Archive for the 'Tribūnos' Category

Kas sakė, kad Lietuvos futbole nieko įdomaus nevyksta?

2014-128

2014-129

2014-127

2014-121

2014-122

2014-123

2014-124

2014-125

Kaip rusai Ukrainos futbolą tvarkė

2014-20Sekmadienio rungtynėse Pietų IV dėkoja prisidėjusiems prie jų organizuotos paramos  Kijevui. 

Tekstą, kurį rastite žemiau lipdžiau chaotiškai ir skubotai. Pradėjau jį, berods, penktadienio naktį ar šeštadienį, netyčia aptikęs ukrainietišką straipsnį apie atnaujinamą šios šalies futbolo čempionatą.

Kaip visada, pradėjus klaidžioti interneto platybėse, pasirodė krūvos faktų, straipsnių ir šiaip visokios informacijos. Be to ir įvykiai keitė vienas kitą realiu teksto rašymo metu. Sėdęs prie jo šiandien, supratau, kad pusę surašytų dalykų turėčiau taisyti, nes per naktį ir dieną pasikeitė ir nemažai aplinkybių ir mano paties turimos informacijos kiekis. Akimirkai susimąstęs, nusprendžiau nieko netaisyti, nepildyti ir neperrašinėti. Mat supratau, kad jei imsiu tai daryti, niekada šito straipsniuko nepabaigsiu. Todėl jį tiesiog pratęsiau nuo tos vietos, kurioje buvau sustojęs vakar.

Tad iš anksto atsiprašau už bardakišką stilių ir vinguriuojančią minčių eigą, už faktines klaidas, už teiginius, kuriems pagrįsti nespėjau rasti faktinių argumentų. Jei kažką supainiojau – drąsiai pataisykite komentaruose. Atiduotu jums tekstą tokį, koks jis yra – su visais trūkumais – nes ryt-poryt jį reikėtų jau fundamentaliai perrašyti iš naujo.

>

Korumpuoti tarptautinių ir vietinių sporto organizacijų vadovai mėgsta giedoti giesmelę apie tai, kad sportas ir politika – nesuderinami dalykai. Deja, nuo to laiko, kai Adidas įkūrėjo sūnus pavertė tarptautinį sportą milijardus uždirbančia verslo mašina, santykių su politika tarptautinis sportas niekaip negali išvengti. Kalba tokiu atveju dažniausiai eina apie Olimpines žaidynes ir futbolą. Tarptautinis sportas tapo didesnę dalį mūsų planetos žmonių dominančiu reikalu (bent jau tų, kurie žino, kas yra televizorius), todėl jis yra puikus masių valdymo įnagis. Šiuolaikiniai politikai nėra tokie kvaili, kad po ranka gulinčiu įrankiu nesinaudotų.

Deja, minėti korumpuotų sporto organizacijų atstovai apie sporto ir politikos nesuderinamumą ima šnekėti tuomet, kai patys įsipainioja į nelabai malonius santykius su dar labiau pagedusiais politikais bei atstovaujamomis šalimis, o blaivesnė pasaulio visuomenių dalis ima tokiais santykiais piktintis ir reikalauja griebtis politinių veiksmų. Šiandienos įvykių kontekste gerokai dvokia Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimas atiduoti Olimpinių žaidynių organizaciją Rusijai. Kaip visada, po rimtosios Olimpiados, ten pat Sočyje vyko ir parolimpinės žaidynės. Nors jos – niekam neįdomios ir informacijos apie tai buvo labai mažai, tačiau jos vyko tuo metu, kai Rusija okupavo dalį Ukrainos. Ir kaip gi draugiškoji olimpinė dvasia dera su tiesmuka karine okupacija? Tarptautinio olimpinio komiteto nuomonė būtų įdomi. Beje, mūsiškiai olimpiniai biurokratai irgi tyli šiknas įtraukę – matyt ir jiems atrodo, kad olimpinės žaidynės gali vykti šalyje, vykdančioje atvirą karinę agresiją. Juk politika ir sportas neturi nieko bendro.

Ukrainiečių parolimpinė rinktinė bandė protestuoti. Žaidynių atidarymo parade važiavo tik vienas Ukrainos rinktinės narys. Tačiau dabar tai jau niekam neberūpėjo. Bausti ukrainiečių nedrįso ir olimpiniai biurokratai, kurie didžiosios olimpiados metu uždraudė ukrainiečiams pasirodyti su juodais raiščiais ant rankų, turėjusiais pagerbti Kijeve žuvusių žmonių atminimą.

