Archive for the 'Teorija' Category



Welcome: Darius Gvildys

Darius Gvildys 2008 metais stebi rungtynes tarp FBK ir Sūduvos

Štai taip – trenerių klausimas Sūduvoje buvo išspręstas greitai ir ryžtingai. Dar greičiau, vos paskelbus apie naująjį trenerį Sūduvos tinklapyje, prasidėjo diskusijos. Dabar beliko suformuluoti oficialią ir neginčijamą šio blogo poziciją. Pokštas. Šio blogo pareiškimus visada galima užginčyti bei paneigti.

Taigi – Darius Gvildys. Šio žmogaus biografiją dauguma mūsų bendrais bruožais žinome, juolab, kad ir už Sūduva jis lošė. Tad iškart griebsiu jautį už ragų.

Man klubo sprendimas dėl naujojo Sūduvos trenerio sukėlė krūvą dviprasmiškų minčių. Iš vienos pusės, Darius Gvildys-futbolistas man visada patiko. Nes man patinka mąstantys futbolistai, kurie lošia ne tik kojomis, bet ir smegenimis. Kiek pamenu iš Gvildžio pasirodymų už Sūduvą – jis buvo būtent toks žaidėjas. Primenantis šiandien Sūduvos lošiantį Nerijų Radžių. Tokių žaidėjų Marijos Žemėje nėra daug – čia fizinė jėga visada yra svarbesnė savybė nei sugebėjimas mąstyti. Koks yra Gvildys treneris – nežinau, nes kol kas jo trenerio karjera minimali. Galima drąsiai teigti, kad tapęs Sūduvos treneriu, Darius Gvildys žengė rimtą savo karjeros žingsnį.

O va klubo sprendimas būtent tokiam futbolo profesionalui suteikti vyriausiojo trenerio pareigas man visai nepatinka. Ir šis dalykas neturi nieko bendro su Dariumi Gvildžiu. Gal net tiksliau būtų sakyti, kad man nepatinka ne pats sprendimas, o aplinkybės, kuriose tas sprendimas buvo atliktas.

Trenerių rokiruotė man priminė tai, kas buvo prieš sezoną Sūduvoje atlikta su vartininkais. Dėl neaiškių priežasčių ir nė trupučio nesiparinant buvo paleistas Vitkauskas. O tada čiupti arčiausiai buvę be klubų vaikinai, kurie pateko į nepavydėtiną padėtį. Nežinau, ko mūsų komandos komplektuotojai tikėjosi iš Bartkaus ir Matuzo. Greičiausiai tikėjosi stebuklo – kad nepatyrę vartininkai ims ir kažkaip savaime peršoks į keliskart aukštesnį lygį. Kaip ne vieną kartą sakiau – net kaltint šių vartininkų negali, nes tai būtų nekorektiška. Kaip ir nekorektiška būtų pykti ant Broko, kad per jam suteiktą laiką vis dar nė vieno įvarčio neįmušė.

Liubšys buvo atleistas greitai. Galim galvot, kad pralaimėjimas Ekranui buvo paskutinis taškas, tačiau net ir tuo atveju sprendimas buvo atliktas žaibiškai. Tokį sprendimą galėtum pateisinti, jei į Liubšio vietą būtų imamas aukštesnio ar to paties lygio treneris. Štai pasitaikė proga prisikalbint rimtą ir patyrusį specą, iš kurio galėtum tikėtis greito ir efektyvaus komandos remonto – tada kuo skubiau atsisveikini su tuo, kuris nepateisino lūkesčių, ir atvedi komandon greito reagavimo chirurgą. Tuo tarpu dabar pasirašyta sutartis su jaunu treneriu, kuris tikrai neturi patirties operuoti situacijoje, į kurią yra patekusi Sūduva. Ir ką? Ir vėl reikės tikėtis stebuklo. Ir vėl teks prilaikyti vertinimus bei kritiką, nes reikalauti iš Dariaus Gvildžio rimto lūžio komandoje būtų nekorektiška.

Tuoj paaiškinsiu, kodėl turiu tiek abejonių dėl naujo Sūduvos trenerio galimybių. Tačiau prieš tai jam rekomenduočiau pasiskaityti šį blogą nuo pat pradžių ir patyrinėt klubo santykius su treneriais. Tam yra puikios galimybės – šis blogas gimė tais laikais, kai netikėtai antrą kartą iš komandos buvo išmestas Algimantas Gabrys, o paskui, tam pačiam sezonui nesibaigus, iš komandos buvo išmestas ir Igoris Pankratjevas.

Klubo santykiuose su treneriais, ypač kritinėse situacijose, yra pastebimi tam tikri dėsningumai ir jų nepaisyti būtų kvaila. Treneriams visada keliami aukščiausi reikalavimai, kurie nebūtinai yra susiję su realiais komandos pajėgumais. Tarp keliamų tikslų ir komplektacijos principų Sūduvoje visada yra šioks toks tarpeklis. Tačiau treneriui kaip taisyklė nepaliekama nė menkiausios nesėkmės galimybės. Kai tik komanda keliskart klupteli, iškart ją ištinka rimtas psichologinis stabas, kuris per kelis turus įvaro komandą į visišką duobę. Neturiu jokių duomenų, tačiau įtariu, kad po tų kelių kluptelėjimų komandai ir treneriui pradedamas daryti didžiulis spaudimas, kuris galutinai išmuša visus iš vėžių. Ima dėtis keisti dalykai – komanda degraduoja tokiu greičiu, kad labai greitai pasiekiamas akligatvis, iš kurio kelio jau nebėra. Ir jei kalba eina apie stipresnį stuburą turintį trenerį, nutinka į viešumą nepatenkantis, tačiau trenerio ir komandos veiksmuose rungtynių metu labai gerai matomas konfliktas tarp trenerio ir komandos vadovybės. Toks jausmas, kad šiais atvejais klubo vadai yra linkę visą kaltę versti treneriams, dėl ko žaidėjams nevalingai formuojasi „niekada nebaudžiamo vaiko“ sindromas. Tiek Gabrio, tiek Pankratjevo, tiek Liubšio atvejais iki galo taip ir likdavo neaišku – ar čia treneris buvo atleistas, ar iš tikro jis pats išėjo.

Ir visada neišvengiamai nutinka tos rungtynės, kurios ir tampa galutine, vieša trenerio atleidimo priežastimi. Tuo metu tarsi savaime pakimba ore jausmas, kad mes matome lemiamas trenerio likimui rungtynes. Ir nors visada norisi tikėtis stebuklo, tačiau realybėje įvyksta totali katastrofa. Gabrio atveju tai buvo desperatiškas ir netikėtas pralaimėjimas Vėtrai Vilniuje. Liubšio atveju tai buvo toks pats desperatiškas pralaimėjimas latviams (apie Pankratjevą nebepamenu, o ieškoti tingiu). Tame taške komanda būna tiek psichologiškai išbalansuota, kad iš jos tikėtis teigiamo rezultato nėra jokių šansų. Ji išsekusi, visiškai nebetikinti savo jėgomis ir pasirengusi kristi prieš bet kokį priešininką. Komanda lyg ir tampa klubo vadovų bendrininke, padedančia galų gale nukirsti tą mazgą, kuris ją sieja su kampan įvarytu treneriu.

