Archive for the 'Užsienis' Category



World Cup: II serija

Taip jau gavosi, kad šį kartą tema – futbolas ir transportas. Štai jums du Pasaulio čempionatui skirti reklaminiai veiksmai, kurių metu rinktinių transporto priemonės buvo arba naikinamos, arba gražinamos.

Pirmiausia – prancūzų Adidas skyriaus performansas, kurio metu buvo grubiai ir tiesiogiai sunaikintas Prancūzijos rinktinės autobusas. Būtent šį autobusą Prancūzijos rinktinė naudojo praeito Pasaulio čempionato metu Pietų Afrikoje. Spėju, ne vienas dar pamenate, kad tas čempionatas Prancūzijai buvo išskirtinai nesėkmingas. Rinktinė pasižymėjo ne žaidimu, o vidiniais konfliktais. Iš pradžių už ginčus su treneriu namo buvo išsiųstas Anelka, o vėliau prieš “streikavo“ ir kiti žaidėjai. Konfliktus matė daugybė žmonių, nes kai kurie iš jų vyko atvirų treniruočių metu. Adidas nusprendė atlikti okultistinį autobuso sunaikinimą tam, kad ta blogoji praeito čempionato komandinė dvasia išnyktų ir Prancūzijos rinktinė į Braziliją iškeliautų vieninga ir pasirengusi pergalėms. Ar šis sportbačių gamintojo vudu ritualas prancūzams padės – pamatysime jau greitai.

2014-88

Kitas atvejis – linksmesnis. Visame pasaulyje žymus brazilų gatvės menininkų (tai yra, grafiti meistrų) duetas Os Gemeos (beje, kažkada lankęsis ir Lietuvoje) dirbo savaitę ir sunaudojo 1200 skardinių dažų tam, kad savo piešiniais padengtų visą Brazilijos rinktinės lėktuvą. Būtent juo brazilai skraidys po Pasaulio čempionato miestus. Dailininkai kalba, kad piešiniai ant lėktuvo simbolizuoja įvairiataučius ir įvairiaspalvius šios šalies gyventojus. O štai meno pardavėjai jau skaičiuoja, kiek tas lėktuvas kainuos po pasaulio čempionato, primindami, kad šių menininkų darbai aukcionuose pardavinėjami už šešiaženkles sumas. Visos nuotraukos – junior lago/UOL, skolinau jas iš designboom. Daugiau nuotraukų ir filmą apie projektą galite rasti čia.

2014-86

2014-852014-87

2014-89

World Cup: I serija

ESPN vaizdo klipas, skirtas Pasaulio čempionatui.

Iki Pasaulio čempionato dienos suskaičiuotos. Ir kuo dienų mažiau, tuo labiau pasaulio verslo galiūnai skuba pasinaudoti šia didinga proga ir pamėginti savo vardą pašildyti futbolo šlovės spinduliuose. O kadangi mūsų A lygoje paskelbtos poros savaičių paliaubos, galim ir mes ramiai tų verslo galiūnų darbais pasigrožėti.

Pradėsiu nuo specialiai šiam čempionatui sukurtų kiekvienos komandos plakatų, kuriuos į eterį neseniai paleidų amerikonų sporto televizija ESPN. Tokia štai toji televizija – ją savo namuose mato beveik 98 milijonai amerikonų. Žymios Niujorko reklamos agentūros Wieden + Kennedy patarta, ESPN nusamdė brazilų dailininką Crisvector, kuris ir sukūrė kiekvienai komandai po paveikslą. Čia jų sumečiau keletą, o visus galite apžiūrėti ESPN svetainėje. Beje, ten pat galite rasti ir Pasaulio čempionatui skirtą skyrelį, kuris man pasirodė visai neblogas – ypač komandų pristatymai. O dabar galit paspėliot – kur kokia komanda nupiešta ir kas per žaidėjai buvo parinkti kaip ryškiausios vienos ar kitos šalies žvaigždės.

world-cup-I

world-cup-II

world-cup-III

world-cup-V

world-cup-IV

world-cup-VI

world-cup-VII

world-cup-VIII

Putinas – Čempionų lygos nugalėtojas

2014-56Kadras iš filmo “Maskva ašaromis netiki“

Propaganda būna dviejų rūšių. Tiesmuka ir aukšto lygio. Tiesmukos propagandos “Made in Naša Raša” galėjome į valias prisižiūrėt pastaraisiais mėnesiais. Primityvi propaganda gaunasi tuomet, kai paimi vieną ir tą patį žmogų ir nufilmuoji su juo du reportažus. Viename jis – sužeistas Ukrainos miesto gyventojas, kitame – Ukrainoje sužeistas Vokietijos pilietis. Tuomet abu paleidi per teliką. O štai aukšto lygio propaganda nėra taip lengvai pastebima.

Pradėkime nuo senos istorijos. Buvo toks kultinis sovietinis filmas – “Maskva ašaromis netiki”. Filmas, kurį, anot legendos, Ronaldas Reaganas žiūrėjo 8 kartus prieš susitikimą su Gorbačiovu – “kad geriau pažintų rusišką sielą”. Šūdą jis pažino. Tiesiog gavo trigubą dozę aukščiausio lygio propagandos.

Beje, filmas visai neblogas – sukaltas pagal holivudinės melodramos vadovėlį. Ne šiaip sau jis tapo vienu iš trijų sovietinių filmų, gavusių Oskarą. Ne šiaip sau – tam jis ir buvo skirtas. Filme pasakojama paprastos tarybinės moterelės istorija – nuo studentės iki fabriko direktorės. Jokių marksų, leninų ar stalinų. Nors veiksmas vyksta Sovietų Sąjungoje 1950-1970. Toks buvo šio puikaus filmo tikslas – parodyti pasauliui humaniškąjį sovietinio režimo veidą. Šalį, kurioje gyvena normalūs žmonės, jie myli, susilaukia vaikų ir… lyg niekur nieko tampa fabrikų direktoriais. Graži istorija, skirta apgauti tuos, kurie Sovietų Sąjungą pažino tik iš vakarietiškų žurnalų ir laikraščių. Šis filmas – viena geriausių sovietinės propagandos operacijų. Jos sėkmė įrodo ta pati legenda apie kvailutį Reaganą.

Amerika šiam propagandos šedevrui Oskarą išrašė 1980. Ir štai tuomet viskas tampa aišku. Sovietų propagandistai suveikė puikiai, o amerikonų – pramiegojo klastingą kolegų dūrį. Vyresni piliečiai ko gero ir patys prisimins kontekstą. O jaunesniems priminsiu. 1979 metais prasidėjo Afganistano karas – šių metų pabaigoje sovietų kariai jau buvo Afganistane ir per kitus metus jį okupavo. 1980 metais įvyko ir Maskvos Olimpiada. JAV pareikalavo sovietų išvesti kariuomenę iš Afganistano ir kai tie atsisakė, nutarė Olimpiadoje nedalyvauti. JAV pavyzdžiu pasekė 65 šalys. Sovietai po ketverių metų nevažiavo į Olimpiadą Los Andžele. Jų rėmėjų buvo mažiau – šioje Olimpiadoje nedalyavo 17 šalių. Beje, du gudručiai – Iranas bei Albanija sugebėjo boikotuoti ir Maskvos, ir Los Andželo Olimpines žaidynes.

Štai tokiam kontekste pasirodė minėtas propagandinis filmas. Ačiū dievui, laikai tada buvo geri ir niekam net nekilo minčių taukšti apie tai, kad sportas ir politika – nėra susiję dalykai (tema, kurią šiais laikais taip mėgsta ir politikai, ir tarptautinių sporto federacijų biurokratai). Tais gerais laikais niekas neapsimetinėjo ir pusė pasaulio asmeniniu pavyzdžiu demonstravo, jog sportas yra vienas galingiausių propagandinės kovos ginklų. Net jei tai yra Olimpinės žaidynės – tautų ir valstybių draugystės simbolis.

Istorija sena, tačiau istorija visada padeda suprasti šiandieną. Rusija ir vėl kariauja. Ir kaip visada – keliais frontais. Ir šautuvais, ir propagandistų rankomis. Šiandien jau yra šnekama, jog Rusijos karinių pajėgų atnaujinimas nutiko ne per paskutinį pusmetį ar metus. Sakoma, kad Rusijos kariuomenė buvo rekonstruota po 2008 metų konflikto su Gruzija. Vieną iš galingiausių savo propagandos ginklų Rusija taip pat sukūrė ne šiemet. Dabar Rusija skina vaisiuos nuo medžio, kuris buvo pasodintas prieš dešimtmetį.