2018 metais Pasaulio futbolo čempionatas vyks Rusijoje. Kol kas negirdėti, kad FIFA svarstytų kaip nors šį sprendimą pakeisti. O galėtų. Žinant Rusijos ambicijas, galimybė prarasti Pasaulio futbolo čempionatą ko gero būtų rimtesnis argumentas nei ekonominės sankcijos. Aišku, ir be Rusijos FIFA turi problemų. Mat Kataras, Pasaulio čempionatą organizuosiantis 2022 metais jau pradėjo pasirengimo darbus, kuriems naudoja tūkstančius vergų iš neturtingų Azijos šalių. Tarptautinės organizacijos praneša, kad vien pernai futbolo čempionato statybose žuvo 185 darbininkai iš Nepalo. Šios organizacijos taip pat spėja, kad kol Kataras pabaigs stadionų ir infrastruktūros darbus, tokių vergų-pražuvėlių bus apie 4000. Et, bet ką aš čia. Juk sportas ir šiuolaikinė vergovė – neturi nieko bendra.

>

Praeitą savaitgalį prasidėjo Ukrainos futbolo čempionato pavasarinė dalis. Prieš futbolui grįžtant į stadionus, visus kankino du klausimai. Pirmas – ar nebankrutuos Charkovo Metalistas. Mat šio klubo savininkas Serhiy Kurčenko yra tarp tų, kurių sąskaitas Europos Sąjungos šalys šaldė už pernelyg didelį vaidmenį Janukovičiaus “šeimoje”. Kai įvykiai Kijeve pernelyg įkaito, Kurčenko spruko iš Ukrainos. Antras klausimas – kas bus su dviem komandom iš Krymo, lošiančiom Ukrainos aukščiausioje lygoje? Penkiolikos komandų čempionate PFC Sevastopol užima aštuntą vietą, o Simferopolio Tavrija – penkioliktą.

Kalbėta apie tai, kad bent jau Tavrijos savininkai buvo spaudžiami Ukrainos čempionato nebetęsti. Nerimaudamas dėl žaidėjų saugumo, klubas vis tik nutarė žaisti ir pats pasiūlė namų rungtynes su Kijevo Dinamo perkelti į… Kijevą. Į Kijevą komanda atvažiavo ir pralošė. Sevastopolis pralošė Dnepropetrovske.

O kas bus toliau? Kas bus toliau – pamatysime jau šį savaitgalį, nes jo metu, kaip ir Lietuvoje, Ukrainoje turėtų nutikti eilinis čempionato turas. Sevastopolis turėtų namie priimti Charkovo Metalistą, o Tavrija svečiuose lošti su visus legionerius (dėl politinės situacijos) praradusiu Čiornomoretsu.

Logiškai mąstant, šiems dviems klubams tęsti Ukrainos čempionato neturėtų būti leista (jei jau lėktuvų iš Ukrainos Krymas neįsileidžia). Greičiausiai Putinas ir šį savaitgalį nebūtų to leidęs, tačiau, kaip žinia, ir be futbolo turėjo pakankamai reikalų. O gal nenorėjo žmonių erzinti.

Tačiau šį klausimą mažajam mušeikai vis tik reikės išspręsti. Nepaisant to, kad jo kariuomenė be jokio pasipriešinimo okupavo gabalą kaimyninės šalies, karinio futbolo reikaluose Putinas nuo ukrainiečių kol kas gauna į vienus vartus. O žmogui, iškovojusiam savo šaliai teisę rengti Pasaulio futbolo čempionatą, toks prastas pasirodymas Ukrainos futbolo reikaluose turėtų būti nemalonus.

>

Kad ir kaip galėtų pasirodyti keista pašaliniam stebėtojui, rusams tenka pykti ne ant futbolo klubų ir jų turtingų savininkų, o ant tų klubų aktyviausių gerbėjų. Ultros ypač aktyviai dalyvavo pastarųjų mėnesių įvykiuose. Ir jei mūsiškiams žurnaliūgoms ši tema nepasirodė įdomi (be vienos kitos išimties), tai vakarų žiniasklaida (BBC ir t.t.) ne kartą pažymėjo išskirtinį futbolo ultrų vaidmenį Ukrainos revoliucijoje.

Mes, Marijos Žemės gyventojai, daugiausiai galėjome išgirsti apie Kijevo Dinamo ultras ir už tai reikia padėkoti Pietų IV, su kijeviečiais artimai bendraujantiems ir pora mėnesių finansinę paramą Maidano kovotojams rinkusiems. Teko skaityti, kad šiuo būdu į Ukrainą iškeliavo virš 15 000 litų. Beje, savaitgalį ir lietuviškam Feisbuke galėjome pamatyti nuotrauka, kurioje buvo nupaveiksluota jau kijeviečių padėka lietuviams, parodyta per minėtas sekmadienio rungynes su Tavrija.

Kad Maidaną rėmė Kijevo ir Vakarų Ukrainos ultros – nieko nuostabaus. Keista būtų jei būtų kitaip. Kažin ar Putinas galėjo tikėtis kitokios reakcijos šiame regione. Tačiau Maidano pusėn stojo ir rytinių miestų organizuoti futbolo mylėtojai.

