Archive for the 'Stadionai' Category

Stadionai: Malagos La Rosaleda

Štai ir atėjo laikas atsiskaityti už savaitę tylos. Taip, tas kelias dienas praleidau ten, kur jau dabar oro temperatūra viršija 20 laipsnių šilumos. Ir nors Ispanijos pietuose lankiausi darbo reikalais, ispanų futbolo čempionato tvarkaraštis buvo palankus – Malagos klubas kaip sykis lošė čempionato rungtynes su Saragosa. Tiko ir diena, ir laikas – beliko pasiklausti kelio link stadiono (nes kaip ir dera, iš anksto pasiruoštą planiuką palikau namuose).

Apie ispanų futbolą ilgų istorijų nepasakosiu. Tiesą pasakius, užsieniniu šiandienos futbolu domiuosi tiek mažai, kad prieš kelionę į Malagą netgi teko pasitikrinti ar šitas miestas apskritai kokį padoresnį futbolo klubą turi. Pasirodė, kad klubas yra, lošia aukščiausioje lygoje ir šiemet netgi turi šansų prasimušt į Čempionų lygą.

Malagos CF stadioną, poetiškai pavadintą La Rosaleda (kas išvertus reiškia Rožių darželį ar sodelį), rasti nebuvo sunku. Tereikia išlįsti iš senamiesčio ir kokias 20 min. pėdinti palei keistą kanalą, kuriame nėra nė kvapo vandens. Beje, jei norite šio stadiono istorija pasidomėti rimčiau – čia rasite išsamų rašinėlį.

Iš toli šio statinio nepamatysi – jį dengia palmės ir kitokia šiam metų laikui pakankamai žalia augmenija. Šį kartą į stadioną išsirengiau labai anksti (paprastai užsienyje laiko tinkamai neapskaičiuoju ir pataikau į pirmo kėlinio vidurį). Dabar buvau taip anksti, kad net vartai dar buvo uždaryti, o ir žmonių aplink stadioną buvo nedaug. Panašu, kad ispanai, kaip ir lietuviai į rungtynes mėgsta atvykti paskutinę minutę – jau vėliau, sėdėdamas pačiame stadione, pamačiau, kad didžioji jo dalis susirinko per paskutines 15 min. iki starto švilpuko. Beje, ispanai daro ir dar keletą dalykų,  dėl kurių dažnai keikiam lietuvišką futbolo žiūrėtoją. Pavyzdžiui, intensyviai ir masiškai graužia visokias sėklas bei saulėgrąžas ir taip pat intensyviai spjaudo jas sau po kojomis. Arba, pavyzdžiui, būriais palieka stadioną likus 5 min. iki pabaigos net kai sava komanda užtikrintai laimi.

Štai jums stadiono fasadas visu gražumu. Aišku, grožis čia – labai sąlygiškas. Kad ir kaip bežiūrėtum, šis stadionas – paprastos, funkcinės betono architektūros pavyzdys. Aplinka taip pat sutvarkytai minimaliai – iš fasadinės pusės vaizdelis – pusė bėdos, tačiau iš šonų plyti gerokai pašiukšlintos dykynės. Kokių nors šiuolaikiškų antichuliganiškų saugumo įrengimų čia taip pat nematyti. Čia – ne Britanija. Ir nors ispanai į futbolą žiūri labai emocingai, akivaizdu, kad čia nėra peršama nuomonė, jog kiekvienas jo lankytojas – potencialus mušeika ir tvarkos drumstėjas. Beje, stadionas priklauso ne klubui, o keletui valstybinių institucijų.

O pats klubas šiuo metu yra vieno arabų šeicho nuosavybė. Klubą jis pirko prieš pora metų už 36 milijonus eurų. Nuo to laiko Malaga CF reikalai klostosi visai neblogai, nes tas vyriokas ne tik sumokėjo už patį klubą, bet ir nemažai investavo tam, kad klube loštų aukšto lygio žaidėjai. Taip pat jis žada pastatyti naują stadioną – dukart didesnį. Matysim, kaip čia bus – jei taip nutiks – ir taip mažumėlę apleisto La Rosaleda likimas gali būti labai keistas.

O dabar – keletas stadiono vaizdų iš įvairių kampų.

Pats stadionas vakarietiško futbolo masteliais vertinant nėra baisiai didelis – jame telpa apie 29 000 žmonių. Per savo istoriją jis buvo keliskart rekonstruotas, o 1982 metais tapo vienu iš stadionų, kuriuose vyko Pasaulio čempionato rungtynės. Ispanijos rinktinė čion užsuka ir šiais laikais. Čia ji lošė ir trečiadienio draugiškas su Venesuelos rinktine. Vos vos į jas bilieto per klaidą nenusipirkau – nes stadiono kasininkės, kaip ir bet kas kitas Malagoje, angliškai kalba tik “a little bit“.

Stadiono dydis ir architektūra nėra super įspūdingi, tačiau stebina kas kita. Į kiekvienas rungtynes kasose parduodama tik po kokius 3000-4000 bilietų, mat apie 25 000 žmonių turi viso sezono abonementus. Iš pirmo žvilgsnio šiame fakte nėra nieko ypatingo – dauguma garsesnių klubų turi panašų procentą abonementinių lankytojų. Kai kurie jų netgi riboja abonementų kiekį, nes kitu atveju bilietų pardavinėti apskritai negalėtų – net ir abonementų norėtojų kartais būna daugiau nei vietų stadione.  Įspūdingiau yra tai, kad Malagoje gyventojų yra panašiai kaip Vilniuje. Na, gal šiek tiek daugiau – šiek tiek virš pusės milijono. O va mes – net į rinktinės rungtynes sunkiai 6000 surenkam. Ir nėra ką kalbėt apie ispaniško futbolo lygį – Malagos klubas visokių laikų yra matęs. Net trečioj lygoj yra lošęs, nors pats klubas įkurtas anksčiau nei Lietuvoj apskritai futbolą žaist žmonės pradėjo.

