Posts Tagged 'A Lyga 11'



30: TAURAS 0:2 SŪDUVA

Tie, kas šiandien įsirašė po įvartį. Foto ir praeitų rungtynių su Tauru.

Štai ir atsigavo A lyga. Keistoka ta dviejų savaičių pertrauka buvo pačioje sezono pabaigoje – totaliai nenaudinga, nes kai lieka iki galo keli turai, tokio ilgumo pertrauka visą entuziazmą numuša. Tiesiog pasimiršta viskas, kas buvo ir iš naujo užsivesti nėra taip lengva – ypač jei esi eilinis vaikščiotojas į stadioną. Netikrinau, bet jaučiu kad kirto toji pertrauka per ir taip menką A lygos lankomumą. Aišku, visi protingi žmonės tai nurašys atšalusiam orui. Tebūnie. O aš vis viena manau, kad pertrauką buvo galima ir trumpesnę padaryt. Na bet čia ne mūsų reikalas.

Mūsų reikalas kol kas visai neblogas. Nors galėjo būti ir dar geresnis. Taurą Sūduva sutvarkė (o nerimo prieš šias rungtynes buvo), tris taškus paėmė. O va Ekranas Šiaulių įveikti nesugebėjo ir paliko jiems tašką ten, kur jo būti neturėjo. Iš kitos pusės, fragmentais per TV mano žiūrėtos Ekrano ir Šiaulių rungtynės parodė, kad Ekrano žaidimas bent jau šiuo metu atrodo labai nečempioniškai. Ok, ir čia ne mūsų reikalas. Nors kai pažiūri į Šiaulių statistiką lošiant su pirmojo trejeto komandomis – vaizdas išties įspūdingas. Iš Ekrano, Žalgirio ir Sūduvos Šiauliai šiemet atėmė net 18 taškų. Dukart laimėjo, vieną kartą pralošė ir šešis kartus sužaidė lygiom. Įvarčių santykis – 2:1.

Mes gi galim paskaičiuot savo skaičiukus. Sūduva Šiaulius lenkia 6 taškais. Abiems komandoms liko sužaisti po tris rungtynes. Sūduva loš su Ekranu, Žalgiriu ir Atlantu. Šiauliai loš su Mažeikiais, FBK ir Dainava. Paprastai tariant, Sūduvai reikia 4 taškų, kad pati nuspręstų būti Šiauliams nebepavejama. Ir nors mes linkę trečią vietą šiemet Sūduvai užskaityti už pralaimėjimą, tačiau Šiauliams ir jos atiduoti labai nesinorėtų. Bet kokiu atveju, tokie skaičiavimai yra gana netikėti – jei gerai pamenu, panašias dilemas Sūduva sprendė dar tais laikais, kai Vėtra A lygoje lošė. Šiauliai savo sezoną gali įsivertinti gerai – kažin ar kas labai tikėjosi, kad toji komanda likus trims turams turės realių šansų iškovoti medalių.

O dabar gi mūsų laukia karšta savaitė – LFF taurės pasivaikščiojimas su Atlantu, ir savaitgalis su Vilniaus Žalgiriu.

29: SŪDUVA 0:0 ŠIAULIAI

Šį kartą ir vėl rungtynes vartojau virtualiai – informaciją sekiau atidžiai ir transliacijos per TV nepražiopsojau. Savaime suprantama – stadione tai daryt smagiau, tačiau kai nepavyksta – per teliką lietuvišką futbolą pažiūrėti irgi įdomu. Įprastalietuvišką futbolą žiūrėt gyvai, stadione, tad net ir nufilmuota keliomis lietuviškomis kameromis, TV transliacija atskleidžia kiek daugiau nei matosi iš tikro – pvz., taip yra geriau stebėti komandos išsidėstymą ir judėjimą aikštėje. Aišku, kai rezultatas nėra toks, kokio tikėjaisi – didelio džiaugsmo tai nesuteikia.

Šių rungtynių reikšmė visiems buvo puikiai žinoma. Komandos yra šalia, o vieno laiptelio vertė – medaliai. Komandų taktika galėjo būti keleriopa, nors variantus nuspėt nesunku. Arba viena iš komandų nusprendžia imti tris taškus ir to siekia, arba taip nusprendžia abi, arba jos nusprendžia trečios vietos klausimą spręsti vėliau (kitaip tariant, labiau ginasi nei puola). Trečiasis kelias – beprasmiškiausias, tačiau lietuviškam futbolui labai įprastas. Vis tik pas mus va bank eiti nėra mėgstama. Kažkaip visiems lengviau ir patogiau svarbius sprendimus atidėti rytojui. O kad su tokiu požiūriu tas rytojus neretai taip ir neateina – čia jau kitas klausimas.