Darius Gvildys gali guostis tik tuo, kad panašių triukų nenutiko Jarmalavičiui bei Vencevičiui. Kitaip tariant, nenutiko treneriams, kurie į vyriausiojo kėdė buvo paslinkti „iš reikalo“, kaip laikinas variantas, kol bus rastas koks nors kitas sprendimas. Todėl jiems ir reikalavimai nebūdavo ypatingi. Nei klubo vadai, nei gerbėjai negalėjo reakalauti iš anų dviejų trenerių, kad jie Sūduvą pavers gerai suteptu futbolo ginklu. Jie ir atlikdavo statistų vaidmenį – geriausiai Jarmalavičiaus bei Vencevičiaus laikų Sūduvą apibūdinti galima posakiu „beveidė komanda“. Sūduva neturėjo nei žaidimo stiliaus, nei kokių nors ypatingų savybių. Žaidėjai tarsi savaime lošė rudimentinį futbolą ir dažniausiai laimėdavo tik dėl to, kad neturėjo sau vertų priešininkų. O mes sakydavome, kad gal ir nereikia to trenerio – tegul tik netrukdo žaidėjams žaisti.

Štai tokiais miglotais laikais ir pasirodo Sūduvoje Darius Gvildys. Nepaisant visko, aš vis viena stebuklu tikėsiu ir visokeriopai palaikysiu jauną trenerį, kaip palaikiau ir Vencevičių, atkakliai laukdamas kada gi pagaliau Sūduvoje pasirodys jo įdiegto žaidimo ženklai. Ką gi – nepasirodė. Nieko nepadarysi – tada Sūduvą taip pat treniravo jaunas treneris, tik prieš pora metų baigęs žaidėjo karjerą.

Ir nors stebuklo lauksiu, tačiau puikiai suprantu, kad gali nutikti tik stebuklas. Aš netikiu tokiais Lietuvos treneriais, kokiu yra Darius Gvildys. Puikūs ir mąstantys futbolininkai, kurie baigia sportininko karjerą, tada išklauso UEFA kursus ir štai jums ką tik iškeptas jaunas treneris. Nors būti geru žaidėju ir būti geru treneriu yra du skirtingi dalykai, tokių trenerių visame pasaulyje yra galybė. Tačiau Lietuvoje panašūs projektai kažkodėl nesigauna.

Ir didžioji bėda, manau, yra tame, kad mūsų treneriais virtusiais futbolininkams trūksta teorinio, netgi akademinio pasirengimo būti treneriu. Į trenerio darbą jie eina žvelgdami iš žaidėjo perspektyvos, todėl ir galvoja apie tai, kaip reikia žaisti, o ne apie tai, kokią taktiką sugalvoti vienoms ar kitoms rungtynėms. Tikiuosi pamenate, kaip per Europos čempionatą skyrėsi Valdo Dambrausko ir Valdo Ivanausko komentarai. Pirmasis analizavo žaidimą ir pasakojo apie vienos ar kitos šalies futbolo sistemas bei tradicijas. Tuo tarpu visos Ivanausko žinios būdavo paremtos vakarykščio vokiško laikraščio straipsniais. Net Jančiauskas ir Liubinskas teorinių įžvalgų apie rungtynes turėdavo daugiau nei garsiausias Lietuvos futbolistas.

Lietuvoje sukasi geras tuzinas tokių trenerių – kadaise puikių futbolininkų, o šiandien – trenerių, niekaip nerandančių savo stiliaus, savo komandos ir savo pergalių. Daugiau sezono vienoje komandoje jie niekaip neištraukia, o ir tos jų komandos nedžiugina nei ypatingais rezultatais, nei išskirtiniu žaidimu. Žutauto ir Lietuvos rinktinės pavyzdys ko gero yra pats ryškiausiai ir visiems geriausiai žinomas. Gali būti, kad akademinio pasirengimo stoką kompensuos laikas ir patirtis, tačiau kaip tą laiką išgyvent šiems treneriams ir jų treniruojamoms komandoms aš nežinau.

Labai noriu tikėti, kad Darius Gvildys paneiks visus šiuos išvedžiojimus ir taps pirmu savo kartoje žaidėju, sėkmingai ir pergalingai pradėjusiu rimtą trenerio karjerą. Pažadu jį visokeriopai palaikyti ir remti. Pažadu labiau stengtis įžvelgt pozityvius dalykus, nei neigiamus.

Tad sveikas atvykęs, Dariau Gvildy (manau, galiu taip kreiptis, ne esame bendraamžiai). Sveikas atvykęs į vienintelę Lietuvoje futbolo komandą, kurios treneriai ir žaidėjai po kaulelį išnarstomi po kiekvienų rungtynių. Bus nelengva, nes į nugarą alsuos ne tik darbdaviai, bet ir koks tūkstantis bepročių, atkakliai vaikščiojančių į Marijampolės stadioną ir trokštančių išvysti kitokią Sūduvą, nei ją matė pastaruosius metus. Ir nepamiršk, Dariau, kad svarbu ne pergalės, o komandos dvasia. Nes jei tau pavyks suremontuoti šios komandos dvasią, pergalės ateis savaime.

Tas interviu

Aha, čia jau buvo užsiminta apie pokalbį su jūsų nuolankiu tarnu, kuris buvo ištransliuotas šios savaitės pradžioje “Miesto laikraštyje“. Kadangi tas leidinys jau ir man į rankas pateko, o į laikraščio svetainę šis tekstas dar nepapuolė, galvoju, paskelbsiu jį čia. Vis viena iki rytojaus rungtynių veikt nelabai yra ką, o tame pokalbyje yra keletas idėjinių punktų, kurie gal bus įdomūs ne tik tiems, kurie turi galimybę popierinę “Miesto laikraščio“ versiją paskaityt. Dedu čia kiek kitą pokalbio variantą. Laikraštyje, kaip ir dera, jis buvo mažumą patrumpintas ir kalbos redaktorių pavirškintas. Kadangi  jau dešimt metų kovoju su kalbos redaktoriaus už teisę gatvės šneką perkelti į spausdintus puslapius, tai ir čia skelbiu tai, ką pats užrašiau – su visais norminės kalbos įstatymų pažeidimais.

>>>>

Pats esi vilnietis, bet sergi uz Sūduva, kodėl?

Taip, esu visiškas vilnietis, tačiau iš Marijampolės yra kilusi mano žmona. Sovietiniais laikais myniau į Žalgirio stadioną, į kurį tais laikais lošti su Žalgiriu atvažiuodavo geriausios Sovietų Sąjungos komandos. Paskui mano santykiuose su futbolu buvo ilga pertrauka. O prieš 10 metų, kartu su žmona lankydamas jos tėvus Marijampolėje, nusprendžiau „ant durniaus“ nueiti į Sūduvos rungtynes. Tą kartą Sūduva lošė su FBK, senasis Marijampolės stadionas buvo pilnutėlis. Seni gaudžiančio stadiono prisiminimai atgijo ir užsikabinau.