Tie, kas žiūri Čempionų lygą, manau, ne kartą matė Gazpromo logotipą ir stadionų reklaminiuose skyduose, ir ant kai kurių komandų marškinėlių. Galim būt tikri – Gazpromo logotipas skaisčiai švies ir Čempionų lygos finale. O kas yra Gazpromas? Dujų ir naftos įmonė priklausanti Rusijos vyriausybei. Šiandien Rusijos vyriausybė Gazpromo rankomis spaudžia Ukrainą grąsindamas užsukti dujų kranelius (balandžio pradžioje dujų kaina Ukrainai išaugo kone dvigubai, dėl to ukrainiečiai ir nenori mokėti), o Grazpromas lygina kostiumus planuodamas šventinę išvyką į Čempionų lygos finalą Lisabonoje. Tačiau Europos futbole ši valstybinė Rusijos įmonė pasirodė ne vakar ir ne pernai.

2014-59

Į futbolą Gazpromas koją rimčiau įkėlė dar 1999 metais, tapęs Sankt Peterburgo Zenito rėmėju. Kitais metais Rusijos prezidentu buvo išrinktas Putinas ir Gazpromas greitai sužydėjo. Putinas pakeitė įmonės vadovus naujas (vienas iš jų buvo šiandieninis Rusijos ministras pirmininkas Dimitrijus Medvedevas), o valstybinių įmonių verslo aplinką sutvarkė taip, kad Gazpromas greitai tapo viena galingiausių korporacijų pasaulyje. 2005 metais ji ir futbolo rimčiau ėmėsi – iš Zenito rėmėjo tapo klubo savininku, o pačiam klubui buvo iškeltas tikslas ne tik valdyti Rusijos čempionatą, bet ir pasirodyti tarptautinėje arenoje. Tai buvo įgyvendinta taip pat greitai – 2008 metaus Zenitas laimėjo UEFA taurę. Zenitas tapo turtingiausiu Rusijos klubu ir nuo to laiko šios šalies čempionatą laimėjo jau tris kartus. Tačiau Gazpromui tai buvo tik kelio į Europos futbolą pradžia. Maždaug tuo metu, kai Gazpromas įsigijo Zenitą Rusijos vyriausybė šią įmonę pavertė dujų eksporto monopolistu Rusijoje.

2007 metais Gazpromas tapo vokiečių FC Schalke 04 pagrindiniu rėmėju. Šnekama, kad šiam klubui rusų korporacija kasmet atriekia po 20 milijonų eurų. Ne paslaptis ir tai, kad FC Schalke 04 rėmėju Gazpromas tapo iškart po to, kai pasirašė 6 milijardų eurų vertės sutartį su keliomis Vokietijos kompanijomis apie dujų vamzdžio tiesimą tarp šių šalių Baltijos jūros dugnu. Ką reiškia rusiški pinigai vokiškame klube buvo parodyta 2011 metais, kai FC Schalke 04 nusprendė palikti vartininkas Manuel Neuer (kraustėsi į Miuncheno Bayerną). Tą bjaurų reikaliuką mėgino išspręsti ne kas kitas, o pats Putinas – vokiečių spauda rašė apie tai, kad Rusijos prezidentas ne tik davė nurodymus Gazpromui suteikti klubui papildomų lėšų žaidėjui išlaikyti, bet netgi pats asmeniškai šiuo klausimu skambino komandos vadovams.

2012 Vokietijoje pasklido šnekos ir apie tai, kad Gazpromas mėgina įsigyti patį Bayerną. Kalbėta, kad Gazpromo pasiūlymas stipriai viršijo sumas, kurias anksčiau klubui sumokėjo kiti du rėmėjai – 2002 metais Adidas (77 milijonai eurų už 9.1 procentus akcijų) ir 2009 metais Audi (90 milijonų eurų už tokį pat akcijų kiekį). Tačiau šį kartą šnekos ir liko šnekomis.

Tačiau Rusija ir Vokietija nėra vienintelės Gazpromo ir Rusijos Vyriausybės investicijos Europos futbole. 2010 metais Gazpromas nuo bankroto išgelbėjo legendinį Serbijos klubą – Belgrado Crvena Zvezda. Tačiau šis sandėris (klubas iš rusų gauna po 3 milijonus eurų per metus) yra gryna smulkmė, nors sandėrio trukmė – penkeri metai. Tokia maža, nostalgiška investicija, kurią greičiau paskatino klubo vardas, o ne dar didesnio matomumo Europos futbole argumentas.

Žaidžia du Gazpromo klubai. Reklama.

Žymiai rimtesnį paramos sandėrį Gazpromas pasirašė 2012 metų pabaigoje su Londono Chelsea. Nieko nuostabaus – juk šio klubo savininkas yra senas Rusijos valdovų draugas. Sumos, kuria Gazpromas pamalonino Londono klubą aptikti nepavyko, tačiau buvo kalbėta, kad ji gerokai palengvins klubo galimybes kultūringai apeiti UEFA diegiamo “Finansinio Fair Play” taisykles. Vienas iš šios “priemonės” tikslų yra apriboti begalines pinigų čiurkšles, kurias į jiems priklausančias komandas kasmet švirkščia kai kurie pasaulio turtingiausieji vyrai. Šis dokumentas riboja paties savininko investicijas, tačiau užsimerkia dėl tų pinigų, kuriuos klubams duoda rėmėjai. Kai kurie turtuoliai tuo ir naudojasi.  Taip pat kaip ir Vokietijoje ar Serbijoje, ir Anglijoje futbolo rėmimo projektai žengė koja kojon su Gazpromo verslo interesų plėtimų tose šalyse. Tačiau šio giganto ir jo atstovaujamos šalies poreikių augimą dar labiau simbolizuoja 2012 metais nutikusi Gazpromo finansinė draugystė su FIFA ir UEFA.

2012 metų liepą Gazpromas tapo oficialiu UEFA Čempionų lygos partneriu. Tų pačių metų rugsėjį jis tapo ir FIFA partneriu. Ši sutartis “dengia” visus FIFA renginius 2015-2018 metais, įskaitant ir 2018 metais Rusijoje turintį įvykti Pasaulio futbolo čempionatą (galvojant apie Rusijos valdžios investiciją į futbolą, šio projekto taip pat nederėtų – juk Gazpromo ir Rusijos vyriausybės pinigai eina iš tos pačios kišenės). Kalbama, kad šioms futbolo organizacijoms Gazpromas “paaukos” daugiau 150 milijonų eurų.

Ir dar viena skambi “smulkmena”. Šiais metais Gazpromas nusisamdė vokiečių futbolo lengedą Franzą Beckenbauerį, kuris tapo Gazpromo socialinio projekto “Futbolas už draugystę” prezidentu (kad ir kaip tai ironiškai šiandien beskambėtų). Na bet čia juk iš tikro smulkmė – Beckenbauerio honororas ko gero viršys išlaidas, kurių Gazpromas turės organizuodamas futbolo turnyrus vaikams iš Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Rusijos, Serbijos, Bulgarijos, Vengrijos, Slovėnijos ir Graikijos. Tingiu tikrinti, tačiau esu beveik tikras, kad toks keistas ir iš pirmo žvilgsnio nepagrįstas šalių parinkimas yra tiesiogiai susijęs su Gazpromo verslo interesais.

Gazpromas – Čempionų lygos rėmėjas. Reklama. 

Gerai, o dabar pažiūrėkime į kalendorių. Gegužės 25 dieną yra numatyti Ukrainos prezidento rinkimai. Čempionų lygos finalas – gegužės 24 dieną. Gazpromo remiamas vaikų futbolo turnyras finišuos Londone gegužės 24-26 dienomis. Štai taip Ukraina ir Rusija dar kartą susigrums karo ir propagandos lauke. Nežinau, gal ukrainiečiai apsižioplino sukergę Gazpromo remiamą Čempionų lygos finalą su savais rinkimais. O gal… Ligšiol Rusijai “sutapimų menas” sekėsi tiesiog idealiai. Referendumas Rytų Ukrainoje iškart po gegužės 9, pažadinusios tam tikrų žmonių reikalingus jausms. Būtinybė spręsti Krymo klausimą – iškart pasibaigus Sočio Olimpinėms žaidynėms. Nesvarbu, kas čia už ką atsakingas. Aišku tik viena – “europietiškas” Rusijos veidas juo labiau bus akentuojamas, kuo arčiau bus Čempionų lygos finalo diena. Kremlius gali tik graužti nagus dėl to, kad ispanai atėmė galimybę finale turėti rusišką klubą, kuris šių dienų įvykių kontekste galėtų pasirodyti dar rusiškesnis, nei yra iš tikro.

Beliko dar vienas niuansas. Prieš kokį mėnesį apie jį raštą buvau sukurpęs. Kaip ir buvo galima tikėtis Ukrainos futbolo čempionato ir jame lošiančių Krymo klubų klausimas ir toliau kybo ore. Čempionate toliau tvyro chaosas. Tačiau tuo stebėtis nereikėtų – ar gali būti kitaip, kai šalyje vyksta karas?

