Archive for the 'UEFA' Category

Kaip rusai Ukrainos futbolą tvarkė

2014-20Sekmadienio rungtynėse Pietų IV dėkoja prisidėjusiems prie jų organizuotos paramos  Kijevui. 

Tekstą, kurį rastite žemiau lipdžiau chaotiškai ir skubotai. Pradėjau jį, berods, penktadienio naktį ar šeštadienį, netyčia aptikęs ukrainietišką straipsnį apie atnaujinamą šios šalies futbolo čempionatą.

Kaip visada, pradėjus klaidžioti interneto platybėse, pasirodė krūvos faktų, straipsnių ir šiaip visokios informacijos. Be to ir įvykiai keitė vienas kitą realiu teksto rašymo metu. Sėdęs prie jo šiandien, supratau, kad pusę surašytų dalykų turėčiau taisyti, nes per naktį ir dieną pasikeitė ir nemažai aplinkybių ir mano paties turimos informacijos kiekis. Akimirkai susimąstęs, nusprendžiau nieko netaisyti, nepildyti ir neperrašinėti. Mat supratau, kad jei imsiu tai daryti, niekada šito straipsniuko nepabaigsiu. Todėl jį tiesiog pratęsiau nuo tos vietos, kurioje buvau sustojęs vakar.

Tad iš anksto atsiprašau už bardakišką stilių ir vinguriuojančią minčių eigą, už faktines klaidas, už teiginius, kuriems pagrįsti nespėjau rasti faktinių argumentų. Jei kažką supainiojau – drąsiai pataisykite komentaruose. Atiduotu jums tekstą tokį, koks jis yra – su visais trūkumais – nes ryt-poryt jį reikėtų jau fundamentaliai perrašyti iš naujo.

>

Korumpuoti tarptautinių ir vietinių sporto organizacijų vadovai mėgsta giedoti giesmelę apie tai, kad sportas ir politika – nesuderinami dalykai. Deja, nuo to laiko, kai Adidas įkūrėjo sūnus pavertė tarptautinį sportą milijardus uždirbančia verslo mašina, santykių su politika tarptautinis sportas niekaip negali išvengti. Kalba tokiu atveju dažniausiai eina apie Olimpines žaidynes ir futbolą. Tarptautinis sportas tapo didesnę dalį mūsų planetos žmonių dominančiu reikalu (bent jau tų, kurie žino, kas yra televizorius), todėl jis yra puikus masių valdymo įnagis. Šiuolaikiniai politikai nėra tokie kvaili, kad po ranka gulinčiu įrankiu nesinaudotų.

Deja, minėti korumpuotų sporto organizacijų atstovai apie sporto ir politikos nesuderinamumą ima šnekėti tuomet, kai patys įsipainioja į nelabai malonius santykius su dar labiau pagedusiais politikais bei atstovaujamomis šalimis, o blaivesnė pasaulio visuomenių dalis ima tokiais santykiais piktintis ir reikalauja griebtis politinių veiksmų. Šiandienos įvykių kontekste gerokai dvokia Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimas atiduoti Olimpinių žaidynių organizaciją Rusijai. Kaip visada, po rimtosios Olimpiados, ten pat Sočyje vyko ir parolimpinės žaidynės. Nors jos – niekam neįdomios ir informacijos apie tai buvo labai mažai, tačiau jos vyko tuo metu, kai Rusija okupavo dalį Ukrainos. Ir kaip gi draugiškoji olimpinė dvasia dera su tiesmuka karine okupacija? Tarptautinio olimpinio komiteto nuomonė būtų įdomi. Beje, mūsiškiai olimpiniai biurokratai irgi tyli šiknas įtraukę – matyt ir jiems atrodo, kad olimpinės žaidynės gali vykti šalyje, vykdančioje atvirą karinę agresiją. Juk politika ir sportas neturi nieko bendro.

Ukrainiečių parolimpinė rinktinė bandė protestuoti. Žaidynių atidarymo parade važiavo tik vienas Ukrainos rinktinės narys. Tačiau dabar tai jau niekam neberūpėjo. Bausti ukrainiečių nedrįso ir olimpiniai biurokratai, kurie didžiosios olimpiados metu uždraudė ukrainiečiams pasirodyti su juodais raiščiais ant rankų, turėjusiais pagerbti Kijeve žuvusių žmonių atminimą.

