Posts Tagged 'Andelkovič'

Laukiam gero futbolo

2014-26Reikia daugiau tokių momentų. Faktas. 

Šeštadienį – žaidimas su Atlantu. Tačiau šiuo metu visiškai nesvarbu, kas bus varžovas. Su Žalgiriu jau pažaidėm, apie Dainavą kol kas dar galime negalvoti. O visos kitos komandos šiuo metu yra panašios ir visos šiandieninei Sūduvai yra kietas riešutas. Atlantas, Kruoja ar Ekranas – Sūduvai dabar svarbus ne varžovas ir ne taškai, o būtinybė pagaliau atrasti savo žaidimą.

Rungtynėse su Trakais mažumą į normalų futbolą panašaus žaidimo jau pamatėme. Pirmas kėlinys buvo pusė velnio. Sūduva turėjo aiškų planą (spausti varžovą po visą aikštę ir taip neleisti prie savo vartų), jį neblogai įgyvendino, tačiau brokuotas žaidimas puolime sutrukdė akivaizdų teritorijos pranašumą paversti įvarčiais.

Tačiau antram kėliny žaidėjai ir vėl nutrūko nuo grandinės. Žaidimas išsiderino, aikštėje įsivyravo chaosas, kuris baigėsi beviltišku Trakų įvarčiu. Dabar jau galime ramiau įvertinti, kas ten nutiko. O nutiko labai elementarus dalykas. Trakai visas rungtynes žaidė panašiai – nuo gynybos ir laukdami, kol priekyje esantys patyrę žaidėjai nuveiks ką nors naudingo. Pirmame kėlinyje Sūduva kruopščiai gynėsi, todėl priešininko pasiekimai buvo nuliniai. Tuo tarpu kai Sūduva antro kėlinio viduryje gintis pradėjo atmestinai, vienas po kito kilo keli gaisriukai prie savų vartų.

Esmė tame, kad Trakai savo žaidimo stiliaus nepakeitė. Jie ir toliau laikė tą patį didesnį žmonių kiekį gynyboje ir mažesnį puolime. Tad Sūduva jokio pranašumo Trakų pusėje neįgijo, o Trakams atakuoti geriau sekėsi tik dėl to, kad Sūduvos žaidėjai vangiau ir menkesnėm pajėgom po savo atakos grįždavo namo. Toks planas buvo pasmerktas ir tik atsitiktinumas (kokia kvaila Trakų klaida) galėjo baigtis įvarčiu.

Šioje vietoje derėjo pagudrauti. Po kelių sėkmingesnių Trakų atakų, kai ir jei patikėjo, kad gali įmušt, vertėjo atsitraukti, atiduot Trakams teritoriją ir taip išviliot jų gynybines pajėgas atsitraukt nuo savų vartų. O tada jau mėgint greita ataka jas apibėgt. Deja, Sūduvos žaidimas nepasikeitė. Ir toliau vyko chaotiškas, masinis puolimas nebegalvojant apie gynybą.

Nemažai mūsų buvo kalbėta apie tai, kad Sūduva kol kas turi būrį neblogų žaidėjų, kurie dar nėra sulipę į komandą. Tas yra akivaizdu ir tiesa. Pernykščio sezono antra pusė buvo puiki, tačiau Sūduva per tarpsezonį nesugebėjo pernykščių pasiekimų adaptuot nutikusiems žaidėjų pokyčiams.

Mūsų šnekose nuolat lenda anų metų sezono prisiminimai. Taip pat lenda ir Nerijaus Valskio vardas. Visiška tiesa – pernai Valskis buvo esminis Sūduvos įrankis. Ko gero svarbiausia priežastis, leidusi Sūduvai nepaskęsti pirmoje sezono pusėje ir padėjusi pakilti iš pelenų antroje. Tačiau Valskio nebėra ir reikia jį pamiršti. Manau, niekas ir nesitikėjo, kad kas nors iš šįmetinių naujokų stos Nerijaus vieton ir Sūduva toliau žais tokį patį futbolą.

