Archive for the 'Stadionai' Category



LT stadionai 2: Kretinga

Štai jums dar vienas taškas Lietuvos futbolo žemėlapyje. Už jį turiu dėkoti vienam iš šio blogo lankytojų, kuris ten buvo ir viską nupaveikslavo. Dėkui. Dėkui. Dėkui. O kadangi, kaip visi jau turėjote suprasti, toji kelionė buvo susijusi su Švyturio futbolo klubo iškyla LFF taurės turnyre, tai ir pradėsiu šį pranešimą keletu vaizdų iš Švyturio kovos su Kretingos Minija. Gal ir vėluojam su informacija, bet geriau vėliau, niekada. Auksinė taisyklė.

Visų dar puikiai prisimenamas Otavio Braga in action.

Visų dar puikiai prisimenamas Otavio Braga in action.

Aštrus rungtynių momentas. Kaip ir daugelyje vaizdų iš šio žaidimo, labiausiai žavi antraplaniai personažai - šį kartą dvi ponios už kretingiškio, matyt, užsukusios į stadioną popietinio pasivaikščiojimo.

Aštrus rungtynių momentas. Kaip ir daugelyje vaizdų iš šio žaidimo, labiausiai žavi antraplaniai personažai - šį kartą dvi ponios už kretingiškio, matyt, užsukusios į stadioną popietinio pasivaikščiojimo.

O čia, kaip suprantu, Larčenka ką tik įvartį įmušė.

O čia, kaip suprantu, Larčenka ką tik įvartį įmušė.

Didžioji stadiono tribūna. Ir vienintelė, kaip suprantu. Čia jau verta atkreipti į užrašą "Citius Altius Fortius", greičiausiai menantį labai senus laikus.

Didžioji stadiono tribūna. Ir vienintelė, kaip suprantu. Čia jau verta atkreipti į užrašą "Citius Altius Fortius", greičiausiai menantį labai senus laikus.

Toji pati tribūna iš kitos pusės.

Toji pati tribūna iš kitos pusės.

Prieš pagrindinę tribūną. Suolų liekanos, o tolumoje - rezultatų lentos operatoriai.

Prieš pagrindinę tribūną. Suolų liekanos, o tolumoje - rezultatų lentos operatoriai.

Dar vienas architektūrinis stadiono akcentas - vieta olimpiniam ugniakurui.

Dar vienas architektūrinis stadiono akcentas - vieta olimpiniam ugniakurui.

Jau supratau, kad kone visi mažesnieji mūsų stadionai turi ir vietas kitoms sporto šakoms, pavyzdžiui, tinkliniui ar krepšiniui. Čia motobolas, spėju, retai kur pasitaiko... Jei norite pamatyti atviro Baltarusijos motobolo čempionato rungtynes - teks važiuoti į Kretingą. Egzotika - nei pridursi, anei atimsi.

Jau supratau, kad kone visi mažesnieji mūsų stadionai turi ir vietas kitoms sporto šakoms, pavyzdžiui, tinkliniui ar krepšiniui. Čia motobolas, spėju, retai kur pasitaiko... Jei norite pamatyti atviro Baltarusijos motobolo čempionato rungtynes - teks važiuoti į Kretingą. Egzotika - nei pridursi, anei atimsi.

LT stadionai: Kybartai

Gyvenimas kol kas ramus, eilinė Sūduvos pergalė kokių nors ypatingų emocijų nesukėlė, todėl, pasinaudodamas proga, užvesiu dar vieną temą. Šovė štai tokia mintis – karts nuo karto užsukti į nuošalesnius Lietuvos stadionus ir parodyti jums, kaip tie stadionai atrodo.

Tokių kelionių pradžia Kybartuose pasirodė visiškai natūrali. Kybartų „Sveikata“ – vienas seniausių klubų ne tik Sūduvos lygumose, bet ir Marijos Žemėje apskritai. Taip jau netyčia sutapo, kad mano kelionė į Kybartus nutiko prieš pat šiam miesteliui švenčiant savo klubo jubiliejų. Tiesiog devyniasdešimtmečio iškilmių išvakarėse.

Mėginau ir su klubu susisiekti – deja, jų tinklapyje nurodytu adresu pasiuntus laišką, šis sugrįžo atgal. Žodžiu, kontaktas nenutiko. Tad jei čia netyčia patektų kas nors iš komandos, man asmeniškai būtų labai įdomu sužinoti apie galimybę įsigyti knygutę, kuri šiam klubui buvo paskirta ir jubiliejaus proga išleista. Kaip bebūtų, Kybartus aplankiau, fotoaparatą išsitraukia ir štai, kas gavosi.

Kaip visada – daugiau foto rasite Flickr’e.

Važiuojant nuo Marijampolės ar Vilkaviškio stadionas Kybartuose yra pačiame miestelio pakraštyje, lengvai matomas nuo kelio. Įėjimą žymi didokas ir visai naujas skydas, kuriame, kaip matote, yra komandos herbas ir komandos rėmėjo, UAB Aitra logotipas. Šis logotipas yra bent keturiskart didesnis už komandos ženklą - bet nieko jau čia nepadarysi. Toks gyvenimas. Bet kokiu atveju galima tik džiaugtis, kad apskritai tokio miestelio komanda rėmėjų turi.