Kiek metų savanoriškai vedi blogą, kuris dažnai būna įdomesnis, nei oficiali FK Sūduvos svetainė?

Blogą rašyt pradėjau 2008 balandį – vadinasi, eina penktieji metai. Tais laikais oficialioje Sūduvos svetainėje vyko aktyvios diskusijos apie komandos žaidimą. Tačiau pati svetainė buvo prasta, o ir diskutuoti būdavo galima tik po straipsniais, kurie dažnai vėluodavo. Kadangi buvau vienas iš daugiausiai komentuojančių, vieną dieną tiesiog pagalvojau, jog paprasčiau būtų savo mintis sudėti kur nors kitur. Pradžioje tikėjausi, kad blogą skaitys tik tie keli aktyviausi minėtų diskusijų dalyviai, tačiau greitai blogo vartotojų ratas išsiplėtė.

Gal vaikystėje žaidei futbolą, o gal tautinę religiją krepšinį?

Šiandien krepšinis – religija. Mano sovietinėje vaikystėje krepšinis ir futbolas buvo lygiavertės sporto šakos. Tiesiog krepšinį žaisdavai ir žiūrėdavai žiemą, o futbolą – vasarą. Žaisti žaisdavau, tačiau žaisdavau taip, kaip žaisdavo dauguma bendraamžių – kieme. O kad tais laikais kieme dažniau žaistas futbolas, o ne krepšinis – nėra ko stebėtis. Futbolui reikalinga „įranga“ buvo paprastenė. Pakako poros plytų vartams ir kamuolio.

Aukoji savo laiką, o kokia blogo misija?

Sudėtingas klausimas. Aukoju ne tik laiką. Aukoju pinigus (galit patys paskaičiuot, kokia yra rungtynių kaina, kai iki jų važiuoji iš Vilniaus į Marijampolę ir atgal), miegą ir dar šį bei tą. Tačiau ar tai yra aukos? Taip gali atrodyti tik Lietuvoje, kurioje daugumai futbolo žinios baigiasi ties Europos čempionatu ar Čempionų lyga. Mes neturime futbolo palaikymo tradicijų, todėl ir tenka kalbėti apie „aukas“. Manau, kokioje Anglijoje niekam net minties nekiltų apie tai, kad mylimai komandai skirto blogo rašymas yra „auka“. Ten tokių žmonių yra šimtai, jei ne tūkstančiai ir tai jie daro savo malonumui ir komandos labui.

Blogą rašyti pradėjau be jokių tikslų ar misijų. Pradėjau, nes reikėjo „eterio“. Tikslai ir misijos atsirado vėliau. Visų pirma, susiformavo tam tikras, kad ir nelabai didelis, aktyvesnių Sūduvos gerbėjų ratas. Šiokia tokia bendruomenė, kuriai nepakanka vien karts nuo karto užsukti į stadioną. Šie žmonės nori komanda domėtis labiau, o ir savo nuomonę turi. Jaučiuosi šiai bendruomenei atsakingas – juk dabar blogas yra ne tik mano, bet ir visos bendruomenės „eteris“.

Antra, labai noriu diskusijas apie futbolą Lietuvoje bent truputį kilstelėti į aukštesnį lygį – noriu, kad rastųsi alternatyva mūsuose įprastam futbolo aprašinėjimui, kuris paprastai baigiasi ties vaizdingu pagrindinės rungtynių statistikos atpasakojimu.

Trečia, noriu prisidėti prie kokybiškesnės, rimtesnės futbolo komandos palaikymo tradicijos kūrimo. Noriu gausint būrį gerbėjų, kurie nebūtų ultros, tačiau savo komandą palaikytų ne mažiau aktyviai. Tikiuosi, kad mano blogas bent šiek tiek prisideda prie atsitiktinių stadiono lankytojų vertimo aktyviais komandos gyvenimo sekėjais.

Esi senas Sūduvos fanas, tai ko trūksta mūsų komanda, kad svajonė būti čempionais vis nutolsta?

Galvoju, kad pradėti reikia ne nuo šios svajonės. Medaliai yra svarbu, tačiau dar svarbiau – komandos idėja. Nes kai turi idėją, tuomet žymiai lengviau atlikt konkrečius veiksmus, kurie padėtų iš tos idėjos išplaukiantiems tikslams ir svajonėms pasiekti. Manau, kad šiandien Sūduva yra pametusi komandos idėją – niekas negali tvirtai pasakyti, kodėl ši komanda egzistuoja, kam ji yra skirta ir kokia jos didžioji misija. Iš to išplaukia ir tai, kad komanda neturi nei kokių nors apčiuopiamų tradicijų, nei propaguojamo futbolo stiliaus, prie kurio galėtų jungtis kiekvienas naujas komandos narys – tiek žaidėjas, tiek treneris, tiek vadybininkas. Tiesa, čempionu gali tapti ir be viso to – tereikia įmerkti į komandą triskart daugiau pinigų, nei merkia artimiausi konkurentai. Tačiau toks „čempioniškumas“ yra laikinas, ką puikiai įrodė tokio klubo kaip FBK istorija.

Kuris Sūduvos žaidėjas tau labiausiai patinka, kodėl?

Kaip ir kiekvienam normaliam futbolo mylėtojui, man labiausiai patinka kovotojai. Taip pat visuomet žavi talentai, kurie futbolą kilsteli į aukštesnį lygį savo nestandartiniu požiūriu ir nenuspėjamais veiksmais. Tačiau mes visi suprantame, kad Lietuvoje žaidėjų su tokiu savybių komplektu pasirodo labai retai. Šiandieninėje Sūduvoje ko gero negalėčiau išskirti nė vieno, kuris šoktų gerokai aukščiau lietuviško futbolo vidurkio.

Vyksta EURO 2012 – kurią komandą palaikai?

Aš palaikau Marijampolės Sūduvą ir Lietuvos rinktinę. Kartais sakau, kad aš apskritai esu net ne futbolo, o Sūduvos gerbėjas. Šiuo klausimu esu griežtas konservatorius ir visada bei visur propaguoju idėją, jog iš tikro palaikyti galima tik komandą, su kuria tave sieja rimtesni santykiai. Europos čempionatą stebiu iš funkcinio intereso – tiesiog įdomu pažiūrėti, kokioje būklėje yra Europos futbolas. Tačiau futbolo rungtynėse, kuriose nežaidžia Sūduva arba Lietuvos rinktinė man nekelia ypatingų emocijų. Net jei tai yra Pasaulio čempionato finalas.

Ko trūksta Lietuvos futbolui, kad kada nors galėtume dalyvauti EURO finaliniame turnyre?

Trūksta Lietuvos futbolo. Mūsų viltys ką nors pasiekti pasauliniame futbole yra nepagrįstos, nes padorios futbolo sistemos Lietuvoje niekada nebuvo ir vis dar nėra. Mes gyvename iliuzijose ir savo teiginius grindžiame mitais, nieko bendro su realybe neturinčiais.