Štai čia matote vieną iš atributikos kioskelių šalia stadiono. Stebina ir Malagos klubo atributika pasidabinusių žmonių kiekis – ne tik rungtynių metu ir aplink stadioną. Ir kasdien mieste žmonių, demonstruojančių klubo ženklą ir spalvas pilna.

Ultrų ženklas. O pačių ultrų aplink stadioną nelabai matėsi. Jie pasimatė rungtynių metu, užpildydami kokio tūkstanči0 vietų tribūną, kurią po starto švilpuko užtraukė didžiule vėliava. Dainuojama buvo visų rungtynių metu be mažiausios pertraukos, o likęs stadionas karts nuo karto pasigaudavo kokią skanduotę ar giesmę. Vienas smagus “išpuolis“ iš ultrų tribūnos nutiko antram kėliny, kai Malaga jau buvo įmušusi kokius keturis įvarčius. Iš jos pasirodė pusnuogis kokių penkiasdiešimties metų vyrukas su vėliava ir prabėgo tokį pusiau-garbės ratą visu stadiono šonu, lydimas plojimų.  Ir nors jis pravarė man prieš pat nosį, jį pastebėjau per vėlai, kad galėčiau nupaveiksluoti. O buvo verta.

O štai čia – žvilgsnis pro stadiono kampą į užmiestį ir kalnus, stūksančius tolumoj. Vaizdelis gražus, tačiau patys matot, kad kai nėra rungtynių aplink stadioną slampinėti ko gero būtų nelabai jauku. Ir jei šiuo stadiono šonu eitume iki pat krašto, baigtume štai kur:

Ką gi, vartai atidaryti, galima lįsti vidun.

Viduje jaukiau nėra. Tik betonas, konstrukcijos, baltos sienos ir atributikos bei hot-dogų pardavėjai. Alkoholio čia niekas neparduoda, nors teko matyti ne vieną, traukiantį gertuvėles iš kišenių. Vis tik pietų ispanams ir 10-15 laipsnių šilumos su šaltoku stadioniniu vėju yra gana atšiauru. Beje, į stadioną gėrimus gali įsinešti tik popierinėje stiklinėje, tačiau jei esi toks kvailas ir tai pamiršti, prie įėjimo vartų rasi kaugę tokių stiklinių, kad savo vandenį ar limonadą galėtum ramiai persipilti. Krepšius apsauga tikrina, tačiau labai jau paviršutiniškai – su mūsų kvintesencijomis ir falkais net lygint nėra ko. Mano fotiko krepšio net nepaprašė atidaryt – tik numojo ranka.

Štai tokia smulkmena, kurią parodyti norėjosi, nes, pamenu, apie tai kažkada esame diskutavę. Tą kartą siūlėme mūsų stadioną papuošti Sūduvai nusipelniusių žmonių “garbės galerija“ ar šiaip vaizdais iš legendinių rungtynių. Malagos stadione, kur artimiausiu metu planuojama įrengti ir klubo muziejų, būtent taip ir padaryta. O dabar – į tribūnas.

Šitas vaizdelis tiesiog pralinksmino lietaus šalies gyventoją. Likus kokiam pusvalandžiui iki rungtynių pradžios, veja buvo sodriai palaistyta.

Taip tribūnos atrodė iki rungtynių pradžios likus kokiai valandai. O kai liko pusvalandis ėmiau galvoti, kad stadionas bus pustuštis. Tačiau, kaip minėjau, didžioji minia vidun sulindo per paskutines penkiolika minučių. Ir rungtynėms prasidėjus – vaizdelis buvo štai toks:

Spėčiau, kad tą dieną futbolo pažiūrėt susirinko kokie 26 000 tūkstančiai Malagos gyventojų. Tribūnose tiesiai už vartų viena kėdė kainuoja 35 eurus. Aikštės kampuose – 40 eurų. Už šią sumą gauni tokį vaizdą, kokį matote šioje nuotraukoje, nes tiek už bilietą aš ir mokėjau. O jei nori sėdėti centre – teks mokėti iki 90 eurų. Beje, kai Malagon atvyksta Barselona ar Madrido Realas, bilietų kainos šoka kokius tris kartus ir pigiausiai kėdę stadione gali nusipirkti už tuos pačius 90 eurų. Tokia štai vakarietiško futbolo ekonomika. Gauni gerą vaizdą – net ir iš mano vietos visa aikštė matosi puikiai (ko neatspindi fotografijos) ir puikų būtent šioms rungtynėms skirtą spalvotą žurnaliuką. O ar tas komplektas vertas minimum 35 eurų kas antrą savaitgalį – čia jau jums spręsti. Tik kažin ar verta raudoti dėl dešimt kartų pigesnių lietuviškų bilietų.

Apie pačias rungtynes daug nepasakosiu. Šį kartą man kaip niekad pasisekė, nors iš pradžių atrodė, kad gausiu klasikinį variantą. Iki šiol futbolas užsienyje man gaudavosi lievas. Kažkaip taip jau pataikydavau, kad namų klubas lošdavo su kokiu nors lentelės dugno gyventoju ir… viso stadiono siaubui ir nusivylimui gaudavo į kaulus. Taip buvo Lisabonoj, taip buvo Londone. Ir kai Saragosos futbolistai pirmo kėlinio viduryje įkalė bankę, o Malagos futbolistai Sūduvos stiliumi pradėjo trinti kamuolį aikštės viduryje – pagalvojau, kad ir vėl manęs laukia nusivylimas. Mat kai namų komanda pilname stadione beviltiškai gauna nuo silpno varžovo, bendra stadiono nuotaika tampa nejauki. Visi pyksta, keikiasi, mojuoja rankomis. Kelios dešimtys tūkstančių nusivylusių žmonių uždaroje erdvėje sukuria labai nemalonią atmosferą.

Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip. Rezultatą Malaga išlygino pačioje pirmo kėlinio pabaigoje. O antrame kėlinyje darė su Saragosa ką tik norėjo. Įmušė dar keturis įvarčius ir galėjo įkalt dar bent tris (čia skaičiuoju tik tokias progas, kai žaidėjas nepataikydavo į vos ne tuščius vartus), jei tik nebūtų pradėję išdarinėti visokių triukų, kuriuos visas stadionas sveikino net jei jie neatnešdavo rezultato. Pvz., vienas puolėjas, stovėdamas per du metrus prieš tuščius vartus ir gaudamas pasą iš krašto tiesiai į kojas, mėgino mušti taip, kaip kadaise Danilevičius įmušė austrams Marijampolėje – vidine pėdos puse, per nugarą. Į kamuolį Malagos puolėjas nepataikė, užtat laukinių aplodismentų susilaukė. Jei norit pažiūrėt visas bankes, štai filmukas apie šias rungtynes:

Trumpai tariant, antro kėlinio atmosfera buvo visiškai tobula. Kai nori pajust didelio stadiono euforiją – tokių rungtynių kaip sykis ir reikia. Kai priešininkai įmuša pirmi, tada namų komanda išlygina ir įkala dar krūvą įvarčių. Ir nors į Malagos klubą bei visą ispanišką futbolą man yra nusispjaut, nuo kokio trečio įvarčio jau ir aš pradėjau šokinėt ir džiaugtis kartu su ispanais. Atmosfera buvo aplink tokia, kad įsijungdavo pasąmonė ir, atrodo, net pats to nenorėdamas ir apie tai negalvodamas keldavai rankas po eilinio Malagos įvarčio.

Reklama

Stadionai: Dinamo Minske

Štai ir pateiksiu jums ataskaitą apie tą kartą, kai negalėjau atvykti pažiūrėt Sūduvos varžybų su Kruoja. O nepavyko to padaryti dėl to, kad porai dienų buvau šoktelėjęs į Baltarusiją. Apie ten patirtus nuotykius nepasakosiu, bet kaip ir visuomet išsprūdus iš Lietuvos mėginu aplankyti ir kokį tos šalies stadioną.

Šį kartą teko pusdienį praleisti Minske, tai nieko nuostabaus, kad mano akys krypo į legendinį Dinamo stadioną. Kadangi belarusiškas internetas yra apverktinas, netgi buvau susidaręs įspūdį, jog šiame stadione turėtų tuo metu futbolas vykt. Deja, informacija buvo klaidinga, tad viskas ką galėjau padaryti, tai apeiti jį ratu ir pažiūrėt pro tvorų plyšius į vidų.

Dinamo stadionas – neabejotinai svarbiausias Baltarusijos futbolo statinys. Suręstas jis buvo 1934 metais, per karą sugriautas ir atstatytas 1954 metais. Taip, jis panašus į mūsų Žalgirio stadioną, tik dvigubai didesnis – jame telpa virš 40 000 galvų netgi šiandien, kai sudėtos kėdutės. Anais laikais, kai žiūrovai glaudėsi ant paprastų suolų, žmonių tilpt turėjo dar daugiau.

Be ypatingos analizės yra aišku, kad šiandien šis stadionas yra labiau apverktinos Baltarusijos futbolo padėties liudininkas, nei pasididžiavimo objektas. Sutinku, jei žiūrėsime į rezultatus – Baltarusijos futbolas yra pasiekęs daugiau nei lietuviškas. Tačiau manyti, kad ten viskas yra ok, būtų naivu. Mažų mažiausiai šis stadionas tobulai demonstruoja tai, ką tokiai šaliai kaip Baltarusija reiškia turėti štai tokį stadioną. Jei atmestume Baltarusijos rinktinės rungtynes ir BATE žaidimą pastaraisiais metais Čempionų lygoje, tokio didelio stadiono ir ten niekam nereikia.

Tikėjausi, kad čia lošia Minsko Dinamo. Ne, šis legendinis baltarusių klubas turi kitą stadioną, kuriame telpa 10 kartų mažiau žmonių. Iš UEFA informacijos lyg ir buvau supratęs, kad jame lošia FC Minsk, kitas sostinės klubas. Tiesa pasakius, jo rungtynes čia ir tikėjausi pamatyt. Deja, paaiškėjo, kad jos vyko tame pačiame Dinamo-Yuni stadione, kuris priklauso Minsko Dinamo klubui. Štai ir belieka rinktinė ir kelios Borisovo BATE rungtynės.

Ir ką gi galima nuveikti su tokių didžiuliu, nors ir apšiurusiu stadionu? Bingo! Jį galima paversti turgumi! Štai toks plakatas tave pasitinka prie stadiono vartų – “Daiktų turgus Dinamo“ ir jo darbo laikas.

Na ir kas, kad 1980 Maskvos olimpiados metu vyko futbolo turnyro rungtynės. Šiandien tai mena tik Olimpiados ženklai ant stadiono tvoros.

O va štai tokį vaizdelį pamatai pro tuos vartus įėjęs. Tolumoje boluoja stadiono dubens šonas, o aplinkui – standartiniai gariūnai, kuriuose parduodama viskas nuo dviračių, sportbačių, striukių iki kailių ir buitinės technikos.

Dar viena iškaba – pasirodo čia ir ofisiuką galima išsinuomoti.