Važiuojant nuo Marijampolės ar Vilkaviškio stadionas Kybartuose yra pačiame miestelio pakraštyje, lengvai matomas nuo kelio. Įėjimą žymi didokas ir visai naujas skydas, kuriame, kaip matote, yra komandos herbas ir komandos rėmėjo, UAB Aitra logotipas. Šis logotipas yra bent keturiskart didesnis už komandos ženklą - bet nieko jau čia nepadarysi. Toks gyvenimas. Bet kokiu atveju galima tik džiaugtis, kad apskritai tokio miestelio komanda rėmėjų turi.

Komandos reikšmę miestelio gyvenime, manau, puikiai įrodo šis vaizdelis - padėvėtų rūbų parduotuvėje kybantis komandos vimpilas

Komandos reikšmę miestelio gyvenime, manau, puikiai įrodo šis vaizdelis - padėvėtų rūbų parduotuvėje kybantis komandos vimpilas

Pro tvorą - tuoj lįsiu į stadiono teritoriją

Pro tvorą - tuoj lįsiu į stadiono teritoriją

Link tribūnos. Priekyje - alternatyvios vietos. Žiūrėjimo taškas žemas, už tai pavėsis natūralus - sėdi sau po medžiais ir futbolu džiaugiesi.

Link tribūnos. Priekyje - alternatyvios vietos. Žiūrėjimo taškas žemas, už tai pavėsis natūralus - sėdi sau po medžiais ir futbolu džiaugiesi.

O štai ir Kybartų stadiono pasididžiavimas. Prieš ją - darbininkai rengia vėliavų stovus. Fotografijoms jie neprieštaravo. Nors ir sutinku, kad tribūna be sunkvežimio priešais ir galėjo atrodyti romantiškiau.

O štai ir Kybartų stadiono pasididžiavimas. Prieš ją - darbininkai rengia vėliavų stovus. Fotografijoms jie neprieštaravo. Nors ir sutinku, kad tribūna be sunkvežimio priešais ir galėjo atrodyti romantiškiau.

 

Vaizdelis iš viršutinių eilių. Atkreipkite dėmesį į stogo konstrukciją - jis padarytas tradiciniu būdu iš medžio rastų.

Vaizdelis iš viršutinių eilių. Atkreipkite dėmesį į stogo konstrukciją - jis padarytas tradiciniu būdu iš medžio rastų.

Tribūna iš kitos pusės. Prieš ją, kairėj, nedidelė dirbtinės dangos aikštė.

Tribūna iš kitos pusės. Prieš ją, kairėj, nedidelė dirbtinės dangos aikštė.

O štai tokį vaizdelį mato vartuose stovintis vartininkas. Nėra ko norėti - pačios aikštės kokybė simbolinė. Mane tik nustebino tai, kad aikštėje nematyt jokių linijų - įdomu, kaip daroma - ar lošiama taip, "iš akies" ar linijos subraižomos kiekvienoms rungtynėms? Žodžiu, tai buvo vienintelis klausimas, į kurį neradau jokio logiško atsakymo.

O štai tokį vaizdelį mato vartuose stovintis vartininkas. Nėra ko norėti - aikštės kokybė simbolinė. Mane nustebino tai, kad aikštėje nematyt jokių linijų - įdomu, kaip daroma - ar lošiama taip, "iš akies" ar linijos subraižomos kiekvienoms rungtynėms? Žodžiu, tai buvo vienintelis klausimas, į kurį neradau jokio logiško atsakymo.

Na o pabaigai, pagalvojau, vis tik suteiksiu nemokamo reklaminio ploto tiems, kas turi įkvėpimo remti antros lygos komandą.

Na o pabaigai, pagalvojau, vis tik suteiksiu nemokamo reklaminio ploto tiems, kas turi įkvėpimo remti antros lygos komandą.

Tribūna iš kitos pusės

Rinktinės rungtynės, be visų kitų malonumų, suteikė puikią progą pasigrožėti beveik pilna didžiąja stadiono tribūna. Retai kada taip pasitaiko. Tuo tarpu lietuviai įpročoū kol kas nekeičia - paskutiniai žiūrovai į stadioną sliūkino pirmam kėliniui įpusėjus. O čia matote tribūną prieš pat rungtynių pradžoą.

Rinktinės rungtynės, be visų kitų malonumų, suteikė puikią progą pasigrožėti beveik pilna didžiąja stadiono tribūna. Retai kada taip pasitaiko. Tuo tarpu lietuviai įpročių kol kas nekeičia – paskutiniai žiūrovai į stadioną sliūkino pirmam kėliniui įpusėjus. Čia matote tribūną prieš pat rungtynių pradžią.

Kaip sykis ėjau pro šalį, kai negausus rumunų būrelis uždegė savo liepsneles.

Didžioji tribūna kitu rakursu rungtynėms įpusėjus. Daugiau foto galite rasti flickr'e, paspaudę dešinėje blogo pusėje esančią fotonuorodą.

Didžioji tribūna kitu rakursu rungtynėms įpusėjus. Daugiau foto galite rasti flickr’e, paspaudę dešinėje blogo pusėje esančią fotonuorodą.