2018 metais Pasaulio futbolo čempionatas vyks Rusijoje. Kol kas negirdėti, kad FIFA svarstytų kaip nors šį sprendimą pakeisti. O galėtų. Žinant Rusijos ambicijas, galimybė prarasti Pasaulio futbolo čempionatą ko gero būtų rimtesnis argumentas nei ekonominės sankcijos. Aišku, ir be Rusijos FIFA turi problemų. Mat Kataras, Pasaulio čempionatą organizuosiantis 2022 metais jau pradėjo pasirengimo darbus, kuriems naudoja tūkstančius vergų iš neturtingų Azijos šalių. Tarptautinės organizacijos praneša, kad vien pernai futbolo čempionato statybose žuvo 185 darbininkai iš Nepalo. Šios organizacijos taip pat spėja, kad kol Kataras pabaigs stadionų ir infrastruktūros darbus, tokių vergų-pražuvėlių bus apie 4000. Et, bet ką aš čia. Juk sportas ir šiuolaikinė vergovė – neturi nieko bendra.

>

Praeitą savaitgalį prasidėjo Ukrainos futbolo čempionato pavasarinė dalis. Prieš futbolui grįžtant į stadionus, visus kankino du klausimai. Pirmas – ar nebankrutuos Charkovo Metalistas. Mat šio klubo savininkas Serhiy Kurčenko yra tarp tų, kurių sąskaitas Europos Sąjungos šalys šaldė už pernelyg didelį vaidmenį Janukovičiaus “šeimoje”. Kai įvykiai Kijeve pernelyg įkaito, Kurčenko spruko iš Ukrainos. Antras klausimas – kas bus su dviem komandom iš Krymo, lošiančiom Ukrainos aukščiausioje lygoje? Penkiolikos komandų čempionate PFC Sevastopol užima aštuntą vietą, o Simferopolio Tavrija – penkioliktą.

Kalbėta apie tai, kad bent jau Tavrijos savininkai buvo spaudžiami Ukrainos čempionato nebetęsti. Nerimaudamas dėl žaidėjų saugumo, klubas vis tik nutarė žaisti ir pats pasiūlė namų rungtynes su Kijevo Dinamo perkelti į… Kijevą. Į Kijevą komanda atvažiavo ir pralošė. Sevastopolis pralošė Dnepropetrovske.

O kas bus toliau? Kas bus toliau – pamatysime jau šį savaitgalį, nes jo metu, kaip ir Lietuvoje, Ukrainoje turėtų nutikti eilinis čempionato turas. Sevastopolis turėtų namie priimti Charkovo Metalistą, o Tavrija svečiuose lošti su visus legionerius (dėl politinės situacijos) praradusiu Čiornomoretsu.

Logiškai mąstant, šiems dviems klubams tęsti Ukrainos čempionato neturėtų būti leista (jei jau lėktuvų iš Ukrainos Krymas neįsileidžia). Greičiausiai Putinas ir šį savaitgalį nebūtų to leidęs, tačiau, kaip žinia, ir be futbolo turėjo pakankamai reikalų. O gal nenorėjo žmonių erzinti.

Tačiau šį klausimą mažajam mušeikai vis tik reikės išspręsti. Nepaisant to, kad jo kariuomenė be jokio pasipriešinimo okupavo gabalą kaimyninės šalies, karinio futbolo reikaluose Putinas nuo ukrainiečių kol kas gauna į vienus vartus. O žmogui, iškovojusiam savo šaliai teisę rengti Pasaulio futbolo čempionatą, toks prastas pasirodymas Ukrainos futbolo reikaluose turėtų būti nemalonus.