Žymiausias Donetsko Šachtioro atvejis, apie kurį net ir mūsiškėje žiniasklaidoje buvo užsiminta. Kovo 2 dieną pagrindiniame Kijevo stadione įvyko “Vienybės” rungtynės, kuriose susitiko Kijevo Dinamo ir Šachtioro ultros. Rungtynės baigėsi lygiosiomis, o jose apsilankė ir viena kita ukrainietiško futbolo žvaigždė. Čia galite apie tai filmuką pažiūrėt.

Panašų pratimą Šachtioras atliko ir su Charkovo Metalisto ultromis. Nesu didelis ultrų santykių žinovas, tačiau ir elementaraus sveiko proto pakanka, kad suprastum, ką reiškia tokios rungtynės – ultros perlipo per fundamentalias savo bendruomenių vertybes tuomet, kai atsirado tikslų, didesnių už klubo reikalus (pasirodo, būna ir taip).

Tuomet, be abejo, juoką kelia Putino propagandistų mėginimas tokiai sąjungai pasipriešint. Kai Šachtioro klubo vadovybė viešai stojo Kijevo, o ne Maskvos pusėn, Donetske buvo sudeginta klubo vėliavų ir teigta, jog tai atliko savi ultros. Tačiau tik budulis gali patikėt, jog tokioms organizacijoms kaip ultrų bendruomenės priėmus bendrą sprendimą, gali būti alternatyvių nuomonių. Alternatyvią nuomonę palaikantys jau nebėra tos bendruomenės nariai.

Štai čia galima būtų pagalvoti, kiek įtakos klubų pozicijai apie dabartinę Ukrainos situaciją įtakos turi aiškiai ir seniai pareikšta jų ultrų nuomonė. Netgi Simferopolio Tavrijos ultros padarė viešą pareiškimą, kuriame kvietė šio klubo fanus susilaikyti nuo dalyvavimo “tituškų” veikloje.

Tokioje šalyje kaip Ukraina ultros yra pakankamai stipri jėga. Organizuota, vieninga, puikiai išmananti rimtesnius gatvės reikalus ir tradiciškai puoselėjanti nelabai draugiškus santykius su jėgos struktūromis. Ir jų yra ne dešimtys kaip Lietuvoje, o tūkstančiai. Tokiose situacijose, kokioje šiandien yra Ukraina, minėtų organizacijų energija yra sėkmingai nukreipiama ne tik tai bendruomenei, bet ir visuomenei naudingam darbui. Ukrainos ultros, dalyvaujantys kare, nėra pirmi, nebus jie ir paskutiniai. Iki jų buvo Balkanai, net Egipto revoliucijos metu apie ultrų įtaką buvo šnekos (apie tai – čia ir čia). Kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių. Iš šios temos galima laisvai storą straipsnį suraityt, tačiau tai nėra mano tikslas šį kartą, todėl į tą mišką ir neisiu.

>

Tuo tarpu Ukrainos futbole reikalai keičiasi kone kasdien – jie keičiasi man berašant šį varganą straipsniuką. Dar vakar (tai yra, sekmadienį, absurdiškojo referendumo dieną) Simferopolio Tavrija Kijeve žaidė su Dinamo. O jau šiandien (tai yra, pirmadienį) klubo direktorius prakalbo apie norus palikti Ukrainos čempionatą ir jungtis prie rusiškos lygos. Prakalbo ne kam kitam, o legendiniam leidiniui Sovetski Sport. Rusiškam, be abejo. Ponas direktorius, be abejo, norėtų žaisti rusų Premier lygoje ir galvoja, kad jo klubas tokios pagarbos nusipelnė. “Juk Tavrija, – sako jis, – pirmoji Nepriklausomos Ukrainos čempionė”. Kaip šis faktas gali pasitarnauti klubo nuopelnams Rusijoje suprasti gali tik jis pats ir Putinas. Tiesa, Tavrija planuoja užbaigti šį čempionatą Ukrainoje ir tik kitame sezone galvoti apie persikėlimą į Rusiją. Tuo tarpu Sevastopolio klubo atstovai šį klausimą komentuoti atsisakė.

Tavrijos planai skamba visai optimistiškai. Vis tik Tavrija yra kiauras Ukrainos čempionato autsaideris, tad šuolis į galingesnę Rusijos aukščiausiąją lygą būtų riebus pliusas. Lygiai kaip ir visokių Zenitų bei Spartakų kelionės į Krymą lošti čempionato rungtynių. Tokia Tavrija, kokia ji yra dabar, Rusijoje būtų dar didesnė patrankų mėsa. Tačiau – ką gali žinoti – gal bus sugalvota pagaminti dar vieną rusiškos “tautų draugystės” pavyzdį, panašų į Anži klubą iš Dagestano, kito problemiško regiono. Nors šiandien Anži smurgso paskutinėje rusų lygos vietoje, tačiau ne taip seniai švaistėsi milijonais ir gabeno į Dagestaną galingus futbolo vardus.