Kaip suprantu, Povilas Lukšys už rinktinę oficialiose rungtynės žaidė pirmą kartą. Ir, mano akimis žvelgiant, pasirodė gerokai geriau nei iš tokio debiuto galima tikėtis (turiu omeny, pasirodymą likus 7 min iki pabaigos). Du ar trys sėkmingai ir efektyviai į priekį galva permesti kamuoliai ir uždirbtas pavojingas baudos smūgis - nors žaidė trumpai, bet aikštėje Lukšys tikrai matėsi. Galima tik klausti ar nebūtų geriau jį anksčiau aikštėje parodyti, nes visų rungtynių metu Danilevičiui labai trūko priekyje porininko.

Kaip suprantu, Povilas Lukšys už rinktinę oficialiose rungtynės žaidė pirmą kartą. Ir, mano akimis žvelgiant, pasirodė gerokai geriau nei iš tokio debiuto galima tikėtis (turiu omeny, pasirodymą likus 7 min iki pabaigos). 2 ar 3 sėkmingai ir efektyviai į priekį galva permesti kamuoliai ir uždirbtas pavojingas baudos smūgis – nors žaidė trumpai, bet aikštėje Lukšys matėsi. Galima klausti ar nevertįjo jį anksčiau aikštėje parodyti, nes visų rungtynių metu Danilevičiui labai trūko priekyje porininko.

Stadionai: The New Den

mil-13

Štai taip, mieli broliai ir sesės – praeitą savaitę turėjau progą pamatyti gyvai futbolą Londone. Kaip tyčia to futbolo šeštadienį Londone nebuvo taip jau daug – po vienas rungtynes iš trijų Anglijos lygų. Arsenalas lošė su Sunderlandu, Limonado čempionate lošė QPR su Ipswich Townu, na ir trečiąją lygą, berods Limonado pirma lyga vadinamą, atstovavo mano grafike Millwall su Brighton bla bla bla (tikrasis pavadinimas yra Brighton & Hove Albion).

Arsenalą išbraukiau iš karto. Koks įdomumas į tokio klubo varžybas eit? Kaip ir į ekskursiją po Čelsio stadioną (nors, ši „pramoga“ gali ir vertesnė dėmesio). Limonado čempionatas jau yra geriau, ir jų stadionas buvo arčiau viešbučio, bet kad QPR klubas, žmogui į britų futbolą pernelyg neįsigilinusiam, yra tokia balta dėmė, kad ir į tą stadioną nelabai traukė. Kas belieka? Trečia lyga ir Millwall.

Apsimetinėju aš čia. Kai pamačiau, kad tą dieną Londone vyksta tik tos trys rungtynės, sprendimui priimt pakako penkių sekundžių. Kas nenorės patekti į Millwall stadioną?

Kaip vienas internetinis rašytojas labai tiksliai stuktelėjo – Millwall yra garsiausias pasaulyje žemųjų lygų klubas. Ir tai yra tiesa. Aišku, visokeriopi šio klubo pasiekimai jau praeityje – iš esmės jis skaisčiausiai žydėjo dar prieš Antrą pasaulinį karą, o po jo labiau garsėjo ne žaidimu, o savo gerbėjų (čia taip švelniai tariant) žygiais. Šio klubo ateitis greičiausiai bus standartinė. Kiek supratau (žinios padrikos, bet rimtai gilintis tingėjau – galų gale ir prasmės nėra) pastaraisiais metais čia reikalus tvarko akcininkas amerikietis, kuris neišvengiamai klubą mato aukščiausioje britų lygoje žibantį ne prasčiau nei West Hamai ir Fulhemai (pataisykit jei žinot kitaip). Ir šiemet Millwall yra savo tos trečiosios lygos viršuje – bent jau iki šių rungtynių jų šansai lipti aukštyn buvo realūs. Tuo tarpu šeštadienio priešininkas – kandidatas kristi žemyn. Rungtynių dieną buvo paskelbta, kad Brightono treneris jau yra bedarbis. Žodžiu, buvo galima tikėtis linksmos popietės nuošaliame Londono kampelyje.

Liūtas - Millwall simbolis. 1885 metais klubą įkūrė uogienės fabriko rytiniame Londone darbininkai, kurių dauguma buvo atvykusių iš Škotijos. Kaip suprantu, liūtas yra ir vienas iš tos šalies simbolių. Vienžo, klubas darbininkų tėvynę turėjo simbolizuot. Be abejo, šiandien to nelabai kas ir beprisimena.

Liūtas - Millwall simbolis. 1885 metais klubą įkūrė uogienės fabriko rytiniame Londone darbininkai, kurių dauguma buvo atvykusių iš Škotijos. Kaip suprantu, liūtas yra ir vienas iš tos šalies simbolių. Vienžo, klubas darbininkų tėvynę turėjo simbolizuot. Be abejo, šiandien to nelabai kas ir beprisimena.

Galų gale, argi neįdomu savo akimis pamatyti žemesniąsias britų lygas? Juk tas dvi viršutines ir per teliką pažiūrėt gali. O apačia – žymiai paslaptingesnė. Suprantu, kad rimtesnės egzotikos galėtum rasti leisdamasis dar žemiau, gal net iki mėgėjų lygų, tačiau pirmai pažinčiai ir trečios lygos, maniau, bus per akis.