Ukrainos čempionatas jau beveik pasibaigė – beliko keli turai ir čempionas jau yra aiškus. Juo tapo Donecko Šachtioras. Šią savaitę bus žaidžiamas Ukrainos taurės finalas. Dar gegužės 7 dieną Ukrainos Vidaus reikalų ministerija kreipėsi į Futbolo federaciją, rekomenduodama likusias čempionato rungtynes rengti be žiūrovų. Futbolo federacija tokioms rekomendacijoms pritarė, todėl gyvai futbolo Ukrainoje šiame sezone greičiausiai jau niekas nebepamatys. Draudimas leisti į rungtynes žiūrovus galioja ne tik Premjer lygai, bet ir Pirmos bei Antros lygos rungtynėms. Premjer lygos jaunimo komandų čempionatas nutrauktas (ten, kaip suprantu, šalia pagrindinės komandos dar lošia U-19 ir U-20 komandos). Rungtynes rekomenduojama rengti darbo dienomis ir normalių žmonių darbo valandomis. Be žiūrovų vyks ir Taurės finalas, kuris buvo planuotas Charkove, tačiau vėliau perkeltas į Poltavą. Rungtynės apskritai nėra rengiamos Donecko, Lugansko, Odesos ir Charkovo srityse. Trumpai tariant, siekiama tiesiog formaliai užbaigti pirmenybes.

Tačiau net ir tai padaryti gali būti sudėtinga. Štai šią savaitę rungtynės tarp Kramatorsko Avangard ir Poltavos Vorsklos (Pirma lyga) neįvyko, nes pirmoji komanda nesugebėjo išvažiuoti iš savo miesto pro karinius postus. Tuo tarpu gegužės 7 dieną Sevastopolyje turėjusios vykti rungtynės tarp vietos komandos ir Charkovo Metalisto įvyko Kijeve, nes Rusijos paskirtas Sevastopolio meras oficialiai uždraudė savo mieste rengti Ukrainos pirmenybių rungtynes.

2014-58Futbolas Zaporožėje.

Gegužės pradžioje Ukrainos futbolas apskritai niekam nerūpėjo. Visą dėmesį nuo futbolo žvaigždžių “pagrobė” Ukrainos futbolo ultros, jau senokai rengę prieš rungtynes jungtinius “taikos maršus”. Greičiausiai būtų rengę ir toliau, jei ne Odesos įvykiai, kai toks maršas buvo atakuotas prorusiškų kariūnų ir virto didžiulėmis skerdynėmis. Deja, Maskva ir čia pasiekė savo, nes Ukrainos ultrų judėjimas tuo metu ėmė kelti rimtų nepatogumų. Juk būtent tos bendros kadaise priešiškų grupuočių demonstracijos buvo ko gero vienintelis ligšiol atvejis, kai abi Ukrainos pusės draugiškai žygiavo vienoje gretoje ir su vienu tikslu. Ultros taip ryškiai ir gausiai demonstravo Rytų ir Vakarų Ukrainos susijungimą, kad rusiškoji pusė netgi mėgino paversti futbolo fanus panašiu baubu, kuris buvo nulipdytas iš neypatingai gausaus Pravyj Sektor. Pavyzdžiui, buvo kviečiame nepirkti bilietų į Ukrainos čempionato rungtynes, nes pinigai keliauja ultrų ir Pravyj Sektor “smogikams”.

Štai taip Ukrainos futbolas atrodo gegužį. Tačiau ir čia istorija dar nesibaigia. Ponai ir ponios, klaupkitės ant kelių – scenon žengia ponai iš FIFA ir UEFA. Krymo futbolo klubų likimas vis dar neaiškus. Simferopolio Tavrijos ir FC Sevastopol  jau senokai pareiškė norą lošti Rusijoje, tačiau kol kas situacija yra tame pačiame mirties taške (dar vienas Krymo klubas lošia Ukrainos Pirmoje lygoje). Minėtų klubų legioneriai kraipo galvas, laukdami kokiame čempionate jie žais kitais metais (Al Jazeera pokalbis su trimis Tavrijos legioneriais), o ukrainiečiai greičiausiai svarsto, ką daryti su pasais. Juk jei jie liks Ukrainos piliečiais, o jų klubai kitais metais kelsis į Rusijos lygas, šie žaidėjai taip pat pavirs legioneriais (legionerių limitas egzistuoja ir Rusijoje).

Komentatoriai nekantriai laukė UEFA kasmetinio kongreso, kuris nutiko kovo 27 dieną Kazachstane. Mat tikėta, jog būtent jame ir bus sprendžiamas Krymo klubų likimas. Tačiau UEFA nusprendė šventę švęsti ir šiuo klausimu, panašu, nieko taip ir nenusprendė. Bent jau pranešimų apie tai nepasirodė jokių. Man pavyko rasti tik Rusijos sporto ministro Vitalijaus Mutko paslaptingą citatą, kurioje jis lyg ir sakė turįs žinių, jog UEFA biurokratai išsprendė reikalą Rusijos naudai. “Rusijoje jau yra du nauji klubai” – sakė ponulis Mutko (to trečio, iš Pirmos lygos, matyt, niekam nereikia). Aišku, žinant rusų valdžios atstovų sugebėjimą drūčiai nusišnekėti pastaruoju metu, šių ministro kalbų gal ir nevertėtų priimti už gryną pinigą. Juolab, kad, dieną prieš kongresą UEFA Generalinis sekretorius Gianni Infantino teigė, kad šio klausimo jo organizacija dar nesvarstė, nes kol kas negavo jokio oficialaus prašymo svarstyti Krymo klubų klausimą. Tai, kas čia meluoja, o kas tiesą sako? Juk abu kalbantieji – ne kokie vaikėzai, o rimti vyrai, rimtų organizacijų vadovai.

2014-57Seppas Blatteris ir jo partneris iš Rusijos. Daily Mail nuotrauka. 

Grįžkime prie tų 150 milijonų eurų, kuriuos Gazpormas, Rusijos vyriausybinė įmonė, atriekė UEFA ir FIFA. Ir pagalvokime dar kartą apie tai, kurią pusę futbolo organizacijos palaikys šiame painiame reikale. Beje, dar iki to kongreso, kovo 21 dieną, vienam britų parlamento nariui pasiūlius dar kartą apsvarstyti 2018 metų Pasaulio čempionato klausimą, FIFA bosas Seppas Blatteris griežtai atkirto: “Rusija buvo išrinkta Pasaulio čempionato šeimininke ir mes toliau tęsiame pradėtus organizacinius darbus”. Štai taip. Šis pareiškimas yra žymiai konkretesnis, nei Blatterio pasiglebeščiavimas su Putinu Sočio Olimpiadoje.

Tad ir Krymo klubų atveju bus taip, kaip panorės Rusija. Tik šį kartą Seppui Blatteriui bus kiek sunkiau išnešt švarų mundurą. Mat situacija labai dviprasmiška. Teisinę šio klausimo pusę labai išsamiai pakomentavo du sporto juristai iš Ukrainos ir Rusijos, paprašyti ukrainiečių leidinio tribuna.com. Šį reikalą analizavo ir keli anglakalbiai.

Aiškių nurodymų, ką daryti tokiu atveju FIFA popieriuose nėra. Yra aprašyta situacija, kai klubas nori palikti vienos šalies federaciją ir persikelti į kitą. Tuomet reikia abiejų federacijų sutikimo. Štai Ukrainos futbolo federacija jau pareiškė, kad sutikimo paleisti Tavriją ir FC Sevastopol neduos. Tačiau FIFA ir UEFA turi teisę “išimties” atveju apeiti šį reikalavimą ir išspręsti klausimą taip, kaip reikia joms.

Ši nuostata buvo parašyta tam, kad būtų užkirstas kelias įvairių tarpvalstybinių čempionatų atsiradimams. Ką reikia daryti, kad gabalas vienos šalies atitenka kitai, neparašyta. Rusijos požiūriu šį kartą būtent taip ir nutiko – Krymas tapo Rusijos dalimi, tad ir Krymo klubai automatiškai tapo Rusijos klubais. Yra tik viena bėda. Jei FIFA sutiks su tokia reikalo interpretacija (Krymas – Rusijos dalis, todėl Krymo klubai – rusų klubai), ji ko gero taps pirma iš tikro tarptautine organizacija, pripažinusia Krymo okupaciją. Štai ir teks Seppui Blatteriui spręsti, kas svarbiau – reputacija (kuri ir taip nėra labai švari), ar Gazpromo milijonai. Juk Jei FIFA neleis Krymo klubų perkelti į Rusiją, tai Gazpromas garantuotai užsuks eurų kranelį taip, kaip dabar grąsina Ukrainai užsukti dujų kraną. Galų gale, nė neketindamas kelti 2018 metų Pasaulio čempionato klausimo (nors anksčiau užuominų apie šio klausimo persvarstymą lyg ir buvo), Seppas Blatteris iš esmės ir parodė, kad mūsų dienų pasaulyje milijonai yra vienintelis reikšmingas dalykas.