Taigi. Pirmas kėlinys. Ir kurį gi žaidimo planą pasirinko abi komandos? Liūdna, tačiau pirmas kėlinys rodė, kad abi komandos iš esmės pasirinko tą trečiąjį žaidimo organizavimo būdą. Liūdna, nes dar prieš pora dienų Sūduva parodė, kad gali lošti ir kitaip, žymiai energingiau, ryžtingiau. Ir jei taip lošti gali prieš ženkliai galingesnį varžovą, klausimas, kodėl žaidžiant su Šiauliais buvo nuspręsta ir vėl grįžti prie šių metų klasikos. Įtariu, kad stadione visos rungtynės atrodė pakankamai įtemptos ir gražios. Tačiau kai žiūrėdamas per teliką neturi galimybės įsijausti į stadiono minios emocinį bangavimą, žaidimą vertini kiek kitaip.

Sūduva žaidė taip, kaip įpratusi žaisti prieš silpnesnes A lygos komandas. Ramiai, neskubėdama, poziciškai. Bet kadangi poziciškai žaisti Sūduvai labai gerai nesiseka, tai toks ramus žaidimo formatas priešininko komandai suteikia visai neblogus šansus apginti savo vartus.

Taip, galėtum sakyt, kad tokią Sūduvos taktiką nulėmė Šiaulių žaidimo būdas. Šiauliai aiškiai žaidė „gynyba + kontratakos“ stiliumi. Nes kai komanda mažai ir nedidelėm pajėgom puola, primesti jai didesnį tempą nėra lengva. Tačiau Sūduva to daryti nelabai ir stengėsi. Šiauliečių su kamuoliu nespaudė ir negainiojo, kaip darydavo rungtynėse su Ekranu. O kai kamuolys Sūduvai atitekdavo, atakavo solidžiai ir ramiai. Pernelyg ramiai. Negali sakyt, progų buvo, tačiau spaudimą padidinus, jų galėjo būti žymiai daugiau. Ir čia jau prasideda elementari matematika – kadangi progas išnaudot Sūduvai šiuo metu nėra lengva, tad kuo daugiau progų, tuo daugiau šansų įmušti įvartį.

Šiauliai per visą pirmą kėlinį turėjo vieną situaciją, kurią būtų galima pavadint pusproge. Apie 30 minutę Sūduva aikštės viduryje padarė žiaurią klaidą (labai nevykęs perdavimas) ir, berods, Rimkevičius galėjo iššokt vienas prieš vieną. Keista tik, kad jis nusprendė mušti maždaug nuo baudos aikštelės linijos, o ne veržtis pro vienintelį likusį gynėją.

Sūduvos matematika buvo žymiai geresnė. Apie 15 minutę Lukšys vos vos neiššoko vienas prieš vartininką. Dideliu pavojumi iš pradžių ten lyg ir nekvepėjo, tačiau buvo gražu pažiūrėt, kaip Lukšys mikroniniais judesiai sugebėjo persikelti iš už gynėjo nugaros į tarpą tarp jo ir vartininko. Ir jei vartininkas būtų sudelsęs išbėgt, galėjo Šiauliams būt ir blogiau.

Apie 25-27 minutės Sūduva prie Šiaulių vartų kėlė seriją visai neblogų kampinių, kurie visų pirma parodė, kad kol komandoje yra Urbšys, nėra prasmės samdyti kinus kampiniams kelti. O kampiniai Sūduvai gaudavosi neblogai greičiausiai ir dėl to, kad Šiaulių vartininkas su aukštais kamuoliais akivaizdžiai jaučiasi labai nepatogiai – dauguma pavojų prie Šiaulių vartų po kampinių kildavo dėl nekokybiško vartininko žaidimo. Šioje serijoje įvartį mušti turėjo Žigalovas – buvo jis per pora metrų nuo vartų ir link laisvo kamuolio judėjo kartu su gynėju. Tokiais atvejais puolėjas tiesiog privalo būti puse sekundės ir pora centimetrų greitesnis už gynėją (panašiai kaip kiek anksčiau padarė Lukšys). O šį kartą gavosi atvirkščiai, todėl situacija baigėsi ne įvarčiu, o dar vienu kampiniu. Buvo čia dar ir pusėtinas Leimono smūgis galva. Pusėtinas, nes į vartus pataikė, tačiau pateikė tiesiai į centrą, kur ir stovėjo Šiaulių vartininkas.

Žymiai geriau smūgis galva gavosi 44 minutę, kai po Urbšio kampinio į skersinį pataikė Radžius. Ten geras buvo ir smūgis (nuo žemės) ir tai, kaip Radžius ėjo link smūgio – jis mušė galva, o Šiaulių vartininkas tuo pat metu kamuolį mėgino imti rankomis. Visi pliusai eina Radžiui, visi minusai – vartininkui. Bet kadangi įvartis nenutiko, tai visi minusai ir pliusai keliauja į šiukšlių dėžę. Iki kėlinio pabaigos geltoną dar spėjo gauti Eliošius (už pernelyg didelį norą perimti kamuolį, todėl dėl to ant jo nepyksim), o Urbšys – gauti puikią progą smūgiui. Chvedukas iš kairės paleido perdavimą link baudos aikštelės, Žigalovas ir Šiaulių gynėjas jo nepasiekė (visų dėmesys į tą būrelį ir buvo nukreiptas), o dešiniame krašte tuo tarpu kaip sykis pasirdė Urbšys, kuris iš karto, nestabdydamas kamuolio paleido kamuolį per kokį pusmetrį nuo štangos.