>

Kad ir kaip galėtų pasirodyti keista pašaliniam stebėtojui, rusams tenka pykti ne ant futbolo klubų ir jų turtingų savininkų, o ant tų klubų aktyviausių gerbėjų. Ultros ypač aktyviai dalyvavo pastarųjų mėnesių įvykiuose. Ir jei mūsiškiams žurnaliūgoms ši tema nepasirodė įdomi (be vienos kitos išimties), tai vakarų žiniasklaida (BBC ir t.t.) ne kartą pažymėjo išskirtinį futbolo ultrų vaidmenį Ukrainos revoliucijoje.

Mes, Marijos Žemės gyventojai, daugiausiai galėjome išgirsti apie Kijevo Dinamo ultras ir už tai reikia padėkoti Pietų IV, su kijeviečiais artimai bendraujantiems ir pora mėnesių finansinę paramą Maidano kovotojams rinkusiems. Teko skaityti, kad šiuo būdu į Ukrainą iškeliavo virš 15 000 litų. Beje, savaitgalį ir lietuviškam Feisbuke galėjome pamatyti nuotrauka, kurioje buvo nupaveiksluota jau kijeviečių padėka lietuviams, parodyta per minėtas sekmadienio rungynes su Tavrija.

Kad Maidaną rėmė Kijevo ir Vakarų Ukrainos ultros – nieko nuostabaus. Keista būtų jei būtų kitaip. Kažin ar Putinas galėjo tikėtis kitokios reakcijos šiame regione. Tačiau Maidano pusėn stojo ir rytinių miestų organizuoti futbolo mylėtojai.

Žymiausias Donetsko Šachtioro atvejis, apie kurį net ir mūsiškėje žiniasklaidoje buvo užsiminta. Kovo 2 dieną pagrindiniame Kijevo stadione įvyko “Vienybės” rungtynės, kuriose susitiko Kijevo Dinamo ir Šachtioro ultros. Rungtynės baigėsi lygiosiomis, o jose apsilankė ir viena kita ukrainietiško futbolo žvaigždė. Čia galite apie tai filmuką pažiūrėt.

Panašų pratimą Šachtioras atliko ir su Charkovo Metalisto ultromis. Nesu didelis ultrų santykių žinovas, tačiau ir elementaraus sveiko proto pakanka, kad suprastum, ką reiškia tokios rungtynės – ultros perlipo per fundamentalias savo bendruomenių vertybes tuomet, kai atsirado tikslų, didesnių už klubo reikalus (pasirodo, būna ir taip).

Tuomet, be abejo, juoką kelia Putino propagandistų mėginimas tokiai sąjungai pasipriešint. Kai Šachtioro klubo vadovybė viešai stojo Kijevo, o ne Maskvos pusėn, Donetske buvo sudeginta klubo vėliavų ir teigta, jog tai atliko savi ultros. Tačiau tik budulis gali patikėt, jog tokioms organizacijoms kaip ultrų bendruomenės priėmus bendrą sprendimą, gali būti alternatyvių nuomonių. Alternatyvią nuomonę palaikantys jau nebėra tos bendruomenės nariai.

Štai čia galima būtų pagalvoti, kiek įtakos klubų pozicijai apie dabartinę Ukrainos situaciją įtakos turi aiškiai ir seniai pareikšta jų ultrų nuomonė. Netgi Simferopolio Tavrijos ultros padarė viešą pareiškimą, kuriame kvietė šio klubo fanus susilaikyti nuo dalyvavimo “tituškų” veikloje.

Tokioje šalyje kaip Ukraina ultros yra pakankamai stipri jėga. Organizuota, vieninga, puikiai išmananti rimtesnius gatvės reikalus ir tradiciškai puoselėjanti nelabai draugiškus santykius su jėgos struktūromis. Ir jų yra ne dešimtys kaip Lietuvoje, o tūkstančiai. Tokiose situacijose, kokioje šiandien yra Ukraina, minėtų organizacijų energija yra sėkmingai nukreipiama ne tik tai bendruomenei, bet ir visuomenei naudingam darbui. Ukrainos ultros, dalyvaujantys kare, nėra pirmi, nebus jie ir paskutiniai. Iki jų buvo Balkanai, net Egipto revoliucijos metu apie ultrų įtaką buvo šnekos (apie tai – čia ir čia). Kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių. Iš šios temos galima laisvai storą straipsnį suraityt, tačiau tai nėra mano tikslas šį kartą, todėl į tą mišką ir neisiu.