Pavyzdžiui, štai toks mitas: „Sovietiniais laikais lietuviško futbolo lygis buvo aukštas, tačiau jo palikimas buvo iššvaistytas“. Deja, tereikia paskaityti Sūduvos istorijai skirtą knygą, jog suprastum, kad sovietiniais laikais respublikinis futbolas buvo pusiau mėgėjiško lygio. O didieji Lietuvos klubai (tai yra, faktinės Lietuvos rinktinės) praktiškai visuomet lošė žemesnėse lygose. Panašu, kad tie keli gražūs sezonai Vilniaus Žalgirio istorijoje buvo labiau susiję su viena žaidėjų karta, nei su kokiais nors sisteminiais pasiekimais.

Atėjo toji karta, laimėjo vienus Sovietų sąjungos medalius ir iškeliavo į nebūtį. Nė vienas tos kartos Žalgirio žaidėjas netapo iš tikro aukšto lygio tarptautine žvaigžde, nors praktiškai visi po Sovietų Sąjungos griūties išsilakstė po užsienius. Mes vadiname Liubinską ir Zelkevičių „legendiniais treneriais“, tačiau ką jie yra pasiekę be tų kelių laimingų sezonų Vilniaus Žalgiryje? Nieko. Jie netreniravo gerų komandų, neturėjo mokinių ar pasekėjų.

Nepriklausomos Lietuvos futbolas buvo kuriamas tuščioje vietoje. Bet kad visi guodėsi minėtu mitu apie aukštą lietuviško futbolo lygį sovietiniais laikais, tai radikalių pokyčių taip ir nebuvo atlikta. Mes ir toliau likome tame pačiame pusiau mėgėjiškame lygyje.

Šiokia tokia futbolo sistema kuriasi tik šiandien ir mano giliu įsitikinimu ji visiškai priklauso nuo mūsų klubinio futbolo lygio, o ne nuo to, ką veikia Lietuvos futbolo federacija ar valstybės institucijos. Lietuvos futbolo ateitis visiškai priklauso nuo klubinio futbolo evoliucijos. Jei klubinis futbolas kils – kils ir Lietuvos futbolo galimybės. Jei klubinis futbolas stovės vietoje ar degraduos – tas pats bus ir su Lietuvos futbolu apskritai.

Ar tavo nuomone mūsų A lyga švari nuo korupcijos?

Atsakymas kompleksinis. Šiuolaikinis futbolas – didžiulė, sudėtinga verslo sistema. Sportinis principas čia nėra tarp svarbiausių prioritetų. Todėl ir futbole nesąžiningų sandėrių bei įstatymo pažeidimų yra tiek pat, kiek jų yra bet kokioje verslo srityje. O jei jau kalbant griežtai ir nesvaičiojant lietuviškos žiniasklaidos stiliumi, tai tiesiog dera pasakyti – apie korupciją galėsim kalbėti tada, kai kas nors bus pagautas už rankos ir nubaustas. O kol kaltė neįrodyta, belieka laikytis nekaltumo prezumpcijos principo.

Ko linkėtum Sūduvos sirgaliams?

Nepraleisti nė vienų Sūduvos rungtynių, vykstančių Marijampolėje. Jei šitos taisyklės laikysis kiekvienas, kuriam bent kiek Sūduva rūpi, mūsų stadionas kaskart bus pilnas.

Laukiam: Sūduva – Banga

Mažumą pasipykom, keiksmais pasisvaidėm ir pakaks. Žemė toliau sukasi aplink saulę bei savo ašį, o Lietuvos futbolo čempionatas toliau juda gerai išmintais takais, kurie daugumos klubų mylėtojams atneša daugiau liūdesio ir nusivylimo nei džiaugsmo. Kai pažiūri į šiandieninę padėtį A lygoje, pasirodo, kad džiaugtis šiuo metu gali tik Kruojos, REO ir Šiaulių gerbėjai. Bet ir čia nieko gero nesigauna – pirmieji du klubai gerbėjų praktiškai neturi, o į trečiojo rungtynes, nusivylę netikėtai nesėkminga sezono pradžia, šiauliečiai vis dar atkakliai neina. Gandai apie finansines Ekrano bėdas kol kas patvirtinti nebuvo – tad lauksim ir šiame fronte naujienų.

Gilioj pelkėj lietuviškas futblas lindi, tik va – nesu tikras, ar apskritai ši būklė priklauso nuo mūsų, klubų ar net federacijos. Mus traiško globalaus futbolo reikalavimai, o mes esame per tris galaktikas nuo to laiptelio, kuris priverstų pasaulinio futbolo pirmūnus į Lietuvą žvelgti bent jau su pagarba. Bent jau su tokia pagarba, kokios nusipelnė Airija po pralaimėjimo ispanams, nes jei komanda nieko doro aikštėje neparodė, jiems į pagalbą atėjo tūkstantinė fanų minia, kurios laidotuvių giesmes kitą dieną ko gero pažiūrėjo daugiau žmonių, nei ispanų įvarčius.

Juk kodėl mes taip pykome po pralaimėjimo Kruojai? Ne dėl paties pralaimėjimo labiausiai pykome ir ne dėl prarastų taškų. Ne dėl to, kad Kruoja ir vėl aplenkė. Ne dėl to, kad komandą būtų lydėjusi kokia juoda nesėkmė, kuri visas pastangas būtų vertusi niekais. Mes labiausiai pykome dėl to, kad tų pastangų žaidėjų veiksmuose apskritai nesimatė. Be abejo, jei paklaustum apie savo požiūrį į tas rungtynes žaidėjų, jie visi kaip vienas tvirtintų – „bandėm, stengėmės, bet kažkodėl niekas nesigavo“. Deja, šią vasarą net ir lietuvis futbolo mėgėjas yra tiek prisižiūrėjęs to, kaip atrodo iš tikro pergalės siekianti komanda, kad jokiais argumentais jo neįtikinsi, jog Sūduva praeitą šeštadienė norėjo pergalės.

O didžioji dilema yra tame, kad globalusis futbolo verslas šiandien ryžtingai perstumdo klasikines futbolo vertybes. Globaliojo futbolo verslo požiūriu pergalė nėra esminis futbolo elementas. Svarbiausia – spektaklis ir komercinė futbolo galia. Šiandienos futbole svarbu yra ne sportinis principas, o tai, kiek vienas ar kitas turnyras gali generuoti pelno. Kad ir kaip būtų liūdna, tačiau graikų ir čekų išėjimas iš Euro grupės tolyn džiugina tik graikus ir čekus. UEFA verslininkai graužia nagus, nes rusų su lenkais komercinis potencialas žymiai didesnis, o globalaus futbolo vartotojai, nuo Anglijos iki Lietuvos yra nepatenkinti dėl to, kad toliau praėjusios rinktinės nei švytinčių žvaigždžių turi, nei žaidžia, kaip šiais laikais mėgstama sakyti, „gražų“ futbolą. Ir niekam neįdomus tas sportinis principas, kurio tiesa paprasta kaip trys kapeikos – laimi stipresnis, laimi tas, kuris labiau nori laimėti. Tai turėtų būti vienintelė sportinio turnyro tiesa ir tikslas.