Antras kėlinys pratęsė tai, kuo baigėsi pirmasis. Sūduva toliau puolė, Šiauliai toliau gynėsi. Po poros minučių Žigalovas gavo kortelę už vaidybą po kritimo baudos aikštelėje. Nežinau, ar buvo ta situacija verta geltonos kortelės – tačiau ko gero kito kelio tokiais atvejais teisėjas tiesiog neturi. Arba duodi 11 m baudinį arba rodai geltoną puolėjui. Nes kontaktinė situacija buvo, vienas kišo koją, kitas griuvo ir tik teisėjas sprendžia, kiek tame griuvime yra gynėjo klaidos, o kiek puolėjo pastangos. Tai priklauso ir nuo aktorinių abiejų žaidėjų sugebėjimų. Šį kartą Žigalovas Oskaro negavo.

O va po poros minučių prie Šiaulių vartų nutiko futboliškesnis atvejis – Chvedukas (ir vėl jis!) metė kamuolį kairėn Eliošiui, tas dailiai apėjo Šiaulių gynėją ir staigiai (iškart, nedelsdamas) spriegė į vartus. Ir vėl kamuolys ėjo per metrą nuo štangos. Vėliau Sūduva turėjo dar krūvą progų ir pusprogių – jų buvo tiek daug ir taip dažnai, kad nustojau skaičiuoti ir registruoti. Kelias progas turėjo Urbšys, bent vieną padorią – Lukšys. Mušama buvo maždaug nuo vartininko aikštelės linijos ir kamuolys vis eidavo šalia štangos, tik vieną kartą po Urbšio smūgio dirbo Šiaulių vartininkas.

Žaidimas antram kėliny buvo greitesnis, energingesnis – apie vidury ir Šiauliai pradėjo labiau domėtis puolimu, o tai savo ruožtu daugiau erdvės atsivėrė ir Sūduvai. Daugiau progų turėjo Sūduva, bet ir Šiaulių progos buvo kaip reikiant. Ypač juoda buvo pačioje pabaigoje, likus kokioms penkioms minutėms, kai jau atrodė, kad tragedijos Sūduvai nepavyks išvengti, bet stebuklas nutiko ir kamuolys labai patogiai atsimušė į štangą.

Šia Šiaulių proga labai stebėtis nederėtų ir kalbėti tema „komandos veiksmai davė rezultatą“ prasmės tikrai nėra. Žaidimas tuo metu jau buvo pavirtęs į chaosą – vieni bet kokiom pastangoms bandė įmušti, kiti – taip pat desperatiškai gynėsi. Tad sėkminga kontraataka – pakankamai dažnas tokio žaidimo rezultatas. Futbole taip būna – čia nuobodulį nuo tragedijos ar euforijos teskiria vienas vienintelis įvartis. Šiauliams vos vos nepasisekė – nepelnytai, ne pagal žaidimo logiką. Tad šiomis lygiosiomis gali pasidžiaugti ne tik šiauliečiai, bet ir Sūduva. Nes dabar kalbam tik apie beviltišką progų neišnaudojimą.

Gerai. Skaičiuojam viščiukus.

Trečios-ketvirtos vietų reikaluose niekas nepasikeitė. Faktas, tuo labiau džiaugtis gali Šiauliai. Šiandien Sūduva iš esmės galėjo šį klausimą išspręsti savo naudai ir niekas dėl to Šiaulių nebūtų kritikavęs. Šiose lenktynėse dėl trečios vietos Sūduva yra Galiotas, o Šiauliai – Dovydas. Jei kam graikų mitologija nėra žinomi, paaiškinsiu paprastai – tai, kad Sūduva neturi jokių šansų pakovoti dėl 1-2 vietų šiai komandai jau yra šioks toks pralaimėjimas. Trečia vieta – mažiausiai, kas jai buvo planuota prieš sezoną. Tuo tarpu Šiaulių galimybėmis šiemet gauti medalius tikėjo ir, ko gero, tebetiki tik Šiaulių gerbėjai.

Tad Sūduvos laukia sunki sezono pabaiga. Labai sunki. Nes šią komandą slėgs atsakomybė. Šiauliai į tokias lenktynes keliauja atsipalaidavę – nieks nenustebs, jei jie liks ketvirti. O jei vis tik Šiauliai paims bronzą – visi kalbės apie nutikusį stebuklą.