O štai toks vaizdas įėjimo link atsiveria užkopus ant platformos, iš kurios gali patekti į aukštesniuosius stadiono aukštus.

O dabar – vaizdelis į patį stadioną. Kai prasibrauni pro senovines metalines tvoras, aptrupėjusius laiptus ir pabyrėjusį betoną, paties stadiono vaizdas atrodo visai neblogas. Stogo čia nerasta, tačiau kėdutės ryškiai šviečia ir žolytė atrodo pakankamai kokybiška. Priešingoje šiai pusėje yra didoka tribūna, iškelta virš pagrindinio bliūdo, tačiau jos nufotografuoti nepavyko, nes nepavyko rasti plyšio, pro kurį ji dorai matytųsi. Užtat matome kaminą, kuris, kaip aš spėju, buvo skirtas olimpinei ugniai deginti prieš 30 metų. Įdomu, ar vis dar veikia? Tablo irgi kažkur matytas, ane?

O štai čia – praeities didybės likučiai. Trys ryžtingi sportininkai, besiveržiantys kažkur tolyn nuo paradinio įėjimo. Garbės žodis – šiandien, tarp aplūžusių kioskelių ir visokiausių rakandų jie atrodo graudžiai bei apgailėtinai. Panašu, kad vienintelė jų funkcija – būti nusileidimo taku balandžiams. Atvirai pasakius, man labai įdomu būtų pamatyti kaip visi tie kioskeliai “anuliuojami“ padorių rungtynių vakarą? O gal taip ir lieka?

Štai toks reportažėlis apie anų laikų didybę, paskendusią mūsų dienų šiukšlėse. Kad ir kaip bebūtų, Baltarusija yra šiandien yra labai lengvai pasiekiama ir totaliai turistui nepavojinga šalis (aišku, jei laikaisi elementarių blaivaus proto taisyklių). Tad pašokti iki šito stadiono pažiūrėt Barselonos ar Milano, lošančių prieš BATE gal ir nėra tokia jau prasta mintis. Važiuoti patogiausia traukiniu – taip išvengsi eilių pasienyje, o iš traukinio išlipęs stadioną pasieksi per kokias 15 min. Kadangi net ir geriausių Baltarusijos klubų tinklapiai yra ne ką geresni už mūsų lygos interneto šedevrus, BATE rungtynių grafiką paprasčiausia pažiūrėt UEFA svetainėje. Su Barselona BATE Minske loš jau greitai – rugsėjo 28 dieną. Su Milanu – lapkričio 1 dieną.

LT stadionai 5: Žalgiris

Vienas iš apleistų įėjimų į rytinę tribūną. Spėju, kad paskutinį kartą šie vartai buvo atidaryt per kokias nors didesnes tarptautines rungtynes. Kai čia jos dar vykdavo.

Tikiuosi, pamenate, jog pernai buvau pradėjęs keliones po mažesniuosius Lietuvos stadionus. Šį kartą, šlovingų rungtynių sekmadienį proga, duodu vaizdų iš stadiono, kurį visi žino.  Arba beveik. Legendinis Vilniaus Žalgirio stadionas vis dar stovi, nors jo šiandieninė priklausomybė ir nėra labai aiški. Vaikštinėdamas po stadioną paskutiniųjų rungtynių tarp Žalgirio ir Sūduvos metu negalvojau apie tai, kad reikia nupaveiksluoti vaizdų istorijai. Bent jau šio stadiono paveikslų yra per akis. Įdomesnis man buvo šiandieninis stadiono stovis. Žemiau sumestas nuotraukas taip ir parinkau – jos yra apie tai, kas šiandien iš didžiausio Lietuvos stadiono yra likę.

Šiaurės tribūna. Nebeveikiantis tablo, tarybinius laikus menantys suolai ir, kaip suprantu, vejos tvarkymo įnagiai pirmam plane.

Tablo visu grožiu. Didelis ir bejėgis.

Laukinio kapitalizmo natūralioji atranka - vieni pūva, kiti kvatoja. Suprantu, kad žmogui, kuriam šis stadionas nieko nereiškia (tai yra, tarybiniais laikais čia nebuvusiam nevilniečiui), šiandieninė jo būklė gali kelti tik ironišką šypseną. "Štai kaip Vilnius žiūri į futbolą" - sakys toks žmogus. O kad aš esu jį matęs pilnutėlį ir nenutriušusį, kiekvienas apsilankymas šiuose griuvėsiuose kelia nostalgišką liūdesį. Nesijauti čia nei svetimas, nei patekęs į landynę - jausmas panašus, kai užsukį į namus, kuriuose gyvenai prieš 25 metus ir randi juos apšnerkštus ir apgriuvusius. Graudu ir visai nejuokinga.

Naujosios stadiono sėdynės - jos taip pat jau spėjo supūti.

Einam toliau - žvilgsnis į šiaurę iš vakarinės tribūnos.

O čia - pietų tribūnos centras. Ir kodėl nutriušę ir tuščios stadiono tribūnos kelia tokį stiprų apleistos vietos jausmą? Gal dėl to, kad taip lengva jį įsivaizduoti pilną žmonių ir energijos?

Pietų tribūna iš arčiau ir tos sovietinių dekoracijų liekanos, kurių čia dar liko.

Iš vakarų - link pietų.

O čia nelabai ką ir bepridurti yra. Visagalės žolės viską paslėps.

Dar vienas graudus vaizdelis. Ir sena, ir nauja - viskas čia jau apsamanoję. Ir, nepaisant visko, nėra nieko natūralesnio, kaip matyti čia žaidžiantį Vilniaus Žalgirį.