Tuo tarpu šiandieniniame futbole visi „serga“ už spektaklį. Esu tikras, kad sekančiame etape graikus palaikys ir vėl tik patys graikai, o visas pasaulis karštai trokš, kad pagaliau tie negražūs, kaimietiškais veidais ir kreivom kojom futbolo pajacai būtų pastatyti į jiems deramą vietą. Negražiai jie ant prašmatnios Euro Čempionato scenos atrodo. Lygiai taip pat esu tikras, kad visas UEFA elitas sekmadienį būriais traukė į bažnyčias ir meldėsi už tai, kad tik iš grupės neišsikapstytų danai – dar viena rinktinė be gražuolių žvaigždžių ir be gražaus žaidimo.

Taigi, pasąmonėje šiandieninis futbolininkas suvokia, kad futbolas yra verslas, kuriame pergalė – antraeilis dalykas. Todėl pasąmonėje profesionalus futbolininkas maksimaliai stengiasi tik tuomet, kai tai yra naudinga jo paties karjerai. Futbolas – sunki ir pavojinga profesija, karjera čia gali baigtis labai greitai ir netikėtai. Štai todėl ir gaunasi, kad kai kurie Sūduvos žaidėjai žiba rinktinėje, o snaudžia tuomet, kai reikia laimėti prieš kažkokią Kruoją. Tik kaltint jų nelabai išeina – jie elgiasi racionaliai ir teisingai. Čia mes – svaičiotojai ir idealistai – norime tikėti, kad su Marijampole niekada nieko bendro neturėjęs profesionalus futbolininkas stengtųsi už šito miestelio komandą galvą paguldyti.

Ir išeities aš nematau jokios. Reikia susitaikyt ir tiesiog toliau gyvent šitam idealistiniam pasauly, neprarandant vilties, kad bent jau kartais sportiniai principai gali iškišti savo ausis. Mūsų yra nedaug ir šis skaičius tikrai nedidės. Štai skaitau komentarus vieno dienraščio tinklapyje po straipsniu apie A lygos kovas, o pagrindinė komentarų mintis – „nejuokinkit pasaulio su lietuviško futbolo transliacijomis, kai per teliką Euro rodo“. Tam žmogui, kuris futbolą pažįsta tik iš Čempionų lygos ar pasaulinių čempionatų, net nesuprantama, kaip tokia Lietuvos lyga apskritai gali egzistuoti.

Tačiau neapsigaukime. Tas žmogus nėra didelis Anglijos, Ispanijos ar Vokietijos lygų žinovas ir mylėtojas. Tokią pat reakciją, kokią sukėlė Žalgirio – REO rungtynių transliacija, jam sukeltų ir rungtynės tarp kokio Wigano ir Sunderlando. Globalaus futbolo vartotojo poreikius atitinka tik kokie 20 klubų Europoje – po kelis iš didžiųjų lygų. Jo požiūriu – visa kita gali net neegzistuoti. Ir neegzistuotų – jei šimtų žemesnių ir silpnesnių lygų klubų karštai nepalaikytų jų miestelėnai. Jei ne jie – be Čempionų lygos nieko daugiau ir nebūtų.

O štai mes gyvename dar toliau. Visiškame užkampyje. Ten, kur savo futbolo nereikia net miestelių gyventojams, kur tie gyventojai mieliau „palaiko“ Barseloną ar Liverpulį, nei vietinį klubą. Esame tik didžiojo futbolo spektaklio statistai. Mūsų net į stadioną neįleidžia – pro skyles tvoroje galima žiūrėti, kaip prašmatniai laku plaukus papurškęs Ronaldo muša įvarčius olandams. Tokius kaip mes UEFA laiko tik „dėl viso pikto“. Kad vaizdelis būtų skrajutėse ir bukletuose gražesnis – „štai, futbolas visą Europą vieniją“. Ir kad galėtų panaudoti Lietuvos balsą, jei koks rimtesnis balsavimas UEFA viduje nutinka. Panašiai brazilas Joao Havelange FIFA prezidentu tapo pirmiausia suorganizavęs viso Trečiojo pasaulio priėmimą į FIFA, o paskui aplankydamas kiekvieną iš tų šalių ir pažadėdamas, kad „baltųjų valdymui futbole pagaliau ateis galas“.

Mums visą šitą planą įžvelgti sunkiau. Mes nematome, kas verda futbolo užkulisuose. Mes tiesiog ateiname į stadioną ir tikimės, kad žaidėjai atiduos visas jėgas tam, kad būtų pasiektas paprastas dalykas – pergalė. Ir, greičiausiai, mums nelengva suprasti, kad tiek žaidėjai, tiek treneriai, tiek komandų savininkai ir vadybininkai jaučiasi visiškai kitaip.

Štai ir susitinka stadione dvi sunkiai susitarti galinčios grupės – naivūs žiūrovai, atėję pasidžiaugti tuo, kad ir jų miestas turi populiariausios pasaulyje sporto šakos komandą ir žaidėjai, kurie, supranta tiek sistemą, tiek beviltišką jų pačių vietą sistemoje ir mato, kaip toli Lietuva yra nuo centro, kuriame sprendžiami didieji futbolo reikalai. Ir nesusitaria šios dvi grupės. Vieni šaukia: „tinginiai, apsileidėliai, kur jūsų kovinė dvasia?“ O kiti nustebę žiūri: „kokia dar kovinė dvasia? Mes čia darbą dirbam ir dar tokį, už kurį mums kapeikas moka ir kuriame karjeros galimybės praktiškai lygios nuliui. Nenorėkit, kad mes čia plėšytumėmės lyg kokie paaugliai kiemo rungtynėse“.

Taip kad galim nusiramint. Gyvenimas nesustoja. Viskas bus gerai. Futbolas – tik maža mūsų visų gyvenimo dalis. Ramybės jums ir jūsų namams. Tegul pasaulyje klęsti taika ir draugystė. O jeigu Sūduvai pavyks laimėti prieš Bangą ir REO – mes būsime ne tik ramūs, bet ir mažumą laimingesni, nei po praeito šeštadienio.

Kaip stebėti futbolo rungtynes?

Prieš kokius trejus metus bandžiau internete rasti kokių nors patarimų kaip profesionaliau stebėti futbolo rungtynes – kaip vertinti komandų žaidimą, analizuoti situaciją aikštėje. Tą kartą teko gerokai nustebti – angliškai nieko doro neradau, užtat aptikau puikų tekstą gimtąja kalba. Jo autorius tuomet dar nebuvo tiek žinomas, kiek jis yra žinomas šiandien. Valdas Dambrauskas straipsnio rašymo laikais dar dirbo Anglijoje ir Lietuvoje pasirodydavo būtent savo tekstais. O štai jo tekstai buvo ir tebėra ko gero geriausia, kas lietuviškai apie futbolą parašoma, nes juose Valdas visuomet mėgino futbolo suvokimą kilstelėti į aukštesnį lygį, nei mūsuose įprastas rungtynių statistikos vaizdingas atpasakojimas. 