Žiūrit iš šios perspektyvos, Šiaulių gynybinė taktika šiandien buvo racionalus ir logiškas sprendimas. Jiems svarbu, kad Sūduva neatitrūktų. Ypač žaisdama su Šiauliais. Pralaimėjimas Šiauliams šiandien būtų reiškę žymiai daugiau nei pergalė. Tiksliau – pralaimėjimo žąla yra tokia didelė, kad nevertėjo rizikuoti siekiant pergalės. Suprantu, kad tokia logika – gynybiškai mąstančio lietuviško futbolo klasika, tačiau kiekvienas sukasi taip, kaip išmano.

O matematika paprasta. Sūduvos sezono pabaigoje laukia žiauriai sunkios rungtynės. Ant geros bangos plaukiantis Tauras, kuris vis dar šneka apie ketvirtą vietą. Žalgiris ir Ekranas – dvi komandos, kurioms kiekvienas taškas – aukso vertės. Ir tik vienos garantuotos rungtynės su Atlantu. Tuo tarpu Šiauliai žais su Ekranu, Dainava, FBK ir Mažeikiais. Stebint dabartinį Sūduvos žaidimą, galima visai racionaliai tikėtis, kad Šiauliams bus lengviau surinkti 9 taškus, nei Sūduvai – daugiau nei keturis.

Sūduvai pergalė šiose rungtynės buvo reikalinga kaip vandens kibiras dykumoje pasiklydusiam keliauninkui. Beje, komanda šiandien lošė visai neblogai. Lyginant su tuo, kai Sūduva atrodydavo dar neseniai ir pamiršus klasikinį kiekį netikslių paskutinių perdavimų bei keletą žiaurių klaidų gynyboje. Tarp jų įterpčiau ne tik tuos atvejus, kai Šiauliai eidavo vienas prieš vieną su mūsų vartininku, bet ir tą kartą, kai antram kėlinyje po kampinio visiškai laisvas galva mušė Rimavičius. Mušė baisiai netaikliai, tačiau jis stovėjo kokie trys metrai prieš vartus, tarp jo ir tinklo nebuvo nieko, o artimiausi Sūduvos gynėjai stovėjo per kokį metrą.

Pamiršus tai, galima teigti, kad visos grandys sužaidė pakenčiamai. Valinčius tuos kelis kartus kai reikėjo sulošė protingai ir patikimai. Ir vėl gerai atrodė Urbšys su Chveduku. Net ir visų mūsų pastaruoju metu nuolat keiksnojamas Eliošius šiandien mano manymu sužaidė visai neblogai. Nors man labiausiai norisi pasidžiaugti ir pagirti Urbšį – jau kelintose rungtynėse jis tampa panašus į komandos lyderį. Labai nudžiugino ir tie keli Urbšio šios dienos smūgiai – iškart, kamuolio nestabdant ir jo nevoliojant tol, kol po kojomis sugriūva pusė priešininko gynėjų. Smūgiai nestabdant kamuolio – retas svečias Lietuvos futbole, o Sūduvos žaidime jis visada būdavo dar retesnis.

Deja, milijonas progų nieko nereiškia. Nes kai čempionato praktiškai nebeliko, pernelyg džiaugtis gerėjančiu komandos žaidimu nėra ko. Reikia ne „gerėjimo“, o rezultato – pasiekto bet kokiom priemonėm. Daug puikių progų ir nė vieno įvarčio šiandien yra tas pats kas „vos vos“ nelaimėti aukso puodo. Vos vos nesiskaito. Tad šiandien Sūduva savo loteriją pralošė ir toliau turės kartoti „dabar viskas priklauso nuo mūsų“. Šiauliai lošė racionaliai, neįdomiai ir savo šansą išsaugojo. Dabar bus poros savaitėlių pertrauka. Pailsėsim, atsipūsim ir pradėsim finišuot. Galim džiaugtis bent tuo, kad čempionato pabaiga kaip niekad bus įtempta, emocinga ir nenuspėjama.

>

Sūduvoje šiandien žaidė:  Valinčius, Borovskis, Radžius, Loginov, Slavickas, Urbšys, Chvedukas, Leimonas, Eliošius (73: Gu Bin), Lukšys, Žigalov (64: Beniušis). Geltonas kortas gavo Eliošius, Žigalov ir Lukšys.

22: SŪDUVA 0:0 EKRANAS

Visiška pagarba Sūduvai už šias rungtynes ir ypač už pirmą kėlinį. Sėdėdamas prieš kompiuterio ekraną liejau ašaras dėl to, kad šį kartą iki Marijampolės nusikapanot nepavyko. Tai, kas vyko pirmą kėlinį buvo tai, ką matyti norėtume kiekvienose rungtynėse. Sūduva metė Ekranui didžiulį tempą, tvarkingai ir gausiom pajėgom gynėsi, energingai ir staigiai atakavo, kamuoliai greitai vaikščiojo tarp žmonių ir dažniau priekin nei atgal, o atakose judėjo ne tik tas, kuris kamuolį turėdavo – kai žaidžiama taip, tai ir mintį suregzt žymiai paprasčiau, nes žaidėjas su kamuoliu turi savo veiksmams daugiau sprendimo galimybių. Smagu buvo matyt vienas kitam padedančius žaidėjus, o dar smagiau buvo matyt, kad futbolininkai tiesiog veržiasi ten, kur tuo metu yra karšta. Techninio broko kaip visada buvo, tačiau šį kartą jį nustelbė teigiami epizodai.