Klausimų daug, o atsakymų vis dar nėra. Galėtum sakyt – “ką tu čia dėl futbolo pergyveni – juk karas vyksta”. Deja, panašu į tai, kad futbolas yra integrali šio karo dalis. Vien dėl to, kad futbolas – vienas svarbiausių socialinių reiškinių Europoje. Nenoriu pusantros valandos spoksoti į Gazpromo logotipą, todėl Čempionų lygos finalo nežiūrėsiu. O jus elkitės taip, kaip jums atrodo teisinga.

+

Papildomi skaitiniai – išsamios analizės, kuriomis daugiausiai naudojausi rašydamas savo santrauką ir kurias verta studijuoti: Tribuna (Ukrainos ir Rusijos sporto teisininkų komentaras apie Krymo klubus), Roadsangindoms (panaši analizė anglų kalba), Futbolgrad (Kaip Krymo klubai braižo naują Europos futbolo žemėlapį), Inside World Football (Krymo klubai), The Guardian (Krymo klubų fanai), Futbolgrad (Gazpromas ir futbolas – išsamiai), Business of Soccer (kiek ankstesnė, taip pat išsami Gazpromo ir futbolo istorija), Soccer Issue (trumpai ir drūtai apie Gazpromo futbolą), Futbolgrad (Ukrainos Premjer lygos ateitis), Futbolgrad (Ukrainos ultros ir revoliucija – Kijevo Maidano laikų tekstas), Futbolgrad (Simferopolio Tavrijos ultros), The Guardian (Ukrainos ultrų vienybė).

Kaip rusai Ukrainos futbolą tvarkė

2014-20Sekmadienio rungtynėse Pietų IV dėkoja prisidėjusiems prie jų organizuotos paramos  Kijevui. 

Tekstą, kurį rastite žemiau lipdžiau chaotiškai ir skubotai. Pradėjau jį, berods, penktadienio naktį ar šeštadienį, netyčia aptikęs ukrainietišką straipsnį apie atnaujinamą šios šalies futbolo čempionatą.

Kaip visada, pradėjus klaidžioti interneto platybėse, pasirodė krūvos faktų, straipsnių ir šiaip visokios informacijos. Be to ir įvykiai keitė vienas kitą realiu teksto rašymo metu. Sėdęs prie jo šiandien, supratau, kad pusę surašytų dalykų turėčiau taisyti, nes per naktį ir dieną pasikeitė ir nemažai aplinkybių ir mano paties turimos informacijos kiekis. Akimirkai susimąstęs, nusprendžiau nieko netaisyti, nepildyti ir neperrašinėti. Mat supratau, kad jei imsiu tai daryti, niekada šito straipsniuko nepabaigsiu. Todėl jį tiesiog pratęsiau nuo tos vietos, kurioje buvau sustojęs vakar.

Tad iš anksto atsiprašau už bardakišką stilių ir vinguriuojančią minčių eigą, už faktines klaidas, už teiginius, kuriems pagrįsti nespėjau rasti faktinių argumentų. Jei kažką supainiojau – drąsiai pataisykite komentaruose. Atiduotu jums tekstą tokį, koks jis yra – su visais trūkumais – nes ryt-poryt jį reikėtų jau fundamentaliai perrašyti iš naujo.

>

Korumpuoti tarptautinių ir vietinių sporto organizacijų vadovai mėgsta giedoti giesmelę apie tai, kad sportas ir politika – nesuderinami dalykai. Deja, nuo to laiko, kai Adidas įkūrėjo sūnus pavertė tarptautinį sportą milijardus uždirbančia verslo mašina, santykių su politika tarptautinis sportas niekaip negali išvengti. Kalba tokiu atveju dažniausiai eina apie Olimpines žaidynes ir futbolą. Tarptautinis sportas tapo didesnę dalį mūsų planetos žmonių dominančiu reikalu (bent jau tų, kurie žino, kas yra televizorius), todėl jis yra puikus masių valdymo įnagis. Šiuolaikiniai politikai nėra tokie kvaili, kad po ranka gulinčiu įrankiu nesinaudotų.

Deja, minėti korumpuotų sporto organizacijų atstovai apie sporto ir politikos nesuderinamumą ima šnekėti tuomet, kai patys įsipainioja į nelabai malonius santykius su dar labiau pagedusiais politikais bei atstovaujamomis šalimis, o blaivesnė pasaulio visuomenių dalis ima tokiais santykiais piktintis ir reikalauja griebtis politinių veiksmų. Šiandienos įvykių kontekste gerokai dvokia Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimas atiduoti Olimpinių žaidynių organizaciją Rusijai. Kaip visada, po rimtosios Olimpiados, ten pat Sočyje vyko ir parolimpinės žaidynės. Nors jos – niekam neįdomios ir informacijos apie tai buvo labai mažai, tačiau jos vyko tuo metu, kai Rusija okupavo dalį Ukrainos. Ir kaip gi draugiškoji olimpinė dvasia dera su tiesmuka karine okupacija? Tarptautinio olimpinio komiteto nuomonė būtų įdomi. Beje, mūsiškiai olimpiniai biurokratai irgi tyli šiknas įtraukę – matyt ir jiems atrodo, kad olimpinės žaidynės gali vykti šalyje, vykdančioje atvirą karinę agresiją. Juk politika ir sportas neturi nieko bendro.

Ukrainiečių parolimpinė rinktinė bandė protestuoti. Žaidynių atidarymo parade važiavo tik vienas Ukrainos rinktinės narys. Tačiau dabar tai jau niekam neberūpėjo. Bausti ukrainiečių nedrįso ir olimpiniai biurokratai, kurie didžiosios olimpiados metu uždraudė ukrainiečiams pasirodyti su juodais raiščiais ant rankų, turėjusiais pagerbti Kijeve žuvusių žmonių atminimą.

2018 metais Pasaulio futbolo čempionatas vyks Rusijoje. Kol kas negirdėti, kad FIFA svarstytų kaip nors šį sprendimą pakeisti. O galėtų. Žinant Rusijos ambicijas, galimybė prarasti Pasaulio futbolo čempionatą ko gero būtų rimtesnis argumentas nei ekonominės sankcijos. Aišku, ir be Rusijos FIFA turi problemų. Mat Kataras, Pasaulio čempionatą organizuosiantis 2022 metais jau pradėjo pasirengimo darbus, kuriems naudoja tūkstančius vergų iš neturtingų Azijos šalių. Tarptautinės organizacijos praneša, kad vien pernai futbolo čempionato statybose žuvo 185 darbininkai iš Nepalo. Šios organizacijos taip pat spėja, kad kol Kataras pabaigs stadionų ir infrastruktūros darbus, tokių vergų-pražuvėlių bus apie 4000. Et, bet ką aš čia. Juk sportas ir šiuolaikinė vergovė – neturi nieko bendra.

>

Praeitą savaitgalį prasidėjo Ukrainos futbolo čempionato pavasarinė dalis. Prieš futbolui grįžtant į stadionus, visus kankino du klausimai. Pirmas – ar nebankrutuos Charkovo Metalistas. Mat šio klubo savininkas Serhiy Kurčenko yra tarp tų, kurių sąskaitas Europos Sąjungos šalys šaldė už pernelyg didelį vaidmenį Janukovičiaus “šeimoje”. Kai įvykiai Kijeve pernelyg įkaito, Kurčenko spruko iš Ukrainos. Antras klausimas – kas bus su dviem komandom iš Krymo, lošiančiom Ukrainos aukščiausioje lygoje? Penkiolikos komandų čempionate PFC Sevastopol užima aštuntą vietą, o Simferopolio Tavrija – penkioliktą.

Kalbėta apie tai, kad bent jau Tavrijos savininkai buvo spaudžiami Ukrainos čempionato nebetęsti. Nerimaudamas dėl žaidėjų saugumo, klubas vis tik nutarė žaisti ir pats pasiūlė namų rungtynes su Kijevo Dinamo perkelti į… Kijevą. Į Kijevą komanda atvažiavo ir pralošė. Sevastopolis pralošė Dnepropetrovske.

O kas bus toliau? Kas bus toliau – pamatysime jau šį savaitgalį, nes jo metu, kaip ir Lietuvoje, Ukrainoje turėtų nutikti eilinis čempionato turas. Sevastopolis turėtų namie priimti Charkovo Metalistą, o Tavrija svečiuose lošti su visus legionerius (dėl politinės situacijos) praradusiu Čiornomoretsu.

Logiškai mąstant, šiems dviems klubams tęsti Ukrainos čempionato neturėtų būti leista (jei jau lėktuvų iš Ukrainos Krymas neįsileidžia). Greičiausiai Putinas ir šį savaitgalį nebūtų to leidęs, tačiau, kaip žinia, ir be futbolo turėjo pakankamai reikalų. O gal nenorėjo žmonių erzinti.