Svarbiausioji, vipinė rytų tribūna, į kurią anais laikais bilietų nelabai buvo įmanoma gauti. Jei tiksliai prisimenu - ir brangiausi jie ten būdavo.

Dešinysis rytų tribūnos kraštas. Pakeliui stadiono architektūrinė vienovė suiro - vienos detalės buvo nukapotos, kitos chaotiškai atsirado apie bendrą vaizdą nė negalvojant. Kaip bebūtų, toji špokinyčia - iš anų laikų betono nudrėbta.

Saugom saugom. Iš dviejų pusių. Ką saugom? Velnias žino. Gal kadaise čia emocijas liejusių žmonių dvasias.

LT STADIONAI 4: JONAVA

Po šiokios tokios pertraukos ir vėl grįžtu su dar viena istoriją apie lietuvišką stadioną. Ir vėl – kaip buvo Kretingos atveju – už nuotraukas ir jas papildantį taupų pasakojimą turi padėkoti Irmantui.

Žiūrėjau į Jonavos stadiono nuotraukas, šypsojaus ir galvojau – galima juoktis ar ne? Kaip ir ankstesniuose reportažuose, nuotraukose yra pakankamai keistenybių, kad galėtum piktokai pakrizenti. Bet paskui pagalvojau, kad juoktis galima – tačiau juokiamės patys iš savęs.

Tie keli nupaveiksluoti provincijos stadionai iš tikro atrodo graudžiai. Jie liudija apverktiną lietuviško futbolo dalią. Ir kaip ašaka gerklėje turėtų kliūti LFF biurokratams, taip mėgstantiems pasigirti tuo, koks tas mūsų futbolas šiuolaikiškas-europietiškas-vakarietiškas. Visiems aišku, kad ne federacija yra atsakinga už stadionų būklę Lietuvos miestuose ir miesteliuose, tačiau šūdo malti apie galingus mūsų futbolo žingsnius į priekį taip pat nereikėtų. Va, Liutauras sėdi sau ir skaičiuoja, kad pas mus stadionų su lempomis yra daugiau nei Estijoje ar Latvijoje, į jų sąrašą įtraukdamas, pavyzdžiui, Vilniaus Žalgirio stadioną. Gėdos ponas turėtų. Gal sakau, nueisiu ir pafotkinsiu kurią dieną tą stadioną, kol dar nesugriuvo – labai abejoju ar žiūrint į tas nuotraukas taip labai norėsis didžiuotis, kad tame stadione lempos įrengtos.

Gerai, velniai nematė to liūdesio. Yra kaip yra. Važiuojam į Jonavą ir papildomai galime pasitelkti UCCM‘o pasakojimą apie tą pačią futbolo šventovę (kartu su visais karštais to teksto komentarais, kuriuose žinių apie stadioną yra ne mažiau, nei pačiame tekste). Jokių pokštų ir kvailiojimų – vien dokumentinės fotografijos ir pliki faktai. Šiek tiek daugiau nuotraukų įmesiu į flickr’ą.

Stadionas praeivį pasitinka stovu, kuris kviečia į ...moterų paplūdimio tinklinio čempionatą. Kaip suprantu, mažesniuose miestuose futbolo stadionai iš tikro yra įvairiausių sporto šakų centriukai. Ko tik tuose stadionuose nerasi...

Stadionas praeivį pasitinka stovu, kuris kviečia į ...moterų paplūdimio tinklinio čempionatą. Kaip suprantu, mažesniuose miestuose futbolo stadionai iš tikro yra įvairiausių sporto šakų centriukai. Ko tik tuose stadionuose nerasi...

Štai jums šiokia tokia, namudinė, rankų darbo, iš kelių nuotraukų suklijuota Jonavos stadiono panorama. Multifunkciškumas yra gerai, tačiau tie galingi bėgimo takai futbole malonumo neprideda.

Štai jums šiokia tokia, namudinė, rankų darbo, iš kelių nuotraukų suklijuota Jonavos stadiono panorama. Multifunkciškumas yra gerai, tačiau tie galingi bėgimo takai futbole malonumo neprideda.

Leidžiamės ir žvelgiam į pagrindinę tribūną iš kitos aikštės pusės. Iš tolo, sakyčiau, tribūna atrodo, kaip iš vidutinio lygio kokio Velso ar Šiaurės Airijos stadiono - ilgos kėdžių eilės ir stogelis virš VIP'ų zonos, tačiau...

Leidžiamės ir žvelgiam į pagrindinę tribūną iš kitos aikštės pusės. Iš tolo, sakyčiau, tribūna atrodo, kaip iš vidutinio lygio kokio Velso ar Šiaurės Airijos stadiono - ilgos kėdžių eilės ir stogelis virš VIP'ų zonos, tačiau...

Priartėjus arčiau paaiškėja, kad stogelis dengia kažką kitą...

Priartėjus arčiau paaiškėja, kad stogelis dengia kažką kitą...

Ir tas kažkas kitas yra ne kas kita, kaip senoji stadiono tribūna - pakriošusi ir leisgyvė liudininkė Jonavos futbolo istorijos. Gal net senesnės istorijos? Nes apie dabartinį Jonavos klubą pavyko surasti tik tiek, kad komanda įkurta 1990 metais Jonavos Azoto vardu. Nors, sunku patikėti, kad futbolo Jonavoje anksčiau nebuvo...

Ir tas kažkas kitas yra ne kas kita, kaip senoji stadiono tribūna - pakriošusi ir leisgyvė liudininkė Jonavos futbolo istorijos. Gal net senesnės istorijos? Nes apie dabartinį Jonavos klubą pavyko surasti tik tiek, kad komanda įkurta 1990 metais Jonavos Azoto vardu. Nors, sunku patikėti, kad futbolo Jonavoje anksčiau nebuvo...