 >>>

Deja, žiūrėti futbolą užsienyje man nelabai sekasi. Pirmiausia, kažkodėl namų rungtynes žaidžianti komanda gauna nuo akivaizdžiai silpnesnio varžovo. Pamenu, buvau kartą Lisabonoje Benfikos pažiūrėt. Žaidė su kone paskutinėje vietoje tuomet buvusia komanda ir gavo – visiškai neplanuotai – 0:3. Tokia rungtynių eiga neišvengiamai atsiliepia atmosferai stadione. Sušikta ta atmosfera tampa. Visi tokiose rungtynėse esame buvę ir žinome, kaip jose jaučiasi pralaiminčios pusės gerbėjai.

Šį kartą buvo tas pats. Gavo Millwallas. Gavo visai neplanuotai. Tikėjausi geros nuotaikos ir daugybės įvarčių. Gavau visai priešingą rezultatą. Atmosferą, neišvengiamai primenančią praeito sezono jausmus Sūduvos stadione. Tai viena.

Antra, aš vis per mažai laiko pasilieku kelionei iki stadiono. Vis neįvertinu to, kad stadionai dideliuose miestuose statomi nuošalesnėse ir nelabai aiškiose vietose, kurias ne tik pasiekti nėra paprasta, bet ir nuo jų iki bilietų kasos kokį kilometrą pėdint reikia. Žodžiu, vėluoju aš. Taip buvo ir šį kartą. Nepamačiau minios prie vartų, nepamačiau besipildančio stadiono ir neišgirdau įžanginio švilpuko.

>>>

Pats kaltas. Pasirinkau ko gero patį sudėtingiausią kelią link Millwall stadiono. Važiavau kone valandą autobusu, paskui – dar truputį traukiniu. Na bet apylinkes apžiūrėjau – o jos tokios, kad labai lengvai patenki į „brrr…. važiuoju į Millwallo stadioną“ būseną, kurią visi mini, tokias keliones aprašinėję (žr. nuorodas straipsnio gale). Tas „brrr“ be abejo pareina iš reputacijos, kurią turėjo senosios Millwall chuliganų firmos. Vienžo, legenda sukurta kaip reikiant ir ji vis dar veikia pašalinių galvose, nors tikrovė jau seniai pasikeitusi.

Iš tikro nėra ten jokio „brrr“. Taip, rajoniukas ne pats geriausias, bet prie stadiono visi nemalonūs jausmai kyla tik iš tų architektūrinių priemonių, kurios kadaise buvo sukurtos minioms valdyti. Aukštos metalinės tvoros ir siauri praėjimai. Daug betono ir tamsių kampų. Ant šio torto dar užmeti minėtą legendą ir gaunasi pakankamai aštrus patiekalas. Tiesa, stadionas nėra senas. Statytas 1993 m. Stadionas iš esmės geras. Bent jau tuomet, kai patenki į tribūną, jausmas tikrai puikus. Tik tais laikais, kai stadionas buvo statomas, britų chuliganai dar visai neblogai laikėsi, todėl ir likę jame architektūrinių elementų, kurių šiandien ko gero nelabai ir bereikia.

Nors… Ką gali žinoti. Štai beieškodamas info apie Millwall internete, aptikau incidentą, šių metų pradžioje nutikusių Hull City stadione, kuriame komandos lošė FA taurės rungtynes. Buvo ten ir pasistumdymų, ir nurautų kėdžių, ir areštuotų žmonių. Tik, atrodo, reikaliukas buvo labiau žiniasklaidos išpūstas, nei realus. Tiesiog kiekvienas nutikimas žaidžiant Millwall dėl tos pačios legendos tampa penkis kart baisesnis, nei yra iš tikro. 

Vaizdelis į stadioną nuo traukinių stotelės. Kaip ir viską Londone, mus stebi budri kameros akis.

Vaizdas į stadioną nuo perono. Kaip ir viską Londone, mus stebi budri kameros akis.

Taigi, pagaliau atvažiavau, išlipau iš traukinio su keliais vėluojančiais ir visais kitais šiaip piliečiais grįžusiais namo. Traukinyje, beje, taip pat nesijautė, kad važiuoji į futbolą – vis tik trečia lyga (aišku, dabar jau nieks nesužinos, kaip viskas būtų atrodę, jei būčiau važiavęs bent pusvalandžiu anksčiau). Stadionas jau matyt nuo bėgių. Dar geriau jis buvo matyt iš traukinio, tik fotoaparato nespėjau išsitraukt.

Nusileidžiu iš mažyčio perono. Ir iškart patenku į poros šimtų metrų ilgio ir kokių trijų metrų pločio kiek vingiuojančią plieninę juostą. Tvora – virš dviejų metrų, metalinė ir aštriom viršūnėlėm. Žodžiu – arba į priekį, arba atgal. Kito kelio nėra. Vingiuojanti dešra kas kokį šimtą metrų suskaidyta metalinėmis pertvaromis – tokiais vamzdiniais labirintais, skirtais minios greičiui numažinti.

Plieninė rankovė. Tolimajame plane - traukinių viaduko fragmentas, kiek arčiau - posūkis link stadiono atvykėlių gerbėjams. Ir vėl mus stebi budri kameros akis.

Plieninė rankovė. Tolimajame plane - traukinių viaduko fragmentas, kiek arčiau - posūkis link stadiono atvykėlių gerbėjams. Ir vėl mus stebi budri kameros akis.