Buvo smagu po pirmo kėlinio pagalvot apie tai, kad minuso nedėčiau nė vienam Sūduvos žaidėjui. Kurį nors labiau išskirt man būtų sunkoka – vis tik žiūrint rungtynes internetu matosi labai mažai, todėl Futbolo.tv iniciatyva turėti rungtynių komentatorius yra labai sveikintina – tokios transliacijos metu net ir elementarus faktinis komentaras yra naudingas. Kiek galėjau suprast, kitaip nei ankstesnėse mano matytose Sūduvos rungtynėse (tiesa, jų mačiau ne tiek ir daug) išskirtinai didelės įtakos žaidimui pirmam kėliny turėjo Koziuberda ir Urbšys. Gali būti, kad jų energingas žaidimas aplink aikštės vidurį ir buvo viena iš gero komandos žaidimo priežasčių. Tad bus ypač gaila, jei Koziuberda vis tik buvo Ekrano žaidėjų buvo nokautuotas tiek, kad ir vėl turės daugiau laiko leisti gydytojų, o ne futbolininkų draugijoje.

Na o 20 minutę Radžiaus įmuštas įvartis papildys šįmetinę Ekrano ir Sūduvos sąmokslo teorijų skrynelę. Kas geriau tą situaciją matėt, be abejo, pakomentuosit, o aš ją galiu tik teoriškai interpretuoti. Radžius mušė ir pagal teisėjų sprendimą galima suprasti, kad kamuolį pataisė nuošalėje buvęs Sūduvos žaidėjas. Va čia ir kyla klausimai. Jeigu tas nuošalėje buvęs Sūduvos žaidėjas sąmoningai kamuolį spyrė – tuomet sprendimas teisingas. O jeigu kamuolys tiesiog atsimušė? Taip sakant, jei kamuolys žaidėją pats surado, jei buvo švarus rikošetas? Ar priklauso tokiu atveju skaičuot nuošalę? Aš nežinau, o kaip taisyklėse pasakyta, gal kas iš jūsų paaiškins. Bet kokiu atveju, ta situacija nebuvo lengva ir paprasta. Net ir iš šoninio teisėjo pozicijos viską gerai pamatyti turėjo būti sunku. Abiejų komandų žaidėjai greičiausiai stovėjo daugmaž vienoje linijoje, tad būti tikram, kas kur buvo smūgio metu kažin ar yra lengva. Tik patys žaidėjai gali tiksliai pasakyt, kas ten tą kamuolį lietė ir kur stovėjo, tačiau tokiais atvejais žaidėjai paprastai nėra labai kalbūs.

Tuo tarpu vienintelis įspūdingas dalykas, kurį pirmą kėlinį parodė Ekranas buvo Mantas Savėnas. Taip, matosi, kad komanda yra stipri ir galvota, tačiau per pirmą kėlinį nieko doro nenuveikė. Man visada būna graudu ir liūdna, kai Lietuvos mąstu stipri komanda (ko gero stipriausia šiuo metu) priešininko primestą energingą tempą bando griauti ne kokiais nors protingais veiksmais, o elementariu žaidimu „į kauliuką“. Ekrano žaidėjai Sūduvos futbolininkus vartė be ceremonijų, tuo tarpu teisėjas į tai žiūrėjo labai ramiai ir be didesnių emocijų. Galim tik pasidžiaugt, kad visa tai vyko jau antroje kėlinio pusėje, tad emocijos įsismarkauti nespėjo, nors vieną Sūduvos žaidėją Ekranas vis tik sugebėjo pasiųst ant suolo. Ar galima teigti, kad bent jau man negirdėtos pavardės teisėjas iš Telšių yra tinkamiausias dirbti rungtynėse, kurios garantuotai bus įtemptos ir emocingos – aš nežinau. Jei žinote jūs – patvirtinkit arba paneikit.

Antras kėlinys prasidėjo ramiau, nors komandų žaidimo stilius nelabai pasikeitė. Ekranas bandė lošt ramiau, ilgiau palaikydamas kamuolį savo aikštės pusėje ir mėtydami balionus link Sūduvos baudos aikštelės. Kai turi priekyje Veličką, gal ir yra prasmės tokius balionus svaidyt, nors Ekranui didelės naudos iš to išpešt nepavyko.