Žemiau pateikiamą tekstą vis prisimindavau ir karts nuo karto pasikartodavau. Galų gale, šovė galvon elementari mintis – jei jau man jis toks geras, gal yra ir daugiau žmonių, kuriems jis būtų įdomus? Tad nieko nelaukęs susisiekiau su šiandien Ekrane dirbančiu treneriu ir paprašiau leidimo šį tekstą „perskelbti“ savo bloge. Sutikimas buvo duotas ir dabar labai džiaugiuosi jį galėdamas pasiūlyti jums. Tekstas skelbiamas netaisytas ir nekoreguotas – toks, kokį jį 2006 metų pabaigoje paskelbė eurofootball.lt svetainė. 

Galvoju, šis puikus straipnis bus trumpas, bet puikus atokvėpis tarp intensyvių šio sezono kovų. 

Papildoma informacija: originalus tekstas eurofootball.lt svetainėje, pokalbis su Valdu Dambrausku, ką tik jam tapus Ekrano nariu, keletas tekstų iš prieš pora metų Valdo rašyto blogo (apie vaikų futbolą ir apie futbolo skirtumus prieš 20 metų ir dabar). Taip pat siūlau atkreipti dėmesį į svetainę futbolotreneris.lt, kurios vienu iš įkūrėjų yra Valdas Dambrauskas. Nuotrauką pasiskolinau iš Ekrano svetainės. 

>>>

Valdas Dambrauskas: Kaip stebėti futbolo rungtynes?

[Tekstas skelbtas 2006 gruodžio 11 d., svetainėje eurofootball.lt]

Europoje baigia įpusėti labai įdomus futbolo sezonas. Lietuvoje tarpsezonis, tačiau jis netruks prabėgti ir vėl futbolas visus pakvies į stadionus. Internetiniuose puslapiuose netyla diskusijos apie praėjusias rungtynes, žaidėjus, įvarčius, trenerius. Skaitant diskusijas ar komentarus lietuviškuose puslapiuose labai pasigendama išsamesnės diskusijos apie komandų taktiką, strategiją, žaidėjus.

Dažniausiai tokie komentarai apsiriboja „šūkiais“: „Ronaldo pavarė“, „Chelsea grybai“, „Realas valdo“ ir panašiai. Internetiniuose puslapiuose Anglijoje, Italijoje verda visai kitokio pobūdžio diskusijos. Ten rungtynės analizuojamos labai įdomiai, profesionaliai ir kartais savo kokybe niekuo nenusileidžia pripažintiems futbolo ekspertams laikraščiuose ar televizijoje.

Tikiuosi, kad šis straipsnelis kai kuriems sirgaliams suteiks daugiau supratimo apie futbolą, galbūt sudomins daugiau domėtis mylimu žaidimu ar sukels šiokias tokias diskusijas. Taigi, kaip stebėti futbolo rungtynes?

Pirmas patarimas, bent jau pradžioje kol neturima pakankamai rungtynių analizės patirties, reikia stebėti ir susikoncentruoti ties viena komanda. Rungtynėms prasidėjus ima galioti trys pagrindiniai futbolo taktikos principai: kas vyksta kai mūsų komanda kontroliuoja kamuolį, kas vyksta kai priešininkai kontroliuoja kamuolį ir kas vyksta tuo metu, kai kamuolio kontrolė pereina iš vienos komandos kitai (tranzicija).

Pirmąsias 10-15 minučių naudingiausia būtų apžvelgti bendrą komandos žaidimą, žaidėjų išsidėstymą aikštėje. Per jas turėtų būti nustatoma kokia schema rungtyniauja komanda. Pastaraisiais metais komandų taktinis pasiruošimas labai išsiplėtė, tačiau dažniausiai naudojamos sistemos lieka tos pačios: 4-4-2, 4-3-3, 5-3-2.

Kaip savo knygoje „Komandos statymas“ (“Team building“) pažymi geriausias praėjusio šimtmečio FIFA treneris olandas Rinusas Michelsas, visos kitos sistemos (tokios kaip: 3-4-3, 4-5-1, 4-1-4-1 ir t. t.) yra tik anksčiau minėtų schemų adaptacija.

Po to, kaip jau minėta, žaidimą galima skirstyti į dalis:

• Kaip žaidžiama, kai komanda kontroliuoja kamuolį?

Ar komanda naudoja trumpiausią kelią pasiekti priešininkų vartus (ilgus perdavimus)?

Ar komanda cirkuliuoja kamuolį (atlikdama keletą ar keliolika perdavimų iš eilės laukdama patogaus momento perduoti kamuolį į priekį)?

Kokiu tempu komanda cirkuliuoja kamuolį?

Kiek žaidėjų dalyvauja atakos organizavime?

Ar komandoje yra žaidėjas, kurio specifinė užduotis yra organizuoti atakas (tai futbolo terminais šnekant vadinamasis “10 numeris“, pvz: Zinedine’as Zidane‘as, Juanas Romanas Riquelme).

Kaip komanda sukuria momentus įvarčiams pasiekti?

Kurie žaidėjai muša įvarčius?

• Kaip žaidžiama kai priešininkai kontroliuoja kamuolį?

Ar ginasi visa komanda?

Kokioje aikštės vietoje komanda pradeda gintis (nuo vidurio linijos ir t. t – dažniausiai aikštė skaidoma į tris trečdalius: atakos, vidurio ir gynybinį ir gynyba prasideda vienoje šių zonų).

Ar komanda naudoja zoninę, ar asmeninę gynybą?

Ar komanda naudoja dirbtinę nuošalę?

Ar komanda ginasi agresyviai?

• Momentas, kai kamuolio kontrolė pereina iš vienos komandos kitai (tranzicinis periodas): šis momentas yra nepaprastai svarbus šiuolaikiniame futbole. Kaip rodo Anglijos Futbolo Asociacijos analizė, didžiausia tikimybė pelnyti įvartį yra per pirmąsias 6 sekundes perėmus kamuolį, tol kol priešininkai nespėja organizuoti gynybos.

Kurioje aikštės vietoje dažniausiai yra perimamas ar prarandamas kamuolys?

Kur dažniausiai atliekamas pirmas perdavimas perėmus kamuolį (į priekį ar atgal)?

Ar perėmus kamuolį jį perėmęs žaidėjas juda į priekį pats, ar daromas perdavimas?

Kaip į kamuolio perėmimą reaguoja kiti aikštės žaidėjai (juda sukurdami erdvę, yra pasyvūs)?

Toliau komandos žaidimą galima skaidyti į dar smulkesnes dalis: tokias kaip atskirų komandos grandžių analizė (gynėjai, saugai, puolėjai) bei atskirus žaidėjus.

Šiame straipsnyje atskirų grandžių nenagrinėsime. Jei bus susidomėjimas, tą padarysime kituose straipsniuose. Trumpai apžvelkime individualių futbolininkų žaidimą.

Individualaus žaidėjo analizė gali būti daroma atsižvelgiant į jo fizines, technines, taktines bei psichologines savybes. Fizinės savybės – tai žaidėjo ūgis, svoris, greitis, jėga, ištvermė.

Techninės savybės – driblingas, perdavimai, kamuolio kontrolė, kamuolio stabdymas, smūgiavimas, smūgiavimas galva, sugebėjimas apeiti priešininką, kamuolio atėmimas.