Tačiau šį klausimą mažajam mušeikai vis tik reikės išspręsti. Nepaisant to, kad jo kariuomenė be jokio pasipriešinimo okupavo gabalą kaimyninės šalies, karinio futbolo reikaluose Putinas nuo ukrainiečių kol kas gauna į vienus vartus. O žmogui, iškovojusiam savo šaliai teisę rengti Pasaulio futbolo čempionatą, toks prastas pasirodymas Ukrainos futbolo reikaluose turėtų būti nemalonus.

>

Kad ir kaip galėtų pasirodyti keista pašaliniam stebėtojui, rusams tenka pykti ne ant futbolo klubų ir jų turtingų savininkų, o ant tų klubų aktyviausių gerbėjų. Ultros ypač aktyviai dalyvavo pastarųjų mėnesių įvykiuose. Ir jei mūsiškiams žurnaliūgoms ši tema nepasirodė įdomi (be vienos kitos išimties), tai vakarų žiniasklaida (BBC ir t.t.) ne kartą pažymėjo išskirtinį futbolo ultrų vaidmenį Ukrainos revoliucijoje.

Mes, Marijos Žemės gyventojai, daugiausiai galėjome išgirsti apie Kijevo Dinamo ultras ir už tai reikia padėkoti Pietų IV, su kijeviečiais artimai bendraujantiems ir pora mėnesių finansinę paramą Maidano kovotojams rinkusiems. Teko skaityti, kad šiuo būdu į Ukrainą iškeliavo virš 15 000 litų. Beje, savaitgalį ir lietuviškam Feisbuke galėjome pamatyti nuotrauka, kurioje buvo nupaveiksluota jau kijeviečių padėka lietuviams, parodyta per minėtas sekmadienio rungynes su Tavrija.

Kad Maidaną rėmė Kijevo ir Vakarų Ukrainos ultros – nieko nuostabaus. Keista būtų jei būtų kitaip. Kažin ar Putinas galėjo tikėtis kitokios reakcijos šiame regione. Tačiau Maidano pusėn stojo ir rytinių miestų organizuoti futbolo mylėtojai.

Žymiausias Donetsko Šachtioro atvejis, apie kurį net ir mūsiškėje žiniasklaidoje buvo užsiminta. Kovo 2 dieną pagrindiniame Kijevo stadione įvyko “Vienybės” rungtynės, kuriose susitiko Kijevo Dinamo ir Šachtioro ultros. Rungtynės baigėsi lygiosiomis, o jose apsilankė ir viena kita ukrainietiško futbolo žvaigždė. Čia galite apie tai filmuką pažiūrėt.

Panašų pratimą Šachtioras atliko ir su Charkovo Metalisto ultromis. Nesu didelis ultrų santykių žinovas, tačiau ir elementaraus sveiko proto pakanka, kad suprastum, ką reiškia tokios rungtynės – ultros perlipo per fundamentalias savo bendruomenių vertybes tuomet, kai atsirado tikslų, didesnių už klubo reikalus (pasirodo, būna ir taip).

Tuomet, be abejo, juoką kelia Putino propagandistų mėginimas tokiai sąjungai pasipriešint. Kai Šachtioro klubo vadovybė viešai stojo Kijevo, o ne Maskvos pusėn, Donetske buvo sudeginta klubo vėliavų ir teigta, jog tai atliko savi ultros. Tačiau tik budulis gali patikėt, jog tokioms organizacijoms kaip ultrų bendruomenės priėmus bendrą sprendimą, gali būti alternatyvių nuomonių. Alternatyvią nuomonę palaikantys jau nebėra tos bendruomenės nariai.

Štai čia galima būtų pagalvoti, kiek įtakos klubų pozicijai apie dabartinę Ukrainos situaciją įtakos turi aiškiai ir seniai pareikšta jų ultrų nuomonė. Netgi Simferopolio Tavrijos ultros padarė viešą pareiškimą, kuriame kvietė šio klubo fanus susilaikyti nuo dalyvavimo “tituškų” veikloje.

Tokioje šalyje kaip Ukraina ultros yra pakankamai stipri jėga. Organizuota, vieninga, puikiai išmananti rimtesnius gatvės reikalus ir tradiciškai puoselėjanti nelabai draugiškus santykius su jėgos struktūromis. Ir jų yra ne dešimtys kaip Lietuvoje, o tūkstančiai. Tokiose situacijose, kokioje šiandien yra Ukraina, minėtų organizacijų energija yra sėkmingai nukreipiama ne tik tai bendruomenei, bet ir visuomenei naudingam darbui. Ukrainos ultros, dalyvaujantys kare, nėra pirmi, nebus jie ir paskutiniai. Iki jų buvo Balkanai, net Egipto revoliucijos metu apie ultrų įtaką buvo šnekos (apie tai – čia ir čia). Kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių. Iš šios temos galima laisvai storą straipsnį suraityt, tačiau tai nėra mano tikslas šį kartą, todėl į tą mišką ir neisiu.

>

Tuo tarpu Ukrainos futbole reikalai keičiasi kone kasdien – jie keičiasi man berašant šį varganą straipsniuką. Dar vakar (tai yra, sekmadienį, absurdiškojo referendumo dieną) Simferopolio Tavrija Kijeve žaidė su Dinamo. O jau šiandien (tai yra, pirmadienį) klubo direktorius prakalbo apie norus palikti Ukrainos čempionatą ir jungtis prie rusiškos lygos. Prakalbo ne kam kitam, o legendiniam leidiniui Sovetski Sport. Rusiškam, be abejo. Ponas direktorius, be abejo, norėtų žaisti rusų Premier lygoje ir galvoja, kad jo klubas tokios pagarbos nusipelnė. “Juk Tavrija, – sako jis, – pirmoji Nepriklausomos Ukrainos čempionė”. Kaip šis faktas gali pasitarnauti klubo nuopelnams Rusijoje suprasti gali tik jis pats ir Putinas. Tiesa, Tavrija planuoja užbaigti šį čempionatą Ukrainoje ir tik kitame sezone galvoti apie persikėlimą į Rusiją. Tuo tarpu Sevastopolio klubo atstovai šį klausimą komentuoti atsisakė.

Tavrijos planai skamba visai optimistiškai. Vis tik Tavrija yra kiauras Ukrainos čempionato autsaideris, tad šuolis į galingesnę Rusijos aukščiausiąją lygą būtų riebus pliusas. Lygiai kaip ir visokių Zenitų bei Spartakų kelionės į Krymą lošti čempionato rungtynių. Tokia Tavrija, kokia ji yra dabar, Rusijoje būtų dar didesnė patrankų mėsa. Tačiau – ką gali žinoti – gal bus sugalvota pagaminti dar vieną rusiškos “tautų draugystės” pavyzdį, panašų į Anži klubą iš Dagestano, kito problemiško regiono. Nors šiandien Anži smurgso paskutinėje rusų lygos vietoje, tačiau ne taip seniai švaistėsi milijonais ir gabeno į Dagestaną galingus futbolo vardus.

Klausimų teks išspręsti krūvą. Būsimas Krymo statusas vis dar neaiškus. Formaliai, kiek pamenu, Putinas atmeta tiesmuką Krymo integravimą į Rusijos sudėtį. Tokių pseudonepriklausomų, tik Rusijos pripažintų pusiauvalstybių yra ir daugiau. Savo futbolo čempionatą rengia Abchazija, tačiau kadangi pasaulis jos kaip valstybės nepripažįsta, tai ir klubai tegali lošti tarpusavyje. Pietų Osetija savo čempionato neturi. O štai Padniestrės (ir vėl – vienintelės Rusijos pripažintos ir “saugomos”) klubai ramiausiai sau dalyvauja Moldovos čempionate. Šiuo metu Europos lygos grupiniame turnyrne žaidžiantis Tiraspolio Šerif klubas – daugkartinis Moldovos čempionas.

Žodžiu, braižyti galima visokiausias schemas. Ir jei Simferolpolio klubui tos schemos gal ir patinka, tai kažin ar panašus kelias būtų priimtinas rimtesniems Ukrainos klubams. Pavyzdžiui, Donecko Šachtiorui. Šio klubo savininkas, Ukrainos oligarchas ir buvusio Ukrainos prezidento draugas Rinatas Achmetovas puikiai supranta, kad lošti Rusijoje Šachtiorui neapsimoka, nes UEFA Čempionų lygą pasiekti yra žymiai paprasčiau per Ukrainos čempionatą, kuriame ir šiais metais Donecko klubas lyderiauja. Akivaizdu, kad norint laimėti Rusijos čempionatą, reikėtų rimtesnių investicijų. O ir patys rusai kažin ar tokį akibrokštą leistų. Tad nieko nuostabaus, kad Šachtioro šeimininkai kritikuoja Rusijos veiksmus ir šnekų, panašių į Tavrijos direktoriaus nevarinėja. Achmetovas netgi priėmė Šachtioro stadione Donecke besilankantį Vitalijų Kličko, aptarė reikaliukus ir apie informavo atskiru pranešimu. Jis puikiai suprantu, kad Donetskui atsidūrus Krymo stiliaus padėtyje, gerokai susitrauktų ir jo, ir jo valdomo klubo reikšmė bei įtaka. Taip kad vieną turtingiausių pasaulio žmonių galimybė tapti Rusijos piliečiu kažin ar domina.