Klausimų teks išspręsti krūvą. Būsimas Krymo statusas vis dar neaiškus. Formaliai, kiek pamenu, Putinas atmeta tiesmuką Krymo integravimą į Rusijos sudėtį. Tokių pseudonepriklausomų, tik Rusijos pripažintų pusiauvalstybių yra ir daugiau. Savo futbolo čempionatą rengia Abchazija, tačiau kadangi pasaulis jos kaip valstybės nepripažįsta, tai ir klubai tegali lošti tarpusavyje. Pietų Osetija savo čempionato neturi. O štai Padniestrės (ir vėl – vienintelės Rusijos pripažintos ir “saugomos”) klubai ramiausiai sau dalyvauja Moldovos čempionate. Šiuo metu Europos lygos grupiniame turnyrne žaidžiantis Tiraspolio Šerif klubas – daugkartinis Moldovos čempionas.

Žodžiu, braižyti galima visokiausias schemas. Ir jei Simferolpolio klubui tos schemos gal ir patinka, tai kažin ar panašus kelias būtų priimtinas rimtesniems Ukrainos klubams. Pavyzdžiui, Donecko Šachtiorui. Šio klubo savininkas, Ukrainos oligarchas ir buvusio Ukrainos prezidento draugas Rinatas Achmetovas puikiai supranta, kad lošti Rusijoje Šachtiorui neapsimoka, nes UEFA Čempionų lygą pasiekti yra žymiai paprasčiau per Ukrainos čempionatą, kuriame ir šiais metais Donecko klubas lyderiauja. Akivaizdu, kad norint laimėti Rusijos čempionatą, reikėtų rimtesnių investicijų. O ir patys rusai kažin ar tokį akibrokštą leistų. Tad nieko nuostabaus, kad Šachtioro šeimininkai kritikuoja Rusijos veiksmus ir šnekų, panašių į Tavrijos direktoriaus nevarinėja. Achmetovas netgi priėmė Šachtioro stadione Donecke besilankantį Vitalijų Kličko, aptarė reikaliukus ir apie informavo atskiru pranešimu. Jis puikiai suprantu, kad Donetskui atsidūrus Krymo stiliaus padėtyje, gerokai susitrauktų ir jo, ir jo valdomo klubo reikšmė bei įtaka. Taip kad vieną turtingiausių pasaulio žmonių galimybė tapti Rusijos piliečiu kažin ar domina.

Beje, praeitą savaitę su pareiškimu išstojo ir Kijevo Dinamo prezidentas Igoris Surkisas. Tik jo šneka buvo kita. Mat jau senokai buvo sutarta, kad naujo Maskvos Spartako atidarymo rungtynes liepos pabaigoje šis klubas sužais būtent su Kijevo Dinamo. Dinamo gerbėjų nuomone, po pastarųjų savaičių įvykių šiame renginyje klubui nederėtų dalyvauti. Klubo prezidentas iš esmės gerbėjų pozicijai pritaria ir teigia esąs pasirengęs rengti reguliarius susitikimus su jais ir kartu apsvarstyti tiek šį, tiek ir kitus klausimus. Beje, Igoris Surkisas ir sezono atnaujinimui skirtą kalbą pradėjo ir baigė dailiais žodžiais, skirtais klubo aktyviausiems palaikytojams. “Klubas skolingas savo gerbėjams” – sakė jis.

>

Pirmadienį buvo pranešta apie dar du dalykus. Tą pačią dieną kaip ir referendumas Kryme, Sočyje vyko parolimpinių žaidynių uždarymas. Ukrainos rinktinė į šventinę eiseną ir vėl delegavo vieną žmogų, Liudmilą Pavlenko, kuri ir turėjo vežti Ukrainos vėliavą. Ant geltonų jos marškinėlių rusų ir anglų kalbomis buvo užrašytas žodis Taika. Žaidynių organizatoriai mėgino sukliudyti tokiai “provokacijai” ir bandė užrašus nuplėšti. Tuomet Liudmila pareiškė, kad be užrašų Ukrainos atstovo eisenoje apskritai nebus, ją užstojo ir kitų šalių sportininkai. Rusams teko nusileisti.

>

Taip pat pirmadienį britų Telegraph paskelbė gan miglotą straipsnį apie galimas FIFA ir UEFA sankcijas Rusijai. Straipsnyje buvo įvardyti kažkokia lobistų grupė, kuri sieks kelti klausimą apie Rusijos teisę rengti Pasaulio futbolo čempionatą. Grupės tikslas – spausti UEFA ir didžiuosius Vakarų Europos klubus permąstyti savo ekonominius santykius su Rusija.