Beje, prisimenant Valskį, reikia pažymėti vieną niuansą. Šis žaidėjais nuo pat sezono pradžios tapo komandos lyderiu. Matyt, pats to norėjo, siekė būti vedliu, o ir sekėsi nuo pat pradžių. Tai stiprino ir paties žaidėjo pasitikėjimą, ir kolegų bei trenerio tikėjimą. Komanda labai lengvai priėmė tokį Nerijaus pasiūlymą ir draugiškai ėmė lošti Valskio labui. Kaip paaiškėjo – “lošti Valskio labui” reiškė taip pat ir “lošti Sūduvos labui”. Įdomu, ar čia Darius Gvildys taip sustumdė žaidimą, ar patys žaidėjai mielai tokį formatą priėmė. Juk visada yra paprasčiau organizuoti veiksmus aikšėje, kai yra vienas ar keli lyderiai, kurie gali imtis iniciatyvos ir savo jėgomis išspręsti problemas.

Pirmoje sezono pusėje idealiai veikė Valskio-Baranovskio jungtis. Nieko išskirtinio šie žaidėjai nedarė – tiesiog lupdavo kiekvienose rungtynėse “sieneles” ir jos puikiai veikė. Nes abu buvo greiti, o Valskis – dar ir techniškas, stiprų, akcentuotą smūgį turintis. Kai komandoje pasirodė Radzinevičius, sprendimų arsenalas dar labiau išsiplėtė ir daugumai A lygos komandų Sūduvos siūlomų puolimo sprendimų spektras tapo pernelyg platus ir sudėtingas.

Išvada apie pernykštį sezoną yra elementari. Sūduvos žaidimas buvo organizuotas aplink kelis lyderius. Visi kiti mielai dirbo būtent jiems. Ir visiems nuo to buvo tik geriau. Žaidėjai, kuriems trūksta individualių sugebėjimų, galėjo atrasti save ir įgauti papildomo pasitikėjimo (ką puikiausiai įrodė paskutinės rungtynės su Žalgiriu), o komandos bendrus veiksmus taip pat buvo galima labai paprastai organizuoti. Nebraižant sudėtingų schemų ir neišradinėjant dviračio. Kai žaidimo esmė yra išvesti vieną ar du žaidėjus į smūgiui patogias pozicijas, visiems aišku, ką aikštėje reikia veikti.

Štai taip. Va ko trūksta šių metų Sūduvai. Trūksta lyderių, natūraliai jie neatsiranda. O kai nėra lyderių, nesigauna ir komandinis žaidimas. Tuomet prisideda dar viena bėda – daugumai žaidėjų stinga individualių sugebėjimų tam, kad savarankiškai galėtų išspręsti rungtynių uždavinius. Todėl ir matom kalnus techninio broko, klaidų elementariose situacijose ir begales desperatiškų veiksmų.

Štai buvo kalbos apie tai, kad Vaskela turėtų bent dalinai Valskį pakeist. Ir iš tikro, pernai Vaskela Šiauliuose panašų vaidmenį atliko. Tačiau, kaip ir Valskiui Sūduvoje, taip ir Vaskelai Šiauliuose dirbo visa komanda. Sudarydavo erdvės judesiui, galimybes smūgiams ir leisdavo juos atlikti. Tuo tarpu Sūduvoje šiemet šis talentingas žaidėjas yra tik vienas iš būrio vietos aikštėje nerandančių futbolininkų. O kai Vaskela aikštėn leidžiamas vietoj Andelkovičiaus, tai ir apskritai nelabai aišku, ko iš jo tikisi treneris.