Beje, praeitą savaitę su pareiškimu išstojo ir Kijevo Dinamo prezidentas Igoris Surkisas. Tik jo šneka buvo kita. Mat jau senokai buvo sutarta, kad naujo Maskvos Spartako atidarymo rungtynes liepos pabaigoje šis klubas sužais būtent su Kijevo Dinamo. Dinamo gerbėjų nuomone, po pastarųjų savaičių įvykių šiame renginyje klubui nederėtų dalyvauti. Klubo prezidentas iš esmės gerbėjų pozicijai pritaria ir teigia esąs pasirengęs rengti reguliarius susitikimus su jais ir kartu apsvarstyti tiek šį, tiek ir kitus klausimus. Beje, Igoris Surkisas ir sezono atnaujinimui skirtą kalbą pradėjo ir baigė dailiais žodžiais, skirtais klubo aktyviausiems palaikytojams. “Klubas skolingas savo gerbėjams” – sakė jis.

>

Pirmadienį buvo pranešta apie dar du dalykus. Tą pačią dieną kaip ir referendumas Kryme, Sočyje vyko parolimpinių žaidynių uždarymas. Ukrainos rinktinė į šventinę eiseną ir vėl delegavo vieną žmogų, Liudmilą Pavlenko, kuri ir turėjo vežti Ukrainos vėliavą. Ant geltonų jos marškinėlių rusų ir anglų kalbomis buvo užrašytas žodis Taika. Žaidynių organizatoriai mėgino sukliudyti tokiai “provokacijai” ir bandė užrašus nuplėšti. Tuomet Liudmila pareiškė, kad be užrašų Ukrainos atstovo eisenoje apskritai nebus, ją užstojo ir kitų šalių sportininkai. Rusams teko nusileisti.

>

Taip pat pirmadienį britų Telegraph paskelbė gan miglotą straipsnį apie galimas FIFA ir UEFA sankcijas Rusijai. Straipsnyje buvo įvardyti kažkokia lobistų grupė, kuri sieks kelti klausimą apie Rusijos teisę rengti Pasaulio futbolo čempionatą. Grupės tikslas – spausti UEFA ir didžiuosius Vakarų Europos klubus permąstyti savo ekonominius santykius su Rusija.

Grupė iš Europos parlamento spustelėjo vokiečių Schakle 04 savaitgalio rungtynes sužaisti be savo seno rėmėjo vardo ant marškinėlių. Schalke 04 nuo 2007 metų reklamuoja ne ką kitą, o Gazpromą. Aišku, niekas nenustebo, kad vokiečių klubas minėtų lobistų prašymo neišgirdo. Kažin ar tokių šnekų klausys ir kitas solidus Gazpromo partneris – Londono Chelsea. O juo labiau – UFEA, sudariusi su rusų korporacija trejų metų Čempionų lygos rėmimo sutartį. Štai taip pašnekėjęs, britų žurnalistas ir pats abejoja, ar ši lobistinė kampanija pasieks kokių nors apčiuopiamų rezultatų. Juk sportas ir politika neturi nieko bendro, ar ne?

>

Pabaigai siūlau patyrinėti visai neblogą svetainę – Futbograd. Rašo ten britai, tačiau specializuojasi buvusios Sovietų Sąjungos šalių futbole. Aš šią svetainę užtikau tuomet, kai mano tekstas jau buvo baigtas, todėl kalnai joje esančios medžiagos čia, deja, liko neatspindėti. Galit ją, tą medžiagą, atspindėti patys.

Sūduva + Joma = ?

2013-229Juventus parduotuvės vaizdelis.

DVI NAUJIENOS – DU SKIRTINGI PASAULIAI. Pastarąjį mėnesį buvo dvi pasaulinės futbolo rinkodaros naujienos. Viena – apie tai, kad Adidas tapo Juventus rėmėju. Sporto įrangos gigantas šią pareigą kitame sezone perims iš kito monstro – Nike. Už tai Adidas legendiniam italų klubui sumokės nei daug nei mažai – 139.5 milijonų eurų per šešerius metus. Į šią sumą neįeina apranga, kuria Adidas rengs Juventus žaidėjus. Prie anos sumos Adidas pridės dar po 6 milijonus už teisę prekiauti Juventus atributika.

Antra naujiena – ispanų sporto aprangos gamintojas Joma sudarė tokią pat sutartį su mūsų Sūduva. Joma marškinėliais, kelnėmis ir bucais Sūduvą rems taip pat nuo kito sezono. Tik čia sutartis sudaryta buvo dviems metams ir apie jokius pinigus šnekos nebuvo.

Už pinigus, kuriuos Adidas perves į Juventus sąskaitą per tuos šešerius metus būtų galima iš esmės atgaivinti Lietuvos futbolą, netgi darant prielaidą, kad kokie 50 milijonų eurų išgaruotų giliose biurokratų ir apsukrių verslininkų kišenėse. Su tokiais pinigais laisvai būtų galima galvoti apie lietuvių klubus Europos ir Čempionų lygos grupių etapuose, o rinktinę pasiųsti į Europos ar Pasaulio čempionatą.

Šie skaičiai puikiai iliustruoja šiuolaikinio futbolo realybę ir tai, kaip toli nuo tos realybės gyvena Lietuva. Adidas ir Juventus atveju apie klubui suteiktą aprangą net nekalbama. Tuo tarpu Joma ir Sūduvos sutartyje tik tai ir yra bendradarbiavimo esmė. Joma Sūduvai nieko mokėti neprivalės. Beje, iš įmonės pranešimo galima suprasti, kad būtent Joma nusprendė Sūduvą pasirinkti. Tad tai nėra puikios Sūduvos vadybos darbo rezultatas.

O štai aš ėmiau ir užsirašiau pora skaičių. Suprantu, kad toks skaičiavimas smarkiai prasilenks su realybe, tačiau bent šiokį vaizdą susidaryti vis viena įmanoma. Taigi, kokia galėtų būti Sūduvos ir Joma rėmimo sutarties vieno sezono finansinė išraiška? Aš atsidariau Joma lietuvišką svetainę ir užmečiau akis į kainas. Iš akies nubraukiau po kokius 40 procentų “lentynos” kainos. Ir tuomet gavau, kad vieno žaidėjo vienas aprangos komplektas gali kainuoti apie 850 litų. Į komplektą įtraukiau vienerius marškinėlius, šortus, getrų porą, treningą, bliuzoną, striukę ir dvi poras bucų (žolei ir dirbtinei dangai). Tuomet tariau, kad vienam žaidėjui mažiausiai reikės dviejų komplektų – namų ir išvykos rungtynėms. Išbraukiau striukę, bucus ir gavau dar 350 litų. Tad viso išėjo 1200 litų. Tiesa, į šį skaičių neįtraukiau apsaugų, vartininkų pirštinių, krepšių, rankšluoščių ir kitų panašių niekų.

Patikrinau šio sezono Sūduvos žaidėjų sąrašą (ne tą, kuris yra dabar, o tą, kur buvo prieš mėnesį) ir primečiau, kad komandoje galėtų būti kokie 40 žaidėjų (po 20 pagrindinėje ir dublerių komandoje). Ir tuomet gavau 48 000 litų per sezoną arba apie 100 000 litų per metus. Štai tokia visai įspūdinga suma gaunasi turint omeny lietuviškų klubų biudžetus.

2013-238Naujas vardas A lygoje – Valencia rėmėjas Joma.

LIETUVIŠKO FUTBOLO MADOS. Kadangi jūs mane puikiausiai pažįstate, manau, nenustebsite, jei po tokių skaičiavimų man pasidarė įdomu pažiūrėt, kaip rengiasi kiti Lietuvos lygos klubai. O tada – pažiūrėti, kaip į štai tokią rinkodaros priemonę žvelgia sportinės įrangos firmos. Mat po tokio pasižvalgymo bus lengviau įvertinti, ką reiškia Joma vardo atsiradimas ant Sūduvos marškinėlių.

Vaizdelis iš esmės atitinka bendrus klubų pajėgumus rinkodaros reikaluose. Juventus turi “stiliaus brolį” Lietuvoje – Adidas rengia Panevėžio Ekraną. Daugiau klubų A lygoje su šiuo vardu reikalų neturi.

Adidas yra neabejotinas sporto marketingo lyderis pasaulyje. Ne tik šiandien, bet ir daugybę metų. Tiesą pasakius, Adidas įkūrėjo sūnus Horst Dassler iš esmės yra vienas iš šiuolaikinio sporto marketingo pradininkų, kartu su UEFA ir Olimpinio komiteto biurokratais kadaise nutiesęs vamdzdynus, kuriais iš pasaulinio verslo gigantų į sporto renginius pradėta pumpuoti milijonai dolerių. Tačiau tai – visiški kita tema, tad jos čia ir netęsiu.