Pagaliau – džiaugsmas. Visai čia pat – iš dešros veda papildoma rankovė, prie kurios pradžios būriuojasi kokie penki policininkai. Akivaizdu, kad rankovė veda link stadiono ir kad tai yra pats artimiausias kelias. Tačiau prie rankovės policininkai mane sustabdo ir klausia: „home or visiting?“ Biš pasimetu ir sakau, kad esu nei toks, nei kitoks. Šalia stovintis britas kalba lygiai tą patį. Tuomet mums paaiškinama, kad ši rankovė skirta tik „visiting“ suporteriams ir jeigu ja eisiu, pateksiu tik į jiems skirta stadiono dalį.

Ir aš, ir tas britas kažkaip vieningai nusprendžiame šį kartą pabūti „home“ pusėje. Britas nukuria, o aš dar stabteliu kelioms foto. Pagaliau baigiu tą plieninę dešrą. Deja, dešra baigiasi gyvatės liežuviu – išsišakoja į dvi dalis. Einu ta, kurios link lyg ir rodo rodyklė „Millwall FC“.

Deja, arba rodyklė prastai rodė, arba aš blogai nužiūrėjau. Po kokių 10 minučių ėjimo palei aukštą murinę ir belangę sieną, nusprendžiu, kad nuėjau ne ton pusėn. Pro šalį einantis vietinis tamsiaodis labai draugiškai ir su didžiausiu apgailestavimu patvirtina, kad man teks grįžti atgal prie dešros dvišakės pabaigos.

Štai čia aš pasiklydau.

Štai čia aš pasiklydau.

Grįžtu. Praeinu pro greitąją su įjungtai švyturėliais. Apsidairau – visi lyg ir sveiki. Tiksliau, aplink – nė gyvos dvasios. Kas iš esmės lyg ir reiškia tą patį. Pasiekiu dvišakį liežuvį ir suku kita kryptimi. Tuoj pat pamatau, kad kryptis gal ir teisinga, tačiau eiti teks ne taip jau ir mažai. Šalia prie kaboko su alumi stovintys britai kažką juokauja apie lenkus.

Dabar jau tenka eiti ne pagal plytinę sieną, o palei tvorą, už kurios – lyg ir kažkokie garažai, lyg ir kažkokie šiukšlynai. Ir kai jau imu galvoti, kad vėl pasiklydau, priekyje pasirodo policijos uniformos. Jų nėra daug, tačiau jie tame kontekste aiškiai rodo, kad kažkur netoliese vyksta futbolo varžybos, o čia kaip sykis yra praėjimas link stadiono. Taip ir yra. Pasuku į kairę ir prieš mane atsiveria gal ir didinga, bet nelabai jauki stadiono panorama.

Paskutinis kelias link stadiono.

Paskutinis kelias link stadiono.

Paskui prasideda paieškos. Visi jau suėję vidun, aplink blaškosi tik pavieniai pavėlavėliai ir labai jau garbaus amžiaus stiuartai, o stadiono siena atrodo, kaip vienodas betoninis blokas su nedideliais ir mėlynai nudažytais plieno intarpais. Surandu kasas ir palieku jose 25 svarus (primenu, kalba eina apie trečią lygą). Paskui – desperatiškai ieškau įėjimo į ant bilieto nurodytą sektorių. Pasirodo… ir vėl ieškau ne toje pusėje!

Paaiškėja, kad įėjimas į patį stadioną – tai serija velniškai siaurų, tik vienam žmogui skirtų ertmių betoninėje stadiono sienoje su dar vienu papildomu tavo judėjimo lėtintoju. Durelės panašios į tas, pro kurias per lenktynes iš gardų išleidžia žirgus. Viduje patikrina mano kuprinę – tačiau nepersistengia. Iš esmės tai dar kartą rodo, kad situacija šiais laikais šiame stadione yra visiškai kontroliuojama.

Prie pat stadiono. Jei eisi kairėn - pateksi į svečių gerbėjų sektorių. Jei suksi dešinėn - prie bilietų kasų ir įėjimų į visus kitus stadiono sektorius. Vidun patenkama pro siauras dureles, kurios mėlynuoja dešiniau nuo "The Club Shop". Iš esmės tau skirta tik viena tų durelių pusė. Iškart už jų patikrinamas bilietas, o dar už poros žingsnių - ir tu pats.

Prie pat stadiono. Jei eisi kairėn - pateksi į svečių gerbėjų sektorių. Jei suksi dešinėn - prie bilietų kasų ir įėjimų į visus kitus stadiono sektorius. Vidun patenkama pro siauras dureles, kurios mėlynuoja dešiniau nuo "The Club Shop". Iš esmės tau skirta tik viena tų durelių pusė. Iškart už jų patikrinamas bilietas, o dar už poros žingsnių - ir tu pats.

 

Pagaliau, įpusėjus pirmam kėliniui, aš patenku į tribūną. Sėdu ten, kur tuščia vieta – tribūna iš esmės pilnutėlė. Pradedu dairytis ir mėginu susigaudyti, kur esu ir ką matau.