>

Tuo tarpu Ukrainos futbole reikalai keičiasi kone kasdien – jie keičiasi man berašant šį varganą straipsniuką. Dar vakar (tai yra, sekmadienį, absurdiškojo referendumo dieną) Simferopolio Tavrija Kijeve žaidė su Dinamo. O jau šiandien (tai yra, pirmadienį) klubo direktorius prakalbo apie norus palikti Ukrainos čempionatą ir jungtis prie rusiškos lygos. Prakalbo ne kam kitam, o legendiniam leidiniui Sovetski Sport. Rusiškam, be abejo. Ponas direktorius, be abejo, norėtų žaisti rusų Premier lygoje ir galvoja, kad jo klubas tokios pagarbos nusipelnė. “Juk Tavrija, – sako jis, – pirmoji Nepriklausomos Ukrainos čempionė”. Kaip šis faktas gali pasitarnauti klubo nuopelnams Rusijoje suprasti gali tik jis pats ir Putinas. Tiesa, Tavrija planuoja užbaigti šį čempionatą Ukrainoje ir tik kitame sezone galvoti apie persikėlimą į Rusiją. Tuo tarpu Sevastopolio klubo atstovai šį klausimą komentuoti atsisakė.

Tavrijos planai skamba visai optimistiškai. Vis tik Tavrija yra kiauras Ukrainos čempionato autsaideris, tad šuolis į galingesnę Rusijos aukščiausiąją lygą būtų riebus pliusas. Lygiai kaip ir visokių Zenitų bei Spartakų kelionės į Krymą lošti čempionato rungtynių. Tokia Tavrija, kokia ji yra dabar, Rusijoje būtų dar didesnė patrankų mėsa. Tačiau – ką gali žinoti – gal bus sugalvota pagaminti dar vieną rusiškos “tautų draugystės” pavyzdį, panašų į Anži klubą iš Dagestano, kito problemiško regiono. Nors šiandien Anži smurgso paskutinėje rusų lygos vietoje, tačiau ne taip seniai švaistėsi milijonais ir gabeno į Dagestaną galingus futbolo vardus.

Klausimų teks išspręsti krūvą. Būsimas Krymo statusas vis dar neaiškus. Formaliai, kiek pamenu, Putinas atmeta tiesmuką Krymo integravimą į Rusijos sudėtį. Tokių pseudonepriklausomų, tik Rusijos pripažintų pusiauvalstybių yra ir daugiau. Savo futbolo čempionatą rengia Abchazija, tačiau kadangi pasaulis jos kaip valstybės nepripažįsta, tai ir klubai tegali lošti tarpusavyje. Pietų Osetija savo čempionato neturi. O štai Padniestrės (ir vėl – vienintelės Rusijos pripažintos ir “saugomos”) klubai ramiausiai sau dalyvauja Moldovos čempionate. Šiuo metu Europos lygos grupiniame turnyrne žaidžiantis Tiraspolio Šerif klubas – daugkartinis Moldovos čempionas.

Žodžiu, braižyti galima visokiausias schemas. Ir jei Simferolpolio klubui tos schemos gal ir patinka, tai kažin ar panašus kelias būtų priimtinas rimtesniems Ukrainos klubams. Pavyzdžiui, Donecko Šachtiorui. Šio klubo savininkas, Ukrainos oligarchas ir buvusio Ukrainos prezidento draugas Rinatas Achmetovas puikiai supranta, kad lošti Rusijoje Šachtiorui neapsimoka, nes UEFA Čempionų lygą pasiekti yra žymiai paprasčiau per Ukrainos čempionatą, kuriame ir šiais metais Donecko klubas lyderiauja. Akivaizdu, kad norint laimėti Rusijos čempionatą, reikėtų rimtesnių investicijų. O ir patys rusai kažin ar tokį akibrokštą leistų. Tad nieko nuostabaus, kad Šachtioro šeimininkai kritikuoja Rusijos veiksmus ir šnekų, panašių į Tavrijos direktoriaus nevarinėja. Achmetovas netgi priėmė Šachtioro stadione Donecke besilankantį Vitalijų Kličko, aptarė reikaliukus ir apie informavo atskiru pranešimu. Jis puikiai suprantu, kad Donetskui atsidūrus Krymo stiliaus padėtyje, gerokai susitrauktų ir jo, ir jo valdomo klubo reikšmė bei įtaka. Taip kad vieną turtingiausių pasaulio žmonių galimybė tapti Rusijos piliečiu kažin ar domina.