Žvilgsnis pro abi tribūnas link aikštės. Keistų įpročių, kurie būdingi tribūnų statytojams Jonavoje nekomentuosiu - nors stebėtis yra dėl ko, nes, atrodo, abi tribūnos yra iš esmės tokių pačių konstrukcijų. Pabrėžkim kitą dalyką - pernai įrengta stadiono aikštė, liudininkų teigimu, yra puikios kokybės ir futbolą žaisti visiškai tinkama.

Žvilgsnis pro abi tribūnas link aikštės. Keistų įpročių, kurie būdingi tribūnų statytojams Jonavoje nekomentuosiu - nors stebėtis yra dėl ko, nes, atrodo, abi tribūnos yra tokių pat konstrukcijų. Pabrėžkim kitą dalyką - pernai įrengta stadiono aikštė, liudininkų teigimu, yra puikios kokybės ir futbolą žaisti visiškai tinkama.

Taigi, kas šiame sporto komplekse Jonavoje yra? Didžioji futbolo aikštė, dirbtinės dangos futbolo aikštės su veikiančiu apšvietimu ir pranešimu, kad tą dangą įrengti padėjo LFF. Taip pat čia yra trys krepšinio aikštelė, nedidelė regbio aikštelė ir trys jau minėto paplūdimio tinklinio aikštelės. Šioje gi nuotraukoje matome ko gero originaliausią komplekso dalį - "aikštelę" įvairiems vandens sportams.

Taigi, kas šiame sporto komplekse Jonavoje yra? Didžioji futbolo aikštė, dirbtinės dangos futbolo aikštės su veikiančiu apšvietimu ir pranešimu, kad tą dangą įrengti padėjo LFF. Taip pat čia yra trys krepšinio aikštelė, nedidelė regbio aikštelė ir trys jau minėto paplūdimio tinklinio aikštelės. Šioje gi nuotraukoje matome ko gero originaliausią komplekso dalį - "aikštelę" įvairiems vandens sportams.

Tablo - kaip visada mažesniuose stadionuose - visiškai originalus ir įdomus vietos meistrų išradimas. Stadionuose esančius "rankinius tablo" praktiškai galima klasifikuoti ir įtraukti į kokį nors architektūros vertybių sąrašą. Nes jie visur yra totaliai unikalūs. Šis - medinis ir su kažkokiu suoliuku priešais - gali ir pasilypėti, ir pasėdėti.

Tablo - kaip visada mažesniuose stadionuose - originalus ir įdomus vietos meistrų išradimas. Stadionuose esančius "rankinius tablo" praktiškai galima klasifikuoti ir įtraukti į kokį nors architektūros vertybių sąrašą. Nes jie visur yra totaliai unikalūs. Šis - medinis ir su kažkokiu suoliuku priešais - gali ir pasilypėti, ir pasėdėti.

Na ir sovietinio stiliaus pasisakymai apie sportą - jie, atrodo, kol kas dar taip pat yra neišvengiami mažesniųjų stadionų architektūros elementai. O kodėl gi ne? Aplinkos nedarko, o stadiono lankytojų vaizduotę lavina!

Na ir sovietinio stiliaus pasisakymai apie sportą - jie, atrodo, kol kas dar taip pat yra neišvengiami mažesniųjų stadionų architektūros elementai. O kodėl gi ne? Aplinkos nedarko, o stadiono lankytojų vaizduotę lavina!

LT stadionai 3: Kalvarija

Kol Sūduvos komanda kraunasi krepšius ir skrenda į Daniją, lemiamų rungtynių laukimui palengvinti siūlau pažiūrėti dar vieną seriją apie mažuosius Lietuvos stadionus. Jau buvo Kybartai, buvo Kretinga, o dabar jūsų dėmesiui – dar vieno miestelio iš „K“ stadionas.

Suvalkijos žemėse Kalvarija nuo senų senovės garsėjo futbolu ne mažiau nei Marijampolė, Kybartai ar Vilkaviškis. Be abejo, Kybartai įspūdį daro tuo, kad kai 1930 metais Kybartų komanda pirmą kartą dalyvavo Lietuvos pirmenybėse, ji vadinosi „Sveikata“ – taip, kaip ji vadinasi ir šiandien. Marijampolės gi komandų istorija painesnė, tačiau pasiekimai įspūdingiausi. O Kalvarijos futbolas nė vienu, anei kitu pasigirti negali, tačiau buvo laikas, kai Kalvarijos klubas Suvalkijoje buvo stipriausias.

Bet kokiu atveju, Jono Rudžiansko knyga byloja, kad Kalvarijos komanda (LFLS) Suvalkijos apygardos varžybose pirmą kartą sudalyvavo 1931 metais, o 1935 metais Kalvarijos „Orija“ tas varžybas laimėjo, tačiau Lietuvos pirmenybėse ketvirtfinalyje gavo nuo Ukmergės „Šaulio“. Nuo to laiko Kalvarijos komanda įvairiais pavadinimais praktiškai nuolat dalyvavo įvairaus lygmens Lietuvos futbolo čempionatuose.

O tas mano paminėtas sąlyginis „aukso amžius“, kaip šiandien beatrodytų keistai, buvo visai neseniai. 2000 metais Kalvarijos komanda vardu „Pieno Cechas“ lošė I lygoje ir užėmė joje net 7 vietą. Keista, ar ne? Juk tai buvo tik prieš devynerius metus – o jau šiandien to Pieno Cecho sėkmė skamba kaip ištraukia iš fantastinio romano. Tais metais Kalvarijos komanda lošė su tokiais žymiai varžovais, kaip Rūdiškių Vėtra (kuri ir laimėjo lygą), Tauragės Tauru, Šilutės Laisve ar Kauno Jėgeriais. Pavyzdžiui, trečiajame ture Pieno Cechas svečiuose 3:2 nugalėjo antrąją Vilniaus Žalgirio komandą. Beje, Pieno Cecho žaidėjas Š. Litvinas tapo rezultatyviausiu lygos puolėju – įmušė 32 įvarčius. Tuo tarpu Marijampolės Sūduva, Kybartų Sveikata ir Vilkaviškio Šešupė tais metais žaidė II lygos Pietų Zonoje. Šios komandos užėmė atitinkamai pirmą, antrą ir trečią vietas.