2013-237

Begalinį Adidas šiandien remiamų sporto organizacijų ir sportininkų sąrašą galite patys pasiskaityti Wikipedijoje. Aš čia paminėsiu tik pačius didingiausius projektus. Bet kokiu atveju, nėra kito sporto inventoriaus gamintojo, kuris taip masyviai naudotų sportą savo reklamos tikslams.

Pradėkime nuo to, kad Adidas remia FIFA, UEFA ir Afrikos futbolo federaciją. Tuomet eina rinktinės: Danija, Vokietija,  ispanija, Rusija, Škotija, Švedija, Ukraina, Kazachstanas, Suomija ir… Latvija. Čia – Europoje ir tai tik kai kurias paminėjau. Dar yra Argentina, Kolumbija, Meksika, Paragvajus, Nigerija, Marokas, Egiptas ir Kinija. Klubus taip pat minėsiu tik europietiškus ir tik pačius žymiausius: Chelsea, Fulham, Sunderland, West Ham United, Hull City Anglijoje; Lens, Lyon, Marseille, Saint-Etienne Prancūzijoje; Bayer, Bayern, Hamburg, Schalke, Wolfsburg Vokietijoje; Milan ir Brescia Italijoje, Real, Celta de Vigo, Osasuna Ispanijoje; Rapid ir Red Bull Austrijoje, Panathinaikos Graikijoje, Ajax Olandijoje; Benfika Portugalijoje, CSKA ir Maskvos Dinamo Rusijoje, Legia, Wisla, Lechia, Korona, Ruch, Arka Lenkijoje. Ir gvardija futbolo žvaigždžių – pradedant Messi ir baigiant trimis latviais.

2013-235

Prieš peršokdamas prie kitų mūsų klubų, trumpai paminėsiu du pagrindinius ilgamečius Adidas konkurentus. Jei šio fakto nežinote, jums bus įdomu išgirsti, kad Adidas ir Puma yra dviejų vokiečių brolių sukurti prekės ženklai. Adolfas arba Adi Dassler batus siųti pradėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Vėliau prie jo bizniuko prisijungė ir brolis Rudolfas Dassler. Susipyko broliukai per karą. Abu broliai buvo nacių partijos nariai, tačiau sakoma, kad Rudolfas buvo karštesnis Hitlerio gerbėjas. Kol jis kovėsi fronte ir pateko britams į nelaisvę, Adolfas sėdėjo namie ir siuvo kariuomenei batus. Po karo broliai galutinai susikirto. Rudolfas persikėlė į kitą upės pusę ir įkurė savo fabrikėlį. Adidas sekėsi žymiai geriau, o Puma globaliu prekės ženklu tapo tik tuomet, kai įmonės valdymą perėmė Rudolfo sūnus.

Galima sakyti, kad ir šiandien Puma lieka Adidas šešėlyje. Puma rengia Austrijos, Čekijos, Italijos, Šveicarijos, Slovakijos, Urugvajaus, Čilės ir krūvos Afrikos šalių rinktines. O dauguma remiamų klubų gyvena Europoje: Zagrebo Dinamo (Kroatija), APOEL (Kipras), Arsenalas (nuo kito sezono), Leicester City, Newcastle United, Reading, Sheffield Wednesday, Watford Anglijoje; Bordeaux ir Rennes Prancūzijoje; Dortmundo Borussia ir Stuttgart Vokietijoje; AEK ir Olympiacos Graikijoje; Lech Lenkijoje; Amkar, Lokomotiv, Rostov, Rubin Rusijoje; Crevena Zvezda Serbijoje bei krūvos škotų, švedų, rumunų ir turkų klubų. Puma taip pat remia Čilės aukščiausią lygą, lenkų Ekstraklasą, Kenijos aukščiausią lygą ir italų Serie B. 2013-240

Rimtesnius iššūkius Adidas meta amerikonai iš Nike. Tačiau Nike domisi ne tik europiniu futbolu. Pavyzdžiui, Nike rengia visas amerikietiško futbolo pagrindinės lygos komandas ar visą Kinijos futbolo Super lygą. Domisi Nike ir krepšiniu – kaip žinia su Nike kabliu laksto mūsų krepšinio rinktinė. Futbole Nike rengia Australijos, Brazilijos, Kroatijos, Anglijos, Estijos, Graikijos, Olandijos, Prancūzijos, Lenkijos, Portugalijos, Serbijos, Slovėnijos, Turkijos, JAV rinktines. Tarp klubų galima paminėti Everton ir abi Mančesterio komandas Anglijoje, Le Havre, Lille, Montpellier, PSG Prancūzijoje; Hertha ir Werder Vokietijoje; Hellas Verona, Inter ir Roma Italijoje; Porto Portugalijoje; škotų Celtic bei Barcelona, Malaga ir Real Sociedad Ispanijoje.

O dabar jau galima būtų grįžti ir į A lygą. Vilniaus Žalgirį rengia Kappa – šitą visi pastebėjot, nes šios komandos rungtynėse plakatas su Kappa logotipu visada yra garbingoje vietoje. Be Žalgirio, ši 20 amžiaus pradžioje Turine įkurta italų firma dar rengia Bulgarijos, Ganos, Jamaikos, Kuveito rinktines bei prancūzų Bastia, Toulouse, Dijon klubus; Monchengladbacho Borussia Vokietijoje; Sampdoria, Siena, Torino Italijoje; Tel Avivo Hapoel ir rusų FC Krasnodar.

Trumpas filmas, pristatantis naują FC Koln aprangą. 

O va visų kitų A lygos klubų aprangos tiekėjai – šio verslo smulkmė. Įdomiausiai atrodo Alytaus Dainavą rengianti Erima. Labai sena vokiečių firma, kažkada rėmusi ne tik krūvą Bundeslygos klubų, bet ir pačią Vokietijos rinktinę. Didžiausia šios dienos naujiena – sutartis su Kelno klubu iš Bundeslygos. Kaip sakoma įmonės svetainėje: “ši sutartis mena legendinius laikus”. Na bet Dainava kažin ar į tą legendą bus įrašyta. Bent jau ne šiemet ir ne kitąmet.

Daugiau į futbolą kojas įkėlusi gal tik nauja italų kontora Errea (įkurta 1988), kurios gamintą aprangą dėvi Gargždų Banga ir Pakruojo Kruoja. Errea drabužius vilki Kongo, Islandijos, Jungtinių Arabų Emyratų rinktinės ir gan didelis būrys klubų. Bėda tik, kad bent kiek žymesnių ten yra labai mažai. Man buvo girdėti Brighton & Hove Albion, Bristol Rovers, Burnley, Norwich City vardai Anglijoje; Nantes ir Nimes Prancūzijoje; Atalanta, Bari, Modena ir Parma Italijoje bei penkios latvių komandos.

Klaipėdos Atlanto aprangos tiekėja – vokiška firma Jako, įkurta 1989 metais. Ji rengia Gruzijos, Jordano, Liuksemburgo ir Moldovos rinktines ir Ararat (Armenija), Sturm, Wacker Innsbruck (Austrija), Gent (Belgija), Gomel (Baltarusija), Kutaisio Torpedo (Gruzija), Hannover 96, Augsburg, Eintracht (Vokietija), Skonto (Latvija), St Gallen, Young Boys (Šveicarija) ir mums taip gerai pažįstamą FK Horizont iš Turnovo.

Tauragės Taurą rengia Givova – visai šviežia italų firma, įkurta 2008. Aprangą ji tieka Maltos rinktinei ir nedideliam būreliui klubų, tarp kurių žymiausias yra Chievo Verona iš Serie A. Visų kitų vardai girdėti tik futbolo specams. Yra latvių FC Jurmala, tačiau Tauras Wikipedijoje nepaminėtas.

Mažiausiai futbolu domisi Patrick, rengianti Šiaulius. Sena, dar 19 a. pabaigoje įkurta prancūzų firma, šiandien gyvenanti Belgijoje. Rėmimais Patrick nelabai užsiima – Wikipedia pateikia tik 9 jų remiamus klubus, iš jų dauguma yra Belgijoje arba Olandijoje. Šiauliai taip pat paminėti.

2013-230Fiorentina – vienas iš Joma remiamų klubų. 

SŪDUVA + JOMA = KARŠTA MEILĖ. Ir kur gi šiame sąraše reikėtų padėti Joma, kurios logotipą kitais metais matysime ant Sūduvos marškinėlių? Faktas – Joma nėra Adidas, Nike ar Puma. Nei globaliais užmojais, nei reklamos kampanijomis nei ambicijomis tapti pasauliniais sporto aprangos stiliaus ar technologijų lyderiais. Ir nors pati Joma teigia patenkanti į sėkmingiausių pasaulyje sporto aprangos kompanijų dešimtuką, tačiau niekur kitur patvirtinto šio fakto rasti nepavyko. Tame dešimtuke yra Nike, Adidas, Reebock, Puma, Fila, Converse, New Balance ir keletas kitų garsių pavadinimų, tačiau Joma – nė kvapo.