Tuo tarpu Sūduva toliau tvarkingai gynėsi, spaudė Ekraną aikštės viduryje (kas bent jau mane labai džiugino) ir kai tik gaudavo progą maksimaliai greitai keldavo reikalus į Ekrano aikštės pusę. Garantuotų progų sukurt nepavykdavo, tačiau tai, kaip atakos vyniodavosi buvo gražu pažiūrėt. Tuo tarpu Ekranas atsisakė savo įdomiausio dalyko – Mantas Savėnas gan greitai iškeliavo pailsėt. Kitas Ekrano Garsus Vardas, Velička, aikštėj taip pat užsibuvo tik šiek tiek ilgiau.

Likus kokiai 20 min iki rungtynių pabaigos vaizdelis aikštėje kiek pasikeitė. Ekranas pridėjo tempo, ėmė žaist atviriau ir reikalai ėmė panašėti į pirmą kelinį – kamuolys neužtrukdavo ilgai aikštės centre, o kadangi komandos puolė didesnėm pajėgom, tai ir jų pačių aikštės pusėje atsirasdavo daugiau erdvės. Aišku, žiūrėti tokį žaidimą visada smagu – nuobodžiauti nėra kada, tačiau kai rungtynių reikšmė tokia kaip šiandien, rezultatas nulinis, o laiko lieka vis mažiau įtampa auga kaip ant mielių. Juk supranti, kad vienas vienintelis, net ir pats kvailiausias nutikimas, gali lemti nugalėtoją.

Kai liko kokios dešimt minučių, Ekranas atvirai, racionaliai ir gėdingai ėmė spaust ant lygiųjų. Vartė kamuolį savo pusėj kaip karštą bulvę ir į priekį pernelyg nesižvalgė. O Sūduva spaudė ant stebuklo. Lėkė, plėšėsi, perimdavo jau atrodo prarastus kamuolius, bandė spirt į vartus. Atvirai pasakius, nieko iš tikro pavojingo nesukūrė, tačiau iki padoraus pavojaus pritrūkdavo ne taip jau ir daug. Ir net kliurka pačioje pabaigoje (mažame internetinės transliacijos lange nelabai įžiūrėjau, kas už ją buvo atsakingas), vos vos nesibaigusi tragedija, nuotaikos pernelyg nesugadino.

Taip, šiandien stebuklo neįvyko. Tik kažin ar jo mes labai tikėjomės. Manau, dauguma mūsų šių rungtynių laukė su nerimu, nes Sūduvos pakilimas iš krizės padoriai iki šios dienos dar nebuvo patvirtintas, o priešininkas į Marijampolę važiavo toks, kuriam kiekvienas taškas yra aukso vertės. Lygiai taip pat, manau, mažai kas iš mūsų tikėjosi, kad Sūduva šiandien suloš taip smagiai. Su ugnimi, su mintimi ir su atvirai demonstruojamu noru laimėti. Po tiek beviltiškų rungtynių, matyti komandą žaidžiančią taip, kaip žaidė šiandien – yra didelis gėris. Rankomis ploti dar anksti, dramų šiame čempionate dar pakaks, tačiau šiandien Sūduva buvo stipresnė. Na ir kas kad tik de facto – įrodymo, kad ši komanda gali žaisti šiai akimirkai man yra per akis. Ačiū.

Laukiam: Sūduva – Ekranas


Akivaizdu, kad šios rungtynės turėtų vykti ne trečiadienį po darbo, o sekmadienį po mišių. Pernelyg daug argumentų už tai, kad gali nutikti vienas įdomesnių žaidimų šių metų lygoje. Visų pirma dėl to, kad abiems komandoms taškų barstyti nevalia. Ekranui pralaimėti čempionatą Žalgiriui ko gero būtų tas pats, kas Sūduvai pralošti trečią vietą Šiauliams. Antra, rungtynės tarp Sūduvos ir Ekrano visada būna super įdomios – energingos, atkaklios ir pilnos per kraštų besiliejančių emocijų. Ypač, kai jos vyksta Marijampolėje. Juolab, kad nuo to laiko, kai Sūduva įsibrovė tarp čempionato prizininkų žaidimo į vienus vartus tarp šių komandų beveik niekada nebūna. Paskutinis argumentas – pirmosios šio sezono rungtynės, kurios baigėsi nelabai aiškiomis aplinkybėmis Ekrano įmuštu įvarčiu. Iki šiol penalty.lt svetainės vitrinoje kabo Liubšio komentaras, pasakytas po ano žaidimo:  „Darbas tampa bevertis. Varžovams padėjo antgamtinės jėgos“. 

Ekranas šiemet yra gerokai stipresnis ir tai aiškiai rodo, jo vieta lentelėje. O jei kam dar kyla klausimų, galima apžiūrėt Ekrano sudėtį ir jo pranašumas prieš Sūduva bus visiškai aiškus. Ekrano treneriai visose grandyse turi iš ko rinktis. Ir nors, kaip sakoma, žaidžia žmonės, o ne statistika, toji statistika ypač tampa svarbi į sezono pabaigą, kai kariuomenės jau pavargę ir neretai laimi tas, kas yra gudresnis.