Tiesa, tuo Kalvarijos futbolo džiaugsmai ir pasibaigė.  Kitais metais Sūduva ir Kalvarijos komanda, dabar jau pavadinta Kratono vardu, žaidė toje pačioje I lygoje. Sūduva tą lygą laimėjo ir kilo viršun (tiksliau užėmė antrą vietą po Vilniaus Polonijos), o Kratonas, nors ir nebeviltiškai, tačiau liko paskutiniai. Litvinas vis viena buvo vienas rezultatyviausių lygoje, įmušęs 15 įvarčių. O daugiausia įvarčių tų metų lygoje mušė Tomas Radzinevičius – 33. Mums visiems puikiai pažįstamas Giedrius Slavickas baigė čempionatą su 15 įvarčių.

Toliau Kalvarijos komandos pėdsakai dingsta. 2002 metų II lygos čempionate Kalvarijos komandos jau nebebuvo. Galima spėti, kad Kalvarijos futbole įjungta neriboto ilgumo pauzė. Neabejoju, kad tarp jūsų bus žmonių, kurie tą pabaigą galės papasakoti žymiai tiksliau. Ir apie šiandieninę padėtį daugiau informacijos turės.

Šie statistiniai duomenys lyg ir verčia manyti, kad Kalvarijos stadionas, tiksliau – viena to stadiono tribūna, talpinanti kokius 300-500 žmonių, tais geraisiais laikais ir buvo pradėta statyti (ar rekonstruoti???). O komandai užsilenkus, greičiausiai ir stadiono statyba / rekonstrukcija nebuvo baigta. Nes tas „nebaigtumas“ tiesiog akis bado – toks jausmas, kad jau buvo likę visai nedaug, tačiau staiga visi darbai buvo pamesti. Liūdnai atrodo pievoje stybsantys krepšinio stovai ir žibintai, matyt, turėję apšviesti kažkokius smagius takelius. Dabar tai – tiesiog žibintai mistiškai stovintys vidury pievos. Panašiai atrodytų gyvenamasis daugiabutis, su visa išorės ir vidaus apdaila, bet be langų.

Aišku, aš galiu ir klysti. Nes pati tribūna atrodo labai nauja. Viskas ten dar blizga ir švyti – lyg vakar būtų padaryta. Šalia stadiono – visai neblogai sutvarkytas parkas. Tad gali būti, kad stadiono rekonstrukcija buvo tos miestelio zonos atstatymo darbų dalis. Dalis, kuriai ėmė ir pritrūko. Žiauriai nedaug. Bet pritrūko. Ir kažin ar greitu laiku atsiras. Ir jei neatsiras, greičiausiai po poros metų ši tribūna jau nebeatrodys taip dailiai, kaip ji atrodo šiandien. 

>>>

P.S. Jau po viskam internete radau keletą įdomybių. Vis tik atkapsčiau, kad ir po mano minėtų metų Kalvarijos FK žaidė III lygoje (techniškai – II lygos Pietų Zonoje). Tiksliau – po kelių metų pertraukos ten pasirodė naujas klubas Kalvarijos FK. Žaidė ten iki 2007 metų. Tais metais komanda sužaidė tik pusę sezono – 14 rungtynių – iš kurių visas pralaimėjo, išmušė 11 įvarčių, o 60 praleido. Ir vėl išnyko.

Taip pat radau 2008 metų kovą Kalvarijos mero Jono Ščeponio interviu. Priminsiu, tai tas pats bendrovės Kratonas savininkas, kuris greičiausiai kurį laiką išlaikė ir miestelio futbolo klubą (juk ne šiaip sau jis vieną sezoną Kratonu vadinosi). Tai štai tas žmogus, ką tik meru išrinktas, į savo darbų planą sakosi įtraukęs ir Kalvarijos futbolo bei stadiono atgaivinimą. Tai gal čia tas stadionas atpirdolintas visai neseniai? Ir beliko tik laukti klubo atgimimo?

Kaip ten bebūtų, internete radau dar vieną labai įdomų dokumentą – Kalvarijos sporto centro direktoriaus veiklos ataskaitą už 2008 metus. Tai štai – toje ataskaitoje sakoma, kad Kalvarijos sporto centre pernai futbolo treniruotes lankė 49 vaikai (iš jų – 16 mergaičių). Kad ir kaip bežiūrėtum, tačiau toks futbolą žaidžiančių vaikų kiekis tokiame miestelyje vis viena atrodo įspūdingai.

Gerai. Baigiu detekyvą narplioti ir duodu Jums nuotraukas.

Stadiono perspektyva iš miestelio gatvės. Nors iš nuotraukos ir neatrodo, tačiau aš stoviu kažkokios ligoninės ar mokyklos kieme, už manęs - judri gatvė, kurioje zuja mašinos.

Stadiono perspektyva iš miestelio gatvės. Nors ir neatrodo, tačiau aš stoviu kažkokios ligoninės ar mokyklos kieme, už manęs - judri gatvė, kurioje zuja mašinos.