Tačiau esmė yra ta pati. Patys Sūduvos žaidėjai kol kas nepasiskirsto funkcijomis aikštėje. Natūralių lyderių taip pat neatsiranda. Dėl to stebėtis neverta – vis tik nežaidžiant komandinio futbolo, lyderiais gali tapti tik išskirtinę individualią techniką (Lietuvos lygiui) turintys žaidėjai. O tokių Sūduvoje šiandien tiesiog nėra.

Vadinasi, reikia organizuoti žaidimą kiek kitaip. Sūduva pernai išmoko lošti vedama kelių vadų. Todėl ir šiemet reikėtų tokią schemą įdiegti. Tik reikia žmogaus, kuris į tuos lyderius bakstelėtų pirštu, o visus kitus priverstų plušėti jų labui. Kas tai gali padaryti? Be abejo, Darius Gvildys. Taip pat reikia tikėtis, kad kiti svarbesnieji komandos žaidėjai tokius sprendimus palaikys ir padės aikštėje įgyvendinti. Taip, kaip pernai treneriui kuo puikiausiai šia prasme talkino į Marijampolę sugrįžęs Tomas Radzinevičius.

Šiuo metu ant Sūduvos žaidėjų galvos pilame daug kritikos. Bent iš dalies toji kritika yra pelnyta. Nepaneigsi, žaidėjai stengiasi, tačiau broko yra per daug. Kitas dalykas – kai komanda atras savo žaidimo būdą, visi komandos nariai pasijus geriau, žinos aiškiau savo misiją aikštėje. O tai garantuotai sumažins ir klaidų kiekį.

Tad aš nepritariu kalboms apie tai, kurį žaidėją reikia tuoj pat “atleist” ar kuris iš jų jau spėjo “nepateisinti” vilčių. Nėra prasmės atpirkimo ožiais daryti konkrečių žmonių, kai visa komanda, visi iki vieno, lošia ne daugiau kaip penketui (dešimtbalėje sistemoje). Kol komanda neužgros pilna jėga, atleidimo lapelius dalinti nėra prasmės. Kitas reikalas būtų, jei 8-9 loštų puikiai, o pora visą grajų gadintų. Tada būtų aiškiau – arba ant suolo, arba – iš komandos.

2014-22Tomas Radzinevičius ir Marko Andelkovič.

Aš manau štai kaip. Visų pirma – dar kartą – pamirškime pernykštį sezoną ir jo herojus. Tai mums nepadės. Šiemet reikia ieškoti naujų herojų ir naujo žaidimo. Manau, kad šiandieninėje Sūduvoje yra tik du žaidėjai, kurie rimtesnės lyderių misijos galėtų imtis – Tomas Radzinevičius ir Marko Andelkovičius. Imant atskirai, kol kas nė vienas iš jų neblizga. Tačiau neblizga dėl tų pačių priežasčių – Sūduva nežaidžia komandinio žaidimo, o savarankiškai net Tomui ar Marko yra sudėtinga ką nors ryškesnio nuveikti. Tiesą pasakius, Radzinevičiaus net truputį gaila. Mat jis varo kaip išprotėjęs – savo įprastiniu stiliumi. Tačiau vienam nieko padoresnio prieš 3-4 nuolat jį supančius gynėjus nuveikti neįmanoma. Prisiment Tomo įvartį Šiauliams? Tai buvo tokia Lukšio stiliaus bankė – Radzinevičius šiaip ne taip, iš paskutiniųjų, aplenkė gynėją, šiaip ne taip pasiekė kamuolį, kuris labiau atšokęs nuo kojos nei smūgiuotas šiaip ne taip įlėkė į vartus. Radzinevičius gali daug, tačiau kol kas komanda nesudaro jokių sąlygų šiam žaidėjui ką nors naudingesnio nuveikti.

