo Radavičius prieš antrąsias rungtynes su Hapoeliu, dabar tą patį sako Žutautas. Toji amžina panieka psichologijai! O juk kaip sykis prieš svarbias rungtynes lyg ir reikėtų papildomai ir specialiai susimąstyti bei “pakrauti“ žaidėjams ypatingą psichologinį modelį, kad nebūtų taip, kaip, berods, Česnauskis sakė tame pačiame interviu: “viską visi supranta, bet kartais ima ir nutinka kaip praeitą kartu su Lichtenšteinu“ (cituoju laisvai). Kitaip lyg ir nebūna – visi viską puikiai supranta, niekam jokios motyvacijos nereikia, o paskui paaiškėja, kad kaip sykis būtent tos motyvacijos ir pritrūko. Arba bent jau psichologinio tvirtumo atlaikyti futbolo dievų pasiųstus smūgius. Ech… Ir nieko čia nepadarysi. Tikėkimės, kad bent šį sykį tie futbolo dievai bus išėję krepšinio čempionato žiūrėt ir leis Lietuvos futbolui ir vėl netapt visos Europos anekdotų herojumi.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 159 hits