Tiesa, pastaruoju metu neblizga ne tik Sūduva, bet ir Ekranas. Ir tai mums suteikia šiokių tokių vilčių, kad mūsų komandai pavyks pasiekti teigiamo rezultato. Čia ko gero viskas ir priklausys nuo nusiteikimo, pasiryžimo ir noro laimėti.

Yra šansų Marijampolėje pamatyti žmonių, kurie jau senokai čia nesilankė (Tomo Stasevičiaus foto pasiskolinau iš Ekrano svetainės)

Trumpai tariant, visi kas gali į stadioną! Nes ir pažiūrėti bus į ką, o ir savai komandai rimtesnio palaikymo per tokius žaidimus visada reikia. Aišku, jei vadovautumėmės Futbolo enciklopedijos pateikiamais šio sezono skaičiais, būtų galima prognozuoti lygiąsias – Sūduva vidutiniškai namuose muša po 2,23 įvarčio per rungtynes, o Ekranas svečiuose – 2,27 įvarčio. Bet ir dėl to pergyvent nereikia – tarp šių komandų net ir lygiosios dažniausiai būna atkaklaus žaidimo rezultatas. Nekantriai lauksim kuo viskas pasibaigs.

Šneka su Murausku

Dėkoju Varvalui už pasidalintą nuorodą į “Miesto laikraštį“, kuriame prieš keturias dienas buvo paskelbtas pokalbis su Vidmantu Murausku. Iškart metu tą pokalbį į blogą (tam, kad istorijai išliktų, taip sakant) ir viliuosi, kad Miesto laikraštis už tai man per nagus neduos. Bet kokiu atveju čia jį perskaitys daugiau žmonių ir tie, kam labiausiai reikia (po Miesto laikraščio tekstu yra parašyta, kad tekstas peržiūrėtas 36 kartus – mažoka kaip per keturias dienas).

Pokalbiai su Sūduvos prezidentu jau yra tapę vienu iš įdomiausių dalykų, kurie į viešumą išeina iš komandos. Kažkaip lyg ir lauki tų interviu, paskui skaitai po penkis kartus mėgindamas suprasti ne tik tai, kas pasakyta, bet ir tai, kas liko už kadro ar tarp eilučių. Bent jau man toks jausmas, kad ir pats Murauskas kaskart pasako vis mažiau bendrų frazių ir vis daugiau to, kas mums padeda suvokti komandos judėjimo kryptį ir tam tikrą filosofiją, kuria grindžiamas jos egzistavimas. Sakykit ką norit, bet dabartinė taisyklė “geriau mažiau, bet be skolų“ yra principas, už kurį galima tik paploti. Galbūt vieną dieną šis principas reikš ne tik biudžeto valdymo principą, bet ir komandą, kuri visų pirma remiasi savo teritorijoje išaugintais futbolininkais.

Galima ir dar daugiau visokių dalykų išvesti iš to, ką kalbėjo Murauskas, tačiau čia ir sustosiu, nes kol kas svarbu ne interpretacijos, o gyvi duomenys, kurių ir taip nedaug tegauname.

>>>

GERIAU TRUPUTĮ ŽEMIAU, BET BE SKOLŲ (paskelbta Miesto laikraštyje, 2011 09 23 dieną). 

Nors „Sūduvos“ komanda   Lietuvos A lygos futbolo čempionate užima trečiąją vietą, tiek vienuolikės žaidimas, tiek rezultatai netenkina Marijampolės aistruolių. Apie tai „Miesto laikraštis“ kalbasi su „Sūduvos“ futbolo klubo prezidentu Vidmantu Murausku.

– Kodėl komanda jau kuris laikas  barsto taškus net rungtyniaudama su gerokai žemesnę vietą turnyro lentelėje užimančiomis ekipomis?

– „Sūduva“ tai daro jau antrą  ratą  ir gana „sėkmingai“. Krizė prasidėjo iš karto po Europos lygos rungtynių su švedų futbolininkais. Kalbu ne tik apie  prarandamus taškus, bet ir žaidimo kokybę. Paskutinės rungtynės, kurias mūsų vienuolikė sužaidė labai gerai, vyko Marijampolėje. Tada kovota  su jau minėta Švedijos  „Elfsborg“  komanda. Mano nuomone, ji stipresnė už „Sūduvą“, bet tada matėsi, kad susikaupus galima sėkmingai priešintis ir tokiai ekipai.

Sunku vienu sakiniu pasakyti, kodėl komanda pateko į krizę.  Sezono viduryje „Sūduvoje“ įvyko nemažai permainų, buvo atleisti trys žaidėjai, dar vieno netekome dėl tam tikrų aplinkybių, kurios buvo aprašytos spaudoje.