Grupė iš Europos parlamento spustelėjo vokiečių Schakle 04 savaitgalio rungtynes sužaisti be savo seno rėmėjo vardo ant marškinėlių. Schalke 04 nuo 2007 metų reklamuoja ne ką kitą, o Gazpromą. Aišku, niekas nenustebo, kad vokiečių klubas minėtų lobistų prašymo neišgirdo. Kažin ar tokių šnekų klausys ir kitas solidus Gazpromo partneris – Londono Chelsea. O juo labiau – UFEA, sudariusi su rusų korporacija trejų metų Čempionų lygos rėmimo sutartį. Štai taip pašnekėjęs, britų žurnalistas ir pats abejoja, ar ši lobistinė kampanija pasieks kokių nors apčiuopiamų rezultatų. Juk sportas ir politika neturi nieko bendro, ar ne?

>

Pabaigai siūlau patyrinėti visai neblogą svetainę – Futbograd. Rašo ten britai, tačiau specializuojasi buvusios Sovietų Sąjungos šalių futbole. Aš šią svetainę užtikau tuomet, kai mano tekstas jau buvo baigtas, todėl kalnai joje esančios medžiagos čia, deja, liko neatspindėti. Galit ją, tą medžiagą, atspindėti patys.

Apie tai, kodėl reikia neiti į rinktinės rungtynes

Priežačių krūva ir žmonės jau seniai pasakoja apie tai, kodėl „jau šį kartą“ tai tikrai neis žiūrėti kaip Lietuvos futbolo rinktinė pradės eilinį atrankos ciklą.

Tie žmonės sako, kad neis penktadienio vakarą į stadioną, nes bilietai baisiai brangūs. Sako, kad nei Lietuvos, nei Slovakijos rinktinės tokių pinigų nėra vertos. Nors… jeigu jau taip sakoma, vadinasi Lietuvos rinktinė jiems apskritai nerūpi. Juk sekant šia logika išeitų, kad pinigus būtų galima mokėti jei atvažiuotų ispanai ar italai. Lietuvos rinktinė šioje logikoje lieka statistės vietoje.

Dar tie žmonės kalba apie tai, kad lietuviško futbolo lygis žemas – „juk pralošė Liuksemburgui ar Lichtenšteinui, ar kažkam panašiam“. Taip pat šie žmonės labai mėgsta pakalbėti apie tai, kad futbolan neina, nes lietuviškas futbolas korumpuotas ir skandalingas lyg koks trečią parą trunkantis giminių balius. O pastarųjų dienų skandalai tapo paskutinėmis vinimis, kurias jie su pasitenkinimu suvarė į Lietuvos futbolo karstą. „Jau dabar – tai tikrai ne“ – šaukia jie.

Tačiau šiose iš pirmo žvilgsnio teisingose kalbose trūksta vieno esminio elemento. Jose pilna kvedarų, varanavičių, romanovų, sacharukų ir kitų spalvingų personažų. Tačiau jose nėra futbolo. Tai kaip čia dabar išeina? Kur dingo futbolas?

Štai čia ir yra visa esmė. O ji – paprasta kaip trys centai.

Penktadienio vakarą reikia eiti į stadioną, nes tos 90 minučių, kurias Lietuvos rinktinė praleis aikštėje neturi nieko bendro nei su kvedarais, nei su federacijomis ar kokiomis kitomis futbolo biurokratijomis. Neturi nieko bendro su skandalais, nepastatytais stadionais ir pagiežingais laikraščių straipsniais. Net su bilietų kainomis jos neturi nieko bendra. 

Tai yra 90 minučių švaraus futbolo. Nepriklausomai nuo to, kaip rungtynės pasibaigs. Pusantros valandos, kai gali išjungt tikrovę ir išgyvent dramą, kurią rinktinių rungtynės saviems gerbėjams dovanoja nuo pat futbolo atsiradimo laikų. Visame pasaulyje. Lietuvoje – taip pat.

Dar daugiau. Nesvarbu, kiek tokios rungtynės kainuoja, yra verta mokėti pinigus. Rinktinių rungtynės yra ypatingas nutikimas visuomenių gyvenime. Jos suteikia nuostabią progą bent 90 minučių pabūti ne savo komandos, o savo šalies gerbėju ir pasidžiaugti nuoširdžiu patriotizmu, neužterštu partinėmis rietenomis ir pasidalijimu į visokius –izmus išpažįstančias grupeles. Pusantros valandos, kai gali švariai jaustis esąs lietuvis ir nesirūpint dėl to, ką toks jausmas reiškia šiuolaikinių ideologijų voratinklyje.