Kodėl miniu Radzinevičiaus ir Andelkovičiaus duetą? Manau, tai yra du žaidėjai, kurių sugebėjimai gerokai viršija tai, ką gali kolegos. Vienas turi puikią įvarčio uoslę, greitį, gerą smūgį ir daugumą lygos gynėjų lenkia sugebėjimu geriau užsiimti poziciją. Kitas – gerai, nelietuviškai mato aikštę ir gali įkišt netikėtą perdavimą (nepaisant to, kad kol kas serbas Sūduvoje dar neparodė savo tikrųjų sugebėjimų). Pirmuose turuose Andelkovičius iš tikro atrodė prastokai, tarsi pasimetęs aikštėje. Kitos dvi rungtynės parodė, kad jis pamažu savo vietą atranda. Tam greičiausiai pasitarnavo ir trenerio sprendimas stumtelėti serbą priekin, tiesiai po Radzinevičiumi.

Šių dviejų žaidėjų jungtis gali būti nepaprastai pavojinga. Tiesą pasakius, ji ko gero gali būti pavojingesnė už visas panašias jungtis, kuriose pernai dalyvaudavo Valskis. Viena, ir pats Andelkovičius turi gerą smūgį. Antra, Radzinevičius turi tai, ko labai trūko Valskiui. Tomas žymiai geriau mato aikštę bei puikų perdavimą gali atiduoti ir pats. Tad Radzinevičiaus ir Andelkovičiaus duetas reiškia, kad jų kuriamas schemas lengvai bus įtraukti ir kiti komandos žmonės. O kai komanda apsiprastų lošti per kelis lyderius, ir kitose aikštės vietose imtų rasti daugiau improvizacijos. Pasikartosiu – tai yra tiesa, kurią Sūduva įrodė paskutinėse ano sezono rungtynėse, nugalėjusi čempioną jau nebeturėdama savo gretose geriausio ir rezultatyviausio A lygos žaidėjo.

2014-24

Supraskite mane teisingai. Šiuo pasažu nenorėjau iškelti į dangaus aukštybes dviejų komandos narių ir nuvertinti kitus. Galų gale – jei komanda žais ir pasieks rezultatų, nuo to visiems bus tik geriau. Tiesiog pernai Sūduva buvo atradusi gan paprastą, tačiau efektyvią formulę, kuri rėmėsi keliais atakos smaigalyje esančiais žaidėjais. Todėl ir manau, kad neverta išradinėti dviračio (nes čempionatas jau prasidėjo). Geriau sugrįžti į tą patį kelią.

Aikštėje bėgioja 11 žaidėjų ir kiekvieno jų indėlis reikšmingas. Kuo labiau komandos nariai girdi vienas kitą, tuo lengviau nustatyti kiekvieno žmogaus misiją. Ir vienas be kito tie vienuolika futbolininkų nieko nepasiektų. Galbūt pernai Valskis mušė daugiausiai įvarčių ir buvo renkamas geriausiu Marijos Žemėje, tačiau mes puikiai žinome, kad kitų žaidėjų indėlis buvo ne mažiau reikšmingas. Pavyzdžiui, Šoblinsko žaidimas aikštės centre. Arba netikėtai geras visą sezoną Broko futbolas. Nors Chvedukas kol kas šiemet didelio grožio nerodo, tačiau esu tikras, kad ir jo vaidmuo bus labai svarbus. Galų gale, pernai Žalgirio Sūduva būtų nenugalėjusi, jeigu Bartkus stebuklingai nebūtų ištraukęs kokių 3-4 šimtaprocentinių Žalgirio smūgių. Nepulsiu dabar čia visų vardinti. Pataupysiu jūsų laiką. Tik dar kartą priminsiu tą elementarią tiesą – futbole kiekvienas žaidėjas gali nulemti rungtynių baigtį. Ne tik mušdamas įvartį, bet ir tinkamai atlikdamas gynybinius veiksmus.

Laukiam gero futbolo.


Adresas

ponaspop@yahoo.com

Archyvas

Sūduva Flickr'e

Statistika

  • 1 189 173 hits