Tokie faktoriai kaip – priešininkų žaidimas, suteikiama erdvė aikštėje, sugebėjimas prisitaikyti prie oro sąlygų ar blogos aikštės, sugebėjimas nugalėti nuovargį baigiamose rungtynių stadijose taip pat turi įtakos vertinant žaidėjo žaidimą.

Individualios žaidėjo taktinės savybės yra vertinamos pagal 4 pagrindinius kriterijus:
• Ką žaidėjas daro kai jis turi kamuolį (ar sugeba atpažinti momentus, kada pasuoti, kada veržtis pačiam)?
• Ką žaidėjas daro kai komandos draugas turi kamuolį (juda į priekį, juda į laisvą erdvę)?
• Kaip nuspėja, skaito žaidimą, kai kamuolį turi priešininkai?
• Ar žaidėjas greitai prisitaiko, reaguoja, kai kamuolio kontrolė pereina iš vienos komandos į kitai.

Pagrindiniai psichologiniai bruožai būtų: agresyvumas, pasitikėjimas, susivaldymas, lyderio savybės, požiūris į komandos draugus, priešininkus, teisėjus.

Suprantama, kad viską įžiūrėti stebint rungtynes per televizorių yra labai sunku. Norint geriau suprasti futbolą reikia stebėti kuo daugiau rungtynių ir čia niekas nepakeis rungtynių stebėjimo stadione. Stebint labai aukštos klasės komandas ar žaidėjus sunkiau yra pastebėti ir jų klaidas, dėl to, kad jų nėra daug.

Pastovus rungtynių stebėjimas, analizavimas, aptarimas su draugais ar kitais fanais be abejo padidins jūsų supratimą ir išprusimą šioje srityje. Sėkmės ir gero futbolo!

LFF? Velniop!

Apie ką pastaruosius kelis mėnesius daugiausiai diskutuoja Lietuvos futbolo bendruomenė? Atsakymas labai aiškus. Apie Lietuvos futbolo federaciją. Ir šita nesąmonė nesenka – kariautojų už mistinį Lietuvos futbolo atgimimą randasi vis daugiau, o plakimo liežuviais potvynis tuoj pasieks cunamio lygį. Pofig, kad ką tik prasidėjo futbolo čempionatas. Pofig, ką šneka naujasis rinktinės treneris. Lietuviško futbolo batalijos verda aplink biurokratinę organizaciją, kuriai galioja ta pati elgesio taisyklė, kaip ir futbolo teisėjui – kuo jis mažiau matomas per rungtynes, tuo geriau darbą atlieka.

Aš iš paskutiniųjų stengiausi į šitas beviltiškas diskusijas nesivelti. Sėdžiu sau, Sūduvos senas lenteles suvedinėju ir užsikemšu ausis, kad negirdėčiau, ką peza LFF ponai ar šūkalioja jų kritikai. Čia net nesupaisysi, kas su kuo ir už ką – vieną dieną toks barzdukas kandidatuoja į LFF prezidento postą, o kitą – jau grąsina teismais ir skundais į UEFA.

Tvardžiausi aš, valdžiausi, bet va – neišlaikiau. Tai imsiu ir pasakysiu, ką galvoju. Jaučiu, užsitrauksiu aš abiejų stovyklų prakeiksmus ir panieką, nes planuoju nestoti nė į vieną pusę. O kai mūsų tautoje, vis dar kankinamoje sovietinio mentaliteto užkrato ir linkusioje matyti tik juodą ir baltą, atsiranda gaidukas, kuris bando iškelti ranką ir pasakyti „ei, broliai, yra dar ir trečias kelias!“ – tai spyrių gauna iš abiejų stovyklų.

Gerai, bandau nenukrypti. Einu trumpai, papunkčiui.

Kokia esminė visos diskusijos apie LFF mintis? Ogi labai paprasta. LFF – yra tas darinys, nuo kurio priklauso Lietuvos futbolo ateitis. Todėl ir reikia „išluoti“, „išvyti“, „pakeisti“. Todėl kita pusė apsiprakaituodama aiškina, kaip žino, ką reikia Lietuvos futbole daryti ir taip toliau. Net normaliose lygose žaidžiantys Lietuvos futbolistai jungiasi į chorą ir porina mums, kad kol LFF nebus reformuota, neturės Lietuvoj futbolas ateities. Atvirai pasakius, Šembero įsitraukimas į šitą pokalbį mane labiausiai nustebino – juk jis turėtų geriau suvokti kaip veikia normaliame pasaulyje futbolo sistemos.

Ir kas gi glūdi po tokia mintimi – kad nuo biurokratinės institucijos priklauso kokio nors reiškinio ateitis? Irgi paprasta. Po juo slepiasi mūsų sovietinio mąstymo atliekos. Toks rusiško baudžiauninkiško mąstymo rudimentas. „Caras – Dievas, kaip jis pasakys, taip ir bus“. Dar kitaip – viskas pasaulyje priklauso nuo valdžios, o mes, eiliniai žmogeliai – tik nieko lemti negalintys varžteliai. Tokį mąstymą palaiko lietuviškas politinis diskursas – tam, kad valdžia turėtų daugiau įtakos eiliniams piliečiams, būtina propaguoti valdžios visagalybę. Nesąmonė. Čia būtų tas pats, kas kaltinti Kultūros ministeriją dėl to, kad menininkai prastai kuria. Gali būti, kad menininkų gerovė priklauso Kultūros ministerijos sprendimų, tačiau jokia ministerija negali įtakoti žmogaus apsisprendimo kurti meną ar įpūsti talento.

Tai kur tuomet yra lietuviško futbolo viltis? Atsakymas jus gal ir nustebins, tačiau aš esu tvirtai įsitikinęs, jog tai yra mūsų futbolo klubai. Pažiūrėjus į Lietuvos futbolo evoliuciją per 20 Nepriklausomybės metų yra akivaizdu, kad jis vystėsi nepriklausomai nuo to, kas užėmė LFF prezidento sostą ir ką federaciją apskritai veikė. Klubai vienas po kito kartojo (ir vis dar tebekartoja) tą patį gyvenimo, mirties ir atgimimo algoritmą. Galim tik pasidžiaugt, jog daugeliu nesenų atvejų LFF bandydo kraštutinėse padėtyse atsidūrusius klubus remti, nepalikti likimo valiai ir suteikti papildomų šansų. Manyčiau, kad šita banguojanti mirties-atgimimo linija Lietuvoje jau pasiekė tokį tašką, kurį galime vadinti pozityvia pusiausvyra. Mat jau susidarė kritinė masė atgimusių ir sutvirtėjusių klubų, kurie temps į priekį lietuvišką futbolą nepaisant to, kas dėsis LFF būstinės koridoriuose.