Aš eisiu į stadioną kaip sykis dėl to, kad man nusibodo federacijos krečiamos nesąmonės. Nusibodo ryte laikraštyje rasti istoriją apie eilinį futbolo biurokratų ir jų pakalikų žygį. Futbolas žaidžiamas ne teismuose, kabinetuose ar laikraščių puslapiuose. Jis lošiamas aikštėje.

Rungtynes pradedantis teisėjo švilpukas išjungia visas nesąmones ir lieka tik futbolas. O ką apie rungtynes prisiminsim, priklauso net ne nuo rinktinės, o nuo mūsų pačių. Štai todėl ir kartoju gražiausią Europos čempionato akimirką, kai airiškos tribūnos pakeitė nieko ypatingo aikštėje neparodžiusią savo rinktinę.

Radijo naujienos

Naujienos paprastos – jūsų godotintas metraštininkas susilaukė garbės būti pakviestas į Pietų IV tiesioginę radijo laidą per radiją Sart FM. Kalba bus klasikinė – apie lietuviško futbolo šiandienos godas, nelabai pilnus stadionus ir miglotą ateitį. Taip kad kviečiu įsijungti radijo imtuvus – laida prasidės šiandien (antradienį) 19 valandą. Daugiau info – Start FM svetainėje.

Alchašai ultros ir pižonai iš centrinės

Šio sezono klasika – žali Pietų IV dūmai.

Įžanga. Dažnokai taip nutinka – po rungtynių su Žalgiriu kažkaip lyg netyčia visada išsivynioja paralelinė diskusija apie palaikymo subtilybes. Senais gerais laikais šnekų šia tema dar išprovokuodavo FBK ultrų viešnagė, tačiau mūsų dienomis tik Pietų IV šiame bloge sukelia gan aštrių ginčų apie palaikymo centrinėje ir ultrų tribūnoje panašumus ir skirtumus. Čia, taip sakant, mėginau nevykusiai pajuokauti. Šiose diskusijose niekada nėra kalbama apie „panašumus“. Tik apie „skirtumus“.

Nuo pat tų dienų, kai grįžau į futbolą, mane ši priešprieša stebino. Aš nesupratau ir dabar nesuprantu, kodėl toje pačioje futbolo šventėje dalyvaujantys, tačiau skirtingose stadiono pusėse įsikūrę žmonės negali sutarti? Arba, tiksliau tariant, dabar jau suprantu, kodėl taip yra, tačiau nė nesiruošiu šių nesutarimų pateisinti.

Kadangi po rungtynių su Žalgiriu apie komandų palaikymą buvo daugiau kalbėta nei apie žaidimą, galvoju, duosiu dar vieną progą visiems mums užkabinti šią ypatingai sudėtingą klausimą.

Suprantu, kad šis mano bandymas greičiausiai užtrauks ant mano galvos prakeiksmus ir iš vienos, ir iš kito pusės, tačiau jei norėsite dalyvauti diskusijoje, paprašysiu tai daryti „į temą“ (pareiškimas„jie lochai ir nieko nesupranta“ toks nėra). 

Tikslas. Šiuo rašiniu norėčiau įrodyti, kad konfliktas (dažniausiai kovojama žodžiais internete) tarp ultrų ir centrinės tribūnos lankytojų yra mitas. Konflikto negali būti, nes futbolas Lietuvoje nėra vakrietiškas verslo spektaklis ir žmonių į stadionus ateina mažai. Trumpai tariant, žmogus, kuris Marijos Žemėje eina į stadioną žiūrėti lietuviško futbolo, nepriklausomai nuo to, kurioje tribūnoje jis sėdi, eina vardan palaikomos komandos, o ne dėl „gražaus futbolo“, kurį rodo telikai, o ne lietuviški stadionai. Vadinasi, jis – teisingas, tadicinis futbolo gerbėjas, žiūrintis futbolą ne dėl mados ar kitų pašalinių priežasčių.

Konflikto turinys I: ultrų įvaizdis pižono akimis. Ultros – prasigėrę ir agresyvūs chuliganai, geriausiai tinkami vaikams gasdinti. Bedarbiai ir padugnės. Geriausiu atveju – neonaciai ir rasistai. Visuomenės atliekos, taip sakant.

Atvirai pasakius, nelabai įsivaizduoju iš kur toks vaizdelis yra trauktas. Greičiausiai tai yra klasikinis „nepažįstamo ir nežinomo“ demonizavimo atvejis – kai tūlas pilietis kažko nesupranta, jis yra linkęs tam nesuprantamam suteikti negatyvių savybių. Taip yra tiesiog lengviau – neigti ir niekinti tai, ko nesupranti. Spėčiau, toks stereotipas yra suformuotas pranešimų apie kokių nors lenkų ar rusų futbolo chuliganų žygius. Jeigu jie taip elgiasi – tai ir visi kiti (įskaitant Lietuvos ultras) turėtų būti tokie pat.