Beje, praeitą savaitę su pareiškimu išstojo ir Kijevo Dinamo prezidentas Igoris Surkisas. Tik jo šneka buvo kita. Mat jau senokai buvo sutarta, kad naujo Maskvos Spartako atidarymo rungtynes liepos pabaigoje šis klubas sužais būtent su Kijevo Dinamo. Dinamo gerbėjų nuomone, po pastarųjų savaičių įvykių šiame renginyje klubui nederėtų dalyvauti. Klubo prezidentas iš esmės gerbėjų pozicijai pritaria ir teigia esąs pasirengęs rengti reguliarius susitikimus su jais ir kartu apsvarstyti tiek šį, tiek ir kitus klausimus. Beje, Igoris Surkisas ir sezono atnaujinimui skirtą kalbą pradėjo ir baigė dailiais žodžiais, skirtais klubo aktyviausiems palaikytojams. “Klubas skolingas savo gerbėjams” – sakė jis.

>

Pirmadienį buvo pranešta apie dar du dalykus. Tą pačią dieną kaip ir referendumas Kryme, Sočyje vyko parolimpinių žaidynių uždarymas. Ukrainos rinktinė į šventinę eiseną ir vėl delegavo vieną žmogų, Liudmilą Pavlenko, kuri ir turėjo vežti Ukrainos vėliavą. Ant geltonų jos marškinėlių rusų ir anglų kalbomis buvo užrašytas žodis Taika. Žaidynių organizatoriai mėgino sukliudyti tokiai “provokacijai” ir bandė užrašus nuplėšti. Tuomet Liudmila pareiškė, kad be užrašų Ukrainos atstovo eisenoje apskritai nebus, ją užstojo ir kitų šalių sportininkai. Rusams teko nusileisti.

>

Taip pat pirmadienį britų Telegraph paskelbė gan miglotą straipsnį apie galimas FIFA ir UEFA sankcijas Rusijai. Straipsnyje buvo įvardyti kažkokia lobistų grupė, kuri sieks kelti klausimą apie Rusijos teisę rengti Pasaulio futbolo čempionatą. Grupės tikslas – spausti UEFA ir didžiuosius Vakarų Europos klubus permąstyti savo ekonominius santykius su Rusija.

Grupė iš Europos parlamento spustelėjo vokiečių Schakle 04 savaitgalio rungtynes sužaisti be savo seno rėmėjo vardo ant marškinėlių. Schalke 04 nuo 2007 metų reklamuoja ne ką kitą, o Gazpromą. Aišku, niekas nenustebo, kad vokiečių klubas minėtų lobistų prašymo neišgirdo. Kažin ar tokių šnekų klausys ir kitas solidus Gazpromo partneris – Londono Chelsea. O juo labiau – UFEA, sudariusi su rusų korporacija trejų metų Čempionų lygos rėmimo sutartį. Štai taip pašnekėjęs, britų žurnalistas ir pats abejoja, ar ši lobistinė kampanija pasieks kokių nors apčiuopiamų rezultatų. Juk sportas ir politika neturi nieko bendro, ar ne?

>

Pabaigai siūlau patyrinėti visai neblogą svetainę – Futbograd. Rašo ten britai, tačiau specializuojasi buvusios Sovietų Sąjungos šalių futbole. Aš šią svetainę užtikau tuomet, kai mano tekstas jau buvo baigtas, todėl kalnai joje esančios medžiagos čia, deja, liko neatspindėti. Galit ją, tą medžiagą, atspindėti patys.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

281

280

279

278

277

Daugiau nuotraukų

Statistika

  • 1,182,860 hits