Pirmiausia tenka konstatuoti faktą, kad futbolas matosi žiauriai gerai. Nuotraukose to nejusti, tačiau gyvai – puikus vaizdelis. Sėdžiu maždaug per Vakarų tribūnos vidurį, aukštesniame sektoriuje. Aplink mane – padorūs ir padoraus amžiaus veidai. Aišku, Stone Island ir koks nors Lacoste logotipas vis viena šmėkšteli, bet iš esmės aplinka – smagi ir draugiška. Niekas į mane jokio dėmesio nekreipia.

Kairėje - Šiaurinė, griežtai svečių tribūna. Jų tą dieną atvyko daugiau nei 1000.

Kairėje - Šiaurinė, griežtai svečių tribūna. Jų tą dieną atvyko daugiau nei 1000.

Kairėj pusėj, tai yra Šiaurinėj tribūnoj, surinkti visi Brightono bla bla bla gerbėjai. O jų, kaip skelbia statistika, buvo šiek tiek virš tūkstančio. Bendras žmonių skaičius stadione viršija 10 000. Rezultatas, sakyčiau, taip pat neblogas. Vis tik – trečia lyga. Nors ir tie tūkstančiai trečiai lygai ne riba. Lošiant su Leedsu, žiūrovų buvo apie 14 000  (namuose) ir apie 19 500 (Leedse).  Priešingoje tribūnoje lyg ir turėtų stovėti Millwollo linksmuoliai (nes Brightono bla bla bla pusėje beveik visi stovi), tačiau jų ne tik kad nematyt (tai reiškia, visi sėdi), bet ir nelabai girdėt. Kaip nebūtų keista, kad rungtynių metu atmosferą kūrė būtent atvykėlių tribūna. Visos kitos triūbos ūžtelėdavo tik retkarčiais. Beje, Millwall lankomumo rekordas buvo pasiektas 1937 (!!!) metais, kuomet stadione rungtynes su Derby County stebėjo daugiau nei 48 000 žmonių.

Rytinė tribūna. VIPai ir šeimyniniai sektoriai.

Rytinė tribūna. VIPai ir šeimyniniai sektoriai.

Šiaip jau bendra atmosfera buvo puiki – net jeigu labiausiai ją kūrė atvykėlių gerbėjai. Vis tik daugiau mažiau uždaroje erdvėje 10 000 žmonių net ir tylėdami triukšmą kelia. Nuotraukose žmonių kiekis gal ir nelabai matosi – supratau, kad nusipirkau bilietą į tą tribūną, kurioje daugiausiai žmonių ir susirenka. Nors, kaip matyti, pietinė užvartinė tribūna, lyg ir skirta aktyvesniems Millwall gerbėjams yra beveik pilna. Priešais mane, kaip supratau, yra ne tik VIPams skirtos ložės, bet ir sektoriai, specialiai paskirti „šeimoms“.

Pietinė arba Cold Blow Lane tribūna. Jeigu išimtume žmones, per visą ją matytume geltoną užrašą The Den. Įsižiūrėję, kiek kairiau matytumėte pakabintą vienintelę vėliavą su užrašu Millwall.

Pietinė arba Cold Blow Lane tribūna. Jeigu išimtume žmones, per visą ją matytume geltoną užrašą The Den. Įsižiūrėję, kiek kairiau matytumėte pakabintą vienintelę vėliavą su užrašu Millwall.

O aplink mane sėdi iš esmės visokiausio amžiaus diedai. Viena kita moteris, vienas kitas vaikas, vienas kitas paauglys. Akivaizdžiai kitoks vaizdas, nei mačiau aną kartą Lisabonoje, kur žmonės didelėmis šeimomis į futbolą buvo susirinkę – anūkai, vaikai, tėvai ir dar seneliai.

Apie žmonių jausmus jau buvau užsiminęs. Kadangi žaidimas Millwallui nelabai ėjo, tai praktiškai girdėjos vien tik keiksmai. Rafinuotos, daugiaaukštės, kelių sakinių tirados. Ir žodeliai gerokai stipresni, nei mūsuose girdime. Ir šaukė tuos žodelius dažniausiai garbaus amžiaus ponai – solidžiai apsivilkę, ūsuoti ir šerioko holmso kepurėmis pasipuošę. Jaunesni žiūrovai akivaizdžiai vaizdą aikštėje stebėjo ramiau.

Maždaug pusė žurnalistų ir komentatorių sudėties. Fotografavau per pertrauką, tai likusieji, matyt, nulėkė į tuliką arba alaus. Nors rungtynės trečios lygos, tačiau per teliką buvo transliuojamos. O intensyviai į mikrofonus komentuojančių šiame sektoriuke buvo kokie šeši žmonės.

Maždaug pusė žurnalistų ir komentatorių sudėties. Fotografavau per pertrauką, tai likusieji, matyt, nulėkė į tuliką arba alaus. Nors rungtynės trečios lygos, tačiau per teliką buvo transliuojamos. O intensyviai į mikrofonus komentuojančių šiame sektoriuke buvo kokie šeši žmonės.