Tačiau incidentų Lietuvos ultrų gyvenime labai mažai. Pora kartų per sezoną – tai tikrai nėra tas kiekis, kuris leistų daryti aukščiau pateiktas išvadas. Palangoje per vieną savaitgalį eiliniai Lietuvos piliečiai pridirba daugiau, nei ultros per pora sezonų. Būtų tas pats surašyti visų Palangoje areštinėn patekusių piliečių gimtuosius miestus ir tą, iš kurio sanatorijos chuliganų yra daugiausiai, paskelbti girtuoklių ir mušeikų sostine. Tokios nesąmonės daryti niekam į galvą nešauna, tai kodėl lygiai taip pat be jokios racionalios priežasties yra demonizuojami ultros?

Konflikto turinys II: pižonas ultrų akimis. Dauguma centrinės tribūnos lankytojų – nieko futbole neišmanantys kaimiečiai, kuriems rūpi tik viena – nusipirkti kvykiančią dūdelę ir visas rungtynes gliaudyti semkes. Tai – lyg žemesnės evoliucijos stadijos padarai, kurie visiškai neišmano, kaip reikia elgtis futbolo rungtynių metu (šį meną, be abejo, yra įvaldę tik ultros). Pižonai – pašaliniai ir atsitiktiniai dundukai, kurių vienintelė misija – trukdyti ultroms „teisingai“ palaikyti mylimą komandą. Atvirai pasakius, geriau jų apskritai nebūtų. Tegul eina jie velniop.

Panašu, kad ultros elgiasi lygiai taip pat kaip ir užriestanosiai iš centrinės – šneka ir demonizuoja tai, ko nežino. Juk lygiai taip pat kaip retas „pižonas“ yra buvęs ultrų tribūnoje, taip ir dauguma ultrų centrinėse tribūnose niekada nesilanko. Todėl abi pusės ir nesupranta, kad dauguma stadiono lankytojų čia ateina vedini vieno tikslo – būti kartu su komanda. Išimtys visada egzistuoja, tačiau apie jas neketinu kalbėti, nes išimtys, kaip byloja liaudies išmintis, tik patvirtina taisyklę, o ne ją paneigia.

Žalgiris – Sūduva: centrinės tribūnos pasiūlymas jos manymu traumą simuliuojančiam futbolininkui.

Ką ultros turėtų suprasti apie centrinę tribūną? Jie turėtų suprasti elementarų dalyką – didžiulis procentas lietuviškų stadionų lankytojų kartu su komanda čia būna taip pat dažnai, kaip ir ištikimiausieji – ultros. Taip, šie žmonės dėl įvairiausių priežasčių komandą palaiko kukliau ir ne taip triukšmingai, tačiau jie – tokie pat ištikimi komandos palydovai jau daugybę metų.

Vienintelis parametras, kuriuo skiriasi ultros nuo šių žmonių yra nuolatinis ultrų keliavimas paskui komandą jai žaidžiant svečiuose. Tačiau reikia suvokti, kad taip yra tik dėl vienos priežasties – Lietuvoje nėra tokios tradicijos – nulėkti į kitą miestą pažiūrėt futbolo. Tačiau sakyti, kad važinėja tik ultros negali. Prieš kokius 6-7 metus Sūduvai lošiant su Žalgiriu centrinėje tribūnoje žmonių iš Marijampolės tikrai būdavo ne mažiau nei vilniečių. Lygiai taip pat ir Marijampolės stadiono centrinėje tribūnoje visada gali matyti „svetimų“, kai Sūduva lošia su Ekranu ar Tauru.

Man tik liūdna, kad tokių spontaninių judėjimų nemato ir nepalaiko patys klubai. Nes žmogus, kuris važiuoja iš Tauragės į Marijampolę pažiūrėti savo komandos žaidimo jau yra perlipęs į aukštesnę komandos palaikymo stadiją, kai komanda reiškia tiek, jog dėl jos gali paaukot pusdienį ir šiek tiek pinigo. Iš tokių žmonių labai lengva suformuoti ištikimų gerbėjų (ir tavo parduodamo futbolo produkto vartotojų) bazę.

Reikėtų suprasti dar vieną dalyką. Organizuotas komandos palaikymas visų rungtynių metu, kurį paprastai užtikrina ultrų grupės todėl ir vadinamas organizuotu, kad jį atlieka žmonės, kartu rungtynėse praleidžiantys daug laiko, vieni kitus žinantys ir „treniruoti“ būtent taip elgtis rungtynių metu. Kitose tribūnose, deja, kaskart susirenka vis kitas žmonių komplektas. Todėl jos ir tylėsnės, todėl spontaniškai susivienija kokiam trumpam ir chaotiškam veiksmui tik pačiuose karščiausiuose rungtynių taškuose.