Tie trys žaidėjai atleisti mano iniciatyva, per trumpą laiką nepavyko rasti jiems pamainos. Tai, aišku, turėjo įtakos žaidimui, bet aš dėl šio žingsnio nesigailiu. Komandą sudaro ne du ar trys žaidėjai, bet visi,   kurie yra „Sūduvoje“.

Sezono viduryje pakvietėme keturis naujus futbolininkus. Ukrainiečiai Sergejus Žigalovas ir Sergejus Loginovas žaidžia gerai, nors dar reikėtų  pagalvoti,  ar mes visiškai  išnaudojame jų, ypač S. Žigalovo, galimybes. Legionieriai iš Kinijos buvo pakviesti rekomendavus šios šalies specialistams. Rungtynėse su „Elfsborgu“ Gu Bin po vartininko buvo geriausias komandoje. Tai ne mano ar vyriausiojo „Sūduvos“  trenerio Virginijaus Lubšio nuomonė, taip šio kino žaidimą įvertino specialistai iš Rusijos.

Tačiau vėliau Gu Bin žaidimas dėl man nesuprantamų priežasčių prastėjo.  Wang Yang, kuriam nebuvo suteikta galimybė rungtyniauti,  palūžo psichologiškai. Dabar jis žaidžia mažai ir labai prastai. Galima manyti, kad šis futbolininkas yra iš tų žmonių, kurie negali gyventi užsienyje. Prie viso to pridėjus mano ir trenerių padarytas klaidas turime tai, ką turime.

– Kas laukia „Sūduvos“ šiame čempionate?

– Matau tam tikrus pragiedrulius. Vertinu gerai net paskutines rungtynes, kuriose „Sūduva“ sužaidė lygiosiomis su Pakruojo „Kruoja“. Jeigu ir kituose susitikimuose bus sukurta  tiek progų, mūsų puolėjai tikrai pelnys įvarčių.  Gal mače su pakruojiečiais pritrūko sportinės laimės. Svarbu, kad šiose rungtynėse jau žaidė bent devyni žaidėjai, jų akyse matėsi ugnelė. Negaliu sakyti, kad nesistengė ir kiti – tiesiog visi vienu metu negali būti  vienodos sportinės formos.

Manau, komanda turi potencialo. Koks jis, parodys per artimiausias dešimt dienų vyksiantys svarbūs susitikimai su  Gargždų „Banga“ išvykoje ir namų rungtynės, kuriose „Sūduvos“ varžovai bus  Panevėžio „Ekranas“ ir „Šiauliai“. Kalbėjausi su žaidėjais, jie tiki, kad pavyks išsaugoti trečiąją vietą turnyro lentelėje. Tada sezoną būtų galima vertinti pusėtinai.

– Sirgaliai labiau linkę kritikuoti komandos žaidimo kokybę nei užimamą vietą?

– Norint A lygos čempionate būti pirmais arba antrais, reikia žaisti brandžiau. Tenka sutikti, kad aikštėje komanda mažai kuria. Tuo pasižymėjo Tomas Ražanauskas, bet jo  nebėra. Neišvengta komplektavimo klaidos – reikėjo bent dviejų žaidimą organizuojančių centro saugų. Kitų šios pozicijos futbolininkų žaidimas gerokai suprastėjęs, o jie dažnai  lemia visos vienuolikės pasirodymą.

– Solidus futbolo specialistas privačiame pokalbyje teigė, kad šis A lygos čempionatas žemiausio lygio iš visų iki šiol vykusių. Ar sutinkate su tokia nuomone?

– Negalima lyginti, sakykime, 2000-ųjų metų komandos su žaidžiančia  2010 metais. Taip pat skiriasi ir pirmenybės.  Tačiau iš esmės sutinku,  kad ankstesni, ypač 2006–ųjų ir 2007–ųjų metų čempionatai, buvo stipriausi. Tada buvo daugiau gerų žaidėjų, ekipos turėjo daugiau pinigų nei dabar, pavyzdžiui, mūsų klubui priklausė net dvidešimt šeši  profesionalai.

Dabar suprantame, kad netaupyti pinigų buvo klaida.

Anuomet laimėtos antroji ir trečioji vieta kėlė sirgaliams džiaugsmą, o dabar trečioji ar ketvirtoji lyg ir nedžiugintų. Tačiau aš teigiu, kad geriau tvarkant biudžetą aukštesnių rezultatų gali  pasiekti dabartinės sudėties komanda. Kalbu ir apie save. Šiame sezone padaryta klaidų. Klydo ne tik vyriausiasis treneris, komplektuodamas komandą, bet ir aš, jam pritaręs.

Mano įsitikinimu, kurio neketinu keisti, svarbiausia yra atsiskaityti su žaidėjais. Futbolas yra jų darbas,  už kurį jie privalo gauti atlyginimą.  Geriau jau „Sūduva“ bus truputį žemiau turnyro lentelėje, bet be skolų. Jos garbės niekam nedaro, neprisideda prie futbolo plėtros.

Kalbėjosi Juozas RAŠKAUSKAS


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 159 hits