O čia jau mėginau patekt į stadiono teritoriją, bet pataikiau į klaidingą kaimo keliuką ir atsidūriau už tvoros. Teko suktis, tačiau ir iš šito taško atsiveria visai daili pagrindinės ir vienintelės tribūnos perspektyva. Net ir iš tokio atstumo matosi, kad tribūna nauja ir blizganti.

O čia jau mėginau patekt į stadiono teritoriją, bet pataikiau į klaidingą kaimo keliuką ir atsidūriau už tvoros. Teko suktis, tačiau ir iš šito taško atsiveria visai daili pagrindinės ir vienintelės tribūnos perspektyva. Net ir iš tokio atstumo matosi, kad tribūna nauja ir blizganti.

Mano mėgstamas vaizdelis - žvilgsnis po teritoriją iš vartininko perspektyvos.

Mano mėgstamas vaizdelis - žvilgsnis po teritoriją iš vartininko perspektyvos.

Kaip matome, stadioną turėjo juosti bėgimo takai. Kadangi pinigų neužteko, liko štai tokie automobilių takai - puikus būdas vietos jaunimui privažiuoti prie pat tribūnos ir pavakaroti ne su futbolo kamuoliu, o su alaus buteliu.

Kaip matome, stadioną turėjo juosti bėgimo takai. Kadangi pinigų neužteko, liko štai tokie automobilių takai - puikus būdas vietos jaunimui privažiuoti prie pat tribūnos ir pavakaroti ne su futbolo kamuoliu, o su alaus buteliu.

Kaip matosi iš šio vaizdelio, futbolo čia šią vasarą niekas nežaidžia. Pievutė sodri, tokia, kad nors karvę ganyk.

Kaip matosi iš šio vaizdelio, futbolo čia šią vasarą niekas nežaidžia. Pievutė sodri, tokia, kad nors karvę ganyk.

Kaip ir daugumoje panašių miestelių, akivaizdžios pastangos stadionus paversti "multifunkciniais sporto maniežais", kas dažniausiai išreiškiama šalia futbolo aikštės įrengta krepšinio aikštele. Šiuo atveju, vieniši pievoje stūksantys krepšiai dar aikšiau byloja apie liūdną šio komplekso dalią nei apžėlęs futbolo laukas.

Kaip ir daugumoje panašių miestelių, akivaizdžios pastangos stadionus paversti "multifunkciniais sporto maniežais", kas dažniausiai išreiškiama šalia futbolo aikštės įrengta krepšinio aikštele. Šiuo atveju, vieniši pievoje stūksantys krepšiai dar aikšiau byloja apie liūdną šio komplekso dalią nei apžėlęs futbolo laukas.

Didingas tribūnos portretas.

Didingas tribūnos portretas.

O čia - visai nedidingas stadiono "tablo". Akivaizdu, kad ši stadiono elementas turėjo būti statomas paskiausiai. Beje, už jo boluojantis stogelis - natūralistinė "sanitarinė" patalpa, unisexinė ir veikiantis elementarios duobės principu.

O čia - visai nedidingas stadiono "tablo". Akivaizdu, kad ši stadiono elementas turėjo būti statomas paskiausiai. Beje, už jo boluojantis stogelis - natūralistinė "sanitarinė" patalpa, unisexinė ir veikiantis elementarios duobės principu.

Dar vienas didingas tribūnos portretas. Paprasta, bet visai gerai.

Dar vienas didingas tribūnos portretas. Paprasta, bet visai gerai.

Tribūnos užnugaris. Ir vėl akis bado lyg karui prasidėjus neužbaigti darbai. Tolimąjame kampe patalpos įrengtos, durys įstatytos. O ta kiaura ertmė arčiau mūsų veda į tuščią betoninį, prišiukšlintą kambarį.

Tribūnos užnugaris. Ir vėl akis bado lyg karui prasidėjus neužbaigti darbai. Tolimąjame kampe patalpos įrengtos, durys įstatytos. O ta kiaura ertmė arčiau mūsų veda į tuščią betoninį, prišiukšlintą kambarį.

O štai mes ir tribūnoje. Jūsų patogumui - platūs mediniai suolai. UEFA standartų gal ir neatitinka, tačiau būti čia smagu ir jauku. Valytojos etatas, be abejo, buvo panaikintas.

O štai mes ir tribūnoje. Jūsų patogumui - platūs mediniai suolai. UEFA standartų gal ir neatitinka, tačiau būti čia smagu ir jauku. Valytojos etatas, be abejo, buvo panaikintas.

Esu tikras, kad šį įrašą paliko koks nors amžinas Kalvarijos futbolo klubo gerbėjas, siekdamas išreikšti viltį, kad didysis futbolas į Kalvariją vieną dieną sugrįš.

Esu tikras, kad šį įrašą paliko koks nors amžinas Kalvarijos futbolo klubo gerbėjas, siekdamas išreikšti viltį, kad didysis futbolas į Kalvariją vieną dieną sugrįš.

Tribūna profiliu. Paprasta, bet bent jau man - gražu.

Tribūna profiliu. Paprasta, bet bent jau man - gražu.

Atsisveikinimui - dar vienas romantiškas vaizdelis. Vešli pieva, nuostabus dangus, didingas statinys. Trūksta tik link mūsų skriejančio kamuolio ir paskui jį lekiančių futbolistų. Mintimis įdėkime juos ir prisiminkime, kad kadaise šiame stadione virė visiems mums pažįstamos aistros. Amen.

Atsisveikinimui - dar vienas romantiškas vaizdelis. Vešli pieva, nuostabus dangus, didingas statinys. Trūksta tik link mūsų skriejančio kamuolio ir paskui jį lekiančių futbolistų. Mintimis įdėkime juos ir prisiminkime, kad kadaise šiame stadione virė visiems mums pažįstamos aistros. Amen.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1,184,164 hits