Gal jūs iš manęs ir juoksitės, tačiau pats žaidimas man pasirodė gerokai artimesnis lietuviškai A lygai, nei galėjau tikėtis. Be abejo, didingas ir kokybiškas stadiono vaizdas daro savo – tokioje aplinkoje ir prastas žaidimas atrodo geriau. Be abejo, rungtynės vyksta geroka intensyviau, tačiau pati žaidimo kokybė yra tokia, kad, mano manymu, stipriausios praeitų sezono Lietuvos komandos toje lygoje galėtų laisvai užimti kokią dešimtą ar dvyliktą vietą. Nebuvo tose rungtynėse nei ypatingai aukštos technikos, nei ypatingai gudrios taktikos. Buvo daug kovos, buvo netikslių perdavimų, netgi buvo kamuolių, atšokstančių nuo žemės visai ne ten, kur jie turėtų atšokti (kas byloja apie aikštės kokybę). Žodžiu, žiūrėjau padorų, bazinį futbolą ir tas man visai patiko.

Įdomu, kodėl lietuvių futbolistų agentai nesidairo po Anglijos trečią lygą? Lietuviai jai turėtų visai neblogai tikti, o karjeros perspektyvos čia, be abejo, yra šimtą kartų geresnės, nei Rusijoje ar Ukrainoje. Aišku, čia yra klausimas be atsakymo. 

Šiame ekrane visų rungtynių metu eina tiesioginė tų pačių rungtynių TV transliacija. O kai žaidime nutinka pertraukėlė, tame ekrane siunčiame linkėjimai visokiems gimtadienius švenčiantiems žiūrovams. Puiki proga komandai dar šiek tiek užsidirbt. Iš šio žanro paslaugų man dar patiko bilietų loterija. Kiekvienas bilietas dalyvauja loterijoje, kurioje galima laimėti pinigų, bilietų arba savo nuotrauką aikštėje kartu su pasirinktu žaidėju. Paskutinis prizas, skaitau, superinis - klubui iš esmės nieko nekainuojantis, o gerbėjams daug reiškiantis. Gal ir mūsiškiai galėtų pamėgint?

Šiame ekrane visų rungtynių metu eina tiesioginė tų pačių rungtynių TV transliacija. O kai žaidime nutinka pertraukėlė, tame ekrane siunčiame linkėjimai visokiems gimtadienius švenčiantiems žiūrovams. Puiki proga komandai dar šiek tiek užsidirbt. Iš šio žanro paslaugų man dar patiko bilietų loterija. Kiekvienas bilietas dalyvauja loterijoje, kurioje galima laimėti pinigų, bilietų arba savo nuotrauką aikštėje kartu su pasirinktu žaidėju. Paskutinis prizas, skaitau, superinis - klubui iš esmės nieko nekainuojantis, o gerbėjams daug reiškiantis. Gal ir mūsiškiai galėtų pamėgint?

Per pertrauką mėginau išsmukti iš sektoriaus ir patekti į kurį nors kitą. Kad įdomesnių vaizdelių galėčiau nufotografuoti. Deja. Nepavyko. Man buvo aiškiai ir griežtai pasakyta, kad išeiti iš sektoriaus aš negaliu. Galiu judėti tik teritorijoje, kuri skirta patekti į maždaug pusę viršutinės tribūnos dalies. O ten yra visko, ko labiausiai per tą pusantros valandos gali prireikti – yra kavinės, yra tulikai, yra netgi telikai, kurie rodo tuo pat metu vykstančių visų lygų rungtynių rezultatus. Taip kad likau nieko nepešęs.

Išėjau likus kelioms minutėms iki rungtynių pabaigos. Kažkaip nesinorėjo grūstis traukinyje su keliais tūkstančiais britų. Rungtynių pabaigos nelaukė ir nemažai vietinių. Į stotį atėjau kaip sykis likus porai minučių iki traukinio ir dar po kokių penkių minučių jau buvau Londono centre.      

Beje, juokingiausią statistinį faktą radau internete jau gerokai po rungtynių. Kaip jau rašiau, į šį stadioną, The New Den, Millwallas persikėlė 1993 m. O nuo 1910 metų lošė netoliese buvusiame senajame, vadintame tiesiog The Den. Ir įžangines to stadiono rungtynes tais senais laikais Millwall taip pat žaidė su Brighton & Hove Albion. Ir taip pat pralošė 0:1.

 >>>

Pabaigai – šiek tiek info internete. Kam įdomu – pasiskaitysit. Nelabai mačiau prasmės giliau aprašinėt šio klubo istorijos ir dabartinio gyvenimo.

Millwall stadionas iš viršaus.

Stadiono aprašymas (su visokiom detalėm) mėgėjiškame gide po stadionus.

Ta pati tema, tik kita svetainė. Juokinga tai, kad žiūrėdamas į šio žmogaus nuotraukas esu apimtas nuojautos, kad jis sėdėjo praktiškai toje pat vietoje, kaip ir aš.

Ir dar vienas panašus projektas – A Guide To Football In London. Ko gero geriausios stadiono nuotraukos. Bent jau gerokai geresnės, nei tos, kurias man pavyko pagamint. Šitą tikrai verta pažiūrėt.

Senasis, legendinis Millwall stadionas, The Den.

Klubo istorija iš Wikipedijos.

Nors ir abejoju, ar kam bus įdomu, bet dėl viso pikto įmetu keletą rungtynių aprašymų – oficialiame tinklapyje  ir mėgėjo mėgėjiškoje svetainėje. Antras bet kokiu atveju geresnis, o oficialioji klubo svetainė velniškai paini ir perkrauta reklamos. Galima pažiūrėt kaip ne tik Lietuvoje futbolo klubai pasigamina beviltiškas svetaines.