Tai kokie tie lietuviško klubinio futbolo viražai? Schema labai aiški – ir praktiškai visi padoresni klubai tą kelią nuėjo. Iškart po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos klubinis futbolas laikėsi ant komandų, paveldėtų iš Sovietinių laikų (pvz., Žalgiris, Kauno Banga, Klaipėdos Granitas) ir ant turtuolių projektų (Romar, Žydrius, FBK). O paskui atėjo chaoso laikai, kai senieji klubai iš geras futbolo tradicijas turinčių miestų ėmė užsilenkinėti. Tiesa, tai vyko ne vienu metu. Kiekvieno klubo įvykių chronologija vis kita. Tačiau kiekvienas iš jų turėjo daugiau ar mažiau nudvėsti, kad paskui atgimtų atsikratęs praeities šmėklų. Vieni grimzdo į žemesnes lygas (pvz., Tauras, Gargždų Banga, Sūduva, kiek vėliau Šiauliai), kiti – apskritai kuriam laikui išgaruodavo (pvz., Dainava, Mažeikiai, Žalgiris dar visai neseniai). O štai Atlantas ar futbolas Kaune apskritai tik šiandien šitą pragarą išgyvena. Reikėdavo bankroto (plačiąją prasme), kad futbolas vienam ar kitam mieste galėtų atsigauti. Ir kai klubai atgimdavo, jie į pasaulį ateidavo vedini naujai mąstančių ir veikiančių savininkų. Ir štai šiandien turime šiokį tokį būrį klubų, kuriuos jau galime laikyti stabiliai gyvenančiais. Vieną sezoną jiems gali sektis geriau, kitą blogiau, bet jie juda pirmyn. Jų valdytojai pamažu perpranta tokias žaidimo taisykles, kurios garantuoja ne pora šlovingų sezonų, o ilgą gyvenimą. Aišku, yra šiokių tokių išimčių. Pavyzdžiui, Mažeikiai, kurių atgimimas taip ir neįvyko. Arba – pavyzdžiui, Ekranas, kuris yra ko gero vienintelis iš šiandien stabiliai stovinčių klubų, nepergyvenęs čia aprašytos mirties ir atgimimo.

Kas bus toliau? Būtent šie klubai ir yra garantija, kad Lietuvos futbolas nemirs ir kad jo likimas nepriklauso nuo to, koks diegas sėdės LFF prezidento kėdėje. Aš tikiu, kad pamažu, reikalai tik taisysis – prie šiandienos 6-7 stabiliai egzistuojančių klubų jungsis nauji, o ir tie šiandieniniai tik stiprės. Juk dar prieš pora metų LFF teko gelbėti lygą po Romanovo diversijos, nes patys klubai buvo per silpni ir per mažai suvokiantys savo bendrą jėgą, kad galėtų pereiti prie „savivaldos“. Tačiau pernai įkurta Klubų valdyba, tikiu, ateityje bus ta organizacija, kuri ir „darys“ Lietuvoje futbolą. Ne LFF ir ne kokia nors ten ministerija ar departamentas.

Pala, pala – o vis tik kodėl taip bus? Tai, kad išplaukė tokie klubai kaip mūsų Sūduva yra jos savininkų, o ne LFF nuopelnas. Juk Sūduvos žmonės jau dešimt metų žingsnis po žingsnio mokosi valdyti klubą taip, kad jis vis labiau atitiktų normaliam klubui keliamus reikalavimus. Žinau, mums daug kas Sūduvoje nepatinka, ir aš pats dažniau mūsų klubo vadus kritikuoju, nei pagiriu, tačiau, iš kitos pusės, visada garsiai sakiau, kad Marijampolės futbolas niekada nebuvo pakilęs į tokias aukštumas ir taip ilgai jose būtų išsilaikęs. Šiandien stabiliai besilaikančius klubus valdo žmonės, kurie žino, kad jiems niekas nepadės. Niekas neatneš milijonų už gražias akis. Vadinasi, pats gyvenimas juos verčia suktis taip, kad klubas taptų prognozuojama organizacija. Ir kai tik taip į gyvenimą žiūrinčių klubų atsiranda daugiau, jie tampa jėga.

O kas bus dar toliau? Pamėginkim paspėliot. Klubai toliau stiprės. Ir vieną dieną jie suvoks, kad jie ir jų bendros organizacijos diktuoja futbolo madas, o ne federacija. Nes jokia padori nacionalinė federacija nėra įsivaizduojama be klubinio čempionato. O kad ir kaip mes godžiai skaičiuotume LFF milijonus, ji neturi ir niekada neturės jų tiek, kad pati galėtų kurti ir išlaikyti klubus. Vadinasi – paskutinį žodį vis viena futbole taria klubai. O federacijos jiems įdomios tik tiek, kiek garantuoja papildomą uždarbį. Kad ir per tarptautinius turnyrus. Negaliu to įrodyti – ir pataisykit jei klystu – bet esu kone tikras, kad bet kurioje normalioje šalyje su galinga lyga federacijos vaidmuo ir visuomeninė reikšmė toli gražu neprilygsta tam, kurį turi mūsų federacija.

O mums ką dabar daryti? Sakau, gal nustokim diskutuot apie LFF ir jos prezidento rinkmus? Velniai jų nematė. Tegul stumdo jie tas kėdes. O jei bestumdydami pakeliui dar paklos kokią dangą vienam kitam mažam miestely, surengs kokį vaikų ar veteranų turnyrą ir gal pagaliau pramuš padoraus stadiono statybą (kuri būtų užbaigta iki galo) – būs cool. Už tai ir galėsim padėkot. O dabar – pamirškim tas nesąmones ir gal grįškim į čempionatą? Pakalbėkim apie įvarčius, perdavimus, kombinacijas ir taktines schemas. Pasiginčykim dėl neaiškaus pendelio ar abejotinos nuošalės. Gal net pasistumdykim nestipriai su kitos komandos gerbėjais prie stadiono tūliko? Net ir tokia veikla būtų arčiau futbolo ir labiau prisidėtų prie jo populiarinimo, nei parkės dėl LFF prezidento rinkimų.

Chebra, mes esame lietuviško futbolo mėsa! Mes ir mūsų klubai. Ne Kvedaras, Varanavičius ar Vaiginas. Ir net ne Martynas Starkus kartu su danišku alaus koncernu. Nusenęs pensininkas Zelkevičius peza apie tai, kad lietuviškas futbolas niekam neįdomus. Jis, matyt, nori pasakyti, kad mes – aš ir tu, kuris šitą rašliavą skaitai vietoje to, kad darytum ką nors naudingo visuomenei – nieko nereiškiame, net neegzistuojame. Štai ką nori pasakyti tas diedukas. Bet juk mes eitume į savo klubų rungtynes net ir tuomet, jei jie žaistų trečioje lygoje, ar ne?  Net jei jie žaistų Sekmadienio futbolo lygoje. Va apie tai ir pakalbėkim. Pakalbėkim apie tuos, kurie braukia į stadionus ankstyvą pavasarį ir šąla ten savo šiknas. Pakalbėkim apie tuos, kurie važiuoja tris šimtus kilų savo komandos palaikyti. O kitą kartą, kai eism į stadioną – pakalbinkim kokį draugą ar kaimyną kartu. Ims ir užsikrės jis futbolo maru.

o

P.S. Puikiai suprantu, kad šito teksto mintys mažumą padrikos, o kai kurie argumentai paplaukę. Už tai atsiprašau ir nuolankiai priimsiu bet kokią kritiką. Šitą rašliavą išprovokavo ne racionalūs padūmojimai, o akimirkos emocija. Nuotraukoje – Sūduvos sakalų tribūna 2010 metų sezono pradžioje.  


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 021 hits