Ir paskutinis dalykas. Ultroms reikia baigt aiškint visam pasauliui, kad vienintelis būdas tinkamai palaikyti komandą – būti ultrų tribūnoje. Pasaulis turi daugiau spalvų, o žmonėms tiesiog nepatinka, kai juos vadina pižonais. Tokia jau ta žmogiška prigimtis.

Ką centrinė tribūna turėtų suprasti apie ultras? Ji turėtų suprasti, kad pasaulis todėl ir gražus, kad jame pasitaiko pačių įvariausių dalykų. Ultros yra kraštutinis futbolo gerbėjų sparnas – radikaliausias, ryškiausiai demonstruojantis tai, kas būdinga kiekvienam į futbolo stadioną ateinančiam komandos gerbėjui. Ir vieni, ir kiti jaučia tą patį – tik centrinė tribūna tai išreiškia kukliai, o ultros – atvirai ir garsiai.

Todėl ir stadione jie tiesiog eina tiek, kiek norėtų eiti kone kiekvienas žiūrovas. Jūs manot, bet kuris komandos gerbėjas nenorėtų po įvarčio išbėgti į aikštę ir apsikabinti su žaidėjais? Po antrojo Žalgirio įvarčio centrinėje tribūnoje buvo nemažiau žmonių ant emocinio sprogimo slenksčio nei Pietų IV tribūnoje. Aš mačiau solidų vidutinio amžiaus vyrą, rungtynes žiūrėjusį su sūnumi, kuris po įvarčio lyg koks beprotis lakstė po savo eilę pamiršęs, kas jis toks ir kur jis yra. Ir aš nemačiau tą akimirko skirtumo tarp jo ir tarp tų Pietų IV vyriokų, kurie metėsi link aikštės. Tiesiog antrieji savo emocijas ir būsenas išreiškė atviriau, maksimaliai, be mažiausio kompromiso.

Centrinės tribūnos gyventojai taip pat turėtų suprasti, kad ultros yra paskutinis klubo batalionas, kuris niekada nepasiduoda. Labai dažnai tai yra žmonės, kurie tiesiogine šio žodžio prasme užtikrina klubo istorijos tęstinumą ir gyvybės palaikymą. Per pastaruosius metus mes iki soties galėjome tokio elgesio pavyzdžių prisižiūrėti. Apie Žalgirio ir FBK ultras čia net kalbėti neverta – jų pastangas gelbstint savo klubus mes puikiai žinome. Aš verčiau bakstelėčiau į Dainavos fanatikus, kurie išlaikė identitetą daugelį metų, nors jų klubas buvo iškeliavęs į dausas. Arba netgi į Atlanto ultras – eilinio žiūrovo akimis ko gero prasčiausios reputacijos, tačiau vis dar gyviems, nepaisant to, kad pastaraisiais metais, klubas šlitinėja į visas puses ir nudžiuginti jau nieko nebegali (pernai ir šiemet A lygoje Atlantas sulošė 55 rungtynes, iš kurių laimėjo 5, lygiom baigė 6, o visas kitas – prapylė. Tų visų kitų yra 44. Įmušė 36 įvarčius, o praleido – 175. Dabar turėtų būti aiškiau, kokio užsispyrimo reikia vaikščioti į tokios komandos rungtynes). Trumpai tariant, mes galime būti ultroms bent jau dėkingi už tai, kad jie šalia komandos bus netgi tuomet, kai nieko kito šalia jos nebeliks. Ultros – didžiulis kiekvienos komandos turtas.

Ir paskutinis dalykas. Žmonės iš centrinės turėtų nustot skaityti pamokslus apie tai, kokia turi būti „tikra“ ultrų tribūna. Reikia suprast, kad jokia subkultūra niekada nepriėmė ir nepriims „pašalinių“ patarimų. Tokia subkultūros prigimtis.

Tai ką dabar daryt? Aš ir neplanavau atrast būtų kaip sutaikyt ultrų ir centrinę tribūnas. Taikos ir nereikia. Vienintelis dalykas, kurio siekiau šiuo raštu buvo noras paskatint žmones dažniau naudotis vienu nuostabiu organu – smegenimis. Šio organo intensyvus naudojimas padės mums nepriimti susiformavusių stereotipų už gryną pinigą. Na ir kas, kad visiems žinoma „tiesa“ byloja, jog ultros – girtuokliai ir chuliganai, o centrinės tribūnos žvirbliai – saulėgražų gliaudytojai. Nereikia tikėti stereotipais. Reikia vadovautis savo galva. Tada gal bus lengviau pamatyti, kad visi mes sėdime toje pačioje valtyje. Ir visiems mums stadione rūpi vienas vienintelis elementarus dalykas – mūsų mylimų komandų pergalės.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,183,331 hits