O gal dar norėtumėte pažiūrėti kaip keitėsi šio klubo apranga nuo 1885 (!) metų iki pat mūsų dienų? Tas taip pat įmanoma. Čia taip pat rasite trumpą klubo istoriją.

Na ir apie senuosius Millwall chuliganus. Labai trumpai. Real Football Factories filmas apie Londoną. Nuo ko tas filmas pradedamas? Be abejo, nuo Millwall.

Vaizdai: maniežas in action

Kaip ir žadėjau, metu nedidelį reportažėlį apie patį maniežą, kuriame pirmą kartą normaliai galėjau apsilankyti per paskutines draugiškas Sūduvos rungtynes. Šiaip jau maniežas atrodo puikiai – nors ir matosi, kad dar ne visi darbai iki galo pabaigti. Galėtum sakyt, kad nauji daiktai visada atrodo gerai, tačiau bent jau aš jame įžvelgiau visai malonių akiai detalių – pavyzdžiui, labai dailaus medžio konstrukcijų, kurių tikrai nesitikėtum rasti tokiame funkciniame pastate. Kalbėti apie kažkokias tai architektūrines ypatybes nėra prasmės, nes pastatas ir nebuvo skirtas sukurti naują Marijampolės miesto architektūrinį šedevrą. Iš kitos pusės, sutikite, kad visas stadiono ir maniežo kompleksas, taip gerai matomas nuo pagrindinės gatvės, suteikia miestui papildomų taškų.

02-man1

Štai tokios galerijos supa visą maniežą. Čia jūs matote pagrindinę – nuo stadiono pusės, kuri yra šiek tiek labiau padailinta, nei esanti priešingoje pusėje.  Tolumoje matomas būrelis žmonių, perkančių bilietus. Bilietų kasos problema kol kas dar neišspręsta – aiškiai matosi, kad daugiau kur bilietų pardavinėti nėra kur. Įsivaizduoju, kad vykstant normalioms rungtynėms, ko gero patogiausia bilietus pardavinėti stadiono kasoses. Ten, kur buvo parduodami bilietai, yra ir pagrindinis įėjimas į pačią areną. Pagrindinis, tačiau ne vienintelelis. Žodžiu, susigrūdimo neturėtų būti. Beje, tulikus radau dar toliau einant būtent šia galerija.  

02-man3

Fotografuota panašiame taške, kaip ir ankstesnėje nuotraukoje, tik jau arenos pusėje. Ten, kur matosi žmonių – yra pagrindinis įėjimas. Bėgimo takai, eina tik aikštės ilgaisiais kraštais, o pačią aikštę juosia tinklas. Šioje pusėje – žalias, kitoje – baltas. Keistokas sprendimas, nes aiškiai matyt, kad baltas tinklas yra geriau – mažiau trukdo žiūrėti. Jei nepavyko to balto tinklo gaut visai aikštei, buvo galima bent jau jo naudojimo puses sukeist, nes yra akivaizdu, jog būtent ši pusės bus pagrindinė.

02-man2

Čia – vaizdelis iš paties pagrindinės tribūnos kampo. Taip matys aikštę aukščiausioje eilėje, pačiame kampe sėdintis žmogus. Beje, fotkinau tuomet, kai dar vyko FBK treniruotė, todėl čia dega tik koks trečdalies šviesų, kurios buvo uždegtos prasidėjus rungtynėms.

02-man6

Statom neblogai, bet gerai pastatyti vis tiek nesugebam. Stogas varva ir varva ne vienoje vietoje. Dėl iš dangaus krentančių lašų, girdėjau, skundėsi ir kai kurie tribūnose sėdėję žmonės. Įdomu, kaip reikaliukai pačioje aikštėje. O gal čia toks spec. sprendimas natūralioms sąlygomis imituoti? Beje, įdomu būtų išgirsti, jeigu kas tą dalyką išmanot, kaip yra konstruojama aikštės danga – nes stipriai spiriant kamuolį, gerokai dulkėdavo, iš ko galėjai suprasti, kad po sintetine žolyte dar yra ir smėliuko sluoksnis.

02-man8

Pro vartus. Toli toli, ant kitame gale esančios sienos matome mažytį elektroninį tablo, suteikiantį bazinę info – sukasi laikrodis ir rodomas rezultatas.

02-man7

Vartų pasirinkimas. Tikėsimės jų neišneš, kaip nunešdavo vartus iš lauke esančio treniruočių lauko. Šiaip tai įdomu, ar gali maniežą išsinuomoti eiliniai piliečiai kamuolio paspardymui?

02-man4jpg

O štai čia – vaizdelis iš kito kampo. Taigi, viskas lyg ir atrodo visai neblogai. Vienintelis dalykas, kuris vargino žiūrovus – šaltis. Suprantama, kad tokią erdvę apšildyti yra didelis darbas ir, greičiausiai, šiais krizės laikais, niekas pernelyg jos šildyti nesistengs. Įdomu, ar iš viso apie tai buvo galvota statant – juk faktas, kad ši aikštė labiausiai ir bus naudojama šaltuoju metų laiku. Et, velniai nematė to šalčio – iškęsim. Tik vaikučių biš gaila – tų, kurie čia treniruojasi.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 173 hits