Pradžiai siūlyčiau pažiūrėti Joma filmuką, kuriame per kelias minutes yra nupasakota neypatingai spalvinga jos istorija. Kompanija įkurta 1965 metais už Pakruojį mažesniame Portillo de Toledo miestelyje. Čia Joma savo centrinį štabą turi iki šiol. Joma įkūrėjas Fructuoso Lopez yra kompanijos prezidentas ir šiandien, o pradėjo jis savo veiklą turėdamas 8 batsiuvius. Ir tik po trejų metų, 1968-aisiais, buvo nuspręsta siųti tik sportinius batus. Vėliau imta gaminti ir aprangą – šiandien Joma gamina viską, ko reikia žaisti futbolą, tenisą ir bėgioti.

Mintėtas filmukas idealiai nusako Joma esmę. Tai yra sėkmingas “local” verslas, kuris netgi perėjęs į globalios prekybos stadiją, nepamiršo savo šaknų – ją vis dar priekin veda įkūrėjas, savo gimtojo kaimelio Joma taip pat nepaliko. Faktas – Joma yra didžiausias sportinės aprangos gamintojas Ispanijoje. Tačiau net gimtojoje šalyje Joma toli gražu nėra dažniausiai sportininkų dėvimas prekės ženklas. Joma remiamų futbolo organizacijų ir personalijų sąrašas nėra mažas, tačiau tiek dydžiu, tiek “prestižu” jis yra labai toli to, kuo pasipuikuoti gali Adidas ar Nike. Joma remia Honduro, Nikaragvos, Trinidado ir Tobago bei Uzbekistano rinktines. Tarp futbolo klubų žymiausi yra meksikiečių Monarcas Morelia ir europietiški Lježo Standard (Belgija), Fiorentina (Italija) ir ispanų Valencia bei Getafe. Tiesa, tame sąraše dar yra italų Padova iš Serie B, serbų FC Vojvodina, rumunų CFR Cluj, škotų Dufermline Athletics, rusų Rostov, baltarusių Bate arba tas legendinis uzbekų Istiklol, kuriame šiuo metu lošia Willer Oliveira. Dar vertėtų paminėti visą ispanų olimpinę rinktinę, kurią Joma rengė Londono olimpiadai.

2013-231

2013-232

2013-233Keletas Joma remiamų klubų ir žaidėjų. 

Akivaizdu, kad Joma nesiekia savo “komandų” sąraše turėti geriausius lygų klubus. Tam greičiausiai Joma neturi nei pinigų, nei agresyvesnių ambicijų. Panašiai šneka ir lietuviškojo Joma atstovas – mini, kad Sūduva atitinka Joma vertybes, nes nuolat kovoja dėl aukščiausių vietų lygoje, nuolat žaidžia europiniuose turnyruose, turi geriausią futbolo infrastruktūrą Lietuvoje. Taigi, panašu į tai, kad Joma neremia visiškų lūzerių, o čempionai – nelabai įkandami. Todėl į savo kompaniją kviečia tuos, kurie turi galimybių vieną dieną įprastinius čempionus aplenkti. “Amžinojo Serbijos čempionato Nr. 3”, FC Vojvodina ženklas Joma remiamų klubų sąraše ko gero yra idealiausias simbolis to, kokios komandos labiausiai rūpi Joma. Beje, su Joma apranga keletas komandų bėgioja ir Lietuvos žemesnėse lygose – bet jau šiemet ja vilkėjo Kauno Spyrio, Panevėžio Baltijos ir Kretingos Minijos žaidėjai.

Tiesą pasakius, nors iš pradžių į Joma ir Sūduvos sutartį žiūrėjau gan abejingai, kai mažumą pasigilinau, man ji visai patiko. Patiko dėl to, kad Joma ir Sūduva vienija ne tiek įmonės atstovo išvardinti dalykai, kiek abiejų organizacijų prigimtis. Provicialumas, “mąstymas iš lokalios perspektyvos” labai prasimuša ir tame Joma filme, ir tame, kaip dėliojamas įmonės gyvenimas (apie kurį galime spręsti tik iš jos svetainės). Šį kartą žodį “provincialumas” turiu omeny gerąją prasme, norėdamas pabrėžti “lokalumą” ir supriešinti jį totaliniam tokių ženklų kaip Adidas ar Nike globalumui ir beasmeniškumui. Jei norėčiau aplankyti Joma centriuką ir galbūt net pakalbėti su jos prezidentu, esu tikras, kad nebūtų baisiai sunku. Kur važiuoti yra aišku, o patį prezidentą greičiausiai lengvai aptikčiau pietaujantį kokiame vietiniame restoranėlyje.

Ir ko gi mes galime tikėtis kitą sezoną? Esu tikras, kad Sūduvos apranga bus geresnė už tą, kurią komanda gaudavo iš Team Uniform. Tačiau stiliaus stebuklų tikėtis neverta. Kaip minėjau, Joma nelabai daug šneka apie madą ir dizainą, o ir jų geriausių klubų apranga greičiau atspindi šimtametę futbolo aprangų tradiciją, nei ieško kelių į kokius nors naujus stiliaus atradimus. Tokių pretenzijų mažumą turėjo Team Uniform rūbai, tačiau jau geriau garantuota klasika, nei bevardžių dizainerių beviltiškos pastangos sukurti ką nors “akį traukiančio”. Beje, jei norite išsamiau pastudijuoti naujausias futbolo aprangos “madas“, yra tam dedikuotos kelios svetainės, pavyzdžiui Futbool Fashion. O štai paspaudę čia, rasite šios svetainės pranešimus apie mus dominančią Joma.

Meksikos klubo “Monarcas Morelia“ šio sezono aprangos pristatymas. 
Filmas apie Joma kurtą Ispanijos aprangą Londono Olimpiadai. 

Kad Joma moka padaryti klasikinio dizaino futbolo aprangą – faktas. Tik va – ar Sūduva pagelbės savo partneriams – kitas klausimas. Bus įdomu pamatyt, kokį spalvinį derinį pasirinks klubo vadai. Pernai Sūduva turėjo trijų rūšių aprangas – raudoną, baltą ir juodą. Šiemet juodos nebeliko, nors aikštėje ji atrodė pakankamai įspūdingai. Aš turiu kažkokį eksliuzyvinį Sūduvos šaliką, kurį sudaro raudonos ir juodos juostos, o štai Sūduvos Sakalai paskutinėse rungtynėse giedojo apie baltą ir raudonas spalvas.

Nieko nepadarysi – Sūduva vis dar neturi “oficialaus” ir visų priimto bei visiems žinomo spalvų derinio. Mes žinome, kad yra balta ir raudona. Iki šiol dažniausiai balta būdavo naudojama namuose ir turėdavo vieną kitą raudoną detalę, o raudona – svečiuose. O gal gali būti balta su raudona juosta, o raudona – su balta? Juosta, kuri eina per horizontaliai per krūtinę arba įkypai, kaip yra Monarcas Morelia ar Valencia aprangoje? Ir taip toliau – variacijų gali būti įvairiausių. Matysim, kas gausis.

Būtų labai smagu, jei ta proga Sūduva atnaujintų savo herbo išvaizdą. Aišku, herbu to daikto vadinti gal ir nederėtų – net iki logotipo jis netempia. Tiesiog atsitiktiniu būdu iš atsitiktinių elementų sumestas ženklas ir tiek. Ir net jei naujam herbui rimtai sukurti trūksta ideologinio pagrindo, būtų džiugu jei bent ir egzistuojančių elementų būtų sudėliota kas nors bent šiek tiek profesionalesnio. Tam, kad Joma remiamų klubų sąraše mūsiškė Sūduva bent jau juokingai neišrodytų.

Taip pat labai viliuosi, kad naujoji komandos apranga kitą pavasarį bus pristatyti padoriau, nei dabartinė praeito sezono pradžioje. Sunku tikėtis, kad Sūduva susuks kokį paprastą filmuką ar atliks naują aprangą pristatančią padoresnę fotosesiją, bet nesinorėtų ir vėl pamatyti pernykščio vaizdelio, kai apranga tiesiog buvo “pakarta” ant dviejų kėdžių. Čia gal ir Joma galėtų mūsiškiams pagelbėti – jei Sūduvai apranga yra tiesiog būdina klubo funkcionavimo detalė, tai ispanų firmai – tai yra reklamos priemonė, kurių bent jau Lietuvoje Joma nenaudoja daug.

>>>

Štai tiek lengvo skaitalo belaukiant paskutinio, finalinio ir generalinio šio sezono apmąstymo. Tokio, kuris labiau į rytojų, nei į vakardieną žiūrėtų. O tada jau ir atostogų paskui futbolistus bus galima išeit. 


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 168 hits